E. J. pagal BK 284 str., 135 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-641-449/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42185-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.2.8., 1.2.26.2.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teisėjų Violetos Ražinskaitės, Lino Žukausko,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

gynėjai Verai Gortovanovai,

nuteistajam E. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. ir jo gynėjos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. nuteistas:

pagal BK 284 str. 1 d. 100 MGL dydžio (3 766 Eur) bauda,

pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam E. J. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo E. J. priteista 83,82 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti nukentėjusiajam K. T..

Iš nuteistojo E. J. priteista 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti nukentėjusiajam N. G..

Iš nuteistojo E. J. taip pat priteista 9 821,06 Eur nukentėjusiojo K. T. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

E. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 28 d., apie 23 val., viešoje vietoje, gatvėje prie veikiančios užkandinės „X“, esančios (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, grupės poilsiaujančių žmonių, laukiančių užsakyto užkandinėje maisto, akivaizdoje, dėl chuliganiškų paskatų, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, ranka sudavė vieną smūgį N. G. (N. G.) į galvos sritį, tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. K. T. paklausus jo apie tokio elgesio priežastį, tęsdamas nusikalstamą veiką, ranka sudavė K. T. vieną smūgį į veido sritį, dėl ko pastarasis griuvo ant asfalto, taip padarydamas K. T. sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – galvos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, poodine kraujosruva apie kairę akį, odos nubrozdinimu viršugalvyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje ir galvos smegenų dešinio pusrutulio sumušimu, taip dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė K. T. sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką.

Nuteistasis E. J. ir jo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Atmesdamas nuoseklius ir išsamius E. J., liudytojų R. D., V. J. parodymus ir kitus įrodymus, teismas netinkamai įvertino įrodymus bei pažeidė BPK 1 str. nuostatą, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Skunde nurodoma, kad teismas ignoravo baigiamojoje kalboje gynėjos išdėstytus argumentus ir faktus. Šiuos argumentus bei faktus dėsto ir apeliaciniame skunde.

E. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2015 m. liepos 28 d., apie 23 val., prie užkandinės „X“, (duomenys neskelbtini), stovėjo grupelė asmenų. Jam einant į užkandinę jie juokėsi iš jo, iš veidų suprato, kad neblaivūs. Vėliau vienas tamsių plaukų vaikinas išvadino jį „čebureku“, t. y. susidarė išprovokuota konfliktinė situacija. Tada jis priėjo prie to vaikino ir kaire ranka palenkė jo galvą – stūmė ties žandu. Vėliau sužinojo, kad tai N. G., kuriam jokių sužalojimų nepadarė, jo atsiprašė. Konfliktas būtų pasibaigęs, jeigu nukentėjęs K. T. būtų neįsikišęs. Jį laikė jo mergina, bet K. T. veržėsi link jo automobilio. Išsigandęs, kad sudaužys automobilio stiklus, E. J. išlipo iš automobilio ir artėjo prie nukentėjusiojo, kuris jam sudavė į kaklą, nuo ko E. J. apsvaigo. Tuo metu šalia atsiradęs R. D. ranka sudavė nukentėjusiajam ir po šio smūgio pastarasis nukrito ant asfalto. E. J. ne boksininkas ir pagal charakterį neagresyvus. R. D. yra boksininkas, šoklus ir gerai įvaldęs smūgio techniką. Nukentėjęs K. T. įvykio metu buvo neblaivus (Specialisto išvadoje Nr.T-A5974/15(01) nurodyta, kad kraujyje rasta 1,76 prom. etilo alkoholio) ir agresyviai nusiteikęs, tai patvirtino liudytojas A. M.. Teismas nukentėjusiojo K. T. norą išsiaiškinti su E. J. įvertino kaip adekvatų ir pateisinamą. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr.G916/15(05) matosi, kad po smūgių sudavimo E. J. kumščių sužalojimų galėjo nelikti kaip ir ant jo kaklo. Iš esmės šią specialisto išvadą teismas įvertino taip: nėra ant kaklo sužalojimų, tada tai patvirtina liudytojų parodymus, kad nukentėjęs E. J. nesmūgiavo; bet ant jo kumščių nerasti sužalojimai nepaneigia, kad lemiamą smūgį K. T. sudavė jis. E. J. nustatyta tik poodinė kraujosruva kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, kuri atsirado kitomis aplinkybėmis. Specialisto išvadoje Nr. G 906/15(05) nustatyta, kad R. D. minkštųjų audinių patinimas ir poodinė kraujosruva kairės plaštakos išorinio paviršiaus srityje, ties 3-čio piršto pagrindu galimai nurodytu laiku suduodant į smakrą. Tuo laikotarpiu jokių bokso treniruočių nebuvo, o ir treniruotės vyksta tik su bokso pirštinėmis.

E. J. parodymus patvirtino R. D., kuris apklaustas teisme vadovaujantis BPK 82 str.3 d. nuostatomis, parodė, kad buvo įsibėgėjęs ir pašokęs į orą, trenkė šviesiam vaikinui. Pataikė į smakrą, po šio smūgio vaikinas krito ant žemės. Po smūgio jam ištino kairės rankos krumpliai. Tokius detalius ir nuoseklius parodymus R. D. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje. Tačiau teismas daro išvadą, kad tai nepatvirtina E. J. parodymų, o specialisto išvadoje R. D. nustatytas sužalojimas, padarytas galimai tuo pačiu metu, teismo nuomone (ne specialisto), tokį sužalojimą R. D. galėjo pasidaryti kitoje vietoje ir nesmūgiuojant į žmogų.

Liudytoja V. J. teisme parodė, kad nukentėjęs nugriuvo nuo jos brolio R. D. smūgio. Jai labai brangus ir sutuoktinis E. J., ir brolis R. D., bet laikosi nuostatos, kad turi būti teisingumas, t. y. atsako kaltininkas. Pareigūnams sulaikius E. J., važiuojant automobiliu, jis nesakė, kad trenkė vieną smūgį nukentėjusiajam ji žino, kad tai padarė jos brolis R. D.. Matė jo sužeistą ranką. Kodėl pareigūnai teigia, kad sutuoktinis jiems prisipažino nežino. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nenurodė, kad nukentėjęs nukrito nuo jos brolio smūgio. 2015 m. rugpjūčio 3 d. apklausos metu pasirašė, kad supažindinta su teisėmis ir pareigomis, bet suprato, jog draudžiama duoti parodymus prieš šeimos narį ir artimą giminaitį. Pas tyrėją jai buvo šokas, ji pasirašė šį protokolą net neskaičiusi. Apklausa prasidėjo iš karto po pasirašymo. Liudytojo apklausos protokolą ji perskaitė, bet ir ten buvo frazė, kad draudžiama duoti parodymus prieš šeimos narį. Tyrėja S. P. teisme parodė, kad ji surašė teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo protokolą, o liudytojo apklausos protokole praleido žodį „versti“, todėl pagal esmę gavosi „draudžiama duoti parodymus“, t. y. padarė techninę klaidą. Tačiau, apeliantų nuomone, tai teisininko suvokimas, bet ne asmens, kuris streso būsenoje apklausiamas apie artimųjų veiksmus. Teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo protokolą liudytoja V. J. pasirašė 2015 m. rugpjūčio 3 d. 9 val. 21 min., o apklausa pradėta 9 val.22 min. Akivaizdu, kad per šį laiko tarpą protokolo perskaityti negalėjo, turinio neįsisavino, užteko tik jį pasirašyti. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į šias faktines aplinkybes ir padarė išvada, kad V. J. naudojasi technine klaida, padaryta tyrėjos.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareigūnų liudytojų D. Š. ir T. Š. parodymus apie tai, kad važiuojant į komisariatą E. J. sakė, jog sudavė į veidą, o apie tai kitą dieną jie surašė tarnybinius pranešimus, ignoravo tai, kad skirtingų pareigūnų laisvu stiliumi 2015 m. rugpjūčio 4 d. surašyti pranešimai beveik žodis į žodį, toks pats stilius, o juose pateikiama informacija, kuri tai dienai šiems pareigūnams negalėjo būti žinoma – nepilnamečio liudytojo R. D. gimimo data. I. Š. teisme parodė, kad R. D. nepažįsta, su juo nebendravo, tyrimo neatliko, automobilyje jokių kalbų apie jį nebuvo. Minėti tarnybiniai pranešimai adresuoti viršininkui M. A., bet jie jam nepateikti ir neregistruoti, o atiduoti tyrėjai. E. J. neprisipažino, o apklausiamas įtariamuoju parodė, kad kaltu neprisipažįsta.

Iškarto po įvykio tyrėjas J. B. apklausė liudytoją E. T.. Tyrėjas parodė, kad apklausos protokole užfiksavo viską, ką liudytojas pasakojo ir šis liudytojas jam atrodė blaivus. Liudytojas E. T. parodė, kad lemiamą smūgį K. T. sudavė žemesnio ūgio vaikinas, o žemesnio ūgio vaikinas yra R. D.. Tačiau kitos apklausos metu E. T. pakeitė parodymus ir parodė, kad suklydo dėl žemesnio ūgio vaikino, matė, kaip stambesnis vaikinas kumščiu trenkė K. T. į veidą. Parodė ir tai, kad tyrėjas J. B. suklydo, ranka surašyto protokolo neperskaitė ir klaidos nepastebėjo. Teismas tuo patikėjo, nes kiti įvykį matę asmenys teigia, kad sužalojimą nukentėjusiajam padarė E. J..

Liudytoja G. B. parodė, kad paties smūgio, kontakto nematė, tačiau suprato, jog K. T. trenkė aukštesnis vaikinas, nes jis ėjo link K.. Tai, kad link nukentėjusiojo ėjo, neneigia ir E. J., tačiau šalia buvo ir R. D.. Liudytoja D. R. parodė, kad jai atrodo, kad trenkė stambesnis vaikinas, nors buvo priėjęs ir kitas vaikinas, abu puolė link K.. Vėlgi paties smūgio nematė. Kitos apklausos metu parodė, kad kada buvo suduotas smūgis K. į galvą, stambesnis stovėjo priešais K.. Liudytoja nenurodo, kur tuo metu buvo kitas vaikinas, taip pat neparodė, kas smūgiavo.

Nukentėjusiojo N. G., liudytojų E. M., M. R., E. G. parodymai apie įvykio detales, pasakytus žodžius, nors ir skiriasi, bet jie vieningai parodė, kad sudavė stambesnis vaikinas, kuris konfliktavo su N. G.. Jų parodymų teismas kritiškai neįvertino. Neatsižvelgė ir į tai, kad N. G. iš matymo pažįsta R. D., konfliktavo su nepažįstamu E. J.. Nepaneigta, kad liudytojų parodymai, kaltinantys E. J., yra atpildas už jo elgesį su jų draugu N. G.. Be to, visi šie liudytojai artimi draugai, nuolat bendraujantys ir galimai aptarė smūgio sudavimo K. T. versiją. R. D. gyvena (duomenys neskelbtini) (apie tai žinojo N. G.), labai jauno amžiaus, o E. J. žymiai vyresnis, turintys tam tikrą materialinę bazę, galimai dėl to būtų realesnė galimybė atlyginti materialinę žalą nukentėjusiajam. Tačiau teismas šiuos argumentus palaikė deklaratyviais.

E. J. neturi jokio pagrindo apkalbėti R. D. ir kaltę versti jam. Pastarasis yra jo sutuoktinės brolis, nenori gyvenimo pradėti nuo melo, nes bendrauja su jų tėvais, artimaisiais.

Skunde pažymima ir tai, kad E. J. prašymu jam bei liudytojui R. D. sutikus buvo paskirtas psichofiziologinis tyrimas poligrafu. Jie tvirtai įsitikinę savo parodymų apie įvykį teisingumu, primygtinai prašė atlikti šį tyrimą. Atvykę atlikti tyrimą labai jaudinosi, bet buvo įsitikinę, kad jie nepateks į tokio pobūdžio atliekamam tyrimui leidžiamą „paklaidą“. Išvada buvo netikėta – abu sako netiesa. Prašymas atlikti pakartotinį tyrimą buvo atmestas.

Apeliantai nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neatsakyta į pagrindinį klausimą, kodėl kategoriškai tikima tik nukentėjusiojo draugų parodymais, kodėl po E. J. ir R. D. apklausų pareigūnai neatliko visų įvykio liudytojų parodymų eksperimentą, t. y. atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes. Vėliau šis procesinis veiksmas beprasmis: praėjo daug laiko, visi liudytojai apklausti ir įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus. Akivaizdu, kad jie jau nekeis savo parodymų.

E. J. pripažino, kad nereikėjo reaguoti į N. G. replikas, už įvykusį tarp jų konfliktą jo atsiprašė. Dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., iš esmės E. J. savo kaltę pripažino ir gailėjosi. Tačiau, apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas visus įrodymus kryptingai analizavo nukentėjusiojo ir jo draugų naudai, t. y. nepagrįstai E. J. nuteisė pagal BK 135 str. 2 d. 8 p.

Nuteistasis E. J. ir jo gynėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, E. J. pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. išteisinti, nes neįrodyta, kad E. J. padarė nusikalstamą veiką.

Nukentėjusysis K. T. atsikirtimuose į nuteistojo E. J. ir jo gynėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniu skundu nesutinka, nes šis skundas yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat ir tuos įrodymus, kuriuos atmeta kaip nepatikimus. Teismas visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nuosprendyje padarytos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu, t. y. teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir jų tarpusavio ryšį, taip pat pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino įrodymų visumą. Nukentėjusiojo K. T. nuomone, nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Nors E. J. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų jo, K. T., N. G. parodymais, liudytojų D. R., M. R., G. B., E. T. E. M., S. P., D. Š., I. S. parodymais bei liudytojos E. G., duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir teisiamajame posėdyje perskaitytais parodymais, taip pat ir bylos rašytiniais įrodymais (teismo medicinos specialisto išvadomis, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuotais duomenimis, psichofiziologinio tyrimo poligrafu specialisto išvadomis). O apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių bylos duomenys nepatvirtina.

Atsikirtimuose nurodoma, kad nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad E. J. parodymų apie tai, kad susitikus su juo, K. T., pastarasis pirmas jam sudavė smūgį į kaklą, bei E. J., R. D. ir V. J. parodymų, kad smūgį K. T., nuo kurio pastarasis krito ir buvo sunkiai sužalotas, sudavė R. D., nepatvirtina kitų nagrinėjamą įvykį mačiusių asmenų, kurie kategoriškai parodė, kad jis, K. T., E. J. jokių smūgių nesudavė ir nemėgino suduoti, o vienintelį smūgį jam, K. T., nuo kurio jis krito, sudavė E. J., o ne R. D.. Be to, liudytojų parodymus apie tai, kad jis, K. T., E. J. jokių smūgių nesudavė iš esmės patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad E. J. nurodytoje vietoje – kakle, kur neva sudavė nuteistajam jis, K. T., jokių sužalojimų nenustatyta.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog E. J. parodymus patvirtina R. D. parodymai. Liudytoju apklaustas R. D. parodė, kad įsibėgėjęs, pašokęs į orą trenkė šviesiam vaikinui, pataikė į smakrą ir po šio smūgio vaikinas krito ant žemės. Tačiau, nors R. D. apklausos metu ir nurodė tokias įvykio aplinkybes, tačiau tokius jo parodymus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paneigia N. G., D. R., M. R., G. B., E. T. E. M., parodymai. Be to, iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1114/15 (05) duomenų matosi, kad jam, K. T., nustatyti sužalojimai kairėje akyje ir pakaušyje, tačiau nenustatyti sužalojimai smakre, o išvadoje nurodytas paviršinis apatinės lūpos odos nubrozdinimas padarytas vienu bukabriaunio daikto trauminiu poveikiu, galimai atsitiktinai tokiu daiktu įdreskiant ar panašiai užduotyje nurodytu arba jam artimu laiku, tačiau šis sužalojimas nėra būdingas smūgiavimui ranka (1 t., 39-40 b.l.). Tokie išvadoje užfiksuoti duomenys, leidžia teigti, jog jam, K. T., smūgis buvo suduotas ne į smakrą, kaip teigia R. D., o į kairę akį. Be to, E. J. prašymu bei jo ir R. D. sutikimu nagrinėjant bylą teisme buvo paskirtas jų psichofiziologinis tyrimas poligrafu ir, kaip matyti iš specialisto išvadų, šie asmenys, teigdami, kad smūgį jam, K. T., dėl kurio jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, sudavė R. D., sako netiesą. Esant tokiems bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė R. D. duotus parodymus, kaip prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams, ir jais nesivadovavo priimdamas nuosprendį.

Apeliaciniame skunde, kaip ir gynėjos baigiamojoje kalboje, nurodomi V. J. parodymų keitimo motyvai yra išsamiai aptarti nuosprendyje. Kitaip juos vertinti nėra jokio pagrindo, juo labiau, jog apeliaciniame skunde sąmoningai ignoruojama aplinkybė, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu V. J. iš pradžių davė parodymus (tame tarpe ir apie tai, kad nematė kas jam, K. T., sudavė smūgį), kuriuos tyrėja surašė į protokolą, o tik vėliau, baigus apklausą ir atspausdinus protokolą, ji perskaitė kas jame parašyta. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė V. J. parodymus apie ikiteisminio tyrimo metu pirminių parodymų keitimo motyvus ir nesivadovavo šios liudytojos parodymų dalimi dėl jos teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių apie tai, kas sudavė jam, K. T., smūgį.

BPK 301 str. l d. nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apklausta teismo posėdžio metu G. B. parodė, jog mano, kad smūgį K. sudavė aukštesnysis vaikinas, nes jis stovėjo priešais K. ir kėlė rankas, darė judesius rankomis. Paties smūgio nematė. Ji taip pat parodė, kad tuo metu, kai E. J. buvo užsimojęs, su juo buvęs kitas vaikinas stovėjo arčiau jos ir klausė, kas yra, kas yra. Jeigu šis vaikinas būtų sudavęs smūgius, ar būtų pašokęs prieš K., būtų mačiusi, nes tarp jos ir žemesnio ūgio vaikino buvo 4-5 žingsnių atstumas, tačiau šis jokių veiksmų neatliko. Liudytoja D. R. teisme kategoriškai parodė, kad smūgį, nuo kurio buvo sužalotas K., sudavė E. J.. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta motyvų, dėl ko tokie liudytojų parodymai teismo turėjo būti vertinami kaip neteisingi ar nepatikimi, todėl, nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių liudytojų parodymais grindė E. J. kaltę. Pirmosios instancijos teismas išsamiai apklausė ir E. T. dėl 2015 m. liepos 28 d. apklausos protokole jo nuodytų aplinkybių apie tai, kad smūgį K. T. sudavė žemesnysis vaikinas. E. T. parodė, kad po įvykio jis buvo streso būsenoje ir iš streso suklydo, pasakė ne taip, kaip iš tikrųjų buvo, jo parodymus tyrėjas rašė ranka, po to protokolą jis skaitė, bet buvo sunkus raštas, nelabai jį galėjo perskaityti, teisingus parodymus davė kitos apklausos metu ir teisme. Todėl, nukentėjusiojo nuomone, teismas pagrįstai nesivadovavo E. T. 2015 m. liepos 28 d. apklausos metu duotais parodymais, o teisingais ir patikimais laikė teismo posėdžio metu šio liudytojo duotus parodymus.

Apeliantai ginčija liudytojų D. S. ir I. S. parodymų patikimumą. Skunde nurodoma, kad šių liudytojų (policijos pareigūnų) tarnybiniai pranešimai yra surašyti žodis žodin identiškai, taip pat ir tai, jog tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės, kurių tuo metu pareigūnai žinoti negalėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nuosprendyje nesirėmė skunde nurodomais tarnybiniais pranešimais, o vertino šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

Nukentėjusysis sutinka su teismo atmestais E. J. gynybos argumentais apie tai, kad nukentėjusiųjų draugai tyčia duoda neteisingus parodymus, smūgį jam, K. T., padarant sunkų sveikatos sutrikdymą, sudavė ne R. D., dėl geresnės E. J. turtinės padėties ir realesnės galimybės nukentėjusiesiems gauti žalos atlyginimą, kadangi, teismo manymu, šie argumentai yra visiškai deklaratyvūs. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad toks nuosprendyje nurodytas gynybos argumento vertinimas yra nepagrįstas, tačiau skunde nenurodyta, kodėl pirmosios instancijos teismas tokius argumentus turėjo vertinti kitaip.

Nors N. G. ir parodė, kad iš matymo žinojo R. D., tačiau N. G. parodė, jog R. D. pažinotų taip gerai, kad galėtų vertinti jo turtinę padėti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai, nurodantys, jog jį, K. T., sužalojo E. J., būtų E. J. pažinoję ir žinoję E. J. turtinę padėtį. Tuo tarpu E. J. ir R. D. teigdami, jog jį, K. T., sužalojo R. D., akivaizdžiai siekia pasinaudoti BK 92 str. l d. nuostatomis, nes R. D. buvo nepilnametis.

Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nešališkai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, teisingai įvertinęs kiekvieną atskirai ir kaip visetą, tinkamai susiejo juos į vieningą loginę visumą ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas, kad būtent E. J. ranka sudavė jam, K. T., vieną smūgį į veido sritį, dėl ko jis griuvo ant asfalto ir taip jam sunkiai sužalojo sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d.8 p. ir 284 str. l d. Todėl nuteistojo E. J. ir jo gynėjos skundas yra atmestinas.

Nukentėjusysis K. T. atsikirtimuose prašo nuteistojo E. J. ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą, taip pat iš nuteistojo E. J. priteisti išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti paduodant atsikirtimus į apeliacinį skundą.

Teismo posėdyje nuteistasis E. J. ir jo gynėja prašo patenkinti jų apeliacinį skundą. Prokurorė prašo nuteistojo E. J. ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Nurodo, kad teismas, atmesdamas E. J., liudytojų R. D. ir V. J. parodymus, tinkamai jų neįvertino, o patikėjęs nukentėjusiojo K. T. draugų liudytojų parodymais, nepagrįstai E. J. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. Prašo E. J. pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. išteisinti, nes, apeliantų nuomone, neįrodyta, kad E. J. padarė šią nusikalstamą veiką. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., skunde nurodoma tik tiek, kad E. J. atsiprašė nukentėjusiojo N. G. ir iš esmės savo kaltę pripažįsta ir gailisi.

Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, teisėjų kolegija bylą ir priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Visus apeliacinio skundo argumentus ir prašymus teisėjų kolegija atmeta.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai bei nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino E. J. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta nuteistojo nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

Kad E. J. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė T. T. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti bei įvertinti įrodymai. Nors nuteistasis E. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltu neprisipažino, o parodė, kad kitas asmuo – R. D. sudavė smūgį, nuo jo smūgio ir buvo sunkiais sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, tačiau tai, kad būtent E. J. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, patvirtina kito nukentėjusiojo N. G., liudytojų D. R., G. B., E. T., M. R., E. M., D. Š., I. Š. parodymai, taip pat ir liudytojos E. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, specialisto išvados Nr. G 1114/15 (05), Nr. G 916/15 (05), Nr. G 906/15 (05), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai ir kiti įrodymai. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje.

Išnagrinėtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina E. J. kaltę, jog nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje būtent E. J. be jokios dingsties ranka vieną kartą sudavė smūgį K. T. į veido sritį, nuo šio smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant asfalto, šiais savo veiksmais E. J. sunkiai sutrikdė T. T. sveikatą, nes dėl padarytų sužalojimų kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu ir nukentėjusiajam buvo atlikta operacija.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad smūgį K. T. sudavė ne E. J., o R. D.. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi suinteresuotų liudytojų – nukentėjusiojo K. T. draugų parodymais, o nuteistojo E. J., V. J. ir R. D. parodymus atmetė, todėl, apeliantų nuomone, netinkamai įvertino įrodymus ir pažeidė BPK 1 str. nuostatas. Skunde nurodoma dar ir tai, kad teismas ignoravo nuteistojo gynėjos baigiamojoje kalboje išdėstytus argumentus. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal galiojančią teisminę praktiką įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamieji ir nuteistieji bei jų gynėjai, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje teismas BPK nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisyklių nepažeidė, visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos. Pagal BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Todėl teismas BPK 1 str. 1 d. įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos nepažeidė.

Iš bylos matosi, kad įvykio vietoje kaltinime nurodomu laiku betarpiškai buvo nuteistasis E. J. kartu su sutuoktine liudytoja V. J. ir sutuoktinės broliu liudytoju R. D., taip pat ir nukentėjusysis K. T. kartu su draugais, tai – kitu nukentėjusiuoju N. G., liudytojais D. R., G. B., E. T., M. R., E. M., E. G.. Tiek iš paties nuteistojo, tiek iš nukentėjusiojo N. G. ir liudytojų parodymų matosi, kad pirmiausia konfliktas prasidėjo tarp nuteistojo E. J. ir nukentėjusiojo N. G., šio konflikto metu E. J. dėl mažareikšmės dingsties ranka sudavė vieną smūgį N. G. į galvos sritį. Šių aplinkybių neginčija ir nuteistasis bei jo gynėja apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo, nukentėjusiojo N. G. ir minėtų liudytojų parodymų matosi ir tai, kad po tokių nuteistojo E. J. veiksmų prieš N. G. kitas nukentėjusysis K. T. paklausė nuteistojo apie tokio jo elgesio priežastį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šis konfliktas ir būtų pasibaigęs, jeigu K. T. nebūtų įsikišęs.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad tokį K. T. poelgį sąlygojo prieš tai buvę aiškiai neteisėti E. J. veiksmai, o, atsižvelgiant į tai, kad nuo E. J. buvo betarpiškai nukentėjęs K. T., kuris įvykio dieną šventė savo gimtadienį, draugas, dalyvavęs šioje šventėje, K. T. noras su E. J. išsiaiškinti konflikto priežastis šioje situacijoje buvo visiškai adekvatus ir pateisinamas. Tai, kad K. T. nulipo nuo šaligatvio ir ėjo link kaltinamojo automobilio, niekaip neparodo, jog K. T. kėlė grėsmę kaltinamajam ar su juo buvusiems asmenims, arba jų automobiliui, ką kaip priežastį eiti pasitikti K. T. nurodė E. J.. Teismas pažymėjo ir tai, kad E. J., su kuriuo kartu buvo ir R. D., su K. T. susitiko gatvės važiuojamosios dalies viduryje, t. y. už kelių metrų nuo automobilio, kas akivaizdžiai rodo, jog jokios tiesioginės grėsmės K. T. nekėlė. Todėl E. J. nurodytą priėjimo prie K. T. priežastį teismas pripažino kaip pasirinktą nuteistojo gynybos būdą, šios nurodytos priežasties nepatvirtina jokie byloje esantys parodymai ir ją atmetė. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

BK 28 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Daryti išvadą, kad K. T., klausdamas dėl paties E. J. smurtinių veiksmų prieš N. G., artėjo prie nuteistojo automobilio, tuo metu tikrai grėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis į jo ir (ar) kartu su juo buvusių asmenų (liudytojų V. J. ir R. D.) gyvybę ar sveikatą, ar į jų automobilį, pagrindo nėra ir tai privalėjo suprasti pats E. J.. Todėl nėra galimybės jo veiksmus laikyti būtinąja gintimi ar būtinosios ginties ribų peržengimu, o, kaip pirmosios instancijos teismas nurodė, K. T. noras su E. J. išsiaiškinti konflikto priežastis šioje situacijoje buvo visiškai adekvatus ir pateisinamas. Tuo tarpu E. J. atsakas į tokį K. T. klausimą apie prieš tai paties nuteistojo neteisėtus veiksmus prieš jo draugą nukentėjusįjį N. G. nebuvo adekvatus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. J. ne boksininkas ir nėra agresyvaus charakterio, o K. T. buvo neblaivus ir agresyviai nusiteikęs. Iš bylos matosi, kad liudytojas A. M. parodė, kad K. T. buvo pakankamai kovingai nusiteikęs, girdėjo apsižodžiavimą, tačiau jis įvykyje nedalyvavo, įvykio betarpiškai ir nematė, o tiesiogiai įvykį matę liudytojai parodė priešingai ir paneigė šio liudytojo parodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, E. J. dėl mažareikšmės dingsties atlikti smurtiniai veiksmai prieš N. G. nuteistojo charakterio neapibūdina kaip neagresyvaus asmens. Be to, ne tik boksininkai gali sunkiai sutrikdyti kito asmens sveikatą, tam nereikia ypatingai pasiruošti ar turėti itin didelės jėgos ir tai matosi iš paties nuteistojo atliktų veiksmų prieš K. T. bei tų veiksmų pasekmių. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir jie tikrai nepaneigia E. J. kaltės. Byloje nustatyta, kad sudavęs smūgį N. G., E. J. tęsė nusikalstamą veiką ir smūgį sudavė K. T.. Paneigti ir nuteistojo E. J. bei liudytojų V. J. bei R. D. parodymai apie tai, kad prieš sunkiai sutrikdant K. T. sveikatą, pats nukentėjusysis pirmas sudavė smūgį E. J. į kaklo sritį. Teismas padarė išvadą, kad E. J. parodymų, kad susitikus su K. T., pastarasis pirmas jam sudavė smūgį į kaklą, bei E. J., R. D. ir V. J. parodymų, kad smūgį K. T., nuo kurio pastarasis krito ir buvo sunkiai sužalotas, sudavė R. D., nepatvirtina kitų įvykį mačiusių asmenų, kurie kategoriškai nurodė, kad K. T. E. J. jokių smūgių nesudavė ir nemėgino suduoti, o vienintelį smūgį K. T., nuo kurio pastarasis krito, sudavė E. J., o ne R. D.. Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad liudytojų, teigiančių, jog K. T. E. J. jokių smūgių nesudavė, iš esmės patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad E. J. nurodytoje vietoje – kakle, kur neva sudavė jam K. T., jokių sužalojimų nenustatyta.

Kaip minėta, apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad smūgį K. T. sudavė E. J.. Apeliantų nuomone, teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis tik nukentėjusiojo draugų parodymais, o nuteistojo ir liudytojų V. J. ir R. D. parodymus nepagrįstai atmetė.

Nuteistasis E. J. parodė, kad pamatęs ateinantį K. T. išlipo iš automobilio, taip pat iš automobilio išlipo ir R. D., kuris sudavė vieną smūgį K. T. į smakrą, po kairiu žandikauliu, nuo šio smūgio nukentėjusysis nukrito. Liudytojai R. D. ir V. J. taip pat parodė, kad šį smūgį nukentėjusiajam K. T. sudavė R. D.. V. J. teisme parodė dar ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog nematė, kas sudavė K. T. smūgį, nes tyrėja pasakė, jog ji neturi teisės kaltinti savo artimą žmogų. Teisme perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja parodė, kad apklausiama tyrėjos buvo šoko būsenoje.

Iš bylos matosi, kad teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokole V. J. pasirašė 2015 m. rugpjūčio 3 d. 9 val. 21 min. (2 t., 98 b.l.), o jos apklausa pradėta 9 val. 22 val. (2 t., 100-102 b.l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiausia liudytojas yra supažindinamas su savo teisėmis ir pareigomis, o tik tada pradedama jo apklausa, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad V. J. nespėjo perskaityti šio protokolo, į jo turinį neįsigilino, o tik pasirašė, visiškai nepagrįsti, nes jie neatitinka liudytojo apklausos procedūros. Iš teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolo matosi, kad V. J. pasirašė šį protokolą, savo parašu ji patvirtino, kad jai, be kitų teisių, buvo išaiškintos ir liudytojo teisės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. – draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, taip pat ir BPK 82 str. 2 d. – įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Iš liudytojo V. J. apklausos protokolo matosi, kad V. J. parodė, jog yra supažindinta su savo teisėmis ir pareigomis, žino, kad draudžia duoti parodymus prieš šeimos narį ir artimą giminaitį, taip pat ir tai, jog sutinka laisva valia ir neįtakojama duoti parodymus prieš šeimos narį ir artimą giminaitį. Teisme buvo apklausta tyrėja, kuri ikiteisminio tyrimo metu apklausė V. J.. Liudytoja tyrėja S. P. parodė, kad žodžiu išaiškino liudytojos V. J. teisės, kokį ji turi statusą, taip pat išaiškinus šiai liudytojai teises, apie tai surašė atskyrą protokolą, kurį liudytoja V. J. prieš apklausą pasirašė, patvirtindama, kad jos teisės ir pareigos jai buvo išaiškintos. Po to apklausos protokole ji pažymėjo, kad V. J. teisės ir pareigos yra išaiškintos, kad ji žino, jog draudžiama versti duoti parodymus prieš šeimos narį ir artimą giminaitį, nes V. J. sutuoktinis šioje byloje buvo įtariamasis, o brolis – liudytojas. Apklausos protokole rašydama šį sakinį, praleido vieną žodį – „versti“, t. y. padarė techninę klaidą. Kitame sakinyje, kad V. J. laisvanoriškai, savo valia sutinka duoti pilnus ir išsamius parodymus, patvirtino, kad V. J. savo teisę atsisakyti duoti parodymus suprato. Liudytoja tyrėja S. P. parodė ir tai, kad liudytoja V. J. apklausos protokole įrašytą frazę „draudžiama duoti parodymus“ pamatė tik po apklausos, kai protokolas buvo atspausdintas ir būtent atspausdintą protokolą V. J. ir perskaitė. Klaidą sakinyje ji pamatė jau po apklausos, kai visus parodymus ji buvo davusi savanoriškai.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad V. J. parodymai, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nenurodė, kas sudavė smūgį K. T. todėl, kad tyrėja, kaip užrašyta jos apklausos protokole, jai buvo pasakiusi, jog draudžiama duoti parodymus prieš šeimos narį ar artimą giminaitį ir dėl to ji nenurodė, kad smūgį K. T. sudavė jos brolis, akivaizdžiai yra neteisingi. Kaip matyti iš byloje esančio Teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo protokolo, teisės ir pareigos V. J., tarp jų ir teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra jo šeimos narys ar artimas giminaitis, buvo išaiškintos prieš apklausą (šį protokolą V. J. pasirašė 2015-08-03 9.21 val. – 2 t., 98 b.l., o apklausiama buvo nuo 9.22 val. – 2 t., 100-102 b.l.), o apklausos protokole klaidingai įrašyto sakinio, kad draudžiama duoti parodymus prieš šeimos narį ar artimą giminaitį, ji, atsižvelgiant į tai, kad šis sakinys yra įrašytas kompiuteriu rašytame apklausos protokole, kol protokolas nebuvo atspausdintas (o tai galėjo būti padaryta tik po apklausos). Todėl teismas padarė išvadą, kad V. J., keisdama savo parodymus, naudojasi tyrėjos S. P. apklausos protokole padaryta akivaizdžia technine klaida, apie kurią V. J. galėjo sužinoti tik po to, kai visas jos apklausos protokolas buvo surašytas ir atspausdintas, todėl V. J. parodymus apie pirminių parodymų keitimo motyvus teismas pagrįstai atmetė. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad V. J. teisės ir pareigos buvo išaiškintos prieš apklausiant ją kaip liudytoją tiek žodžiu, tiek ir jai pateikiant patį teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo protokolą, o ji ji pati perskaičiusi šį protokolą savo parašu patvirtino, kad jos teisės ir pareigos jai buvo išaiškintos. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo apklausos protokolą V. J. perskaitė tik po apklausos, todėl ir tyrėjos padarytą klaidą, praleidžiant žodį „verčiant“, liudytoja pamatė tik po jos apklausos. Be to, net ir esant šiai techninei klaidai V. J. kitame sakinyje parodė, kad sutinka laisva valia ir neįtakojama duoti parodymus prieš šeimos narį ir artimą giminaitį. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra logiška, kad pati V. J. suprato ir parodė, kad supažindinta su savo teisėmis ir pareigomis, žino, jog draudžia duoti parodymus prieš savo šeimos narė ir artimą giminaitį, o jau kitame sakinyje parodė priešingai, kad laisva valia ir neįtakojama sutinka duoti parodymus prieš šeimos narį ar artimą giminaitį. Todėl esant šioms aplinkybėms teismas pagrįstai ir teisingai padarė išvadą, kad V. J., keisdama savo parodymus, naudojasi tyrėjos S. P. apklausos protokole padaryta akivaizdžia technine klaida. Apeliaciniame skunde nurodoma dar ir tai, kad V. J. apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji buvo šoko būsenos, tačiau ir šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Iš bylos matosi, kad pati liudytoja dalyvavo 2015 m. liepos 28 d. įvykyje, jos apklausa vyko 2015 m. rugpjūčio 3 d., todėl nėra įtikinama, kad V. J. buvo šoko būsenoje ir dėl to davė neteisingus parodymus. Kitas liudytojas E. T., kuris apklaustas iš karto po įvykio, dar net ligoninės priimamajame, teisėjų kolegijos nuomone, tikrai galėjo būti šoko, streso būsenoje, todėl neteisingai parodė, kad jo draugui nukentėjusiajam K. T. smūgį sudavė R. D., tačiau jau kitoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme parodė, kad smūgį sudavė E. J..

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad liudytojas E. T. parodė, kad smūgį sudavė E. J. K. T., o R. D. tik šalia stovėjo. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, kad nukentėjusiajam smūgį sudavė R. D., tačiau E. T. teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas iš karto po įvykio, ligoninės priimamajame, todėl būdamas streso būsenoje pasakė ne taip, kaip iš tikrųjų buvo. Be to, jo parodymus tyrėjas rašė ranka, todėl skaitydamas protokolą sunku buvo įskaityti raštą, nelabai galėjo jį perskaityti. Pats buvo nustebęs, kad pirmosios apklausos metu parodė, jog nukentėjusiajam smūgį sudavė R. D.. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nėra pagrindo netikėti liudytojo E. T. teisiamajame posėdyje nurodyta aplinkybe, kad jis duodamas pirminius parodymus ligoninės priėmimo skyriuje, kad smūgį K. T. sudavė mažesnis iš vaikinų, t. y. R. D., dėl streso galėjo suklysti, o ranka surašyto jo apklausos protokolo neperskaitė ir klaidos nepastebėjo. Iš bylos matosi, kad iš tikrųjų E. T. pirmą kartą apklaustas iš karto po įvykio, net ligoninės priimamajame. Sunkiai sužalota K. T. sveikata buvo 2015 m. liepos 28 d., apie 23 val., o liudytojo E. T. apklausa pradėta 2015 m. liepos 28 d. 23 val. 35 min. Iš bylos matosi ir tai, kad nukentėjusysis K. T. buvo E. T. draugas, nes tą vakarą būtent ir šventė nukentėjusiojo gimtadienį. Be to, kaip teisingai teismas nurodė, liudytojo E. T. parodymus apie tai, kad būtent E. J. sudavė K. T., nuo kurio šis nugriuvo ant asfalto, patvirtina ir kitų liudytojų parodymai.

Liudytojai D. R., M. R., E. M., E. G. ir nukentėjusysis N. G. parodė, kad K. T. smūgį į veido sritį sudavė būtent E. J., o nuo šio smūgio nukentėjusysis nukrito ant asfalto.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, D. R. kategoriškai parodė, kad E. J. trenkė K. T., nors pribėgęs prie nukentėjusiojo buvo ir R. D.. Iš teisiamojo posėdžio protokolo, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, matosi ir tai, kad liudytoja G. B. paties smūgio sudavimo nematė. Ši liudytoja parodė, kad matė, kaip E. J. užsimojo K. T., o atsisukusi pamatė, jog K. T. nukritęs ant žemės. Liudytoja G. B. parodė dar ir tai, kad tuo metu R. D. buvo 4-5 žingsnių atstumu nuo jos, jis dar jos klausinėjo, kas vyksta. Nors liudytoja G. B. iš tikrųjų paties smūgio sudavimo nematė, tačiau jos parodymai atitinka kitų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus. Liudytoja G. B. matė, kaip E. J. buvo užsimojęs nukentėjusiajam, atsisukusi pamatė jau ant asfalto nugriuvusį K. T., kiti liudytojai D. R., M. R., E. M., E. G., E. T. ir nukentėjusysis N. G. kategoriškai parodė, kad E. J. ne tik užsimojo suduoti smūgį K. T., bet ir sudavė. Teisėjų kolegijos nuomone, G. B. parodė tik tas aplinkybes, kurias tikrai matė, o ko nematė, to ir neparodė. Todėl tai tik patvirtina šios liudytojos parodymų teisingumą. Pažymėtina, kad tuo metu R. D. buvo šalia liudytojos G. B., todėl šios liudytojos parodymai tik dar kartą patvirtina, kad R. D. nesudavė smūgio nukentėjusiajam.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo N. G., liudytojų E. M., M. R. ir E. G. parodymus teismas kritiškai neįvertino. Neatsižvelgė į tai, kad N. G. iš matymo pažįsta R. D., o konfliktavo su nepažįstamu E. J.. Visi liudytojai yra draugai, todėl galimai aptarė smūgio sudavimo K. T. versiją. Ir šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Iš tikrųjų tiek nukentėjusysis N. G., tiek ir liudytojai yra K. T. draugai, tuo tarpu V. J. yra nuteistojo sutuoktinė, o R. D. – nuteistojo sutuoktinės brolis, kuris nusikaltimo metu buvo nepilnametis. Liudytojai E. M., M. R., E. G. ir nukentėjusysis N. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme nuosekliai ir vienodai parodė, kad būtent V. J. sudavė smūgį K. T.. Ir kiti liudytojai parodė, kad nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam. Netikėti šių liudytojų parodymais vien dėl tos priežasties, kad jie yra K. T. draugai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir D. Š. ir I. Š. parodymai. Iš šių liudytojų parodymų matosi, kad sulaikius E. J., jis jau žinojo dėl kokių aplinkybių yra sulaikomas, pats pareigūnams pasakė, kad dėl muštynių, kurių metu jaunuoliui, kuris labiausiai įžeidinėjo, sudavė į veidą. Nors apeliaciniame skunde kritikuojami D. Š. ir I. Š. tarnybiniai pranešimai, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas šių liudytojų tarnybinių pranešimų nevertino, o vertino tik D. Š. ir I. Š. parodymus. Iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad šie pranešimai neišdėstyti kaip įrodymai, kuriais teismas grindžia savo išvadas. Be to, ir specialisto išvada Nr. G 1114/15(05) patvirtina liudytojų ir nukentėjusiojo N. G., kurie yra nukentėjusiojo K. T. draugai, bei liudytojų D. Š. ir I. Š. parodymus apie sužalojimo lokalizaciją, o nuteistojo ir liudytojų V. J. ir R. D. parodymus paneigia. Specialisto išvadoje Nr. G 1114/15(05) nurodyta, kad K. T. nustatyti sužalojimai susiformavo nuo mažiausiai dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais po suduoto smūgio į veido sritį griuvus ir atsitrenkus į kietą pagrindą. Išvadoje nurodyta ir tai, kad K. T. paviršinis apatinės lūpos odos nubrozdinimas nėra būdingas smūgiavimui ranka. Visi liudytojai parodė, kad E. J. sudavė smūgį K. T. į veido sritį, o tuo tarpu nuteistasis, liudytojai V. J. ir pats R. D. parodė, kad R. D. kumščiu sudavė K. T. į smakrą, po kairiu žandikauliu. Specialisto išvadoje Nr. G 906/15(05) nurodyta, kad R. D. nustatyta minkštųjų audinių patikimas ir poodinė kraujosruva kairės plaštakos išorinio paviršiaus srityje ir šis sužalojimas susiformavo kontaktuojant su kietu buku daiktu, galimai suduodant tiek į smakrą, tiek šia sritimi sumušant į bet kokį kitą kietą butą daiktą, o kitoje specialisto išvadoje Nr. G 916/15(05) nurodyta, kad ant E. J. kumščių sužalojimų po smūgių sudavimo nukentėjusiajam į smakrą galėjo nelikti. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad aplinkybė, kad teismo medicinos specialistas R. D. nustatė sužalojimą kairės plaštakos išoriniame paviršiuje, kuris galėjo būti padarytas tuo pačiu metu, kai vyko nagrinėjamas įvykis, taip pat nepatvirtina E. J., R. D. ir V. J. parodymų, nes tokį sužalojimą R. D. galėjo pasidaryti kitoje vietoje ir nesmūgiuojant į žmogų. Vertinant nukentėjusiojo K. T. draugų liudytojų ir kito nukentėjusiojo bei nuteistojo ir jo šeimos narių, artimų giminaičių liudytojų parodymus, teismas atsižvelgė ir į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu E. J. prašymu bei jo ir R. D. sutikimu buvo paskirtas jų psichofiziologinis tyrimas poligrafu ir, kaip matyti iš specialisto išvadų (4 t., 4-5, 9-10 b.l.), šie asmenys, teigdami, kad smūgį K. T., dėl kurio pastarajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, sudavė R. D., sako netiesą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. J. neturi jokio pagrindo apkalbėti R. D., nes jis yra jos sutuoktinės brolis. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, iš nuteistojo parodymų, paties R. D. parodymų ir liudytojos V. J. parodymų keitimo, taip pat ir apeliacinio skundo matosi, kad E. J. kaltę bandoma perkelti R. D.. Iš bylos matosi, kad R. D., gimęs (duomenys neskelbtini), įvykio dieną buvo 17 metų amžiaus. Atsižvelgiant į tai, šias aplinkybes, nukentėjusiojo K. T. atsikirtimuose pagrįstai nurodyta, kad nuteistasis E. J. ir liudytojai V. J. ir R. D. teigdami, kad smūgį sudavė R. D., siekia pasinaudoti BK 92 str. 1 d. nuostatomis, nes nusikaltimo padarymo metu R. D. buvo nepilnametis. Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, netikėti nukentėjusiojo N. G. ir liudytojų E. M., D. ir M. R., E. G., E. T. parodymais vien dėl tos priežasties, kad jie yra K. T. draugai, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo nėra.

Apeliaciniame skunde nurodoma dar ir tai, kad visi liudytojai yra draugai, todėl galimai aptarė smūgio sudavimo K. T. versiją, o parodydami, kad E. J., o ne R. D., sudavė smūgį nukentėjusiajam, tokiu būdu siekia pasinaudoti nuteistojo materialine padėtimi.

Net ir pačiame skunde nurodoma, kad liudytojai nepažinojo E. J., jį matė pirmą kartą, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra logiška, kad šie liudytojai žinotų apie E. J. materialinę padėtį ir siektų ja pasinaudoti duodami melagingus parodymus. Priešingai, iš bylos matosi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios liudytojai E. M., D. ir M. R., E. G., G. B. taip pat ir nukentėjusysis N. G. nuosekliai parodė, kad būtent E. J. padarė nusikalstamą veiką. Dėl liudytojo E. T. parodymų pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu jau šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisakė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad tokie gynybos argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio.

Visa tai, kas išdėstyta, visiškai paneigia E. J. ir jos gynėjos apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad nusikalstamą veiką padarė R. D., o E. J. kaltė grindžiama tik suinteresuotų liudytojų parodymais. Nuteistojo E. J. kaltę sunkiai sutrikdžius K. T. sveikatą patvirtina išnagrinėtų įrodymų visuma. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir E. J. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl padarytų veikų įrodytumo, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – E. J. teisinančius įrodymus. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek duomenų pripažinimas įrodymais, tiek įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-407-489/2015 ir kt.). Vien tai, kad atliktas įrodymų vertinimas neatitinka E. J. ir jos gynėjo norų, nereiškia teisės pažeidimo. Teisingai įvertinęs išnagrinėtų įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. J. kaltu sunkiai sutrikdžius K. T. sveikatą. Teisingai nustatė ir nusikaltimo kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas.

Pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Sveikatos sutrikdymas – žmogaus sužalojimas arba susargdinimas pažeidžiant jo kūno audinių ar organų vientisumą arba sutrikdant jų funkcijas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas ar neveikimas); 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Minėtas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tyčia gali būti ir neapibrėžta, kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties. Kai kaltininkas smurtauja neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, atsakomybė iškyla už faktiškai padarytą žalą. Galiojančioje teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų – tai sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-383/2015, 2K- 172-942/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, kad būtent E. J. veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta K. T. sveikata. Tarp nuteistojo pavojingos veikos (smūgio nukentėjusiajam į veidą) ir kilusių padarinių (sunkaus K. T. sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys. Taip pat nėra abejonių, kad E. J., suduodamas smūgį nukentėjusiajam į veido sritį, suvokė, kad gali sunkiai sutrikdyti K. T. sveikatą, nors ir nenorėjo sunkių padarinių, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Kaip jau minėta, galiojančioje teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų – tai sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Šioje byloje išnagrinėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad E. J. viešoje vietoje, aplinkinių akivaizdoje, be jokios priežasties sunkiai sutrikdė K. T. sveikatą. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad sunkiai sutrikdė K. T. sveikatą E. J., suduodamas nukentėjusiajam smūgį į veidą ir taip tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pradėtus N. G. atžvilgiu, E. J. K. T. sumušė iš esmės be jokios priežasties, tik dėl to, kad pastarasis jo paklausė apie betarpiškai prieš tai atliktus jo neteisėtus veiksmus. Smūgio sudavimas esant tokioms aplinkybėms viešoje vietoje vertinamas kaip chuliganiškas, ypatingai įžūlus elgesys, akivaizdus nepagarbos aplinkiniams demonstravimas. Dėl pastarųjų E. J. veiksmų aiškiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, su K. T. buvę asmenys buvo šokiruoti tokio E. J. elgesio, patyrė išgąstį dėl nusikalstamos veikos sukeltų pasekmių. Todėl teismas pagrįstai ir teisingai E. J. pripažino kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d.

Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas E. J. bausmes teismas nepažeidė BK 41 str. 2 d. ir BK 54 str. 1 d., 2 d. reikalavimų. Bausmės paskirtos atsižvelgiant į visas BK 54 str. 2 d. nurodomas aplinkybes, įvertinus ir padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, ir duomenis, apibūdinančius kaltininkų asmenybes. BK 284 str. 1 d. sankcija numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, BK 135 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų. Pagal BK 284 str. 1 d. E. J. paskyrė švelnesnės rūšies bausmę – 100 MGL dydžio (3 766 Eur) baudą, o pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos minimui. Skirti E. J. pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. švelnesnę bausmę, negu numato įstatymo sankcija, nėra pagrindo. Tam nėra BK 62 str. numatytų būtinų sąlygų ir aplinkybių. Be to, nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas skirti švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmę taikant ir BK 54 str. 3 d. nuostatas. BK 135 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.). Tačiau sprendžiant bausmės klausimą, kolegijos nuomone, šioje byloje būtina atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo sunkumą, bet ir konkrečius to nusikaltimo padarinius. Byloje nustatyta, kad dėl E. J. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis ne tik ilgą laiką buvo komoje, ilgai buvo gydomas, tačiau dėl to ir prarado didesnę dalį darbingumo. Sužalodamas K. T., nuteistasis sužlugdė tolesnę šio nukentėjusiojo, profesionalaus sportininko, sportinę karjerą. Be to, galvos traumos padarinius nukentėjusysis jaus dar ilgą laiką ateityje. Įvertinus tokius nusikaltimo padarinius, nuteistajam pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. paskirta artima sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta. Dėl tų pačių jau aptartų aplinkybių daroma išvada ir apie tai, kad iš nuteistojo E. J. nukentėjusiajam K. T. priteisto neturtinės žalos atlyginimo suma taip pat nėra per didelė. Pažymėtina ir tai, kad švelninti paskirtąsias bausmes arba mažinti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo dydžius neprašoma pačiame apeliaciniame skunde.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo E. J. ir jo gynėjos apeliacinis skundas nepagrįstas, didžioji dalis skunde dėstomų argumentų jau buvo teisingai įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, jam paskirtos bausmės taip pat teisingos. Naikinti arba keisti nuosprendį nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Iš bylos matosi, kad nukentėjusysis K. T. kartu su atsikirtimais į nuteistojo E. J. ir jo gynėjos apeliacinį skundą pateikė ir mokėjimo kvitą bei prašo priteisti iš nuteistojo 100 Eur išlaidas, turėtas dėl procesinio dokumento – atsikirtimų į nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą – surašymo. Šis prašymas tenkintinas, nes byloje paduoti atsikirtimai ir prie jų pridėtas mokėjimo kvitas, patvirtinantis, kad K. T. sumokėjo advokatui 100 Eur už šių atsikirtimų surašymą, o nuteistojo E. J. ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi, BPK 326 str. 1 d. 1 p., 106 str. 2 d..

n u t a r i a :

Nuteistojo E. J. ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo E. J. išieškoti nukentėjusiajam K. T. 100 (šimtą) eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkas Linas Šiukšta

Teisėjai Violeta Ražinskaitė

Linas Žukauskas