Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, dalyvaujant tretiesiems asmenims Ž. S., I. C., Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarui D. G., Š. B. ir D. S.

Civilinė byla Nr. e2A-398-236/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00643-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.1.6.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. U. ir S. U., J. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTAyMS0xNTMvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1021-153/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1021-153/2015">e2-1021-153/2015</a> pagal ieškovų V. M., L. B., L. R. ieškinius atsakovams G. Č., J. Č., S. U. ir I. U. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, dalyvaujant tretiesiems asmenims Ž. S., I. C., Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarui D. G., Š. B. ir D. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovė V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-3920), kuria G. Č. bei J. Č. pardavė, o S. U. nusipirko butą, (duomenys neskelbtini), bei 417/761 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); taikyti dvišalę restituciją atsakovams G. Č. bei J. Č. grąžinant pagal 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) perleistą butą(duomenys neskelbtini), bei 417/761 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), o G. Č. bei J. Č. įpareigojant S. U. grąžinti 350 000 Lt sumą; nukreipti išieškojimą pagal notarės J. V. ieškovei V. M. 2014-07-11 išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. SKV-3130, į turtą, kuris grąžintas atsakovams G. Č. bei J. Č. pripažintos negaliojančia pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, t. y. į butą, (duomenys neskelbtini), bei 417/761 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas G. Č. 2013-01-28 išdavė ieškovei paprastąjį neprotestuotiną vekselį 100 000 Eur sumai, kurią įsipareigojo sumokėti ieškovei iki 2014-07-10. Atsakovas G. Č. pats užpildė vekselio tekstą, išskyrus pinigų grąžinimo datą, kurią įrašė ieškovė, atsakovas dėl to prieštaravimų nepareiškė, skolos grąžinimo laiką žinojo. Atsakovui pinigų nesumokėjus ieškovė kreipėsi į notarę J. V. tam, kad būtų išduotas vykdomasis įrašas. Vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 7KV-3130) ieškovė pateikė vykdyti antstolei A. A., kuri informavo ieškovę, kad skolos išieškojimas iš skolininko G. Č. yra komplikuotas, kadangi jo bei žmonos J. Č. vardu yra registruotas tik vienas mažos vertės nekilnojamojo turto objektas - 75/422 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini).

Ieškovė pažymėjo, kad vekselio išrašymo dieną jai buvo žinoma, kad atsakovas G. Č. kartu su žmona atsakove J. Č. turi butą, (duomenys neskelbtini) bei 417/761 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kurių vertė yra daugiau nei 500 000 Lt. Atsakovai G. Č. ir J. Č. 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartimi perleido butą ir žemės sklypą atsakovui S. U..

Ieškovės teigimu, atsakovų sudaryta 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartis pažeidžia ieškovės interesus, kadangi dėl šio sandorio tapo nebegalimas skolos pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį išieškojimas. Atsakovas G. Č. su ieškove pagal sandorį gautais pinigais neatsiskaitė.

Ieškovė manė, kad egzistuoja visos sąlygos tam, kad 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Ieškovės teigimu, atsakovas S. U. žinojo apie atsakovo G. Č. išduotą vekselį ieškovei, tačiau pirko atsakovų G. Č. ir J. Č. turtą, todėl veikė kartu su atsakovu G. Č. nesąžiningai.

Ieškovė pažymėjo, kad ginčo turtas 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartimi buvo perleistas už daug mažesnę kainą nei buvo reali šio turto rinkos vertė. 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartimi turtas buvo parduotas už 350 000 Lt kainą. Tuo tarpu, parduoto nekilnojamojo turto reali rinkos vertė buvo daugiau nei 500 000 Lt.

Ieškovė nurodė, kad atsakovų nesąžiningumą patvirtina faktas, kad atsakovas G. Č. pokalbio metu, kurį ieškovė įrašė per telefoną, pripažino, jog S. U. buvo informuotas apie atsakovo G. Č. skolas, žinojo, kad kreditoriai gali pareikšti pretenzijas į nekilnojamą turtą, S. U. turėjo finansinį interesą į atsakovą G. Č., todėl ginčo sandorį sudarė, įsigijo turtą savo vardu. Be to, atsakovas G. Č. pripažino, kad perleisto nekilnojamo turto vertė yra ženkliai didesne, nei nurodyta 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartyje.

Ieškovė pažymėjo, kad atsakovai G. Č. ir J. Č. po namo pardavimo toliau gyveno parduotame atsakovams S. U. ir I. U. name. Dėl to darytina išvada, kad atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, buvo nesąžiningi.

Ieškovė nurodė, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, turi būti taikoma restitucija.

Atsakovai G. Č. ir J. Č. prašė ieškovės V. M. ieškinį atmesti ir nurodė, kad pagal 2013-01-28 paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsakovas G. C. niekada nesiskolino iš ieškovės pinigų ir šių pinigų nėra gavęs.

Atsakovų G. Č. ir J. Č. teigimu, šis vekselis buvo išrašytas visai kitu tikslu. G. Č. ir V. M. vyras R. M. turėjo bendrus verslo reikalus ir bendrus finansus, kurie buvo naudojami veiklai vykdyti. 2013 m. sausio mėnesį ieškovė išreiškė nepasitikėjimą G. Č. ir R. M. vykdoma veikla, todėl pareikalavo, kad būtų pasirašytas užtikrinimas, jog verslas bus sėkmingas ir jie gaus pelno dalį. Atsakovas G. Č., nenorėdamas pyktis su R. M., į ieškovės V. M. pateiktą vekselio formą ranka įrašė 100 000 Eur sumą skaitmenimis bei šią pinigų sumą žodžiais ir jame pasirašė. Vekselyje nebuvo nurodyta konkreti pinigų mokėjimo data. Ieškovė V. M., sužinojusi, kad G. Č. ir R. M. verslas nepavyko, tikėtina pati (ar kitas asmuo), nieko apie tai nežinant G. Č., įrašė vekselyje mokėjimo datą.

Atsakovų G. Č. ir J. Č. nuomone, ieškinyje išdėstytos aplinkybės ir argumentai nepatvirtina esant būtinoms actio Pauliana taikymo sąlygoms. Ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Parduodant turtą atsakovas G. Č. nežinojo, kad yra skolingas ieškovei V. M., kad ginčo turtas buvo parduotas rinkos verte, o iš gautų pinigų buvo atsiskaityta su pirmesniais kreditoriais, todėl ieškovės teisės nebuvo pažeistos.

Atsakovų G. Č. ir J. Č. teigimu, atsakovai, sudarydami ginčo sutartį, buvo sąžiningi, kadangi turtas buvo perleistas, kai dar nebuvo suėjęs pinigų mokėjimo ieškovei terminas, atsakovai iš parduoto turto sąžiningai vykdė įsipareigojimus kitiems kreditoriams, turtas buvo parduotas rinkos verte.

Atsakovai G. Č. ir J. Č. pažymėjo, kad ieškovė nepateikė atsakovo S. U. nesąžiningumo įrodymų, todėl šis atsakovas laikytinas sąžiningu.

Atsakovai G. Č. ir J. Č. pripažino, kad laikinai jie parduotame name gyveno. Atsakovė J. Č. buvo sunkiai sužalota, o tame name buvo tinkamos sąlygos gyventi, kadangi atsakovei J. Č. po sužalojimo buvo reikalinga speciali lova reabilitacijai.

Atsakovai G. Č. ir J. Č. pažymėjo, kad pinigai gauti už parduotą turtą buvo perduoti kreditoriams, tačiau negalėjo pasakyti, kokias sumas ir kada atidavė konkrečiam kreditoriui. Be to, R. M. pinigus asmeniškai atidavė atsakovė J. Č..

Atsakovai G. Č. ir J. Č. nurodė, kad iki ginčo jie abu dirbo, gavo pajamas. Atsakovės teigimu, ji nežinojo, kad jos sutuoktinis G. Č. ėmė iš kitų asmenų lėšas. Pažymėjo, kad namo statybai ir įrengimui buvo panaudotos šeimos santaupos iš anksčiau šeimos turėto ir parduoto turto (pardavė mišką, butą). Atsakovė nurodė, kad jos sutuoktinis G. Č. bendradarbiavo su žmonėmis, tame tarpe su R. M., keitė valiutą, kad jai tapo žinoma apie sunkia jos sutuoktinio finansinę padėtį. Tačiau, ji netikinti, kad jos sutuoktinis nėra grąžinęs skolų.

Atsakovas S. U. su ieškovės V. M. ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad neginčija fakto, jog ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. Č., tačiau šios aplinkybės jam tapo žinomos tik gavus ieškovės ieškinį. Ginčijamos sutarties sudarymo metu jis nedisponavo ir neturėjo galimybės disponuoti informacija apie atsakovų G. Č. ir J. Č. turimas skolas, kadangi tokia informacija nebuvo vieša.

Atsakovo S. U. teigimu, ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė dar neturėjo reikalavimo teisės, kadangi nebuvo suėjęs skolos pagal 2013-01-28 surašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį mokėjimo terminas. Tuo tarpu, ieškovė privalėjo įrodyti, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), taip pat, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (CK 6.66 str.). Ginčijamas pirkimo­­ - pardavimo sandoris buvo sudarytas dar nesuėjus prievolės ieškovei įvykdymo terminui, be to, jis buvo sudarytas atlygintinai – už turtą atsakovas visiškai atsiskaitė.

Atsakovas S. U. nurodė, kad ieškovės teisės nebuvo pažeistos, kadangi atsakovai G. Č. ir J. Č., pardavę nekilnojamą turtą, ginčijamu sandoriu įgijo lėšas, be to, turtas buvo parduotas už didesnę, nei rinkoje nustatyta vidutinę rinkos vertę ir šių piniginių lėšų visiškai pakako atsiskaityti su ieškove. 2014-07-15 VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ginčijamu sandoriu perleisto turto vidutinė rinkos vertė 2014-07-02 buvo 299 600 Lt. Tuo tarpu, ieškovė neįrodė, kad ginčijamu sandoriu perleisto turto vertė sandorio sudarymo dieną buvo 500 000 Lt.

Atsakovė I. U. su ieškinio reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad nežino apie atsakovų G. Č. ir J. Č. skolas kreditoriams, pasitikėjo savo sutuoktiniu atsakovu S. U. ir notarinės kontoros notaru, sudariusiu ginčo turto sandorį.

Atsakovė I. U. nurodė, kad namą pirko su sutuoktiniu iš savo ir jo santaupų. Atsakovės teigimu, ieškinio tenkinimas turėtų tiesioginės įtakos jos interesams.

Atsakovė I. U. nurodė, kad ginčo name tam tikrą laiką gyveno atsakovai G. Č. ir J. Č., kurių ji iki sandorio sudarymo nepažinojo, dėl susidariusių aplinkybių, kadangi J. Č. buvo sužalota autoįvykio metu.

Trečiasis asmuo Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notaras D. G. prašė 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) palikti galioti. Notaras D. G. nurodė, kad sandorio sudarymui pardavėjai pateikė visus reikalingus dokumentus. Pateiktuose dokumentuose apribojančių žymų ar juridinių faktų įregistruota nebuvo, pardavėjai taip pat patvirtino, kad ginčų dėl parduodamo turto jokiame teisme nėra ir parduodamo turto atžvilgiu kitų draudimų ar įsipareigojimų, ribojančių naudojimo, valdymo ar disponavimo teises juo, nebuvo. Visus klausimus dėl ginčo kainos šalys suderino tarpusavyje.

Notaras D. G. nurodė, kad atsakovus pažinojo kaip notarinės kontoros klientus, kitų santykių su atsakovais nepalaikė ir jų nekonsultavo dėl sudaromo ginčo sandorio pasekmių pareiškus kreditoriams pretenzijas į ginčo turtą ar lėšas.

Ieškovės V. M. sutuoktinis R. M., apklaustas liudytoju, parodė, kad atsakovas G. Č. privalėjo ieškovei V. M. ar jam grąžinti 100 000 Eur, kuriuos jis kartu su ieškove paskolino atsakovui G. Č.. R. M. parodė, kad dalyvavo, kai buvo pasirašytas ginčo vekselis, pinigai pagal vekselį atsakovui G. Č. buvo realiai perduoti nurodyta vekselyje data. Atsakovas G. Č. žadėjo jam už skolas atiduoti namą, tačiau tuo metu, kai atsakovas žadėjo skolą grąžinti turtu, namas jau buvo parduotas. R. M. parodymais, susitikus su atsakovu G. Č., atsakovas paaiškino, kad atsiskaityti su juo ir ieškove negalėjo dėl finansinių sunkumų, jis žinojo, kad ieškovė įrašė pokalbį tarp atsakovų G. Č. ir J. Č., jo ir ieškovės.

Ieškovas L. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydamas pripažinti negaliojančia 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp G. Č., J. Č., S. U. ir I. U. dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir taikyti dvišalę restituciją, pripažinti 2014-06-30 transporto priemonės Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. Č. ir Ž. S., negaliojančia ir taikyti restituciją, pripažinti 2014-06-30 transporto priemonės Lexus RX 330, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. Č. ir I. C., negaliojančia ir taikyti dvišalę restituciją, pripažinti 2014-09-13 transporto priemonės Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp Ž. S. ir Š. B., negaliojančia ir taikyti restituciją, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas L. B. nurodė, kad su atsakovu G. Č. 2013-02-08 sudarė kapitalo pasaugos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui 100 000 Eur, o atsakovas įsipareigojo iki 2014-01-01 šią sumą gražinti. Kadangi atsakovas G. Č. skolos negrąžino, ieškovas kreipėsi į teismą dėl sutarties nevykdymo.

Ieškovo teigimu, atsakovas G. Č. yra skolingas ne tik jam, bet ir kitiems kreditoriams, t. y. V. M. – virš 340 000 Lt, R. J. – 150 000 Lt, dviem antstolių kontoroms skolingas vykdymo išlaidas. Atsakovai sudarytais sandorias sumažino savo turimo turto masę: 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartis, kuria parduotas ginčo turtas už 350 000 Lt, 2014-06-30 transporto priemonės Audi A6 pirkimo – pardavimo sutartis, kuria parduota transporto priemonė už 18 000 Lt, 2014-06-30 transporto priemonės Lexus RX 330 pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią parduota transporto priemonė už 22 000 Lt. Atsakovas niekur nedirba.

Ieškovas pažymėjo, kad aukščiau nurodyti sandoriai pažeidė jo interesus. Minėtų sandorių šalis laikė nesąžiningomis, kadangi jos nesiėmė priemonių, siekdamos išsiaiškinti, ar minėti sandoriai nepažeis kreditoriaus teisių. Šalių nesąžiningumą patvirtina šios aplinkybės: atsakovai G. Č. ir J. Č. gyvena ginčo bute, skelbime ginčo namo kaina nurodyta – 620 000 Lt. Dėl to darė išvadą, kad ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu ir taikytina restitucija.

Ieškovo teigimu, Ž. S., siekdama išvengti teisminio proceso, pardavė Š. B. transporto priemonę Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėtas automobilis buvo parduotas nuostolingai, t. y. 2014-06-30 pirktas už 18 000 Lt, o 2014-09-13 parduotas už 10 000 Lt.

Atsakovai G. Č. ir J. Č. su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovų teigimu, atsakovas G. Č. nėra skolingas ieškovui. Atsakovas neneigė, kad su ieškovu buvo sudaręs kapitalo pasaugos sutartį, pagal kurią ieškovas žadėjo atsakovui perduoti pinigus bendram verslui vykdyti, tačiau minėtų pinigų neperdavė.

Atsakovės J. Č. teigimu, apie minėtą sutartį jai žinoma nebuvo, ji buvo pasirašyta be jos sutikimo, todėl sprendė, kad ieškovas neturėjo reikalavimo teisės į atsakovus.

Atsakovai G. Č. ir J. Č. pažymėjo, kad visas ginčo turtas buvo parduotas realiomis rinkos kainomis. Automobilis Audi A6 už skolas buvo perduotas Ž. S., kuri atsakovui nemokėjo.

Atsakovų teigimu, atsakovai, sudarydami ginčo sandorius, buvo sąžiningi ir nėra pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu ir taikyti restituciją.

Atsakovai S. U. ir I. U. prašė atmesti ieškinio dalį dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir dvišalės restitucijos taikymo kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai S. U. ir I. U. pažymėjo, kad ginčo sandoris buvo sudarytas atlygintinai, ginčo turtas parduotas už didesnę nei realią rinkos kainą ir pinigų, gautų už parduotą ginčo turtą pakako atsiskaityti su ieškovu. Dėl to atsakovai sprendė, kad ieškovo interesai nebuvo pažeisti.

Atsakovų teigimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovai S. U. ir I. U. žinojo apie atsakovų G. Č. ir J. Č. turimus kreditorius. Bet to, atsakovas G. Č. neinformavo atsakovų apie turimus kreditorius. Dėl to atsakovai laikė save sąžiningais ginčo turto įgijėjais.

Trečiasis asmuo Indrė Cibulskienė su ieškiniu nesutiko, prašė 2014-06-30 pirkimo – pardavimo sutartį laikyti galiojančia. Nurodė, kad 2014-06-30 pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytą transporto priemonę Lexus RX 330, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014-07-04 pardavė J. S.. Pažymėjo, kad prieš įsigydama minėtą transporto priemonę VĮ „Regitra” duomenų bazėje tikrino, ar automobilis neturi apribojimų, be to, pardavėja savo parašu pirkimo – pardavimo sutartyje patvirtino, kad tretieji asmenys neturi pretenzijų į minėtą automobilį. Dėl to laikę save sąžininga įgijėja.

Trečiasis asmuo Ž. S. su ieškiniu nesutiko, prašė 2014-06-30 pirkimo – pardavimo sutartį laikyti galiojančia. Nurodė, kad 2014-06-30 pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytą transporto priemonę Audi A6, 2014-09-13 pardavė Š. B.. Pažymėjo, kad prieš įsigydama minėtą transporto priemonę VĮ „Regitra” duomenų bazėje tikrino, ar automobilis neturi apribojimų, be to, pardavėjas savo parašu pirkimo – pardavimo sutartyje patvirtino, kad tretieji asmenys neturi pretenzijų į minėtą automobilį. Apie teisminį procesą sužinojo 2014 mėn. spalio mėnesį. Automobilį pardavė pigiau, nes jis turėjo variklio ir greičių dėžės gedimus.

Trečiasis asmuo Š. B. su ieškiniu nesutiko, prašė 2014-09-13 pirkimo – pardavimo sutartį laikyti galiojančia. Nurodė, kad 2014-09-13 pirkdamas iš Ž. S. automobilį Audi A6, apie teisminį procesą nebuvo informuotas, apie jį sužinojo 2014-11-17, prieš įsigydamas minėtą transporto priemonę VĮ “Regitra” duomenų bazėje tikrino, ar automobilis neturi apribojimų. Automobilis buvo techniškai netvarkingas, todėl jo kaina nesukėlė įtarimų.

Ieškovas L. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-3920) tarp G. Č., J. Č., S. U. ir I. U. dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir grąžinti atsakovams G. Č. bei J. Č. 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartimi perleistą butą, (duomenys neskelbtini), bei 417/761 žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini), S. U. ir I. U. grąžinti už minėtą turtą sumokėtą 350 000 Lt sumą, priteisti iš atsakovo G. Č. 371 500 Lt (107 593,83 Eur) skolą, kurią sudaro 200 000 Lt negrąžinto kredito, 171 500 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 380 665,84 Lt (107 593,83 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas L. R. nurodė, kad procesiniuose dokumentuose atsirado klaida ir jis prašė priteisti iš atsakovo 0,05 proc. dydžio delspinigius (2008-10-20 kapitalo pasaugos sutarties 5 punktas), kuriuos paskaičiavo už 1 715 dienų.

Ieškovas pažymėjo, kad 2008-10-20 su atsakovu G. Č. sudarė pasaugos sutartį, pagal kurią perdavė atsakovui saugoti 200 000 Lt, atsakovas minėtus pinigus privalėjo grąžinti iki 2008-12-31. Atsakovas taip pat įsipareigojo mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą grąžinti dieną (2008-10-20 kapitalo pasaugos sutarties 5 punktas), grąžinimo terminas – iki bus grąžinta visa suma. Ieškovas minėtą sutartį laikė paskolos sutartimi.

Ieškovas nurodė, kad atsakovui negrąžinus pinigų nustatytu terminu, šalys žodžiu susitarė skolos grąžinimo terminą pratęsti, susitarė dėl 12 procentų dydžio metinių palūkanų bei sutarties perrašymo. Atsakovas perrašyti sutartį vengė, palūkanų nemokėjo.

Ieškovo teigimu, atsakovas anksčiau be skolos raštelių skolindavosi iš jo mažesnes sumas ir jas grąžindavo, atsakovo elgesys leido juo pasitikėti.

Ieškovo L. R. vertinimu, 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimui negaliojančia actio Pauliana pagrindu yra visos sąlygos, taip pat šis sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip tariamas sandoris.

Atsakovai G. Č. ir J. Č. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų teigimu, atsakovas G. Č. 2008-10-20 pinigų iš ieškovo neėmė. Ieškovas neįrodė, kad ieškovas perdavė atsakovui ginčo sumą, kad tarp jų susiklostė paskoliniai santykiai. 2008-10-20 kapitalo pasaugos sutartis bei šios sutarties 2 punktas neįrodo ginčo sumos perdavimo fakto. Be to, nuo sutarties sudarymo iki kreipimosi į teismą praėjo šešeri metai, tačiau ieškovas per tą laiką dėl skolos grąžinimo niekada nesikreipė į atsakovą. Atsakovas G. Č. neigė žodinį susitarimą dėl palūkanų paskaičiavimo.

Atsakovai taip pat nesutiko, kad 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartis yra tariama, kadangi pinigų gavimo faktą iš atsakovų S. U. ir I. U. patvirtina minėtos sutarties 4.1 punktas.

Atsakovų teigimu, prievolė pagal 2008-10-20 kapitalo pasaugos sutartį laikytina G. Č. asmenine prievole, kadangi tik jis ją yra pasirašęs. Šią aplinkybę pripažino ir ieškovas, prašydamas skolą priteisti tik iš jo.

Atsakovų G. Č. ir J. Č. teigimu, ieškovas neturėjo reikalavimo teisės į jų turtą, ginčo sandoriai ieškovo interesų nepažeidė, pinigai, gauti už parduotą ginčo turtą buvo panaudoti skolų sumokėjimui. Ieškovas neįrodė atsakovų nesąžiningumo.

Atsakovai S. U. ir I. U. prašė atmesti ieškinį dalyje dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai S. U. ir I. U. nurodė, kad 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta atlygintinai, t. y. Atsakovai G. Č. ir J. Č. įgijo pinigines lėšas, ginčo turtas buvo parduotas už didesnę, nei rinkoje nustatyta vidutinę rinkos vertę ir šių lėšų pakako atsiskaityti su ieškovu. Dėl to darė išvadą, kad ieškovo interesai pažeisti nebuvo.

Atsakovai S. U. ir I. U. pažymėjo, kad ieškovas neįrodė jų nesąžiningų veiksmų.

Trečiasis asmuo D. S. kreipėsi į teismą su savarankiškais reikalavimais, kuriuos patikslino, prašydamas pripažinti 2014-07-03 sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, kuria G. Č. bei J. Č. perleido S. U. ir I. U. jiems nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 417/761 žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini), negaliojančia actio Pauliana pagrindu, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis asmuo D. S. nurodė, kad jam atsakovas G. Č. 2014-07-04 išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį 114 000 Lt (33 016,68 Eur) sumai (toliau – vekselis), kurį įsipareigojo apmokėti 2014-08-01, atsakovas taip pat patvirtino bei pateikė įrodymus, kad jam nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo dalis, (duomenys neskelbtini). Notarė 2014-08-29 išdavė vykdomąjį įrašą. Pasikrepus į antstolį paaiškėjo, kad minėtas turtas 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartimi buvo perleistas, kito turto ar pajamų atsakovas neturėjo.

Trečiojo asmens teigimu, jis turėjo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą minėto vekselio pagrindu nuo vekselio pasirašymo momento, t. y. Nuo 2014-07-04, ir jo interesai buvo pažeisti. Jis buvo suklaidintas atsakovo, kadangi tardamasis dėl paskolos, jis jau ketino minėtą turtą perleisti.

Trečiasis asmuo palaikė ieškovų argumentus, pagrindžiančius atsakovo G. Č. ir S. U. nesąžiningumą, kadangi ginčo turtas buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą, ginčo turtas buvo perleistas verslo partneriui S. U., kuris žinojo apie atsakovo skolas, atsakovai S. U. ir I. U. negyveno ir negyvena ginčo turte. Be to, atsakovai S. U. ir I. U. nepateikė įrodymų, kad turėjo lėšų įsigyti ginčo turtą, taip pat atsakovai nepateikė įrodymų, kad pinigai buvo sumokėti, kad atsakovas G. Č. gautus pinigus panaudojo.

Atsakovai G. Č. ir J. Č. prašė atmesti trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus. Atsakovai nurodė, kad atsakovė J. Č. nebuvo trečiojo asmens skolininke, ji nesiskolino iš trečiojo asmens pinigų, vekselio nepasirašė, nedavė atsakovui sutikimo jų skolintis. Trečiasis asmuo pripažino, kad skolinosi tik iš atsakovo. Šią aplinkybę pripažino ir pats D. S.. Dėl to atsakovė, sudarydama 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį, nepažeidė trečiojo asmens interesų.

Atsakovas G. Č. pažymėjo, kad trečiajam asmeniui netvirtino, turintis turto ir neteikė tai patvirtinančių įrodymų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta, siekiant parduoti turtą bei gauti pinigų.

Atsakovų teigimu, trečiasis asmuo neturi galiojančios reikalavimo teisės, kad galėtų pripažinti 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, kadangi atsakovas, sudarydamas minėtą sutartį, nebuvo trečiojo asmens skolininku ir sudarydamas minėtą sutartį trečiojo asmens teisių nepažeidė.

Atsakovai S. U. ir I. U. su trečiojo asmens D. S. savarankiškais reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti.

Kauno apygardos teismas 2014-09-22 nutartimi nutarė civiline bylas pagal nurodytus ieškiniu sujungti, po sujungimo palikti bylos Nr. 2-2308-153/2014.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015-10-07 sprendimu nusprendė:

Visiškai patenkinti ieškovės V. M., L. R., L. B. ieškinių reikalavimo dalį dėl 2014-07-03 sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, pripažinti negaliojančia 2014-07-03 sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, kuria G. Č. bei J. Č. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 417/761 žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini), o minėtą nekilnojamąjį turtą nupirko S. U., būdamas santuokoje su I. U., taikyti restituciją ir grąžinti G. Č. bei J. Č. 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartimi perleistą butą, (duomenys neskelbtini), ir 417/761 žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini), S. U. ir I. U. grąžinti už minėtą turtą sumokėtus 101 370 Eur (350 000 Lt), nukreipti išieškojimą pagal notarės J. V. ieškovei V. M. 2014-07-11 išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), į turtą, kuris grąžintas atsakovams G. Č. bei J. Č. pripažintos negaliojančia pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, t. y. į butą, (duomenys neskelbtini), bei 417/761 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini);

Patenkinti dalį ieškovo L. R. ieškinio reikalavimo dėl nesumokėtų delspinigių, priteisti iš atsakovo G. Č. ieškovui bendrą įsiskolinimą - 69 219 Eur (239 000 Lt, iš jų 200 000 Lt negrąžinto kredito, 39 000 Lt nesumokėtų delspinigių už negrąžintą skolą), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 239 000 Lt (69 219 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusią ieškinio reikalavimo dalį dėl delspinigių priteisimo, pripažinimo negaliojančia 2014-07-03 sudarytą pirkimo – pardavimo sutarties tariamuoju sandoriu atmesti;

Patenkinti ieškovo L. B. ieškinio reikalavimo dalį dėl pripažinimo 2014-06-30 transporto priemonės Audi A6 pirkimo – pardavimo sutarties negaliojančia, pripažinti 2014-06-30 transporto priemonės Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. Č. ir Ž. S., negaliojančia, ieškovo L. B. reikalavimo dalį dėl taikytinos restitucijos tenkinti dalinai, taikyti vienašalę restituciją ir įpareigoti Ž. S. grąžinti 5 213 Eur (18 000 Lt) G. Č., kitoje dalyje ieškovo L. B. ieškinio reikalavimą dėl pripažinimo 2014-06-30 transporto priemonės Lexus RX 330, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp J. Č. ir I. C., negaliojančia ir taikyti dvišalę restituciją atmesti;

Trečiojo asmens D. S. reikalavimą, pripažinti 2014-07-03 sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, kuria G. Č. bei J. Č. perleido S. U. ir I. U. jiems nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 417/761 žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini), negaliojančia actio Pauliana pagrindu, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, atmesti;

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų G. Č., J. Č., S. U. ir I. U. bylinėjimosi išlaidas: 2 172 Eur žyminį mokestį po 543 Eur iš kiekvieno atsakovo ieškovei V. M., 145 Eur žyminį mokestį po 36,25 Eur iš kiekvieno atsakovo, 1 500 Eur advokato teisinių paslaugų išlaidų po 375 Eur iš kiekvieno atsakovo ieškovui L. R., 1 013 Eur žyminį mokestį po 253 Eur iš kiekvieno atsakovo, 400 Eur advokato teisinių paslaugų išlaidų po 100 Eur iš kiekvieno atsakovo ieškovui L. B.;

Priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei: iš ieškovo L. R. dėl nepatenkintų reikalavimų dalies 1 113,20 Eur, iš ieškovo L. B. dėl nepatenkintų reikalavimų dalies 191 Eur, iš trečiojo asmens D. S. dėl nepatenkintų reikalavimų dalies 581,20 Eur, iš atsakovo G. Č. 2 667,80 Eur, iš atsakovų J. Č., S. U. ir I. U. iš kiekvieno po 838,80 Eur;

Kauno apygardos teismo nutartimis taikytas arešto priemones ginčo turtui dalyje atmestų ieškovo L. R., L. B., trečio asmens D. S. reikalavimų palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 150 str. 2 d.), dalyje patenkintų ieškinių reikalavimų taikytos laikinosios apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Teismas įvertinęs ieškovės V. M. ieškinius reikalavimus, nustatė, kad atsakovas G. Č. 2013-01-28 vekselyje skaitmenimis ir žodžiais įrašė 100 000 Eur sumą, išskyrus pinigų grąžinimo datą, ir pasirašė, kad pinigus gavo. Teismo vertinimu, atsakovas G. Č., pasirašydamas vekselį be skolos grąžinimo datos, pasielgė neapdarei ir neprotingai bei suteikė ieškovei teisę savo nuožiūra įrašyti skolos grąžinimo datą, todėl teismas ieškovės elgesio nelaikė nesąžiningu. Teismas nurodė, kad atsakovas G. Č. neginčijo vekselio teksto, todėl teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl vekselyje nurodytos sumos priteisimo iš atsakovo G. Č. pasibaigus skolos grąžinimo terminui tenkintinas.

Teismas atmetė atsakovo G. Č. argumentus, kad jis pinigus gavo iš liudytojo R. M., kad 2013-01-28 vekselyje pasirašė gavęs pinigus, nenorėdamas susipykti su liudytoju, kaip neįrodytus ir nepagrįstus (CK 1.5 str. CPK 12, 178 str.).

Teismas pažymėjo, kad ieškovės pateiktas 2013-01-28 vekselis, 2014-07-11 vykdomasis įrašas nėra nuginčyti, todėl patvirtina skolos dydį ir paneigia atsakovo G. Č. argumentus, kad jis ieškovei skolingas mažesnę, t. y. 40 000 Eur, sumą.

Teismas nurodė, kad, atsakovai G. Č. ir J. Č. nepateikė įrodymų, patvirtinančių dalies skolos (5 000 Lt) grąžinimo fakto, ieškovė V. M. ir liudytojas R. M. šių aplinkybių taip pat nepatvirtino. Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad nei visa skola, nei jos dalis nebuvo gražinta, taip pat sutiko su ieškove, kad vekselyje nurodyta suma turi būti išieškota visa apimtimi iš atsakovų G. Č. ir J. Č. turto.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovas G. Č. išdavė ieškovei paprastąjį neprotestuotiną vekselį 100 000 Eur sumai, vekselyje nurodytą sumą vekselio davėjas G. Č. įsipareigojo sumokėti ieškovei iki 2014-07-10, tačiau vekselyje nurodytos sumos negrąžino iki šiol (CPK 12, 178, 185 str.).

Teismas nustatė, kad pagal 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį atsakovai G. Č. bei J. Č. pardavė, o atsakovas S. U. nusipirko butą, (duomenys neskelbtini), bei 417/761 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), už 350 000 Lt. Teismas nurodė, kad atsakovai nesutiko su ieškovės reikalavimu panaikinti 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį.

Teismas nesutiko su atsakovu G. Č., kad ieškovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą G. Č.. Teismas sprendė, kad visą terminą nuo vekselio išrašymo momento iki visiško prievolės įvykdymo, tame tarpe ir ginčo sandorio sudarymo metu, ieškovė turėjo reikalavimą į atsakovą pagal galiojančius mokestinius dokumentus, t. y. nei 2013-01-28 vekselis, nei Kauno miesto 7-jo notarų biuro notarės 2014-07-11 padarytas vykdomasis įrašas nebuvo nuginčyti ir yra galiojantys.

Teismas atmetė atsakovo G. Č. argumentus, kad jis neprivalėjo sudaryti ginčo turto perleidimo sutarties su byloje dalyvaujančiais kreditoriais, kadangi atsakovas neįrodė, kad jis privalėjo ginčo sandorį pirmiau sudaryti su S. U.. Atsakovai, siekdami atsiskaityti su kreditoriais, nesiūlė jiems sudaryti ginčo sutartį, tačiau be jų žinios pardavė ginčo turtą atsakovui S. U..

Teismas atmetė atsakovo G. Č. argumentus dėl skolinių įsipareigojimų ir jų įvykdymo termino kreditoriams bei paskolinių santykių nebuvimo kaip nepagrįstus. Teismo vertinimu, ginčo sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti galiojančių ir neįvykdytų prievolių kreditoriams ir jis sutrukdė kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš atsakovo turto. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po ginčo sandorio sudarymo atsakovas tapo nemokiu (t. 2, b. l. 83, 88-89). Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, sprendė, kad atsakovai G. Č. ir J. Č., perleisdami ginčo turtą, tyčia pablogino savo turtinę padėtį, pažeidė kreditorių teises ir elgėsi nesąžiningai.

Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad ieškovei, skolinant atsakovui 100 000 Eur, buvo žinoma atsakovų G. Č. ir J. Č. turtinė padėtis (t. 1, b. l. 14-18).

Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir šalių paaiškinimus, atmetė atsakovų argumentus, kad ginčo turtas buvo parduotas už didesnę kainą nei nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė.

Teismas sutiko su ieškove, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai, kadangi didelės vertės ginčo turtas buvo parduotas už mažą kainą, taip pat atsakovai G. Č. ir J. Č., pardavę ginčo turtą, tapo nemokiais.

Teismas sutiko su kreditorių argumentais, kad ginčo turto vertė neatitiko sandorio kainos. Teismas nustatė, kad kreditoriai ginčo turtą vertino 500 000 Lt sumai; 2014-07-11 vykusio pokalbio metu tarp ieškovės, liudytojo ir atsakovų G. Č. ir J. Č., kurį ieškovė įrašė, atsakovai patvirtino, kad ginčo turtas buvo parduotas už daug mažesnę nei rinkos kainą; atsakovų duoti 2014-07-16 skelbimai dėl ginčo turto pardavimo už 620 000 Lt (t. 1, b. l. 7-8, 9, 74, 146, t. 4, b. l. 93-97, 196-200). Teismas sutiko su ieškove, kad pokalbio įrašas ir stenograma laikytini tinkamais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-11-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002). Teismas pažymėjo, kad atsakovai neįrodė fakto, kad ginčo turto negalėjo parduoti brangiau nei nurodyta ginčo sandoryje, kad protingai rūpinosi ginčo turto pardavimu, veikė kreditorių interesais.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovus G. Č. ir S. U. siejo abipusio pasitikėjimo santykiai, o atsakovas S. U. žinojo apie atsakovo G. Č. finansinius sunkumus, apie negrąžintas skolas kreditoriams (t. 1, b. l. 9, 74, t. 2, b. l. 20-23, t. 4, b. l. 93-94, 101, 113, 196-200). Dėl to teismas atmetė atsakovų argumentus dėl jų sąžiningumo tuo pagrindu, kad atsakovui S. U. nebuvo žinoma ginčo situacija dėl įsiskolinimo kreditoriams, ir konstatavo, kad ginčo sandoris buvo sudarytas turint nesąžiningų ketinimų išvengti prievolių kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>).

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų G. Č. ir J. Č. argumentus, kad lėšomis, gautomis už parduotą ginčo turtą, buvo atsiskaityta su kreditoriais. Byloje surinkti įrodymai paneigia šias atsakovių nurodomas aplinkybes.

Teismas sutiko su ieškove, kad ji turėjo teisę ginčyti 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį CK 66.6 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat ieškovė nepraleido vienerių metų termino ginčyti minėtą sutartį, kadangi apie ginčo sandorį ieškovė sužinojo 2014-07-15, į teismą su ieškiniu kreipėsi - 2014-07-21.

Teismo vertinimu, byloje nustatytos CK 6.67 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant abiejų sandorio šalių – skolininko ir trečiojo asmens - nesąžiningumas preziumuojamas. Nurodytą prezumpciją paneigiančių įrodymų į bylą pateikta nebuvo.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, sprendė, kad 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia ir taikytina restitucija.

Teismas, įvertinęs ieškovo L. B. ieškinio reikalavimus, nustatė, kad ieškovas su atsakovu G. Č. 2013-02-08 sudarė kapitalo pasaugos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui 100 000 Eur, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2014-01-01. Skola grąžinta nebuvo. Kauno apygardos teismas 2014-08-20 preliminariu sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti, priteisti ieškovui L. B. iš atsakovo G. Č. 376 050 Lt ir 3 880,25 Lt žyminio mokesčio (civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Kauno apygardos teismas 2015-02-13 galutiniu sprendimu nusprendė Kauno apygardos teismo 2014-08-20 preliminarų sprendimą palikti nepakeistą (civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl to teismas sprendė, kad ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovų G. Č. ir J. Č. turtą dėl skolos išieškojimo pagal 2013-02-08 kapitalo pasaugos sutartį.

Teismas pažymėjo, kad visas atsakovų G. Č. ir J. Č. turtas, perleistas tretiesiems asmenims bei atsakovui S. U., priklausė abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.87 str.), todėl atmetė atsakovės J. Č. argumentus, kad ji neprivalo atsakyti už ginčo sumos išieškojimą kreditoriams. Teismas, įvertinęs atsakovės paaiškinimus bei byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovė pritarė sutuoktinio G. Č. ginčo sandoriams.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jau pasisakė dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir ieškovo argumentai sutapo su kitų kreditorių nurodytais argumentais, sprendė, kad ieškovo argumentai dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu laikytini teisingais.

Teismas sutiko su ieškovu, kad atsakovai G. Č. ir J. Č., perleisdami jiems nuosavybės teise priklausiusius automobilius Audi A6 ir Lexus RX 330 kitiems asmenims, pablogino savo turtinę padėtį, sumažino finansinę galimybę atsiskaityti su kreditoriais, buvo nesąžiningi ir tokiu būdu pažeidė kreditorių interesus.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad trečiasis asmuo Ž. S. žinojo apie atsakovo G. Č. ketinimą išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl sudarė turto perleidimo sutartį. Byloje neįrodytos aplinkybės, kad Ž. S. ginčo automobilis buvo perleistas už skolas.

Teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus sprendė, kad trečiojo asmens Š. B. nesąžiningumas neįrodytas, todėl trečiojo asmens atžvilgiu pareikštas reikalavimas atmestinas kaip neįrodytas.

Teismas sutiko su ieškovo argumentais dėl 2014-06-30 transporto priemonės Audi A6 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis asmuo Ž. S. minėto automobilio nebeturi, sprendė, kad yra taikytina vienašalė restitucija, įpareigojant Ž. S. grąžinti atsakovui G. Č. 18 000 Lt (CK 6.146 str., 6.222 str. 1 d.), likusioje dalyje ieškinio reikalavimas netenkintinas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovei J. Č. buvo žinoma, kad pardavus turtą sumažėjo jos ir jos sutuoktinio galimybės atsiskaityti su kreditoriais, laikė atsakovės J. Č. veiksmus, 2014-06-30 perleidžiant automobilį Lexus RX 330 I. C., nesąžiningais. Tačiau teismas nenustatė I. C. nesąžiningumo, todėl sprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 pagrindu netenkintinas.

Teismas, įvertinęs ieškovo L. R. ieškinio reikalavimus, pagal bylos duomenis ir šalių paaiškinimus nustatė, kad ieškovas L. R. ir atsakovas G. Č. 2008-10-20 sudarė kapitalo pasaugos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui saugoti 200 000 Lt, atsakovas minėtus pinigus įsipareigojo grąžinti iki 2008-12-31(kapitalo pasaugos sutarties 2 punktas). Atsakovas taip pat įsipareigojo mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą grąžinti dieną (kapitalo pasaugos sutarties 5 punktas). Atsakovas pinigų gavimo faktą neigė, tačiau nenuginčytos 2008-12-31 kapitalo pasaugos sutarties 2 punktas patvirtino apie ieškovo gautą 200 000 Lt sumą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, neigdamas pinigų gavimo faktą, siekė išvengti civilinės atsakomybės, sprendė, kad ginčo santykiai kvalifikuotini pagal CK 6.830 straipsnio 1 dalį ir 200 000 Lt skola pagal 2008-12-31 kapitalo pasaugos sutartį priteistina. Teismas konstatavo, kad iš atsakovo taip pat priteistini delspinigiai, skaičiuotini nuo 2014-09-17 už 390 dienų, t. y. 39 000 Eur. Iš viso iš atsakovo ieškovui priteistina 239 000 Lt suma, t. y. 200 000 Lt skola už negrąžintą kreditą bei 39 000 Lt delspinigių, taip pat penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

Teismas nustatė, kad ieškovas L. R. prašė 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio, 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindais.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, sprendė, kad byloje nėra įrodymų išvadai, kad šalys sudarė tariamą ginčo sandorį. Teismas sprendė, kad 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta atlygintinai, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl ginčo sandorio pripažinimo tariamu.

Teismas sutiko su ieškovu, kad atsakovai G. Č. ir J. Č., perleisdami ginčo turtą, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė ieškovo interesus.

Teismas sutiko su atsakovais, kad 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu D. S. nebuvo atsakovų G. Č. ir J. Č. kreditoriumi. Taip pat trečiasis asmuo D. S. nebuvo pakankamai atsargus, apdairus ir protingas, kadangi nepatikrino atsakovo G. Č. gebėjimo atsiskaityti pagal vekselį, todėl teismas sprendė, kad trečiasis asmuo savo riziką prisiėmė sau visas neigiamas pasekmes tokio nenaudingo sandorio, kuri trečiasis asmuo 2014-07-04 sudarė su atsakovu G. Č.. Teismas sprendė, kad atsakovas G. Č. vekselį išdavė 2014-07-04.

Teismas atmetė atsakovo G. Č. argumentus, kad jis negavo iš trečiojo asmens pinigų, kadangi byloje esantis 2014-07-04 vekselis 114 000 Lt sumai, kurį atsakovas išdavė ir įsipareigojo apmokėti 2014-08-01, patvirtino pinigų gavimo faktą. Paneigiančių šias aplinkybes įrodymų atsakovas nepateikė. Minėtas vekselis nėra nuginčytas ir yra galiojantis, taip pat nėra nuginčytas 2014-08-29 vykdomasis išrašas (CPK 12, 178, 197, 185 str.).

Teismas sutiko su trečiuoju asmeniu, kad atsakovas, išduodamas vekselį, buvo nesąžiningas, kadangi žinojo, jog neturi pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriumi vekselyje nurodytu terminu, tačiau pažymėjo, kad 2014-07-03 sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas.

Teismas sutiko su trečiuoju asmeniu, kad nuo vekselio išrašymo momento (2014-07-04) iki prievolės visiško įvykdymo, jis turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovo turtą. Tačiau teismas atmetė trečiojo argumentus, kad minėtas sandoris pažeidė jo teises, kadangi ginčo sudarymo metu (2014-07-03) trečiasis asmuo reikalavimo teisės neturėjo, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti trečiojo asmens reikalavimo dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes to įstatymas nenumatė. Dėl to teismas darė išvadą, kad šis trečiojo asmens ieškinio reikalavimas netenkintinas.

Teismas sprendė, kad teismo nutartimis taikytos arešto priemonės ginčo turtui dalyje atmestų ieškovo L. R., L. B., trečio asmens D. S. reikalavimų paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 150 str. 2 d.), dalyje patenkintų ieškinių reikalavimų taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Teismas nustatė, kad ieškovė V. M. sumokėjo už ieškinio pareiškimą 5 625 Lt (2 172 Eur) žyminį mokestį, todėl sprendė, kad patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimus, žyminio mokesčio išlaidos priteistinos lygiomis dalimis (2 172:4) po 543 Eur iš kiekvieno atsakovo J. Č., G. Č., S. U. ir I. U..

Teismas nustatė, kad ieškovas L. B. sumokėjo už ieškinio pareiškimą 3 500 Lt (1 013 Eur) žyminio mokesčio, kita dalis nesumokėto 4 400 Lt (1 274 Eur) žyminio mokesčio buvo atidėta iki teismo sprendimo priėmimo. Ieškovo ieškinio reikalavimų patenkinta 94 procentų. Teismas nurodė, kad visiškai patenkintas ieškovo reikalavimas dėl 2014-07-03 pirkimo –pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovui iš atsakovų J. Č., G. Č., S. U. ir I. U. lygiomis dalimis priteistinos žyminio mokesčio išlaidos (1 013 : 4) po 253 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Valstybei priteistinos iš atsakovų J. Č., G. Č., S. U. ir I. U. žyminio mokesčio išlaidos dalyje nesumokėto žyminio mokesčio 1 274 (1 274:4) po 318,50 Eur iš kiekvieno atsakovo. Teismas pažymėjo, kad ieškinio reikalavimas pripažinti 2014-06-30 transporto priemonės Audi A6 pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją buvo patenkintas, tačiau nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu, todėl žyminio mokesčio išlaidos 156 Eur priteistinos valstybei iš atsakovo G. Č.. Ieškovo reikalavimo pripažinti automobilio Lexus 2014-06-30 perleidimą negaliojančiu teismas netenkino, todėl sprendė, kad iš ieškovo L. B. valstybei priteistinas 191 Eur žyminis mokestis.

Teismas pažymėjo, kad ieškovo L. R. ieškinio reikalavimų patenkino 82 procentus. Ieškovas L. R. sumokėjo už ieškinio pareiškimą 500 Lt (145 Eur) žyminio mokesčio, kita dalis nesumokėto 10 807 Lt (3 129,92 Eur) žyminio mokesčio buvo atidėta iki teismo sprendimo priėmimo. Teismas patenkino ieškovo reikalavimą dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties negaliojančia, todėl sprendė, kad ieškovui iš atsakovų J. Č., G. Č., S. U. ir I. U. žyminio mokesčio išlaidos priteistinos lygiomis dalimis (145 : 4) po 36,25 Eur, likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis priteistina iš atsakovų J. Č., G. Č., S. U. ir I. U. (2 172-145) 2 027: 4 po 506,75 Eur valstybei.

Teismas pažymėjo, kad teismas patenkino ieškovo L. R. reikalavimą dėl 200 000 Lt skolos priteisimo iš atsakovo G. Č., teismas patenkino ieškovo L. R. reikalavimo dalį priteisti delspinigius ir priteisė 39 000 Lt, bendra patenkintų reikalavimų suma 239 000 Lt, o ne kaip prašė ieškovas L. R. 380 665,84 Lt, taigi mažiau (380 665,84-239000) 141 665,84 Lt, nuo šios sumos ieškovas privalo sumokėti 1 109 Eur žyminį mokestį valstybei. Nuo patenkintų ieškinių reikalavimų 239 000 Lt (69 219,20 Eur) žyminį mokestį valstybei privalo sumokėti atsakovas G. Č., todėl iš atsakovo G. Č. priteistina 1673 Eur valstybei.

Teismas nustatė, kad ieškovas L. B. sumokėjo 1 400 Lt (405,47 Eur) už advokato paslaugas, ieškovas L. R. - 1869,06 Eur. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovui L. B. priteistina 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ieškovui L. R. - 1 500 Eur (CPK 98 str. 2 d., Rekomendacijų 7, 8.2., 8, 3., 8.16., 8.18, 9 p.). Minėtos išlaidos priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų J. Č., G. Č., S. U. ir I. U., atitinkamai po 100 Eur L. B. ir po 375 Eur L. R..

Teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens D. S. reikalavimas dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 str. pagrindu atmestas, todėl sprendė, kad trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Trečias asmuo sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio, kita dalis 562 Eur žyminio mokesčio, kurią teismas atidėjo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, priteistina iš trečio asmens D. S. valstybei.

Teismas sprendė, kad valstybei iš atsakovų J. Č., G. Č., S. U. ir I. U. priteistina po 13,55 Eur (54,22 Eur), iš ieškovo L. R. – 4,20 Eur, iš trečio asmens D. S. - 19,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendė, kad nepriteistina iš ieškovo L. B. valstybei bylinėjimosi išlaidos (Teisingumo ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovai S. U. ir I. U. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015-10-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės V. M., L. R. ir L. B. ieškinius atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi išskirtinai tik ieškovų interesais, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio bei 6.67 straipsnio nuostatas, todėl nenustatęs visų actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų, nepagrįstai ir neteisingai pripažino 2014-07-03 pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu bei pritaikė restituciją.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas esant neabejotiną ir neginčijamą ieškovų reikalavimo teisę, nepagrįstai ir neteisingai nustatė esant CK 6.66 str. įtvirtintą actio Pauliana sąlygą - kiekvieno iš ieškovų galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę. Teismas, nekvestionuodamas ieškovų nurodytų aplinkybių teisingumo, šią actio Pauliana sąlygą nustatė tik formaliai įvertinęs jam pateiktų dokumentų (2008-10-20 pasaugos sutarties, 2013-01-28 vekselio, 2013-02-28 pasaugos sutarties) tekstą, tačiau neįvertino, kiek ir kokia apimtimi pagrįstas kiekvieno iš ieškovų reikalavimas. Teismas nepagrįstai nenustatė, ar reikalavimo teisę atitinkanti prievolė yra asmeninė atsakovo G. Č. prievolė ar bendroji sutuoktinių prievolė, kokiomis aplinkybėmis ir tikslais buvo pasirašyti kiekvienas iš minėtų dokumentų, ar visi susitarimai sudaryti siekiant sukurti būtent tuos teisinius santykius, apie kuriuos kalba ieškovai, o ne siekiant išvengti dar kitų turtinių prievolių arba vykdant bendrą veiklą uždirbti pinigų ir pan.;

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo sandoris pažeidė kreditorių teises. Pardavus ginčo turtą atsakovų G. Č. ir J. Č. finansinė padėtis nepasikeitė, pasikeitė tik turimo turto išraiška. Sandoris buvo atlygintinas, ginčo turtas parduotas už realią rinkos vertę;

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad ginčo sandoris buvo sudarytas turint nesąžiningų ketinimų, siekiant išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, kad ginčo turto perleidimo sandorio šalys buvo nesąžiningi, kad atsakovas S. U. žinojo apie atsakovų įsiskolinimus kreditoriams;

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl padarytų pažeidimų visumos priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neteisingą teismo sprendimą;

Prašo priimti į bylą naujus įrodymus (2015-07-01 gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties kopiją, 2015-07-01 komunalinių atliekų išvežimo sutarties Nr. G-3631 kopiją ir mokėjimą patvirtinančio dokumento kopiją, 2015-07-01 gamtinių dujų pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo sutarties kopiją; 2015-07-01 AB LESTO elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, mokėjimus patvirtinančių dokumentų kopijas);

Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde atsakovė J. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015-10-07 sprendimo dalį dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės J. Č. ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu, kadangi nebuvo vienos pagrindinių actio Pauliana sąlygos - ieškovų V. M., L. B. ir L. R. neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę J. Č.. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jos skolinius įsipareigojimus ieškovams.

Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į ieškovų reikalavimus ir išeidamas už pareikštų ieškinių ribų, sprendimo motyvuojamoje dalyje visiškai nepagrįstai nurodė, kad J. Č. yra ieškovų skolininkė ir turi atsakyti jiems savo turtu. Tuo tarpu, visi ieškovai skolininku laikė tik G. Č., todėl panaikinti J. Č. sudarytą ginčo sandorį, taikyti restituciją ir nukreipti išieškojimą į grąžintą J. Č. turtą nebuvo galima remiantis ieškovų pareikštais reikalavimais ir CK 6.66 straipsnio pagrindu;

Pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti, kad J. Č. yra atsakinga savo turtu už G. Č. įsipareigojimus, kadangi nei vienas iš ieškovų nereiškė reikalavimų J. Č. skolų priteisimo/išieškojimo procesuose ir šioje byloje neįrodinėjo ir nebuvo įrodyta esant CK 3.109 straipsnyje numatytiems pagrindams taikyti išieškojimą iš abiejų sutuoktinių bendro turto;

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad atsakovė buvo nesąžininga sudarydama ginčo sandorius, nes žinojo apie G. Č. kreditorinius įsipareigojimus ir žinodama, kad pardavus turtą sumažėja galimybės atsiskaityti su ieškinius pareiškusiais kreditoriais, vis tiek perleido ginčo turtą. Priešingai, ji nežinojo nei konkrečių kreditorių, nei G. Č. skolų masto;

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priimdamas sprendimą nesilaikė CPK 185, 263, 265 straipsnių, kadangi sprendime nenurodė, kokiais įrodymais ar teisės aktais yra grindžiamos teismo išvados, kad J. Č. yra ieškovų skolininkė ir turi atsakyti perleistu pagal ginčo sandorį turtu, išskyrus vienintelį motyvą - turtas priklauso abiem sutuoktiniams;

Prašo priimti į bylą nauju įrodymus (Kauno apylinkės teismo 2015-10-14 sprendimo kopiją, 2011-08-18 pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, 2010-01-27 sutarties kopiją, 2005-02-07 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, 2005-11-19 pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, 2009-12-30 paaiškinimo kopiją).

Atsiliepime į atsakovės J. Č. apeliacinį skundą atsakovai S. U. ir I. U. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo:

Apeliantė pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 3.109, 3.112, 6.66 straipsnių nuostatas;

Pagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas peržengė byloje keliamų reikalavimų ribas – ieškovams neprašant savo iniciatyva nusprendė pripažinti apeliantę skolininke (pažeista CPK 265 str. 2 d.); sprendime nenurodė, kokiais įrodymais ar teisės aktais grindžia savo išvadas (CPK 185 str. ir 263 str. pažeidimas); ieškovams neįrodinėjant, kad ginčo objektas yra įsigytas iš G. Č. lėšų, teismas neturėjo teisės savo nuožiūra bylos nagrinėjimo metu rinkti bei vėliau sprendime interpretuoti su ginčo objekto įsigijimu, apeliantės gaunamomis pajamomis susijusių aplinkybių, ypač įvertinus tai, kad J. Č. pateikus prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad ginčo objektu esantis turtas buvo įsigytas iš bendrų lėšų dar iki G. Č. skolinių įsipareigojimų atsiradimo, tai padaryti pirmosios instancijos teismo buvo atsisakyta CPK 180 str. pagrindu kaip dėl neturinčių jokios teisinės reikšmės įrodymų.

Atsiliepime į atsakovų S. U. ir I. U. apeliacinį skundą atsakovė J. Č. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad pilna apimtimi sutinka su apeliantų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jiems pritaria, laiko juos pagrįstais ir prašo apeliantų apeliacinį skundą tenkinti. Pritaria apeliantų pozicijai, kad teismo sprendimas grįstas teisėtumo reikalavimų neatitinkančiais subjektyviais duomenimis, yra neobjektyvus ir šališkas, pažeidžiantis tiek materialinės tiek procesinės teisės normas. Teismas netinkamai taikė CK 6.66 ir 6.67 straipsnių ir CK 3.109, CK 3.112 straipsnių nuostatas, vertindamas įrodymus pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės.

Atsiliepime į atsakovų S. U. ir I. U. apeliacinį skundą ieškovas L. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Kauno apygardos teismo 2015-10-07 sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovų S. U. ir I. U. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Apeliantų argumentas, jog teismas deklaratyviai nurodė, kad kiekvienas iš ieškovų, tame tarpe L. B., turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, nepagrįstas;

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė J. Č. sudarydama ginčo sutartį žinojo dėl kokios priežasties yra parduodamas nekilnojamas bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantis turtas ir taip išreiškė savo valią;

Apeliantai apeliaciniame skunde pasisako dėl J. Č. teisių gynimo, tačiau ji yra pateikusi apeliacinį skundą, todėl savo interesus gina pati;

Ginčo turtas buvo parduotas už 350 000 Lt, o vėliau buvo pardavinėjamas už didesnę nei 500 000 Lt sumą, už parduotą nekilnojamąjį turtą gauti pinigai nebuvo grąžinti nei vienam iš kreditorių. Kad L. B. teisės buvo pažeistos patvirtina tai, kad ginčijamo sandorio metu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną L. B. turėjo galiojančią reikalavimo teisę, kadangi pagal 2013 m. vasario 8 d. sudarytą sutartį, ieškovas perdavė atsakovui 3 00 000 EUR sumą su sąlyga, kad ši suma bus grąžinta 2014 m. sausio 1 dieną;

Apeliantai laikytini nesąžiningais įgijėjais;

Ieškovai nekilnojamojo turto vertinimo neatliko, kadangi vadovavosi turtą pardavinėjusių šalių vertinimu, nurodytu pardavimo internetiniuose skelbimuose;

CPK 220 str. nurodo, kad garso įrašai yra leistina įrodinėjimo priemonė. Nagrinėjamu atveju visi garso įrašo dalyviai pripažino dalyvavę pokalbyje, jo neginčijo, jis buvo padarytas ne bylos nagrinėjimo metu, siekiant kompromituoti ar gauti reikiamą informaciją, o dar prieš iškeliant bylą teisme, siekiant apginti kreditoriaus interesus, nepažeista teisminė praktika dėl garso įrašo prijungimo prie bylos kaip leistinos įrodymo priemonės;

Nauji įrodymai nepriimti į bylą, kadangi šis prašymas nėra savalaikis.

Atsiliepime į atsakovų S. U. ir I. U. apeliacinį skundą ieškovė V. M. prašo atsisakyti priimti kartu su apeliaciniu skundu apeliantų S. U. ir I. U. teikiamus dokumentus, apeliacinį skundą atmesti kaip visiškai nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Aplinkybę, kad ieškovės V. M. reikalavimo teisė į atsakovą G. Č. yra neabejotina ir galiojanti patvirtino kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2013-01-28 paprastasis neprotestuotinas vekselis, notarės J. V. išduotas vykdomasis įrašas (registro Nr. 7KV-3130), antstolės A. A. 2014-10-16 pažyma Nr. 0036/14/01973 S- 13483, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos papildomai aiškintis papildomų su vekselio išrašymu susijusiu aplinkybių;

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos aiškintis, ar reikalavimo teisę atitinkanti prievolė yra asmeninė G. Č. prievolė ar bendroji sutuoktinių prievolė, kadangi tokio reikalavimo ieškiniuose nebuvo pareikšta. Pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva pradėjęs spręsti klausimus, dėl kurių nebuvo pareikšti reikalavimai ieškiniuose, būtų pažeidęs CPK 265 str. 2 d.;

Neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į vieną iš sandorį sudariusių sutuoktinių ir šio sutuoktinio asmeninė prievolė kreditoriui nekliudo kreditoriui nuginčyti visą sandorį CK 6.66 str. pagrindu, jei sutuoktiniai, veikdami bendrai, nesąžiningai perleido ginčo objektu esantį turtą;

Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad ginčijama pirkimo - pardavimo sutartis nepažeidė kreditorių teisių. Ginčo turtas buvo parduotas už kainą, kuri neatitiko realios to turto rinkos vertės. Tai, kad ginčo turtas buvo vertas daug daugiau pinigų nei buvo gauta pagal ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį, buvo įrodyta byloje esančiais įrodymais - garso įrašu, pokalbio stenograma, skelbimais apie ginčo turto pardavimą, kuriuose ginčo turtas buvo pardavinėjamas už 620 000 Lt kainą;

Byloje įrodyta, kad šalys, sudarydamos ginčijamą sandorį buvo nesąžiningos;

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje buvusius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą;

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pokalbio garso įrašas yra galimai suklastotas, be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jie neprašė skirti pokalbio garso įrašo ekspertizės;

Apeliantų prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą yra nepagrįstas;

Neprieštarauja dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

Prideda išrašą iš NTR apie butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Atsiliepime į atsakovės J. Č. apeliacinį skundą ieškovė V. M. prašo atsisakyti priimti kartu su apeliaciniu skundu atsakovės J. Č. teikiamus dokumentus; apeliacinį skundą atmesti kaip visiškai nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nebuvo pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, kadangi nebuvo vienos pagrindinių actio Pauliana sąlygos - ieškovų V. M., L. B. ir L. R. neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę J. Č.. 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartį sudarė sutuoktiniai G. Č. ir J. Č., perleistas ginčo turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleisdami ginčo turtą atsakovai G. Č. ir J. Č. veikė bendrai, siekdami išvengti skolų iš jo išieškojimo, kadangi G. Č. turėjo labai daug kreditorių. Dėl to sandoriui nuginčytų actio Pauliana pagrindu užteko to, kad ieškovė V. M. turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į vieną iš sutuoktinių, t. y. į atsakovą G. Č.;

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, CK 3.109 ir CK 3.112 straipsnių normų, priešingai, nei nurodo apeliante J. Č., nepažeidė. Atsakovė J. Č. savo sutuoktinio G. Č. sudarytą sandorį, kuriuo jis iš ieškovės V. M. pasiskolino 100 000 EUR ir tai 2013-01-28 buvo įforminta paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, vėliau patvirtino. Tai patvirtina kartu su ieškovės V. M. ieškiniu pateiktas pokalbio garso įrašas ir šio pokalbio garso įrašo stenograma, iš kurios matyti, kad atsakovė J. Č., atsakovas G. Č. bendrai tarėsi su ieškove V. M. dėl skolos pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį grąžinimo galimybių. Šiais savo veiksmais J. Č. patvirtino savo sutuoktinio sudarytą sandorį, todėl jos sutuoktinio G. Č. prievolė pagal 2013-01-28 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį turi būti vykdoma taip pat ir iš atsakovės J. Č. turto;

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, CPK 263,185 ir 265 straipsnių normų nepažeidė. Sprendimas yra paremtas rašytiniais įrodymais, priimant skundžiamą teismo sprendimą, nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, ieškovės V. M. ieškinio reikalavimo ribos peržengtos nebuvo;

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad prašomi prijungti dokumentai neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamai bylojai, todėl pagrįstai atsisakė juos priimti. Nėra aišku kokias reikšmingas faktines aplinkybes byloje galėtų patvirtinti prašomi prijungti dokumentai.

Atsiliepime į atsakovų S. U. ir I. U. apeliacinį skundą ieškovas L. R. prašo Kauno apygardos teismo 2015-10-07 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, joje pateiktus dokumentus bei proceso šalių paaiškinimus duotus posėdžio metu visiškai pagrįstai ir motyvuotai tenkino L. R. reikalavimą priteisti bendrą įsiskolinimą - 69 219 Eur (239 000 Lt, iš jų 200 000 Lt negrąžinto kredito, 39 000 Lt nesumokėtų delspinigių už negrąžintą skolą) ir visiškai patenkino ieškovų, tame tarpe ir L. R. reikalavimą, dėl 2014-07-03 pirkimo- pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo;

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas G. Č. nekilnojamo turto perleidimo 2014-07-03 sandorį sudarė norėdamas išvengti galiojančių, neįvykdytų prievolių kreditoriams;

Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydami ginčijamą pirkimo-pardavimo 2014-07-03 sutartį atsakovai G. Č., J. Č. bei S. U. buvo nesąžiningi, kadangi atsakovai G. Č. bei J. Č. pardavė atsakovui S. U. didelės vertės turtą, o šis už jį sumokėjo palyginus labai nedidelę kainą, pardavę turtą atsakovai tapo nemokus, o ginčo turto vertė neatitiko sandorio kainos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai protingai rūpinosi nekilnojamo turto pardavimu, tame tarpe veikė kreditorių interesais, o ne paskubomis perleido ginčo turtą jų pasirinktam pirkėjui, šiuo atveju atsakovui S. U.;

Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas konstatavo aplinkybių buvimą ir nebuvimą, remdamasis byloje surinktais įrodymais, kurių akivaizdžiai pakako sprendime daromos išvadoms suformuluoti;

Apeliantų pateikti nauji įrodymai neturėtų būti priimti ir vertintini, kadangi minėti dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme;

Nėra tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepime į atsakovės J. Č. apeliacinį skundą ieškovas L. R. prašo Kauno apygardos teismo 2015-10-07 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Nepagrįstas apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu, kadangi ieškovai nereiškė jai reikalavimų ir neteikė įrodymų, kad ji yra skolinga ieškovams. Visi sandoriai, sudaryti nors vieno iš sutuoktinių, sukuria bendras prievoles abiem sutuoktiniams, nes sąžiningi kreditoriai negali būti priklausomi nuo sutuoktinių tarpusavio santykių, jų nelojalumo vienas kitam, piktnaudžiavimo vienas kito pasitikėjimu ar kitokių panašių priežasčių. Tuo tarpu, atsakovai civilinėje byloje nėra pateikę jokių įrodymų apie tai, kad atsakovų kreditoriniai įsipareigojimai būtų pripažinti asmeniniais;

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, kad iki ginčo situacijos abu sutuoktiniai dirbo, gavo pajamas. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo G. Č. pasiskolintos lėšos buvo naudojamos šeimos interesais, t. y. kilnojamojo ir nekilnojamojo turto įsigijimui, taip pat kaip apyvartinės lėšos G. Č. vykdytai veiklai;

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, joje pateiktus dokumentus bei proceso šalių paaiškinimus duotus posėdžio metu, visiškai pagrįstai ir motyvuotai tenkino L. R. reikalavimą priteisti bendrą įsiskolinimą - 69 219 Eur (239 000 Lt, iš jų 200 000 Lt negrąžinto kredito, 39 000 Lt nesumokėtų delspinigių už negrąžintą skolą) ir visiškai patenkino ieškovų, tame tarpe ir L. R., reikalavimą dėl 2014-07-03 pirkimo- pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo;

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad byloje buvo nustatytos ir egzistuoja CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant abiejų sandorio šalių - skolininko ir trečiojo asmens - nesąžiningumas preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, tenka skolininkui ir trečiajam asmeniui, t. y. jie turi pateikti įrodymus, paneigiančius nesąžiningumo prezumpciją;

Apeliantės pateikti nauji įrodymai neturėtų būti priimti ir vertintini, kadangi minėti dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme;

Atsiliepime į atsakovės J. Č. apeliacinį skundą ieškovas L. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai iš visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą;

Apeliantės argumentas, kad ieškovai neturi į ją reikalavimo teisės, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir jos pačios bei sutuoktinio G. Č. parodymams;

Atsakovai yra sutuoktiniai, daug metų gyveno kartu, daug metų kartu vedė bendrą ūkį, augino vaikus, įsigijo, išlaikė didelės vertės nekilnojamąjį turtą, du prabangius automobilius, važinėjo į užsienį atostogauti, tvarkė bendrus reikalus, darytina išvada, kad apeliante pagrįstai buvo pripažinta atsakinga už kreditorinius įsipareigojimus;

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant CPK 185 str., kadangi teismo sprendime nėra nurodyta, kokiais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, išskyrus motyvą, kad turtas priklauso abiems sutuoktiniams. Tokie apeliantės argumentai yra nepagrįsti;

Apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis tik motyvu, jog tai buvo bendras sutuoktinių turtas. Teismas priimdamas sprendimą vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus bei J. Č. ir G. Č. paaiškinimus.

Byloje yra pateiktos sandorių sutartys, patvirtinančios, kad pati apeliante sutiko su sutartimi, t.y. ji išreiškė valią parduoti numatytą nekilnojamąjį turtą. Byloje ji taip pat pripažino, kad sutartimi parduotas nekilnojamasis turtas buvo parduotas dėl kreditorinių įsiskolinimų. G. Č. taip pat patvirtino, kad turtas buvo parduotas esant kreditorių spaudimui. Teismas priėmė sprendimą vertindamas visus byloje esančius įrodymus, nustatytas aplinkybes.

Lietuvos apeliaciniame teismas 2016-06-09 nutartimi nutarė pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims iki 2016-06-17 pareikšti nuomonę dėl ekspertizės skyrimo ir apmokėjimo už ekspertizę, pateikti į bylą duomenis apie ekspertų kandidatūras, ekspertizės atlikimo kainą ir terminus, naujus įrodymus dėl ginčo 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartimi parduotų daiktų kainos.

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo S. U. prašymas dėl ekspertizės skyrimo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2016-06-17 nutartimi nutarė paskirti byloje teismo nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę.

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija nustatė, kad su atsakovai S. U., I. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti ieškovės V. M., L. R. ir L. B. ieškinius, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti ir turinys patvirtina, kad apeliantai nesutinka tik su ta skundžiamo sprendimo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovų V. M., L. R. ir L. B. ieškinius apeliantams. Atsakovė J. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015-10-07 sprendimo dalį dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės J. Č. ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacijos objektas yra skundžiama sprendimo dalis dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo bei atitinkamai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantai S. U. ir I. U. prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, kiti bylioje dalyvaujantys asmenys tokio prašymo nepareiškė. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantai nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantai Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti į bylą. Apeliantai S. U. ir I. U. pateikė 2015-07-01 gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties kopiją, 2015-07-01 komunalinių atliekų išvežimo sutarties Nr. G-3631 kopiją ir mokėjimą patvirtinančio dokumento kopiją, 2015-07-01 gamtinių dujų pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo sutarties kopiją; 2015-07-01 AB LESTO elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, mokėjimus patvirtinančių dokumentų kopijas, apeliantė J. Č. – Kauno apylinkės teismo 2015-10-14 sprendimo kopiją, 2011-08-18 pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, 2010-01-27 sutarties kopiją, 2005-02-07 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, 2008-11-19 pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, G. Č. 2009-12-30 paaiškinimų Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai kopiją, ieškovė V. M. su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė išrašo iš NTR apie butą, esantį (duomenys neskelbtini) kopiją. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantai siekia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, įrodyti apeliaciniuose skunduose nurodomas aplinkybes, o ieškovė siekia paneigti apeliantų argumentus, teisėjų kolegija pateiktus nurodytus įrodymus priima į bylą bei vertina.

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

Apeliantai, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniuose skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl padarytų pažeidimų visumos priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neteisingą teismo sprendimą.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visumos pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; 2015-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTAtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-290-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-290-706/2015">3K-3-290-706/2015</a>; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-103/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-103/2014">3K-3-103/2014</a>).

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2012">3K-3-176/2012</a>; 2015-02-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Byloje nustatyta, kad ieškovai, įrodinėdami ieškinių pagrįstumą, teigė, kad G. Č. ir S. U. yra verslo partneriai, kad ginčo turto vertė yra gerokai didesnė, nei suma, už kurią parduotas ginčo turtas, kad S. U. žinojo apie atsakovo G. Č. kreditorius ir turimus finansinius įsipareigojimus, tačiau į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kad ieškovė domėjosi atsakovams G. Č. ir J. Č. priklausiusiu turtu, kad ginčo turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos vertę. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad didelės vertės ginčo turtas buvo parduotas už mažą kainą.

Pirmosios instancijos teismas esminiu įrodymu, kuriuo remiantis konstatavo, jog egzistuoja CK 6.66, 6.67 straipsniuose nurodyti pagrindai, laikė ieškovės 2014-07-11 slapta padarytą garso įrašą bei iš jo surašytą stenogramą. Pagal kasacinio teismo praktiką garso įrašas galėtų būti pripažinta lestina įrodymo priemone, jei ji padaryta nepažeidžiant Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principo, mobiliuoju telefonu padarytas garso įrašas gali būti pripažintas leistina įrodinėjimo priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002; 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-412/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-412/2010">3K-3-412/2010</a>). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju garso įrašas ir stenograma nelaikytini patikimais įrodymais, patvirtinančiais ieškovės nurodomas aplinkybes, kadangi įraše ir stenogramoje pokalbyje dalyvavusių asmenų teiginiai yra nekonkretūs bei abstraktūs, įrašytame pokalbyje nedalyvavo S. U. ir I. U., kurie ginčija įrašytame pokalbyje, ieškovės teigimu, neva nurodomas aplinkybes, todėl garso įrašas ir stenograma negali patvirtinti turinčių bylai reikšmės aplinkybių. Garso įraše nėra aiškiai ir tiksliai nurodomos konkrečios turinčios bylai reikšmės aplinkybės. Be to, garso įrašas rodo, kad ieškovė uždavinėjo menamus klausimus, dėl to darytina išvada, kad ieškovė garso įrašu siekė jai palankių aplinkybių patvirtinimo, todėl galimai pokalbyje buvo neteisingai nurodyti ir iškraipyti faktai bei aplinkybės. Svarbu ir reikšminga tai, kad atsakovai S. U. ir I. U. ginčija pokalbio įrašymo teisėtumą ir įrašo atitikimą pokalbio turiniui, tačiau pirmosios instancijos teismas visapusiškai neaiškino, ar garso įrašas nėra iškarpytas ir pateiktas vientisas, netikrino jo autentiškumo, pasiūlydamas šalims atlikti ekspertizę. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju antstolio faktinio aplinkybių konstatavimo protokolo nepakanka konstatuoti ieškovės pateikto garso įrašo vientisumą ir autentiškumą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pateiktas garso įrašas ir stenograma, nepatvirtina turinčių bylai reikšmės aplinkybių, nėra reikšmės aiškinti nurodytų garso įrašo ir stenogramos vientisumo ir autentiškumo.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas netinkamai taikė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visapusiškai neaiškino ir nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą sprendimą dalyje dėl ginčo turto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

Apeliantai apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio bei 6.67 straipsnio nuostatas.

Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str. 1 d.). Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07- 31 nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011-09- 27 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 str.).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl sprendimo dalies, kuria patenkinti ieškovų V. M., L. R. ir L. B. reikalavimai dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kad jų teisės buvo pažeistos, kad ginčo sandoris buvo sudarytas turint nesąžiningų ketinimų išvengti prievolių vykdymo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo nustatytos visos būtinosios actio Pauliana sąlygos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta dėl sekančių priežasčių.

Dėl kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Reikalavimo teisės sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; 2016-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkxLTkxNS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-191-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-191-915/2016">e3K-3-191-915/2016</a> kt.).

Apeliantai S. U. ir I. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas esant neabejotiną ir neginčijamą ieškovės reikalavimo teisę, nepagrįstai ir neteisėtai nustatė esant CK 6.66 str. įtvirtintą actio Pauliana sąlygą - ieškovės galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę. Apeliantė J. Č. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovų reikalavimų teises ir išėjo už pareikštų ieškinių ribų, sprendimo motyvuojamoje dalyje visiškai nepagrįstai nurodė, kad J. Č. yra ieškovų skolininkė ir turi atsakyti jiems savo turtu. Tuo tarpu, visi ieškovai skolininku laikė tik G. Č..

Kaip minėta, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, sprendė, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovai turėjo galiojančius reikalavus į atsakovus G. Č. ir J. Č. pagal mokestinius dokumentus, kurie nebuvo nuginčyti ir yra galiojantys.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netyrė aplinkybių, ar reikalavimo teisę atitinkanti prievolė yra asmeninė atsakovo G. Č. prievolė ar jo ir jo sutuoktinės atsakovės J. Č. bendroji sutuoktinių prievolė. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad apeliantė J. Č. neabejotinai buvo žinoma apie atsakovo G. Č. prievoles ieškovams, kad jos buvo bendros, o ne asmeninės, kad apeliantė aiškiai išreiškė savo valią būti įsipareigojusia kreditoriams kartu su sutuoktiniu G. Č., kad iš kreditorių galimai gautos lėšos buvo panaudotos bendriems šeimos interesams tenkinti.

Byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2015-10-14 nutartimi nutarė pareiškėjos V. M. patikslintą pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo tenkinti, nustatyti skolininko G. Č. dalį bendroje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine J. Č. ir pripažinti, kad skolininkui G. Č. priklauso ½ dalis sutuoktinės J. Č. su darbo santykiais susijusių pajamų ir ½ dalis 75/422 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Nutartis yra įsiteisėjusi. Nurodytoje nutartyje nėra pasisakyta dėl ginčo 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyto turto.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad į kito sutuoktinio, kuris neprisiėmė prievolės, turtą ar jo dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis civilinėje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-132/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-132/2013">3K-3-132/2013</a>). Taigi, esant asmeninei sutuoktinio prievolei, išieškoti skolas galima tik iš skolininko turto, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų asmeninis ar dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-21 nutartis civilinėje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-175/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-175/2014">3K-3-175/2014</a>). Be to, procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2008">3K-3-128/2008</a>). Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju ieškovai nereiškė prašymo atsakovo G. Č. turtinę prievolę, atitinkančią jų reikalavimo teises, pripažinti bendrąja sutuoktinių prievole. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatęs, kad ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę J. Č., neteisėtai ir nepagrįstai pripažino negaliojančia 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad ieškovai neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę J. Č..

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-284/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-284/2013">3K-3-284/2013</a>).

Teisėjų kolegija laiko apeliantų S. U. ir I. U. argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai sprendė, kad ginčo sandoris pažeidė kreditorių teises, pagrįstais.

Bylos duomenys rodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų elgesį dėl ginčo sandorio, vadovavosi skelbimais dėl turto pardavimo, garso įrašu, ieškovės paaiškinimais, kuri teigė, kad ginčo turtas 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartimi buvo perleistas už daug mažesnę kainą nei buvo reali šio turto rinkos vertė, kadangi 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartimi turtas buvo parduotas už 350 000 Lt kainą, tuo tarpu, parduoto nekilnojamojo turto reali rinkos vertė buvo daugiau nei 500 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismo išvadas dėl 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartimi parduoto turto kainos paneigia byloje apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės. Ginčo turtas buvo parduotas už realią turto rinkos vertę. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2016-06-17 nutartimi nutarė paskirti nagrinėjamoje byloje teismo nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, ekspertizę pavesti atlikti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytam ekspertui M. K., dirbančiam UAB „Reacon“, P. Lukšio g. 16-37, LT-49292, Kaune, ekspertui pavesti atsakyti į šiuos klausimus: 1) Kokia buvo buto (duomenys neskelbtini) ir 417/761 žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), rinkos kaina 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienai? 2) Ar 2014-07-03 sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta buto (duomenys neskelbtini) ir 417/761 žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), kaina atitiko to meto vidutinę rinkos kainą? Jei ne, tai koks šių neatitikimų skirtumas ir, ar jis buvo galimas to laikmečio nekilnojamojo turto rinkoje? 3) Kokios aplinkybės 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galėjo daryti įtaką buto (duomenys neskelbtini) ir 417/761 žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), pardavimui už mažesnę nei rinkos kainą?

Lietuvos apeliaciniame teisme gautame 2016 m. rugsėjo mėn. ekspertizės akte Nr. RE16-019 nurodyta, kad ekspertas, atlikę reikalingus vertės nustatymui skaičiavimus, pateikia sekančius atsakymus į ekspertizei pateiktus klausimus: 1) Buto (duomenys neskelbtini) ir 417/761 žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, apskaičiuota lyginamuoju metodu, vertinimo datai (2014-07-03) buvo 104 700 Eur (361 500 Lt); 2) 2014-07-03 sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta buto (duomenys neskelbtini) ir 417/761 žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), kaina buvo artima vidutinei rinkos kainai (apskaičiuotai rinkos vertei). Skirtumas buvo vidutinės rinkos kainos 11 500 Lt (3 333 Eur), kas sudaro ~ 3 proc.; 3) Laisvame rinkos sandoryje tarp rinkos dalyvių apskaičiuota objekto rinkos vertė nebūtinai turi būti suprasta kaip pinigų suma, kurią potencialus pirkėjas privalo sumokėti. Galutinė sandorio kaina paprastai nustatoma nepriklausomų derybų metu tarp suinteresuotų šalių. Sutartą galutinę NT objekto kainą įtakoja sandorių šalių derybiniai sugebėjimai, pirkėjo motyvacija pirkti, o pardavėjo parduoti, pirkimo finansavimo sąlygos, šalių susitarimo lengvatos, kurios gali būti neįtraukiamos į notaro tvirtinamą pirkimo – pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantė J. Č., kad pardavus ginčo turtą atsakovų G. Č. ir J. Č. finansinė padėtis nepasikeitė, pasikeitė tik turimo turto išraiška, kadangi sandoris buvo atlygintinas, ginčo turtas parduotas už realią rinkos vertę. Pažymėtina, kad vien tai, jog atsakovai G. Č. ir J. Č. gautais pinigais nusprendė disponuoti kitu būdu, nei norėtų kreditoriai, nereiškia, kad pats ginčijamas sandoris pažeidė jų teises ir teisėtus interesus. Kreditorių teisėms turėjo reikšmės kaip atsakovai G. Č. ir J. Č. sandoriu gautais pinigais nusprendė disponuoti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo turto kainos bei kreditoriaus teisių pažeidimo, nepagrįstai vadovavosi ginčo turto pardavimo skelbimu, kuriame ginčo turto kaina buvo nurodyta 620 000 Lt. Pažymėtina, kad kiekvienas pardavėjas, pardavinėdamas turtą, siekia gauti iš jo kuo didesnes pajamas, net jei turto tikroji rinkos vertė yra žymiai ar net kelis kartus mažesnė už siūlomą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai G. Č. ir J. Č., pardavinėdami ginčo turtą, turėjo teisę jiems nuosavybės teise priklausantį turtą pardavinėti ir už neadekvačią rinkos kainą, tačiau tai nepatvirtina parduodamo turto rinkos kainos.

Į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sandoriu buvo kitaip pažeistos kreditorių teisės, kad G. Č. ir J. Č. buvo skolingi S. U. ir I. U., buvo skolingi konkrečią sumą ir ginčo 2014-07-03 sutartimi buvo patenkinti S. U. ir I. U. kaip kreditorių reikalavimai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai sprendė, kad 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartis pažeidė kreditorių teises.

Dėl ginčo sandorio šalių (ne)sąžiningumo

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį ir todėl minėtu pagrindu ieškovo L. R. ieškinio reikalavimas netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nurodytas ginčo sandoris nėra tariamas.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Pagal šio straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2013">3K-3-84/2013</a>).

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos CK 6.67 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant abiejų sandorio šalių – skolininko ir trečiojo asmens – nesąžiningumas preziumuojamas, nurodytą prezumpciją paneigiančių įrodymų į bylą pateikta nebuvo. Sutiktina su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo sandorio šalis laikė nesąžiningomis. CK 6.67 straipsnis reglamentuoja nesąžiningumo prezumpciją. Pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Pateiktas į bylą ekspertizės aktas paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo sandoriu turtas parduotas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. Vien tai, jog atsakovai G. Č. ir J. Č. gautais pinigais nusprendė disponuoti kitu būdu, nei norėtų kreditoriai, nereiškia, kad pats ginčijamas sandoris pažeidė jų teises ir teisėtus interesus. Kreditorių teisėms turėjo reikšmės kaip atsakovai G. Č. ir J. Č. sandoriu gautais pinigais nusprendė disponuoti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantai G. Č. ir J. Č. kurį laiką gyveno ginčo name, kadangi atsakovė J. Č. dėl autoįvykio buvo sužalota, dėl ko buvo reikalingas ilgas ir sudėtingas gydymas bei reabilitacija, persikėlimas į kitą būstą buvo sudėtingas. Be to, nekilnojamas turtas yra perkamas ne vien dėl poreikio jame gyventi, bet ir kaip investicija sau ar savo vaikams. Aplinkybė, kad atsakovai S. U. ir I. U. įsigijo ginčo turtą turėdami kitą būstą, nesudaro pagrindo konstatuoti ginčo sandorio šalių nesąžiningų veiksmų. Be to, pažymėtina, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai, mokėjimai už komunalines paslaugas, patvirtina, kad jis dengė su ginčo namu susijusias komunalines išlaidas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo sandorio šalys – fiziniai asmenys, todėl apeliantai S. U. ir I. U. neturėjo objektyvių galimybių patikrinti atsakovų kreditorinių įsipareigojimų, kad atsakovams pardavus ginčo turtą bus pažeisti atsakovo G. Č. kreditorių interesai. Be to, sudarant ginčo sandorį, atsakovas G. Č. 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties 6.1.1. punktu patvirtino, kad: „Sudarydami šią sutartį pardavėjai nepažeidžia jokių sutarčių ar kitokių įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu“.

Į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai S. U. ir I. U. žinojo ar turėjo žinoti apie atsakovo G. Č. skolas ir kreditorius, taip pat kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovų S. U. ir I. U. nesąžiningumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo nėra pagrįstos įrodymais.

Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2010">3K-3-252/2010</a>; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Mi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-52/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-52/2011">3K-3-52/2011</a>). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl apeliacinių skundų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį tenkino iš dalies, kadangi ieškovai V. M., L. R. ir L. B. neįrodė visų actio Pauliana taikymo sąlygų (CK 6.66 str.) dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų atsakovų S. U. ir I. U. bei J. Č. apeliaciniai skundai tenkintini ir skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria visiškai patenkinta ieškovų V. M., L. R. ir L. B. ieškinių reikalavimo dalis dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, ir šioje dalyje priimant naują sprendimą - atmetant ieškovų V. M., L. R. ir L. B. ieškinių reikalavimo dalį dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, paskirstant bylinėjimosi išlaidas ir išsprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 2, 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į keičiamą ginčijamą sprendimą, sprendžia, jog bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme keistinos CPK 93 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Atsakovas S. U. pirmosios instancijos teisme patyrė 300 Lt (86,89 Eur) bylinėjimosi išlaidų už atskiruosius skundus. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima procesinį sprendimą atsakovo S. U. naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai S. U. ir I. U. nepateikė į bylą duomenų apie išlaidas advokato pagalbai sumokėti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad priteistina atsakovui S. U. iš ieškovų V. M., L. R. ir L. B. bei iš trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. S. lygiomis dalimis 86,89 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai G. Č. ir J. Č. nepateikė į bylą duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad ieškovei V. M. bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme nepriteistinos.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas L. R. sumokėjo 500 Lt (145 Eur) žyminio mokesčio ir Kauno apygardos teismo 2014-09-19 nutartimi L. R. atidėtas 10 807 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo, turėjo 1 869,06 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad paliekama nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta patenkinti dalį ieškovo L. R. ieškinio reikalavimo dėl nesumokėtų delspinigių, priteisti iš atsakovo G. Č. ieškovui bendrą įsiskolinimą - 69 219 Eur (239 000 Lt, iš jų 200 000 Lt negrąžinto kredito, 39 000 Lt nesumokėtų delspinigių už negrąžintą skolą), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 239 000 Lt (69 219 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nuo patenkintų ieškinio reikalavimų 239 000 Lt (69 219,20 Eur) žyminį mokestį privalo sumokėti atsakovas G. Č., todėl iš atsakovo G. Č. priteistina 1 673 Eur valstybei. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad ieškovui L. R. iš atsakovo G. Č. priteistina 375 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą ir vadovaudamasi CPK 93, 96, 98 straipsniais, sprendžia, kad dėl ieškovo L. R. patenkintų dalies ieškinio reikalavimų priteistina iš atsakovo G. Č. valstybei 1 673 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme ir ieškovui L. R. 375 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą ir vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, sprendžia, kad dėl ieškovo L. R. atmestų dalies ieškinio reikalavimų priteistina valstybei iš ieškovo L. R. 1 456,73 Eur (11 307 Lt (3 274,73 Eur) – 500 Lt (145 Eur) – 1 673 Eur) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas L. B. sumokėjo 3 500 Lt (1 013 Eur) žyminio mokesčio ir Kauno apygardos teismo 2014-09-05 nutartimi L. B. atidėtas 4 400 Lt (1 274 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo, turėjo 1 400 Lt (405,47 Eur) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad paliekama nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta patenkinti ieškovo L. B. ieškinio reikalavimo dalį dėl pripažinimo 2014-06-30 transporto priemonės Audi A6 pirkimo – pardavimo sutarties negaliojančia, pripažinti 2014-06-30 transporto priemonės Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. Č. ir Ž. S., negaliojančia, ieškovo L. B. reikalavimo dalį dėl taikytinos restitucijos tenkinti dalinai, taikyti vienašalę restituciją ir įpareigoti Ž. S. grąžinti 5 213 Eur (18 000 Lt) G. Č.. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nurodytas ieškovo reikalavimas nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu, todėl žyminio mokesčio išlaidos 156 Eur žyminio mokesčio priteistina valstybei iš atsakovo G. Č.. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad ieškovui L. B. iš atsakovo G. Č. priteistina 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą ir vadovaudamasi CPK 96, 98 straipsniais, sprendžia, kad dėl ieškovo L. B. patenkintų dalies ieškinio reikalavimų priteistina iš atsakovo G. Č. valstybei 156 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme ir ieškovui L. B. 100 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą ir vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, sprendžia, kad dėl ieškovo L. B. atmestų dalies ieškinio reikalavimų priteistina valstybei iš ieškovo L. B. 1 119 Eur (7 900 Lt (2 288 Eur) – 3 500 Lt (1 013 Eur) – 156 Eur) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme.

Bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais D. S. sumokėjo 150 Eur žyminį mokestį ir Kauno apygardos teismo 2015-01-20 nutartimi D. S. atidėtas 562 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, sprendžia, kad priteistina valstybei iš trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. S. 562 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme.

Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo 77,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą ir vadovaudamasi CPK 88, 93, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina valstybei iš ieškovų V. M., L. R., L. B., trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. S. ir atsakovo G. Č. lygiomis dalimis 77,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą ir vadovaudamasi CPK 149, 150 straipsniais, sprendžia, kad panaikintinos Kauno apygardos teismo 2014-07-22, 2014-07-28, 2014-09-05 nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas butui, (duomenys neskelbtini), ir 417/761 žemės sklypo daliai, (duomenys neskelbtini), Kauno apygardos teismo 2014-09-19 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 417/761 žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini), Kauno apygardos teismo 2014-09-05 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas transporto priemonės Lexus RX330, vals. Nr. (duomenys neskelbtini)

Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo įvykdymo, išskyrus CPK 146 straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį (CPK 150 str. 3 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Apeliantai S. U. ir I. U. apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Byloje nustatyta, kad apeliantas S. U. sumokėjo1 629 Eur žyminį mokestį bei 850 Eur už ekspertizės atlikimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai S. U. ir I. U. nepateikė į bylą duomenų apie išlaidas advokato pagalbai sumokėti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad priteistina apeliantui S. U. iš ieškovų V. M., L. R. ir L. B. lygiomis dalimis 2 479 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė J. Č. už apeliacinį skundą sumokėjo 40 Eur, Kauno apygardos teismo 2015-11-11 nutartimi atleista nuo dalies – 1 589 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė J. Č. nepateikė į bylą duomenų apie išlaidas advokato pagalbai sumokėti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad priteistina apeliantei J. Č. iš ieškovų V. M., L. R. ir L. B. lygiomis dalimis 40 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, sprendžia valstybei iš ieškovų V. M., L. R. ir L. B. lygiomis dalimis 1 589 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą ir vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad ieškovams V. M., L. R., L. B. bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2015-10-07 sprendimą.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2015-10-07 sprendimo dalį, kuria visiškai patenkinta ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinių reikalavimo dalis dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) J. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. U., a. k. (duomenys neskelbtini) I. U., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Atmesti ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinių reikalavimo dalį dėl 2014-07-03 pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) J. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. U., a. k. (duomenys neskelbtini) I. U., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Priteisti atsakovui S. U., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) bei iš trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus ir aštuoniasdešimt devynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 1 673 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme ir ieškovui L. R. a. k. (duomenys neskelbtini) 375 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Priteisti valstybei iš ieškovo L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 456,73 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt šešis eurus ir septyniasdešimt tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 156 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme ir ieškovui L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Priteisti valstybei iš ieškovo L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 119 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 562 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 77,62 Eur (septyniasdešimt septynis eurus ir šešiasdešimt du euro centus) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014-07-22, 2014-07-28, 2014-09-05 nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir 417/761 žemės sklypo daliai, (duomenys neskelbtini), Kauno apygardos teismo 2014-09-19 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 417/761 žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini), Kauno apygardos teismo 2014-09-05 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą transporto priemonei Lexus RX330, vals. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui S. U., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 2 479 Eur (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei J. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 40 Eur (keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1 589 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai

Artūras Driukas

Kazys Kailiūnas

Alvydas Poškus