T. V. pagal BK 186 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-487-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00280-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.14.9;

1.2.18.10;

2.1.7.4;

2.2.4.3;

2.4.2.1

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 186 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams (įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, atlyginti dalį nusikaltimu padarytos žalos: UAB „E.“ – 18 000 Lt (5213,16 Eur), UAB „V.“ – 11 000 Lt (3185,82 Eur), pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 400 Lt, t. y. 3012 Eur) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir T. V. paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams bausmė, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, atlyginti dalį nusikaltimu padarytos žalos: UAB „E.“ – 18 000 Lt (5213,16 Eur), UAB „V.“ – 11 000 Lt (3185,82 Eur).

Šiuo nuosprendžiu iš T. V. priteista civiliniams ieškovams: UAB „E.“ – 37 514,44 Lt (10 864,93 Eur), UAB „V.“ – 20 780,04 Lt (6018,31 Eur) padarytai turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartis, kuria nuteistojo T. V. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. V. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir apgaule vengė atsiskaityti už prekes bei suteiktas paslaugas, dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos, o būtent: T. V. nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d., būdamas UAB „M.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) Nr. IX-574 21 straipsnio 1, 2 dalis, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, sąmoningai, apgaule, siekdamas suklaidinti suinteresuotus asmenis (kreditorius) – UAB „V.“, UAB „E.” – ir išvengti finansinių įsipareigojimų, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje su S. M. sudarė 2009 m. lapkričio 16 d. fiktyvią UAB „M.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2009 m. lapkričio 17 d. bylų (dokumentų) perėmimo aktą ir taip paslėpė UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. savo veiksmais pažeidė BAĮ 19 straipsnį, dėl to nebuvo galimybės visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros; taip pat šiais apgaulingais veiksmais (fiktyviu įmonės perrašymu, dokumentų paslėpimu) vengė atsiskaityti su UAB „V.“ už pateiktas prekes (statybines medžiagas) pagal: 2009 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VAL000003218 – 8317,34 Lt (2408,87 Eur), 2009 m. gegužės 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VAL000003233 – 5760,05 Lt (1668,23 Eur), 2009 m. birželio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VAL000003295 – 6702,65 Lt (1941,22 Eur), UAB „E.“ už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas pagal: 2008 m. spalio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2263 – 4838 Lt (1401,18 Eur), 2008 m. gruodžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2339 – 4076,90 Lt (1180,75 Eur), 2008 m. gruodžio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2332 – 4076,90 Lt (1180,75 Eur), 2008 m. gruodžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2349 – 4076,90 Lt (1180,75 Eur), 2009 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2412 – 3492,65 Lt (1011,54 Eur), 2009 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2422 – 3492,65 Lt (1011,54 Eur), 2009 m. kovo 12 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2435 – 3492,65 Lt (1011,54 Eur), 2009 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2461 – 3492,65 Lt (1011,54 Eur), 2009 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2462 – 3492,65 Lt (1011,54 Eur), 2009 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą ERA Nr. 2507 – 3492,65 Lt (1011,54 Eur); tokiais savo veiksmais jis padarė UAB „V.“ – 20 780,04 Lt (6018,32 Eur), UAB „E.“ – 37 514,44 Lt (10 864,93 Eur) turtinės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. V. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Betingis prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartį, T. V. išteisinti ir bylą jam nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2011 m. kovo 9 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes nepadarytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos. Jame išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti kaltinimai dėl UAB „M.“ vadovų (T. V.), taip pat ir dėl UAB „V.“ bei UAB „E.“ turtinių pretenzijų. Ši nutarimo dalis aukštesniojo prokuroro 2011 m. balandžio 26 d. nutarimu pripažinta pagrįsta ir teisėta, o atlikti papildomą tyrimą nustatyta tik dėl BK 219, 221 straipsniuose, 222 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, t. y. buvo nustatytos papildomo ikiteisminio tyrimo ribos. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, kad aukštesnysis prokuroras 2011 m. balandžio 26 d. nutarimo 3 punktu panaikino visą 2011 m. kovo 9 d. prokuroro nutarimą, nenurodydami jokių teisinių argumentų, neskaitę ir nevertinę viso nutarimo turinio, jo 3 punktą atriboję nuo viso nutarimo teksto ir prokuroro išvadų, ignoruodami byloje po šio nutarimo priimtą prokuroro N. Brundzos (kuris papildomai išanalizavo ir vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis tik dėl BK 219, 221 straipsniuose, 222 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų) 2011 m. birželio 28 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nepadarytos nurodytos veikos. Šiame nutarime dar kartą akcentuota, kad 2011 m. kovo 9 d. buvo priimtas prokuroro nutarimas, kuris yra galiojantis, nutraukti šį ikiteisminį tyrimą nenustačius, jog būtų padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 2 dalyje. Taigi, susidarė situacija, kai yra galiojantis nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, kuris BPK 214 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka 2011 m. balandžio 26 d. aukštesniojo prokuroro paliktas galioti. Proceso dalyviai šių nutarimų ikiteisminio tyrimo teisėjui neskundė. Taip pat šioje byloje nėra priimto prokuroro nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, kuriuo, vadovaujantis BPK 217 straipsnio 1 dalimi, būtų panaikintas galiojantis nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Dėl to tęsiant ikiteisminį tyrimą ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 186 straipsnio 1 dalį buvo nesilaikyta BPK imperatyviai nustatytos procesinių sprendimų panaikinimo ir priėmimo tvarkos bei reikalavimų. Anot kasatoriaus, teismui nesuteikta teisė savavališkai bei savarankiškai interpretuoti įstatymų reikalavimus ir vadovautis ne įstatymais, o nepagrįstomis deklaratyviomis prielaidomis. Priešingai teismų argumentams (dėl to, kad tęsiant ikiteisminį tyrimą nustačius papildomas aplinkybes, prokuroras bei ikiteisminio tyrimo pareigūnai šioje baudžiamojoje byloje nėra ribojami savarankiškai vertinti aplinkybes ir kvalifikuoti nustatytus kaltinamojo veiksmus), pagal BPK 170 straipsnio 4, 5 dalis, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatus aukštesniojo prokuroro priimti procesiniai sprendimai turi privalomąją galią – tiek prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnas, tiek proceso dalyviai, tiek kiti subjektai, kiek tai susiję su konkrečiu ikiteisminiu tyrimu, tokius sprendimus privalo vykdyti, jeigu jie nėra panaikinti arba pakeisti įstatymų nustatyta tvarka. Tai patvirtina, kad pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą baudžiamasis procesas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį T. V. negalimas. Be to, priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, buvo pažeistas non bis in idem principas, nes baudžiamasis procesas vyko dėl tos pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios įsiteisėjo prokuroro nutarimas nutraukti procesą.

Taip pat, kasatoriaus nuomone, buvo iš esmės pažeistos BPK 215, 218, 234 straipsnio 3 dalies, 346 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes nagrinėjamoje byloje Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi byla buvo grąžinta prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nustatant dviejų mėnesių terminą, t. y. iki 2014 m. kovo 23 d. Nustatytu terminu ir toliau nebuvo atliekami jokie proceso veiksmai, dėl to T. V. 2014 m. kovo 14 d. teismui pateikė skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, apie tai informuodamas prokurorą. 2014 m. kovo 17 d. teismas informavo, kad pateiktą skundą nagrinės 2014 m. kovo 28 d. bei pareikalavo bylos. Tą pačią kovo 17 dieną T. V. buvo surašytas naujas pranešimas apie įtarimą (tapatus ankstesniajam, dėl kurio byla 2014 m. sausio 23 d. teismo nutartimi buvo perduota prokurorui trūkumams pašalinti), jis apklaustas kaip įtariamasis ir tą pačią dieną pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, 2014 m. kovo 24 d. įteiktas kaltinamasis aktas, nurodant datą – 2014 m. kovo 21 d. Tačiau, surašiusi kaltinamąjį aktą, prokurorė bylą 2014 m. kovo 26 d. išsiuntė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi, esant paduotam ir dar ikiteisminio tyrimo teisėjo nepradėtam nagrinėti įtariamojo skundui dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės (tai ikiteisminio tyrimo stadijos procesinis veiksmas), apie tai akivaizdžiai žinant prokurorei, ši skubiai, neįvykdžiusi teismo privalomų nurodymų, pranešė T. V. apie įtarimą, nedelsiant nepateikė bylos ikiteisminio tyrimo teisėjui skundui išnagrinėti, atliko formalias procesines procedūras užbaigti ikiteisminį tyrimą, paskelbė įtariamajam, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir jį tariamai pabaigė kaltinamojo akto surašymu, bet kaltinamojo akto kartu su baudžiamąja byla teismui neperdavė. Taip prokurorė tik tariamai įvykdė BPK 218, 220 straipsniuose nustatytas ikiteisminio tyrimo pabaigimo procedūras. Kasatorius pažymi, kad po prokuroro sprendimo pabaigti ikiteisminį tyrimą, paskelbus apie tai, ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai neatliekami, jame ikiteisminio tyrimo teisėjas nebegali dalyvauti. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo teisėja apie ikiteisminio tyrimo pabaigą žinojo, tačiau nereagavo, todėl jos procesiniai veiksmai neteisėti. Be to, šiuo atveju ikiteisminis tyrimas per teismo nustatytą terminą nebuvo baigtas, o baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota jau po 2014 m. kovo 23-osios. Kasatoriaus teigimu, prokurorė tik formaliai paskelbė, kad ikiteisminis tyrimas baigtas 2014 m. kovo 17 d., tai neatitiko proceso normų, realiai jis buvo neužbaigtas. Apie nebaigtą ikiteisminį tyrimą konstatavo ir ikiteisminio tyrimo teisėja 2014 m. kovo 31 d. nutartyje, atmesdama įtariamojo skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Ši ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis 2014 m. balandžio 5 d. buvo skundžiama aukštesniajam teismui, kuris skundą išnagrinėjo tik 2014 m. balandžio 30 d., nors jo netenkino, tačiau tokie teismo veiksmai patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai buvo vykdomi praėjus vienam mėnesiui ir septynioms dienoms po teismo nustatyto ikiteisminio tyrimo pratęsimo termino pabaigos. Marijampolės rajono apylinkės teismas baudžiamąją bylą prokuratūrai grąžino ikiteisminiam tyrimui pabaigti 2014 m. gegužės 5 d. ir tik po to – 2014 m. gegužės 19 d. – prokurorė baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavė Marijampolės rajono apylinkės teismui. Iš nurodytos situacijos matyti, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo baigtas per teismo nustatyta dviejų mėnesių terminą, prokuroras dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo į ikiteisminio tyrimo teisėją nesikreipė, teisėjas nustatyto termino nepratęsė, o po paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir kaltinamojo akto surašymo buvo toliau atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, tai yra esminiai BPK 44 straipsnio 5 dalies, 215, 218 straipsnių, 234 straipsnio 3 dalies, 346 straipsnio 1 dalies pažeidimai, ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas ir užbaigtas pasibaigus teismo nustatytam ikiteisminio tyrimo terminui.

Be to, dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto ir esminių BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies pažeidimų ši baudžiamoji byla teismo pagal BPK 254 straipsnį du kartus buvo perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Kasatorius nurodo, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartyje, vertindamas kaltinimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, akcentavo, jog jame nėra nurodytas nei konkretus, nei apytikris laikas, kada kaltinamasis paslėpė įmonės dokumentus, nenurodyta, kokie konkrečiai dokumentai buvo paslėpti, pažymint, jog 2009 m. lapkričio 17 d. UAB „M.“ dokumentų perdavimo–priėmimo akte užfiksuota, kad T. V. perdavė dokumentus, o S. M. juos gavo. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi, tuo metu T. V. buvo inkriminuota BK 186 straipsnio 1 dalis (naujas kaltinimas) ir 222 straipsnio 1 dalis (ankstesnis kaltinimas), byla vėl buvo perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumas pašalinti. Kasatoriaus, sutinka su teismų nutartyse nurodytais kaltinamojo akto trūkumais ir teigia, kad per visą teismo nustatytą laikotarpį, iki pat apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, baudžiamoji byla nebuvo papildyta jokiais naujais faktiniais duomenimis, nurodytose teismo nutartyse įvardyti BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimai nebuvo įvykdyti.

Kasatorius nurodo, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį T. V. nuteistas už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, nes dėl to nebuvo įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu, tačiau tai nereiškia, kad specialistų, ekspertų pagalba automatiškai yra nustatomas ir tokių dokumentų paslėpimas. Paslėpimo, kaip fizinio veiksmo, faktai turi būti pagrįsti bylos medžiaga, tokios aplinkybės būtinai tiriamos BPK nustatyta tvarka. Byloje pateiktoje 2012 m. gruodžio 1 d. specialisto išvadoje Nr. 64-8-IS1-47 nurodyta, kad UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai dėl jų neišsaugojimo nebuvo pateikti tirti, tačiau kas, kokių, už kokį laikotarpį dokumentų nepateikė, kas jų neišsaugojo, išvadoje nenurodyta, o T. V. pavardė neįrašyta. Šioje specialisto išvadoje nėra jokių faktinių duomenų, kad T. V. įvykdė neteisėtas veikas, kad būtent jis netinkamai tvarkė – paslėpė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Be to, finansinės ūkinės veiklos patikrinimas buvo atliekamas 2011 m. gruodžio 13-14 d., kai T. V. jau nebuvo bendrovės direktorius. Tuo metu bendrovę buvo įsigijęs S. M., kuris jai vadovavo. Dėl to, kaip ir nustato teisės aktai bei kaip nurodyta specialisto išvadoje, pasikeitus ūkio subjekto vadovui, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas, kuriam, t. y. S. M., tenka atsakomybė. Byloje, anot kasatoriaus, apskritai nėra duomenų, kokio laikotarpio dokumentai tariamai buvo paslėpti. T. V. išeinant iš bendrovės, visi apskaitos dokumentai buvo. Byloje nepaneigta, kad UAB „M.“ akcijos nebuvo nupirktos, kad bendrovės apskaitos dokumentai nebuvo perduoti S. M., kuris buvo paskirtas šios bendrovės direktoriumi, kad patikrinimo metu bendrovei vadovavo ne jis ir kad būtent jis nebuvo atsakingas už dokumentų išsaugojimą. Iš viso byloje nesurinkta duomenų, kad dokumentai buvo būtent paslėpti, kas konkrečiai, kada ir kaip juos paslėpė. Baudžiamojoje byloje, priešingai teismų nuosprendyje bei nutartyje pateiktoms išvadoms, surinkti objektyvūs ir pakankamai pagrįsti įrodymai, kad T. V. 2009 m. lapkričio 16-17 d. pardavė UAB „M.“ akcijas naujam bendrovės vadovui, perdavė jos antspaudą, dokumentaciją ir veiklą nutraukė; buhalterinės apskaitos dokumentų neslėpė.

Kasatorius cituoja BK 300 straipsnio nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimus dėl dokumento sampratos ir požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2006">2K-426/2006</a>, 2K-515/2006, 2K-290/2008), Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų 1995 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. I-1115 (2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. X-992 redakcijos) 2 straipsnio, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio dokumento sąvokų apibrėžimus, BAĮ įtvirtintą apskaitos dokumento sampratą ir sąvoką (1 straipsnio 5 dalis, 13 straipsnio 4 dalis), jame reglamentuojamus būtinus dokumentui keliamus reikalavimus (6, 12, 13, 14, 16, 17, 19 straipsniai). Kasatoriaus nuomone, šie įstatymuose įtvirtinti reikalavimai vienareikšmiškai įrodo, kad kiekvienas buhalterinės apskaitos dokumentas savo turiniu ir forma yra aiškiai individualizuotas rašytinis aktas – materialus teisinio fakto liudijimas, kuris suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos. Tačiau nei 2014 m. kovo 21 d. kaltinamajame akte, nei 2014 m. lapkričio 14 d. teismo nuosprendyje, nei 2015 m. kovo 27 d. apeliacinės instancijos teismo nutartyje buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais grindžiami kaltinimai T. V., nenurodyti ir neįvardyti (taip pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punktą, 305 straipsnio 1 dalies 1-2 punktus). Tokiais veiksmais, nepagrįstai ilgą laiką – nuo 2010 m. tęsiant šį ikiteisminį tyrimą, daugelį metų neatliekant nė vieno esminio procesinio veiksmo, pažeista kaltinamojo teisė į tinkamą gynybą, žinoti, kuo jis kaltinamas, turėti procesines galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo, nes kaltinimas nekonkretus, neaiškus, nedetalizuotos inkriminuotos nusikalstamos veikos, jų padarymo būdas, laikas ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat teisė, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas bei nešališkas teismas, iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo, nuteistojo teisės (BPK 44 straipsnio 5, 7 dalys).

Taip pat dėl nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje analizavo dvi savarankiškas, alternatyvias šio nusikaltimo objektyviosios pusės veikas – apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą – ir šių veikų požymius „suplakė“ į vieną, abi alternatyvias veikas inkriminavo T. V., tačiau padarė išvadą, kad T. V. paslėpė apskaitos dokumentus. T. V. viso proceso metu nebuvo kaltinamas apgaulingai tvarkęs teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą UAB „M.“. Apeliacinės instancijos teismui šioje situacijoje nesuteikta teisė išeiti už kaltinimo bei nuosprendžio ribų ir dar labiau pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį, todėl buvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Be to, T. V. tariamai paslėptų UAB „M.“ apskaitos dokumentų pas jį nebuvo rasta, realiai jų niekas neieškojo BPK nustatyta tvarka ir pas S. M. ir su juo susijusius asmenis.

Kasatoriaus manymu, T. V. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 186 straipsnio 1 dalį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB „M.“ ir UAB „V.“ bei UAB „E.“ siejo prekybiniai, paslaugų teikimo sandoriai, ginčai dėl jų turi būti sprendžiami bendru sutarimu, civilinio proceso tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta, o UAB „V.“, UAB „E.“ nepateikė į bylą teisės aktais nustatyta tvarka įgaliotų, nešališkų subjektų surašytų dokumentų apie susidariusius tarpusavio įsiskolinimus, todėl keliami turtiniai reikalavimai yra objektyviai nepagrįsti. Kasatoriaus manymu, 2009 m. rugsėjo 16 d. skolų suderinimo akto, sutarčių, sąskaitų faktūrų kopijomis, kurie yra pagrindiniai dokumentai konstatuojant UAB „M.“ ir UAB „V.“ bei UAB „E.“ sutartinius santykius, turtinės žalos padarymą, vengiant atsiskaityti už gautas prekes, suteiktas paslaugas, apkaltinamasis teismo nuosprendis bei apeliacinio teismo nutartis negali būti grindžiami. Šios kopijos ikiteisminio tyrimo, pirmosios, apeliacinės instancijos teismų nebuvo apžiūrėtos ir įvertintos BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka, tam panaudojant kvalifikuotus ir nepriklausomus specialistus, nors to ne kartą žodžiu ir raštu prašyta (2014 m. rugsėjo 5 d. prašymas dėl UAB „V.“ ir UAB „E.“ finansinės–ūkinės veiklos patikrinimo; 2014 m. kovo 12 d. skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės; 2014 m. gruodžio 3 d. apeliacinis skundas). Taigi, neįvertintas šių dokumentų, juose įrašytų duomenų tikrumas, patikimumas bei leistinumas (BPK 20 straipsnis). Juolab kad šių dokumentų originalų nėra, o kopijos vienasmeniškai pateiktos liudytojų – civilinių ieškovų V. M. ir D. G., suinteresuotų bylos baigtimi, jų parodymams esant šališkiems. Kasatorius detaliai aptarinėja UAB „V.“ į bylą pateiktų dokumentų kopijas, jose nurodytas aplinkybes: PVM sąskaitų faktūrų numerius (sutampančius), išrašymo datas, datas, iki kada turi būti atlikti mokėjimai, įrašytus PVM dydžius, sumas ir kt. Apibendrintai kasatorius teigia, kad byloje yra kelios UAB „V.“ PVM sąskaitos faktūros Nr. VAL000003295, VAL00000218, VAL000003233 (T. 1, b. l. 41-45, 54-58, T. 5, b. l. 46-51), kuriose nurodyti vienodi jų numeriai, tačiau yra skirtingi kiti šių dokumentų rekvizitai. Kasatorius cituoja kaltinamąjį aktą (11 lapą), nuosprendį (1, 8-9 lapus), nutartį (21 lapą) ir nurodo, kad T. V. nuteistas už vengimą atsiskaityti su UAB „E.“, remiantis PVM sąskaitomis faktūromis ERA Nr. 2349, 2412, 2507, tačiau byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų numeriai, sumos ir kiti jose nurodyti duomenys skiriasi nuo kaltinamojo akto ir teismų sprendimuose nurodytųjų (T. 1, b. l. 95; T. 1, b. l. 97; T. 1, b. l. 76-77, 106), taip pat byloje nėra pateikta atitinkamų krovinio pervežimo sutarčių, pavyzdžiui, Nr. 20090407. Yra ir kitų esminių skirtumų: UAB „E.“ pateiktuose dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose serija ERA Nr. 2263, 2339, 2332, 2349 – mokėtina PVM suma nurodyta 18 proc., o PVM sąskaitose faktūrose serija ERA Nr. 2414, 2422, 2435, 2461, 2462, 2507 – 19 proc. Dėl to, anot kasatoriaus, akivaizdu, kad yra kelios skirtingos sąskaitos faktūros bei kiti dokumentai byloje, tačiau neišsiaiškinta, ar jie tikri, kokiu pagrindu ir kodėl kaltinamajame akte, teismų nuosprendyje ir nutartyje yra nurodyti vieni dokumentai, o byloje atsirado kiti dokumentai, kodėl teismas vadovavosi vienais ar kitais dokumentais, jų nepatikrintomis kopijomis. Dėl to, kasatoriaus manymu, yra požymių, kad šie griežtos buhalterinės atskaitomybės dokumentai galėjo būti klastojami, o galbūt ir neteisingai tvarkomi. Juolab kad nustatyta tvarka nepatvirtintos dokumento kopijos (šviesokopijos, faksogramos ir pan.), nesant originalo, gali būti pripažintos tinkamu dokumentu BPK 96 straipsnio 1 dalies prasme tik tuo atveju, kai BPK numatytais proceso veiksmais yra nustatyta, kad kopija atitinka dokumento originalą. Šie duomenys nebuvo patikrinti BPK 271–292 straipsnių nustatyta tvarka, tiesiogiai ištirti ir įvertinti teismo posėdyje. Be to, kasatorius pažymi, kad T. V. darbo santykiai su UAB „M.“ nutrūko 2009 m. lapkričio 16–17 dienomis, o asmeniškai T. V. nei UAB „V.“, nei UAB „E.“ nebuvo ir nėra skolingas.

Taip pat bylą nagrinėję teismai, grįsdami T. V. kaltę, nepagrįstai vienais duomenimis rėmėsi, o kitus nemotyvuotai atmetė. Įvertinus tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo proceso metu 2009 m. lapkričio 16 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, 2009 m. lapkričio 17 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktas nebuvo ir nėra pripažinti netikrais, suklastotais, todėl jie nepagrįstai nepripažinti bylos įrodymai, nors atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus. Šie buhalterinės apskaitos dokumentai iš viso nėra dingę, jie nebuvo paslėpti. Dokumentų perdavimo–priėmimo akte yra nurodyta reikšminga T. V. veiksmų kvalifikacijai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį informacija, t. y. tiksliai įvardyta, kokie kiti UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai yra realiai perduoti S. M., patvirtinant tai jo ir T. V. parašais. Teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai rėmėsi S. M. parodymais, duotais ne 2014 m. rugsėjo 24 d. teisiamojo posėdžio metu, o pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teismai visiškai ignoravo ir nevertino šio liudytojo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. posėdžio metu duotų parodymų, nors jis (būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą) parodė apie reikšmingas aplinkybes, kad dėl jo su V. J. vykdytos veiklos, vežant daiktus iš Vokietijos, reikėjo įsigyti įmonę, kurią jis nusipirko, įmonės dokumentus gavo, o ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė kalbėjęs netiesą, nes norėjo, kad kuo greičiau būtų paleistas iš suėmimo ir kt. Pažymėtina, jog bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. gegužės 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duodant parodymus, S. M. buvo laikomas tardymo izoliatoriuje, jam buvo apribota laisvė, o jam davus parodymus apie galbūt neteisėtą T. V. veiklą – jis iš karto paleistas. Dėl to, kasatorius mano, kad S. M. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo gauti tam panaudojant procesinę prievartos priemonę – suėmimą (laikiną sulaikymą). Atsižvelgiant į tai, turėtų būti remiamasi S. M. parodymais teisme. Be to, S. M. 2013 m. rugsėjo 30 d. savarankiškai parašė nuoširdų prisipažinimą, kad pirko UAB „M.“ akcijas, perėmė ir gavo UAB „M.“ dokumentus, bet jų neišsaugojo, dokumentai dingo. Taip pat visiškai nepagrįstai neįvertinti kiti byloje nustatyti faktiniai duomenys, kad S. M. mokėsi ir baigė mokyklą, moka skaityti ir rašyti, įvykio metu dirbo ir uždirbo atitinkamas lėšas, kurias ne visada gaudavo legaliai, kad jis buvo įsigijęs ir UAB „T.“, buvo jos direktorius, o bendrovės jam ir kartu su juo buvusiems asmenims buvo reikalingos užsiimti automobilių padangų verslu. Kasatoriaus manymu, nemotyvuotai nesiremta ir kitų liudytojų: T. Ž., T. V., N. L., M. P., kuris buvo UAB „M.“ akcininkas, savo valdytas akcijas taip pat pardavęs S. M., parodymais. Tokie teismo veiksmai neatitinka BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų. Be to, kasatoriui neaišku, kodėl M. P., kaip UAB „M.“ buvęs savininkas, nėra ir niekada nebuvo nei įtariamuoju, nei kaltinamuoju nusikaltimo padarymu, o teismų teiginys, kad duodamas objektyvius, išsamius parodymus, jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, apskritai neaiškus.

Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai nustatė ir T. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo datą, laiką, dėl to netinkamai taikė ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties skaičiavimo terminus. Kasatorius cituoja teismų praktiką dėl BK 95 straipsnio taikymo, nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymo (BK 3 straipsnio 1 dalis) tęstinėse ir trunkamosios veikose, detalizuojant jų požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI0LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-124/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-124/2007">2K-124/2007</a>, 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-322/2008, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-84/2011, 2K-269/2011, 2K-240-696/2015), kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ3LTY5Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-247-697/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-247-697/2015">2K-247-697/2015</a> ir kt.). Pažymi, kad juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a>, 2K-143/2008,2K-332/2008.2K-187/2011, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-371/2011">2K-7-371/2011</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-484/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-484/2012">2K-484/2012</a>). Kasatorius nurodo, kad teismuose nebuvo tiriami konkretūs faktiniai duomenys (inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikas, jų baigtumo momentas, su tuo susijusios kitos svarbios aplinkybės, kurios nebuvo pakankamai aiškios), tokie apeliacinio skundo argumentai iš viso nenagrinėti. Kasatorius, kartodamas apeliacinio skundo argumentus, nurodo, jog teismai neįvertino, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalį, baigtumo momentas siejamas su tiesioginės turtinės žalos padarymu, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai iš kaltininko reikalaujamas turtas (piniginė suma) nebuvo gautas. Tuo tarpu nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo atveju laikoma baigta nuo tokių dokumentų paslėpimo momento. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laiką teismai susiejo ne su nusikalstamų veikų padarymo laiku, jų baigtumu, t. y. ne su tuo momentu, kai iš kaltininko reikalaujamas turtas (piniginė suma) nebuvo gautas – BK 186 straipsnio 1 dalis, ne su apskaitos dokumentų paslėpimo momentu – BK 222 straipsnio 1 dalis (būtent tokius privalomus požymius numato baudžiamasis įstatymas), o su 2009 m. lapkričio 16 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi bei UAB „M.“ 2009 m. lapkričio 17 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu, t. y. juose įrašytomis datomis. Toks teismo sprendimas nepagrįstas, prieštarauja inkriminuotų baudžiamojo įstatymo normų taikymo praktikai, byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kasatorius pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo procesų metu akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, dokumentų perdavimo–priėmimo aktas nebuvo ir nėra pripažinti netikrais, suklastotais dokumentais, įtarimai šiuo pagrindu nepareikšti, o byloje nebuvo tiriama, kada datos šiuose dokumentuose buvo įrašytos. Dėl to šie, taip pat kiti su šiais įvykiais byloje susiję dokumentai nėra suklastoti, įstatymų nustatyta tvarka jie nebuvo ir nėra panaikinti, paneigti ir yra galiojantys, jie buvo surašyti juose įrašytų datų laiku. Byloje nenustatyta ir visiškai nepateikta jokių duomenų, kad būtent tuo laiku inkriminuoti apskaitos dokumentai (kurie priešingai, nei reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, nėra net įvardyti) buvo paslėpti. Priešingai, byloje surinkti faktiniai duomenys įrodo, kad visi UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo ir po 2009 m. lapkričio 16-17 d., o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, dėl to BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo laikas nenustatytas. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, byloje yra nustatytas ir įvardytas inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas, t. y. laikotarpis (kai iš nuteistojo T. V. reikalaujamas turtas (piniginė suma) nebuvo gautas) – nuo 2008 m. spalio 27 d. iki 2009 m. birželio 17 d. Būtent nuo šio momento, vadovaujantis įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu. Dėl to, vadovaujantis šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusia BK 95 straipsnio redakcija (95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis), iki teismo apkaltinamojo nuosprendžio dėl T. V. priėmimo – 2014 m. lapkričio 14 d., jau buvo suėjęs už nesunkų tyčinį nusikaltimą numatytas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Nei apeliacinės, nei pirmosios instancijos teismai, priešingai nei nuteistasis, visiškai nepateikė argumentų, kodėl ir kokiu pagrindu dviejų T. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo diena laikoma būtent 2009 m. lapkričio 16-17 d. Esant šioms aplinkybėms apkaltinamasis nuosprendis naikintinas (BPK 369 straipsnio 2 dalis) ir baudžiamoji byla T. V., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi būti nutraukta.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras R. Ž. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. V. ir jo gynėjo advokato K. Betingio kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasatoriai, kartodami apeliacinio skundo teiginius, dėl kurių motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, nesutinka su teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, išvadomis dėl įrodymų vertinimo, siūlo kitaip, nuteistajam palankia linkme, vertinti jo paties, liudytojo T. P., S. M. teisme duotus parodymus (teigia, jog jie patvirtina, kad pagal UAB „M.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei 2009 m. lapkričio 17 d. bylų (dokumentų) perėmimo aktą UAB „M.“ akcijos buvo realiai parduotos S. M.), kritiškai vertinti S. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus (teigia, kad jie buvo duoti dėl psichinės prievartos, S. M. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo), V. M. ir D. G., N. L. ir kitų liudytojų parodymus (teigia, kad šie asmenys yra T. V. kreditoriai, yra priešiškuose santykiuose su T. V., todėl suinteresuoti bylos baigtimi), specialisto išvadas (teigia, kad specialisto išvadoje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad būtent T. V. paslėpė UAB „M.“ buhalterinius dokumentus). Anot prokuroro, tokie argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir turi būti palikti nenagrinėti (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištyrė ir įvertino bylos įrodymus bei pagrįstai pripažino T. V. kaltu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Prokuroro nuomone, faktines nuteistojo T. V. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jo tyčios turinį teismai nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę liudytojo S. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, liudytojų T. Ž., V. J., G. K., V. M., D. G., N. L., E. M., D. M., T. V., R. V. parodymus, specialisto, atlikusio UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą (raštą dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo, debitorinio įsiskolinimo detalizacijos, kasos knygos, atsargų likučių, banko raštą, pateiktą antstolei A. L., Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo kopiją, 2009 m. rugsėjo 9 d. antstolės A. L. raštą, 2009 m. rugsėjo 16 d. skolų suderinimo akto kopiją bei PVM sąskaitų faktūrų kopijas). Rašytiniai bylos dokumentai buvo ištirti teisiamajame posėdyje, vertinami kartu su kitais bylos įrodymais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad UAB „M.“ direktorius ir akcininkas T. V., siekdamas suklaidinti suinteresuotus asmenis (kreditorius) – UAB „V.“, UAB „E.“ – ir išvengti finansinių įsipareigojimų, su S. M. sudarė fiktyvią 2009 m. lapkričio 16 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo pardavimo sutartį, 2009 m. lapkričio 17 d. bylų (dokumentų) perėmimo aktą ir taip paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir šiais apgaulingais veiksmais – fiktyviu įmonės perrašymu, dokumentų paslėpimu – vengė atsiskaityti su UAB „V.“ ir UAB „E.“ už pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas, padarydamas UAB „V.“ ir UAB „E.“ turtinę žalą.

Įvertinęs bylos įrodymų visumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad PVM sąskaitų faktūrų, sutarčių kopijose nurodytas faktines aplinkybės apie UAB „E.“, UAB „V.“ ir T. V. vadovaujamos UAB „M.“ kaltinime nurodytu laikotarpiu įvykusias ūkines operacijos, UAB „M.“ sunkią finansinę būklę, susidariusias skolas ir pan., patvirtina kiti bylos įrodymai. Tam tikrų šiose dokumentų kopijose nurodytų aplinkybių (apie civilinių ieškovų UAB „E.“ ir UAB „V.“ UAB „M.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, turimus įsiskolinimus) neneigia ir pats nuteistasis T. V., todėl teismas šiais rašytinais bylos duomenimis nuosprendyje rėmėsi pagrįstai ir teisėtai.

Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo teiginiu dėl BPK 255 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 4 dalies pažeidimo, nuteistojo teisinės padėties pasunkinimo. Pirmosios instancijos teismas T. V. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nustatęs, kad jis įvykdė vieną iš BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių veiksmų – paslėpė UAB „M.“ buhalterinius dokumentus. Atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas jokių pirmosios instancijos nuosprendžio pakeitimų nepadarė, t. y. nei pasunkino, nei palengvino nuteistojo teisinės padėties.

Prokuroras nurodo, kad T. V. buvo inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 186 straipsnio 1 dalyje, t. y. atitinkamai apysunkis ir nesunkus tyčiniai nusikaltimai. Jų padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija (galiojo nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) už nesunkų tyčinį nusikaltimą nustatė penkerių metų (1 dalies 1 punkto b papunktis), už apysunkį – aštuonerių metų (1 dalies 1 punkto c papunktis) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus. Priešingai nei teigia kasatoria, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nurodytos nusikalstamos veikos buvo padarytos 2009 m. lapkričio 16-17 d., nes T. V., vengdamas atsiskaityti už UAB „M.“ pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas, sudarė fiktyvias 2009 m. lapkričio 16 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2009 m. lapkričio 17 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, paslėpė UAB „M.“ buhalterinius dokumentus ir taip apgaule padarė UAB „E.“ ir UAB „V.“ turtinę žalą. Sandorių dėl prekių pardavimo ir paslaugų suteikimo bei atsiskaitymo už jas sudarymo ir jų įvykdymo datos šiuo atveju yra visiškai nesusijusios su nusikalstamos veikos baigtumu, nes tuo metu tarp šalių susiklostę civiliniai santykiai nebuvo peraugę į baudžiamuosius. UAB „M.“ sutartu laiku neatsiskaičius už prekes ir paslaugas, kreditoriai savo pažeistas teises galėjo ginti civilinio proceso tvarka, tačiau po fiktyvaus UAB „M.“ akcijų pardavimo ir bendrovės buhalterinių dokumentų paslėpimo, šios kreditorių galimybės iš esmės buvo pasunkintos, šalių civiliniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, vertinant faktinius duomenis dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, vietoj BK 186 straipsnyje numatytos inkriminuotos veikos nurodė BK 189 straipsnio 1 dalį, vertinama kaip spausdinimo klaida, kuri jokios reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta aplinkybė dėl BK 186 straipsnio l dalyje numatytos veikos, daranti baudžiamąjį procesą negalimą. 2011 m. kovo 9 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl T. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat ir dėl numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, buvo nutrauktas BPK nustatyta tvarka. Šio nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino aukštesnysis prokuroras, kuris 2011 m. balandžio 26 d. nutarimo 3 punktu panaikino visą 2011 m. kovo 9 d. prokuroro nutarimą bei nustatė, kad byloje turi būti atlikti papildomi tyrimo veiksmai. Galima sutikti su nuteistojo ir jo gynėjo skundo teiginiais, kad šio nutarimo aprašomojoje dalyje išdėstyti argumentai prieštarauja nutarimo rezoliucinei daliai, tačiau, vertinant kokias teisines pasekmes sukėlė prokuroro priimtas procesinis sprendimas, turi būti atsižvelgiama ne į nutarimo aprašomosios, o į rezoliucinės dalies 3 punkte nurodytą aplinkybę, kad panaikinamas visas 2011 m. kovo 9 d. prokuroro nutarimas. Aukštesniojo prokuroro nutarimo T. V., jo gynėjas BPK nustatyta tvarka neskundė, todėl jis yra galiojantis. Kaltinamajame akte yra pateiktas T. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių aprašymas: veikimo laikas, būdas, padariniai, taip pat kitos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Toks nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 222 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Kaltinamajame akte yra įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami T. V. veiksmai, veikos padarymo vieta, veikų padarymo laikai, būdas, padariniai; šios esminės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra nurodytos taip detaliai ir konkrečiai, kiek tai leido ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės. T. V. buvo kaltinamas paslėpęs visus UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl kaltinamajame akte vardyti šiuos dokumentus arba dokumentus, kurie turi būti tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą, nebuvo būtina, akivaizdu, kad tai yra perteklinė aplinkybė. Atsižvelgiant į T. V. gynybinę poziciją, kad jis šių dokumentų nepaslėpė, o perdavė naujam bendrovės savininkui S. M., konstatuotina, jog šių dokumentų nenurodymas kaltinamajame akte ne tik netrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, bet ir nepažeidė kaltinamojo teisės į gynybą.

Nuteistojo T. V. ir jo gynėjo advokato K. Betingio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus nurodytų BPK pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamojo akto trūkumų

Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas T. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, buvo nutrauktas dar prokuroro 2011 m. kovo 9 d. nutarimu, paliktu galioti aukštesniojo prokuroro 2011 m. balandžio 26 d. nutarimu, kuris ikiteisminio tyrimo teisėjui nebuvo apskųstas. Kasatorius nurodo, kad nurodyti nutarimai vėliau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo panaikinti (pagal BPK 217 straipsnio 1 dalį), todėl pakartotinis nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, inkriminavimas ir T. V. nuteisimas pagal šį BK straipsnį, yra esminis BPK, taip pat non bis in idem principo pažeidimai.

Byloje esančio Marijampolės rajono apylinkės prokuroro N. Brundzos 2011 m. kovo 9 d. nutarimo turinys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 2 dalyje, buvo nutrauktas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Ž. nutarimu iš dalies patenkintas UAB „V.“ direktoriaus skundas dėl 2011 m. kovo 9 d. baudžiamojoje byloje priimto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tyrimas atnaujintas – papildomiems duomenims surinkti apie veikas, numatytas BK 219, 221 straipsniuose, 222 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 3 dalyje. Tačiau šio nutarimo rezoliucinės dalies trečiame punkte nurodyta: panaikinti Marijampolės rajono apylinkės prokuroro 2011 m. kovo 9 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 64-1-00280-10 ir ikiteisminį tyrimą atnaujinti. Kaip nurodo ir kasatorius, aukštesniojo prokuroro nutarimo motyvuojamojoje dalyje iš esmės nurodoma, kad, kaip teisingai konstatuota ir prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, tarp UAB „V.“ ir UAB „M.“ vyko ūkinė–komercinė veikla, sudarytos prekių pirkimo–pardavimo sutartys, kurios pažeistos, tačiau prokuroro analizuotų duomenų visuma užfiksuota informacija neatspindi, kad UAB „M.“, kaip juridinio asmens, ir atsakingų fizinių asmenų veikoje būtų visi privalomieji požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 2 dalyje, įvertinus ir kitoje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kad UAB „M.“ toliau vykdo veiklą, turi finansines galimybes patenkinti kreditorių reikalavimus. Pasisakyta, kad dėl naujų įmonių steigimo, joms perleidžiant turtą, nebuvo vykdoma sąmoninga neteisėta veikla, nusikalstamų veikų požymių nenustatyta. Iš esmės aukštesniojo prokuroro nutarimo turinys ir iš dalies rezoliucinė dalis (nutarimo 1 punktas), kaip nurodo ir kasatorius, tarsi patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 2 dalyje, lieka nutrauktas, dėl to ir skundas tenkintas tik iš dalies. Kita vertus, nutarimo rezoliucinės dalies trečiame punkte nurodoma priešingai, kad visas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą naikintinas. Tačiau turi būti analizuojami ir vėlesni procesiniai prokuroro sprendimai, priimti nurodytame ikiteisminiame tyrime. Marijampolės rajono prokuratūros prokuroro N. Brundzos 2011 m. birželio 28 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 64-1-00280-10 dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 219, 221 straipsniuose, 222 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, nutrauktas. Šis nutarimas aukštesniojo prokuroro 2011 m. liepos 27 d. nutarimu panaikintas ir ikiteisminis tyrimas vėl atnaujintas, nurodant, kad nustatytas faktas, jog nėra išsaugoti UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai; ankstesni įmonės vadovai pateikė versiją, kad įmonės akcijas įgijo S. M., kuriam buvo perduoti visi buhalterinės apskaitos dokumentai; priemonės šiai versijai patikrinti nėra išnaudotos – papildomomis operatyvinėmis ir procesinėmis priemonėmis būtina patikrinti, ar šis akcijų perleidimo sandoris nebuvo fiktyvus, būtina išnaudoti galimybes nustatyti S. M. buvimo vietą užsienio valstybėje ir jį apklausti; tik atlikus specialųjį buhalterinį tyrimą galės būti priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas dėl UAB „M.“ veikų tiek prieš UAB „V.“, tiek valstybės biudžetą, finansų sistemą įvertinimo. Akivaizdu, kad iš tokio nutarimo turinio turėjo būti tiriama ir vertinama papildomai viskas, kas susiję su galbūt fiktyviu akcijų perleidimo ir dokumentų perdavimo S. M. sandoriu, UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų buvimu ar jų neišsaugojimu. Aukštesnysis prokuroras abiem atvejais nagrinėjęs skundus dėl nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo tas pats – A. Ž., todėl jo sprendimai buvo nuoseklūs ir, įvertinus juos kartu, – pagrindžia, jog ikiteisminis tyrimas toliau vyko dėl visų veikų, taip pat ir dėl galbūt padarytų prieš UAB „V.“ (pavyzdžiui, pagal BK 186 straipsnio 1 dalį), ne tik dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Pagal BPK 217 straipsnio 1 dalį pagal proceso dalyvių skundus ar savo iniciatyva prokuroras gali atnaujinti ikiteisminį tyrimą, jei tam yra pagrindas; ikiteisminis tyrimas atnaujinamas prokuroro nutarimu, panaikinus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Aukštesniojo prokuroro nutarimais buvo atnaujintas visas ikiteisminis tyrimas šioje byloje, siekiant nustatyti visų galbūt T. V. padarytų nusikalstamų veikų požymius. Šiuo aspektu vertintinas ir galutinis – 2014 m. kovo 21 d. – kaltinamas aktas, pagal kurį byla buvo nagrinėjama teisme ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis: kaltinimas T. V. pagrįstas būtent tuo, kad jis sudarė fiktyvią UAB „M.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir dokumentų perdavimo aktą su S. M. ir taip sąmoningai siekė suklaidinti UAB „V.“ ir UAB „E.“ bei išvengti finansinių įsipareigojimų jiems vykdymo, taip pat nurodytais fiktyviu sandoriu ir dokumentų perdavimo aktu paslėpė UAB „M.“ buhalterinius dokumentus.

Dėl kasatoriaus minimų kaltinamojo aktų trūkumų pažymėtina, kad iš tiesų byla teismui buvo perduota net tris kartus (su 2013 m. vasario 26 d., 2013 m. lapkričio 28 d., 2014 m. kovo 21 d. kaltinamaisiais aktais) ir du kartus teismo nutartimis (Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. ir 2014 m. sausio 23 d.) perduota prokurorui ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, nustačius kaltinamojo akto turinio trūkumų pagal BPK 219 straipsnio reikalavimus. Tačiau teismo nustatyti kaltinamųjų aktų trūkumai buvo pašalinti ir trečią kartą teismui perduota byla su 2014 m. kovo 21 d. kaltinamuoju aktu (T. V. inkriminuoti BK 186 straipsnio 1 dalis ir 222 straipsnio 1 dalis), kuris buvo akivaizdžiai papildytas informacija apie inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius T. V. veiksmuose, sukonkretinant, kokiais veiksmais ir kaip buvo paslėpti UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kuo pasireiškė apgaulė prieš civilinius ieškovus byloje – UAB „V.“ ir UAB „E.“, už kokias prekes, paslaugas nebuvo atsiskaityta ir vengta atsiskaityti panaudojant apgaulę, t. y. fiktyviai perleidžiant įsiskolinusią įmonę trečiajam asmeniui ir tariamai jam perduodant visus buhalterinius dokumentus.

Bylą nagrinėję teismai šiuo klausimu taip pat argumentuotai pasisakė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kaltinamajame akte nurodytas inkriminuotos veikos aprašymas ir visos esminės aplinkybės (bendrovės, kuriai atstovaudamas veikė kaltinamasis, adresas, jo veikimo laikas ir būdas, padariniai), pripažino, esant nustatytą, jog kaltinamasis paslėpė visus UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl kaltinamajame akte, kaip perteklinės aplinkybės, nebūtina įvardyti, kokie dokumentai turi būti tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams, iš esmės analogiškiems kasaciniame skunde nurodytiesiems, pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 222 straipsnio 1 dalies dispoziciją, nes kaltinamajame akte yra detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami apelianto veiksmai, veikos padarymo vieta, padarymo laikas, būdas, padariniai, be to, nustatyta, kad T. V. paslėpė visus UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, tai ir buvo jam inkriminuota. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritaria tokiems pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų argumentams, ši byla teismų buvo išnagrinėta pagal aiškų ir BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą, o nuteistojo T. V. teisės baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnio 5, 7 dalys) nebuvo pažeistos.

Kasatoriaus argumentai dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos BPK nuostatos dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo įgaliojimų nagrinėti skundą po to, kai buvo pasibaigęs ikiteisminio tyrimo atlikimo termino pratęsimas (teismo nutartimi dviem mėnesiams), taip pat kad po skundo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės buvo formaliai užbaigtas tyrimas, surašant kaltinamąjį aktą, bet bylos neperduodant teismui nagrinėti, o perduodant ikiteisminio tyrimo teisėjui skundui nagrinėti, nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, dėl jų nepasisakė apeliacinės instancijos teismas, todėl jie kasacine tvarka nenagrinėtini (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Dėl T. V. pripažinimo kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Šioje byloje aktuali veika – buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, todėl tik ji bus analizuojama. Buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas, turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą.

Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi 2012 m. vasario 1 d. specialisto išvada Nr. 64-8-IS1-47, pagrįstai konstatavo, kad specialistui apskritai nebuvo pateikti UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai dėl jų neišsaugojimo, už kurį atsakingas įmonės – ūkio subjekto vadovas, visiškai nebuvo galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodyta specialisto išvada, liudytojos G. K. parodymais dėl to, kad būtent T. V., kaip UAB „M.“ direktorius, buvo atsakingas už įmonės buhalterinių dokumentų saugojimą, paties T. V. parodymais bei byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl S. M. negalėjimo ir neketinimo toliau plėtoti UAB „M.“ veiklos, jo visiško nesuvokimo apie verslą, neturėjimo jokių tam reikalingų įgūdžių, taip pat paties S. M. parodymais, kad jis fiktyvius akcijų pirkimo–pardavimo sandorį ir dokumentų perdavimo aktą sudarė paprašytas, jam buvo sumokėta, pagrįstai konstatavo, kad T. V. atliko visą eilę tyčinių veiksmų paslėpdamas įmonės buhalterinius dokumentus. T. V. sąmoningai pasinaudojo S. M. fiktyviam sandoriui sudaryti, siekdamas taip paslėpti UAB „M.“ buhalterinę dokumentaciją, išvengti turimų administracinių įgaliojimų ir su jais susijusių pareigų bei sudaryti prielaidas iš pažiūros teisėtai išvengti atsakomybės pagal bendrovės prievoles. Nagrinėjant bylą dėl buhalterinių dokumentų paslėpimo, atsakingus asmenis ir jų kaltę nustato teismas, o ne specialistas, atlikęs įmonės ūkinės–finansinės veiklos tyrimą.

Dėl T. V. pripažinimo kaltu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 186 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Vengimas atsiskaityti turi būti besąlygiškas, t. y. dėl kaltininko nevykdomos piniginės prievolės nukentėjusiojo reikalavimas lieka be ekonominio padengimo ir todėl objektyviai negali būti įvykdytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>). Šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Teismų praktikoje konstatuota, kad apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus gali pasireikšti tokiomis pat formomis kaip ir sukčiavimo atveju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-170/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-170/2010">2K-170/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-462/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-462/2010">2K-462/2010</a>, 2K-426-2013). Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Paminėtina, kad paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, nėra apgaulės požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-462/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-462/2010">2K-462/2010</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pavyzdžiui, išaiškinta, kad vienas apgaulės būdų yra tyčia tapti beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>).

Taigi, iš esmės apgaule vengiant atsiskaityti yra sudaroma tokia situacija, kad kreditoriai civilinio proceso priemonėmis netenka galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimo. Nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija ir buvo sudaryta T. V. veiksmais, kai jis fiktyviais: 2009 m. lapkričio 16 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė akcijas S. M., 2009 m. lapkričio 17 d. UAB „M.“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktu perdavė visus UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pat ir įmonės antspaudą S. M.. Būtent nuo to momento UAB „V.“, UAB „E.” neteko galimybės išsiieškoti iš UAB „M.“ savo reikalavimų – skolų už suteiktas prekes ir paslaugas, kurių įvykdymo terminai buvo suėję jau 2008 m. spalio 27 d.–2009 m. birželio 17 d. laikotarpiu. Pažymėtina, kad nurodytu laikotarpiu UAB „M.“ tiesiog neatsiskaitinėjo su kreditoriais pagal sudarytas civilines sutartis (nevykdė savo prievolių), tai būtų civilinio proceso tvarka sprendžiami klausimai. Tačiau būtent 2009 m. lapkričio 16-17 dienomis atlikti T. V. veiksmai, sudarant fiktyvią sutartį ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, po kurių įmonę įsigijo S. M. (kaip teismai pripažino, visiškai neketinęs, negalėjęs toliau vykdyti jokios veiklos ir ateityje galbūt apmokėti iki įmonės įsigijimo šios įmonės turėtų skolų), taip pat paslėpus visus įmonės buhalterinius dokumentus (tariamai perdavus S. M.), kaip pagrįstai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, taip T. V. siekus nuslėpti UAB „M.“ prekių ir paslaugų judėjimą su kitomis įmonėmis, tokių veiksmų pagrįstumą ir realumą, buvo nukreipti būtent siekiant išvengti skolų UAB „V.“ ir UAB „E.“ apmokėjimo. Nuo tokių T. V. veiksmų atlikimo momento konstatuotinas jo apgaulės panaudojimas, sudarant fiktyvius sandorius, paslepiant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip visiškai pasunkinus (net panaikinus) galimybę kreditoriams išsiieškoti skolas iš UAB „M.“. Dėl tokios priežasties teismai pagrįstai nustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, baigtumo momentą būtent nurodyto fiktyvaus akcijų pirkimo–pardavimo sandorio ir dokumentų perdavimo akto dieną, t. y. tą momentą, kai T. V. sąmoningai panaudojo apgaulę ir sukūrė savo veiksmais situaciją, kuriai esant UAB „M.“ kreditoriai nebegalėjo patenkinti savo reikalavimų. Nustačius tokias aplinkybes, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai teismų buvo apskaičiuoti ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų bylą nagrinėjant teisme

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasi BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kokius bylos duomenis ir kodėl pripažįsta įrodymais bei jų pagrindu daro bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingas išvadas, o kuriuos atmeta ir jais nesivadovauja. Priešingai kasatoriaus teiginiams, buvo išsamiai išanalizuoti liudytojo S. M., kaip itin reikšmingo asmens susidariusioje situacijoje, parodymai, nes jis įsigijo UAB „M.“ akcijas, pasirašė dėl perduodamų įmonės dokumentų gavimo. Teismas nustatė, kad šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisiamajame posėdyje davė iš esmės priešingus parodymus. Liudytojo S. M. parodymai, duoti skirtingais baudžiamojo proceso etapais, buvo palyginti tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis: liudytojų T. Ž. (nurodžiusio apie S. M. gyvenimo būdą, alkoholio vartojimą, jo pasisakymus kaltinime nurodytu laikotarpiu dėl tapimo įmonės direktoriumi), D. M. (buvusios S. M. sutuoktinės, nurodžiusios apie žalingus S. M. įpročius), mirusio liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teismo posėdyje perskaitytais parodymais (dėl S. M. telefono numerio davimo asmeniui vardu Tomas), T. P. parodymais (jo nurodytos pinigų sumos už akcijas nesutapo su S. M. parodymais, kitais šio liudytojo parodymais apskritai nesivadovauta), ir motyvuotai nuspręsta vadovautis būtent ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais S. M. parodymais, atitinkančiais kitus byloje surinktus duomenis. Nurodytų įrodymų pagrindu padaryta išvada apie S. M. nesugebėjimą ir neketinimą realiai vykdyti ir plėtoti UAB „M.“ veiklos, kad jis tik paprašytas už atlygį sudarė akcijų prikimo–pardavimo sutartį, tapo įmonės vadovu, pasirašė įmonės buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, tačiau tokių dokumentų negavo, jie jam apskirtai buvo nereikalingi, jų likimas nedomino. Dėl to visiškai atmesti kaltinamojo T. V. bei liudytojo T. P. parodymai, jų nurodytoms aplinkybės visiškai neatitinkant kitų byloje surinktų įrodymų. Nustačius tokias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų V. M., D. G., N. L. parodymais dėl UAB „M.“ prekių perdavimo UAB „B. f.“, rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad UAB „M.“ akcininkai veikė naujai įsteigtos ir net keliose buvusiose UAB „M.“ veiklos vietose veikusios, tapačia veikla užsiėmusios įmonės interesais ir naudai, kad UAB „M.“ akcininkai pagal UAB „B. f.“ buhalterinius dokumentus, pirmiau nurodytą specialisto išvadą pirko viena iš kitos prekes, o UAB „M.“ akcininkai patys įnešinėjo į UAB „B. f.“ sąskaitą grynuosius pinigus. Dėl tokių santykių ir buvo sudaromi fiktyvūs UAB „M.“ akcijų pirkimo–pardavimo sandoris ir dokumentų perdavimo aktas, siekiant paslėpti šios įmonės buhalterinius dokumentus, kad nebūtų galima nustatyti sąsajų tarp šių dviejų įmonių, pinigų ir prekių judėjimo ir taip išvengti atsiskaitymo su UAB „M.“ kreditoriais.

Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, atsakė į esminius skundo argumentus, nurodydamas motyvus ir argumentus, dėl ko jie yra atmetami, o apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai išanalizavo bylos duomenis dėl S. M. asmenybės, jo tikslų ir ketinimų, perkant UAB „M.“ akcijas, tokio sandorio sudarymo aplinkybių, jo suvokimo apie įmonės veiklą ir domėjimosi tokiais klausimais, visiško nežinojimo apie įmonės dokumentų perėmimo procesą, net įmonės pavadinimo, asmeninių savybių, gyvenimo būdo aspektų, patvirtinančių, kad jis pasirašė fiktyvią UAB „M.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir dokumentų perdavimo aktą, realiai jokių dokumentų negavo. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo T. V., liudytojų T. P. parodymais pagrįstai nesivadovauta. Teismas pasisakė ir dėl kasaciniame skunde kartojamų argumentų, susijusių su tuo, kad UAB „M.“ finansinės–ūkinės veiklos tyrimas buvo atliekamas jau po to, kai S. M. tapo įmonės direktoriumi, T. V. juo nebesant ir nesant atsakingu už įmonės dokumentų išsaugojimą, priežiūrą ir jos organizavimą. Teismas nurodė, kad nustačius minėtas aplinkybes dėl fiktyvaus įmonės perleidimo S. M. ir tai, kad jam jokie dokumentai realiai nebuvo perduoti, būtent UAB „M.“ vadovas T. V., kurio žinioje buvo visi įmonės dokumentai ir pagal liudytojos G. K. parodymus, pasirašydamas nurodytą fiktyvų sandorį ir dokumentų perdavimo aktą, tokiais veiksmais paslėpė buhalterinius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, jog iš tiesų, kaip nurodo kasatorius, buvo papildomai išaiškinta dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo aspektų, esant apgaulingam buhalterinės apskaitos tvarkymui, tačiau tokių teorinių nusikalstamos veikos sudėties požymių nurodymas, toliau analizuojant ir nagrinėjant bei motyvuotai pagrindžiant tik T. V. inkriminuotą būtent buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo veiką, neturi įtakos jo atsakomybei ir tariamam jo teisinės padėtis pasunkinimui. Apeliacinės instancijos teismas kaltinimo T. V. nekeitė, papildomų, alternatyvių BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų neinkriminavo ir už tai jo nenuteisė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl liudytojų V. M. ir D. G. parodymų patikimumo, įvertindamas, kad jie neturėjo pagrindo duoti melagingus parodymus, o jų nurodytos aplinkybės atitiko kitus bylos duomenis: 2012 m. vasario 1 d. specialisto išvadą Nr. 64-8-IS1-47, raštą dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo, debitorinio įsiskolinimo detalizacijos, kasos knygos, atsargų likučių, banko rašto, pateiktų antstolei A. L., 2009 m. rugpjūčio 11 d. Marijampolės rajono teismo įsakymo, antstolės A. L. rašto, 2009 m. rugsėjo 16 d. skolų suderinimo akto, sutarčių ir PVM sąskaitų faktūrų kopijų turinio informaciją.

Kasatoriaus nurodytos civilinių ieškovų byloje pateiktos PVM sąskaitų faktūrų, sutarčių kopijos yra patvirtintos įmonės direktorių, skolos papildomai pagrįstos teismo įsakymu ir tarpusavio skolų suderinimo aktais, dėl tokių aplinkybių ginčo šio baudžiamojo proceso metu iš esmės nebuvo. Be to, nesant rastų UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, negalima tokių duomenų, gautų iš vienos įmonės, priešpriešiniu būdu patikrinti kitos įmonės buhalterijoje užfiksuotais ir esamais dokumentais, todėl pagrįstai remtasi civilinių ieškovų UAB „V.“ ir UAB „E.“ pateiktais dokumentais padarytos turtinės žalos dydžiui nustatyti.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų buvusios suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį, nepadaryta (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl to nėra teisinio pagrindo pagal kasatoriaus prašymus naikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. V. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokas