Dėl draudimo išmokos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-225/2010

Procesinio sprendimo kategorija 73 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „HUAN YU“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „HUAN YU“ ieškinį atsakovui UADB „Seesam Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Atsakovas UADB „Seesam Lietuva“ apdraudė ieškovo automobilį „Toyota Corolla“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilių savanoriškuoju draudimu; draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo polisas Nr. 270/0030159/2007; draudimo polise nurodytos sutarties sąlygos detalizuotos Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėse Nr. 006 (toliau – ir Taisyklės). Ieškovas nurodė, kad draudimo poliso galiojimo metu automobilių stovėjimo aikštelėje rastas apgadintas apdraustas automobilis, apie įvykį pranešta policijai ir atsakovui. Transporto priemonė buvo pateikta atsakovui apžiūrėti, sudaryta 6942,42 Lt remonto darbų sąmata. Klaipėdos m. VPK Eismo priežiūros skyrius 2007 m. gruodžio 11 d. nutarimu atsisakė pradėti administracinės teisės pažeidimo bylą, nes nenustatė asmens, apgadinusio automobilį; tuo tarpu atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes pripažino įvykį nedraudžiamuoju pagal Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr.006 8.1.21 punktą, kuriame nustatyta, kad draudikas neatlygina žalos, jeigu draudžiamasis įvykis yra sukeliamas tyčia, siekiant gauti draudimo išmoką, taip pat klastojant dokumentus apie įvykį ar jo padarinius arba kitais būdais siekiant neteisėtai gauti draudimo išmoką ar ją padidinti. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo 2007 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. vasario 8 d. priimtuose sprendimuose nemokėti draudimo išmokos neatskleista ieškovo tyčios ar duomenų klastojimo faktų, jie apskritai nenurodyti. Pagal Draudimo įstatymo 19 straipsnį, įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakovas per trisdešimt dienų, t. y. ne vėliau kaip iki 2008 m. sausio 7 d., turėjo išmokėti draudimo išmoką ir nuo nurodytos datos iki ieškinio padavimo – mokėti 0,04 proc. dydžio delspinigius už 147 d., iš viso: 408,22 Lt. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 6942,46 Lt draudimo išmokos, 408,22 Lt delspinigių ir 210 Lt žyminio mokesčio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė, kad ieškovo nurodytas apdrausto automobilio sugadinimo mechanizmas paneigtas atsakovo pateikto rašytinio įrodymo – 2009 m. kovo 17 d. specialisto technikos mokslų daktaro V. M. išvados MV 2009-04 duomenimis, jog automobilio sugadinimai nebūdingi atvejui, jei į stovintį aikštelėje automobilį atsitrenktų kita transporto priemonė; liudytojo UADB „Seesam Lietuva“ žalų vyr. eksperto V. B. parodymais, kad padaryti sugadinimai būdingi judančiam, bet ne stovinčiam automobiliui; Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro pateikta eismo įvykio medžiaga, kad automobilis galėjo būti apgadintas ne toje vietoje; kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad ieškovas nenurodė tikrųjų eismo įvykio aplinkybių, taip pažeidė Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, 7.3.1.4 punktą, kuriame įtvirtintas įpareigojimas draudėjui, atsitikus draudžiamajam įvykiui, atskleisti draudikui visą informaciją, reikšmingą draudžiamojo įvykio aplinkybėms, padariniams, žalos dydžiui bei draudimo išmokai nustatyti. Ieškovo nurodytas eismo įvykio aplinkybes teismas vertino kaip duomenų apie įvykį klastojimą, siekiant neteisėtai gauti draudimo išmoką (CK 6.158 straipsnis, 6.38 straipsnio 3 dalis). Vadovaudamasis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalimi, Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.3.1.4, 7.3.1.13 punktais, teismas pripažino, kad draudikas visiškai ištyrė ir pagrįstai, remdamasis Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr.006 8.1.21 punktu, eismo įvykį pripažinęs nedraudžiamuoju, atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą, apeliacinį skundą atmetė. Kolegija pažymėjo, kad draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, CK 6.987 straipsnis). Įstatymo ir Draudimo taisyklių nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo nustatytais atvejais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymą ir draudimo sutartį atsiradimas saistomas draudžiamojo įvykio fakto nustatymo (CK 6.987 straipsnis). Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo, kilus šalių ginčui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. UAB draudimo kompanija „Lindra“, bylos Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006; kt.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad draudikas įrodė, jog eismo įvykis, iš kurio ieškovas kildina reikalavimą išmokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudžiamuoju, dėl to draudikui neatsirado prievolės mokėti draudimo išmoką. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo funkcija įrodinėjimo procese – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuo atveju, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalį. Nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė pirmiau nurodytų proceso taisyklių ir principų. Kolegija taip pat nelaikė, kad teismas priėmė sprendimą, remdamasis vien tik specialisto išvada. CPK 177 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kas yra įrodymai ir kaip jie gaunami. Kolegija sutiko, kad specialių žinių turinčio asmens pateiktų duomenų tyrimas, atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, nepaisant jo išvados mokslinio tiriamojo pobūdžio, nėra eksperto išvada, kaip tai nustatyta CPK 177 straipsnio 2 dalyje, 212 straipsnyje, tačiau išvada yra rašytinis įrodymas, kuriame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-587/2004). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiuo ir kitais rašytiniais įrodymais, taip pat liudytojų parodymais ir teisiškai teisingai sprendė, kad neįrodyta eismo įvykio ir atsiradusios ieškovui žalos priežastinio ryšio, eismo įvykis nepripažintas draudžiamuoju; dėl to neatsiranda draudiko prievolės sumokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nedraudžiamojo įvykio kvalifikavimo. Pagal Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 006 8.1.21 punktą draudikas gali neišmokėti draudimo išmokos, jeigu įvykis sukeliamas tyčia, siekiant gauti draudimo išmoką, taip pat klastojant duomenis apie įvykį ar jo padarinius ar kitais būdais siekiant neteisėtai gauti draudimo išmoką ar ją padidinti. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų pirmiau nurodytų sąlygų, reikšmingų draudimo išmokai nemokėti, buvimą. Teisėsaugos institucijų nenustatyta, kad kasatorius klastojo ar kitaip neteisėtai siekė įgyti draudimo išmoką, nepaisant to, jog apgadintą transporto priemonę jis remontavo savo lėšomis.

2. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, taip pažeidė CPK 183, 185 straipsnius. Atsakovo pateiktoje 2009 m. kovo 17 d. specialisto išvadoje MV 2009-04, kuria rėmėsi bylą nagrinėję teismai, išdėstyta nevienareikšmė specialisto pozicija, išvada nėra kategoriška; teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas pasitelkė specialistą išvadai pateikti ir tai galėjo turėti įtakos šio šališkumui ir suinteresuotumui. Kadangi ekspertizė nebuvo skirta teismo, tai nebuvo pagrindo išvadoje nurodytų aplinkybių vertinti kaip prima facie įrodymų. Kita vertus, specialisto išvadą teismas priėmė po parengiamojo posėdžio, nepaisant to, kad atsakovui nebuvo kliūčių tokiai išvadai pateikti anksčiau, taip galbūt nesilaikyta CPK 181 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK ir teismų praktikos nuostatų, kad teismo pareiga apginti asmens pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus suponuoja būtinumą teisingai nustatyti teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes; tai galima padaryti, ištyrus ir įvertinus kiekvieną byloje esantį įrodymą; teismas turi įsitikinti dėl įrodymų pakankamumo, tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, įrodymų ryšio su įrodinėjimo dalyku, įrodymų leistinumo, patikimumo, taip pat dėl to, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų ir kt. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į kasatoriaus pateiktus įrodymus, bet rėmėsi tik atsakovo pateikta specialisto šališka išvada.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad Draudimo įstatymo ir Taisyklių nustatytais atvejais draudikas turi teisę atsisakyti kompensuoti draudėjo patirtą žalą. Kasatorius neginčija, kad buvo supažindintas su Taisyklėmis, kurių 8.1.21 punkte įtvirtinta bendrųjų nuostatų išimtis, kai atsakovas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tačiau nepagrįstai teigia, jog be pagrindo įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vertino įrodymų visumą (atsakovo iš administracinės bylos pateiktą pažymą apie eismo įvykį, specialisto išvadą, taip pat liudytojų V. P., V. M. parodymus) ir jų pagrindu padarė išvadą, kad kasatorius, nuslėpęs tikrąsias eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas apdraustas automobilis, aplinkybes, veikė nesąžiningai, siekė suklaidinti atsakovą, taip neteisėtai gauti draudimo išmoką. Nors kasatorius teigia, kad pažeistos įrodymų tyrimą ir vertinimą nustatančios CPK nuostatos, kad nepagrįstai priimta atsakovo pateikta specialisto išvada, tačiau neatskleidžia CPK 181 straipsnio pažeidimo esmės; kasatorius nepateikė įrodymų, kad dėl teismo priimtos specialisto išvados buvo užvilkintas bylos nagrinėjimas. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo taip pat atmestini, nes kasatorius nepagrindžia keliamų abejonių dėl įrodymų ryšio su įrodinėjamu dalyku, nagrinėjama byla. Kasatorius bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus, nors tokią teisę turėjo pagal CPK 178 straipsnį; kasatoriaus siekis perkelti šią pareigą bylą nagrinėjusiems teismams neatitinka CPK įtvirtinto rungimosi principo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nedraudžiamojo įvykio kvalifikavimo

Asmuo, siekdamas apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos, sudaro draudimo sutartį su draudiku, kuris įsipareigoja kompensuoti draudėjo patirtus nuostolius, įvykus draudžiamajam įvykiui. Įstatyme ar sutartyje gali būti nustatyti atvejai, kai draudikas atleidžiamas nuo šios pareigos. Šioje byloje draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką, nes, jo vertinimu, žala draudėjui atsirado dėl draudėjo tyčios, t. y. duomenys apie įvykį ar jo padarinius buvo klastojami arba kitais būdais siekiama neteisėtai gauti draudimo išmoką.

Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas kitai šaliai – draudėjui. Sudarydamos draudimo sutartį, šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, kuria disponuojant kiekviena iš šalių galėtų objektyviai apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Sudarant sutartį prisijungimo būdu, standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai jas atskleidė, t. y. sudarė galimybę kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, pripažįstama tik tada, jeigu jos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente sutarties pasirašymo metu.

Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko teisės atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką atsiradimo sąlyga – draudėjo padarytas draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, o taip pat šios teisės įgyvendinimo tvarka – draudikas privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti pagrindai nustatomi draudimo taisyklėse. Draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai. Ypač reikšmingas kriterijus yra sutarties pažeidimo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, išvada, jog draudikas įrodė, kad eismo įvykis, iš kurio kasatorius kildina reikalavimą išmokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudžiamuoju, todėl draudikui neatsirado prievolės mokėti draudimo išmoką, yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, taip pažeidė CPK 183, 185 straipsnius. Kasatoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė atsakovo pateiktą specialisto išvadą MV 2009-04, taip pažeidė CPK 181 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius nekonkretizuoja CPK 181 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimo ir neatskleidžia jo esmės. CPK 181 straipsnyje reglamentuojamas atsisakymas priimti įrodymą. Nors kasatorius nurodo, kad specialisto išvada nėra kategoriška, tačiau teisėjų kolegija laiko, jog bylą nagrinėję teismai, priimdami sprendimus, vadovavosi ne tik nurodyta išvada, kuri laikytina rašytiniu įrodymu, nes joje yra žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, bet ir Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro pateikta eismo įvykio medžiaga, liudytojų V. M. ir V. B. parodymais, ir tai tinkamai motyvavo. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo taip pat atmestini, nes kasatorius nepagrindžia keliamų abejonių dėl įrodymų ryšio su įrodinėjamu dalyku, nagrinėjama byla. Kasatorius bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus, nors tokią teisę turėjo pagal CPK 178 straipsnį.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 23,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant ieškovo kasacinio skundo, paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „HUAN YU“, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, į valstybės biudžetą 23,85 Lt (dvidešimt tris litus 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys