Dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI2-1947-484/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04645-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija: 8.1.2; 55.1.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

dalyvaujant pareiškėjų H. T. F. (H. T. F.), M. T. ir N. T. atstovei advokatei I. K.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų H. T. F., M. T. ir N. T. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjos H. T. F., M. T. ir N. T. (toliau – pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. 1V-833 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir 2021 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 1V-843 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – Ministerija) iš naujo išnagrinėti jų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Skunde paaiškina, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietės, kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Ginčijamais Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymais jų prašymus atsisakyta tenkinti.

Nurodo, kad remiantis Migracijos departamento pranešimu, Lietuvos Respublikos pilietybė joms nebuvo atkurta dėl to, jog jų pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos M. T., gim. (duomenys neskelbtini), motina M. R. (M. S.; M. R.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir senelis R. R. (R. R.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), išvykimo iš Lietuvos metu nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, kadangi, remiantis 1940 m. gegužės 11 d. išduoto Lietuvos Respublikos leidimo vieton užsienio paso duomenimis, jie buvo asmenys be pilietybės. Pranešime taip pat nurodoma, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, jog M. R. ir R. R. kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po jų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (prašymas pateiktas 1940 m. sausio 2 d.), jiems 1940 m. gegužės 11 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos leidimas vieton užsienio paso su viza vykti į „užsienį“, kuriame pilietybė nurodyta „neišaiškinta“, galima pagrįstai teigti, kad jų prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo nebuvo išnagrinėtas ir jie iš Lietuvos Respublikos 1940 m. gegužės mėn. per (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) išvyko būdami ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, patvirtinančių pareiškėjos M. T. senelės M. R. (M. S.; M. R.) ir prosenelio R. R. (R. R.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjos negali būti laikomos palikuonėmis pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis) ir neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Su tokiomis Migracijos departamento išvadomis pareiškėjos nesutinka. Teigia, kad Migracijos departamentas nevisapusiškai ir selektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir juose esančius faktinius duomenis, bei padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog pareiškėjų proseneliai 1940 m. birželio 15 d. buvo netekę Lietuvos Respublikos pilietybės, ko pasekoje pateikė vidaus reikalų ministrui nepagrįstą teikimą su siūlymu neatkurti pareiškėjoms Lietuvos Respublikos pilietybės, kuriuo vadovaudamasis vidaus reikalų ministras priėmė skundžiamus aktus.

Dėl I. R. pilietybės pareiškėjai nurodo, kad analizuojant Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. rugpjūčio 28 d. (toliau – LCVA) išduotoje pažymoje Nr. R4-3342 nurodytų dokumentų turinį, darytina išvada, kad jokių duomenų apie tai, kad I. R. neteko (nustojo) Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., byloje nėra. Tokių duomenų nėra ir LCVA išduotoje pažymoje, kurioje nurodoma, kad daugiau archyvuose saugomų dokumentų nerasta.

Pareiškėjai, remdamiesi Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4, 5 ir 6 dalių nuostatomis, teigia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Kadangi byloje yra visi duomenys apie tai, jog I. R. iki atvykimo į (duomenys neskelbtini) 1940 m. lapkričio 4 d. buvo Lietuvos pilietė – tai patvirtina tiek 1931 m., gimus jos dukteriai M. (M.), išduotas gimimo liudijimas, kurio 9 p. įrašyta, kad jos pilietybė Lietuvos, tiek ir LVCA išduotų dokumentų kopijos, kuriuose įrašyta, kad 1939 m. kovo 24 d., atvykusi kartu su šeima gyventi iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), I. R. buvo Lietuvos pilietė, gyveno su Lietuvos užsienio pasu Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu 1936 m. liepos 21 d. (duomenys neskelbtini) krašto direktorijos, tiek ir (duomenys neskelbtini) valstybės archyvo R. R. imigracijos byla, kurioje nurodoma, kad atvykimo į (duomenys neskelbtini) 1940 m. lapkričio 4 d. metu I. R. vienintelis kelionės dokumentas, su kuriuo ji atvyko į (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini) 1936 m. liepos 21 d., darytina išvada, kad pareiškėjų senelė ir prosenelė 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietė. Be to, LVCA pažymoje nurodyta, jog archyvuose nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjos motina M. (M.) R. ar senelė I. R. būtų netekusi (nustojusi) Lietuvos pilietybės, todėl nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, jog ji galėjo jos netekti.

Šiuo aspektu pareiškėjai taip pat pažymi, jog įrodinėjimo našta dėl pilietybės netekimo tenka Migracijos departamentui, o ne pareiškėjui. Tai reglamentuota Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodikos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. Nr. 3K-234 įsakymu, 12 punkte, pagal kurį,,nagrinėjantis prašymą Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas visais atvejais turi parengti paklausimą į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos, ar yra / nėra duomenų apie pareiškėjo arba jo tėvų, senelių, prosenelių arba vieno iš jų Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) iki 1940 m. birželio 15 d. Tuo atveju, jeigu turimi / gaunami duomenys apie tai, kad asmuo yra netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, rengiamas teikimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi. Tuo atveju, jeigu Lietuvos centrinis valstybės archyvas duomenų apie asmens (-ų) Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) neturi, tęsiamas dokumentų nagrinėjimas.“

Pareiškėjos pabrėžia, kad tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek ir Lietuvos kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, jog sprendžiant apie pilietybės netekimą yra svarbus tas aspektas, ar asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. savo valia buvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Teigia, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie paneigtų iš archyvo gautus duomenis, jog I. R. iki pat natūralizacijos būdu įgytos (duomenys neskelbtini) pilietybės 1944 m. sausio 3 d. būtų netekusi (nustojusi) Lietuvos pilietybės.

Dėl R. R. pilietybės pareiškėjai pažymi, kad apie šio asmens turėtą Lietuvos pilietybę byloje yra pakankamai duomenų, tačiau duomenys apie jo pilietybę atvykimo į (duomenys neskelbtini) 1940 m. lapkričio 4 d. momentu yra prieštaringi. Iš bylos duomenų visiškai nėra aišku, ar R. R. 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Yra tik akivaizdūs įrodymai, jog 1940 m. sausio 4 d. jis siekė atgauti Lietuvos pilietybę, ką patvirtina byloje esantis jo raštas Lietuvos vidaus reikalų ministrui ir Lietuvos vidaus reikalų ministro išvada, kad prašytojas atitinka Lietuvos pilietybės įstatymo 11 straipsnį dėl pilietybės atgavimo. Byloje esančio 1940 m. vasario 28 d. Vidaus reikalų ministro rašto teisingumo ministrui anketinės dalies 5 punkte „Su kuriais dokumentais gyvena prašytojas ir jo šeimos nariai“ nurodyta, kad „prašytojas turi Lietuvos užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 1939.III.17 d. (duomenys neskelbtini) gubernatoriaus“. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad LCVA 2020 m. rugpjūčio 28 d. pažymoje Nr. R4-3342 nurodyta, jog archyviniame fonde yra šio dokumento kopija: 1) dokumentas be datos „Asmens žinios“ apie R. R., kurio: 5 p. „Su kuriais dokumentais gyvena prašytojas ir jo šeimos nariai“ nurodyta:,,Užsienio pasu, išduotu (duomenys neskelbtini) direktorijos“; 7 p. „Kur ir kiek laiko gyvena prašytojas“ nurodyta: „(duomenys neskelbtini) nuo 1924 iki 1939.III.23 d. ir vėliau (duomenys neskelbtini)“; 9 p. nurodyta, kad „savo turtą (muilo fabriką ir kt.) paliko (duomenys neskelbtini)“; 11 p. nurodyta, jog buvo (duomenys neskelbtini) prekybos rūmų narys.

Pareiškėjai taip pat nurodo, kad Migracijos departamentui kartu su prašymu buvo pateikta ir (duomenys neskelbtini) valstybės archyvo R. R. imigracijos bylos Nr. 52 nuorašas. Nurodytoje byloje pateikiamas 1943 m. gruodžio 20 d. R. R. paraiškos (duomenys neskelbtini) pilietybei nuorašas, kurios antro puslapio 1 punkte nurodyta, kad jis į (duomenys neskelbtini)1940 m. lapkričio 4 d. atvyko turėdamas Lietuvos pasą (ranka parašyta Identifikacijos sertifikatas) Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) 1940 m. gegužės 11 d., jo žmona I. R. – Lietuvos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) 1936 m. liepos 21 d.. Taip pat yra duomenys apie prašytoją R. R., kur nurodyta, jog pilietybė – neaiški. Bylos 12 puslapio 15 punkte nurodyta, jog „pareiškėjas R. R. turi lietuvišką identifikacijos sertifikatą, kuris pridedamas prie negaliojančio Lietuvos paso. Pareiškėjo pilietybė jo kelionės dokumente nurodoma kaip neapibrėžta (yra lemiama). Paraiška buvo atitinkamai pakeista pareiškėjui nurodant“. Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad jokių dokumentų ar duomenų apie tai, kada ir dėl kokių priežasčių R. R. buvo praradęs Lietuvos pilietybę, byloje nėra. Kitaip tariant, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. R. iki 1940 m. birželio 15 d. savo valia buvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pareiškėjai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra konstatavęs, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubą pilietybę įtvirtinančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (žr. 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDY5MS03NTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4691-756/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4691-756/2017">eA-4691-756/2017</a>, 27, 32 punktai; 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, 65 punktas). Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis). Kadangi, kaip minėta, iš byloje esančių dokumentų ir duomenų negalima daryti išvados, jog 1940 m. birželio 15 d. R. R. nebuvo Lietuvos pilietis, pareiškėjų manymu, atsakovas ar Migracijos departamentas turėjo ne rašyti teikimą vidaus reikalų ministrui dėl pilietybės neatkūrimo, o, siekdamas pašalinti prieštaravimus, pasiūlyti pareiškėjoms kreiptis į teismą dėl juridinio fakto – turėtos Lietuvos pilietybės 1940 m. birželio 15 d. – nustatymo.

Kita vertus, prašymo dėl pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metu, kaip jau buvo minėta, atsakovas ir Migracijos departamentas privalėjo išnagrinėti visus byloje esančius dokumentus, ir nustačius, kad I. R. 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietė, atkurti pareiškėjoms pilietybę būtent šiuo pagrindu.

Dėl M. R. (M. S.; M. R.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pareiškėjai paaiškina, kad 1941 m. birželio 15 d. ji buvo 10 metų amžiaus, t. y. buvo nepilnametė, tačiau jos gimimo liudijimo išraše, išduotame 1937 m. rugpjūčio 10 d. (duomenys neskelbtini) Rabinato, nurodoma, jog abu jos tėvai yra Lietuvos piliečiai (žr. 9 p.), o gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Lietuva. Jokių kitų duomenų apie M. R. turėtą pilietybę nei iki 1940 m. birželio 15 d., nei po to byloje nėra, todėl teigia, kad ji laikytina turėjusi Lietuvos pilietybę, kuri buvo įgyta gimimu. Nurodo, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą, Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Pareiškėjai nurodo, kad nesant duomenų apie tai, jog M. R. (M. S.; M. R.), gim. (duomenys neskelbtini), buvo netekusi gimimu įgytos Lietuvos pilietybės, Migracijos departamento išvada, jog nėra duomenų apie pareiškėjų motinos/senelės Lietuvos pilietybę ir todėl ji negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Atsakovė Ministerija atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Paaiškina, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Kaip išaiškino LVAT nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDY5MS03NTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4691-756/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4691-756/2017">eA-4691-756/2017</a>, įstatymas reikalauja, kad pareiškėjo protėvis būtų turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d.

Atsakovė pažymi, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjų protėviai buvo Lietuvos piliečiai 1924-1939 m., tačiau mano, kad pareiškėjų protėviai neteko Lietuvos pilietybės 1939 m. liepos 7 d. Lietuvos-Vokietijos sutarties dėl klaipėdiškių pilietybės (Vyriausybės Žinios Nr. 676-5000) 3 straipsnio pagrindu, kuriuo nustatyta, kad įgijus vienos valstybės pilietybę, tuoj pat bus nustota kitos valstybės pilietybės. Pareiškėjų protėviai pagal minėtos sutarties 1 straipsnio 1, 3 dalis įgijo Vokietijos pilietybę. 3-ios dalies išlyga pareiškėjams netaikyta, nes, manytina, jog jie buvo ne lietuvių tautybės. Ministerija atkreipia dėmesį, kad taip savo statusą traktavo ir pareiškėjų protėvis R. R., nes 1940 m. sausio 2 d. prašyme nurodoma, jog jis pagal Lietuvos ir Vokietijos sutartį klaipėdiškių pilietybės reikalų automatiškai turi nustoti Lietuvos pilietybės, kurią jis turėjo nuo 1924 m. Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Pagal 1940 m. gegužės 11 d. išduotą Lietuvos Respublikos leidimą vieton užsienio paso jis buvo asmuo be pilietybės, o ne Lietuvos pilietis. Todėl atsakovė daro išvadą, kad pareiškėjų protėviai iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos pilietybės, todėl pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygos būti Lietuvos piliečiu 1940 m. birželio 15 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėjai savo prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo grindė tuo, jog jų senelis/prosenelis R. R. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kuris iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjų motina/senelė M. R. ir senelis/prosenelis R. R. išvykimo iš Lietuvos metu nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, kadangi, pasak 1940 m. gegužės 11 d. išduoto Lietuvos Respublikos leidimo vieton užsienio paso, jie buvo asmenys be pilietybės. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad M. R. ir R. R. kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po jų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (prašymas pateiktas 1940 m. sausio 20 d.), jiems 1940 m. gegužės 11 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos leidimas vieton užsienio paso su viza vykti į „užsienį“, kuriame pilietybė nurodyta „neišaiškinta“, galima pagrįstai teigti, kad jų prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo nebuvo išnagrinėtas ir jie iš Lietuvos Respublikos 1940 m. gegužės mėn. per (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) išvyko būdami ne Lietuvos Respublikos piliečiai.

Nurodo, kad LVTA 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDY5MS03NTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4691-756/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4691-756/2017">eA-4691-756/2017</a> išaiškino, jog „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMS05NjkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-1-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-1-969/2018">e3K-3-1-969/2018</a> konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.

Atsižvelgdamas į minėtas teisės aktų nuostatas, pareiškėjų Migracijos departamentui pateiktus ir Migracijos departamento surinktus dokumentus, Migracijos departamentas teigia, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, kurie patvirtintų pareiškėjų motinos/senelės M. R. ir senelio/prosenelio R. R. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuonimis pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjų skunde išdėstytais teiginiais, kad jis nevisapusiškai ir selektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog pareiškėjų senelis/prosenelis ir motina/senelė 1940 m. birželio 15 d. buvo netekę Lietuvos Respublikos pilietybės. Nurodo, kad pareiškėjai savo skunde nenurodė ir su skundu nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jų motina/senelė ir senelis/prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d., nenurodė, kodėl Migracijos departamento teikimuose išdėstytas pareiškėjų dokumentų įvertinimas yra klaidingas, taip pat nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl Migracijos departamento teikimai nagrinėjamu atveju yra neteisėti.

Nesutinka ir su pareiškėjų argumentais dėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. rugpjūčio 28 d. pažymos Nr. R4-3342 vertinimo. Pažymi, kad pareiškėjų seneliui/proseneliui R. R. ir jo žmonai I. R. 1939 m. ir 1936 m. išduoti Lietuvos užsienio pasai, bei 1937 m. rugpjūčio 10 d. išduotas M. R. gimimo liudijimas neįrodo, kad jie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, nes 1940 m. sausio 20 d. pareiškėjų senelis/prosenelis kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo jam, jo žmonai I. R. ir dukteriai M. R., taip pat pasak 1940 m. gegužės 11 d. išduoto Lietuvos Respublikos leidimo vieton užsienio paso, jie buvo asmenys be pilietybės. Migracijos departamento teigimu, 1940 m. vasario 28 d. vidaus reikalų ministro raštas teisingumo ministrui nepatvirtina, kad pareiškėjų senelis/prosenelis R. R., jo žmona ar dukra atgavo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Taip pat atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) valstybės archyvo R. R. įmigracijos byloje (12 psl.) 1943 m. gruodžio 30 d. dokumente nurodyta, kad R. R. (pareiškėjų senelis/prosenelis) turi lietuvišką indentifikacijos sertifikatą, kuris pridedamas prie negaliojančio Lietuvos paso, jo pilietybė kelionės dokumente yra nurodoma kaip neapibrėžta (yra lemiama). Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjų senelis/prosenelis R. R. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo, nebuvo jos atgavęs. R. R. iš Lietuvos Respublikos išvyko neišsprendęs savo ir savo šeimos (žmonos I. R. ir dukters M. R.) Lietuvos Respublikos pilietybės atgavimo klausimų, todėl mano, kad iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės jis neteko savo valingais veiksmais. Kadangi pareiškėjų prašymai atkurti Lietuvos Pilietybę buvo grįsti tik tuo, kad pareiškėjų senelis/prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kuris iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos, jau vien tai, kad pareiškėjų senelis/prosenelis 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, Migracijos departamento manymu, yra pakankamas pagrindas Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkurti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas mano, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras priėmė teisėtus ir pagrįstus įsakymus, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, visapusiškai išnagrinėjus surinktus duomenis, ir, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, teismo prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė visiškai palaikė skundo argumentus ir patvirtino jame nurodytas faktines aplinkybes, prašydama tenkinti skundą. Papildomai akcentavo, kad pareiškėjų senelio/prosenelio ir motinos/senelės Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas nebuvo susijęs su jų valingais veiksmais. Jų išvykimą iš (duomenys neskelbtini) krašto lėmė istorinės aplinkybės. R. R. su savo šeima išvyko į (duomenys neskelbtini) iš Klaipėdos krašto 1939 m. kovo 24 d., nes nesutiko tapti Vokietijos piliečiu, todėl liko asmeniu be pilietybės. Pareiškėjų atstovė teismo posėdyje taip pat pažymėjo, kad po skundo teismui pateikimo įsigaliojo Pilietybės įstatymo pakeitimai, remiantis kuriais asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, laikomas asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta, jog R. R. atliko kokius nors valinius veiksmus, dėl kurių neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, pareiškėjų atstovė mano, kad jis atitinka asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, apibrėžimą ir tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti ginčijamus įsakymus ir iš naujo svarstyti pilietybės atkūrimo klausimą.

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-833 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir 2021 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 1V-843 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos H. T. F., gim. (duomenys neskelbtini), M. T., gim. (duomenys neskelbtini), ir N. T., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietės, 2021 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nurodydamos, kad jų senelis/prosenelis R. R. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Kartu su prašymais pareiškėjos pateikė: M. T., M. R., H. T. F., N. T. gimimo liudijimų patvirtintas kopijas, H. T. santuokos liudijimo nuorašą, M. R. santuokos liudijimo nuorašą, išrašus iš (duomenys neskelbtini) Gyventojų registro, (duomenys neskelbtini) valstybės ministro pirmininko kanceliarijos Valstybinio archyvo R. R. imigracijos bylos Nr. 52 nuorašą, 1931 m. gruodžio 11 d. išrašo iš (duomenys neskelbtini) rabinato gimusiųjų registro už 1931 m. metus kopiją; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. rugpjūčio 28 d. pažymos Nr. R4-3342 kopiją, (duomenys neskelbtini) Valstybės archyvų 2020 m. lapkričio 9 d. rašto kopiją, prie kurios pridedamas R. R., jo žmonos I. ir duktės M. 1943 m. lapkričio 25 d. prašymas (duomenys neskelbtini) pilietybei, kuris patvirtintas 1944 m. sausio 3 d., prie paraiškos taip pat pridėtas R. R. 1940 m. gegužės 11 d. išduotas Lietuvos Respublikos leidimas vieton užsienio paso su viza vykti į „užsienį“.

Migracijos departamentas 2021 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą su paklausimu Nr. 10K-23374.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas 2021 m. rugpjūčio 25 d. pažymoje Nr. R4-2175 informavo, kad pridedamos VRM administracijos departamento archyviniame fonde „draudžiamųjų vykti užsienin sąrašų ir jų reikalu susirašinėjimo“ byloje esančių 1939-05-08, 1939-05-10, 1939-05-11, 1939-07-07 raštų, tame pačiame fonde saugomų R. R. natūralizacijos byloje esančių 1940 m. raštų, R. R. byloje dėl Lietuvos pilietybės gavimo esančių 1940-01-02 prašymo, 1940-01-12, 1940-01-15 raštų, 1940-01-31 dokumento, asmens žinių 1940-02-02, 1940-04-12 raštų ir asmenų, gavusių Lietuvos pilietybes teises ir asmenų, kuriems buvo atimtos pilietybės teisės bei kitų dokumentų byloje esančių 1940 m. sausio mėn. apyskaitų, kopijos, kuriose nurodoma, kad: 1) 1939-05-05 nutarimu R. R. turi būti uždrausta išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos, asmuo yra gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir turi Lietuvos Respublikos užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) krašto Gubernatūros 1939-03-17; 2) 1939-07-07 draudimas išvykti iš Lietuvos atšauktas; 3) Administracijos departamento direktoriaus A. S. ir už VRM ministrą pasirašančio A. G. rašte nurodoma, kad remiantis pilietybės įstatymo 13 str. R. R. byla su prašymu jį priimti Lietuvos pilietybėn yra siunčiama Teisingumo ministrui nuomonei pateikti. Rašte taip pat minima, kad prašytojas gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iki 1939 m. gyveno (duomenys neskelbtini), o kraštą prijungus prie Vokietijos, neteko Lietuvos pilietybės, kurią buvo įgijęs kaip nuolatinis (duomenys neskelbtini) krašto gyventojas. Jų nuomone, prašytoją, pagal 11 str. galima priimti Lietuvos pilietybėn; 4) VRM svetimšalių skyrius prašo suteikti žinių apie svet. R. R., gyv. (duomenys neskelbtini); 5) 1940-01-31 dokumente adresuotam Kauno apskrities viršininkui nurodoma, kad R. R. gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), su žmona I., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukte M., gim. (duomenys neskelbtini), prašo juos priimti Lietuvos pilietybėn. Taip pat nurodyta, kad prašytojui 1939-03-17, o jo žmonai 1936-07-28 išduotai Lietuvos Respublikos užsienio pasai, su kuriais nuo 1939-03-24 gyvena (duomenys neskelbtini). Pilietybė nurodoma: „be pilietybės“; 6) 1940-02-22 VRM prašo Valstybės saugumo departamento suteikti duomenų apie svetimašalius R. R., I. ir M.; 7) 1940 m. sausio mėn. Lietuvos piliečiais priėmimo reikalu mokesčio apyskaitos sąraše įrašytas R. R.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, jog jų motina/senelė M. R. ir senelis/prosenelis R. R. išvykimo iš Lietuvos metu nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, kadangi, pasak 1940 m. gegužės 11 d. išduoto Lietuvos Respublikos leidimo vieton užsienio paso, jie buvo asmenys be pilietybės. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad M. R. ir R. R. kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po jų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (prašymas pateiktas 1940 m. sausio 20 d.), jiems 1940 m. gegužės 11 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos leidimas vieton užsienio paso su viza vykti į „užsienį“, kuriame pilietybė nurodyta „neišaiškinta“, galima pagrįstai teigti, kad jų prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo nebuvo išnagrinėtas ir jie iš Lietuvos Respublikos 1940 m. gegužės mėn. per (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) išvyko būdami ne Lietuvos Respublikos piliečiai.

Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamento direktorė 2021 m. spalio 23 d. Teikime dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 21TR13 ir 2021 m. spalio 29 d. Teikime dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 21TR19, adresuotais Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei, konstatavo, jog nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių pareiškėjų motinos / senelės M. R. (M. S.; M. R.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir senelio / prosenelio R. R. (R. R.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjos negali būti laikomos palikuonėmis pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Todėl vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ 2 punktu, Migracijos departamento direktorė minėtais teikimas siūlė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 1V-833 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir 2021 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-843 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ netenkino pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.

Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkte reglamentuota, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras.

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).

Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje – t. y. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Patikslinta, jog ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta Lietuvos Respublikos piliečio palikuonio sąvoka – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. To paties straipsnio 17 dalyje sąvoka,,teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ suprantama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, Pilietybės įstatymo formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDY5MS03NTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4691-756/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4691-756/2017">eA-4691-756/2017</a> ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMS05NjkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-1-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-1-969/2018">e3K-3-1-969/2018</a>, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą (10 straipsnis). Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir paminėtą teismų praktiką, nagrinėjimu atveju, byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjų protėvis (senelis/prosenelis) R. R. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

Į bylą pateiktoje 2020 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-3342, nurodyta, jog pridedamos Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, R. R. asmens byloje esančių žinių, 1940 m. sausio 31 d. dokumento, 1940 m. sausio 2 d. prašymo ir natūralizacijos byloje esančio 1940 m. rašto kopijos: 1) Asmens žinių lape nurodoma, kad R. R., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), su žmona I., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukterimi M., gim. (duomenys neskelbtini), prašo juos priimti Lietuvos pilietybėn. Prašyme taip pat nurodoma, kad asmuo yra iki 1940 m. sausio 1 d. buvęs Lietuvos piliečiu ir nuo 1939 m. kovo 23 d. gyvena (duomenys neskelbtini)su Lietuvos Respublikos užsienio pasu, išduotu (duomenys neskelbtini) direktorijoje. 2) 1940 m. sausio 31 d. dokumente, adresuotame Kauno apskrities viršininkui, nurodoma, kad R. R., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), su žmona I., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukterimi M., gim. (duomenys neskelbtini), prašo juos priimti Lietuvos pilietybėn. Taip pat nurodyta, kad prašytojui 1939 m. kovo 17 d., o jo žmonai 1936 m. liepos 28 d. išduoti Lietuvos Respublikos užsienio pasai, su kuriais nuo 1939 m. kovo 24 d. gyvena (duomenys neskelbtini). Pilietybė nurodoma: „be pilietybės“. 3) 1940 m. sausio 2 d. R. R. prašyme nurodoma, kad jis, pagal Lietuvos ir Vokietijos sutartį klaipėdiškių pilietybės reikalų automatiškai turi nustoti Lietuvos pilietybės, kurią jis ją turėjo nuo 1924 m. (duomenys neskelbtini) prijungimo prie Lietuvos. Asmuo būdamas 15 metų Lietuvos piliečiu, fabriko savininku prašo priimti jį Lietuvos piliečiu ir išspręsti pilietybės klausimą be eilės. 4) 1940 m. birželio 28 d. Administracijos departamento direktoriaus A. S. ir už VRM ministrą pasirašančio A. G. rašte nurodoma, kad remiantis Pilietybės įstatymo 13 str. R. R. byla su prašymu jį priimti Lietuvos pilietybėn yra siunčiama Teisingumo ministrui nuomonei pateikti. Rašte taip pat minima, kad prašytojas, gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iki 1939 m. gyveno (duomenys neskelbtini), o kraštą prijungus prie Vokietijos, neteko Lietuvos pilietybės, kurią buvo įgijęs kaip nuolatinis (duomenys neskelbtini) krašto gyventojas. Jų nuomone, prašytoją, pagal 11 str. galima priimti Lietuvos pilietybėn.

Prie (duomenys neskelbtini) Valstybės archyvų 2020 m. lapkričio 9 d. rašto kopijos pridedamas R. R. 1940 m. gegužės 11 d. išduotas Lietuvos Respublikos leidimas vieton užsienio paso su viza vykti į „užsienį“, kuriame pilietybė nurodyta „neišaiškinta“.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. rugpjūčio 25 d. pažymoje Nr. R4-2175 nurodyta, kad pridedamos VRM administracijos departamento archyviniame fonde „draudžiamųjų vykti užsienin sąrašų ir jų reikalu susirašinėjimo“ byloje esančių 1939 m. gegužės 8 d., 1939 m. gegužės 10 d., 1939 m. gegužės 11 d., 1939 m. liepos 7 d. raštų, tame pačiame fonde saugomų R. R. natūralizacijos byloje esančių 1940 m. raštų, R. R. byloje dėl Lietuvos pilietybės gavimo esančių 1940 m. sausio 2 d. prašymo, 1940 m. sausio 12 d., 1940 m. sausio 15 d. raštų, 1940 m. sausio 31 d. dokumento, asmens žinių 1940 m. vasario 2 d., 1940 m. balandžio 12 d. raštų ir asmenų, gavusių Lietuvos pilietybes teises ir asmenų, kuriems buvo atimtos pilietybės teisės bei kitų dokumentų byloje esančių 1940 m. sausio mėn. apyskaitų, kopijos, kuriose nurodoma, kad: 1) 1939 m. gegužės 5 d. nutarimu R. R. turi būti uždrausta išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos, asmuo yra gimęs (duomenys neskelbtini) ir turi Lietuvos Respublikos užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) krašto Gubernatūros 1939 m. kovo 17 d.; 2) 1939 m. liepos 7 d. draudimas išvykti iš Lietuvos atšauktas; 3) Administracijos departamento direktoriaus A. S. ir už VRM ministrą pasirašančio A. G. rašte nurodoma, kad remiantis Pilietybės įstatymo 13 str. R. R. byla su prašymu jį priimti Lietuvos pilietybėn yra siunčiama Teisingumo ministrui nuomonei pateikti. Rašte taip pat minima, kad prašytojas gim. (duomenys neskelbtini), iki 1939 m. gyveno (duomenys neskelbtini), o kraštą prijungus prie Vokietijos, neteko Lietuvos pilietybės, kurią buvo įgijęs kaip nuolatinis (duomenys neskelbtini) krašto gyventojas. Jų nuomone, prašytoją, pagal 11 str. galima priimti Lietuvos pilietybėn; 4) VRM svetimšalių skyrius prašo suteikti žinių apie svet. R. R., gyv. (duomenys neskelbtini); 5) 1940 m. sausio 31 d. dokumente adresuotam Kauno apskrities viršininkui nurodoma, kad R. R. gim. (duomenys neskelbtini), su žmona I, gim. (duomenys neskelbtini), ir dukte M., gim. (duomenys neskelbtini), prašo juos priimti Lietuvos pilietybėn. Taip pat nurodyta, kad prašytojui 1939 m. kovo 17 d., o jo žmonai 1936 m. liepos 28 d. išduotai Lietuvos Respublikos užsienio pasai, su kuriais nuo 1939 m. kovo 24 d. gyvena (duomenys neskelbtini). Pilietybė nurodoma: „be pilietybės“; 6) 1940 m. vasario 22 d. VRM prašo Valstybės saugumo departamento suteikti duomenų apie svetimašalius R. R., I. ir M.; 7) 1940 m. sausio mėn. Lietuvos piliečiais priėmimo reikalų mokesčio apyskaitos sąraše įrašytas R. R.

Įvertinus šiuos dokumentus, nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjų senelis/prosenelis R. R. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1924 m., kaip nuolatinis (duomenys neskelbtini) krašto gyventojas. Lietuvos Respublikos pilietybės jis neteko 1939 m., kuomet (duomenys neskelbtini) kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos, 1939 m. liepos 7 d. Lietuvos-Vokietijos sutarties dėl klaipėdiškių pilietybės (Vyriausybės Žinios Nr. 676-5000) pagrindu. Pagal minėtos sutarties 3 straipsnį, įgijus vienos valstybės pilietybę, tuoj pat bus nustota kitos valstybės pilietybės. Prijungus (duomenys neskelbtini) kraštą prie Vokietijos, R. R. nuo 1939 m. kovo 24 d. su šeima persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini). Remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, jis buvo laikomas asmeniu be pilietybės, todėl 1940 m. sausio 2 d. kreipėsi į Lietuvos institucijas dėl Lietuvos pilietybės suteikimo jam ir jo šeimos nariams – žmonai I. R. ir dukrai M..

Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjų senelis/prosenelis R. R. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau nesutiktina su Migracijos departamento pozicija, kad šią aplinkybę lėmė būtent R. R. valiniai veiksmai. Kaip matyti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas buvo susijęs su istoriniais įvykiais – (duomenys neskelbtini) krašto prijungimu prie Vokietijos. Pareiškėjų protėvis, persikėlęs gyventi į Kauną, Lietuvos Respubliką, ėmėsi aktyvių veiksmų susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, taip patvirtindamas savo ryšį su Lietuvos Respublika. Nors byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimas iki R. R. ir jo šeimos išvykimo į (duomenys neskelbtini) klausimas nebuvo iki galo išspręstas, tai nepaneigia fakto, kad jis siekė susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios neteko ne dėl savo valinių veiksmų. Kaip minėta, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, jog sprendžiant apie pilietybės netekimą yra svarbus tas aspektas, ar asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. savo valia buvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybę.

Šiuo aspektu, teismo vertinimu, taip pat yra svarbi aplinkybė, kad nuo 2022 m. sausio 28 d. įsigaliojo Pilietybės įstatymo pakeitimas, pagal kurį asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (Pilietybės įstatymo 11 straipsnis). Kaip matyti, įstatymų leidėjas iš esmės papildė asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, apibrėžimą, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjo faktą siedamas ne su nepertraukiamu laikotarpiu, kurio pabaiga 1940 m. birželio 15 d., o su bet kuriuo laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. Taigi, svarbiu šiuo atveju tapo pats Lietuvos Respublikos pilietybės turėjo faktas iki 1940 m. birželio 15 d. ir tai, kad asmuo nurodytu laikotarpiu neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ne dėl savo valinių veiksmų.

Įvertinus aukščiau nurodytas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad R. R. atitinka asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, kriterijus, nustatytus nuo 2022 m. sausio 28 d. įsigaliojusioje naujoje Pilietybės įstatymo redakcijoje, todėl yra teisinis pagrindas panaikinti ginčijamus vidaus reikalų ministrės įsakymus ir įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Dėl šių priežasčių pareiškėjų skundas tenkintinas.

Pareiškėjos skunde taip pat įrodinėja savo teisę į pilietybės atkūrimą I. R. ir M. R. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu iki 1940 m. birželio 15 d., tačiau pažymėtina, kad prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo pateikti tuo pagrindu, todėl teismas skundo argumentų šioje dalyje nevertina ir dėl jų nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 -133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjų H. T. F. (H. T. F.), M. T. ir N. T. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. 1V-833 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir 2021 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 1V-843 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“. Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų H. T. F. (H. T. F.), M. T. ir N. T. prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

Ina Kirkutienė

Fausta Vitkienė