Civilinė byla Nr. e3K-3-117-686/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35334-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.39.2.6.4.9, 2.6.39.2.6.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Voltas“ ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl draudimo išmokos priteisimo; tretieji asmenys: uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „RDD“, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės į mokėtiną draudimo išmoką ir jai įgyvendinti reikšmingų aplinkybių įrodinėjimą, taip pat draudėjo sumokėtos besąlyginės išskaitos sumos traktavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė UAB „Voltas“ prašė priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, 1158,48 Eur draudimo išmokos ir 6 procentų metines procesines palūkanas.
Ieškovė nurodė, kad, apdraudusi savo veiklą su atsakovu AAS „Gjensidige Baltic“ sudaryta bendrosios civilinės atsakomybės draudimo (toliau – ir BCA draudimo) sutartimi ir su trečiuoju asmeniu UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryta rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – ir RCAP draudimo) sutartimi, vykdydama rangos darbus, pažeidė drenažo linijas, todėl UAB „Projektana“ patyrė nuostolių. UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėjo 2165,35 Eur draudimo išmoką žalą patyrusiai UAB „Projektana“, tačiau, kadangi RCAP draudimo sutartyje nustatyta 1448,10 Eur besąlyginės išskaitos suma, ieškovė turėjo ją sumokėti draudikui. Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ atsisakė išmokėti ieškovei draudimo išmoką, kurią sudaro ieškovės patirtas nuostolis – jos sumokėta 1448,10 Eur besąlyginės išskaitos suma, sumažinta BCA draudimo sutartyje nustatyta 289,62 Eur besąlygine išskaita. Ieškovės nuomone, šis atsisakymas nepagrįstas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė sudarė su atsakovu BCA draudimo sutartį, apsidrausdama nuo veiklos, produkto, patikėto turto, statybos darbų atlikimo, savaeigių mašinų naudojimo ar krovimo darbų vykdymo, kontrahentų padarytos žalos, neturtinės žalos rizikos. Draudimo sutartyje buvo susitarta dėl 289,62 Eur (1000 Lt) besąlyginės išskaitos taikymo kiekvienam draudžiamajam įvykiui.
2014 m. gegužės 9 d. ieškovė sudarė su trečiuoju asmeniu UAB DK „PZU Lietuva“ RCAP draudimo sutartį, apdrausdama vėjo jėgainių parko su transformatorine pastote, esančius Jurbarko r., Geišių ir Rotulių II k., 20 kV kabelių linijų montavimo darbus. Draudimo sutartyje buvo susitarta dėl 1448,10 Eur (5000 Lt) besąlyginės išskaitos taikymo kiekvienam draudžiamajam įvykiui.
Ieškovė, vykdydama rangos darbus, 2014 m. gruodžio 29 d. pažeidė drenažo linijas. Dėl pažeistų drenažo linijų susikaupus vandeniui, UAB „Projektana“ patyrė nuostolių. UAB DK „PZU Lietuva“ priėmė sprendimą išmokėti 2165,35 Eur dydžio draudimo išmoką žalą patyrusiai UAB „Projektana“. Vadovaujantis RCAP draudimo sutarties taisyklių 20 punktu, kad draudikas sumokėtų visą draudimo išmoką trečiajam asmeniui, draudėja privalo draudikui sumokėti besąlyginės išskaitos sumą. Ieškovė sumokėjo besąlyginės išskaitos sumą UAB DK „PZU Lietuva“.
Teismas konstatavo, kad atsakovas neginčijo UAB DK „PZU Lietuva“ žalos administravimo byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų pagrįstumo, nepateikė įrodymų, paneigiančių šio draudiko nustatytas faktines aplinkybes, t. y. žalos padarymo fakto, neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio buvimą, todėl sprendė, kad byloje esantys įrodymai pakankamai pagrindžia ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad BCA draudimo sutartyje draudimo objektas siejamas su draudėjos civiline atsakomybe trečiajam asmeniui. Šalys sutartyje nesutarė dėl draudimo nuo ieškovės patirtos žalos, jei ši kilo iš jos pačios neteisėtų veiksmų ar didelio neatsargumo, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 22 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą panaikino ir ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 858,48 Eur draudimo išmoką ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo šios sumos.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė prašo jai, o ne trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo, yra nepagrįsta, nes žala buvo padaryta trečiajam asmeniui, kuriam ieškovė ją atlygino per draudiką. Tokio atvejo, kad draudikas būtų atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad žalą trečiajam asmeniui atlygino draudėjas, nenustatyta nei įstatyme, nei ieškovės ir atsakovo draudimo sutartyje, todėl atsakovui atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką ieškovei. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimo papildomų sąlygų 6 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei draudėjas yra apsidraudęs rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nuostoliai pagal šią draudimo sutartį atlyginami tiek, kiek jų neatlygina rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Ieškovės nurodyta ir prašoma priteisti suma – 1148,10 Eur – yra nuostoliai, kurie nebuvo atlyginti pagal ieškovės sudarytą RCAP draudimo sutartį. Kadangi Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijime nurodyta, jog kiekvienam draudžiamajam įvykiui taikoma 1000 Lt draudimo išskaita, ši išskaita turi būti taikoma, todėl prašoma priteisti suma turi būti sumažinta 1000 Lt (289,62 Eur) ir priteisiama 858,48 Eur (1148,10 Eur – 289,62 Eur).
Dėl atsakovo argumento, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada sprendime, jog byloje esantys įrodymai pakankamai pagrindžia būtinąsias ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad draudžiamojo įvykio fakto buvimą įrodinėjo tik ieškovė, o atsakovas jos pateiktiems įrodymams nepateikė prieštaraujančių įrodymų, todėl buvo pagrindas teismui daryti išvadą, kad ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami. Kadangi iš bylos medžiagos buvo pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad ieškovei kilo civilinė atsakomybė, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, ir padarė išvadą, kad ieškovės pateiktais įrodymais byloje įrodytas faktas, jog, ieškovei atliekant rangos sutartyje nurodytus darbus, buvo padaryta žala trečiajam asmeniui. Žalos dydis buvo įrodytas UAB „PZU Lietuva“ 2015 m. balandžio 14 d. pranešimu ieškovei, kuriame nurodyta, kokiu pagrindu ieškovė turi sumokėti draudikui besąlyginę išskaitą, t. y. dalį trečiajam asmeniui atlygintos žalos. Atsakovas neteikė įrodymų, kad UAB „PZU Lietuva“ sprendimas išmokėti draudimo išmoką būtų nepagrįstas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad ieškovei dėl įvykio kilo civilinė atsakomybė, neanalizavo ir nemotyvavo, kokie buvo ieškovės neteisėti veiksmai, kaip jie susiję priežastiniu ryšiu su žalos padarymu, kodėl ieškinyje nurodytas žalos faktas ir dydis laikytini pagrįstais. Teismai, nesivadovaudami teismų praktikoje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, neįžvelgė, kad byloje esančių įrodymų nepakanka norint konstatuoti aplinkybę, jog ieškovei kilo civilinė atsakomybė dėl įvykio. Ieškovė neįrodė savo neteisėtų veiksmų. Ieškovė nurodė, kad neteisėti veiksmai yra šie: jos darbuotojai, klodami elektros kabelių linijas, sulaužė drenažinį vamzdį. Kaip šių veiksmų įrodymą ieškovė pateikė skaitmenines nuotraukas, kurios padarytos 2015 m. sausio 7 d. Šio pažeidimo faktas nesuponuoja išvados, kad būtent ieškovė pažeidė drenažinį vamzdį, nes pagal UAB „Voltas“ ir UAB „Eurakras“ rangos darbų sutartį ieškovė kabelių linijų montavimo darbus susitarė pradėti 2014 m. gegužės 5 d., o baigti – 2014 m. rugpjūčio 11 d. Byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kada buvo paklotas drenažo vamzdynas, kas buvo jo savininkas ar valdytojas, kiek išlaidų patirta, siekiant atkurti pažeistą drenažinį vamzdį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio 1 dalį, už bet kokią žalą dėl inžinerinio statinio trūkumo turi atsakyti jo savininkas ar valdytojas. Ieškovė nurodė, kad UAB „Projektana“ nuostoliai susidarė dėl prastovų ir papildomų sąnaudų dėl drenažinio vandens šalinimo iš daubos, tačiau byloje nėra UAB „Projektana“ ir užsakovo rangos sutarties, tad teiginiai, kad UAB „Projektana“ turėjo pareigą būtent 2014 m. gruodžio 29 d. atlikti betonavimo darbus, yra nepagrįsti. Teismai nenurodė, kuriais įrodymais vadovavosi, spręsdami, kad ieškovei kilo civilinė atsakomybė UAB „Projektana“. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas aplinkybę, kad ieškovė drenažo vamzdyną pažeidė 2014 m. gruodžio 29 d., šios išvados nepagrindė įrodymais ir ignoravo byloje esančius, šiam ieškovės teiginiui prieštaraujančius įrodymus.
Draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, draudimo išmoka siekia apsaugoti save arba kitą asmenį nuo neigiamų pasekmių, dėl to turtinį interesą turi ir asmuo, kurio naudai sudaryta sutartis. Tiek rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, tiek bendrosios civilinės atsakomybės sutartis yra sutartys trečiųjų asmenų naudai. Draudikė UAB DK „PZU Lietuva“, įvykus draudžiamajam įvykiui, išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, taip visiškai atlygindama jo patirtus nuostolius, o ieškovė sumokėjo draudikei besąlyginę išskaitą. Taigi, tiek nukentėjusio asmens, kuriam žala (nuostoliai) buvo visiškai atlyginta, tiek draudėjos, kuri išvengė žalos atlyginimo nukentėjusiajam, turtiniai interesai buvo patenkinti. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartimi UAB „Voltas“ ir AAS „Gjensidige Baltic“ individualiai susitarė, kad jei draudėja yra apsidraudusi Rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nuostoliai pagal šią draudimo sutartį atlyginami tiek, kiek jų neatlygina Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių 56.14.3 punkte nustatyta, kad draudikas, atsižvelgdamas į draudimo sutarties sąlygas, privalo išmokėti draudimo išmoką tik tais atvejais, kai žalos neturi kompensuoti kiti asmenys pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį (rangovo, projektuotojo ir kt.) ar socialinį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tais atvejais, kai išmoka pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį ar socialinį draudimą reglamentuojančius teisės aktus yra nepakankama žalai kompensuoti, likusią žalos dalį, atsižvelgdamas į draudimo sutarties sąlygas, kompensuoja draudikas. Iš nurodytų sutarties formuluočių išplaukia, kad ieškovė UAB „Voltas“ ir atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ susitarė, jog pastarasis draudimo išmoką mokės, t. y. nuostolius nukentėjusiam asmeniui kompensuos tik tokiu atveju, jei žalos nekompensuoja draudimo išmoka pagal privalomojo draudimo sutartį. Kadangi žalą dėl ginčo įvykio nukentėjusiam asmeniui visiškai kompensavo trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“, nebuvo teisinio pagrindo priteisti draudimo išmoką iš atsakovo. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių 71 punkto sąlyga, nustatanti galimybę draudimo išmoką mokėti žalą patyrusiam ar ją atlyginusiam asmeniui, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes nekeičia pirmiau nurodytos nekompensuojamų nuostolių sąlygos.
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Draudėjui kyla pareiga įrodyti, kad draudžiamasis įvykis buvo, o draudikui – aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus.
Turtinis interesas yra pagrindinis draudimo teisinių santykių elementas. Vienais atvejais šį interesą turi trečiasis asmuo (naudos gavėjas), kitais – draudėjas. Šios bylos atveju, patenkinus trečiojo asmens interesus (išmokėjus išmoką, prie kurios prisidėjo ir ieškovė, sumokėdama besąlyginės išskaitos dydžio sumą), savanoriškosios rangovo civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu atsirado ieškovės turtinis interesas, tačiau jį kasatorius nepagrįstai atsisakė patenkinti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės į draudimo išmoką pagal papildomą draudimo sutartį
Draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus kompensuojant draudėjo turtinius praradimus, kuriuos jis patiria atsitikus draudiminiam įvykiui (CK 6.987 straipsnis). Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama sumažinti atlygintinos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai. Šios sutarties tikslas yra už draudėjo mokamas draudimo įmokas perduoti draudikui ateityje galimos žalos atlyginimo prievolę.
Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ atsisakė išmokėti ieškovės reikalaujamą draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad žalą dėl ginčo įvykio nukentėjusiajam asmeniui visiškai kompensavo trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“.
Draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytas draudžiamosios apsaugos sąlygas. Draudžiamosios apsaugos apimtį lemia sutartyje nustatytas draudimo objektas, draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę. Jeigu draudikas nustato tokias standartines sutarties sąlygas arba jas aiškina tokiu būdu, jog draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas, tuomet tokios sąlygos arba toks jų turinio aiškinimas neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Atsižvelgiant į tai, kad draudimo sutartis sudaroma prisijungimo būdu, kilus abejonių dėl jos nuostatų aiškinimo, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, jos aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.
Pagal CK 6.1000 straipsnį jeigu ne gyvybės draudimo sutartyje, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, yra apdrausta tik dalis turto ar rizikos (draudimo) vertės, draudėjas (naudos gavėjas) turi teisę papildomai juos apdrausti, sudarydamas papildomą draudimo sutartį su tuo pačiu ar kitu draudiku.
Byloje nustatyta, kad ieškovė apdraudė savo civilinės atsakomybės riziką su trečiuoju asmeniu UAB DK „PZU Lietuva” sudaryta rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, kurioje nustatyta besąlyginė išskaita – 5000 Lt (1448,10 Eur), o siekdama papildomos apsaugos, su atsakovu AAS „Gjensidige Baltic“ sudarė bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pagal kurią besąlyginė išskaita kiekvieno draudžiamojo įvykio atveju – 1000 Lt (289,62 Eur).
Dėl ieškovės veiksmų bendrovei „Projektana” patyrus nuostolių, ieškovės draudikė UAB DK „PZU Lietuva”, vykdydama RCAP draudimo sutartį, priėmė sprendimą išmokėti 2165,35 Eur žalą patyrusiai UAB „Projektana“, tačiau kartu nurodė ieškovei, kad vadovaujantis RCAP draudimo taisyklių 20 punktu, būtina įvykdyti pirmiau nurodytos sumos sumokėjimo sąlygą – draudėjas privalo draudikui sumokėti besąlyginės išskaitos sumą – 5000 Lt (1448,10 Eur). Ieškovė šią sumą draudikei UAB DK „PZU Lietuva“ sumokėjo. Taigi, kadangi pagal RCAP draudimo sutarties sąlygas draudimo išmoka mažinama besąlyginės išskaitos suma, tai UAB DK „PZU Lietuva“ faktiškai neatlygino visos UAB „Projektana“ patirtos žalos ir ieškovė, siekdama, kad žalą dėl jos veiksmų patyrusiai UAB „Projektana“ būtų sumokėta visa žalos atlyginimo suma – 2165,35 Eur, privalėjo prisidėti savo lėšomis, padengdama trūkstamą 1448,10 Eur sumą. Dėl to ieškovės turtiniai interesai jos sumokėtos sumos apimtimi nebuvo apsaugoti. Minėta, kad papildomai savo interesų apsaugai užtikrinti ieškovė su atsakovu AAS „Gjensidige Baltic“ sudarė papildomą draudimo sutartį dėl bendrosios civilinės atsakomybės draudimo, pagal kurią besąlyginė išskaita kiekvieno draudžiamojo įvykio atveju – 1000 Lt (289,62 Eur).
Ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties dėl BCA draudimo liudijime (polise) išdėstytas šalių papildomas susitarimas, pagal kurį draudimo objektas yra draudėjo turtiniai interesai, susiję su draudėjo civiline atsakomybe trečiajam asmeniui už žalą, kilusią dėl elektros projektavimo, montavimo, elektros ūkio ir įrengimų eksploatavimo, paleidimo-derinimo, automatikos ir silpnų srovių darbais (3 punktas), taip pat pažymėta, kad jeigu draudėjas yra apsidraudęs rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nuostoliai pagal BCA draudimo sutartį atlyginami tiek, kiek jų neatlygina RCAP draudimo sutartis (6 punktas).
BCA draudimo taisyklių 56.14.3 punkte nustatyta, kad draudikas, atsižvelgdamas į draudimo sutarties sąlygas, privalo išmokėti draudimo išmoką tik tais atvejais, kai žalos neturi kompensuoti kiti asmenys pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį (-is) (rangovo, projektuotojo ir kt.) ar socialinį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tais atvejais, kai išmoka pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį (-is) ar socialinį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, yra nepakankama žalai kompensuoti, likusią žalos dalį, atsižvelgdamas į draudimo sutarties sąlygas, kompensuoja draudikas, t. y. AAS „Gjensidige Baltic“.
Nurodytos BCA draudimo sutarties nuostatos patvirtina, kad atsakovas įsipareigojo atlyginti nuostolius tiek, kiek jie neatlyginti pagal RCAP draudimo sutartį, išmokėdamas atitinkamo dydžio draudimo išmoką.
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (nutartyje nurodomos šio įstatymo normų redakcijos, galiojusios nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) VI skyriaus trečiajame skirsnyje, kuriame reglamentuojami civilinės atsakomybės draudimo ypatumai, esančio 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam. Nagrinėjamu atveju pagal RCAP draudimo sutartį, ieškovės sudarytą su UAB DK „PZU Lietuva“, jos turtiniai interesai iš dalies nebuvo apsaugoti, nes atskaičius 5000 Lt (1448,10 Eur) besąlyginės išskaitos sumą, likusi UAB DK „PZU Lietuva“ skirta lėšų dalis nebuvo pakankama UAB „Projektana“ patirtiems nuostoliams atlyginti, todėl 1448,10 Eur išlaidų suma, kurią patyrė ieškovė, dengdama UAB „Projektana“ nuostolius, yra draudimo objektas pagal BCA draudimo sutartį (BCA draudimo taisyklių 26 punktas, papildomų sąlygų BCA draudimo liudijime 3 punktas) ir atsakovas privalėjo ją sumokėti ieškovei. Atsakovo aiškinimas, kad visus nuostolius padengė draudikė UAB DK „PZU Lietuva“, neatitinka pirmiau nurodytų byloje nustatytų aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nekonstatavęs pagrindo atleisti atsakovą nuo sutartimi prisiimto įsipareigojimo kompensuoti likusią pagal RCAP draudimo sutartį neatlygintą žalos dalį, pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo šią dalį atitinkančią sumą, sumažinęs ją BCA draudimo sutartyje nustatyta besąlyginės išskaitos suma – 1000 Lt (289,62 Eur).
Dėl pareigos įrodyti draudžiamąjį įvykį bylose dėl draudimo išmokos priteisimo
Teisme nagrinėjant šalių ginčą dėl draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumo, atsakovas ėmė kvestionuoti draudžiamojo įvykio faktą ir iškėlė klausimą dėl pareigos draudžiamąjį įvykį įrodyti.
Atsakovui kvestionuojant draudžiamojo įvykio faktą, atkreiptinas dėmesys į specialiajame teisės akte – Draudimo įstatyme – įtvirtintas draudiko ir draudėjo pareigas bei teises nustatant draudžiamąjį įvykį kaip teisinį pagrindą mokėti draudimo išmoką.
Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Tai reiškia, kad draudikas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, jau turi būti patikrinęs visą jam prieinamą informaciją ir padaręs tvirtą išvadą dėl draudžiamojo įvykio nebuvimo.
Draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalis). Šio tyrimo efektyvumui ir visapusiškumui užtikrinti įstatymų leidėjas draudikui suteikė plačias teises: jo reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes; kai draudžiamojo įvykio ar įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes tiria valstybės institucijos, šios institucijos draudiko prašymu privalo nemokamai pateikti rašytinę informaciją apie tyrimo metu nustatytus faktus ir tyrimo rezultatus; draudikas, tirdamas draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes pagal gyvybės draudimo, sveikatos draudimo ar civilinės atsakomybės draudimo sutartis, turi teisę gauti ir toliau tvarkyti asmens sveikatos priežiūros įstaigų ar kitų valstybės ar savivaldybių įstaigų turimus, taip pat registruose, informacinėse sistemose ar kitose duomenų rinkmenose tvarkomus duomenis apie apdraustojo ir nukentėjusio trečiojo asmens sveikatos būklę, suteiktas gydymo paslaugas, nustatytus susirgimus, patirtas traumas ir mirties priežastis (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 4, 5 dalys).
Užtikrinant galimybę draudikui nustatyti pirmiau išvardytas aplinkybes, Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos draudėjui, naudos gavėjui, taip pat nukentėjusiam trečiajam asmeniui: šie draudimo teisinių santykių dalyviai privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį; draudiko reikalavimu šie asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jis turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kokie dokumentai pateiktini draudikui, privalo būti nurodyta draudimo sutartyje.
Įgyvendinęs nurodytas teises ir įvykdęs pareigas draudikas turi pasiekti įstatyme nustatytą rezultatą: išmokėti draudimo išmoką arba, atsisakydamas mokėti ar ją sumažindamas, pateikti atlikto tyrimo duomenimis pagrįstą išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7, 9 dalys).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstytos Draudimo įstatymo 96 straipsnio nuostatos įtvirtina draudiko pareigą, pasinaudojant jam suteiktomis teisėmis, nustatyti draudžiamąjį įvykį ar jo nebuvimą, kitas draudimo išmokai mokėti reikšmingas aplinkybes, o kitiems draudimo santykių dalyviams nustato pareigą pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. Dėl to kilus šalių ginčui dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, lėmusių draudiko atsisakymą mokėti draudimo išmoką, draudikas turi pareigą pateikti įstatymo įpareigotus surinkti duomenis, pagrindžiančius jo sprendimą nemokėti draudimo išmokos, o kiti draudimo santykių dalyviai, juos ginčydami, privalo pateikti jų argumentus ir nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).
BCA draudimo taisyklių, kurios yra neatsiejama draudimo sutarties dalis, 58.2.3 – 58.2.6 punktuose nurodytos draudėjo pareigos pateikti draudikui informaciją, reikšmingą draudžiamojo įvykio nustatymui, taip pat vykdyti draudiko duodamus teisėtus reikalavimus. Šių taisyklių 69 punkte išvardyti dokumentai, kuriuos būtina pateikti draudikui siekiant gauti draudimo išmoką. Atsakovas nenurodė, kad ieškovė ar nukentėjęs trečiasis asmuo būtų nevykdę savo pareigų pagal įstatymą ar draudimo sutartį.
Pažymėtina, kad iki ieškovei kreipiantis į teismą, atsakovas atsisakymo mokėti draudimo išmoką negrindė draudžiamojo įvykio nenustatymu, to nenurodė ir ieškovei pateiktame paaiškinime apie sprendimo atsisakyti mokėti draudimo išmoką, kuris turi būti išsamus. Teisme ėmęs kvestionuoti ginčo įvykio pripažinimą draudžiamuoju, atsakovas nepateikė jokių šio įvykio tyrimo, kurį, vadovaujantis Draudimo įstatymo 96 straipsnio nuostatomis, turėjo būti atlikęs, duomenų, sudariusių jam pagrindą suformuoti įsitikinimą, kad įvykis negali būti pripažįstamas draudžiamuoju. Vietoje to atsakovas tik kėlė abejones dėl faktų ir dokumentų, kuriais remdamasis kitas draudikas tą patį įvykį pripažino draudžiamuoju, vertinimo. Tokie atsakovo veiksmai neįvykdžius jam, kaip draudikui, nustatytų pareigų, neatitinka Draudimo įstatymo 96 straipsnio reikalavimų.
Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad ieškovė byloje pateikė UAB „PZU Lietuva“ surinktus dokumentus ir kitus įrodymus, patvirtinančius ieškovės padarytą žalą bendrovei „Projektana“ ir dėl to ieškovei kilusią civilinę atsakomybę, o atsakovas nepateikė šiuos įrodymus paneigiančių įrodymų, pagrįstai konstatavo draudžiamo įvykio buvimą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo panaikinti ar pakeisti jį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Egidijus Laužikas
Rimvydas Norkus
