Dėl teisės normų, reguliuojančių viešojo pirkimo būdo parinkimą, sutarties ginčijimo terminą ir procedūras, transporto priemonės pasaugos sutartį bei jos normų atitiktį viešojo administravimo funkcijas atliekančio subjekto tikslams, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-90-469/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02034-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 2.5.8.11.3; 2.5.11.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Efektyvios investicijos“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Efektyvios investicijos“ dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia (niekine) nuo jos sudarymo momento (išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reguliuojančių viešojo pirkimo būdo parinkimą, sutarties ginčijimo terminą ir procedūras, transporto priemonės pasaugos sutartį bei jos normų atitiktį viešojo administravimo funkcijas atliekančio subjekto tikslams, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir ieškovas, VAVPK) ieškinyje, remdamasis CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.82 straipsnio 2 dalies, 6.191 straipsnio, Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3, 9, 42, 86, 119 straipsnių nuostatomis, prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. vasario 14 d. Transporto priemonių pasaugos sutartį Nr. 57-ST2-8 (toliau – Sutartis), sudarytą tarp Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau – VRPK, perkančioji organizacija) ir atsakovės UAB „Efektyvios investicijos“ (toliau – ir atsakovė, kasatorė, tiekėja).

VRPK 2008 m. vasario mėn. organizavo supaprastintą pirkimą įprastos komercinės praktikos būdu dėl VRPK pareigūnų sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir saugojimo paslaugų teikimo; keturių tiekėjų raštu prašė pateikti pasiūlymus dėl nurodytų paslaugų teikimo; atsakovės pasiūlymas pripažintas geriausiu, todėl su šia įmone buvo sudaryta Sutartis. Ieškovas yra VRPK teisių ir pareigų, nustatytų Sutartyje, perėmėjas nuo 2008 m. spalio 1 d.;

Atsakovė VRPK ir VAVPK pateikė PVM sąskaitas faktūras pagal Sutartį, jose nurodyta paslaugų, teiktų nuo Sutarties sudarymo iki ieškinio pateikimo, kaina – 6 931 011,40 Lt (2 007 359,66 Eur). Iki ieškinio pateikimo teisme buvo apmokėta dalis atsakovės išrašytų sąskaitų faktūrų (1 461 195,92 Lt) (423 191,59 Eur).

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0zNTctNTc3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-357-577/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-357-577/2013">2-357-577/2013</a>, iš VAVPK atsakovės naudai priteistas įsiskolinimas pagal Sutartį. Ieškovas, vykdydamas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, 2013 m. atsakovei sumokėjo 1 333 642,75 Lt (386 249,64 Eur) sumą pagal sąskaitas faktūras ir 47 243,04 Lt (13 682,53 Eur) vykdymo išlaidų. 2014 m. rugpjūčio 27 d. – rugsėjo 17 d. UAB „Efektyvios investicijos“ pateikė apmokėti 5 469 815,48 Lt (1 584 168,06 Eur) PVM sąskaitas faktūras.

Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. gegužės 14 d. rašte nurodyta, kad VRPK įvykdyto pirkimo pagal įprastos komercinę praktiką būdas buvo parinktas neteisėtai, pirkimo vertė gerokai viršijo VPĮ 86 straipsnio 13 dalies 1 punkte nustatytą 75 000 Lt (21 721,50 Eur) (be PVM) paslaugų pirkimo, taikant įprastą komercinę praktiką vertės ribą. Ieškovo nuomone, dėl nurodytų aplinkybių Sutartis buvo sudaryta neteisėtai, pažeidžiant imperatyviuosius VPĮ reikalavimus, dėl to Sutartis pripažintina negaliojančia (CK 1.80 straipsnis). Be to, Sutarties 4.1, 4.3 punktai, kuriuose nustatyta VRPK piniginė prievolė atsiskaityti už tretiesiems asmenims priklausančių transporto priemonių transportavimą ir saugojimą, dėl prieštaravimo policijos veiklos tikslams pripažintini negaliojančiais (CK 1.82 straipsnio 2 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad dėl Sutarties sudarymo pasibaigė VRPK ir UAB „Efektyvios investicijos“ saistantys viešojo pirkimo teisiniai santykiai. Sutartis buvo vykdoma pagal jos sąlygas, todėl tarp šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, reguliuojami CK normomis.

Teismo vertinimu, dėl ieškinio senaties termino turi būti vadovaujamasi CK 1.125 straipsnio normomis, ieškovo reikalavimui turi būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Teismas, nustatęs, kad Sutartis buvo pasirašyta 2008 m. vasario 14 d., ieškovo ieškinys paduotas 2014 m. rugsėjo 23 d., o priimtas 2014 m. rugsėjo 29 d., nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

Teismas sprendė, kad perkančioji organizacija buvo atsakinga už numatomo pirkimo vertės apskaičiavimą ir nustatymą. Byloje esančiuose dokumentuose ir šalių paaiškinimuose nepateikta informacijos, kokia buvo planuojama Sutarties vertė, joje taip pat nėra jokios nuostatos dėl sandorio vertės. Teismas nustatė, kad Sutarties vertė preliminariai turėjo būti nuo 5000 Lt (1448,10 Eur) iki 75 000 Lt (21 721,50 Eur); bendra išrašytų sąskaitų suma buvo 61 035,32 Lt (17 677,05 Eur) be PVM. Teismas konstatavo, kad Sutarties vertė neviršija VPĮ nustatytos pirkimo vertės, todėl nėra pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, VPĮ 2 straipsnio 10 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 3 dalis, 86 straipsnio 13 dalis, 88 straipsnis, 119 straipsnio 1 dalis).

Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta nei VRPK įstatų, nei metinio įstaigos plano, todėl nėra galimybės tiksliai nustatyti šios įstaigos uždavinių, funkcijų ir įgaliojimų ar planuojamų metinių pirkimų. Teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktus VRPK suteikta teisė valdyti ir tvarkyti sulaikytas transporto priemones, todėl jai atsiranda pareiga mokėti transporto priemonių administravimo išlaidas. Teismas sprendė, kad policijos įstaiga, sudarydama Sutartį, neperžengė įstatymų jai suteiktų įgaliojimų, ir ginčijamas sandoris neprieštarauja viešojo juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 2 dalis, 2.84 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia Sutartį nuo jos sudarymo momento.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas 2010 m. lapkričio 10 d. raštu informavo atsakovę apie tai, jog 2011 m. vasario 14 d. baigiasi Sutarties galiojimo terminas, ir, jam suėjus, Sutartis bus nutraukta. Kolegija nurodė, kad per laikotarpį nuo Sutarties sudarymo iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme atsakovė VRPK ir ieškovui pagal Sutartį pateikė PVM sąskaitų faktūrų, kurių suma 13 008 218,07 Lt (3 767 440,36 Eur), atsakovei apmokėta dalis jų (t. y. 1 461 195,92 Lt (423 191,59 Eur), tarp jų – 1 333 642,75 Lt (386 249,64 Eur) suma, priteista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimu už neapmokėtas sąskaitas faktūras).

Teisėjų kolegija nurodė, kad yra sunku tiksliai nustatyti pirkimo vertę, nežinant, kiek transportavimo ir saugojimo paslaugų reikės, tačiau tai nepateisina VPĮ 9 straipsnio (reglamentuojančio numatomo pirkimo vertės apskaičiavimą) nuostatų nevykdymo. Byloje esantys dokumentai, liudytojų parodymai, užfiksuoti Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. sausio 19 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, patvirtina, kad pirkimo vertė nebuvo nustatoma, pirkimo sąlygose nebuvo nurodytas preliminarus perkamų paslaugų kiekis, pirkimo laimėtojas buvo nustatytas pagal perkamų paslaugų vieneto kainą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė po Sutarties pabaigos ieškovui išrašė PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta paslaugų suma viršija 11 000 000 Lt (3 185 820,20 Eur), jose nurodytų paslaugų kaina apima ir paslaugas, suteiktas Sutarčiai galiojant. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės Sutarties galiojimo metu suteiktų paslaugų vertės, privalėjo įvertinti ne tik Sutarčiai galiojant išrašytų sąskaitų faktūrų sumas, bet turėjo atsižvelgti į visą Sutarties galiojimo metu suteiktų paslaugų vertę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad VRPK supaprastintą pirkimą įprastos komercinės praktikos būdu vykdė nesant tam įstatyme įtvirtinto pagrindo, todėl pažeidė VPĮ 86 straipsnio 13 dalies 1 punktą, VPĮ 3 straipsnį. Taip buvo suvaržyta kitų dalyvių galimybė perkančiajai organizacijai pateikti savo pasiūlymus, sąžiningai konkuruoti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas reikštų atsakovės pareigą grąžinti ieškovo sumokėtas sumas, o ieškovas turėtų grąžinti jam suteiktas paslaugas, kas iš esmės neįmanoma. Nors Sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti restitucijos (CK 6.145 straipsnis). Kolegija nurodė, kad prieš tai priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuose buvo sprendžiama dėl tam tikrų Sutarties nuostatų prieštaravimo esminiams šalių sąžiningumo, protingumo ir lygybės principams, nenagrinėta Sutarties sąlygų atitiktis CK 1.82 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl šie sprendimai neturi prejudicinės galios šiai bylai.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nesant VRPK įstatų teismas negali nustatyti jo uždavinių, funkcijų ir įgaliojimų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas galėjo nustatyti šias aplinkybes pagal VRPK nuostatus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius policijos įstaigų veiklą. Kolegija nurodė, kad ieškovas neabejotinai turėjo teisę sudaryti Sutartį, tačiau atsiskaitymo už paslaugas sąlygos išlieka ginčytinos.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas prisiėmė Saugaus eismo automobiliu keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigą atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir jos saugojimo išlaidas. Vertinant Sutarties 4.3 punkte nurodytą ieškovo prisiimtą įsipareigojimą SEAKĮ 33 straipsnio kontekste, negalima teigti, kad tokia sutartimi ieškovo prisiimta prievolė yra suderinama su jo veiklos tikslais. Ieškovas yra biudžetinė įstaiga, kurios tikslas – žmogaus teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims ir pan. Dėl šių priežasčių yra pagrindas Sutarties 4.3 punktą ta apimtimi, kuria ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei už suteiktas paslaugas, pripažinti prieštaraujančiu ieškovo veiklos tikslams, todėl negaliojančiu (CK 1.82 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Efektyvios investicijos“ prašo:

kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, užduodant klausimą:

ar Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvoje 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su priežiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva Nr. 89/665), pakeistoje Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (toliau – Direktyva Nr. 2007/66), nustatyti peržiūros procedūrų terminai taikytini ir perkančiosioms organizacijoms, ginčijančioms viešojo pirkimo sutartį;

panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą;

iš ieškovo VAVPK priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, atlyginimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teisės aktuose nenustatyta perkančiosios organizacijos galimybė ginčyti viešųjų pirkimų sutarčių. Tai – teisės spraga, kuri pašalinama, taikant įstatymo analogiją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis). VPĮ (redakcijos, galiojusios ginčo pirkimo vykdymo metu) 122 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 dienų kreipimosi su ieškiniu į teismą terminas. Direktyvoje Nr. 89/665 taip pat nėra aptarta, ar nustatytinas minimalus terminas peržiūros reikalavimams, kuriais siekiama viešojo pirkimo sutartį pripažinti negaliojančia, taikytinas ir perkančiajai organizacijai.

VPĮ nuostatų aiškinimas, kad tiekėjas per itin trumpus terminus perkančiajai organizacijai turi pareikšti pretenzijas ar teismui pateikti ieškinį, o perkančioji organizacija gali ginčyti viešojo pirkimo sutartį ir prašyti pripažinti ją negaliojančia ab initio praėjus daugiau kaip šešiems metams po jos sudarymo ir daugiau kaip trims metams po jos galiojimo pabaigos, neatitiktų konstitucinių asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą, teisėtų lūkesčių ir kitų teisės principų. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto argumento, kad ieškovo reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis, o ieškinys tuo pagrindu atmestas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pirkimo vertę (kuri neviršijo 75 000 Lt (21 721,50 Eur) be PVM). Vėlesnis ieškovo įsiskolinimas atsirado dėl to, kad 2011 m. vasario 14 d., pasibaigus Sutarties galiojimui, ieškovas neatsiėmė saugoti perduotų transporto priemonių, nemokėjo už jų nuvežimą ir saugojimą. Tačiau šios sumos negali būti įtraukiamos į pirkimo vertę, nes pagal VPĮ ir civilinės teisės prasme tai yra ne mokėjimai už paslaugas pagal Sutartį, o ieškovo civilinės atsakomybės taikymas. Be to, į pirkimo vertę negali būti įtraukiamos vykdymo išlaidos ir atlyginimas antstoliui bei kitos sumos, ieškovo sumokėtos tinkamai nevykdant įsiteisėjusių teismo sprendimų.

Skundžiamo procesinio sprendimo argumentacija leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog Sutartis kvalifikuojama kaip sutartis, sudaryta trečiųjų asmenų naudai (CK 6.191 straipsnis). Sutartyje nebuvo nustatyta, kad ieškovas ir kasatorė veikia trečiojo asmens (transporto priemonės savininko ar valdytojo) naudai, kad už kasatorės suteiktas paslaugas pareiga mokėti tenka tik transporto priemonių savininkams ar valdytojams. Iš Sutarties sąlygų matyti, kad sutartiniai santykiai siejo tik ieškovą ir kasatorę. Sutartis dėl transporto priemonių nuvežimo, saugojimo ir (ar) grąžinimo kasatorei nesudarė galimybių veikti savarankiškai, be ieškovo žinios ir valios.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Sutarties 4.3 punktas prieštarauja ieškovo veiklos tikslams, taip pat nepagrįsta. Ieškovui tenka pareiga ne tik rūpintis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumu, saugaus eismo priežiūra, bet ir priimti sprendimus dėl priverstinio transporto priemonės paėmimo ir nuvežimo, o tokiu bei kitais atvejais – pasirūpinti transporto priemonės saugojimu. Ieškovas privalo arba pats saugoti transporto priemones, arba pirkti tokią paslaugą iš trečiųjų asmenų. Todėl reikšminga yra tai, kad Sutarties dalykas buvo ne tik transporto priemonių, kurios būdavo sulaikytos dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, bet ir kitų Sutartyje nurodytų transporto priemonių, nuvežimas ir saugojimas.

Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo neaišku, ar šio sprendimo dalis dėl Sutarties 4.3 punkto pripažinimo negaliojančiu susijusi su visais Sutartyje nustatytais atvejais, ar tik su tais, kai transporto priemonės nebūdavo konfiskuojamos valstybės naudai. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė, kad pripažįsta negaliojančia tokią Sutarties 4.3 punkto dalį, kurios nėra Sutarties tekste. Dėl to skundžiamas procesinis sprendimas vertinamas kaip neaiškus ir neįvykdomas.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas turi specialųjį veiksnumą, yra nepagrįsta. Ieškovo statusas vertinant Sutarties teisėtumą neturi esminės įtakos šalių teisių ir pareigų apimčiai. CK 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Kasatorę ir ieškovą sieja ne viešoji, bet privatinė teisė, reglamentuojanti pasaugą ir atlygintinų paslaugų teikimą.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl Sutarties atitikties teisės principams ir normoms, ieškovo veiklos tikslams yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjQ1My02MTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-2453-619/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-2453-619/2013">2A-2453-619/2013</a>, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-263/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-263/2013">3K-3-263/2013</a>, 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380/2014">3K-3-380/2014</a>, kvalifikuotinos kaip teismų procesiniai sprendimai, turintys prejudicinę galią šiai bylai. Apeliacinės instancijos teismas priėmė visiškai priešingą sprendimą, nei buvo priimti ir įsiteisėję teismų (tarp jų – kasacinio teismo) procesiniai sprendimai kitose civilinėse bylose, kuriose buvo aiškinamos Sutarties nuostatos.

Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad kitose bylose priimti teismų sprendimai) neturi prejudicinės reikšmės, nes jose nebuvo pareikštas reikalavimas dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia. Nurodytose civilinėse bylose ir šioje civilinėje byloje pareikštų ieškinių pagrindai iš esmės sutampa, kadangi ir pirmiau nurodytose civilinėse bylose ieškovas reikalavimą grindė tuo, kad Sutartis prieštaravo jo veiklos tikslams. Prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė turi būti tik įrodinėjimo dalykas, o ne ieškinio dalykas kitoje byloje. Net ir tuo atveju, jeigu nepripažįstama nurodytų teismo sprendimų prejudicinė galia, šiais sprendimais turi būti remiamasi kaip precedentais.

21. Ieškovas VAVPK atsiliepime į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės UAB „Efektyvios investicijos“ prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; nutraukti pradėtą kasacinį procesą, o tuo atveju, jeigu kasacine tvarka byla būtų išnagrinėta iš esmės, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą, atmetant atsakovės kasacinį skundą; priteisti ieškovui byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Byloje turi būti sprendžiamas kasacinio proceso nutraukimo klausimas, kadangi bylos įrodymais patvirtinama, jog kasacinį skundą atsakovės vardu padavęs advokatas V. B. neturi įgaliojimų atstovauti UAB „Efektyvios investicijos“. Be to, atsakovės kasacinis skundas negalėjo būti priimtas ir dėl to, kad jame nėra nurodyto kasacijos pagrindo (CK 346 straipsnio 2 dalis).

21.2. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo ne apeliacinės instancijos teismo nustatytas, tačiau, jos manymu, egzistuojančias faktines aplinkybes.

21.3. Sutarties neteisėtumo ir negaliojimo problema CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.82 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu kilo ne dėl viešojo pirkimo vykdymo procedūros pagal VPĮ nesilaikymo ir (ar) iš neteisingų viešojo pirkimo rezultatų, o dėl atitinkamų Sutarties sąlygų suderinimo, vykdyto atsakovę išrinkus pirkimo laimėtoja. Sutartis (inter alia, jos IV skirsnio 4.3 punkte įtvirtinta VRPK piniginė prievolė) apskritai negalėjo būti sudaryta.

21.4. Ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia kaip teisių perėmėjas CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.82 straipsnio 3 dalies pagrindais.

21.5. Ieškovo ieškinys dėl Sutarties negaliojimo pareikštas, inter alia, viešajam interesui apginti. Pernelyg trumpas ieškinio senaties termino taikymas reikalavimams, turintiems visuomeninę svarbą ir skirtiems visuomenės interesams apsaugoti, neužtikrintų specialiojo įstatymo keliamų tikslų pasiekimo ir pažeistų teisėtus visuomenės interesus.

21.6. VPĮ (redakcijos, galiojusios ginčo pirkimo vykdymo metu) 120–122 straipsniai taikomi išimtinai tiekėjams, todėl, sprendžiant dėl perkančiosios organizacijos teisės ginčyti viešojo pirkimo sutartį, negali būti taikoma įstatymo analogija. Nagrinėjamu atveju nėra teisės spragos. Be to, pagal CK 1.8 straipsnio 3 dalį neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, o VPĮ 122 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas yra lex specialis CK 1.125 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.

21.7. Apeliacinės instancijos teismas šalių ginčą nagrinėjo pagal ieškovo apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis). Kadangi ieškovas neginčijo savo teisės sudaryti Sutartį bei ieškinio senaties termino, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą, nepasisakydamas apie atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus, susijusius su ieškovo teise ginčyti Sutartį ir ieškinio senaties terminu, spręsdamas šalių ginčą neišėjo už apeliacinio skundo ribų.

21.8. Atsakovo prašymas kreiptis į Teisingumo Teismą turi būti atmestas, kadangi byloje tam nėra prielaidų. Direktyvos Nr. 2007/66 aiškinimas nesusijęs su bylos ginčo objektu. Atsakovės nurodytos direktyvos nuostatos neeliminuoja ES valstybių teisės nacionaliniuose įstatymuose nustatyti pagrįstus ir protingus ilgesnius senaties terminus, palyginus su minimaliu ieškinio senaties laikotarpiu, nes tokio pobūdžio draudimas nekyla iš atsakovės nurodytų minėtos direktyvos nuostatų. Dėl kasaciniame skunde nurodyto klausimo Teisingumo Teismo pozicija yra aiškiai išdėstyta, Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatos yra aiškios bei akivaizdžios. Po 2010 m. priimtų VPĮ pakeitimų galioja kitokia VPĮ 94 straipsnio redakcija, todėl ankstesnės redakcijos VPĮ 122 straipsnis negali būti aktualus šioje byloje.

21.9. Išvada apie tai, kad Sutartį reikia kvalifikuoti būtent pagal CK 6.191 straipsnį, darytina tiek iš kasacinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2011">3K-3-327/2011</a>, tiek iš 2014 m. liepos 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380/2014">3K-3-380/2014</a>. CK 6.191 straipsnis yra CK 6.189 straipsnyje įtvirtinto principo išimtis.

21.10. Transporto priemonės pasaugos sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai pagrindu saugotojas daikto saugojimo pareigą atlieka ne tokią sutartį sudariusios šalies (šiuo atveju – VRPK), o trečiojo asmens (t. y. transporto priemonės savininko, valdytojo) naudai. Pasaugos pagal įstatymą atveju pasaugos sutarties šalimi – davėju – policijos įstaiga netampa, nes juo lieka transporto priemonės savininkas (valdytojas). Šiuo atveju teisinis pasaugos santykis atsiranda priverstinai, t. y. be transporto priemonės savininko sutikimo, dėl jo valios išreiškimo, policijos pareigūnui priimant administracinį sprendimą dėl naudojimosi konkrečia transporto priemone apribojimo.

21.11. Įstatymuose nenustatyta policijos pareigūnų prerogatyva patiems atlyginti priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo išlaidas, patirtas saugotojų saugant tas transporto priemones, kurios priklauso tretiesiems asmenims (transporto priemonės savininkams, valdytojams). VRPK ir (ar ieškovui) tekusi pareiga pasirūpinti priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimu nelemia policijos įstaigos piniginės prievolės atsiskaityti su tretiesiems asmenims priklausančių transporto priemonių saugotoju už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.

21.12. Atsakovės nurodomoje kasacinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380/2014">3K-3-380/2014</a> kasacinis teismas nenagrinėjo ir nesprendė klausimo dėl Sutarties 4.3 punkto sąlygos teisėtumo ir galiojimo. Byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi00ODQ2LTU5OS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-4846-599/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-4846-599/2011">2-4846-599/2011</a> teismai sprendė, ar pagal ieškovo nurodytas aplinkybes yra teisinis pagrindas keisti Sutarties 4.1, 4.3 punktų sąlygas taip, kaip to prašė VAVPK. Nurodytoje byloje kasacinis teismas nevertino Sutarties 4.3 punkto sąlygos ir kartu visos Sutarties teisėtumo ir galiojimo CK 1.82 straipsnio 2 dalies, 1.80 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.

21.13. Prejudicinių faktų institutas gali būti taikomas tik fakto klausimams spręsti. Sutarties ir ginčo teisinio santykio kvalifikavimo pagal atitinkamas CK normas klausimai pagal savo pobūdį yra ne fakto, o teisės klausimai, kuriems nagrinėti netaikytinos CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies normos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad kasacinis procesas turi būti nutrauktas, kadangi kasacinį skundą padavęs advokatas V. B. neturi įgaliojimų atstovauti kasatorei. 2016 m. sausio 12 d. kasatorė ir advokatas V. B. teismui pateikė pareiškimus, kad jų 2010 m. balandžio 22 d. teisinių paslaugų sutartis buvo pratęsta 2015 m. balandžio 20 d. papildomu susitarimu, bei šio susitarimo kopiją. Kasacinis skundas priimtas 2015 m. lapkričio 25 d. Esant tokios aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nutraukti kasacinį procesą kaip inicijuotą asmens, neturinčio teisės paduoti kasacinį skundą.

Dėl kasatorės prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą

Kasatorė prašo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, užduodant klausimą, ar Direktyvose Nr. 89/665 ir Nr. 2007/66 nustatyti peržiūros procedūrų terminai taikytini ir perkančiosioms organizacijoms, ginčijančioms viešojo pirkimo sutartis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip galutinė teisminė instancija, privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kai jo nagrinėjamoje byloje, inter alia, iškyla Europos Sąjungos institucijų teisės aktų aiškinimo klausimas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnis). Nacionalinės galutinės instancijos teisminės institucijos privalo Teisingumo Teismo prašyti priimti prejudicinį sprendimą, kai pirmiau nurodytas klausimas, reikšmingas nagrinėjant šalių ginčą, negali būti išspręstas savarankiškai, nes byloje taikytinas Europos Sąjungos teisės aktas nėra pakankamai aiškus (acte clair doktrina) ir jo turinys nebuvo išaiškintas ankstesnėje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (acte éclairé doktrina).

Kasacinio teismo dėl teisės normų taikymo laiko atžvilgiu spręsta, kad reikalavimai, kylantys iš sandorio vykdymo (pvz., dėl sutartinės atsakomybės), yra atskira prievolė, todėl šiems reikalavimams taikomos tuo metu galiojančios teisių gynybos materialiosios ir proceso teisės normos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Telegausa“ v. UAB,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010). Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad nuo 2009 m. gruodžio 21 d., kai į VPĮ turėjo būti perkelta Direktyva Nr. 2007/66, tiekėjai gali naudotis joje nurodytais minimaliais peržiūros procedūros (pretenzijų ir ieškinio senaties) terminais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą sujungtose civilinėse bylose Izraelio bendrovė V. L. v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-436/2013). Tokia kasacinio teismo praktika atitinka CPK 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą reguliavimą.

VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje, galiojusioje ieškinio padavimo metu (2014 m. rugsėjo 23 d.), nustatyta, kad tiekėjas turi teisę pareikšti ieškinį dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia per šešis mėnesius nuo jos sudarymo dienos. Atsižvelgiant į tai, kasatorė ir atsakovė nepagrįstai savo poziciją dėl ieškinio senaties termino grindžia VPĮ normomis, kurios galiojo vykdant ginčo pirkimą. Kita vertus, Lietuvos įstatymų leidėjas naujame VPĮ reguliavime (kaip ir Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas naujose peržiūros direktyvose) neįtvirtino naujų normų dėl įstatymo taikymo pagal ratione personae kriterijų, todėl dėl procesiniuose dokumentuose atsakovės netinkamai nurodytos VPĮ redakcijos jos argumentai per se nėra netinkami.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aktualius nagrinėjamam klausimui išaiškinimus dėl VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo asmenų atžvilgiu kasacinis teismas yra pateikęs 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą Viešųjų pirkimų tarnyba v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, AB,,City Service“, bylos Nr. 3K-3-415/2013. Teisėjų kolegija jais vadovaujasi nagrinėjamoje byloje.

Kasacinio teismo nurodytoje nutartyje išaiškinta, kad VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikytinas tik tiekėjams, o ne kitiems subjektams, tai tiesiogiai išplaukia iš įstatymo normos ir atitinka jos tikslą. VPĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymas pagal analogiją kitiems subjektams tik dėlto, kad dėl jų VPĮ nėra pasisakyta, tokio taikymo nepateisina.

Kasacinio teismo išvada, kad įstatymų leidėjas VPĮ straipsnio 3 dalimi siekė sureguliuoti išimtinai tiekėjų reiškiamiems reikalavimams taikomą ieškinio senaties terminą, suformuluota įvertinus ne tik nacionalinį, bet ir teisinį Europos Sąjungos peržiūros procedūrų, inter alia, ikiteisminės ginčų stadijos, reglamentavimą bei Teisingumo Teismo išaiškinimus šioje srityje (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą Symvoulio Apochetefseos Lefkosias, C-570/08, ECLI:EU:C:2010:621).

Šiame sprendime dėl Direktyvos Nr. 89/665 taikymo ratione personae (šis taikymas Direktyvoje Nr. 2007/66 nepasikeitė) Teisingumo Teismas nurodė, kad iš šios direktyvos nuostatų formuluotės negalima daryti išvados, jog Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat norėjo perkančiąsias organizacijas pripažinti subjektais, kurie gali reikalauti viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo procedūrų peržiūros; tokią išvadą patvirtina šios direktyvos tikslas – nustatyti tinkamas peržiūros procedūras tam, kad būtų galima veiksmingai taikyti pagrindines Europos Sąjungos teisės nuostatas viešųjų pirkimų srityje, kuriomis valstybėse narėse įsteigtiems ūkio subjektams siekiama garantuoti neiškraipytą ir kuo didesnę konkurenciją; be to, Direktyvos Nr. 2007/66 ketvirtoje, šeštoje, septintoje, keturioliktoje ir dvidešimt septintoje konstatuojamosiose dalyse „suinteresuotieji dalyviai“ ir „ūkio subjektai“ paminėti kaip asmenys, kurių veiksmingą teisminę apsaugą siekiama užtikrinti šia direktyva, ir kaip subjektai, galintys reikalauti peržiūros, tačiau Europos Sąjungos teisei neprieštarauja nacionalinis reguliavimas, pagal kurį išplečiamas galimų ieškovų ratas.

Dėl visumos aptartų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju į VPĮ normas įtrauktos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos būtų neaiškios ir reikalaujančios papildomo Teisingumo Teismo išaiškinimo, todėl kasatorės prašymas dėl kreipimosi prejudicinio sprendimo atmetamas.

Bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Kasacinio teismo praktikoje dėl šio ieškinio senaties termino taikymo spręsta dėl viešąjį interesą ginančių institucijų reiškiamų reikalavimų, tokia šio termino trukmė pateisinta šių institucijų veiklos specifika, viešųjų pirkimų reguliavimo tikslais ir visuomenės suinteresuotumu užtikrinti šių teisinių santykių teisėtumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, UAB „KIA AUTO, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-339/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-339/2010">3K-3-339/2010</a>).

Tiekėjams ir perkančiosioms organizacijoms taikytinas reguliavimas viešojo pirkimo sutarčiai nuginčyti įtvirtintas skirtinguose teisės aktuose (VPĮ ir CK), nevienoda interesų gynybos tvarka (ieškinio senaties terminai, ikiteisminės ginčo stadijos privalomumas ir kt.) savaime neleidžia konstatuoti subjektų lygiateisiškumo ir teisinio tikrumo principų pažeidimo, juolab kad jų reikalavimų pobūdis skiriasi visuomenės interesų užtikrinimo prasme (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Emsi“ v. VšĮ CPO LT, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-255/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-255/2014">3K-3-255/2014</a>).

Dėl Sutarties (ne)prieštaravimo VPĮ

VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką. VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta perkančiųjų organizacijų pareiga užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešųjų pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

VPĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas, inter alia, kuriame nustatyti viešųjų pirkimų būdai, taip pat įtvirtinti viešųjų pirkimų principai, yra imperatyvus, viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantys subjektai negali jo pažeisti, imperatyviųjų VPĮ nuostatų pažeidimas yra pagrindas pripažinti viešųjų pirkimų procedūras ir jų pagrindu sudarytas pirkimo sutartis neteisėtomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-145/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-145/2010">3K-3-145/2010</a>, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Ginčo pirkimo procedūros pradėtos vykdyti 2008 m. vasario 8 d. Šalių ginčui spręsti aktualios VPĮ redakcijos (2007 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-1298 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. lapkričio 8 d.) 84 straipsnyje apibrėžta supaprastintų pirkimų taikymo sritis; nustatyta, kad VPĮ įtvirtintas supaprastintųjų pirkimų reglamentavimas gali būti taikomas: 1) pirkimams, kurių vertė yra mažesnė už tarptautinio pirkimo vertės ribas, nustatytas šio įstatymo 11 straipsnyje; 2) šio įstatymo 2 priedėlyje nurodytų B paslaugų pirkimams neatsižvelgiant į pirkimo vertę; 3) šio įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje nurodytiems pirkimams.

VPĮ 86 straipsnio 1 dalyje aktualiu laikotarpiu buvo nustatyti supaprastintų pirkimų būdai; supaprastinti pirkimai atliekami: 1) supaprastinto atviro konkurso būdu; 2) supaprastinto riboto konkurso būdu; 3) skelbiamų supaprastintų derybų būdu;4) neskelbiamų supaprastintų derybų būdu; 5) taikant įprastą komercinę praktiką.

VPĮ 86 straipsnio 13 dalyje buvo įtvirtinta aktuali nagrinėjamam ginčui teisės norma, kad taikant įprastą komercinę praktiką supaprastinti pirkimai gali būti atliekami, inter alia, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė mažesnė kaip 75 tūkst. Lt, o darbų – 300 tūkst. Lt be pridėtinės vertės mokesčio.

VPĮ 9 straipsnyje reglamentuota perkančiosios organizacijos pareiga apskaičiuoti būsimojo pirkimo vertę. Šiame įstatymo straipsnyje aktualiu laikotarpiu, be kitų nuostatų, buvo įtvirtinta, kad perkančioji organizacija neturi teisės skaidyti pirkimo, jeigu taip galėtų būti išvengta šio įstatymo nustatytos pirkimų tvarkos (2 dalis); pirkimo vertės nustatymo būdas negali būti pasirenkamas taip, kad būtų galima išvengti šio įstatymo nuostatų dėl pirkimo būdų pasirinkimo ir pirkimo procedūrų vykdymo (3 dalis); numatomo prekių, paslaugų ar darbų pirkimo vertė apskaičiuojama pagal Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintą pirkimo vertės apskaičiavimo metodiką (4 dalis).

Aptartų įstatymo nuostatų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad už viešųjų pirkimų būdo parinkimo teisėtumą atsakinga perkančioji organizacija, nagrinėjamu atveju, be kito, tai reiškia, kad pasirinkdama įprastos komercinės praktikos būdą perkančioji organizaciją privalėjo įsitikinti, kad viešojo pirkimo vertė neviršys įstatymo leidžiamos maksimalios ribos, įtvirtintos VPĮ 86 straipsnio 13 dalies 1 punkte (žr. taip pat pagal analogiją Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 3 d. sprendimą University of Cambridge, C-380/98, ECLI:EU:C:2000:529).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad perkančioji organizacija pirkimo vertės neskaičiavo ir prieš pradėdama procedūras neįsitikino viešojo pirkimo būdo teisėtumu. Teisėjų kolegija, inter alia, vadovaudamasi formalaus pažeidimo koncepcija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2010">3K-3-150/2010</a>), išaiškina, kad vien tokio pobūdžio pažeidimas, susijęs su pareigų apskaičiuoti pirkimo vertę nevykdymu, nėra pakankamas pagrindas viešojo pirkimo sutartį pripažinti negaliojančia. Turi būti nustatyta faktinė sandorio kaina ir pagal ją sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos pasirinkto pirkimo būdo (ir rūšies, pvz., ar tai nėra tarptautinis pirkimas) atitikties VPĮ įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sutarties vertė neviršijo VPĮ nustatytos sumos, remdamasis aplinkybe, kad jos galiojimo laiku bendra išrašytų sąskaitų faktūrų suma buvo 61 035,32 Lt (17 677,05 Eur) be PVM. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų duomenis apie suteiktų Sutarties galiojimo metu paslaugų kainą, priėjo prie priešingos išvados – kad faktinė Sutarties kaina gerokai viršijo įstatymo leidžiamą maksimalią ribą, įtvirtintą VPĮ 86 straipsnio 13 dalies 1 punkte.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo pasirinktas Sutarties kainos skaičiavimo būdas yra teisingas, jo išvados pagrįstos ištirtais rašytiniais įrodymais. Ginčydama šią apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kasatorė nepateikia argumentų, kurie paneigtų teismo atliktą įrodymų vertinimą ir tuo pagrindu padarytas išvadas dėl faktinės Sutarties kainos.

Dėl netinkamo VRPK pasirinkto pirkimo būdo pažymėtina, kad nutarties 15 punkte nurodyta bendra atsakovės teiktų paslaugų vertė pagal Sutartį ne tik viršija įprastai komercinei praktikai nustatytą vertės ribą, bet ir supaprastintų pirkimų vertę.

Pirkėjas galėjo iš anksto numanyti pasirinkto pirkimo būdo netinkamumą. Be to, VRPK turėjo būti žinoma ankstesnė (t. y. susiklosčiusi prieš ginčo pirkimą) analogiškų paslaugų vykdymo praktika. Ieškovas byloje pateikė analogišką ginčo Sutarčiai sandorį ir jo vykdymo aplinkybes atspindinčius dokumentus, iš kurių matyti, kad pagal ankstesnę sutartį tiekėjas nuvežė ir saugojo daugiau kaip keturis šimtus transporto priemonių.

Neteisėtą pirkimo būdo parinkimą galbūt galėjo lemti netinkamas sutartinių nuostatų, susijusių su mokėjimu už paslaugas, aiškinimas. Tačiau net ir jas aiškinant taip, kad už transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą turėtų mokėti jų savininkai ir valdytojai (toks aiškinimas iš Sutarties neišplaukia, dėl to buvo sprendžiama kasacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380/2014">3K-3-380/2014</a>), viešojo pirkimo vertė būtų apskaičiuojama pagal tiekėjui tenkančią ekonominę naudą, nepriklausomai nuo jam piniginę prievolę vykdančio subjekto.

Bet kokiu atveju pirkimo laimėtojo išrinkimas negalėjo būti vykdomas paprastos apklausos būdu, apie konkursą iš anksto nepaskelbus įstatymų nustatyta tvarka. Tokiais pirkimą organizavusios institucijos veiksmais šiurkščiai pažeistos VPĮ nuostatos, neužtikrinta tiekėjų konkurencija (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-505/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-505/2009">3K-3-505/2009</a>).

Aptartų argumentų visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčo sutartį pripažino niekine dėl jos prieštaravimo imperatyviosioms VPĮ normoms dėl viešųjų pirkimų vykdymo įprastos komercinės praktikos būdu bei viešųjų pirkimų principams. Ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Dėl Sutarties (ne)prieštaravimo VAVPK veiklos tikslams

CK 1.82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešųjų juridinių asmenų sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais.

Lietuvos policijos paskirtis, veiklos principai ir teisiniai pagrindai, policijos uždaviniai nustatyti Lietuvos Respublikos Policijos įstatyme (toliau – Policijos įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad policija – tai asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir policijos pareigūnų sistema; policijos įstaiga – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, įgyvendinantis įstatymuose ir kituose teisės aktuose jam pavestus policijos uždavinius.

Policijos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai policijos uždaviniai: 1) žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 2) viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; 3) neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; 4) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; 5) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; 5) saugaus eismo priežiūra.

Policijos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės policijos veiklos funkcijos, inter alia, nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevencija, atskleidimas ir tyrimas; administracinio poveikio ir kitokių prevencijos priemonių taikymas; asmens ir jo turto apsauga nuo nusikalstamo poveikio; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo priemonių vykdymas; kt.

Policijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policija finansuojama iš valstybės biudžeto.

Policijos įstaigų teisė ir pareiga administruoti sulaikytas, konfiskuotas, paimtas ir pan. transporto priemones tiesiogiai nustatyta galiojančiuose įstatymuose: SEAKĮ 33 straipsnyje, ATPK 269 straipsnio 7 dalyje, kt.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs policijos veiklą reglamentuojančių įstatymų, VRPK, VAVPK nuostatų normas, priėjo prie išvados, kad policijos įstaigoms suteikti įgaliojimai administruoti areštuotas, konfiskuotas transporto priemones, priimti sprendimus dėl laikino nuosavybės teisių į jas apribojimo, priverstinio nuvežimo ir saugojimo, todėl Sutarties sudarymas neprieštaravo ir neprieštarauja VRPK ar VAVPK veiklos tikslams. Teisėjų kolegija pripažįsta šią teismo išvadą pagrįsta.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog policijos įstaigos sutartinis įsipareigojimas paslaugos tiekėjui sumokėti už transporto priemonių transportavimą ir saugojimą prieštarauja jos veiklos tikslams, nepagrįstas įstatymu.

Pirma, Sutartis yra skirta užtikrinti policijai priskirtų funkcijų įgyvendinimą, apmokėjimas už paslaugas – šios Sutarties vykdymas.

Antra, policijos įstaiga (tiek VRPK, tiek VAVPK – juridinis asmuo, t. y. subjektas, galintis savo vardu įgyti ir turėti civilines teises ir pareigas (CK 2.33 straipsnis, 2.74 straipsnio 2 dalis). Prielaida, kad policijos įstaiga negali prisiimti mokėjimo prievolės, reikštų, kad ji negali ir įgyti turtinių teisių savo vardu, t. y. negali dalyvauti civilinėje apyvartoje, tai paneigtų jos kaip juridinio asmens statusą.

Trečia, policijos įstaigų teisė sudaryti sutartis dėl paimtų, konfiskuotų, sulaikytų transporto priemonių saugojimo ir apmokėti saugotojui iš šiai policijos funkcijai skirtų biudžeto asignavimų buvo tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos Paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų priėmimo, apskaitos, saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo instrukcijos (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 11, 37, 41 punktuose, kurių nuostatas analizavo bylą nagrinėję teismai.

Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „4 DEBT“ v. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-456/2014, pateiktus išaiškinimus dėl policijos įstaigos vykdyto viešojo pirkimo dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų sąlygų teisėtumo.

Kasacinis teismas, remdamasis ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, pirmiau nurodytoje nutartyje konstatavo, kad būtinas viešojo pirkimo sutarties, įskaitant atvejus, kai perkančioji organizacija yra viešąjį interesą tenkinantis subjektas, požymis yra atlygintinumas ir ekonominė nauda tiek perkančiajai organizacijai, tiek tiekėjui. Tai, kad perkančioji organizacija negauna (ar ne visada gauna) tiesioginės naudos iš viešojo pirkimo sutarties, kaip jos rezultato, ypač kai atlieka viešąsias, įstatymų suteiktas funkcijas, nereiškia, kad sutarties sudarymas jai neturi ekonominės vertės, nes būtent viešojo pirkimo sutarties sudarymas jai leidžia pirmiau nurodytas funkcijas įgyvendinti. Tiekėjas turi gauti tiesioginę finansinę naudą iš perkančiosios organizacijos ir negali būti verčiamas teikti paslaugas ar tiekti prekes neatlygintinai.

Pirmiau nurodytoje 2014 m. spalio 27 d. kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad perkančioji organizacija, įgydama paslaugas iš tiekėjo viešųjų pirkimų būdu, šiam negali nustatyti visos sutarties vykdymo rizikos, susijusios su apmokėjimu pagal viešojo pirkimo sutartį, inter alia, dėl trečiųjų asmenų – tiesioginių paslaugų gavėjų – nemokumo. Šių teisės aiškinimo taisyklių laikomasi ir apeliacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Efektyvios investicijos“ v. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. e2A-469-236/2015).

Pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai ir skundžiami apeliacinės instancijos teismo motyvai negali egzistuoti kartu, nes būtų neaiški atsiskaitymo su tiekėju tvarka.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo Sutartį pripažino niekine kaip prieštaraujančia ieškovo veiklos tikslams. Ši motyvų dalis iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo pašalinama.

Tai konstatavus nenagrinėjami, kaip neturintys reikšmės procesinei bylos baigčiai, kasacinio skundo argumentai dėl anksčiau priimtų teismų sprendimų prejudicinės galios nagrinėjamam ginčui dėl Sutarties prieštaravimo policijos įstaigos veiklos tikslams.

Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atmetus atsakovės kasacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasacinės instancijos teisme, nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovas pateikė kasacinės instancijos teismui prašymą priteisti iš atsakovės 4047,78 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prie ieškovo prašymo pridėti dokumentai (t. y. sąskaita faktūra, teisinių paslaugų specifikacija ir mokėjimo nurodymo duomenys) patvirtina, kad ieškovas už byloje suteiktas advokato paslaugas (atsiliepimo į kasatoriaus kasacinį skundą parengimą) sumokėjo 4047,78 Eur.

Ieškovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkte nurodytą sumą. Ieškovas, prašydamas priteisti nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nenurodo priežasčių, dėl kurių iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos gali viršyti Rekomendacijose nurodytą sumą.

Nors šioje byloje sprendžiami teisės klausimai susiję su specifiniais viešųjų pirkimų santykiais, tačiau jie nėra itin sudėtingi, viso bylos nagrinėjimo metu ieškovui atstovauja ta pati advokatų kontora. Byloje nėra pagrindų, leidžiančių nukrypti nuo maksimalių priteistinų advokato pagalbos atlyginimo dydžių.

Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš kasatorės priteistinas 1249,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už suteiktą advokato pagalbą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (j. a. k. 191688326) iš atsakovės UAB „Efektyvios investicijos“ (j. a. k. 300665405) 1249,67 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų keturiasdešimt devynių Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys