Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-488/2010

Procesinio sprendimo kategorija 42.4 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. B. ieškinį atsakovėms I. D. ir B. P. dėl nepagrįsto praturtėjimo bei B. P. priešieškinį Z. B. dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – R. D.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iš ikisutartinių santykių kilusią civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė sūnaus vardu ketino pirkti butą, todėl, sužinojusi, kad atsakovė B. P. pardavinėjo vieno kambario butą už preliminarią 170 000 Lt kainą, 2008 m. rugpjūčio 13 d. davė atsakovėms 22 000 Lt avansą, buvo surašytas patvirtinimas; susitarė, kad buto įvertinimą per mėnesį padarys atsakovė I. D., tačiau to nebuvo padaryta. Ieškovė 2008 m. lapkričio 19 d. šiai atsakovei prašant sumokėjo dar 6000 Lt avansą. Per tą laiką nukrito butų rinkos vertė, todėl ieškovė prašė atsakovės I. D. įvertinti butą realia kaina, tačiau ši daryti atsisakė. Buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakoves grąžinti jai sumokėtą 28 000 Lt avansą, priteisti penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos sumos.

Atsakovė B. P. pateikė priešieškinį ir nurodė, kad ieškovė nepagrįstai atsisakė pirkti butą, todėl ji patyrė 30 000 Lt turtinę žalą. Atsakovė, 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarusi su ieškove parduoti butą už 170 000 Lt ir gavusi iš ieškovės 22 000 Lt avansą, 2008 m. rugpjūčio 14 d. atsisakė UAB „Juvitus Real Estate“ buto pardavimo paslaugų bei kitų potencialių pirkėjų, prarado galimybę butą parduoti. Ieškovė žodžiu paaiškino, kad atsisakė butą pirkti, nes jai nepavyko pasiskolinti pinigų, bankas taip pat nesuteikė paskolos. Per ieškovės ketinimų pirkti jos butą laikotarpį buto rinkos kaina nukrito nuo 170 000 iki 140 000 Lt, todėl iš ieškovės priteistinas buto vertės skirtumas – 30 000 Lt, o 28 000 Lt avansas pripažintinas tarpusavio užskaitymu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2009 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės B. P. 28 000 Lt, atsakovei B. P. iš ieškovės 20 000 Lt, įskaitė priešpriešinius šalių reikalavimus ir priteisė ieškovei iš nurodytos atsakovės 8000 Lt. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė ikisutartiniai santykiai, vyko derybos dėl buto pirkimo–pardavimo už 170 000 Lt, ketinimų rimtumui patvirtinti ieškovė atsakovėms sumokėjo avansą – 28 000 Lt, šalys pasirašė pasirašyti patvirtinimus, kurie faktiškai atitiko preliminariosios sutarties sampratą. Teismas, ištyręs ir įvertinęs šalių parodymus, nustatė, kad ieškovė ir atsakovės 2008 m. rugpjūčio 13 d. suvokė sudariusios preliminariąją sutartį ir išreiškė ketinimą ateityje sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimą pripažino preliminariąja sutartimi. Nors susitarime raštu nebuvo nustatytos konkrečios pagrindinės sutarties sudarymo datos, tačiau teismas iš šalių parodymų nustatė, kad jos žodžiu susitarė dėl pagrindinės sutarties sudarymo po trijų mėnesių, o atsakovėms perduoti 28 000 Lt rašytinuose dokumentuose buvo nurodyti kaip avansas, atlikęs skatinamąją ir užtikrinamąją funkcijas. Teismas nustatė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta todėl, kad ieškovė, negavusi paskolos, neturėjo sutarčiai sudaryti reikalingos pinigų sumos; ieškovė pradėjo derybas nepagrįstai, sumokėdama avansą, sukūrė atsakovėms pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tačiau nutraukdama ikisutartinius santykius su atsakovėmis padarė joms nuostolių dėl prarastos galimybės parduoti butą 2008 m. liepos mėnesio rinkos kaina. Teismas nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovių patirtų nuostolių dėl prarastos galimybės ir ieškovės kaltės dėl jos neatidaus, neapdairaus, neprotingo elgesio, kurį pripažino nesąžiningu. Teismas, įvertinęs atsakovių parodymus, kad ieškovė ketino pirkti butą savo vardu, likusią sumą ketino skolintis iš giminaičių, todėl prašė atsakovių pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti po trijų mėnesių, o negavusi paskolos iš giminių, pasibaigus trijų mėnesių terminui, kreipėsi į banką dėl paskolos sūnaus vardu, tačiau tam prireikė pastarojo įgaliojimo, kurį ji gavo tik 2008 m. lapkričio 25 d., padarė išvadą, jog šiuos teiginius patvirtino rašytiniai įrodymai – avanso sumokėjimo patvirtinimai ieškovės vardu, 2008 m. lapkričio 24 d. finansinis testas DnB NORD banke bei 2008 m. lapkričio 25 d. notarų biure patvirtintas sūnaus įgaliojimas ieškovei. Tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovių įsipareigojimą atlikti buto vertinimą bei apie ieškovės pretenzijas atsakovėms dėl tokio įsipareigojimo nevykdymo. Ieškovės veiksmai patvirtino, kad ji neturėjo pretenzijų atsakovėms, o pati uždelsė sutarties sudarymo pasirengimą, todėl, pasibaigus sutartam trijų mėnesių terminui, 2008 m. lapkričio 19 d. sumokėjo papildomai atsakovėms 6000 Lt. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė 2008 m. rugpjūčio 13 d. nebuvo pasirengusi sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutarties, nes neturėjo sutartos pinigų sumos; bankai atsisakė suteikti ieškovės sūnui kreditą, o po 2008 m. lapkričio 24 d. ieškovės sūnui atlikto DnB NORD banko finansų testo ieškovė pranešė atsakovėms atsisakanti pirkti butą. Teismas pripažino neesmine aplinkybę, kad atsakovė I. D. veikė neturėdama rašytino atsakovės B. P. įgaliojimo, nes teismo posėdyje atsakovė B. P. patvirtino, jog įgaliojo atsakovę I. D. žodžiu veikti jos vardu. Teismas padarė išvadą, kad, nesudarius buto pirkimo–pardavimo sutarties, avansas turėjo būti grąžintas jį davusiai šaliai, nes preliminariojoje sutartyje šalys nebuvo susitarusios dėl netesybų, o šalims pasirašius ikisutartinį patvirtinimą ir gavus avansą, atsakovės turėjo pakankamą pagrindą patikėti, kad ieškovės ketinimai sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį buvo rimti, todėl ieškovė, veikdama neapdairiai, lengvabūdiškai ir nesąžiningai su buto pardavėjomis, buvo atsakinga dėl atsakovės patirtų nuostolių pagal prarastos galimybės piniginę vertę ir privalėjo atlyginti atsakovei žalą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nekilnojamojo turto vertintojas UAB „ŽIA valda real estate“ vieno kambario buto rinkos kainą nustatė 160 000 Lt, o 2009 m. saugios 9 d. nustatyta 140 000 Lt šio buto rinkos kaina, padarė išvadą, kad dėl smukusių nekilnojamojo turto rinkos kainų atsakovė B. P. patyrė 20 000 Lt nuostolį. Teismas, nustatęs, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis neįvyko dėl ieškovės kaltės, atmetė ieškovės reikalavimą priteisti penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo avanso sumos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovės B. P. apeliacinius skundus, 2010 m. kovo 26 d. nutartimi tenkino ieškovės apeliacinį skundą, atsakovės skundą atmetė, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovės B. P. priešieškinis dėl 20 000 Lt nuostolių priteisimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, ir priešieškinį atmetė, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija pažymėjo, kad šalių pasirašyti 2008 m. rugpjūčio 13 d. ir 2008 m. lapkričio 19 d. patvirtinimai pagal CK 6.165 straipsnį buvo tik susitarimai avanso sumokėjimui patvirtinti, nes juose nebuvo visų būtinų sąlygų juos pripažinti preliminariąja sutartimi: nebuvo susitarimo sudaryti pagrindinę sutartį ateityje, nebuvo nurodyta, kad atsakovė I. D. veikė atsakovės B. P. vardu, nebuvo aptarta buto kainos apmokėjimo tvarka, buto hipotekos pabaigimo klausimas. Kolegija nurodė, kad ieškovė avansą atsakovei I. D. sumokėjo siekdama nupirkti butą, tačiau, šio tikslo neįgyvendinus, laikytina, jog pinigai atsakovei buvo perduoti be teisėto pagrindo, todėl ieškovė turėjo teisę reikalauti grąžinti sumokėtą avansą pagal CK 6.237 straipsnį. Tuo tarpu atsakovė B. P. negalėjo reikalauti iš ieškovės nuostolių atlyginimo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, nes ji nepaneigė ieškovės ketinimo pirkti butą rimtumo, neįrodė, jog bankai atsisakė ieškovei ar jos sūnui suteikti paskolą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Be to, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės B. P. butas buvo įkeistas AB Swedbankui už paskolą, todėl, prieš parduodant butą, buvo būtina bankui pateikti raštišką prašymą dėl leidimo parduoti butą, o atsakovės nepateikė į bylą jokių įrodymų, jog ėmėsi aktyvių veiksmų, kad gautų tokį banko pritarimą butui parduoti ar kad tokį gavo. Dėl to teismas pripažino atsakovių nesąžiningumą derybose, nes B. P. buto net negalėjo parduoti ieškovei ar jos sūnui, o derybas dėl jo pardavimo vis tiek vedė. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovei B. P. priteisė iš ieškovės nuostolius dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo. Juolab kad ir pagal teismų praktiką vien objektyvus kainų pasikeitimas rinkoje negalėjo būti pagrindas priteisti prarastos galimybės piniginės vertės dydžio nuostolius.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovė B. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutartį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo spendimo dalis dėl priešieškinio tenkinimo, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutartį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis netenkinti priešieškinio reikalavimo dalies dėl 10 000 Lt buto vertės skirtumo priteisimo, ir dėl šios dalies priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo šalių 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimas nelaikytinas preliminariąja sutartimi, nes susitarime susitarta dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, nebuvo nurodyta, jog atsakovė I. D. veikė B. P. vardu, nebuvo aptarta buto kainos apmokėjimo tvarka, taip pat buto hipotekos klausimas. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.165 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą, išskyrė būtinus preliminariosios sutarties elementus: suderinta šalių valia, pasiektą susitarimą sukurti teisinius santykius: įsipareigojimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, aptarti pagrindinės sutarties esmines sąlygas, susitarimą sudaryti raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Teismai neteisingai įvertino bylos aplinkybes dėl ieškovės ketinimo pirkti atsakovės butą. Ieškovė 2008 metų liepos mėnesio pabaigoje kreipėsi į B. P. ir ketino pirkti vieno kambario butą, 2008 m. rugpjūčio 13 d. sumokėjo 22 000 Lt avansą ir sudarė susitarimą, todėl kasatorė, įvertinusi ieškovės ketinimų pirkti iš jos butą rimtumą, 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutraukė sutartį su UAB „Juvitus Real Estate“ dėl šio buto pardavimo, atsisakė parduoti butą kitiems besidomintiems asmenims. Taigi taip pat neigiamai atsakydavo į norinčių pirkti butą interesantų paklausimus. Ieškovė 2008 m. lapkričio 19 d. sumokėjo kasatorei 6000 Lt avansą. Taigi iš ieškovės ir atsakovės veiksmų iki ir po 2008 m. rugpjūčio 13 d. matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimu šalys susitarė po kelių mėnesių sudaryti buto pirkimo–pardavimo už 170 000 Lt sutartį. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimas nelaikytinas preliminariąja sutartimi, yra nepagrįsta. Kasatorės teigimu, taip pat nepagrįsta teismų išvada, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimas nepripažintinas preliminariąja sutartimi, nes nebuvo nurodyta, jog atsakovė I. D. veikė kasatorės vardu. Atstovo dalyvavimo numatymas susitarime nėra būtinas ar esminis požymis, leidžiantis pripažinti sutartį preliminariąja. Juolab kad kasatorė bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu pripažino ir patvirtino, atsakovė jog I. D. veikė jos vardu. Kasatorė nurodo, kad teismų išvados dėl neaptartos parduodamo buto kainos apmokėjimo tvarkos kaip pagrindinės preliminariosios sutarties sąlygos taip pat yra nepagrįstos, nes 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarime konkrečiai nurodytas ketinamas parduoti objektas – butas bei parduodamo buto kaina – 170 000 Lt. Teismų reikalavimas aptarti buto hipotekos klausimą kaip pagrindinę preliminariosios sutarties sąlygą nepagrįstas, nes nei CK 6.165 straipsnio 1 dalyje, nei teismų praktikoje nenurodyta, kad vienas iš preliminariosios sutarties požymių yra buto hipotekos klausimo išsprendimas.

2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatorė neįrodė ieškovės nesąžiningumo esant ikisutartiniams santykiams ir kad pati kasatorė buvo nesąžininga. Kasatorės teigimu, ieškovė savo elgesiu sukūrė atsakovėms pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad pagrindinė sutartis tikrai bus sudaryta, todėl ji, kaip nesąžininga šalis, privalėjo atlyginti atsakovėms nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“, Nr. 3K-3-38/2005). Juolab kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė nebuvo pasirengusi sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutarties, nes neturėjo sutartos pinigų sumos bei banko garantijų paskolai gauti, veikė neapdairiai, todėl buvo nesąžininga. Juolab kad ieškovė savo ieškinyje pripažino faktą, jog ikisutartinius santykius su atsakove nutraukė dėl negautos paskolos. Dėl to ieškovė, teigdama, kad paskola nebuvo gauta, nes kasatorė nepateikė perkamo buto įvertinimo pažymos, pati turėjo šį faktą įrodyti. Be to, ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neginčijo ir neįrodinėjo kasatorės atsakovės nesąžiningumo, tai ji nurodė tik apeliaciniame skunde, tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme draudžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kasatorės nesąžiningumo, neįvertino fakto, kad ieškovė ikisutartinius santykius nutraukė dar iki šalių kreipimosi į notarą, t. y. iki pagrindinės sutarties rengimo ir pasirašymo, todėl nebuvo būtinybės kreiptis į hipotekos turėtoją leidimui gauti.

3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl prarastos piniginės vertės dydžio nustatymo atlyginant nuostolius, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, nurodė, kad kasatorė nepateikė įrodymų, jog galėjo parduoti butą už 170 000 Lt ir kad kažkas realiai domėjosi ir ketino jį pirkti. Kasatorės teigimu, teismas nevertino ir nepasisakė dėl liudytojo ir šalių paaiškinimų, 2008 m. birželio 21 d. paslaugų teikimo sutarties su UAB „Juvitus Real Esate“ ir jos nutraukimo aplinkybių; šios aplinkybės galėjo patvirtinti, jo kasatorė turėjo realią galimybę 2008 m. rudenį parduoti butą už 170 000 Lt. Teismų praktikoje nurodyta, kad, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę, svarbu įvertinti konkrečios preliminariosios sutarties šalių sąžiningumą, jų apdairumą ir rūpestingumą; teisiniai preliminariosios sutarties nevykdymo padariniai, taip pat prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimas priklauso nuo konkrečių individualios preliminariosios sutarties ypatumų, jos sudarymo aplinkybių, tikslų, objekto, dėl kurio tariamasi, specifikos, taip pat teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos dalykinės praktikos ir protingumo kriterijų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas ir neįvertindamas kasatorės pateiktų įrodymų, nepasisakė ir dėl preliminariosios sutarties šalių sąžiningumo, jų apdairumo ir rūpestingumo, preliminaraus susitarimo sudarymo aplinkybių, teisingumo ir protingumo kriterijų, kurie turėjo įtakos prarastai kasatorės galimybei parduoti butą už 170 000 Lt.

4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl prarastos turto vertės dydžio nustatymo, t. y. CK 6.249 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kasatorės nuostolius, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamojo turto vertintojas UAB „ŽIA valda real estate“ 2008 m. liepos 22 d. buto rinkos kainą nustatė 160 000 Lt, o 2009 m. sausio 9 d. nustatyta 140 000 Lt šio buto rinkos kaina, kasatorė patyrė 20 000 Lt nuostolių. Kasatorės teigimu, šalys nesitarė, kad parduodamo buto kaina pagrindinės sutarties sudarymo metu priklausys nuo vidutinės šio turto rinkos vertės ar kaip nors kitaip keisis, todėl kasatorė pagrįstai tikėjosi iš ieškovės gauti būtent sutartą buto kainą – 170 000 Lt. Dėl to ieškovė, savo elgesiu sukūrusi atsakovėms pagristą pasitikėjimą, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta, tačiau šios prievolės neįvykdžiusi, kaip nesąžininga šalis privalo atlyginti atsakovėms nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad teismas, aiškindamas šalių pasirašytą susitarimą, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnį ir pagrįstai šalių pasirašytų dokumentų nepripažino preliminariąja sutartimi, nes 2008 m. rugpjūčio 13 d. patvirtinime nėra CK 6.165 straipsnyje nustatytų būtinųjų preliminariosios sutarties sąlygų. Apeliacinės instancijos teisme buvo nurodytos ir teismo nepagrįstai įvertintos naujos aplinkybės dėl atsakovės nesąžiningo elgesio, nes pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį negalima remtis naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kasacinio skundo argumentas dėl nukrypimo nuo teismų praktikos dėl turto prarastos vertės skirtumo atlyginimo yra nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime esančius išaiškinimus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ikisutartinių santykių kvalifikavimo

Neretai civilinių teisinių santykių dalyviai, siekdami suderinti skirtingus interesus, atlieka daugybę veiksmų, kuriuos galima pavadinti ikisutartiniais santykiais. Prieš pasirašydamos konkrečią sutartį, šalys pereina ilgesnį ar trumpesnį ikisutartinių santykių etapą. Jo trukmė priklauso nuo sutarties dalyko, jo svarbos, vertės ir daugelio kitų aplinkybių. Derybų proceso metu, iki tam tikros sutarties sudarymo, šio proceso dalyviai gali pasirašyti įvairius dokumentus, kuriuose fiksuojami tam tikri derybų rezultatai. Tokių dokumentų reikšmė gali būti nevienareikšmė. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kai ikisutartinių santykių šalys raštu užfiksuoja tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, vieni iš tokių dokumentų šalis teisiškai įpareigoja, taigi, už juose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą gali atsirasti civilinė (ikisutartinė) atsakomybė, tuo tarpu kiti gali reikšti tam tikrus moralinius, bet ne teisinius, šalių įsipareigojimus, taigi, tokie dokumentai nelaikomi sukeliančiais teisinių padarinių ir prievarta negalima reikalauti jų laikytis. Šalys, įformindamos ikisutartinius susitarimus, įvairiai pavadina pasirašomus dokumentus: derybų ar ketinimų protokolas, sutarties projektas, preliminarioji sutartis ar paprasčiausiai – susitarimas. Kilus ikisutartinių santykių dalyvių ginčui, apie kiekvieno jų pasirašyto dokumento esmę ir teisinę reikšmę būtina spręsti ne pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).

Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Būtent tokia sutarties sudarymo eiga nustatyta CK 6.162 straipsnio 1 dalyje. Preliminariosios sutarties išskirtinumas pasireiškia per preliminariosios sutarties tikslą. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptar­tomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariosios sutarties apibūdinimas akivaizdžiai patvirtina faktą, kad šios sutarties sudarymas yra parengiamasis tarpinis etapas pasirašant galutinę pagrindinę sutartį. Dėl to akivaizdu, kad šios sutarties specifika – ikisutartinių santykių reguliavimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.165 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra suformulavęs pagrindinius kriterijus, kuriais remiantis šalių ikisutartinių derybų metu pasiektas susitarimas kvalifikuotinas kaip preliminarioji sutartis: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Taigi, kilus šalių ginčui dėl jų ikisutartinių santykių metu pasirašytų dokumentų teisinės reikšmės ir šių dokumentų pagrindu susiformavusių teisinių santykių kvalifikavimo, teismas turi įvertinti dokumentų turinį, šalių valią ir konstatuoti, ar šie atitinka nurodytus kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad šalys pasirašė du dokumentus, kuriuos pavadino „patvirtinimu“. Šių dokumentų pagrindu teismai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, aktualius šalių susiformavusių santykių kvalifikavimui: 1) ieškovės valią įsigyti kasatorei nuosavybės teise priklausantį butą ir kasatorės valią šį butą parduoti ieškovei; 2) šalių suderintą valią dėl ketinamo įsigyti turto kainos; 3) avanso už ketinamą įsigyti būstą sumokėjimo faktą. Minėta, kad šiuos teisiškai reikšmingus faktus šalys įformino raštu. Pažymėtina tai, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog lemiamą reikšmę kvalifikuojant šalių santykius turi ne dokumento pavadinimas, o jo turinys, t. y. pripažįstamas dokumento turinio viršenybės prieš formą principas. Taigi, nagrinėjamoje byloje, vertinant šalių ikisutartinius santykius ir juos teisiškai kvalifikuojant, aktualus ne šalių pasirašytų dokumentų pavadinimas, o jų turinys.

Bylą nagrinėję teismai šalių ikisutartinius santykius kvalifikavo skirtingai. Pirmosios instancijos teismas nustatytų faktų pagrindu konstatavo, kad šalių surašyti ir pasirašyti patvirtinimai atitiko preliminariosios sutarties sampratą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šie dokumentai tik patvirtino avanso, siekiant įsigyti kasatorei priklausantį butą, sumokėjimo faktą; kadangi nebuvo aptartos kitos būsimos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos (buto kainos sumokėjimo tvarka, buto hipotekos pabaigos klausimas), taip pat nebuvo tinkamai įformintas kasatorei atstovavusio asmens įgaliojimas, tai nepripažino šių dokumentų preliminariąja sutartimi, savo išvadas grindė lingvistiniu šalių pasirašytų dokumentų turinio aiškinimu.

Minėta, kad, esant ginčui dėl šalių ikisutartinių santykių kvalifikavimo, ikisutartinių dokumentų turinys bei jų teisinė reikšmė turi būti aiškinama vadovaujantis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra detaliai reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sutarčių aiškinimo klausimais yra nuosekli ir išplėtota, akcentuojant į tai, kad šis aiškinimas neapsiribotų lingvistiniu pažodiniu teksto aiškinimu, bet sistemiškai būtų įvertintas sutarties šalių elgesys visose stadijose, šalių subjektyvi nuomonė dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvęs jos sąlygų suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr.3K-7-409/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, suteikdamas prioritetą lingvistiniam šalių pasirašytų dokumentų turinio aiškinimui, nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.

Minėta, kad vienas iš kriterijų kvalifikuojant šalių santykius kaip preliminariąją sutartį – šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas. Esminėmis sutarties sąlygomis yra laikomos sąlygos, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta. Kurios sąlygos yra esminės, o kurios – ne, priklauso nuo sutarties rūšies, jos pobūdžio, šalių valios ir įstatymo. Nagrinėjamu atveju šalių ikisutartinių derybų metu pasirašyti dokumentai patvirtino, kad šalys išreiškė suderintą valią dėl būsimos pirkimo–pardavimo sutarties esminių sąlygų: pirkimo–pardavimo dalyko (konkretaus buto) ir parduodamo daikto kainos. Nei buto kainos sumokėjimo tvarka, nei hipotekos pabaigos klausimai nėra esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, nes, net ir nesant pirkimo–pardavimo sutartyje aptartų šių sąlygų, tokia sutartis galios. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo šalių pasirašyti dokumentai atitinka preliminariosios sutarties požymius, nes iš šių dokumentų turinio aiškiai matyti suderinta šalių valia ateityje sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį už šalių sutartą konkrečią kainą (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Nors ikisutartiniuose dokumentuose nenustatyta termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, tačiau šalių susitarimas dėl termino yra nustatytas išsiaiškinus tikrąją šalių valią derybų metu. Kita vertus, jeigu šalys nėra nustačiusios termino, per kurį turėtų būti sudaryta pagrindinė sutartis, pagal CK 6.165 straipsnio 3 dalį pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė preliminariosios sutarties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai kvalifikavo ginčo šalių pasirašytus dokumentus kaip preliminariąją sutartį. Apeliacinės instancijos teismas ginčo šalių santykius įvertino neteisingai.

Dėl iš ikisutartinių buto pirkimo–pardavimo santykių kylančios civilinės atsakomybės

Esant ikisutartiniams santykiams, šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties sudarymo; jų derybose prisiimti įsipareigojimai kitai šaliai nesuteikia reikalavimo teisės, tačiau kartu jas sieja įstatyme įtvirtinta tarpusavio pareiga elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai šaliai. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis). Šaliai, pažeidusiai pareigą elgtis sąžiningai esant ikisutartiniams santykiams, atsiranda prievolė atlyginti padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 1, 3 dalys). Tam, kad sudaryti sutartį atsisakiusiai šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuoti CK 6.163 straipsnio 3 dalyje išvardyti pagrindai, t. y. kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai. Laikoma, kad derybos pradedamos arba deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Taigi, pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams civiliniams santykiams yra sąžiningumo principo pažeidimas. Sąžiningumo principo turinio CK neatskleidžia, tačiau šio principo turinys yra išaiškintas kasacinio teismo praktikoje. Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas esant ginčo teisiniams santykiams.

Pagrindinis derybų tikslas – sandorio sudarymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje draudimas derėtis, jeigu šalis apskritai neketina sudaryti sutarties, laikomas viena iš pagrindinių pareigų, patenkančių į sąžiningumo principo turinį. Pažymėtina, kad, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, būtina rasti sąžiningumo ir sutarties laisvės principų pusiausvyrą. Sutarties laisvės principas įtvirtintas CK 6.163 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas ir derėtis ir neatsako už tai, jog susitarimas nepasiekiamas. Taigi, sąžiningumo principas yra bene vienintelis principas, ribojantis šalių sutarties laisvę esant ikisutartiniams santykiams. Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę nesąžiningam derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat turi būti nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. V. R., A. R., bylos Nr. 3K-3-363/2009). Jeigu derybas šalis nutraukė, nes negalėjo sudaryti sutarties dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę. Taikant ikisutartinę atsakomybę, siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalis siejo ikisutartiniai buto pirkimo–pardavimo santykiai, buvo sudaryta preliminarioji sutartis, ieškovė sumokėjo kasatorei avansą už parduodamo buto kainos dalį. Kasatorė savo priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo grindė tuo, kad ieškovė, sudarydama susitarimą ir du kartus sumokėdama didelio dydžio avansą, sukūrė atsakovams pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Kasatorės teigimu, ieškovė iš tiesų nebuvo pasirengusi sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, nes neturėjo reikiamos pinigų sumos bei banko garantijų paskolai gauti, todėl veikė neapdairiai, lengvabūdiškai, buvo nesąžininga kasatorės atžvilgiu, dėl ko atsakovė patyrė nuostolių, kuriuos sudaro prarastos galimybės piniginė vertė. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę įrodyti nuostolių faktą, jų dydį, ieškovės neteisėtus veiksmus (nesąžiningą elgesį) bei priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir nuostolių yra asmens, prašančio priteisti nuostolius (šiuo atveju – kasatorės), pareiga (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė nesąžiningo ieškovės elgesio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog ieškovė pradėjo derybas dėl buto pirkimo neturėdama pakankamai nuosavų lėšų ir trūkstamas ketino skolintis iš banko, nereiškia, kad ji derybas pradėjo lengvabūdiškai ir neapdairiai. Būsto įsigijimas už banko kreditą suteiktas lėšas yra visuotinai žinomas ir paplitęs reiškinys, nes didelei daliai asmenų tai yra vienintelė galimybė įsigyti nuosavą būstą. Paprastai paskola yra suteikiama konkrečiam būstui įsigyti, todėl faktas, kad ieškovė derybas dėl galimo įsigyti kasatorės buto pradėjo neturėdama banko garantijų paskolai gauti, neturėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas elgesys, kaip ir buto rinkos vertės sumažėjimas savaime nėra pagrindas pripažinti, jog tokio dydžio nuostolių kasatorė patyrė dėl nutrūkusių derybų, nes šių dviejų faktų nesieja priežastinis ryšys.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino sąžiningumą esant ginčo teisiniams santykiams ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovei nekilo pareigos atlyginti kasatorei nuostolius dėl sutarties nesudarymo, jeigu ji tokių ir patyrė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors apeliacinės instancijos teismas ir neteisingai nekvalifikavo šalių santykių kaip preliminariosios sutarties, šalių ginčą išnagrinėjo ikisutartiniuose santykiuose atsirandančių teisių ir pareigų aspektu, todėl iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovės sumokėti advokatui 1500 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl ši suma, netenkinus kasacinio skundo, priteistina ieškovei iš kasatorės.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 58,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Z. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės B. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti iš atsakovės B. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 58,45 Lt (penkiasdešimt aštuonis litus 45 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Česlovas Jokūbauskas