R. K. pagal BK 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-494-677/2015

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01261-2012-5 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.3 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. ir jos gynėjo advokato Evaldo Rapolo kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu R. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Priteista iš R. K. nukentėjusiajam D. P. 556,40 Lt (161,14 Eur) turtinei, 700 Lt (202,73 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt (434,43 Eur) atstovavimo išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Priteista iš R. K. nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą Ž. P. 296,22 Eur atstovavimo išlaidų. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. K. nuteista už tai, kad 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 12.30 val., lopšelyje darželyje,,Eglutė“, esančiame Kaune, A. ir J. Gravrogkų g. 11, eidama,,Meškučių“ grupės auklėtojos padėjėjos pareigas, siekdama sudrausminti mažametį D. P., gimusį 2006 m. gruodžio 20 d., nusivedė jį į grupės tualeto patalpas, kur rankomis laikydama už abiejų pečių purtė jį, taip sukėlė jam fizinį skausmą.

Kasaciniu skundu nuteistoji R. K. ir jos gynėjas advokatas E. Rapolas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir R. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) išteisinti, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinį ieškinį atmesti.

Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grįstos prielaidomis, bylos įrodymai įvertinti neobjektyviai, nesivadovaujant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Dėl šių pažeidimų teismai neteisingai nustatė, kad R. K. veiksmuose yra inkriminuoto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymiai ir priėmė BPK reikalavimų neatitinkantį nuosprendį.

Pasak kasatorių, kaltinime nurodytu laiku, vaikams sugulus pietų miego, R. K. pamatė, kad mažametis D. P. sloguoja ir neturi nosinės, todėl ji nuvedė jį į tualeto patalpą nuprausti. Tačiau šis, nenorėdamas praustis, krito ant grindų ir pradėjo šaukti, spardytis, sakyti įvairius keiksmažodžius. Norėdama pastatyti D. P., R. K. suėmė jį už pažastų ir pakėlė, tada nuprausė ir vedė atgal į vaikų grupę. Išeinant iš tualeto patalpos atėjo D. P. močiutė (E. U.), kuri jį nuvedė pietų miego. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas tikrųjų įvykio aplinkybių, remdamasis vien tik mažamečio D. P. bei suinteresuotų asmenų (jo motinos Ž. P. ir močiutės) parodymais, padarė išvadą, kad R. K. padarė kaltinime nurodytą veiką.

Kasatorių įsitikinimu, D. P. parodymai nepatvirtina R. K. padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. D. P. parodymai buvo įvertinti netinkamai, nes buvo remtasi tik ta jo parodymų dalimi, kuri palanki kaltinimui (ši parodymų dalis buvo laikoma patikima), o kita dalimi, kuri naudinga R. K., nesivadovauta. Pavyzdžiui, nesivadovauta D. P. parodymais, kuriuose jis teigia, kad jo močiutės E. U. tualeto patalpoje nebuvo ir nei ji, nei kas nors kitas paties incidento nematė; močiutė atėjo, kai jis jau buvo vedamas iš tualeto. Be to, tos pačios apklausos metu D. P. nurodė, kad apie tai, jog jį mušė R. K., jam pasakė jo močiutė, o kad jam skaudėjo – jo mama. Svarbu ir tai, kad savo parodymuose D. P. teigė, kad R. K. jo už rankų nesuėmė, t. y. nemušė ir dėl to neliko jokių žymių. Šiais D. P. parodymais teismas nesirėmė, nors pagal teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas mažametis nelinkęs išsigalvoti, todėl jo parodymais vadovautis galima. Pasak kasatorių, R. K. kaltės nepatvirtina ir incidento nemačiusių liudytojų Ž. P. ir E. U. parodymai. E. U. atėjo tik tada, kai R. K. su mažamečiu buvo išėjusi iš tualeto patalpos. Bylos duomenys patvirtina, kad liudytojos E. U. parodymai prieštarauja D. P. parodymams, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šios liudytojos parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus. Iš tikrųjų E. U. parodymai apie įvykio aplinkybes nėra patikimi ir nuoseklūs, juos paneigia kiti bylos įrodymai. Kadangi be R. K. ir D. P. kitų asmenų, mačiusių incidentą, byloje nėra, o pats D. P. šiuo klausimu davė nenuoseklius parodymus (kartais nurodydavo, kad buvo mušamas, o kartais teigdavo, jog jo niekas nemušė), laikytina, kad nusikalstamos veikos padarymo faktas nepagrįstas jokiais patikimais duomenimis. Be to, teismai nevertino aplinkybės, kad D. P. kitą dieną net du kartus atsiprašė R. K. dėl melavimo apie jo mušimą, tai girdėjo J. N. ir į grupę užėjusi logopedė R. Š.. Šio atsiprašymo metu D. P. pripažino, kad nebuvo mušamas, kad pats griuvinėjo, o paskui jo močiutė sakė, jog jis buvo mušamas. Atsakydamas į klausimą, kodėl bijo mamai pasakyti, kad R. K. jo nemušė, D. P. atsakė, jog už tai bus mamos išbartas. Tai patvirtina mobiliojo ryšio telefone užfiksuotas pokalbio įrašas. Toks D. P. elgesys nebūdingas skriaudžiamam vaikui ir rodo, kad kiti asmenys bandė įteigti vaikui apie įvykį ir jo parodymai keitėsi priklausomai nuo to, kas būdavo su juo apklausos metu.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 ir 332 straipsnių nuostatas. Įvertinus skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad teismas dėl dalies apeliacinio skundo argumentų nepasisakė, o kitą argumentų dalį nors ir nurodė, tačiau jų neišnagrinėjo, be to, pasisakydamas dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo, rėmėsi tik dalimi liudytojų parodymų. Šis teismas, spręsdamas, kad R. K. padarė nusikalstamą veiką, savo išvadas grindė įrodymų fragmentais, įvykio nemačiusių ir ryšio su byla neturinčių asmenų E. U. ir Ž. P. pateiktomis įvykio versijomis, išsamiai neištyręs R. K. parodymų, iš kurių matyti, kad ketinimų mušti ar kitaip sužaloti mažametį D. P. ji neturėjo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas D. P. parodymus, nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kad mažamečiui buvo pateikiami menamo pobūdžio klausimai ir tai lėmė jo parodymų prieštaringumą ir neobjektyvumą. Pavyzdžiui, D. P. apklausos metu nenurodė, kad buvo tempiamas į tualeto patalpą nubaudimui, teigė, jog, vesdama į tualetą, R. K. jo nedrausmino, netempė, tik nieko nesakydama nusivedė. Kad į tualeto patalpą R. K. buvo vedamas sudrausminti, D. P. pradėjo teigti tik tada, kai tai nurodė apklausą atlikusi psichologė. Kasatorių įsitikinimu, tik dėl psichologės menamų klausimų D. P. nepapasakojo tikrųjų įvykio aplinkybių ir jo parodymai buvo neobjektyvūs bei prieštaringi. Be to, ir apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais mažamečio D. P. parodymais negalima vadovautis kaip lemiančiais, nes R. K. nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti mažamečio apklausoje ir pateikti jam klausimų. Pasak teismo, kadangi nuteistoji nė vienoje bylos proceso stadijoje neturėjo galimybės pateikti klausimų D. P., buvo pažeista jos teisė į gynybą (BPK 10 straipsnio 1 dalis, 48 straipsnio 1 dalis). Kasatorių įsitikinimu, šie pažeidimai sukliudė teismams išsiaiškinti bylai svarbias aplinkybes: ar įvykio dieną D. P. slogavo, ar tualete jam buvo prausiamas veidas, ar R. K. pakėlė jį nuo grindų, ar D. P. kitą dieną atsiprašė dėl melagingo apkaltinimo, ar E. U. buvo nurodžiusi D. P. jos šauktis, jeigu nenorės ko nors daryti ir pan. Šių aplinkybių išsiaiškinimas neabejotinai patvirtintų R. K. parodymus ir lemtų išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento dėl mažamečio D. P. elgesio (asmenybės) įtakos incidentui. D. P. buvo nevaldomo charakterio, todėl, reikšdamas pyktį, griuvo ant žemės, spardėsi ir taip demonstravo savo nepasitenkinimą dėl prausimosi ir būtent dėl to R. K. turėjo mažametį suimti už pažastų ir pakelti nuo grindų. Ši aplinkybė patvirtina, kad R. K. veiksmuose nebuvo tyčios sukelti mažamečiui skausmą, ji tik siekė pakelti vaiką nuo grindų ir padėti jam nusiprausti. Tokias D. P. nuvedimo į tualeto patalpą aplinkybes ir priežastį patvirtino liudytojos Z. G. ir M. B.. Tai, kad vaikas tą dieną slogavo, patvirtino jo močiutė E. U.. Kasaciniame skunde pažymima, kad D. P., reikšdamas nepasitenkinimą, rėkdavo ir toks elgesys buvo įprastas, dėl to R. K. tokio jo elgesio nesureikšmino ir tiesiog toliau atliko savo darbą, bandydama nuraminti D. P. Svarbu, kasatorių nuomone, ir tai, kad dėl D. P. netinkamo elgesio nuolat skųsdavosi visų jo grupę lankančių vaikų tėvai, nes D. P. skriausdavo kitus vaikus, keikdavosi, neklausydavo suaugusiųjų. Tai patvirtina tėvų ir darželio darbuotojų parodymai. Be to, tokiam D. P. elgesiui įtakos turėjo E. U., kuri primokė garsiai šaukiant ją prisikviesti.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliaciniame skunde nurodytų R. K. kaltę paneigiančių aplinkybių, susijusių su E. U. ir Ž. P. elgesiu. Reikšminga tai, kad E. U. po neva matyto jos anūko mušimo nesiėmė jokių veiksmų, o nuvedė jį neverkiantį į grupę miegoti pietų miego ir šis užmigo, be to, apie šį įvykį D. P. savo tėvui neužsiminė. Kad E. U. nematė, kas vyko tualeto patalpoje, patvirtina jos pačios parodymai, kuriuose ji teigė paklaususi R. K., ką ši daranti su D. P. tualete pietų miego metu. Mažamečio motina Ž. P. patvirtino, kad E. U. apie įvykį nieko nesakė, papasakojo tik tada, kai ji pati jos paklausė. Ž. P. nesiėmė jokių veiksmų vaiką parodyti medikams. Taigi vienintelis atsiradusių padarinių įrodymas – pačios Ž. P. parodymai. Svarbu tai, kad D. P. buvo vedamas į darželį dar dvi savaites ir apie įvykį nebuvo užsiminta. Ž. P. nustojo vesti savo vaiką į darželį ir informavo apie sumušimą tik tada, kai darželio grupės tėvų susirinkimo metu (2012 m. rugsėjo 20 d.) buvo pasirašytas raštas su prašymu D. P. iškelti iš šios grupės dėl nuolat besitęsiančio netinkamo jo elgesio. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertino apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių dėl E. U. ir Ž. P. siekio pakenkti R. K. ir kitiems darželio darbuotojams. E. U. dirbo darželyje buhaltere, nuolat pykosi su darželio darbuotojais ir skatino savo anūką reikšti nepasitenkinimą bei neklausyti. Būtent jai pradėjus dirbti tame pačiame darželyje ir pasikeitė D. P. elgesys. Pasak kasatorių, D. P. elgesys po incidento nepasikeitė ir psichologo pagalba jam buvo būtina ne dėl konkrečių R. K. veiksmų ar įvykio padarinių, o kaip priemonė keisti jo netinkamą elgesį ir reagavimą į situacijas. Tai patvirtino byloje apklausti specialistai. Taigi teismas privalėjo įvertinti paties D. P. elgesį tiek prieš incidentą, tiek ir po jo. Kasatorių įsitikinimu, vertinant situaciją, turėjo būti atsižvelgta ir į R. K. asmenybę. Nuteistoji apibūdinama išskirtinai teigiamai, visi grupės vaikų tėvai patvirtino, kad R. K. darbu yra labai patenkinti, kad vaikai labai ją myli ir nėra jokių nusiskundimų, o bendradarbiai R. K. apibūdino kaip atsakingą, mokančią su vaikais bendrauti darbuotoją. Tai patvirtina, kad R. K., puikiai bendraudama su vaikais, negalėjo imtis smurto. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. K. nepriekaištingai dirba darželyje daugiau kaip 30 metų ir eiti šias pareigas tikėjosi iki pensijos. Tačiau, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ji buvo ne tik apkaltinta nusikalstama veika, kurios nepadarė, bet galėjo netekti ir turimo darbo, ir apskritai galimybės dirbti su vaikais. Tai prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai, įtvirtintai BPK 1 straipsnyje.

Kasatoriai pažymi, kad pagal teismų praktiką nagrinėdamas bylą teismas neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai to nepadarė, dėl to liko neišsiaiškinta, kodėl Ž. P. iš karto nesikreipė dėl tariamo jos sūnaus sumušimo, dėl kokių priežasčių E. U. nesutarė su darželio kolektyvu ir kaip tokie santykiai galėjo lemti jos siekį pakenkti darželio darbuotojoms ir kt.

Kasatoriai mano, kad civilinis ieškinys iš R. K. priteistas nepagrįstai. D. P. psichologo pagalba reikalinga siekiant pakeisti jo bendravimą, socialinius įgūdžius ir tai nėra susiję su tariamai buvusiu įvykiu. Byloje nėra patikimų ir objektyvių įrodymų dėl R. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, lėmusią nukentėjusiojo netinkamo elgesio atsiradimą.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai R. K. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrindė Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, dar kartą išanalizavo ir palygino bylos įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek visų bylos įrodymų kontekste ir pateikė dėl jų vertinimo motyvuotas išvadas. Teismas pasisakė, kodėl laiko patikimais liudytojų Ž. P. ir E. U. parodymus, taip pat motyvavo, kodėl ir kokia apimtimi nuosprendyje remiasi mažamečio nukentėjusiojo D. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Prokurorė pažymi, kad nors R. K. ir nebuvo pakviesta dalyvauti apklausiant nukentėjusįjį D. P. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos laiką ir vietą, kai ji atliekama 1 dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui, o įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Kaip matyti iš bylos, mažametis nukentėjusysis pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas 2012 m. spalio 26 d., kai R. K. dar nebuvo įtariamoji. Pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimą jai buvo įteiktas tik 2013 m. gegužės 14 d., todėl pranešti jai ir jos gynėjui apie nukentėjusiojo apklausos laiką ir vietą prokuroras neprivalėjo. Taigi BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, teismas nepažeidė: nukentėjusiojo D. P. bei liudytojų Ž. P., E. U. parodymai buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, jie buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys ir juos patvirtino kiti bylos įrodymai, todėl teismas pagrįstai juos pripažino tinkamais įrodymais byloje ir jais rėmėsi nuosprendyje.

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistosios R. K. apeliacinio skundo argumentus ir ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo (BK 72² straipsnio) taikymo klaidą – panaikino R. K. nepagrįstai paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Atsiliepimu nukentėjusiojo atstovė advokatė Gintarė Girdzijauskienė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti, išieškoti iš jos nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą Ž. P. 363 Eur proceso išlaidų.

Advokatė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Remiantis ekspertizės išvada, byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiojo parodymais netikėti nėra pagrindo, be to, nuteistosios kaltę patvirtino liudytojai Ž. P., E. U. ir mažametis J. V.. Taigi, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne išimtinai D. P. parodymais, bet byloje surinktų įrodymų visuma, kurios pakako nuteistosios neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir jų pagrindu padarė teisingą išvadą dėl nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotą veiką.

Taip pat byloje teisingai išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis yra susijęs su byloje nustatytu įvykiu. Tai patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas ir specialistė J. L.. Būtent dėl šio įvykio D. P. psichologinė būsena buvo neigiamai paveikta ir dėl to buvo lankomasi pas psichologą. Iš nukentėjusiojo patirtų išgyvenimų, liekamųjų padarinių matyti, kad neturtinės žalos klausimas šioje byloje išspręstas teisėtai ir pagrįstai.

Nuteistosios R. K. ir jos gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėdamas tokiais argumentais pagrįstą kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismas negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi

Kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio), kurie sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus. Teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grįstos prielaidomis, bylos įrodymai įvertinti neobjektyviai, nesivadovaujant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė 320 straipsnio 3 dalies, 331, 332 straipsnių nuostatas, nes nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo argumentų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl R. K. kaltės padarius jai inkriminuotą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. mažamečio nukentėjusiojo D. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, peržiūrėtų šios apklausos vaizdo įrašu, liudytojų, nukentėjusiojo D. P. atstovės pagal įstatymą Ž. P., E. U., Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-6/2013 bei kitais byloje esančiais įrodymais. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistoji R. K. pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistosios apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nuosprendyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Todėl, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir abiejų instancijų teismų sprendimus, konstatuoja, kad, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio 5 dalyje teisėjams nustatytas reikalavimas byloje esančius įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nebuvo pažeistas. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. nebuvo pakviesta dalyvauti apklausiant nukentėjusįjį D. P. pas ikiteisminio tyrimo teisėją. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos laiką ir vietą, kai ji atliekama pirmoje dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui, o įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti apklausimam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Mažametis nukentėjusysis D. P. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas 2012 m. spalio 26 d., t. y. kai R. K. dar nebuvo įtariamoji. Pranešimas apie įtarimą jai buvo įteiktas 2013 m. gegužės 14 d., todėl pranešti jai ir jos gynėjui apie nukentėjusiojo apklausos vietą ir laiką prokuroras neprivalėjo. Taigi BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.

Kasatoriai taip pat teigia, kad buvo pažeista R. K. teisė į gynybą, nes ji nė vienoje proceso stadijoje neturėjo galimybės pateikti mažamečiam nukentėjusiajam klausimų. BPK 186 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pažymima, kad nerekomenduojama mažametį D. P. toliau apklausti ikiteisminio tyrimo procese bei teismo posėdyje. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu dėl nukentėjusiojo psichologinės būsenos jo apklausa šios instancijos teisme nebuvo atlikta, nes, pagal teismo nuomonę, tai būtų pakenkusi mažamečiam nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad neturi galimybę pašalinti aukščiau paminėtų ikiteisminio tyrimo trūkumų ir sudaryti galimybę nuteistajai užduoti klausimus mažamečiam nukentėjusiajam, nes nuo įvykio praėjo ilgas laiko tarpas ir dėl vaiko raidos yra pasikeitęs jo mąstymas bei aplinkos suvokimas, todėl šiuo metu duoti parodymai nebūtų objektyvūs ir patikimi. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu teisėjui duoti mažamečio nukentėjusiojo D. P. parodymai nėra vieninteliai ir lemiami nuteistosios R. K. kaltę patvirtinantys įrodymai, todėl rėmėsi mažamečio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ta apimtimi, kuria jie patvirtina kitų asmenų, t. y. Ž. P. ir E. U. parodymus.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintos kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus arba teisės į tai, kad jie būtų apklausti tais atvejais, kai dėl bylos ir (ar) liudytojo (nukentėjusiojo) asmenybės ypatumų jam reikia ypatingos apsaugos nuo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvada, kad nagrinėjamoje byloje teismų sprendimas nekviesti į teismo posėdį mažamečio nukentėjusiojo D. P. buvo priimtas atsižvelgiant į vaiko interesus. Nukentėjusiojo parodymų vaizdo ir garso įrašas buvo paskelbtas pirmosios instancijos teismo posėdyje, o tai leido tiek bylą nagrinėjančiam teismui, tiek kasatorei ir jos gynėjui stebėti, kaip buvo atliekama nukentėjusiojo apklausa, vertinti jo elgesį bei įvertinti jo pasakojimo patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakartotinai neklausinėti mažamečio nukentėjusiojo buvo taip pat pagrįstas, nes jis nebūtų prisidėjęs prie papildomo bylos aplinkybių išaiškinimo. Nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, R. K. ir jos gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl padaryto teisės į gynybą pažeidimo nepagrįsti.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, tokias atvejais išvengiant galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę pateikti (liudytojui) nukentėjusiajam klausimų dar ikiteisminio tyrimo metu.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl civilio ieškinio

Kasatorė kasaciniu skundu kelia abejonių dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo, nurodydama, kad ieškinyje nenurodyta, kuo grindžiamas prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nusikalstama veika padaryta turtinė ar neturtinė žala turi būti atlyginta (BPK 109 straipsnis, 110 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. P. atstovė pagal įstatymą Ž. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 3460,08 Lt (t. y. 1002,10 Eur) dydžio turtinės ir 20 000 Lt (t. y. 5792 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Žalos dydis (tiek turtinės, tiek neturtinės) yra faktinė aplinkybė, kurią nustatydami teismai vertino bylos duomenis, turinčius reikšmės šio klausimo išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinimas R. K. pasitvirtino iš dalies, mažamečio nukentėjusiojo D. P. atstovės pagal įstatymą reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą proporcingai sumažino. Šios instancijos teismas priteisė iš kasatorės 556,40 Lt (t. y. 161,14 Eur) turtinei ir 700 Lt (t. y. 202,73 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas aplinkybes, pagrindė savo išvadas dėl žalos padarymo nukentėjusiajam ir nuosprendyje nurodė, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu patenkintos nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą Ž. P. civilinio ieškinio dalies teisingumu, priteista suma atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neprieštarauja teismų praktikai formuojamai tokio pobūdžio bylose.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgdami į nusikaltimo pasekmes, į esama valstybėje pragyvenimo lygį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, bei vadovavosi teismų praktika tenkinant tokio pobūdžio civilinius ieškinius. Taigi teismų sprendimas priteisti iš R. K. nukentėjusiajam padarytą žalą yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl proceso išlaidų išieškojimo

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nukentėjusiojo D. P. atstovė pagal įstatymą Ž. P. pateikė atsiliepimą į nuteistosios R. K. ir jos gynėjo advokato E. Rapolo kasacinį skundą ir prašymą išieškoti ir jos 363 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme.

Nukentėjusioji teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 839116, iš kurio matyti, kad už atsiliepimo į nuteistosios kasacinį skundą surašymą sumokėjo 363 Eur.

Atsiliepimo į kasacinį skundą surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų (BPK 374¹ straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nuteistoji ir jos gynėjas padavė kasacinį skundą, kuriame ginčijo klausimus, susijusius su nukentėjusiojo (jo atstovės pagal įstatymą) interesais, todėl ji ir kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks skundo nagrinėjimo rezultatas. Tačiau pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiosios nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgdama nustatant proceso išlaidų dydį (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-410/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-410/2008">2K-410/2008</a>, 2K-267/2009, 2K-548/2015 ir kt.). Teismas negali nuspręsti išieškoti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjA1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-605/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-605/2011">2K-605/2011</a>, 2K-523/2012, 2K-92/2014, 2K-548/2015).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo, atstovaujamo atstovės pagal įstatymą, atstovei advokatei G. G. visa bylos medžiaga buvo gerai žinoma. Ji atstovavo nukentėjusiajam ir jo atstovei pagal įstatymą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, surašytas atsiliepimas nėra didelės apimties, todėl nukentėjusiojo ir jo atstovės pagal įstatymą prašymas išieškoti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkintinas iš dalies – išieškotinos sumos dydis mažinamas iki 150 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistosios R. K. ir jos gynėjo advokato Evaldo Rapolo kasacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistosios R. K. nukentėjusiojo D. P. atstovei pagal įstatymą Ž. P. 150 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis

Viktoras Aidukas