Baudžiamoji byla Nr. 1A-77-307/2016
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00592-2012-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.;
1.1.8.6.6.; 1.1.8.7.9.; 1.2.3.1.; 2.4.6.4.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teisėjų: Laimos Garnelienės ir Elenos Vainienės,
sekretoriaujant Živilei Vološinienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
gynėjui advokatui Antanui Danieliui,
išteisintajam G. B.,
ekspertams Dainai Saulei Vasiliauskienei, Leonui Gogeliui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro (toliau tekste – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Nukentėjusiosios J. A. civilinis ieškinys atmestas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
G. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2012 m. rugsėjo 13 d., laikotarpiu nuo 02.30 val. iki 05.40 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su L. J. metu tyčia sudavė jai mažiausiai 20 smūgių rankomis ir kojomis į galvą, liemenį, rankas bei kojas, tuo jai padarė poodines kraujosruvas kaktoje, abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose, abiejuose žanduose, smakre, krūtinėje, abiejuose žastuose, kairiajame dilbyje, abiejose plaštakose, dešinėje blauzdoje ir kairėje čiurnoje, kraujosruvas akių obuolių junginėse, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose, abiejuose smilkininiuose raumenyse ir liežuvyje, kraujosruvą pilvo paodėje, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų voratinkliniu dangalu abiejuose kaktinėse ir momeninėse skiltyse bei smegenų skilveliuose, kraujosruvas kairio inksto riebalinėje kapsulėje, už pasieninės krūtinplėvės ir ties kasa, po ko jiems abiem išėjus į namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kiemą, tyčia rankomis suspaudė L. J. kaklą, tuo jai padarė poodines kraujosruvas kakle ir kaklo raumenyse ties lūžimais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimą, dėl to L. J. nuo uždusimo mirė. Tokiu būdu nužudė L. J..
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžiu G. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl L. J. nužudymo išteisino, nustatęs, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bylos medžiagoje nepakanka įrodymų, leidžiančių daryti neginčijamą ir neabejotiną išvadą dėl G. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – L. J. nužudymą. Kaltinamasis nepripažino, jog prieš nukentėjusiąją naudojo smurtą – ją mušė ar smaugė. Apygardos teismas sprendė, jog smurtauti prieš žuvusiąją G. B. neturėjo jokio motyvo, nes apie tai, kad nukentėjusioji 2012 m. rugsėjo 12 d. lytiškai santykiavo su čigonu, pravarde Kačianas, jam tapo žinoma daug vėliau po L. J. nužudymo. Bylos medžiagoje, be subjektyvių ir vien tik kitų žmonių pasakojimais paremtų nukentėjusiosios J. A. bei liudytojų R. Š. ir L. N. (N.) parodymų, nėra įrodymų, kad G. B. anksčiau prieš nukentėjusiąją L. J. būtų smurtavęs. Priešingai, liudytojai V. Š., A. V., B. P., R. B. apibūdino G. B. kaip nekonfliktišką asmenybę. Liudytojo V. N. (V. N.) parodymai apie įvykio metu G. B. prieš nukentėjusiąją naudotą smurtą yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Nors liudytojas V. N. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jo parodymų patikrinti pirmosios instancijos teisme nebuvo galimybės, nes jis yra miręs. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad pats V. N. turėjo tiesioginį kontaktą su L. J., nes ant jo striukės ir sportinių kelnių, atlikus DNR tyrimą, gautas nukentėjusiosios DNR profilis, patekęs kontakto metu su kraujuotu paviršiumi, ir dėmės (tiškalai), kurios galėjo susidaryti kraujui ištyškant (užlašant). Tačiau ant G. B. drabužių jokių kraujo pėdsakų nerasta. Ant tirti pateiktų L. J. sportinių kelnių rastos juodos spalvos plastiko mikrodalelės, sutampančios su tirti pateiktų G. B. sportinių batų padų plastiku, neįrodo tiesioginio smurtinio kontakto su nukentėjusiąja buvimo. Be to, po įvykio ant G. B. rankų neaptikta sužalojimų, būdingų smūgių sudavimui, nors bylos duomenimis nustatyta, kad L. J. buvo suduota ne mažiau 20 smūgių. Liudytojas A. V. patvirtino G. B. parodymus, kad jis pas šį liudytoją į namus atėjo vienas 2012 m. rugsėjo 12 d. vakare ir ten nakvojo vienas. Minėto liudytojo ir G. B. parodymai paneigia liudytojos L. N. parodymus, kad G. B. ir L. J. iš jų buto išėjo apie 22.00 val. ir liudytojo S. R. parodymus, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. apie 02.30 val. jis girdėjo G. B. balsą, kuris kvietė L. J. eiti namo ir ši sutiko. Minėtų liudytojų parodymų patikimumu verčia abejoti ir ta aplinkybė, kad įvykio metu jie abu buvo neblaivūs. Be to, šie liudytojų parodymai paneigiami ir liudytojos V. D. M. parodymais, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. apie 01.30 val. pro savo buto langą ji matė šalia (duomenys neskelbtini), Kaune, esančio gyvenamojo namo nukentėjusiąją L. J. ir du jai nepažįstamus vyriškius. Versija, kad nukentėjusiąją nužudyti galėjo kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai ištirta, o nuosprendyje aptarti įrodymai nepatvirtina išvados, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir laiku G. B. sudavė L. J. smūgius ir ją pasmaugė.
Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendį dėl G. B. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti G. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką.
Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad neįrodyta, jog G. B. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Apelianto teigimu, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad G. B. prieš nukentėjusiosios L. J. mirtį prieš ją smurtavo. Jis sudavė jai ne mažiau kaip 20 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Šią aplinkybę patvirtina apeliaciniame skunde cituojami liudytojo V. N. parodymai, kuriuos jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Minėtas liudytojas parodė, kad įvykio metu tarp G. B. ir L. J. kilo konfliktas. G. B. užpuolė L. J., nes ši jam buvo neištikima, sudavė jai vieną kartą kumščiu į veidą. Vėliau konfliktas tęsėsi dėl nužudytosios santykių su V. B.. G. B. grasino ją užmušti, spardė ant čiužinio prie lovos gulinčią L. J., kuri dengėsi nuo smūgių rankomis, matė, kad jai kraujavo lūpa ir nosis. Liudytojas V. N. bandė ginti nukentėjusiąją, atsistodamas tarp jos ir G. B.. G. B. liovusis smurtauti, liudytojas padėjo L. J. atsistoti ir tuo metu krauju buvo sutepti V. N. rūbai. Prokuroro vertinimu, šie liudytojo V. N. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Iš bylos domenų matyti, jog išteisintajam buvo žinomas faktas, kad L. J. turėjo lytinių santykių su V. B.. Taigi, jis turėjo motyvą pastarąją nužudyti. Eksperto išvada taip pat patvirtina, jog nukentėjusiajai L. J. konstatuoti sužalojimai dilbyje ir abiejose plaštakose galėjo atsirasti jai ginantis nuo smurtinių veiksmų. Liudytojas V. N. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kelis kartus ir jo parodymuose yra prieštaravimų, tačiau visų apklausų metu jis nuosekliai patvirtino, kad L. J. mušė tik G. B.. Pastarasis sudavė jai daugybę smūgių, buvo agresyvus, o tokio jo elgesio priežastis – pavydas. Be to, anot liudytojo, būtent išteisintasis sumuštą L. J. išlydėjo į kiemą. Šiuos liudytojo parodymus iš dalies patvirtina liudytojų V. B., L. N. parodymai, ekspertų išvados. Apelianto vertinimu, minėti parodymai patvirtina, jog L. J. mušė tik G. B., kitų smurtaujančių asmenų nebuvo. Apeliantas taip pat nurodo, jog kitas asmuo – V. B. – neturėjo motyvo žudyti L. J.. Jų santykiai buvo geri, o G. B. dėl šių santykių pyko. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad L. J. galėjo pasmaugti praeivis ar atsitiktinis asmuo.
Apeliantas taip pat cituoja Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. M 885/10 (02) (toliau – specialisto išvada Nr. M 885/10 (02)), teigdamas, jog ekspertinio tyrimo rezultatai paneigia išteisintojo parodymus, kad jis su L. N. ėjo į kavinę, nešė L. J. alaus, o po to, iš L. N. ir V. N. namų išeidamas pas A. V., matė L. J. gyvą jų namo kieme. Šie G. B. parodymai prieštarauja ekspertų nustatytam L. J. sužalojimo ir mirties laikui. Be to, liudytojos L. N. ir R. S. paneigė išteisintojo parodymus apie ėjimą į parduotuvę. Liudytoja R. S. taip pat nurodė, jog G. B. prašė jos paliudyti, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. vakare, į barą buvo užėjęs su moterimi, tačiau ji tai padaryti atsisakė.
Prokuroro teigimu, apygardos teismo išvados, kad ant G. B. drabužių jokių kraujo dėmių aptikta nebuvo, prieštarauja bylos medžiagai. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 30/13 (01) (toliau – specialisto išvada Nr. S 30/13 (01)) matyti, jog ant G. B. megztinio, švarko, batų buvo rasti L. J. kraujo pėdsakai. Taigi, ši specialisto išvada visiškai patvirtina liudytojo V. N. parodymus, kad įvykio metu G. B. smurtavo prieš nukentėjusiąją.
Apibendrindamas savo apeliacinį skundą prokuroras nurodo, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog L. J. mirties priežastis buvo G. B. smurtiniai veiksmai. Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs jį dėl nužudymo, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintojo G. B. gynėjas advokatas Antanas Danielius (toliau tekste – ir gynėjas) prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą. Gynėjas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas tendencingai, koncentruojantis tik į G. B. asmenybę ir vadovaujantis išankstine nuomone, kad būtent jis padarė nusikaltimą, tačiau netiriant kitų galimų nužudymo versijų bei motyvų. Išteisintajam buvo patogu gyventi su nukentėjusiąja L. J., nes po jos mirties jis liko be gyvenamosios vietos. Jokių konkrečių jo pavyduliavimo faktų byloje taip pat nenustatyta. Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. B. nusikalstamą veiką, t. y. L. J. nužudymą, padarė šiomis aplinkybėmis: naktį iš 2012 m. rugsėjo 12 d. į 2012 m. rugsėjo 13 d., laikotarpiu tarp 21.40 val. ir 05.40 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su L. J. metu tyčia sudavė jai mažiausiai 20 smūgių rankomis ir kojomis į galvą, liemenį, rankas bei kojas, tuo jai padarė poodines kraujosruvas kaktoje, abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose, abiejuose žanduose, smakre, krūtinėje, abiejuose žastuose, kairiajame dilbyje, abiejose plaštakose, dešinėje blauzdoje ir kairėje čiurnoje, kraujosruvas akių obuolių junginėse, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose, abiejuose smilkininiuose raumenyse ir liežuvyje, kraujosruvą pilvo paodėje, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų voratinkliniu dangalu abiejuose kaktinėse ir momeninėse skiltyse bei smegenų skilveliuose, kraujosruvas kairio inksto riebalinėje kapsulėje, už pasieninės krūtinplėvės ir ties kasa, po ko jiems abiem išėjus į namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kiemą, tyčia rankomis suspaudė L. J. kaklą, tuo jai padarė poodines kraujosruvas kakle ir kaklo raumenyse ties lūžimais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimą, dėl to L. J. nuo uždusimo mirė. Šie G. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija šią išvadą grindžia byloje surinktais, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą gautais ir ištirtais įrodymais.
Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą bei nustatytas faktines aplinkybes, ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, jo metu apklaususi išteisintąjį G. B., liudytojus V. S., Š. Ž., A. M., R. S., V. Š., A. S., V. D. M., R. R., L. N. A., ekspertus Dainą Saulę Vasiliauskienę, Leoną Gogelį konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas ir nuosprendyje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl G. B. nekaltumo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sureikšmino išteisintojo G. B. parodymus, neįvertino kitų teisingam bylos išnagrinėjimui itin reikšmingų ir teisėtai gautų duomenų – liudytojų V. N., L. N., V. B., R. S., V. Š., Š. Ž., A. M. parodymų, specialistų išvadų ir ekspertų paaiškinimų, nešalino kilusių prieštaravimų. Šios aplinkybės lėmė nepagrįsto ir neteisėto G. B. išteisinančio nuosprendžio priėmimą. Dėl to minėtas Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendis naikinamas ir vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punkto nuostatomis priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, nes bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog išteisintasis G. B. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą.
Išteisintasis G. B. viso proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę dėl L. J. nužudymo. Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. rugsėjo 15 d. jis nurodė, kad pas L. ir V. N. su L. J. atvyko 2012 m. rugsėjo 10 d. po pietų ir visi kartu šventė jo gimtadienį. Jiems vos pradėjus švęsti, į butą (duomenys neskelbtini), Kaune, atėjo L. ir V. N. kaimynė R. su vyru. Tarp buto šeimininkų ir pastarosios įvyko konfliktas, todėl G. B. kvietė policijos pareigūnus. Policijos pareigūnai taip ir neatvažiavo, o G. B. gatvėje sutiko kitą savo pažįstamą A. V.. Jis, A. V. ir L. J. nuėjo į svečius pas minėtą pažįstamą, gyvenantį (duomenys neskelbtini) gatvėje ir trise vartojo alkoholinius gėrimus bei liko ten nakvoti. Pabudęs nakties metu G. B. L. J. šalia neberado, todėl grįžo jos ieškoti pas L. ir V. N.. Nors L. J. ten taip pat nerado, tačiau pradėjo vartoti alkoholį kartu su šeimininkais, kol prie jų prisijungė iš kažkur visiškai neblaivi sugrįžusi L. J.. Pastaroji buvo tokia girta, kad bandydama atsisėsti ant lovos nukrito ant grindų ir liko ten miegoti. Po to G. B. vėl grįžo pas A. V. ir kartu su juo vartojo atsineštą alkoholį. Po to, apie 03.00 val. nakties, jis nusprendė grįžti pas L. ir V. N., kartu su L. J. dar nueiti išgerti į barą ir grįžti namo. Kadangi ji vis dar gulėjo ant grindų ir atsisakė su juo eiti nurodydama, kad jai viską skauda, G. B. į barą parsinešti alaus nuėjo su L. N.. Grįžtant iš baro jau švito, o L. J. jie rado sėdinčią namo (duomenys neskelbtini), Kaune, kieme, nugara atsirėmusią į ten esantį garažą. Jai buvo bloga. Dėl to, grįžęs į namo vidų jis alumi pavaišino V. N. ir L. N. bei pastarosios paprašė alaus nunešti ir L. J.. Bebaigiant gerti alų, G. B. vėl nusprendė eiti pas A. V.. Jis bandė kartu vestis ir kieme sėdinčią L. J., tačiau jai atsisakius eiti kartu, ją paliko. Su A. V. jie dar išgėrė alaus ir nuėjo miegoti. Prabudę jie toliau dviese vartojo A. V. parneštą alkoholį. Iš A. V. G. B. sužinojo, kad kažkas naktį užmušė V. N.. G. B. tuo nepatikėjo ir nuėjo prie (duomenys neskelbtini), esančio namo. Šio namo durys buvo policijos užplombuotos. L. J. namo kieme nebuvo. Tuomet G. B. nuėjo į Juozapavičiaus prospektą, kur gyveno jo pažįstamas, pravarde Kalakutas. Kadangi jo namuose nerado, užėjo pas jo kaimynę V. ir su ja vartojo alkoholį. Vėliau prie jų prisijungė ir Kalakutas. G. B. liko nakvoti pas Kalakutą, kur jį surado ir išsivedė policijos pareigūnai. Apie tai, kad L. J. yra nužudyta, G. B. sužinojo tik policijos komisariate (t. 4, b. l. 19-22).
Apklausiamas kaip įtariamasis 2012 m. spalio 10 d. G. B. patvirtino, jog yra sakęs L. J., kad jei sužinos, kad ji jam yra neištikima, ją užmuš. Be to parodė, kad pas L. ir V. N. jie su L. J. buvo užėję ne 2012 m. rugsėjo 10 d., o 2012 m. rugsėjo 11 d. Šiuose parodymuose G. B. taip pat teigė, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. jie abu su L. J. nuėję pas A. V. vartojo alkoholinius gėrimus, kartu liko ten nakvoti. Tačiau šiuose parodymuose G. B. jau nurodė kitokias aplinkybes – A. V. bute miegojo kartu su L. J., kartu atsikėlė, ryte L. J. niekur išėjusi nebuvo. Detalizuodamas savo parodymus G. B. nurodė, kad jie abu su L. J. miegojo mažame kambarėlyje už tualeto, ant jame sumestų skudurų. Kai pabudo, jau buvo šviesu ir jie toliau trise vartojo alkoholinius gėrimus. L. J. dienos metu kelis kartus buvo nėjusi pas L. ir V. N. ir vėl grįždavo. Vėliau jie su L. J. išsiskyrė, nes pastaroji iš A. V. namų kažkur išėjo. Jie vėl susitiko sutemus L. ir V. N. namuose. Ji grįžo jau sutemus, buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nukrito ant grindų. G. B. ją paliko ir vėl išėjo pas A. V.. Kartu su juo baigęs vartoti turėtą alkoholį, G. B. nusprendė, kad jiems su L. J. metas grįžti namo, todėl nuėjo pas L. ir V. N. jos parsivesti. Tačiau L. J. buvo bloga, ji negalėjo paeiti. Tada, apie 03.00 val. nakties, jis prikėlė L. N. ir kartu su ja ėjo į barą pirkti alaus. Likusias aplinkybes G. B. nurodė tokias, kaip ir pirmosios apklausos metu. Papildomai nurodė, kad kažkuriuo išgertuvių momentu į L. ir V. N. namus buvo užėjęs čigonų kilmės asmuo, pravarde Kačianas, kuris gėrė sidrą ir kalbėjo su L. J.. Be to, parduotuvėje sutikta L. N. jam pasakė, kad jai perkant alkoholį parduotuvėje minėtas čigonas atėmė iš jos grąžą, kurią ji turėjo parnešti L. J. (t. 4, b. l. 24-26).
Apklausiamas kaip įtariamasis 2012 m. spalio 11 d. G. B. patikslino, kad čigonų kilmės asmuo pravarde Kačianas į L. ir V. N. namus atvažiavo dviračiu tuo momentu, kai jis ketino kviesti policiją dėl tarp L. N. ir jos kaimynės kilusių muštynių. Tą patį čigoną L. ir V. N. namuose jis matė ir kitą išgertuvių dieną sėdint ir geriant alkoholį kartu su pastaraisiais bei L. J.. G. B. papildomai parodė, jog su savo pažįstamo pravarde Kalakutas kaimyne V. kalbėjo bendromis temomis. Jos namuose buvo dar viena moteris, kurios vardo ir pavardės nežino. Be to, jis naudojosi V. telefonu ir skambino savo broliui. G. B. teigė, kad išgertuvių metu L. J. nesudavė, o ankstesnės apklausos metu jo pasakyta frazė, kad jis yra sakęs L. J., jog neištikimybės atveju ją užmuš, buvo normali ir nieko nereiškianti jų bendravimo dalis, savotiškas išgertuvių metu pasakytas išsireiškimas (t. 4, b. l. 28-37).
Apklausiamas kaip įtariamasis 2014 m. kovo 27 d. G. B. pakeitė parodymus teigdamas, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. jie su L. J. nakvojo ne pas A. V., o pas L. ir V. N.. Jis parodė, kad čigonas pravarde Kačianas pastarųjų namuose lankėsi ne tik 2012 m. rugsėjo 11 d. bet ir 2012 m. rugsėjo 12 d. Jokio konflikto tarp G. B., minėto asmens ir L. J. nebuvo. Tačiau 2012 m. rugsėjo 11 d. minėtas asmuo V. ir L. N. namuose privėmė, o L. J. su G. B. marškiniais viską išvalė. 2012 m. rugsėjo 12 d. L. N. G. B. pasakė, kad minėtas čigonas parduotuvėje iš jos atėmė L. J. priklausančius pinigus, tačiau pati L. J. į šią žinią nekreipė dėmesio. Priešingai nei ankstesnėse apklausose, G. B. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. iš baro kartu su L. N. jis grįžo ne apie 03.00 val., o apie 02.00 val. nakties. Apie 03.00 val. nakties jis vienas vėl grįžo pas A. V., o L. J. paliko sėdinčią namo (duomenys neskelbtini), Kaune, kieme. Kitą dieną asmenį pravarde Kalakutas jis susitiko Juozapavičiaus prospekte. Jie kartu nusipirko alkoholio ir jį vartojo minėto asmens namuose. Papildomai G. B. parodė, kad L. J. galbūt galėjo būti sumušta kitų asmenų, kai buvo išėjusi iš L. ir V. N. namų. Aplinkybę, kad čigonų kilmės asmuo pravarde Kačianas su L. J. lytiškai santykiavo jis sužinojo tik V. N. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 4, b. l. 54-57).
Apklausiamas pirmosios instancijos teisme G. B. laikėsi savo gynybinės pozicijos, kad L. J. nemušė, jos nenužudė. Jis teigė, kad pas L. ir V. N. buvo dvi dienas. Vieną naktį abu su L. J. nakvojo pas A. V.. G. B. prabudus 2012 m. rugsėjo 12 d. rytą, L. J. pas A. V. nebuvo. Ji vėl pasirodė tik G. B. būnant pas L. ir V. N.. Ji sakė, kad buvo paklydusi, tačiau kur nors eiti su G. B. atsisakė. Tada G. B. nuėjo pas A. V.. Iš jo grįžo tik naktį, bet L. J. kartu su G. B. eiti į barą, o po to grįžti namo atsisakė. Dėl to G. B. į barą nusipirkti alaus nuėjo kartu su L. N. ir į butą (duomenys neskelbtini), Kaune, su ja sugrįžo apie 02.00 val. nakties. L. J. sėdėjo ant žemės namo kieme. L. N. jo prašymu nunešė L. J. puodelį alaus. 2012 m. rugsėjo 12 d. naktį, palikęs L. J. gyvą sėdinčią minėto namo kieme, G. B. nakvojo pas A. V., o ryte jam davė kelis litus, kad nupirktų alkoholio. Grįžęs A. V. pasakė, kad nužudytas V. N.. A. S. G. B. nesakė, kad tai jis nužudė L. J.. Sakydamas „padėjo“ vieną, o atėjo pas kitą, turėjo omenyje, kad L. J. kompaniją iškeitė į V. Š. ir jos draugės. V. Š. tik pajuokaudamas pasakė, kad padėjo L. J. į vietą. A. V. jis pasakojo ne apie nužudymą, o apie avariją. L. N. galimai neprisimena aplinkybės, kad naktį kartu su juo ėjo į barą pirkti alaus. Tarp jo ir La. J. V. ir L. N. bute buvo kilęs nedidelis konfliktas. G. B. fizinio smurto prieš L. J. nenaudojo, tik paragindamas, kad ji eitų namo, ją stumtelėjo. Apie tai, kad čigonas pravarde Kačianas su L. J. turėjo lytinių santykių, jis sužinojo daug vėliau, teisme. Tuo metu, kai čigonas buvo užėjęs pas L. ir V. N., jo kambaryje nebuvo. Tačiau matė, kaip čigonas ten būdamas apsivėmė. L. N. sakė G. B., kad čigonas paėmė iš jos grąžą, kurią ji turėjo parnešti L. J..
Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme G. B. davė iš esmės tapačius parodymus, tačiau papildomai nurodė, kad į barą nužudymo naktį jis įėjo vienas, nes L. N. liko jo laukti lauke. Liudytoja R. S., dirbusi barmene minėtame bare, jo neatsimena, nes jį sumaišė su kitu asmeniu, pravarde Žvejys. G. B. negalėjo prašyti, kad barmenė patvirtintų jo alibi, nes tuo metu buvo suimtas. Ant G. B. batų ir džemperio galėjo būti rastas L. J. kraujas, nes jie gal savaitę vilkėjo tais pačiais drabužiais. L. J. jis priekaištavo dėl to, kad ji prasideda su čigonais tik todėl, kad parduotuvėje V. B. paėmė iš L. N. L. J. pinigus. G. B. patvirtino matęs, kaip minėtas asmuo privėmė L. ir V. N. namuose, o L. J. su G. B. marškiniais viską išvalė. Dėl to ant jos buvo supykęs. Jo batų pėdsakai ant L. J. drabužių galėjo likti jam miego metu ją užkliudžius.
Iš aptartų išteisintojo parodymų matyti, kad G. B. savo gynybinę versiją grindžia tuo, jog L. J. nemušė nei kojomis, nei rankomis, ją 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį paliko gyvą sėdinčią namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kieme ir jos mirties metu įvykio vietoje nebuvo, niekam apie tai, kad ją nužudė nesakė. Be to, nukentėjusiąją galėjo nužudyti ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Apygardos teismas pripažino, kad baudžiamosios bylos įrodymai šios G. B. gynybinės versijos nepaneigia. Tačiau priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija G. B. parodymus, neigiant padarius nusikalstamą veiką, atmeta kaip jo pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti gresiančios bausmės. Išteisintojo parodymai prieštarauja bylos duomenims, be to, yra nenuoseklūs. Iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, visumos matyti, kad iš pradžių išteisintasis stengėsi nutylėti aplinkybę, jog pas V. ir L. N. lankėsi čigonų kilmės asmuo, pravarde Kačianas, t. y. liudytojas V. B., kad L. J. skolino minėtam asmeniui pinigus, maloniai su juo elgėsi. Liudytojai V. Š. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme patvirtinus, jog 2014 m. rugsėjo 13 d. ji girdėjo, kaip G. B. liudytojui A. S. į jo klausimą, kur yra L. J., atsakė, kad „atsibodo ji man, aš ją užmušiau“, išteisintasis bandė menkinti šios liudytojus parodymus teigdamas, kad jis tik pajuokavo, kad liudytoja jį ne taip suprato. Be to, išteisintasis keitė parodymus apie tai, kur ir kada su L. J. nakvojo, kada 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį jis grįžo į L. ir V. N. namus, kada su L. N. į barą ėjo pirkti alaus ir kada išėjo nakvoti pas A. V.. Kita vertus, išteisintojo gynybinę versiją paneigia ne tik jo parodymų nenuoseklumas, bet ir nukentėjusiosios J. A., liudytojų V. N., L. N., V. B., V. Š., R. V., Š. Ž., R. S., V. S., T. B., A. M., R. Š., L. N. A. parodymai bei kita objektyvi rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga.
Iš bylos duomenų matyti, kad L. J. lavonas su išorinėmis smurto žymėmis buvo rastas namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kieme. Lavono ir įvykio vietos apžiūra pradėta 08.40 val. (t. 1, b. l. 17-32)
Siekiant nustatyti L. J. padarytus sužalojimus, jų padarymo mechanizmą, jos mirties priežastį, byloje buvo paskirtas specialių žinių reikalaujantis tyrimas. Specialisto išvadoje Nr. M 885/12 (02) pateiktos išvados patvirtina, kad L. J. mirė nuo uždusimo, suspaudus kaklą pašaline jėga (pasmaugimo). Ji mirė prieš 3–11 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje (2012 m. rugsėjo 13 d., 08.40 val.). Jos lavone konstatuoti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kakle, kraujosruvos kaklo raumenyse ties lūžimais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimai. Poodinės kraujosruvos kaktoje, abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose, abiejuose žanduose, smakre, krūtinėje, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, abiejose plaštakose, dešinėje blauzdoje ir kairėje čiurnoje; kraujosruvos akių obuolių junginėse; kraujosruvos veido minkštuose audiniuose, abiejuose smilkininiuose raumenyse ir liežuvyje; krąujosruva pilvo paodėje, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų voratinkliniu dangalu abiejose kaktinėse ir momeninėse, skiltyse bei smegenų skilveliuose; kraujosruvos kairio inksto riebalinėje kapsulėje, už pasieninė krūtinplėvės ir ties kasa. Sužalojimai, t.y. poodinės kraujosruvos kakle, kraujosruvos kaklo raumenyse ties lūžimais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimai, padaryti pašaline jėga (ranka ar rankomis) suspaudžiant kaklą. Kaklo suspaudimas pašaline jėga (pasmaugimas) padarytas kelių minučių laikotarpyje prieš mirtį. L. J. esant gyvai tokio pobūdžio kaklo suspaudimas, pasireiškęs sunkia gyvybei pavojinga būkle būtų vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai, t. y. poodinės kraujosruvos kaktoje, abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose, abiejuose žanduose, smakre, krūtinėje, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, abiejose plaštakose, dešinėje blauzdoje ir kairėje čiurnoje; kraujosruvos akių obuolių junginėse; kraujosruvos veido minkštuose audiniuose, abiejuose smilkininiuose raumenyse ir liežuvyje; kraujosruva pilvo paodėje, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų voratinkliniu dangalu abiejose kaktinėse ir momeninėse, skiltyse bei smegenų skilveliuose; kraujosruvos kairio inksto riebalinėje kapsulėje, už pasieninė krūtinplėvės ir ties kasa, padaryti kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių ir yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui. Tikėtina, kad jie galėjo būti padaryti suduodant kumščiu, spiriant koja ir panašiai. Išvardinti sužalojimai padaryti kelių – keliolikos minučių laikotarpyje prieš mirtį. L. J. esant gyvai tokio pobūdžio sužalojimai sukėlė gyvybei pavojingą būklę (trauminį šoką) ir visumoje būtų kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Poodinės kraujosruvos abiejose rankose galėjo atsirasti L. J. ginantis nuo jai suduodamų smūgių. Po galvos sužalojimų, lydimų kraujo išsiliejimo į smegenų skilvelius bei kaklo suspaudimo pašaline jėga L. J. turėjo prarasti sąmonę ir savistovių veiksmų atlikti negalėjo. Po kitų padarytų kūno sužalojimų ji galėjo atlikti savistovius veiksmus. L. J. po jai padarytų kūno sužalojimų visumos buvo gyva nuo kelių iki keliolikos minučių. Sužalojimai L. J. padaryti nemažiau kaip 21 trauminiu poveikiu. Pirmiausiai kūno sužalojimai buvo padaryti galvos, liemens, rankų ir kojų srityse, o galiausiai – kaklo srityje (t. 3, b. l. 33-47).
Specialistas Leonas Gogelis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu papildomai parodė, kad ant L. J. lavono rasta kraujosruvų kairiame dilbyje ir abiejuose plaštakose. Šie sužalojimai yra būdingi ginantis nuo smūgių ir nuo pašalinio smurto. Sužalojimai ant L. J. kūno padaryti kietu buku daiktu, galimai kumščiu ar koja. Sužalojimai galvoje padaryti 8 trauminiais poveikiais, sužalojimai liemens srityje padaryti 3 trauminiais poveikiais, sužalojimai rankose padaryti 6 trauminiais poveikiais. L. J. dešinėje blauzdoje ir kairėje čiurnoje konstatuotos poodinės kraujosruvos, padarytos kietais daiktais, turinčiais ribotą paviršių, galimai spiriant koja. Po kaklo suspaudimo, lydimo sąmonės netekimo L. J. jokių veiksmų atlikti negalėjo. Po kitų padarytų kūno sužalojimų, ji galėjo atlikti savistovius veiksmus (t. 3, b. l. 58-59).
Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas Leonas Gogelis patvirtino minėtą specialisto išvadą. Papildomai nurodė, kad tikslaus nukentėjusiosios mirties laiko nustatyti nebuvo galimybės. Tačiau įvertinęs visus L. J. kūne nustatytus lavoninius reiškinius, jis nurodė aukščiausią ir žemiausią galimo mirties laiko ribą, t. y. laiko diapazoną nuo 3 iki 11 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje. Ekspertas taip pat nurodė, kad prieš pateikiant specialisto išvadą buvo atliekamas histologinis lavono audinių tyrimas. Jokios uždegiminės reakcijos audiniuose, kurie buvo paimti tyrimui iš sužalojimų, nesukėlusių nukentėjusiosios mirties, vietų, nebuvo. Tai rodo, jog šie sužalojimai buvo padaryti ne daugiau kaip prieš 2-4 valandas iki L. J. mirties nuo pasmaugimo. Jeigu nuo padarytų sužalojimų būtų praėję daugiau nei 4 valandos, lavono audiniuose turėjo būti užfiksuota uždegiminė reakcija. Kraujosruvos, rastos ant nukentėjusiosios kojų, t. y. dešinėje blauzdoje ir kairėje čiurnoje, galėjo būti padarytos spiriant. Be to, ekspertas paaiškino, jog ant smūgius suduodančio asmens rankų mušimo žymių gali ir nelikti. Ar žymės liks, priklauso nuo individualių mušančio asmens rankų savybių.
Liudytojas V. N. 2012 m. rugsėjo 13 d., 2012 m. rugsėjo 20 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, 2013 m. rugpjūčio 6 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. jo namuose vyko išgertuvės. G. B. buvo trumpam palikęs išgertuvių vietą, kad parneštų daugiau alkoholio. Grįždamas jis susitiko iš V. N. ir L. N. namų išeinantį čigoną, pravarde Kačianas, kuris buvo užėjęs į šiuos namus ir kol G. B. nebuvo V. N. akivaizdoje lytiškai santykiavo su L. J.. Šis čigonas buvo iš L. N. paėmęs L. J. pinigus. Tačiau L. J. dėl to čigonui pretenzijų neturėjo. Pamatęs minėtą čigoną G. B. labai supyko, pradėjo ant L. J. šaukti, kad ji miega su čigonu, vadino ją necenzūriniais žodžiais, reiškiančiais laisvo elgesio moterį, grasino, kad užmuš. L. J. gulėjo ant čiužinio prie lovos, ji G. B. kažką atsakė, tačiau ką tiksliai, V. N. neišgirdo. Tada G. B. pradėjo mušti gulinčią L. J.: vieną kartą spyrė jai koja, kumščiais mušė į veidą, į nosį, į galvą. G. B. L. J. mušė smarkiai, į įvairias kūno vietas, smūgių buvo daug. V. N. matė, kad iš lūpų ir nosies nukentėjusiajai bėgo kraujas. Kraujas ant patalynės, buvusios prie lovos, galėjo būti ir L. J., nes G. B. ten gulinčią ją mušė, o kraujas jai bėgo iš nosies ir burnos. V. N. bandė G. B. mušamą nukentėjusiąją užstoti, todėl jos kraujas galėjo tuo metu užtikšti ant jo rūbų. Kol G. B. nepradėjo smurtauti, L. J. sumušta nebuvo, jos veide jokių sumušimo žymių V. N. nematė. Vėliau jie visi nusiramino ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Jau naktį G. B. su L. J. išėjo namo. Dar būdama gyva L. J. jo žmonai L. N. yra sakiusi, kad G. B. ją muša, yra grasinęs ir užmušti (t. 1, b. l. 65–69, 73, 76–79).
Liudytojas V. N. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad matė kaip G. B. mušė L. J. abiem kumščiais per veidą, sudavė jai ne mažiau kaip 5 smūgius. L. J. pradėjo kraujuoti lūpa ir nosis. Jis bandė raminti G. B., bet pastarasis nesiliovė mušti L. J.. Jis liovėsi smurtavęs tik tada, kai V. N. tarp jų atsistojo. Tada V. N. pasilenkė ir pasodino ant lovos nukritusią L. J., todėl krauju sutepė savo striukę (t. 1, b. l. 70-72).
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, kad šių liudytojo V. N. parodymų nebuvo galima patikrinti, nes liudytojas yra miręs, nepagrįstai sumenkino jų įrodomąją reikšmę. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų įrodomoji reikšmė išlieka net ir tada, kai asmuo teisminio nagrinėjimo metu jų nepatvirtina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-48/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-48/2009">2K-7-48/2009</a>). Nagrinėjamu atveju V. N. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant išteisintajam ir jo gynėjui, taip sudarant sąlygas gynybai užduoti liudytojui klausimus. Dėl liudytojo mirties nebuvo galimybės jo apklausti pirmosios instancijos teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę palyginti jo parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais ir tinkamai nuspręsti dėl jų patikimumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė ir nuosprendyje tik formaliai konstatavo, jog liudytojo V. N. parodymai yra prieštaringi. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojo V. N. parodymai proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau iš dalies tai nulėmė aplinkybė, jog įvykio metu liudytojas buvo gan smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, pats pripažino, kad kartais net prarasdavo sąmonę. Be to, liudytojo parodymų nenuoseklumui įtakos turėjo ir pačių apklausą vykdžiusių pareigūnų neprofesionalumas, negebėjimas tinkamai ir laiku užduoti reikiamų klausimų, tokiu būdu šalinant parodymuose esančius prieštaravimus ir nenuoseklumus. Vis dėlto, iš liudytojo V. N. apklausų turinio matyti, kad jis nuosekliai patvirtino, jog L. J. jo namuose mušė, į kiemą išsivedė ir ten nužudyti galėjo tik G. B., prieš G. B. pradedant smurtauti nukentėjusioji L. J. sužalota nebuvo.
Liudytojo V. N. parodymus apie tai, kad jis matė, kaip V. B. lytiškai santykiavo su L. J. patvirtina ne tik specialisto išvada Nr. S 30/13(01), kurioje konstatuota, jog L. J. kūne rasti šio asmens biologiniai pėdsakai, būdingi lytiniam aktui, bet ir paties V. B. parodymai. Šie parodymai BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisme. Liudytojas V. B. parodė, kad pas V. ir L. N. lankėsi dvi dienas iš eilės. Pirmą dieną atvykęs jis išskyrė konfliktuojančias L. N. ir jos kaimynę R. Kieme matė ir L. J.. Kitą dieną jis vėl dviračiu atvažiavo pas V. ir L. N.. L. J. sutiko jam paskolinti pinigų, kuriuos vėliau jis paėmė iš L. N., ir tai labai supykdė L. J. sugyventinį pravarde Vainikas. Jis plūdo L. J. necenzūriniais žodžiais, vadino pasileidusia moterimi, nes ji per daug artimai bendrauja su čigonais. Iki sutemų L. N., L. J., V. N., asmuo pravarde Vainikas ir V. B. kartu vartojo alkoholinius gėrimus. L. J. sugyventinis Vainikas užmigo sėdėdamas ant čiužinio prie lovos, L. N. gulėjo lovoje, o V. N. sėdėjo ant kėdės prie lango. Tada bendru sutarimu L. J. ir V. B. pasimylėjo. Tuo metu jos sugyventinis pravarde Vainikas miegojo šalia, o juos stebėjo V. N.. V. B. patvirtino, kad nei ant L. J. veido, nei ant kitų kūno vietų sumušimo ar kraujo žymių nebuvo. Išgertuvės tęsėsi. V. B. išgėrė dar keletą stikliukų degtinės ir apsivėmė, o L. J. viską sutvarkė. Jos sugyventinis Vainikas dėl to dar labiau supyko, vadino ją necenzūriniais žodžiais. Buvo jau sutemę, todėl V. B. dviračiu išvažiavo namo ir kitų to vakaro įvykių nematė (t. 1, b. l. 114-115, t. 1, b. l. 116-117, t. 1, b. l. 118-119).
Liudytojo V. B. parodymai iš dalies sutampa su liudytojo V. N., o taip pat ir su paties G. B. parodymais. Liudytoja L. N. pirmosios instancijos teisme taip pat nuosekliai patvirtino, kad V. B. iš jos paėmė L. J. pinigus, o pastaroji dėl to jam pretenzijų nereiškė. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme G. B. taip pat pripažino, kad jį supykdė L. J. sprendimas duoti pinigų V. B.. Išteisintasis patvirtino ir tai, kad nukentėjusioji jo marškinius panaudojo kaip grindų valymo priemonę. Taigi, ir ši aplinkybė turėjo reikšmės konflikto tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo eigai. Iš liudytojo V. N. ir V. B. parodymų matyti, kad L. J. iki konflikto pradžios su G. B. viena niekur nebuvo išėjusi, taigi, kiti asmenys jos negalėjo sumušti. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad ji buvo mušama bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune. Šią išvadą patvirtina tai, jog ant minėtame bute rastos patalynės, t. y. pagalvės, antklodės ir antklodės užvalkalo, buvo aptiktos intensyvios ir didelės panašios į kraują dėmės. Atlikus specialų tyrimą specialisto išvadoje Nr. S30/13(01) konstatuota, kad ant minėtos patalynės rastas kraujas yra nukentėjusiosios L. J. (t. 1, b. l. 29-32, t. 3, b. l. 111-113). Liudytojas V. N. nuosekliai parodė, kad nukentėjusiąją rankomis ir kojomis mušė G. B.. Šio liudytojo parodymus apie tai, kad L. J. rankomis ir kojomis buvo mušama į įvairias kūno vietas, patvirtina pirmiau aptarta specialisto išvada Nr. M 885/12(02). Ši išvada taip pat patvirtina liudytojo V. N. parodymus, kad po įvykusių muštynių buvo girtaujama toliau, nes nukentėjusiosios gyvybei nepavojingi sužalojimai buvo padaryti likus 2-4 valandoms iki jos mirties, t. y. pasmaugimo.
Aplinkybę, jog nukentėjusiąją sumušė būtent G. B., patvirtina ir kiti rašytiniai baudžiamosios bylos įrodymai. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2451 (12), 11-294 (13) nurodyta, kad ant tirti pateiktų L. J. sportinių kelnių rasti rudos spalvos poliesteriniai pluoštai yra vienodi su G. B. kelnių audeklo atitinkamais pluoštais. Ant tirti pateiktų L. J. drabužių (sportinių kelnių ir džemperio) rasti juodos spalvos akriliniai pluoštai yra vienodi su G. B. megztinio ir A. V. džemperio trikotažų atitinkamais pluoštais. Nustatyti ar rasti juodos spalvos akriliniai pluoštai yra iš G. B. megztinio ar iš A. V. džemperio negalima. Ant tirti pateiktų L. J. sportinių kelnių rasti trijų tipų vilnos (šviesiai gelsvai rudos, rudos ir rudai juodos spalvų) pluoštai yra vienodi su G. B. švarko trikotažo atitinkamais pluoštais. Ant tirti pateikto L. J. sportinio džemperio rasti trijų tipų vilnos (tamsiai mėlynos, šviesiai rusvai pilkos ir rudai juodos spalvų) pluoštai yra vienodi su G. B. švarko trikotažo atitinkamais pluoštais. Ant tirti pateiktų L. J. drabužių (sportinių kelnių ir džemperio) rasti juodos spalvos vilnos pluoštai yra vienodi su G. B. megztinio trikotažo atitinkamais pluoštais. Tikėtina, kad ant L. J. drabužių (sportinių kelnių ir džemperio) rasti pluoštai yra iš G. B. drabužių (švarko, megztinio ir kelnių). Ant tirti pateiktų L. J. sportinių kelnių rasta juodos spalvos plastiko mikrodalelių, kurios yra vienodos su tirti pateiktų G. B. sportinių batų padų plastiku. Ant tirti pateikto G. B. švarko rasti juodai mėlynos spalvos poliesteriniai pluoštai yra vienodi su L. J. sportinių kelnių trikotažo pluoštais (t. 3, b. l. 81-92).
Apklausiama apeliacinės instancijos teisme ekspertė Daina Saulė Vasiliauskienė patvirtino šią specialisto išvadą. Ekspertė papildomai paaiškino, kad batų padai liejami iš plastiko, todėl jų mikrodalelės susilietusios su kitu objektu kartais gali atsiskirti. Tam, kad atsiskirtų batų plastiko mikrodalelės turi būti intensyvus ir dinamiškas kontaktas su objektu, pavyzdžiui, smūgis, intensyvus braukimas, slydimas ar spyris batu. Vien tik pridėjus batų padą prie drabužio plastikas neatsiskiria.
Kolegija sprendžia, kad aptarta specialisto išvada ir ekspertės paaiškinimai patvirtina išvadą, jog būtent G. B., vilkėdamas tyrimui pateiktus rūbus bei avėdamas ekspertės ištirtus batus, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, atitinkamai su ja kontaktavo. Ant nukentėjusiosios kelnių ir džemperio rasti G. B. megztinio, kelnių ir švarko audinių pluoštai, o ant jos kelnių, dar ir jo padų plastiko mikrodalelės. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme ekspertė Daina Saulė Vasiliauskienė, papildomai paaiškino, jog mažai tikėtina, kad kitas žmogus, kuris turėtų tokį pat švarką, kelnes, megztinį ir batus būtų kontaktavęs su L. J..
Priešingai nei nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, objektyvi baudžiamosios bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad ant G. B. drabužių ir batų buvo rasti L. J. kraujo pėdsakai. Specialisto išvadoje Nr. S 30/13(01) konstatuota, kad ant tyrimui pateiktų objektų – G. B. megztinio (1 objektas – pilkas megztinis 61,0 ilgio, 53,0 cm pečių pločio, 54,0 cm rankovės ilgio. Priekyje 22,0 cm nuo apačios ir 19,0 cm nuo šoninės siūlės yra rusvas, netaisyklingas, neintensyvus, susiliejantis su kitais plotais sutepimas 1,5x2,0 cm), švarko (2 objektas – pilkšvai rusvas švarkas 79,0 cm ilgio, 45 cm pečių pločio, 61,0 cm rankovės ilgio; priekyje karėje pusėje 32,0 cm nuo apačios ir 9,5 cm nuo kilpinio krašto yra rusvas, netaisyklingas, neintensyvus, susiliejantis su kitais plotais sutepimas 2,0x4,0 cm plote), batų (3 objektas – juodi su raudona apdaila sportiniai batai; ant kairiojo bato raištelio 16 cm nuo laisvojo krašto yra gelsvai rusvas, netaisyklingas, neintensyvus sutepimas 0,2x0,3 cm dydžio) rasti sutepimai yra panašūs į žmogaus kraują. Atlikus DNR tyrimą nustatyta, kad tai L. J. kraujas (t. 3, b. l. 111-115). Pirmosios instancijos teismas šią specialisto išvadą nuosprendyje aprašė, tačiau į jos turinį visiškai neįsigilino ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė tikrovės neatitinkančią aplinkybę apie tai, kad jokie kraujo pėdsakai ant G. B. drabužių nebuvo rasti.
Specialisto išvadoje Nr. S 30/13(01) taip pat konstatuota, kad ant V. N. striukės, sportinių kelnių priekinės dešinės klešnės buvo rastos žmogaus kraujo dėmės. Tyrimo metu nustatyta, kad tai L. J. kraujas. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvados Nr. MK 63/13(01) matyti, kad dvi kraujo dėmės, kuriose gavus specialisto išvadą Nr. S 30/13 (01) buvo aptiktas L. J. DNR profilis su 99,9999999999 % tikimybe, susidarė kontakto metu. Ant V. N. striukės ir kelnių aptikta ir kitų, panašių į kraujo dėmių (sutepimų), kurios galėjo susidaryti kontakto metu su kraujuotu paviršiumi, ir dėmių (tiškalų), kurie galėjo susidaryti kraujui ištyškant (t. 3, b. l. 123-134). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis išvadomis bei V. N. parodymų nenuoseklumu, sprendė apie V. N. parodymų nepatikimumą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio seka, kad nuosprendį priėmęs teismas dėl nukentėjusiosios kraujo, rasto ant V. N. rūbų fakto konkrečių apibendrinančių išvadų nepadarė, tačiau spręsdamas G. B. kaltės klausimą, šią aplinkybę neabejotinai vertino jo naudai. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas V. N. savo parodymuose neneigė kontaktavęs su sumušta L. J.. Jis patvirtino, kad bandė įsiterpti tarp smurtaujančio G. B. ir nukentėjusiosios, norėjo ją apginti, vėliau sodino ant lovos, taigi, tuo metu galėjo išsitepti jos krauju. Be to, liudytojas nurodė miegojęs toje pačioje patalynėje, kuri buvo sukruvinta G. B. smurtaujant prieš nukentėjusiąją, ant kurios tyrimo metu buvo rastas nukentėjusiosios kraujas. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai policijos pareigūnai Š. Ž., V. S., A. M.. Šie liudytojai kategoriškai patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą V. ir L. N. bute rastas neblaivus V. N., kurio rūbai buvo sutepti panašiomis į kraują dėmėmis. V. N. jiems paaiškino, jog kraujo dėmės ant jo rūbų ir patalynės atsirado kraujuojant G. B. sumuštai jo sugyventinei. Pareigūnai bute matė ant lovos esančią kruviną patalynę, pagalvės užvalkalą. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. 11-2451 (12), 11-294 (13) konstatuota, jog ant tirti pateiktų V. N. drabužių (tos pačios striukės ir sportinių kelnių), nei tirti pateiktų L. J. drabužių (sportinių kelnių ir džemperio) pluoštų iš L. J. drabužių (sportinių kelnių ir džemperio) trikotažų nerasta. Tačiau ant jos drabužių rasta visų G. B. drabužių pluoštų ir net jo avalynės padų dalelių. Šių aplinkybių visumos pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįvertino, nors jos patvirtina išvadą, o kartu ir liudytojo V. N. parodymus, kad jokio intensyvaus kontakto tarp nukentėjusiosios L. J. ir jo nebuvo, jis ją tik gynė nuo smurtaujančio G. B..
Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje sutikdamas su G. B. gynybine versija, kad jis L. J. nemušė, rėmėsi ta aplinkybe, jog ant jo krumplių nebuvo aptikta jokių sužalojimų. Tačiau ekspertas Leonas Gogelis nurodė, kad atsižvelgiant į individualias rankų savybes, tokių žymių gali ir nelikti. Kita vertus, G. B. buvo sulaikytas tik 2012 m. rugsėjo 14 d. popietę, o ne iš karto po įvykio. Duomenų apie tai, kad jo rankos buvo detaliai apžiūrėtos, byloje nėra. Iš G. B. sulaikymo protokolo matyti, kad jis net nebuvo daktiloskopuotas. Be to, pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusioji buvo mušama ne tik rankomis, bet ir spardoma.
Neigdamas savo kaltę dėl L. J. nužudymo G. B. viso proceso metu teigė, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį apie 02.00-03.00 val. kartu su L. N. ėjo pirkti alaus, norėjo išsivesti L. J. namo, tačiau šiai atsisakius eiti kartu, paliko ją sėdėti namo, (duomenys neskelbtini), Kaune, kieme, ir nuėjo nakvoti pas A. V.. Pirma, šie išteisintojo parodymai paneigiami liudytojo A. V. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme šis liudytojas parodė, kad G. B. pas jį 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį nenakvojo. Aplinkybę, kad G. B. liko nakvoti pas jį namuose liudytojas A. V. nurodė tik akistatos su G. B. metu. Liudytojas parodė, kad G. B. atėjo pas jį ir liko nakvoti, niekur išėjęs nebuvo, o pats A. V. visą naktį miegojo. Tačiau iš paties G. B. parodymų matyti, kad priešingai nei akistatos metu teigė liudytojas, 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį pas A. V. jis grįžo nakvoti tik apie 03.00 val. nakties, nes dar buvo nuėjęs pas V. ir L. N., bandė išsivesti L. J., su L. N. ėjo į barą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, ten pirko alų, vėl grįžo į V. ir L. N. kiemą ir tik tada, nepavykus kartu išsivesti nukentėjusiosios, nuėjo nakvoti pas A. V.. Šie išteisintojo parodymai paneigiami liudytojos R. S. parodymais, duotais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Liudytoja parodė, kad jos žiniomis, G. B. 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį į barą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, iš viso atėjęs nebuvo. 2012 metų lapkričio mėnesį jis apsilankė bare ir prašė liudytojos, tuo atveju, jeigu juo domėtųsi policijos pareigūnai, jiems patvirtinti, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. apie 21.00 val. jis minėtame bare buvo su moterimi. Tačiau R. S. kategoriškai atsisakė vykdyti tokį jo prašymą. Netikėti šios proceso baigtimi nesuinteresuotos liudytojos parodymais nėra pagrindo. Jos parodymai visiškai sutampa su liudytojos L. N. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, jog įvykio naktį G. B. nurodytu metu į barą nėjo, nes miegojo namuose. Minėti liudytojų parodymai, įvertinus juos kartu su kitais objektyviais bylos duomenimis, visiškai paneigia G. B. iškeltą versiją apie jo vaikščiojimą įvykio naktį iš A. V. namų iki V. ir L. N. namų, o iš šios vietos į barą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, tuomet atgal į minėtų liudytojų namus bei atgal pas A. V.. Išteisintojo G. B. teiginiai apie jo buvimo vietas įvykio naktį sudaro jo gynybinės versijos pagrindą. Iš G. B. parodymų sektų, kad įvykio naktį jis įvykio vietoje nebuvo, todėl L. J. nužudyti negalėjo. Tačiau tokie tokie išteisintojo G. B. parodymai paneigiami ne tik liudytojos R. S. parodymais apie G. B. prašymą patvirtinti jo alibi, bet ir kitais bylos duomenimis. Liudytojų V. N., L. N. parodymais nustatyta, kad G. B. iš jų namų išėjo naktį kartu su L. J., atgal nebuvo sugrįžęs, o 2012 m. rugsėjo 13 d. jos lavonas buvo rastas minėtų liudytojų namo kieme. Šiems parodymams neprieštarauja ir liudytojo S. R. parodymai, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. prabudęs apie 02.30 val. išgirdo kaip už sienos, t. y. pas kaimynus L. ir V. bute, vyriškas balsas, kurį jis atpažino kaip G. B., pasakė: „L., ateik čia.“ Po ko moteriškas balsas atsakė: „Ką aš ten veiksiu?“ Po to liudytojas S. R. nuėjo miegoti ir daugiau nieko negirdėjo. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais liudytojo parodymais, nes jie iš dalies sutampa ir su liudytojų V. N. bei L. N. parodymais.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apygardos teismas konstatavo, kad išteisintasis yra nekonfliktiška, smurtauti nelinkusi asmenybė. Tačiau aplinkybę, kad sugyventinis G. B. ir anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją L. J., kad tarp jų kildavo konfliktai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė nukentėjusioji J. A., liudytojai T. N., M. G., O. R. (t. 1, b. l. 52-54, 122-123, 131-133, 138). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja L. N. nurodė, kad L. J. jai sakė, jog G. B. buvo pavydus, grasino iš pavydo ją užmušti, ir pats sėsti į kalėjimą. Šią aplinkybę iš žmonos nurodė girdėjęs ir liudytojas V. N.. Liudytojas R. V. taip pat patvirtino ne kartą girdėjęs konfliktuojančius L. J. ir G. B., matęs L. J. paakyje kraujosruvą. Liudytojas R. Š. apklausiamas teisme patvirtino iš L. J. mamos pasakojimų žinojęs apie tarp jos ir sugyventinio vykusius konfliktus (t. 5, b. l. 10-11, 121-124). Iš 2013 m. rugsėjo 5 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuoto nukentėjusiosios L. J. ir J. A. susirašinėjimo taip pat matyti, kad L. J. užsimena apie patiriamą smurtą (t. 3, b. l. 19). Tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų ir liudytojų parodymų tinkamai neįvertino, nuosprendyje nepagrįstai nurodydamas, kad jais nesiremia, nes pačių smurtinių veiksmų liudytojai nematė, apie juos tik girdėjo. Kita vertus, atmesdamas minėtų liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojų V. Š., A. V., B. P., R. B., parodymais, kad jų vertinimu, išteisintasis yra nekonfliktiška asmenybė. Remdamasis šiais subjektyviais liudytojų vertinimais pirmosios instancijos teismas padarė jokiais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, jog įvykio metu jis negalėjo smurtauti prieš L. J..
Bylos duomenimis nustatyta, kad apie L. J. nužudymą tą pačią dieną, kai buvo rastas jos lavonas, išteisintasis prasitarė apie įvykį nieko tuo metu nežinojusiems savo pažįstamiems – liudytojams A. V., V. Š., A. S.. Tačiau bylos nagrinėjimo metu A. V. ir A. S. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pakeitė teigdami, kad G. B. su jais kalbėjo apie automobilio avariją, o ne apie nužudymą. Tačiau teisėjų kolegija nesivadovauja liudytojo A. V. parodymais, duotais pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apie tai, kad G. B. 2012 m. rugsėjo 13 d. jam nurodė norintis pas jį namuose pernakvoti, nes turi nemalonumų dėl įvykusios avarijos ir sudaužyto automobilio. Iš baudžiamosios bylos medžiagos duomenų matyti, kad ši avarija įvyko dar gerokai prieš L. J. nužudymą. Automobilis, kurį vairavo pati nukentėjusioji, buvo apgadintas ir parduotas į metalo laužą, o teisėsaugos pareigūnams apie šį įvykį nieko nebuvo žinoma. Taigi, iš tikrųjų jokie nemalonumai išteisintajam G. B. dėl šio įvykio tuo metu negrėsė. Dėl to nėra jokio pagrindo išvadai, kad atėjęs į A. V. namus neilgai trukus po L. J. nužudymo, ir sakydamas, kad turi nemalonumų, G. B. kalbėjo apie minėtą avariją. Kita vertus iš liudytojo A. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog G. B. tą dieną paklaustas, ar dar gyvena Panemunėje, t. y. pas L. J., atsakė, kad ten jau nebegyvena, nes susipyko, prašė jo daugiau neklausinėti ir leisti pernakvoti, nes turintis nemalonumų (t. 1, b. l. 112-113). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad G. B., prieglobsčio pas A. V. namuose prašėsi dėl to, kad žinojo, jog bus ieškomas policijos pareigūnų dėl L. J. nužudymo ir grįžti į jos namus nebegali. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. Š. dar kartą patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog 2012 m. rugsėjo 13 d. G. B., L. N. A. ir A. S. buvo jos namuose. A. S. G. B. pasiteiravus, kur yra jo sugyventinė L., šis atsakė, kad ji jam atsibodo ir jis ją užmušė. Po to G. B. kalbą nukreipė kita linkme. Apie tai ji telefonu pranešė G. B. broliui. Šiuos liudytojos parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo R. B. parodymai, kuriuose jis patvirtino, jog apie brolio sulaikymą jam telefoninio pokalbio metu pranešė nepažįstama moteris, kuri papildomai nurodė, jog G. B. jai sakė nužudęs savo sugyventinę. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojos V. Š. parodymais. Juo labiau, kad apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja L. N. A. taip pat nurodė, girdėjusi kaip pas V. Š. atėjęs asmuo pravarde Kalakutas pasakė, kad G. B. yra idiotas, nes užmušė savo bobą, t. y. savo sugyventinę. Išteisintasis G. B. apeliacinės instancijos teisme neneigė sakęs V. Š. minėtą fraze, tačiau nurodė, kad tai tebuvo pokštas. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu aplinkybę, jog G. B. būdamas pas V. Š. sakė, jog užmušė savo sugyventinę, patvirtino ir liudytojas A. S.. Apklausiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme jis savo parodymus pakeitė teigdamas, jog tokių žodžių išteisintasis nesakė. A. S. teigimu, tokius parodymus į protokolą įrašė pati tyrėja. Protokolo jis neskaitė, tik pasirašė. Tačiau iš liudytojo A. S. 2013 m. sausio 21 d. apklausos protokolo matyti, kad jį pasirašydamas jis papildomai nurodė, jog jį perskaitė, taip pat patvirtino šiame protokole užfiksuotų parodymų teisingumą. Šie jo parodymai sutampa ir su liudytojos V. Š. bei paties G. B. teiginiais, kad jis galėjo taip nevykusiai pajuokauti. Vis dėlto, įvertinus pirmiau aptartus liudytojų parodymus, baudžiamosios bylos medžiagoje esančių duomenų, tarp jų ir specialistų išvadose konstatuotų aplinkybių, visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad bendraudamas su V. Š. išteisintasis tik nevykusiai pajuokavo, lengvabūdiškai kalbėjo apie smurtinę L. J. mirtį. Priešingai, ši aplinkybė leidžia spręsti, kad minėto pokalbio metu G. B. pokalbio dalyviams nenoromis ir neapgalvotai išsidavė apie savo paties padarytą nusikaltimą.
Kolegija sprendžia, jog išteisindamas G. B. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino liudytojos V. D. M. parodymus, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį, apie 01.30 val. eidama į tualetą ji matė apšviestą L. N. kiemą, kur į tujų tvorą pasirėmusi stovėjo L. J.. Tuo metu šalia jos buvo du vyrai. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad L. J. lavonas su smaugimo žymėmis buvo rastas ne prie liudytojos nurodytos tvoros, o namo kieme netoli garažo. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. D. M. paaiškino, kad to, kas vyksta V. ir L. N. namo kieme ji matyti negali, nes pro jos buto langą galima matyti tik (duomenys neskelbtini) gatvę. Jai tik pasirodė, kad mato L. J.. Ar per tvorą buvo pasilenkęs vyras, ar moteris, liudytoja nežino. Minėtas asmuo vilkėjo kelnėmis ir švarku, o šalia jo buvo du vyrai. Pažymėtina, kad liudytoja V. D. M. duodama parodymus apie įvykio naktį (duomenys neskelbtini) gatvėje matytus asmenis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose skirtingai juos apibūdino. Apygardos teisme liudytoja parodė, kad tai buvo du pagyvenę „susmukę“ apie 45-ių metų asmenys. Tačiau apeliacinės instancijos teisme liudytoja teigė, kad tai buvo jauni vyriškiai. Iš byloje duotų liudytojos V. D. M. parodymų matyti, kad tik sužinojusi, jog kaimynų kieme rastas L. J. lavonas, liudytoja nusprendė, kad vienas iš tų žmonių, kuriuos ji naktį matė stovinčius prie tvoros. Šie liudytojos V. D. M. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, leidžia spręsti, kad ji, darydama išvadą, jog naktį matė L. J., rėmėsi ne realiai pastebėtu faktu, o savo pačios subjektyviais samprotavimais. Dėl to nėra pagrindo jos parodymų laikyti patikimais ir jais remtis sprendžiant G. B. kaltės klausimą bei konstatuoti, jog L. J. galimai nužudė kiti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys.
Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog G. B. yra kaltas dėl L. J. nužudymo, tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad G. B. 2012 m. rugsėjo 12 d. ištisai girtavo. Alkoholį jis vartojo kartu su L. N., V. N., V. B. ir savo sugyventine. Jį supykdė L. J. rodomas palankumas liudytojui V. B., aplinkybės, kad ji minėtam asmeniui davė savo pinigus, valė jo privemtas grindis G. B. marškiniais. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad G. B. nematant ji lytiškai santykiavo su V. B.. Būtent šios aplinkybės nulėmė išteisintojo agresyvų elgesį su sugyventine, jo norą kerštauti ir vėliau sekusį smurtą. Bylos duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad nukentėjusioji L. J. į V. N. ir L. N. namus atėjo nesumušta, ji nebuvo sumušta ir V. B. jau sutemus paliekant minėtą vietą. Įvykio vietos apžiūros protokolas ir specialisto išvada Nr. S 30/13(01) patvirtina, kad nukentėjusioji buvo mušama bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, o vėliau pasmaugta šio namo kieme. Niekas kitas be G. B. motyvo mušti nukentėjusiąją neturėjo, nes ji su niekuo išskyrus G. B. tą vakarą nekonfliktavo. Liudytojų V. N., V. B., o iš dalies ir L. N. bei A. V. parodymai patvirtina, kad L. J. 2012 m. rugsėjo 12 d. naktį viena niekur nebuvo išėjusi, laiką leido V. N. ir L. N. namuose, kur ją sumušė G. B.. Kiti baudžiamosios bylos įrodymai, t. y. specialistų išvados Nr. 11-2451 (12), 11-294 (13), Nr. M 885/12(02), Nr. S 30/13(01), Nr. MK 63/13(01) patvirtina, kad ant G. B. drabužių rasti nukentėjusiosios kraujo pėdsakai, ant nukentėjusiosios drabužių rasti visų jo drabužių ir net batų padų dalelių pėdsakai, taip pat leidžia spręsti, kad L. J. nužudė išteisintasis. Liudytojai V. N. ir L. N. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad niekas kitas nužudyti nukentėjusiosios negalėjo, nes įvykio naktį nukentėjusioji į namo kiemą išėjo kartu su G. B. ir daugiau nebegrįžo. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina liudytojo S. R. parodymai, kad nakties metu girdėjo G. B. kviečiant L. J. eiti kartu su juo. Kita vertus, išteisintojo G. B. gynybinė versija, jog L. J. nužudymo metu jis įvykio vietoje iš viso nebuvo, paneigta liudytojų L. N. ir R. S. parodymais. Be to, liudytojų V. Š., L. N. A., o taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotais A. S. bei A. V. parodymais nustatyta, jog G. B. neilgai trukus po to, kai buvo surastas L. J. lavonas, jiems prasitarė, kad ją nužudė. Taigi, aptartų aplinkybių visuma patvirtina išvadą, kad G. B. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – nužudė L. J..
Kaip jau buvo minėta, specialisto išvadoje Nr. M 885/12(02) nustatyta, kad L. J. mirė 3 – 11 valandų laikotarpyje iki jos lavono apžiūros 2012 m. rugsėjo 13 d. 08.40 val. Tačiau G. B. inkriminuoto nusikaltimo aprašyme nurodytas mažesnis galimas L. J. mirties laiko intervalas. Dėl to ši aplinkybė tikslintina nustatant, kad L. J. buvo nužudyta naktį iš 2012 m. rugsėjo 12 d. į 2012 m. rugsėjo 13 d., laikotarpiu tarp 21.40 val. ir 05.40 val., tiksliau nenustatytu laiku.
Sprendžiant kaltės klausimą vertinami kaltininko parodymai ir objektyvūs bylos duomenys. Specialisto išvada Nr. M 885/12(02) patvirtina, kad nukentėjusioji mirė dėl paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimų, padarytų pašaline jėga (ranka ar rankomis) suspaudžiant kaklą ir sukėlusių asfiksiją. Bylos duomenimis nustatyta, kad šiuos veiksmus atliko G. B.. Bet kuris sveiko proto žmogus, rankomis stipriai spausdamas kito žmogaus kaklą iki jam lūžta kaulai, supranta, kad tokio jo veiksmo padariniai gali sukelti to žmogaus mirtį. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina išvadą, kad G. B. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes stipriai užspausdamas nukentėjusiajai L. J. kaklą, t. y. gyvybiškai svarbią kūno vietą, jis neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius, tačiau buvo jiems abejingas (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. B. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą nustato laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų.
Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas G. B. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, G. B. padarė vedamas pykčio ir keršto, veikdamas tiesiogine tyčia. G. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe kolegija pripažįsta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, kad G. B. anksčiau teistas, tačiau teistumas yra išnykęs, niekur nedirba, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, psichiatrijos ligoninės ir priklausomybės ligų centro duomenimis konsultacijų kabinete jis nesilankė, priklausomybės ligų centre neužregistruotas, yra baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 1-2, 3, 5-9, 11, 13). Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir jų visumą, teisėjų kolegija G. B. už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą parenka bausmę, mažesnę nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Vadovaujantis BPK 140 straipsnio nuostatomis G. B. buvo sulaikytas 2012 m. rugsėjo 14 d., 14.50 val. (t. 4, b. l. 59), Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. 2012 m. spalio 12 d. jis buvo paleistas iš suėmimo (t. 4, b. l. 66-67). Taigi, į G. B. paskirtą bausmę įskaitytinas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. spalio 12 d. (BK 66 straipsnis).
Nukentėjusioji J. A. (nužudytosios dukra) pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš kalto asmens priteisti 23 215 Lt (6 723,53 Eur) turtinės žalos ir 200 000 Lt (57 924,00 Eur) neturtinės žalos, ji pripažinta civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 58-60, 61).
BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga įrodyti patirtos turtinės ir neturtinės žalos dydį tenka civiliniam ieškovui. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. A. į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, bent iš dalies patvirtinančių jos patirtas išlaidas, susijusias su L. J. laidotuvėmis, nors civiliniame ieškinyje nurodė turint dalį dokumentų. Į bylą nepateikta nei jos, nei H. Š., kurio patirtą turtinę ir neturtinę žalą prašoma priteisti civiliniame ieškinyje, giminystės ryšius su L. J. bei jos motina M. T. patvirtinančių dokumentų. Byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiosios J. A. turimą įgaliojimą atstovauti minėto asmens interesus, jo vardu teikti ieškinį. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje nurodomas aplinkybes, kad ji gyvena ir mokosi JAV, dėl mamos mirties turėjo atidėti egzaminų sesiją, lankytis pas psichologą, nors šie duomenys yra itin svarbūs sprendžiant dėl jai priteistinos neturtinės žalos dydžio.
BPK 115 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Esant nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiajai J. A. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikus papildomų duomenų, patvirtinančių jos patirtą turtinę bei neturtinę žalą, teisėjų kolegija neturi galimybės teisingai nustatyti padarytos žalos dydžių. Dėl to nukentėjusiajai J. A. pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
G. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti G. B. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. spalio 12 d.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo G. B. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.
Pripažinti nukentėjusiajai J. A. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Daiktinius įrodymus: dvi daktiloskopines plokšteles su pirštų pėdsakais, 2 kompaktines plokšteles CD-R su joje esančiu GMP kvietimo pokalbio garso įrašu, Kauno apskrities VPK, skaitmeninę laikmeną iš programos „Skype“ (pokalbiai), palikti prie bylos.
V. N. priklausančius daiktus: juodos spalvos su baltomis juostomis striukę, violetinės spalvos sportines kelnes, grąžinti L. N..
A. V. priklausančius daiktus: rusvos spalvos popierinį maišą; pilkos spalvos vyriškas apatines kelnaites, pilkos spalvos vyriškas kelnes, pilkos ir juodos spalvos megztinį, jam grąžintini.
G. B. priklausančius daiktus: rudos spalvos kelnes, pilkos spalvos švarką, pilkos spalvos megztinį, juodos spalvos sportinius batus, raktų dėklą su 5 vnt. raktų; mobilųjį telefoną „Nokia“ IMEI: (duomenys neskelbtini); SIM kortelė „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini), mobilųjį telefoną „Nokia“, SIM kortelė „Pildyk“, raktų ryšulį ir raktų dėklą, 96 centus, saugomus Kauno apskrities VPK Finansų skyriuje, jam grąžintini.
L. J. drabužius: šviesiai mėlynos spalvos sportinį švarkelį, juodos spalvos sportines kelnes, apatines kelnaites, baltos spalvos puskojines, rankinę, geltonos spalvos šukas, tuščią „Lorafen“ vaistų pakelį; 6 siūlų ritinėlius, 1 juodų siūlų ritinį, plastikinę piniginę, dvi medvilninės juodos spalvos kojines, gumutę plaukams surišti, tušinuką, sunaikinti.
L. N., V. N., G. B., V. B. ir O. R. seilių pavyzdžius, daktiloskopinius pirštų ir delnų pavyzdžius sunaikintini.
Teisėjai Albinas Bielskis
Laima Garnelienė
Elena Vainienė
