R. Ž. pagal BK 208 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-476-677/2015

Teisminio proceso Nr.: 1-01-2-00086-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.12; 1.2.18.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. kasacinį skundą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį 100 MGL, t. y. 13 000 Lt (3 765 Eur), dydžio bauda ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL, t. y. 19 500 Lt (5 647 Eur), dydžio bauda. Paskirtos baudos subendrintos iš dalies jas sudedant (BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalys) ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta – 230 MGL, t. y. 29 900 Lt (8 659 Eur), dydžio bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. kovo 23 d. nutartis, kuria nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Karolio Baryso apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. Ž. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. būdamas UAB „B“ direktorius (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 2009 m. spalio 29 d., Vilniuje, (duomenys neskelbtini)), būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, už teisingą apskaitos dokumentų surašymą ir jų tikrumą bei ūkinių operacijų teisėtumą (2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis ir 21 straipsnis), nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nenustatytu laiku ir vietoje, savo vadovaujamos įmonės darbuotojų E. B. ir A. Š. vardu užpildė UAB,,B“ 2010–2011 metų lengvojo automobilio kelionės lapus, kuriuose užfiksavo tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkinių operacijų turinį, kiekį ir vertę, t. y. įrašė E. B. ir A. Š. kaip asmenis, vairavusius automobilius, jų sunaudotus degalų kiekius ir vertę, nors nė viena iš jų tarnybiniais automobiliais nesinaudojo.

Tęsdamas nusikalstamą veiką šiuos 2010–2011 metų lengvojo automobilio kelionės lapus R. Ž. pateikė UAB „B“ buhalterei I. B., kuri įtraukė juos į įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to įmonė 2010–2011 metais pagal dvidešimt degalų nurašymo aktų nurašė 2 702,90 litro kuro už 9 843,22 Lt (2 850,79 Eur) (degalų nurašymo aktai: Nr. 1005 (2010-05-31), Nr. 1006 (2010-06-30), Nr. 1007 (2010-07-31), Nr. 1008 (2010-08-31), Nr. 1009 (2010-09-30), Nr. 1010 (2010-10-31), Nr. 1011 (2010-11-30), Nr. 1012 (2010-12-31), Nr. 1101 (2011-01-31), Nr.1102 (2011-02-28), Nr. 1103 (2011-03-31), Nr. 1104 (2011-04-30), Nr. 1105 (2011-05-31), Nr. 1106 (2011-06-30), Nr. 1107 (2011-07-31), Nr.1108 (2011-08-31), Nr. 1109 (2011-09-30), Nr. 1110 (2011-10-31), Nr. 1111 (2011-11-30) ir Nr. 1112 (2011-12-31).

Šiais veiksmais R. Ž. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatą, jog ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 12 straipsnio 1 dalis nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 13 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktų nuostatas, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010–2011 metus, nes, nesant tikrų dokumentų ir tikrų duomenų dėl nurašyto kuro, nėra galimybės nustatyti asmenų, sunaudojusių kurą ir ar šis kuras buvo skirtas bendrovės pajamoms uždirbti.

Taip pat R. Ž. nuteistas už tai, kad dėl jo vadovaujamos įmonės sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. būdamas UAB „B“ direktoriumi, žinodamas, kad įmonės ekonominė padėtis sunki ir kad ji neturi galimybių atsiskaityti su visais 98 kreditoriais, kuriems bendras įsiskolinimas siekė 2 490 810,97 Lt (721 388,72 Eur), t. y. suvokdamas, kad įmonei akivaizdžiai gresia bankrotas, 2012 m. birželio 25 d. UAB „B“ vardu pasirašė keturšalį susitarimą dėl tarpusavio užskaitos, kurio pagrindu kreditoriui UAB „R“ sumažino UAB,,B” skolą 90 000 Lt (26 066 Eur), t. y. patenkino tik vieno kreditoriaus – UAB „R“ reikalavimus, dėl to atitinkamai buvo sumažintos likusių UAB „B“ kreditorių galimybės gauti įsiskolinimų padengimą, taip jiems padarant 90 000 Lt (26 066 Eur) dydžio turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimai neteisėti, priimti netinkamai taikant ir aiškinant baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikuojant jo veiksmus kaip nusikalstamus. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes padarė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu nepagrįstas išvadas bei nukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos aiškinant ir taikant BK 208 straipsnį. Teismai netinkamai aiškino šios nusikalstamos veikos požymius ir formaliai taikė baudžiamąjį įstatymą, neatribojo baudžiamosios atsakomybės nuo civilinio delikto, nepagrįstai kriminalizavo R. Ž. atliktus veiksmus ir dėl to priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnio 1 dalyje, vienas iš objektyviųjų požymių – pavojinga veika – pasireiškia vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimų patenkinimu arba užtikrinimu. Skolininkas pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį baudžiamas tuomet, kai šiuos veiksmus padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gresiant bankrotui ir taip veikdamas padaro turtinę žalą likusiems kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2013). Subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUwLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-450/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-450/2009">2K-450/2009</a>). BK 208 straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis priskiriama prie nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai. Tai reiškia, kad tokios nusikalstamos veikos padarymas vienaip ar kitaip susijęs su veikimu civilinėje apyvartoje, įgyvendinant civilines teises ir pareigas, sudarant sandorius ir pan. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus yra taikomos griežčiausios teisinės atsakomybės – baudžiamosios teisės normos, o asmens elgesys, esant civiliniams teisiniams santykiams, dirbtinai kriminalizuojamas ir vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-69/2014). Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė kolegija 2015 m. kovo 10 d. baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-181-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-181-895/2015">2K-7-181-895/2015</a> išaiškino, kad sprendžiant dėl asmens atsakomybės pagal BK 208 straipsnį, esminę reikšmę turi teisinės atsakomybės rūšių atribojimas. Tai reiškia, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje asmuo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 1 dalyje, padarymu, turi būti nustatyta, ar padaryta veika pagal savo pavojingumo laipsnį yra tokia, kad pateisintų baudžiamosios atsakomybės taikymą. Būtent atliktos veikos pavojingumo laipsnis leidžia konkrečiu atveju atriboti nusikaltimą nuo civilinio delikto.

Pasak kasatoriaus, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 208 straipsnio 1 dalį teismai neanalizavo ir nesprendė, ar jo atlikti veiksmai buvo tiek pavojingi, kad jam būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal šią normą. Vertinant abiejų instancijų teismų nurodytus motyvus, akivaizdu, kad baudžiamasis įstatymas R. Ž. buvo pritaikytas formaliai, netyrus ir neanalizavus, ar jo atlikti veiksmai yra civilinis deliktas, ar nusikaltimas. Kaip 2015 m. kovo 10 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-181-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-181-895/2015">2K-7-181-895/2015</a> nurodė kasacinis teismas, aiškinant BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui galima būtų teigti, neva kiekvienas atvejis, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas ir dėl to padaroma bet kokio dydžio turtinė žala likusiems kreditoriams, reiškia BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą. Tačiau toks formalus BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas ne tik prieštarautų Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas taip padarant turtinę žalą likusiems kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyvių ir subjektyvių šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. To, pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai neatliko, dėl to jis buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 208 straipsnį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad siekiant nustatyti skolininko nesąžiningumo pavojingumo laipsnį ir atriboti nusikalstamą veiką nuo civilinio delikto, esminę reikšmę turi subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Abiejų instancijų teismai neskyrė tam pakankamai dėmesio, subjektyviąją pusę analizavo formaliai, tik tuo aspektu, kad R. Ž. turėjo suprasti, jog esant sunkiai įmonės ekonominei būklei, patenkindamas tik vieno iš kreditorių – UAB „R“ reikalavimus, sumažino galimybes atgauti skolą kitiems bendrovės kreditoriams, taip jiems padarydamas žalą. Kasatoriaus teigimu, atsižvelgdami į kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, teismai privalėjo vertinti R. Ž. elgesio motyvus, tikslus, kokiomis aplinkybėmis buvo atsiskaityta su vienu iš kreditorių, ar jo veika tiek pavojinga, kad galima būtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. To nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas nedarė, nors R. Ž. viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad sudarytas keturšalis sandoris buvo ekonomiškai pagrįstas, o jis pats veikė bendrovės interesais, siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą. Nors kaltinamojo veiksmų, tenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, motyvai ir tikslai nėra būtini BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau jie turi svarbią reikšmę sprendžiant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už skolininko nesąžiningumo atribojimo klausimus. Būtent kaltininko tyčios kryptingumas atliekant šiuos veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos pripažinimą (ar nepripažinimą) nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-181-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-181-895/2015">2K-7-181-895/2015</a>). Teismai, pasak kasatoriaus, privalėjo įvertinti šias aplinkybes, tačiau nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų, neanalizavo visų reikšmingų keturšalio sandorio aplinkybių, o jo sudarymo tikslus ir motyvus laikė teisiškai nereikšmingais. Nusikaltimu pripažino pati sandorio faktą, kaip žalos padarymą kitiems kreditoriams. Tai akivaizdžiai matyti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties motyvacijos dėl subjektyviųjų požymių: „tai, kad, pasak apelianto UAB „R“, buvo seniausias ir didžiausias kreditorius ir laiku negrąžinus jam skolos atsirastų didžiausia neigiama įtaka bendrovei ir kad tuo metu tai buvo vienintelis UAB „B“ kreditorius, jau pradėjęs vykdyti skolos išieškojimą, neturi reikšmės R. Ž. veiksmų kvalifikavimui bei nepaneigia jo kaltės, padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą“. Šie teismo motyvai, pasak kasatoriaus, patvirtina, jog teismai visiškai formaliai taikė BK 208 straipsnio 1 dalį ir visiškai nereikšmingais laikė tokio sandorio sudarymo tikslus, motyvus ir ekonominį būtinumą, o tai iš esmės prieštarauja kasacinio teismo praktikai, suformuotai taikant BK 208 straipsnio 1 dalies normą.

Kasatoriaus teigimu, teismai neįvertino to, jog vien pats faktas, kad keturšalio sandorio sudarymo metu UAB „B“ buvo sunki ekonominė padėtis, nereiškia, kad R. Ž., kaip įmonės vadovas apskritai iki bankroto bylos iškėlimo negalėjo atlikti jokių turtinio pobūdžio veiksmų, taip pat ir susijusių su kreditorių reikalavimų užtikrinimu (patenkinimu). Šiame kontekste reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato kreditorių lygybės principo, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>, Nr. 3K-3-511/2012, 3K-3-513/2014). Kasatorius pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „B“ buvo priimta 2012 m. rugsėjo 17 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po keturšalio sandorio sudarymo dienos. Ši nutartis įsiteisėjo tik 2012 m. gruodžio 20 d. Tai rodo, kad toks sandoris per se nereiškia skolininko nesąžiningumo ir nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nusikalstamu, pasak kasatoriaus, gali būti pripažintas tik toks vieno iš kreditoriaus reikalavimų patenkinimas, kuris sudaromas siekiant savanaudiškų tikslų, sąmoningai ir piktavališkai pakenkiant likusių kreditorių interesams, lydimas ypatingo kaltinamojo nesąžiningumo, šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus. Atitinkamai, pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nelaikytini nusikalstamais įmonės vadovo veiksmai patenkinant vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų itin pozityvių, reikšmingų tikslų.

Kasatoriaus teigimu, spręsdami ar jo atlikti veiksmai buvo tiek pavojingi, kad juos galima būtų laikyti nusikalstamais, teismai turėjo analizuoti kokiomis aplinkybėmis keturšalis sandoris buvo sudarytas. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. vasario 20 d. vykusiame UAB „B“ visuotiniame akcininkų susitikime buvo nuspręsta 2011 metais atsiradusias skolas ir kitus įsipareigojimus, taip pat ir trumpalaikes skolas akcininkams, dengti iš 2012 metais ateinančių pajamų. Kasatorius pažymi, kad visuotinis akcininkų susirinkimas yra svarbiausias įmonės valdymo organas, ir jo priimti nutarimai yra privalomi įmonės vadovui. Aptariamu akcininkų susirinkimo protokolu R. Ž. buvo aiškiai įpareigotas atiduoti akcininkams skolas, iš jų ir UAB „R“, kuris turėjo 24 proc. UAB „B“ akcijų. UAB „R“ kreditoriaus reikalavimas keturšalio sandorio metu buvo pats didžiausias ir atsiradęs anksčiausiai, nes būtent šios įmonės suteiktos paskolos pagrindu UAB „B“ pradėjo ir vystė savo veiklą. Keturšalio sandorio sudarymo metu – 2012 m. birželio 25 d. UAB „B“ skola UAB „R“ sudarė 361 768 Lt (104 775 Eur). Teismai neatsižvelgė į tai, kad tai buvo seniausias ir didžiausias įmonės kreditorius, todėl laiku negrąžinimas tokiam kreditoriui skolos daro didžiausią neigiamą įtaką bendrovei, nes didėja netesybos (palūkanos, delspinigiai). Atsižvelgiant į tai ir į akcininkų susirinkimo metu priimtus sprendimus, šio kreditoriaus interesų patenkinimas buvo prioritetinis.

Kasatoriaus teigimu, teismai neįvertino reikšmingos aplinkybė, kuri iš esmės ir lėmė keturšalio sandorio sudarymą – laiku neatgavęs skolos iš UAB „B“, UAB „R“ kreipėsi į antstolius dėl priverstinio skolos išieškojimo. Dėl to 2012 m. gegužės 18 d. antstolis D. Šidlauskas pradėjo skolos išieškojimo veiksmus. Tuo metu UAB „R“ buvo vienas iš dviejų UAB „B“ kreditorių, jau pradėjęs vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Taip pat tuo metu kitam UAB „B“ kreditoriui – UAB „BS“ Vilniaus miesto 19-asis notarų biuras 2012 m. gegužės 15 d. išdavė vykdomąjį įrašą, pagal kurį galima buvo pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą. Vykdant šį išieškojimą, 2012 m. birželio 21 d. UAB „R“ naudai buvo areštuotos prekės, esančios UAB „B“ sandėliuose. Teismai neįvertino išieškojimą vykdžiusio antstolio D. Šidlausko parodymų, kad tuo atveju, jeigu yra vykdomas išieškojimas iš prekių, yra skelbiamos varžytinės ir prekės parduodamos, nustatant kainą, kuri lygi 80 % prekių rinkos vertės, o gautos pinigų sumos pervedamos kreditoriui. Tuo atveju, jeigu prekių parduoti nepavyksta, jos yra atiduodamos kreditoriui. Antstolis nurodė, kad šių areštuotų UAB „B“ prekių realizavimas būtų buvęs labai sudėtingas dėl jų specifikos (farmacinės prekės), be to, reikalaujantis papildomų sąnaudų sandėliavimui ir pan. Tai suprasdami, tiek kreditorius UAB „R“, tiek ir skolininkas UAB „B“ sutarė, kad R. Ž. ras prekių pirkėją areštuotoms prekėms ir jas parduos, o gautos lėšos bus skirtos atsiskaityti su išieškojimą vykdančiu UAB „R“. Priešingu atveju, prekių pardavimo procedūrą būtų vykdęs antstolis, o tai reiškia, kad po tokios procedūros gautos lėšos už prekes būtų žymiai mažesnės, nes tektų padengti varžytynių vykdymo procedūras, tai būtų dar padidinę UAB „B“ skolas. Be to, dėl prekių specifikos kilo grėsmė, kad varžytynių metu prekių apskritai nepavyks parduoti. Tokiu atveju jos būtų perduotos kreditoriui – UAB „R“, kurio tiesioginė veikla buvo visiškai nesusijusi su farmacijos verslu, perduodamų kreditoriui prekių vertė būtų skaičiuojama pagal įsigijimo vertę, o tai būtų visiškai nuostolinga skolininkui UAB „B“. Dėl to, su antstolio leidimu pasirašius keturšalį susitarimą ir pardavus areštuotas prekes Estijos farmacijos kompanijai „M“, buvo išvengta varžytinių išlaidų ir dar gautas pelnas, tuo pačiu iš dalies atsiskaityta su didžiausiu kreditoriumi – UAB „R“. Taigi, pasak kasatoriaus, jo veiksmai sudarant keturšalį sandorį dėl tarpusavio įsipareigojimų užskaitos buvo nukreipti išvengti visiškai bendrovei nuostolingos varžytinių procedūros, parduodant prekes trečiajam asmeniui ir kaip įmanoma daugiau grąžinant jau realų skolos išieškojimą vykdančiam kreditoriui. Leisti vykdyti varžytines ir nesiimti priemonių atsiskaityti su išieškojimą vykdančių kreditoriumi būtų visiškai nelogiška ir ekonomiškai nepagrįsta.

Kasaciniame skunde pažymima, kad antstolis leido sudaryti tokį sandorį, o tai rodo, jog R. Ž. nesuvokė, kad šiuo sandoriu galėtų atlikti kažkokius neteisėtus veiksmus. Kasatorius pažymi, kad jeigu antstolis nebūtų nuėmęs arešto, toks sandoris net nebūtų galėjęs įvykti. Tai patvirtina ir keturšalio sandorio 5 punktas, pagal kurį sandorio šalys sutarė, jog UAB „E“ savo įsipareigojimą sumokėti UAB „R“ vykdys tik tuomet, jeigu iki 2012 m. liepos 1 d. prekėms bus nuimtas areštas. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, akivaizdu, kad R. Ž. nenumatė ir negalėjo numatyti, kad toks keturšalis susitarimas galėtų padaryti žalą kreditoriams. Be to, pasak kasatoriaus, teismai neįvertino ir to, kad jokia žala kreditoriams šiuo keturšaliu susitarimu nebuvo padaryta. Tą patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas antstolis D. Šidlauskas, kuris nurodė, kad iš esmės net nebuvo reikalo taikyti UAB „B“ prekių arešto, nes buvo daug debitorių (įmonių, skolingų UAB „B“), iš kurių buvo galima sėkmingai vykdyti išieškojimą ir dengti skolas įmonės kreditoriams. Antstolis taip pat patvirtino, kad buvo sėkmingai vykdomas išieškojimas ir iš UAB „B“ sąskaitų. Tai reiškia, kad tuo metu įmonė turėjo pakankamai debitorių, iš kurių galima buvo dengti įsiskolinimus kitiems kreditoriams.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, svarbi aplinkybė, kad tokiam sandoriui pritarė ir dar vienas UAB „B“ kreditorius – UAB „BS“, kuriam 2012 m. gegužės 15 d. Vilniaus miesto 19-asis notarų biuras buvo išdavęs vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo. Pagal bylos duomenis, 2012 m. birželio 25 d. UAB „BS“ informavo vieną iš keturšalio sandorio šalių (UAB „E“), kad sutinka ir neprieštarauja, jog būtų sudarytas toks susitarimas ir patvirtina, kad nereikš susitarimo šalims dėl to jokių pretenzijų.

Kasatoriaus teigimu, įvertinus išdėstytus argumentus, matyti, kad jo veiksmai nebuvo nukreipti sąmoningai pakenkti kitų kreditorių interesams ar sumenkinti jų galimybes atgauti skolas. Byloje nėra nustatyta, jog R. Ž. keturšalį susitarimą sudarė veikiamas savanaudiškų paskatų ar siekdamas kitokios asmeninės naudos. Priešingai, sandoris buvo sudarytas išimtinai veikiant bendrovės interesais, ekonomiškai pagrįstas ir logiškas tokioje situacijoje. Be to, visiškai įprastinis verslo aplinkoje, kai keli skolininkai ir kreditoriai užsiskaito tarpusavio įsipareigojimus, atitinkamai sumažindami išlaidas, patiriamas pervedant pinigus per kredito įstaigas, ypač kai vykdomi tarptautiniai pavedimai. Tai šiuo atveju taip pat buvo aktualu, nes viena iš sandorio šalių buvo Estijos įmonė „M“.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2012 m. vasario 20 d. vykusiame UAB „B“ visuotiniame akcininkų susirinkime akcininkai priėmė sprendimą didinti įmonės įstatinį kapitalą arba skolinti, jeigu įmonės finansinė situacija nepasikeis iki 2012 m. birželio 25 d. Atsižvelgiant į tai, kad akcininkai ir anksčiau yra skolinę įmonei ir savo įnašais sureguliavę balansą bei esant tokiam akcininkų sprendimui, pasak kasatoriaus, jis visiškai pagrįstai tikėjosi, kad esant sunkumams, akcininkai imsis veiksmų išlyginti bendrovės balansą, kad būtų tęsiama įmonės veikla. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad R. Ž. veiksmuose, pasirašant keturšalį susitarimą, nebuvo tyčios pakenkti kitiems kreditoriams ar pačiai bendrovei, o priešingai – sumažinti didžiausio kreditoriaus skolą, kad būtų užtikrintas įmonės veiklos tęstinumas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 208 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra ne tik kreditorių interesai, bet ir sąžiningo ūkininkavimo principai. Sudarydamas keturšalį susitarimą ir taip iš dalies padengęs didžiausio kreditoriaus, kuris vienintelis tuo metu vykdė išieškojimą, kreditoriaus įsipareigojimą, R. Ž. veikė sąžiningai, įmonės naudai ir interesais, todėl jo veiksmuose nėra visų būtinų BK 208 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Šiuo konkrečiu atveju, pasak kasatoriaus, baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati bei proporcinga priemonė padaryto pažeidimo pavojingumui, o nukentėjusiųjų kreditorių turtinių interesų užtikrinimas gali būti pasiektas taikant CK bei CPK numatytas nuostatas, todėl baudžiamoji byla turi būti nutraukta.

Kasatorius pažymi, jog keturšalis sandoris, dėl kurio sudarymo jis buvo nuteistas, kitų UAB „B“ kreditorių nebuvo ginčytas civilinio proceso tvarka. Šis sandoris nebuvo ginčijamas ir kreditorių bei bankroto administratoriaus šiuo metu vykstančiame UAB „B“ bankroto procese. Tai reiškia, kad patys kreditoriai nelaiko, jog šis sandoris pažeidė jų interesus ir padarė jiems žalą. Be to, byloje nenustatyta jokių kliūčių tokį sandorį ginčyti civilinio proceso tvarka ir atstatyti status quo taikant restituciją. Tai reiškia, kad nėra užkirstas kelias švelnesnėmis, civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasiekti tokių pačių tikslų, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas R. Ž. už šio sandorio sudarymą nėra nei teisėtas, nei pagrįstas ir neatitinka baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio priemonės, esmės.

Kasatorius taip pat nesutinka su nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje ir teisės teorijoje apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas aiškinamas kaip toks buhalterinės apskaitos tvarkymas, kai sąmoningai yra pažeidžiami teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimai, kurie pasireiškia, kaip dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra visuomet susijęs su papildomomis aplinkybėmis, t. y. apskaita tvarkoma siekiant nuslėpti įmonės pajamas, sumažinti mokamus mokesčius, pasisavinti ar iššvaistyti įmonės turtą. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju tokių faktų byloje nebuvo nustatyta. Kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, R. Ž. buvo grindžiamas dviem byloje esančiomis specialisčių išvadomis, kuriomis konstatuota, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, t. y. degalų nurašymo aktuose dėl UAB „B“ darbuotojų E. B. ir A. Š. vardu nurašyto 2702,90 litro benzino už 9 843,22 Lt (2 850,79 Eur) yra įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai: ūkinės operacijos turinys, kiekis, vertė (asmenų vairavusių automobilius vardų, pavardžių, jų sunaudoto degalų kiekio ir vertės), nes šiuose dokumentuose įrašyti asmenys ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad automobilių ne vairavo ir nevažiavo įmonės tikslais. Nesant tikrų dokumentų ir duomenų dėl nurašyto kuro, nėra galimybės nustatyti asmenų, sunaudojusių kurą, ir ar šis kuras buvo skirtas bendrovės pajamoms uždirbti. Įvertinus nustatytus pažeidimus, buvo padaryta išvada, kad nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010–2011 metus. Teismo posėdžio metu apklaustos išvadas surašiusios specialistės V. Ž. ir V. G. patvirtino, kad esminė faktinė aplinkybė, nulėmusi tokių išvadų pateikimą buvo ikiteisminio tyrimo metu apklaustų E. B. ir A. Š. parodymai, kad jos automobilių nevairavo.

Kasatorius nurodo, kad tai, jog E. B. ir A. Š. pačios asmeniškai automobilių nevairavo, byloje konstatuota teisingai. Šį faktą pripažino ir pats nuteistasis, nuosekliai teigęs, kad nors šios darbuotojos asmeniškai automobilių nevairavo, tačiau, vykdydamos savo tiesiogines darbo funkcijas, jos buvo vežamos kitų įmonės darbuotojų, kuriems buvo priskirti įmonės automobiliai, t. y. G. L., L. P., S. B., taip pat ir patirs R. Ž. Nurodyti asmenys byloje paaiškino, kad įmonėje buvo nustatyta tokia tvarka, pagal kurią darbuotojas, kuriam yra priskirtas įmonės automobilis turi nuvežti kitą įmonės darbuotoją, kuris neturi jam priskirto automobilio ir apie tai informuoti direktorių R. Ž., pranešant kur yra važiuojama ir kokiais reikalais. Kasatorius taip pat nurodo, kad jeigu jis asmeniškai veždavo kurį nors darbuotoją jo darbiniais reikalais, tai kelionės lapą pildydavo to darbuotojo vardu, o į savo kelionės lapą tokio važiavimo netraukdavo. Taip elgdavosi dėl aiškumo, kad būtų viskas logiška, pagrįsta ir aiškiai matyti kas, kur, kada ir dėl ko važiavo.

Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės reiškia, kad specialisčių išvados ir paaiškinimai teisme, jog kuras nebuvo sunaudotas įmonės tikslais, yra nepagrįstas konkrečiais bylos duomenimis ir yra tik prielaida. Tai nustatyti galima tik atlikus procesinius tyrimo veiksmus, kurie šio atveju nebuvo atlikti. Teismai neįvertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu E. B. ir A. Š. buvo tik paklausta, ar jos pačios asmeniškai vairavo automobilius ir sunaudojo kurą, tačiau nebuvo aiškintasi ir tirta, ar jas kas nors veždavo, ar jos naudodavosi kitiems asmenims priskirtais automobiliais, kokia buvo kuro nurašymo ir kelionės lapų pildymo tvarka. Tai buvo pradėta aiškintis tik teisme, kur nurodytos darbuotojos aiškiai patvirtino, kad būdavo atvejų, kai darbinių pareigų vykdymui jos prašydavo kitų įmonės darbuotojų, kad jas pavežtų įmonės reikalais, todėl kuras buvo sunaudotas išimtinai įmonės veikloje. Svarbu tai, kad pačios specialistės teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad išvada keistųsi, jei būtų įvertinti liudytojų parodymai dėl važiavimų įmonės tikslais, tačiau tam reikia atlikti papildomus tyrimo veiksmus ir nustatinėti kas, kada ir kur konkrečiai važiavo ir atitinkamai kiek kuro sunaudojo. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad specialisčių išvados, kuriomis paremtas kaltinimas nėra išsamios ir pakankamos, leidžiančios daryti neabejotiną išvadą, kad kuras nebuvo sunaudotas įmonės tikslais. Nustačius, kad įrašai kelionės lapuose atitinka faktiškai įmonės veiklai sunaudotą kuro kiekį, dėl šio buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimo būtų galima nustatyti įmonės turtą ir įsipareigojimų dydį, todėl neliktų šios veikos kvalifikavimui būtino objektyvaus požymio – padarinių. Nenustačius šių aplinkybių, specialisčių išvados yra deklaratyvios ir paremtos prielaidomis, kaip ir specialistės V. G. teismo posėdžio metu pasakyta išvada, jog „galima kategoriškai teigti, kad kuras nebuvo išnaudotas įmonės tikslais“. Šios savo išvados specialistė nepagrindė jokiais duomenimis, o tai reiškia, jog tai tik prielaida, nuomonė, nes nurodytos ūkinės operacijos nebuvo tirtos. Degalų nurašymo aktuose klaidingai nurodyta tik tiek, kiek tai susiję su vairavusiu asmeniu, t. y. vykdydamos darbines funkcijas ir kurą naudojusios E. B. ir A. Š. nurodytos kaip vairuotojos, nors pačios asmeniškai automobilių nevairavo, o buvo vežamos kitų įmonės darbuotojų.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismų liko neįvertinta svarbi specialisčių nurodyta aplinkybė, patvirtinanti, jog jo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 222 straipsnį buvo nepagrįstas. Specialistės byloje pripažino, kad iš principo galima tokia situacija, kai lengvojo automobilio kelionės lapas pildomas kito asmens, asmeniškai nevairavusio automobilio, vardu, tačiau tai turi būti įforminama papildomomis pažymomis, ar dokumentais. Iš to, pasak kasatoriaus, seka, kad jis nevedė apgaulingos apskaitos, tačiau ne visiškai tinkamai įformino atliekamas ūkines operacijas, o tai, esant kitiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams, yra būdinga nusikalstamai veikai, numatytai BK 223 straipsnyje, pagal kurią baudžiamoji atsakomybė kyla netinkamai vykdant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus.

Kasatorius pažymi, kad asmens kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis įrodinėti savo nekaltumo neprivalo ir įrodinėjimo naštos jam perkelti negalima. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl bylai reikšmingų aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymių nėra nustatyta ir neginčijamai įrodyta. Todėl, pasak kasatoriaus, kvalifikuojant jo veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį turėjo būti neabejotinai nustatyta, kad kuras nebuvo sunaudotas bendrovės reikmėms. Tik tai nustačius, galima konstatuoti apgaulingą apskaitos vedimą. Priešingu atveju, jeigu kuras buvo sunaudotas bendrovės reikmėms, tačiau tai buvo įforminta neteisingai užpildant apskaitos dokumentus, tai nėra apgaulingas apskaitos tvarkymas, todėl R. Ž. veikos kvalifikacija pagal BK 222 straipsnį yra nepagrįsta.

Kasatoriaus teigimu, byloje taip pat buvo pažeistas BPK 255 straipsnis. Remiantis kaltinamuoju aktu, R. Ž. pagal BK 208 straipsnį pareikšto kaltinimo ribos apibrėžtos 2012 m. birželio 25 d. sudarytu keturšaliu susitarimu, pagal kurį 90 000 Lt (26 066 Eur) sumažinta UAB „B“ prievolė kreditoriui UAB „R“. Tačiau aprašomojoje nuosprendžio dalyje dėl kaltinimo pagal BK 208 straipsnį pirmosios instancijos teismas išėjo iš kaltinimo ribų ir R. Ž. inkriminavo epizodus dėl kurių jis nebuvo kaltinamas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad R. Ž. perdavė UAB „R“ beveik visą įmonės likvidų turtą, be to, dar būdamas UAB „B“ direktoriumi, kaltinamasis 2012 m. birželio 7 d. tapo kitos naujai įkurtos įmonės UAB „D“ valdybos pirmininku. Su minėtos naujos įmonės steigimu susijusi taip pat A. Š. ir UAB „B“ akcininkas – 28 proc. akcijų paketo turėtojas D. T. H.. Pastarojo naudai jau po to, kai akcininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas iki 2012 m. birželio 25 d. padidinti įstatinį kapitalą iš akcininkų įnašų, kaltinamasis tenkino kreditorių įsipareigojimus ir nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. bankiniais pavedimais grąžino D. T. H. virš 14 000 Lt (4 055 Eur) paskolos. Tuo tarpu didžiausio kreditoriaus – akcininko A. G. kreditorių reikalavimai, siekę beveik 400 000 Lt (115 848 Eur), išvis nebuvo tenkinami. Teismas nurodė, kad visos šios aplinkybės nekelia jokių abejonių, kad UAB „B“ veikla ir įmonės egzistavimas, susidarius dideliems įsiskolinimams, esant bankroto akivaizdumui ir neturint galimybės atsiskaityti su kreditoriais, po 2012 m. vasario 20 d. vykusio visuotinio akcininkų susirinkimo, kaltinamojo R. Ž. buvo tyčia ir sąmoningai likviduojami.

Kasatoriaus teigimu, toks nuosprendis, kai kaltinamojo kaltė grindžiama aplinkybėmis, kurios nebuvo inkriminuotos (paskolos grąžinimas D. T. H.) ir kurios nebuvo tirtos teismo posėdžio metu, yra esminis proceso normų pažeidimas, rodo teismo šališkumą ir sudaro pagrindą nuosprendį pripažinti neteisėtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004). Kasaciniame skunde nurodoma, kad šis klausimas buvo keliamas ir apeliaciniu skundu, tačiau apeliacinės instancijos teismas jo iš esmės detaliau neišnagrinėjo, apsiribodamas motyvu, kad pirmosios instancijos teismas plačiau aptarė ir kitas byloje nustatytas su inkriminuotu įvykiu susijusias aplinkybes, tačiau kaltinimo iš esmės nepakeitė. Kasatoriaus nuomone, toks teismo motyvas negali būti laikomas pagrįstu, nes šios aplinkybės byloje nebuvo tiriamos, jis dėl jų net neturėjo galimybės pasisakyti ir atitinkamai pasiruošti gynybai. Kaltinime šios faktinės aplinkybės nenurodytos, todėl teismas, jomis grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išplėtė kaltinimo ribas ir apribojo kaltinamojo teises į gynybą. Toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu.

Kasatorius nurodo, BPK 284 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog specialisto apklausa yra vykdoma laikantis liudytojo apklausos taisyklių. BPK 264 ir 279 straipsniai nustato vieną iš esminių liudytojų apklausos taisyklių – liudytojai apklausiami po vieną, nedalyvaujant dar neapklaustiems liudytojams, o teismas imasi priemonių, kad teismo apklausti liudytojai teismo patalpose nesusižinotų su neapklaustais liudytojais. Šių reikalavimų, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nesilaikė. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustos specialisto išvadą ikiteisminio tyrimo metu pateikusios Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistės V. G. ir V. Ž.. Į 2014 m. lapkričio 3 d. vykusį teisiamąjį posėdį atvykusios liudyti specialistės teismo nebuvo pašalintos iš posėdžių salės ir, vienai iš specialisčių duodant parodymus bei atsakinėjant į proceso dalyvių klausimus, kita, dar neapklausta, specialistė tuo pat metu buvo posėdžių salėje. Atitinkamai, girdėjusi kolegės paaiškinimus, vėliau apklausiama specialistė galėjo derinti savo parodymus prie anksčiau kitos specialistės duotų parodymų. Taip, pasak kasatoriaus, buvo šiurkščiai ir iš esmės pažeistos BPK nuostatos, reglamentuojančios liudytojų apklausą, ir kartu kaltinamojo teisės, o tai reiškia priimto nuosprendžio neteisėtumą. Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo keliamas šis klausimas, tačiau teismas šio argumento neišnagrinėjo, formaliai nurodydamas, kad tokie pažeidimai nėra esminiai ir lemiamos reikšmės neturi, todėl paliktini nenagrinėtini. Iš tokios motyvacijos galima daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pažeidimai padaryti, tačiau juos laikė neesminiais ir neturinčiais reikšmės. Su tuo kasatorius nesutinka, nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis iš esmės buvo paremtas liudytojų, kurių apklausos tvarka buvo pažeista, parodymais.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad iš kasacinio skundo turinio, kuriame iš esmės atkartojami esminiai apeliacinio skundo argumentai, matyti, jog kasatorius, neigdamas savo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, savaip, jam palankia linkme, vertina atskirus bylos įrodymus, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis bei teigia, kad bylos duomenimis jo kaltė nėra įrodyta.

Prokurorė nurodo, kad byloje esančiomis 2014 m. vasario 25 d. specialisto išvada Nr. 5-5/13 ir 2014 m. kovo 18 d. specialisto išvada Nr. 5-5/19 nustatyta, jog vien iš skolintų lėšų gyvavusios UAB „B“ ekonominė padėtis buvo sunki nuo 2010 m. gruodžio 31 d. (2011 m. pradžios) ir vis blogėjo. Tyrimui pateikti įmonės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų duomenys patvirtina, kad tiriamuoju laikotarpiu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę apskaitoje užregistruoto turto, 2012 m. birželio 26 d. UAB „B“ turėjo įsiskolinimų 98 kreditoriams už 2 490 810,97 Lt (721 388,72 Eur). Tai, kad UAB „B“ ekonominė padėtis buvo sunki, patvirtina liudytoja D. G., kuri parodė, kad jau 2011 m. lapkritį darbuotojams vėlavo atlyginimai. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent D. G. ir kitų bendrovės darbuotojų iniciatyva pradėta UAB „B“ bankroto procedūra ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Akivaizdi įmonės bankroto grėsmė buvo konstatuota ir 2012 m. vasario 20 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, kurio metu buvo nuspręsta 2012 m. riboti nuolaidas parduodamai produkcijai, sumažinti lėšas, skirtas marketingui, biurams išlaikyti, darbuotojams mokyti, išvykoms ir kt. UAB „B“ direktorius R. Ž. buvo įpareigotas organizuoti vieną kartą per ketvirtį įmonės akcininkų susirinkimus, kuriuose buvo nutarta 2011 m. atsiradusias skolas ir kitus įsipareigojimus, taip pat ir trumpalaikes skolas akcininkams, dengti iš 2012 m. ateinančių pajamų. Nepasikeitus įmonės finansinei situacijai iki 2012 m. birželio 25 d. akcininkų susirinkimo, didinti įmonės įstatinį kapitalą arba skolintis. Be to, buvo nutarta 2011 m. nuostolį degti iš akcininkų lėšų, t. y. papildomais akcininkų įnašais didinant bendrovės įstatinį kapitalą, kuris turi būti proporcingas turimų akcijų skaičiui. Nepadidinus įstatinio kapitalo, svarstyti klausimą dėl įmonės bankroto iškėlimo ir įmonės vadovo veiklos.

Prokurorės teigimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė teisingą išvadą, kad 2011 m. pabaigoje–2012 m. pradžioje UAB „B“ ekonominė padėtis buvo sunki, o R. Ž., būdamas UAB įmonės direktoriumi, žinojo bendrovės finansinę padėtį ir suprato, kad bendrovei akivaizdžiai grėsė bankrotas.

Kasatorius teigia, kad akcininkų susirinkimo protokolu jis buvo aiškiai įpareigotas atiduoti akcininkams skolas, tarp jų ir UAB „R“. Atsiliepime nurodoma, kad iš 2010 m. vasario 4 d. UAB „B“ ir akcininkų sutarties dėl paskolos matyti, kad bendrovės akcininkai buvo A. G., R. Ž., UAB „R“ ir D. T. H., kurie sudarė notarinę sutartį, jog UAB „R“ į UAB „B“ įneša 345 000 Lt (99 919 Eur). Kaip garantą, kad UAB „B“ grąžins tuos pinigus, D. G. užstatė savo asmeninį butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tam, kad neprarastų buto, A. G. 2012 m. liepos 27 d. kredito sutartimi paėmė paskolą, kuria refinansavo UAB „B“ kreditą. Kaip parodė liudytoja D. G. nuo 2010 m. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. UAB „B“ negrąžino nė lito UAB „R“ iš 345 000 Lt (99 919 Eur) skolos. Be to, A. G. 2010 m. spalio 1 d. paskolos sutartimi suteikė UAB „B“ 40 000 Lt (11 585 Eur) paskolą. Taigi, pasak prokurorės, iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „B“ be skolos UAB „R“ buvo skolinga ir kitam bendrovės akcininkui A. G., ši skola sudarė 396 362,17 Lt (114794,42 Eur). Šią aplinkybę R. Ž., kaip bendrovės direktorius, taip pat turėjo žinoti ir žinojo.

Atsiliepime nurodoma, kad R. Ž., ignoruodamas 2012 m. vasario 20 d. visuotiniame akcininkų susirinkime (kurį kasaciniame skunde pats įvardino kaip svarbiausią įmonės valdymo organą) priimtus sprendimus, nesiėmė priemonių, kad bendrovės nuostoliai būtų dengiami papildomais akcininkų įnašais didinant bendrovės įstatinį kapitalą ar skolinantis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad R. Ž. būtų organizavęs akcininkų susirinkimą, kuris buvo suplanuotas 2012 m. birželio 25 d. (buvo įpareigotas bendrovės akcininkų), kuriame ir būtų sprendžiamas skolos UAB „R“ klausimas. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad kasatorius būtų siūlęs atsiimti prekes kitiems kreditoriams. Nors kasatorius nurodo, kad UAB „BS“ sutiko, jog būtų sudarytas toks susitarimas, tačiau nenurodo, kodėl dėl tokio sutikimo nesikreipė į kilus bendrovės akcininkus. Prokurorė pažymi, kad UAB „R“ direktorius yra A. S., kuris vadovauja ir UAB „BS“. Prokurorės teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tokiais veiksmais R. Ž. siekė patenkinti tik vieno kreditoriaus – UAB „R“ –reikalavimus.

Atsiliepime nurodoma, kad neįvykdžius akcininkų susirinkime priimtų būtinų sprendimų įmonės būklei gerinti, 2012 m. birželio 26 d. keturšalio susitarimo dėl tarpusavio užskaitos pagrindu pardavus paskutinį turtą (prekes) bendrovės veikla buvo nutraukta, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi UAB „B“ iškelta bankroto byla. Taigi, nagrinėjamoje byloje buvo paneigta R. Ž. versija, kad jo sprendimai sudarant pirmiau nurodytą sandorį buvo pagrįsti ekonomine–ūkine bendrovės veikos logika.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad Vilniaus mieto 3-iajame apylinkės teisme buvo gautas 2012 m. gegužės 31 d. kreditoriaus A. G. pareiškimas išduoti teismo įsakymą dėl 40 000 Lt (11 585 Eur) skolos, palūkanų ir kt. priteisimo iš skolininko UAB „B“ bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šios įmonės turtui. Teismo išduotu 2012 m. birželio 4 d. įsakymu kreditoriaus reikalavimai buvo patenkinti. Priimta nutartis ir teismo įsakymas 2012 m birželio 5 d. registruotu paštu buvo išsiųsti skolininkui UAB „B“. Skolininkas nepareiškė prieštaravimų dėl teismo įsakymo CPK 439 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, taigi, jis įsiteisėjo. Vykdydama Vilniaus mieto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį pagal skolininko UAB „B“ 2012 m. birželio 19 d. pateiktą prekių likučių sąrašą, antstolė areštavo įmonės turtą už 45 020 Lt (13 039 Eur). Taip pat iš Centrinės hipotekos įstaigos 2013 m. balandžio 24 d. rašto matyti, kad UAB „B“ turtas laikinai apribotas buvo net aštuonis kartus. Prokurorė pažymi, kad šias aplinkybes R. Ž., kaip bendrovės direktorius, turėjo žinoti ir žinojo, tačiau, nepaisant to, suvokdamas įmonės sunkią ekonominę padėtį, sudarė keturšalį susitarimą, kurio pagrindu patenkino tik vieno iš keturių UAB „B“ lygiaverčių akcininkių – UAB „R“ – reikalavimus. Šio susitarimo metu buvo perduotas beveik visas likvidus įmonės turtas. Be to, kaip pagristai nurodė teismai, R. Ž., dar būdamas UAB „B“ direktoriumi, 2012 m. birželio 7 d. tapo kitos naujai įkurtos įmonės UAB „D“ valdybos pirmininku. Su minėtos naujos įmonės steigimu susijusi taip pat A. Š. ir UAB „B“ 28 proc. akcijų paketo turėtojas D. T. H. Prokurorė pažymi, kad pastarojo naudai jau po to, kai akcininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas iki 2012 m. birželio 25 d. padidinti įstatinį kapitalą iš akcininkų įnašų, kaltinamasis tenkino kreditorių įsipareigojimus ir nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. bankiniais pavedimais grąžino D. T. H. virš 14 000 Lt (4 055 Eur) paskolos. Tuo tarpu didžiausio kreditoriaus – akcininko A. G. – kreditorių reikalavimai, siekę beveik 400 000 Lt (115848 Eur), išvis nebuvo tenkinami. Prokurorės teigimu, visos šios aplinkybės nekelia jokių abejonių, kad R. Ž. veiksmai po 2012 m. vasario 20 d. vykusio visuotinio akcininkų susirinkimo, buvo piktavališki, o ne nulemti ekonominio būtinumo, jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių interesams bei daromi dėl savanaudiškų paskatų. Atsiliepime pažymima, kad aptariamas keturšalis sandoris pažeidė kitų, analogiškoje situacijoje esančių kreditorių (pvz.. A. G.), teisę, kurie būtų suinteresuoti sudaryti sandorį tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Vadinasi, R. Ž. numatė, kad atsikaitęs su vienu kreditoriumi neatsiskaitys su likusiais kreditoriais ir pastarieji patirs turtinę žalą ir to norėjo.

Prokurorės teigimu, teismai pagristai kasatoriaus veikoje nustatė tiesioginę tyčią ir jo veiką kvalifikuodami pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatoriaus teiginiais dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepagrįstumo, nurodoma, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, o kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl nuteistojo veiksmų galimo kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnį apeliaciniame skunde nebuvo keliamas ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas.

Atsiliepime pažymima, kad BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. Ž. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tokią savo išvadą, priešingai nei teigia kasatorius, grindė ne tik 2014 m. vasario 25 d. specialisto išvada Nr. 5-5/13 ir 2014 m. kovo 18 d. specialisto išvada Nr. 5-5/19, bet ir teismo posėdyje ištirtais bei įvertintais įrodymais: liudytojų D. G., L. P., E. B., iš dalies A. Š., specialisčių V. Ž. ir V. G. parodymais, kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis bei iš dalies paties R. Ž. parodymais. Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. UAB „B“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant norminių aktų reikalavimų, nes pagal Degalų nurašymo aktus (20 vnt.) bendrovės apskaitoje pateikta informacija dėl E. B. ir A. Š. vardu nurašytų 2 702,90 litro benzino už 9 843,22 Lt (2 850,79 Eur) yra netinkama, neobjektyvi, neišsami, nes juose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos dėl nurodytų asmenų vardu automobiliuose panaudoto ir į sąnaudas nurašyto benzino. Bendrovė ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudojo tikrovės neatitinkančius darbuotojų E. B. ir A. Š. vardu išrašytus apskaitos dokumentus (degalų nurašymo aktus; lengvojo automobilio kelionės lapus), nors pagal ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis šios darbuotojos nevairavo, nevažiavo ir todėl negalėjo sunaudoti kuro. Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010–2011 metus. Pagal byloje esančius duomenis, nustatyta, kad UAB „B“ buhalterinės apskaitos pažeidimai sukėlė padarinius, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje. Esant šioms aplinkybėms, pasak prokurorės, nėra pagrindo teigti, kad R. Ž. veikos padariniai nėra nustatyti. Minėtas išvadas teisingomis pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Ir priešingai, nei skunde teigia kasatorius, šiuo atveju nėra svarbu, ar kuras buvo sunaudotas bendrovės reikmėms, ar ne; ši aplinkybė jo veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį įtakos neturi.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatoriaus teiginiais, kad pagal BK 208 straipsnį pirmosios instancijos teismas išėjo iš kaltinimo ribų ir jam inkriminavo epizodus, dėl kurių jis nebuvo kaltinamas. Pasak prokurorės, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodydamas skunde išdėstytas aplinkybes, neišėjo iš kaltinimo ribų, neinkriminavo naujų epizodų, o nurodė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, turinčias reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, kurias teismas pripažino įrodymais, taip pat nurodė kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Taigi, teismas, aiškindamas subjektyvine nusikalstamo skolininko nesąžiningumo pusę ir remdamasis bylos duomenimis, nurodė papildomus duomenis, kuriais remiantis padarė išvadą, kad kaltinamasis veikė tyčia ir sąmoningai. Atsakydamas į šį skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad „pirmosios instancijos teismas plačiau aptarė ir kitas byloje nustatytas su inkriminuotu įvykiu susijusias aplinkybes ir kaltinimo iš esmės nepakeitė.“

Atsakant į kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento dėl pirmosios instancijos teismo padaryto šiurkštaus BPK 264, 279 straipsnių ir 284 straipsnio 4 dalies pažeidimo, atsiliepime nurodoma, jog iš bylos medžiagos ir 2014 m. lapkričio 3 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad specialistės V. Ž. ir V. G. teismo buvo apklaustos dėl jų bendrai atliktų 2014 m. vasario 25 d. ir 2014 m. kovo 18 d. specialisto išvadų. Kaip matyti iš minėto teisiamojo posėdžio protokolo, apklausiant specialistę V. Ž., specialistė V. G. nebuvo pašalinta iš teismo salės, kaip to reikalauja BPK 264 straipsnis, 279 straipsnio 1 dalis ir 284 straipsnio 4 dalis, tačiau, pasak prokurorės, atsižvelgiant į tai, kad jos paaiškinimus teismui davė dėl jų bendrai atliktų specialisto išvadų, pačių tyrimo metu surašytų išvadų nekeitė, todėl jų apklausų metu nekilo pasekmių, numatytų nei BPK 264 straipsnyje, nei nurodytų kasatoriaus skunde. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šis pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas nėra esminis BPK pažeidimas.

Prokurorės nuomone, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius nuteistojo kaltę, ar apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijama teismo išvadų pagrįstumas, būtų pažeidę baudžiamojo proceso įstatymus, todėl nėra pagrindo kitaip vertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų. Priešingai nei teigiama R. Ž. kasaciniame skunde pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimus grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis. Teismų išvados pagrįstos įrodymais, įvertintais, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Todėl, pasak prokurorės, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Nuteistojo R. Ž. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 222 straipsnio taikymo

Kasatorius prašo panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai. Kasatorius teigia, kad kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiamas dviem byloje esančiomis specialisčių išvadomis, kuriomis konstatuota, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, t. y. degalų nurašymo aktuose dėl UAB,,B“ darbuotojų E. B. ir A. Š. vardu nurašyto 2702,90 litro benzino už 9 843,22 Lt (2 850,79 Eur), yra įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai: ūkinės operacijos turinys, kiekis, vertė (asmenų, vairavusių automobilius, vardai pavardės, jų sunaudotų degalų kiekis ir vertė), nes šiuose dokumentuose įrašyti asmenys ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad automobilių nevairavo ir nevažiavo įmonės tikslais. Nesant tikrų dokumentų ir duomenų dėl nurašyto kuro, nėra galimybės nustatyti sunaudojusių kurą asmenų ir, ar šis kuras buvo skirtas bendrovės pajamoms uždirbti. Įvertinus nustatytus pažeidimus, buvo padaryta išvada, kad nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB,,B“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010–2011 metus. Teismo posėdžio metu apklaustos išvadas surašiusios specialistės V. Ž. ir V. G. patvirtino, kad esminė faktinė aplinkybė, lėmusi tokių išvadų pateikimą, buvo ikiteisminio tyrimo metu apklaustų E. B. ir A. Š. parodymai, kad jos automobilių nevairavo. Taigi, kasatoriaus teigimu, kvalifikuoti jo veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo galima tik nustačius, kad kuras nebuvo sunaudotas bendrovės reikmėms.

BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 2 straipsnio 5 punktas).

Ši norma (BK 222 straipsnio 1 dalis) numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtinos pasekmės: dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Toliau aptariama tik viena iš minėtų alternatyvių veikų – apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, nes tik ši veika aktuali šioje byloje.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Pagal BAĮ 10, 11 ir 21 straipsnių prasmę apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektais gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. Ž. nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2013 m. sausio 14 d. buvo UAB,,B“ direktorius. Pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatą ir 21 straipsnį jis buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, už teisingą apskaitos dokumentų surašymą ir jų tikrumą bei ūkinių operacijų teisėtumą. Jis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vadovaujamos įmonės darbuotojų E. B. ir A. Š. vardu užpildė UAB,,B“ 2010–2011 metu lengvojo automobilio kelionės lapus, kuriuose užfiksavo tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkinių operacijų turinį, kiekį ir vertę, t. y. įrašė E. B. ir A. Š. kaip asmenis, vairavusius automobilius, jų sunaudotus degalų kiekius ir vertę, nors nei viena iš jų tarnybiniais automobiliais nesinaudojo. Minėtus lengvojo automobilio kelionės lapus R. Ž. pateikė UAB,,B“ buhalterei I. B., kuri įtraukė juos į UAB,,B“ buhalterinę apskaitą, dėl to 2010–2011 metais pagal 20 degalų nurašymo aktų nurašė 2 702,90 litro kuro už 9 843,22 Lt ir šiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, 13 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktų ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB,,B“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010–2011 metus, nes, nesant tikrų dokumentų ir tikrų duomenų dėl nurašyto kuro, negalima nustatyti sunaudojusių kurą asmenų, ar šis kuras buvo skirtas bendrovės pajamoms uždirbti.

Šios instancijos teismas nuosprendyje nurodė ir tai, kad R. Ž. inkriminuojamos veikos požymiai įrodyti liudytojų D. G., L. P., E. B., iš dalies A. Š. parodymais bei specialisto išvada Nr. 5-5/13.

Apeliacinės instancijos teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi konstatavo, kad abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu nėra pagrindo. R. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. Ž. šioje dalyje išdėstyti skundo argumentai yra pagrįsti.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad UAB,,B“ darbuotojai asmeniškai automobilių nevairavo. Teisme liudytoja A. Š. parodė, kad pagal pareigas jai tekdavo daug važinėti, ji buvo vežiojama kitų bendrovės darbuotojų. Kelionės lapus jos vardu pildė bendrovės direktorius R. Ž., o ji tik pasirašydavo. Liudytoja E. B. teisme parodė, kad ji buvo vežiojama kitų darbuotojų darbo reikalais.

Specialisto išvadoje Nr. 5-5/13 nustatyta, kad bendrovės UAB,,B“ buhalterinės apskaitos dokumentuose, t. y. degalų nurašymo aktuose (20 vnt.) dėl E. B. ir A. Š. vardu nurašyto 2 702,90 litro benzino už 9 843,22 Lt, įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai: ūkinės operacijos turinys, kiekis, vertė (asmenų vairavusių automobilius vardai, pavardės, jų sunaudotų degalų kiekis ir vertė). Taigi, nesant tikrų dokumentų ir duomenų dėl nurašyto kuro, nėra galimybės nustatyti sunaudojusių kurą asmenų ir ar šis kuras buvo skirtas bendrovės pajamoms uždirbti. Dėl tokių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB,,B“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010–2011 metus.

Teismo posėdžio metu specialistė V. Ž. parodė, kad netinkamas dokumento (kelionės lapo) įforminimas, kai buvo nurodyta kita vairuotojo pavardė reiškia, kad buvo pažeisti buhalterinės apskaitos įstatymai. Nesant tikrų duomenų, nėra tikrų dokumentų, todėl ji negali pasakyti, ar kuras buvo sunaudotas įmonės tikslams. Specialistė V. G. kategoriškai teigia, kad kuras nebuvo išnaudotas įmonės tikslams. Kuras yra nurašytas, t. y. įmonė jo neturi. Jei yra faktas, kad E. B. ir A. Š. nevairavo automobilių, o dokumentuose užfiksuota, kad vairavo, yra pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis, kuris reikalauja, kad visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais ir juose užfiksuota turi būti tiksli informacija.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje bendrovės vadovas R. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas iš esmės remiantis specialisčių išvadomis ir jų paaiškinimais teisiamajame posėdyje, nors įvertinus visumą bylai reikšmingų aplinkybių nėra neabejotinai nustatyta, kad R. Ž., netinkamai įformindamas atliekamas ūkines operacijas ir taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, kurą sunaudojo ne bendrovės UAB,,B“ reikmėms. Tik tai nustačius, galima konstatuoti, kad R. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nesant jo veikoje apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo sudėties.

Dėl BK 208 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriaus teigimu, jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nes teismai neanalizavo ir nesprendė, ar jo atlikti veiksmai buvo tiek pavojingi, kad jam būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę.

Pagal BK 208 straipsnio (skolininko nesąžiningumas) 1 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Objektyviai BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pasireiškia vieno ar keleto kreditorių reikalavimų patenkinimu ar šių reikalavimų užtikrinimu, neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal šio straipsnio 1 dalį kaip skolininko nesąžiningumą, reikia nustatyti, kad minėti veiksmai yra padaryti, kai bendrovė ar kitas ūkio subjektas yra atitinkamoje – sunkioje ekonominėje – padėtyje ar yra nemokūs ir dėl to jiems akivaizdžiai gresia bankrotas. Būtinasis šio nusikaltimo požymis yra turtinės žalos, o įvertinus ir BK 205 straipsnyje, 206 straipsnio 2 dalyje, 209, 211 straipsniuose nustatytą teisinį reglamentavimą, paprastai didelės (viršijančios 150 MGL) turtinės žalos padarymas kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-181-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-181-895/2015">2K-7-181-895/2015</a>). Būtent žalos dydis yra vienas kriterijų, pagal kurį skolininko nesąžiningumas, kaip nusikaltimas (BK 208 straipsnio 1 dalis), atribojamas nuo civilinio delikto.

Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo, pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris jį perleidžia vienam ar keletui kreditorių, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2013).

BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant (užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala (paprastai didelė turtinė žala) likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia). Nors kaltininko veiksmų, tenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus motyvai, tikslai BK 208 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nėra tiesiogiai nurodyti kaip būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, tačiau jie turi pakankamai svarbią reikšmę sprendžiant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už skolininko nesąžiningumą atribojimo klausimus. Būtent kaltininko tyčios kryptingumas atliekant šiuos veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos pripažinimą (ar nepripažinimą) nusikaltimu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvieji požymiai savaime nereiškia, jog bendrovės (kito ūkio subjekto) vadovas, savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę disponuoti bendrovės, kuriai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, apskritai, iki bankroto bylos iškėlimo, negali atlikti jokių turtinio pobūdžio veiksmų, taip pat ir susijusių su kreditorių reikalavimų užtikrinimu (patenkinimu). Sprendžiant, ar tokius veiksmus šio straipsnio prasme laikyti nusikalstamais, atsižvelgtina ir į tai, ar šie veiksmai buvo piktavališki ar nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių interesams ar priešingai – siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų ar siekiant pozityvių tikslų, pavyzdžiui, susijusių su siekiu apsaugoti (ar nepabloginti) kreditorių ir (ar) bendrovės interesų. Viena vertus, veiksmai, užtikrinant (patenkinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, susiję su ypatingu kaltininko nesąžiningumu, sąmoningu kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu savanaudiškais tikslais ar kitokiu kaltininko elgesiu šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus, dažniausia esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, laikytini skolininko nesąžiningumu BK 208 straipsnio 1 dalies prasme. Kita vertus, paprastai nelaikytini nusikalstamais BK 208 straipsnio 1 dalies prasme veiksmai patenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų itin pozityvių, reikšmingų tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-181-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-181-895/2015">2K-7-181-895/2015</a>).

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB,,B“ buvo įkurta 2009 m. pabaigoje ir pradėjo realią veiką 2010 m. vasario 4 d., kai investitorius UAB,,R“ paskolino UAB,,B“ 345 000 Lt. Iš ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvados bei tyrimą atlikusių specialisčių paaiškinimų teisme nustatytą, kad vien iš skolintų lėšų gyvavusi UAB,,B“ buvo sunkioje ekonominėje padėtyje jau nuo 2011 m. pradžios ir ši būklė nuolat blogėjo ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas.

2012 m. vasario 20 d. visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nutarta, kad 2011 m. atsiradusias skolas ir kitus įsipareigojimus, tarp jų ir trumpalaikes skolas akcininkams, dengti iš 2012 m. ateinančių pajamų. Nepasikeitus įmonės finansinei situacijai iki 2012 m. birželio 25 d. akcininkų susirinkimo, didinti įmonės įstatinį kapitalą arba skolintis. Be to, buvo nutarta 2011 m. nuostolį dengti iš akcininkų lėšų, t. y. papildomais akcininkų įnašais didinant bendrovės įstatinį kapitalą, kuris turi būti proporcingas turimų akcijų skaičiui. Nepadidinus įstatinio kapitalo, svarstyti klausimą dėl įmonės bankroto iškėlimo ir įmonės vadovo veiklos.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad R. Ž., būdamas UAB,,B“ direktorius, žinodamas, kad UAB,,B“ ekonominė padėtis sunki ir kad bendrovė neturi galimybių atsiskaityti su visais 98 kreditoriais, kuriems bendras įsiskolinimas siekė 2 490 810,97 Lt, suvokdamas, kad įmonei akivaizdžiai gresia bankrotas, 2012 m. birželio 25 d. UAB,,B“ vardu pasirašė keturšalį susitarimą dėl tarpusavio užskaitos, kurio pagrindu kreditoriui UAB,,R“ sumažino UAB,,B“ skolą 90 000 Lt, t. y. patenkino tik vieno kreditoriaus UAB,,R reikalavimus, suteikdamas šiai įmonei prioritetą prieš kitus kreditorius, ir taip sumenkino kitų kreditorių galimybes atgauti iš UAB,,B“ savo skolas – padarė jiems atitinkamo dydžio turtinę žalą. Šie R. Ž. nusikalstami veiksmai pasireiškė tiesiogine tyčia, nes UAB,,B“ ilgalaikio turto neturėjo, o UAB,,R“ – vienai iš kreditorių – buvo perduotas beveik visas įmonės likvidus turtas. Po šio keturšalio susitarimo dėl tarpusavio užskaitos pagrindu pardavus paskutinį turtą (prekes) bendrovės veikla buvo nutraukta. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi UAB,,B“ buvo iškelta bankroto byla.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo R. Ž. gynėjo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus, argumentuotai paaiškindamas, kodėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal žemesnių instancijų teismų nustatytas aplinkybes R. Ž. veiksmai po 2012 m. vasario 20 d. įvykusio visuotinio akcininkų susirinkimo buvo piktavališki, atlikti sąmoningai kenkiant kreditorių interesams, padaryti dėl savanaudiškų paskatų, o nenulemti ekonominio būtinumo ir siekiant apsaugoti kreditorių ir bendrovės interesus, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 264, 279, 284 straipsnių pažeidimo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento dėl pirmosios instancijos teismo padaryto šiukštaus BPK 264, 279 straipsnių ir 284 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Dėl padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pirmosios instancijos nuosprendis negali būti laikomas teisėtu.

Iš 2014 m. lapkričio 3 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad specialistės V. Ž. ir V. G. teismo buvo apklaustos dėl jų bendrai atliktų 2014 m. vasario 25 d. specialisto išvados Nr. 5-5/13 ir 2014 m. kovo 18 d. specialisto išvados Nr. 5-5/19. Apklausiant specialistę V. Ž., specialistė V. G. nebuvo pašalinta iš teismo salės, kaip to reikalauja BPK 264, straipsnis, 279 straipsnio 1 dalis ir 284 straipsnio 4 dalis. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas nėra esminis BPK pažeidimas, todėl dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismo nuosprendis nebuvo panaikintas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti šioje dalyje kasatoriaus prašymą ir naikinti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo, nes nėra tokio sprendimo priėmimui BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis R. Ž. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti, nes R. Ž. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis R. Ž. vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirta subendrinta bausmė.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai

Artūras Pažarskis

Armanas Abramavičius

Viktoras Aidukas