Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sąlygas, jų įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-408-248/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00395-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7; 1.3.7.5.5; 3.2.4.3.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. (R. K.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dartolitas“ ieškinį atsakovui R. K. dėl darbuotojo padarytos materialinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sąlygas, jų įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 2843,48 Eur žalos atlyginimo. Ieškinį ji grindė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 246, 253 straipsnių, 255 straipsnio 3 punkto, 257 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ji nurodė, kad egzistuoja visos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas pagal 2013 m. kovo 17 d. darbo sutartį įmonėje nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d. dirbo sandėlininku. Su juo 2013 m. kovo 18 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. 2013 m. kovo 18 d. atsakovo pareiginėje instrukcijoje (su kuria jis buvo supažindintas) nurodyta, kad sandėlininkas priima, išduoda ir saugo prekes ir materialines vertybes, tvarkingai jas išdėsto patalpose ar aikštelėse, atsako už prekių ar materialinių vertybių trūkumą, atsiradusį dėl jo tyčinės kaltės ar neatsargumo. 2013 m. rugpjūčio 29 d. atlikus inventorizaciją parduotuvėje Kaune, Pramonės pr. 14A, kurioje prekiaujama mėsos gaminiais, nustatytas 5336,02 Eur (18 424,22 Lt) trūkumas. Papildomai išnagrinėjus buhalterinės apskaitos duomenis, klaidų buhalterinės apskaitos programoje nenustatyta. Prekes iš tiekėjų į sandėlį priimdavo ir už jų patekimą į prekybos vietą buvo atsakingas tik atsakovas. Jis vienintelis turėjo raktą nuo sandėliavimo patalpos, kurioje laikomi mėsos gaminiai. Atsakovas atsakingas dėl 2843,48 Eur (9818 Lt) vertės prekių trūkumo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas nustatė, kad šalių ginčo dėl to, jog, atsakovą įdarbinus ieškovės įmonėje pagal 2013 m. kovo 17 d. darbo sutartį eiti sandėlininko pareigas, su juo 2013 m. kovo 18 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią jis prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavės perduotas prekes (mėsos gaminius), jų rūšiavimą sandėlyje, kad buvo supažindintas su pareigine instrukcija, nekilo. Teismas sprendė, kad faktas, jog raktas nuo sandėlio atsakovui nebuvo perduotas pasirašytinai, nesvarbus, nes protingas ir apdairus darbuotojas, susipažinęs su pareigine instrukcija ir pasirašydamas materialinės atsakomybės sutartį, privalo suprasti jam tenkančias pareigas ir atsakomybę dėl jam patikėtų prekių bei materialinių vertybių saugumo. Be to, bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai taip pat patvirtino aplinkybę, kad sandėlio raktus turėjo tik atsakovas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas, dirbdamas pas ieškovę sandėlininku, nesikreipė į įmonės administraciją dėl netinkamai vykdomos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, t. y. nereiškė pastabų, kad jam nesudaromos tinkamos sąlygos saugoti patikėtas materialines vertybes, nepranešė apie jokias kitas aplinkybes ar įvykius, jog mėsos produktų dingimo faktą galėjo lemti neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai. Teismas nurodė, kad nustatytas prekių trūkumas yra santykinai didelis, tokios apimties jis negalėjo susidaryti dėl prekybos salėje pavogtų prekių, nes vagystės galėjo būti tik smulkios. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė savo pasirašytuose dokumentuose nustatytos atsakomybės už jam patikėtų prekių bei materialinių vertybių neišsaugojimą.

Teismas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatytas 5336,02 Eur (18 424,22 Lt) vertės prekių trūkumas, tačiau bylos nagrinėjimo metu reikalavimai sumažinti iki 2843,48 Eur, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra pasirašęs tik dalį važtaraščių ir sąskaitų faktūrų, kuriomis remiantis yra susidaręs prekių trūkumas. Teismas nustatė, kad sandėlyje saugomos prekės buvo tiekiamos pagal sąskaitas faktūras iš Lenkijos įmonių ir jas priimdavo atsakovas, o prekybos salėje esančios prekės buvo tiekiamos iš ieškovės Vilniaus padalinio, jas priimdavo kitas ieškovės darbuotojas S. M..

Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog prekių trūkumo kiekis užfiksuotas patikrinimo, o ne inventorizacijos aktu, nesudaro pagrindo abejoti sandėlio patikrinimo rezultatų tikrumu, kurį patvirtino ieškovės į bylą pateikti važtaraščių ir sąskaitų faktūrų nuorašai. Dėl atsakovo argumentų dėl jo parašų tikrumo teismas nurodė, kad atsakovas savo poziciją keitė kelis kartus, o jos nepagrįstumą patvirtino, be kita ko, faktas, jog savo parašų autentiškumo atsakovas neginčijo iki teismo posėdžių, kurių metu ir pakeitė savo poziciją.

Nustatęs, kad prekių trūkumas susidarė būtent iš prekių, perduotų atsakovo žinion 2013 m. gegužės 23 d. – 2013 m. rugpjūčio 27 d., teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, jog prekių trūkumas susidarė dėl ieškovės neteisingai vykdytos apskaitos, t. y. kasos operacijų duomenų klastojimo, prekių grąžinimų, prekių etikečių perklijavimo ir pan., nes bylos duomenys to nepatvirtina. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė visas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija atsisakė priimti atsakovo pateiktus papildomus įrodymus, konstatavusi, kad jie neturi reikšmės, sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, be to, jie pateikti pavėluotai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnis).

Kolegija, remdamasi DK 254 straipsnio, 255 straipsnio 3 punkto, 256 straipsnio nuostatomis, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu. Vien tik pareigų nenurodymas atsakovės vidaus darbo taisyklėse neturi lemti asmens, dirbančio su jam darbdavio patikėtomis materialinėmis vertybėmis, atsakomybės apimties. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina atsakovo darbo pobūdžio, nepaisant klaidingai nurodytų pareigų materialinės atsakomybės sutartyje, atitiktį DK 256 straipsniui, o visiškos materialinės atsakomybės ribos buvo aiškiai įtvirtintos materialinės atsakomybės sutartyje. Kolegija pažymėjo, kad DK 256 straipsnio norma, pagal kurią konkrečių darbų ir pareigų, dėl kurių gali būti sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys su darbuotojais, sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse, nėra imperatyvi, o tokio sąrašo nebuvimas nedaro individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties neteisėtos, jeigu ji atitinka įstatymo reikalavimus.

Kolegija konstatavo, kad poreikio nustatyti materialinių vertybių likučius, ieškovui pradėjus dirbti sandėlininku, nebuvo, nes UAB „Dartolitas“ Kaune veiklą vykdė įsteigtoje naujoje prekybos ir sandėliavimo vietoje, be to, byloje nereiškiamas reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią už gautas vertybes Kauno padalinyje iki ieškovo darbo pradžios.

Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju gautas prekių kiekis yra aiškus, neginčijamas. Atsakovas turėjo perduoti ieškovei visas pagal jos pasirašytas sąskaitas faktūras ar važtaraščius gautas prekes bei iki perdavimo užtikrinti jų saugumą. Ieškovė, kaip darbdavė, tinkamai organizavo darbą, supažindino atsakovą su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymu, nuostatais. Atsakovas žinojo savo pareigas, jų atlikimo tvarką, jam buvo patikėti raktai nuo prekių saugojimo patalpų. Prekių trūkumas nustatytas per sąlygiškai trumpą laiką, kuriuo dirbo atsakovas. Duomenų, kad prekės buvo priimamos į sandėlį ar išduodamos kitų asmenų, nėra. Nenustačiusi, kad už prekes buvo atsakingi ir kiti asmenys, kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė pagal netinkamas įrodinėjimo priemones.

Faktinis materialinių vertybių sutikrinimas, kurį, be kitų darbuotojų, atliko atsakovas, su apskaitos duomenimis (inventorizacija) buvo atliktas 2013 m. rugpjūčio 29 d. Pripažinusi, kad egzistuoja tam tikri inventorizavimo tvarkos pažeidimai, kolegija sprendė, jog nustačius, kad gautų ir rastų vertybių kiekis neginčijamas, byloje pateikus duomenis, jog buvo analizuojami ir kiti įmonės buhalteriniai duomenys, bei nepateikus įrodymų, kad atsakovas nekaltas už jam perduotų vertybių praradimą, nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės ar sumažinti atlygintinos žalos dydį. Ieškovės, turinčios teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą, neveikimas, nustatant kitus žalą padariusius asmenis, atsakovo atsakomybės, kolegijos vertinimu, taip pat nepašalina.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nesivadovavo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 15 straipsnio 10 dalies nuostata, kad įmonės apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis; pažeisdami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu patvirtintų inventorizacijos taisyklių (toliau – Inventorizacijos taisyklės) 1, 2, 5 punktų reikalavimus, nepagrįstai prilygino inventorizacijos aktui sandėlio, už kurį atsakovas yra atsakingas, patikrinimo rezultatą ir mėnesio likučių lenteles.

Teismai neatsižvelgė į aplinkybes, kad atsakovui, kai tik paaiškėjo patikrinimo rezultatai, drausminė ar materialinė atsakomybė netaikyta, baudžiamosios atsakomybės teisena neinicijuota. Teismai nesiaiškino, ar atsakovas suprato, kokiame procese dalyvavo.

Teismai pažeidė CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas, byloje nesant vienintelio tiesioginio įrodymo – inventorizacijos akto ar jį atitinkančio dokumento (Buhalterinės apskaitos įstatymo 15 straipsnio 10 dalis, Inventorizacijos taisyklių 51 punktas), sprendė, jog ieškovės įmonės Kauno padalinio 2013 m. rugpjūčio 29 d. inventorizacija įvyko, nors bylos duomenys to nepatvirtina. Atsakovės darbuotojai kas mėnesį skaičiuodavo prekių likučius, tačiau šie skaičiavimai (nors jau 2013 m. liepos 5 d. buvo nustatytas 3078,20 Eur (10 628,42 Lt) vertės prekių trūkumas, o šio patikrinimo akto atsakovas nepasirašė) iki tol nelaikyti inventorizacija.

Teismai nepagrįstai neįvertino, kad ieškovės pateikti dokumentai pažeidžia Inventorizacijos taisyklių nuostatas (netaikytos 10, 28, 29, 30, 31, 37, 52, 56, 58, 62, 63, 65, 66 punktų nuostatos), neatsižvelgė, kad dėl to atsakovui, be kita ko, nesuteikta teisė pareikšti pretenziją dėl prekių kiekio, gintis nuo nepagrįstų kaltinimų dėl prekių trūkumo, jam nebuvo pateiktas atsakovės reikalavimas pasiaiškinti raštu.

Teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neįvertino aplinkybės dėl liudytojų – atsakovės direktoriaus ir darbuotojo S. M. – parodymų keitimo 2016 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio metu. Tikroji patikrinimo rezultato stulpeliuose PAGR ir KAUN prasmė teismų neišaiškinta.

Apeliacinės instancijos teismui atsisakius pridėti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės 2016 m. lapkričio 16 d. raštą, liko neatsakytas klausimas, jog dalis atsakovo pasirašytų sąskaitų buvo skirtos įmonei, o ne atsakovo atsakomybei (įmonės padaliniui Kaune).

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovas nenurodo, kokią reikšmę, sprendžiant dėl jo materialinės atsakomybės, turi aplinkybė, kad dėl jo nebuvo nedelsiant pradėta materialinė, drausminė ar baudžiamosios atsakomybės teisena. Materialinė atsakomybė gali būti taikoma, nepaisant to, kad kita atsakomybės rūšis netaikyta.

Buhalterinės apskaitos ir Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymuose nenustatyti reikalavimai dėl įrodymų civiliniame procese. Buhalterinės apskaitos dokumentai negali būti laikomi vienintele įrodinėjimo priemone, sprendžiant su žala susijusius klausimus. Joks teisės aktas nedraudžia įrodinėti prekių trūkumo kitokio pavadinimo dokumentais, ne vien inventorizacijos aktu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzYtMjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-276-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-276-248/2016">3K-3-276-248/2016</a>).

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad įmonėje atlikta inventorizacija neatitiko Inventorizacijos taisyklių, o teismai šiomis taisyklėmis nesivadovavo. Formalūs dokumento netikslumai nepaneigia jo esmės. Patikrinimo dokumentas atitinka Inventorizavimo taisyklių 33 punkto nuostatas.

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Jo nurodytų liudytojų parodymai buvo detaliai išnagrinėti, sulyginti su rašytiniais bylos duomenimis.

Atsakovo pateiktame ekspertės rašte, kuris nebuvo pridėtas prie bylos, nėra jokių duomenų, kurie keistų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes; jis skirtas įmonės pelnui apskaičiuoti, o šis klausimas nagrinėjamu atveju neaktualus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sąlygas ir jų įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. Pagal Darbo kodekso (redakcija, galiojusi šalis siejusių darbo santykių laikotarpiu; iki 2017 m. liepos 1 d.) 245 straipsnio nuostatas materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Materialinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms DK 246 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms: 1) kai padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

Vienas iš atvejų, kada darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, – kai ji atsirado dėl netinkamo materialinių vertybių saugojimo (DK 253 straipsnio 5 punktas). Jei su darbuotoju sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą (DK 255 straipsnio 3 punktas).

DK 256 straipsnyje įvardyti darbuotojai, su kuriais pagal jų atliekamo darbo pobūdį gali būti sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pagal šio straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje (o kai jos nėra? darbo tvarkos taisyklėse (pagal DK pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2011 m. sausio 1 dienos ir galiojusius ieškinio teismui pareiškimo metu). Ši sutartis įforminama raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Pagal DK 257 straipsnio 1 dalį atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju siekis yra užtikrinti darbdavio galimos patirti materialinės žalos atlyginimą, taigi šia sutartimi iš esmės yra ginami darbdavio interesai. Vienas darbo bylų nagrinėjimo ypatumų yra aktyvus teismo vaidmuo (CPK 414 straipsnis), o tai įpareigoja teismą, taip pat ir kasacinės instancijos, visais atvejais patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013).

Tam, kad darbuotojas atsakytų materialiai, sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką jis yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja jo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Konkrečių materialinių vertybių išvardyti visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia, juolab kad, esant materialinių vertybių judėjimui, to praktiškai užfiksuoti aptariamoje sutartyje gali būti net neįmanoma. Konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas. Toks darbuotojas paprastai turi vesti patikėtų vertybių apskaitą, dalyvauti atliekant jų inventorizacijas ir pan. Konkrečios materialinės vertybės jam perduodamos bei darbuotojas jas perduoda kitiems asmenims (taip pat kitiems bendradarbiams) pagal pas darbdavį nustatytą tvarką (užpildant pasirašytinai tokių vertybių perdavimo–priėmimo aktus (pvz., važtaraščius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012). Taigi, viena būtinųjų visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo). Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013).

Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualiai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu. 2013 m. kovo 17 d. su juo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu atsakovas buvo priimtas dirbti sandėlininku. Su atsakovu 2013 m. kovo 18 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavės perduotas prekes, t. y. mėsos gaminius. Atsakovo 2013 m. kovo 18 d. pareiginėje instrukcijoje nurodyta, kad sandėlininkas priima, išduoda ir saugo prekes ir materialines vertybes, tvarkingai jas išdėsto patalpose ar aikštelėse; sandėlininkas atsako už prekių ar materialinių vertybių trūkumą, atsiradusį dėl jo tyčinės kaltės ar neatsargumo. Atsakovas buvo supažindintas su savo pareigine instrukcija.

Teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad atsakovo darbo pobūdis atitiko DK 256 straipsnio nuostatų reikalavimus sudaryti sutartį dėl materialinės atsakomybės, susijusius su darbuotojo atliekamo darbo pobūdžiu, o visiškos materialinės atsakomybės ribos (sąlygos) buvo aiškiai įtvirtintos 2013 m. kovo 18 d. sutartyje. Sutiktina su šią bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad protingas ir apdairus darbuotojas, susipažinęs su pareigine instrukcija ir pasirašydamas materialinės atsakomybės sutartį, privalo suprasti jam tenkančias pareigas ir atsakomybę dėl jam patikėtų prekių ir materialinių vertybių saugumo.

2013 m. rugpjūčio 29 d. atlikus ieškovės sandėlio Kaune, Pramonės pr. 14A, patikrinimą nustatytas 5336,02 Eur vertės prekių trūkumas, kuriam pagrįsti ieškovė pateikė 2013 m. rugpjūčio 29 d. sandėlio patikrinimo rezultatą, UAB „Dartolitas“ buhalterės pažymą dėl sandėlio, už kurį atsakovas yra atsakingas, patikrinimo rezultato pagal 2013 m. rugpjūčio 29 d. sandėlio patikrinimo aktą, UAB „Dartolitas“ Kauno padalinio darbuotojų (tarp jų – atsakovo R. K.) pasirašytą 2013 m. rugpjūčio 29 d. sandėlio patikrinimo aktą, atsakovės darbuotojų A. M. ir S. M. paaiškinimus.

CPK 177 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Atsakovas teigia, kad teismai, spręsdami dėl jo materialinės atsakomybės sąlygų viseto egzistavimo, pažeidė CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas, Buhalterinės apskaitos įstatymo 15 straipsnio 10 dalies, Inventorizacijos taisyklių 1, 2, 5, 51 punktų nuostatas, nepagrįstai šios nutarties 26 punkte nurodytus dokumentus prilygino inventorizacijos aktui. Atsakovui neišsaugojus ieškovės, kaip darbdavės, jam patikėtų materialinių vertybių, turėjo būti atlikta ir įforminta inventorizacija, laikantis Inventorizacijos taisyklių nuostatų. Nagrinėjamu atveju inventorizaciją patvirtinantis rašytinis įrodymas pagal Inventorizacijos taisyklių 51 punktą gali būti išimtinai tik inventorizacijos aprašas.

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (ne Buhalterinės apskaitos įstatymo, kaip nurodo atsakovas; redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio, reglamentuojančio bendruosius finansinių ataskaitų sudarymo reikalavimus, 10 dalį apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. Inventorizacijos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Šis įstatymas nustato įmonių finansinę atskaitomybę, reikalavimą atlikti finansinių ataskaitų auditą, metinio pranešimo parengimą, atsakomybę už finansinių ataskaitų, metinio pranešimo rengimą ir skelbimą (1 straipsnio 1 dalis). Įmonės finansinė atskaitomybė pagal šį įstatymą – įmonės finansinės būklės, veiklos rezultatų, pinigų srautų duomenų ir jų aiškinimo rengimas nustatyta forma (3 straipsnio 5 dalis).

Pagal Inventorizacijos taisykles, reglamentuojančias ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų (įmonių) inventorizaciją (1 punktas; redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.), inventorizacija apibrėžiama kaip turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų jų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis (2 punktas).

Inventorizacijos taisyklių 3 punkte nustatyta pareiga įmonėms, išskyrus biudžetines įstaigas, inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą, o įmonės, kurių veikla sezoninė, atsargas inventorizuoja laikotarpiu, kurį atsargos įmonėje yra mažiausios, bet ne anksčiau kaip ataskaitinių metų birželio 30 dieną.

Pagal šių taisyklių 5 punktą, keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama turto dalis, perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam materialiai atsakingam asmeniui (pagal reikalų perdavimo ir priėmimo dienos būklę). Šiame punkte taip pat įtvirtinta, kad, nustačius plėšimo, pagrobimo (vagystės), piktnaudžiavimo faktus arba vertybių gedimą (pagal nustatymo dienos būklę), po gaisro arba stichinių nelaimių (pagal gaisro arba stichinės nelaimės pasibaigimo dienos būklę) inventorizuojama turto dalis, likusi po gaisro, stichinės nelaimės, plėšimo, pagrobimo (vagystės), piktnaudžiavimo fakto arba vertybių gedimo nustatymo. Įmonės vadovas gali pavesti atlikti inventorizaciją ir dėl kitų priežasčių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje materialiai atsakingų asmenų pasikeitimo ir (ar) kitų taisyklių 5 punkte išvardytų faktų nenustatyta. Nors teismai pripažino, kad ieškovės atliktas patikrinimas ne visiškai atitiko Inventorizavimo taisyklių reikalavimus, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė, pagal Inventorizavimo taisyklėse reglamentuojamą tvarką (procedūrą) neatlikusi turto ir įsipareigojimų patikrinimo bei rezultatų įforminimo, netenka galimybės įrodinėti darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimą kitais, panašaus pobūdžio ir tikslo (patikrinti turtą, palyginti likučius su buhalterinės apskaitos duomenimis) dokumentais. Atsakovo pozicija, kad šiuo atveju ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys materialinių vertybių trūkumą, yra neleistini, teismai negalėjo jų vertinti ir jų pagrindu spręsti dėl atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų įrodytumo, nepagrįsti. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad išvados dėl atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimo padarytos ištyrus ir įvertinus bylos duomenų visumą, atsižvelgus į atsakovo, kaip darbuotojo, įsipareigojimus ir prisiimtą atsakomybę. Tirti ir vertinti ne tik šios nutarties 26 punkte nurodyti dokumentai, analizuotas jų turinys bei reikšmė, jų duomenų atitiktis, bet ir pirminiai dokumentai, pagal kuriuos atsakovas priėmė prekes, skirtas sandėliuoti, savo žinion, liudytojų parodymai dėl prekių sandėlyje bei prekybos salėje atskirties, atsižvelgta į paties atsakovo pozicijos kaitą dėl parašų važtaraščiuose ir sąskaitose faktūrose tikrumo, pasisakyta dėl galimai netikslaus įrašų dokumentuose vartojimo. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnio 1 dalies) pažeidimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, nustačius visas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė jam taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (veikimą ar neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012). Minėta, kad materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis (nutarties 17 punktas). Skirtingų atsakomybės rūšių taikymo sąlygos, įrodinėjimo standartas ir kt. skiriasi, dėl to kitos rūšies atsakomybės netaikymas savaime nereiškia, kad darbuotojui negali būti taikoma materialinė atsakomybė.

Pagal teisinį reglamentavimą (žr. šios nutarties 19 punktą) materialinės atsakomybės sutartyje turi būti nustatyta ne tik už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę, bet ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų.

Jeigu žalai atsirasti sudarė sąlygas nukentėjusiojo kaltė (sužalojimo ir mirties atvejais – sužalotojo (mirusiojo) asmens didelis neatsargumas), žalos atlyginimas yra mažinamas atsižvelgiant į kaltės laipsnį arba reikalavimas atlyginti žalą atmetamas (DK 247 straipsnis).

Aiškindamas DK 256 straipsnį kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagal savo pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra dvišalė, nes pagal ją abi šalys turi tam tikras teises ir pareigas: darbuotojas įsipareigoja saugoti jam patikėtas materialines vertybes, o darbdavys – sudaryti sąlygas jas išsaugoti, pasirūpindamas tinkamomis patalpomis, techninėmis ir kitokiomis apsaugos priemonėmis, organizuodamas darbą tokiu būdu, kad nesusidarytų prielaidos prarasti vertybes. Tam būtina užtikrinti darbuotojams realias galimybes priimti ir išduoti prekes, vesti jų apskaitą; kontroliuoti darbuotojus, kad būtų apribotos jų galimybės piktnaudžiauti, nevykdyti pareigų ar jas vykdyti aplaidžiai bei nuslėpti trūkumus. Esant tokiam teisiniam reguliavimui darbdavys turi nustatyti tokias materialinės atsakomybės sąlygas, kurios išlaikytų pusiausvyrą tarp darbdavio intereso – apsaugoti materialines vertybes, gauti žalos atlyginimą jų praradimo atveju – bei darbuotojo turtinės atsakomybės apimties tokių vertybių neišsaugojus. Darbdavio veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu darbo organizavimu ir galėję turėti įtakos žalos atsiradimui, gali būti vertinami kaip pagrindas mažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, jei žala nėra padaryta tyčia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-248/2016 40, 41 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju teismai aiškinosi, ar atsakovė (darbdavė) tinkamai organizavo darbą, pripažino tam tikrų inventorizavimo tvarkos pažeidimų, tačiau sprendė, kad jie nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės ar mažinti atlygintinos žalos dydį. Teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada.

Atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 16 d. raštą.

Spręsdamas dėl nurodyto įrodymo pridėjimo, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CPK 314 straipsnio nuostatomis, įvertino šios nutarties 39 punkte nurodyto įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti, t. y. kad juo neįgyvendinamas atsakovo siekis – nepaneigiama pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, konstatavo, kad šis įrodymas pateiktas pavėluotai. Teisėjų kolegija nenustatė pirmiau nurodytų CPK nuostatų pažeidimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovui neatlygintinos. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktai, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Dartolitas“ (į. k. 125838343) iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Gediminas Sagatys