Dėl darbo ginčo iš esmės išnagrinėjimo teisme

Civilinė byla Nr. 2A-202-739/2024

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02628-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.3.1.18.1.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 9 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės ir Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6887-1000/2023 pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) ligoninei dėl darbo ginčo iš esmės išnagrinėjimo teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas J. L. (toliaus – ir ieškovas, ir apeliantas) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas iš dalies panaikinti Darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK) 2023 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. DGKS-3192 darbo byloje Nr. APS-111-8038/2023 ir pripažinti (duomenys neskelbtini) ligoninės darbo sutarties nutraukimą su J. L. neteisėtu, taip pat priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės.

2. Ieškovas teigė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) ligoninėje (toliau – ir atsakovė, ir Ligoninė), psichiatrijos skyriuje, slaugytojo padėjėju, tačiau buvo atleistas iš darbo apkaltinus, kad naudojo smurtą prieš pacientę, su kuo nesutiko, paties teigimu, jokio smurto nenaudojo. Teigė, kad, pacientė nuo pat pradžių buvo agresyvi, išsigalvojo smurtą. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ieškovo atžvilgiu nutrauktas, nenustačius nusikaltimo sudėties jo veiksmuose. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta R. S., ieškovas, yra policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, remtasi įvykio vietos apžiūra, eksperto išvada dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų. Visi šie atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai suponavo išvadą, jog ieškovas nepanaudojo smurto prieš R. S..

3. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ieškovo smurtas prieš pacientę atsakovės pagrįstas byloje surinktais įrodymais ir kvalifikuotas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, todėl atleidimas iš darbo laikytinas adekvačia poveikio priemone. Nurodė, kad ieškovas 2023 m. balandžio 16 d. apie 6 val. Ligoninės Psichiatrijos skyriaus patalpose – tualete, smurtavo prieš pacientę R. S., t. y. jai trenkė į dešinę galvos sritį, tokiais veiksmais ieškovas pažeidė atsakovės direktoriaus 2022 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-44 patvirtintų Psichiatrijos skyriaus slaugytojo padėjėjo pareigybės aprašymo 8.10 p., 8.26 p., 8.31 p. reikalavimus, atsakovės direktoriaus 2021 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. V-151 „Dėl (duomenys neskelbtini) ligoninės darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 64.1 p., 64.3. p., 64.4. p., 64.9 p., 64.15 p., 64.21 p. 75 p. ir 77 p. reikalavimus, atsakovės direktoriaus 2023 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. V-20 patvirtintos Smurto ir priekabiavimo prevencijos politikos 3 punkto reikalavimus, ir tuo padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 3 dalies 4 punkte. Nors ieškovas remiasi baudžiamosios bylos nutraukimu, pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo byloje yra tik nukentėjusiosios ir įtariamojo apklausos, o specialisto apžiūra dėl sužalojimo mąsto nustatymo atlikta po kelių dienų, joje konstatuota, kad sužalojimų nėra. Tai yra natūralu esant tokio pobūdžio fizinio smurto panaudojimo faktui. Atsakovė teigė, kad ieškovas apibūdinamas kaip ūmus, karštakošis, linkęs pyktis su asmenimis, nuolat replikuoja kitus, jokiais atvejais nepripažįsta kritikos jo atžvilgiu, visuomet mano esąs teisus. Atsakovė pažymėjo, kad ji, priimdama sprendimą atleisti ieškovą iš darbo, vertino, kaip ieškovas atliko savo darbo funkcijas, jo požiūrį į darbą ir į pažeidimą, atkreipė dėmesį, kad atsakovė nėra saistoma ikiteisminio tyrimo rezultatų bei kad atsakovė laikosi nulinės tolerancijos smurtui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. gruodžio 29 d. sprendim

5. Teismas, ištyręs byloje pateiktą ieškovo galimam darbo pareigų pažeidimui nustatyti tyrimo medžiagą, DGK pateiktą medžiagą, taip pat išklausęs byloje teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų parodymus, ištyręs kitus byloje esančius įrodymus, darė išvadą, jog ieškovas panaudojo smurtą pacientės. Teismo vertinimu, tai patvirtino pačios R. S. pareiškimas, kad 2023 m. balandžio 16 d. apie 6 val. tualete J. L. jai trenkė į dešinę galvos sritį, o kad R. S. veidas buvo paraudęs, patvirtino po įvykio praėjus kelioms valandoms ją apžiūrėjęs gydytojas traumatologas M. B., kuris konsultacijos metu nustatė galvos plaukuotosios dalies paviršinį sužalojimą, užfiksavo dešinio smilkinio srityje stebimą nežymų sumušimą su poodine kraujosruva. Teismas, atsižvelgęs į asmenų liudijimus, jų paaiškinimus, teiktus iš karto po įvykio, traumatologo apžiūros rezultatus, sprendė, jog J. L. atliko smurtinius veiksmus pacientės R. S. atžvilgiu. Byloje nenustatyta, kad parodymus davę asmenys turėtų nusistatymą prieš ieškovą ar turėtų pagrindą jį apkalbėti bei apšmeižti, juolab, kad ir pats ieškovas bylos nagrinėjimo metu negalėjo įvardyti, dėl kokių priežasčių liudytojai galėtų būtų nusistatę prieš jį. Nors ieškovas įrodinėjo, kad pacientė R. S. buvo agresyvi ir konfliktiška, kad jai ne kartą buvo taikomos suvaržymo priemonės, tokius jo teiginius paneigė atsakovės pateiktas Fizinio suvaržymo priemonių registravimo žurnalo nuorašas, iš kurio matyti, jog 2023 m. balandžio 14-15 d. fizinio suvaržymo priemonės pacientams nebuvo taikytos, ir atitinkamai 2023 m. balandžio mėnesį fizinio suvaržymo priemonės buvo taikytos tik vyriškos lyties pacientams.

6. Nors ieškovas taip pat nurodė, jog R. S. galėjo pati susižaloti, tačiau, teismo vertinimu, jokių tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Teismo posėdyje apklausti liudytojai parodė, jog R. S. savęs nežalojo, taip pat neturi jokių duomenų, kad pacientė būtų linkusi fantazuoti ar kalbėti nesamus dalykus, ką nors šmeižti. Nors ieškovas tvirtino, kad jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos buvo nutrauktas, nenustačius ieškovo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties, tačiau, teismo vertinimu, tai nepaneigia fakto, kad ieškovas smurtavo prieš pacientę, kadangi smurtinių veiksmų požymiai ne visada privalomai turi būti traktuojami kaip nusikaltimas, tai priklauso nuo tokių veiksmų pobūdžio ir stiprumo.

7. Teismo vertinimu, byloje buvo įrodyta, jog ieškovas, smūgiuodamas pacientei ir taip smurtaudamas jos atžvilgiu, pažeidė slaugytojo padėjėjo pareigas, nustatytas Psichiatrijos skyriaus Slaugytojo padėjėjo pareigybės aprašyme, tame tarpe ir pareigas užtikrinti pacientų saugią aplinką (8.10 punktas), bendrauti su pacientais, laikantis medicinos etikos ir deontologijos principų, vadovaujantis Etikos kodeksu bei kitais vidiniais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais elgesio normas (8.26 punktas), laikytis Ligoninės darbo ir vidaus tvarkos taisyklių (8.31 p.); Darbo tvarkos taisyklėse, tame tarpe ir pareigas laikytis darbuotojų elgesio kodekso, darbo drausmės, vidaus tvarkos taisyklių, darbo tvarkos taisyklių, pareigybės aprašymų (64.1 punktas); vykdyti savo pareigybės aprašymuose nustatytas pareigas (64.3 punktas); bendraujant su interesantais, rodyti jiems dėmesį, būti mandagiems ir atidiems, jiems padėti (64.4 punktas); darbą atlikti stropiai, dorai ir sąžiningai (64.9 punktas); dirbti Ligoninės ir joje gydomų pacientų labui (64.15 punktas); asmeniškai atsakyti už savo veiksmus ir sprendimus (64.21 punktas); Smurto ir (ar) priekabiavimo prevencijos politikoje nustatytą pareigą gerbti kito asmens orumą, mandagiai ir pagarbiai bendrauti su kitais, savo elgesiu užtikrinti darbo aplinką, kurioje kitas asmuo nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų. Ligoninėje draudžiama smurtauti, neetiškai ir nepagarbiai elgtis su pacientais (3 punktas). Teismo vertinimu, tokie ieškovo veiksmai pagrįstai atsakovės traktuoti kaip šiukštus darbo pareigų pažeidimas, numatytas DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punkte.

8. Pažymėjo, jog ieškovas dirbo Ligoninėje, t. y. įstaigoje, kuriai keliami ypač dideli atidumo, rūpestingumo reikalavimai, tokie reikalavimai taip pat keliami ir Ligoninės personalui. Ieškovui pavartojus smurtą prieš pacientę, Ligoninė pagrįstai situaciją įvertino kaip sudarančią pagrindą nepasitikėti ieškovu, kaip demonstruojančiu nepagarbą pacientams (jų sveikatai, orumui) ir atsakovės interesams, todėl pagrįstai parinko adekvačią atsakomybės priemonę – darbo santykių su juo nutraukimą.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovė laikėsi DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo darbdaviui prieš priimant sprendimą nutraukti darbo sutartį pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, ieškovas pasirašytinai susipažindintas su komisijos pradėtu tyrimu, pranešime dėl paaiškinimo pateikimo ranka parašė, kad smurto nenaudojo ir vyksta ikiteisminis tyrimas, vėliau į rašytinius ir žodinius prašymus pateikti išsamų paaiškinimą nereagavo ir paaiškinimo nepateikė. Sprendė, kad byloje esantys duomenys neteikia pagrindo konstatuoti, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, ir tenkino ieškinį, nes ieškovo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, atitinkantys atsakovės įsakyme nurodytą DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punktą. Nenustačius, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, teismas dėl ieškovo reikalavimo grąžinti jį į darbą ir priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas plačiau nepasisakė ir šių reikalavimų nenagrinėjo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, arba gražinti bylą nagrinėti iš naujo, priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašo nagrinėjant bylą iškviesti į teismo posėdį ir apklausti liudytojais R. S., D. Š., A. D., E. M., išreikalauti iš atsakovės R. S. ligos istoriją už laikotarpį nuo jos paguldymo pas atsakovę iki išrašymo, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

10.1. Teigia, kad teismas nurodė, jog ieškovo kaltę patvirtina pačios R. S. pareiškimas, tačiau teismas šio asmens į teismo posėdį nekvietė, nors ieškovas tai prašė padaryti. 2023 m. gruodžio 1 d. teismo posėdyje ieškovą atstovaujantis advokatas pateikė prašymą iškviesti šią liudytoją, nes tik ji viena žino tikrąsias 2023 m. balandžio 16 d. dienos įvykio aplinkybes. Byloje nėra jokių kitų įvykį tualete mačiusių asmenų, todėl R. S. parodymai teismui yra ypač svarbūs ir, ieškovo manymu, praėjus kiek laiko po įvykio, R. S. galėtų duoti teisingus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių. Teismas žodine nutartimi atmetė advokato prašymą iškviesti šį asmenį ir apklausti teismo posėdyje motyvuodamas, kad ji apklausta policijoje, yra neaiški jos psichinė būklė, be to ją apžiūrėjo gydytojas. Tokie teismo motyvai yra nepagrįsti, nes teismas pats nesivadovavo policijos išvada (nutarimu), kad smurto nebuvo, tačiau vadovavosi tik medžiagoje esančia R. S. apklausa. Teigia, kad ieškovui nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimų R. S., išsiaiškinti svarbias įvykio aplinkybes, jos elgesio motyvus. Nors teismas atsisakė apklausti R. S. ir dėl to, kad neaiški jos psichinė būklė, byloje ieškovas reiškė prašymą išreikalauti R. S. ligos istoriją, tačiau ir šis prašymas buvo atmestas. Mano, kad neturint R. S. ligos istorijos, duomenų apie jos psichinę ligą, jos gydymo eigą ligoninėje, kokie jai buvo duoti vaistai, koks jų poveikis, negalima objektyviai įvertinti R. S. psichinės būsenos, jos elgesio, negalima byloje spręsti apie tai ar R. S. tuo metu galėjo suprasti savo veiksmus, ar jos elgesys buvo adekvatus ar ji nėra linkusi išsigalvoti įvykių. Teigia, kad šios aplinkybės yra ypač svarbios siekiant byloje nustatyti tiesą.

10.2. Apelianto teigimu, kaltė yra įrodinėjama išimtinai tik atsakovės darbuotojų parodymais ir R. S. paaiškinimu. Civilinėje byloje nėra objektyvių (ne atsakovės darbuotojų parodymų, ne atsakovės darbuotojų nustatytų tariamų faktų) įrodymų, kurie patvirtintų smurto atvejį. Priešingai, byloje yra objektyvūs įrodymai surinkti ne atsakovės darbuotojų – policijos surinkta medžiaga. Šios surinktos medžiagos pagrindu, ją išanalizavus, priimtas ieškovą išteisinantis procesinis sprendimas – nutarta, kad ieškovo veikoje nėra jokių smurto įrodymų.

10.3. Pasak apelianto, ta aplinkybė, kad 2023 m. balandžio 16 d. ryte R. S. veidas buvo paraudęs jis visiškai sutinka, nes jos veidas buvo paraudęs visą gydymosi ligoninėje laiką, R. S. veidas buvo paraudęs visą laiką dėl jos gyvenimo būdo, ji vartojo alkoholį, rūkė, jos tokia buvo pastovi būsena. Teigia, kad ją apžiūrėjęs traumatologas V. B. neturi specialių teismo eksperto kompetencijų ir negali objektyviai nustatyti ar R. S. jis apžiūrėjo po sumušimo ar tokia R. S. būna visą laiką.

10.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojas V. D. pačio įvykio nematė, jis teigė, kad jokių sužalojimo žymių ant R. S. veido nematė. Jis tarnybinį pranešimą surašė iš R. S. paaiškinimų, kad ieškovas ją sumušė tualete – trenkė į dešinės galvos pusės sritį. Apeliantas pažymi, kad jis yra dešiniarankis ir jeigu trenktų žmogui, tai tik į kairės veido pusės sritį. Todėl R. S. paaiškinimas, kad ieškovas smūgiavo į dešinę veido pusę yra visiškai nelogiškas. Mano, kad būtent V. D. ir nurodė, kad reikia imtis priemonių prieš ieškovą, nes su ieškovu konfliktai tęsiasi nuolat.

10.5. Taip pat teigia, kad gydytoja psichiatrė R. A. konflikto nematė, ji persakė R. S. išsakytą įvykio versiją. Teismas sprendime nurodo, kad ieškovo smurtavimą patvirtina gydytoja R. A., tačiau objektyviai ši gydytoja nematė įvykio, su ieškovu nekalbėjo, kitų darbuotojų neapklausė.

10.6. Mano, kad teismas nepagrįstai nevertino R. S. ligos, netyrė jos medicininių įrašų, o patikėjo jos kliedesiais, kuriuos ji išsakė ligoninės personalui. Šie kliedesiai buvo pagrindu ligoninei pradėti tyrimą ir su ieškovu susidoroti. Pažymi, kad jis kreipėsi į darbo ginčų komisiją ir dėl mobingo. Nurodė tai patvirtinančius faktus.

10.7. Be to, nurodo, kad teismas sprendime remiasi pacientės D. Š. parodymais, neva tai ji matė, kad ieškovas sumušė R. S., tačiau iš policijos medžiagos matyti, kad policija tą patį rytą apklausė D. Š., policijos pareigūnai konstatavo, kad D. Š. yra neadekvati, sunkiai komunikuoja ir objektyviai negalėjo matyti kas vyksta tualete.

10.8. Pasak apelianto, teismas savo nuožiūra, selektyviai renka įrodymus, kurie patvirtintų, kad ieškovas vartojo smurtą, o ieškovą išteisinančius įrodymus atmeta, pavyzdžiui, teismas atsisako apklausti liudytoja R. S., teigdamas, kad pakanka policijos medžiagoje esančios šio asmens apklausos, o policijos išvada, kad D. Š. yra neadekvati ir negali duoti parodymų, netiki, remiasi jos duotais paaiškinimais, paimtais ligoninės darbuotojų.

10.9. Apelianto manymu, civilinėje byloje priimtame teismo sprendime nėra pašalinti esminiai prieštaravimai tarp policijos surinktos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, padarytų išvadų ir teismo ištirtų nagrinėjant civilinę bylą įrodymų. Byloje nebuvo apklausti liudytojais kartu su ieškovu dirbę A. D. ir E. M.. Šie asmenys parodė, kad jokio smurto nematė, į juos R. S. nesikreipė. Prašymą šiuos asmenis apklausti ieškovas pareiškė 2023 m. gruodžio 11 d. teismo posėdyje. Dėl šių asmenų neišklausymo teismo posėdyje priimto sprendimo negalima laikyti teisėto ir pagrįsto, nes byla ištirta nevisapusiškai.

10.10. Apeliantas taip pat mano, kad teismas iš ieškovo priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas atsakovės naudai, todėl prašo jas sumažinti tuo atveju, jeigu teismo sprendimas būtų paliktas nepakeistas.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11.1. Nurodo, kad teismas įvertino R. S. parodymų reikšmingumą ir riziką pakenkti psichikos liga sergančiai liudytojai, todėl priėmė pagrįstą sprendimą ieškovo atstovo prašymo apklausti R. S. teisme netenkinti.

11.2. Teigia, kad policija nepadarė ir negalėjo padaryti išvados, kad smurto nebuvo. Nors baudžiamosios atsakomybės aspektu surinkti duomenų apie nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo specialisto išvadoje (po apžiūros, atliktos praėjus dviem dienoms po įvykio) nustatyta, kad „apžiūros metu objektyvių duomenų apie R. S. patirtus sužalojimus nenustatyta“, tačiau tuo pačiu pažymėta, kad „remiantis pateiktomis įvykio aplinkybėmis R. S. galėjo patirti fizinį skausmą“.

11.3. Be to, nors apeliacinio skundo motyvuojamojoje dalyje jokių argumentų dėl to nėra, rezoliucinės dalies (reikalavimų) 3 punkte nurodoma, neva, teismas atsisakė apklausti liudytoja pacientę D. Š., atsakovė pabrėžia, kad tokio prašymo ieškovas ar jo atstovai nėra reiškę, todėl pastarasis teiginys tiesiog melagingas. Antra vertus, apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias aplinkybes liudytoja galėtų paaiškinti, nevertinama, ar liudytoja, kuri dėl savo sveikatos būklės negalėjo būti apklausta policijos, galėtų būti apklausta apeliacinės instancijos teismo, galiausiai, kokį poveikį tokia apklausa turėtų ar galėtų turėti pacientės sveikatai.

11.4. Nors kaip esminį procesinį pažeidimą apeliantas taip pat nurodo, kad byloje nebuvo apklausti liudytojais kartu su juo dirbę A. D. ir E. M., atsakovei neaišku, kokias aplinkybes šie asmenys būtų galėję patvirtinti ar paneigti, kai byloje yra pateikti jų rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jie nurodė, kad įvykio nematė, R. S. į juos nesikreipė, o E. M. tik nurodė, kad R. S. skundėsi galvos skausmu.

11.5. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad ieškovas ar jo atstovai niekada nėra prašę išreikalauti R. S. ligos istorijos, o pirmą kartą melagingas teiginys, neva, teismas tokį prašymą atmetė, yra nurodomas ieškovo atstovo baigiamosiose kalbose. Į klausimus apie R. S. sveikatą atsakė pacientę gydžiusi gydytoja R. A., kuri nurodė, kad pacientė buvo gydoma dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimo su manijos priepuoliais, fantazavimas nėra šio sutrikimo požymis, pacientė nebuvo agresyvi, jai nereikėjo taikyti fiksavimo priemonių, pacientė buvo socialinėje reabilitacijoje, vaistai veikia visą parą, todėl net jei prašymas išreikalauti ligos istoriją būtų buvęs pateiktas, tikėtina, kad jis nebūtų buvęs tenkinamas, nes ligos istorijoje yra kaupiami ypatingi (labai jautrūs) asmens duomenys, todėl jų teikimo pagrindimas turėtų būti labai konkretus, o šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad visa rūpima informacija galėjo būti ir buvo gauta iš gydančios gydytojos, toks prašymas neatitiktų ypatingų asmens duomenų teikimo teisėto pagrindo.

11.6. Pasak atsakovės, smurto faktas byloje yra grindžiamas ne tik liudytojų parodymais ir pacientės paaiškinimais, bet ir iš karto po įvykio pacientę apžiūrėjusio gydytojo traumatologo M. B. konsultacine išvada, kurioje nustatytas galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, užfiksuotas dešinio smilkinio srityje stebimas nežymus sumušimas su poodine kraujosruva. Tai, kad pacientės skruoste smilkinio srityje buvo paraudimas, kurį jos pačios matė, patvirtino ir gydanti gydytoja R. A., slaugytoja I. V., slaugytoja V. T.. Netiesiogiai apie smurto faktą liudija ir aplinkybė, jog kartu su ieškovu dirbęs E. M., savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pacientė jam skundėsi galvos skausmu.

11.7. Pažymi, kad gydytoja R. A. paliudijo, kad ji pati kalbėjo su paciente D. Š., kuri sakė, kad matė įvykį pro pravertas palatos duris, pacientė buvo susijaudinusi, bet orientuota, į klausimus atsakinėjo logiškai. Dėl šių priežasčių teismas galėjo byloje esančius rašytinius D. Š. paaiškinimus laikyti vienu iš įrodymų, sudarančių įrodymų visumą, suformavusią teismo įsitikinimą smurto fakto buvimu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

13. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.

14. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą nuspręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys, t. y. ieškovo paaiškinimai, atsakovės, jos darbuotojų paaiškinimai, liudytojų parodymai teisme, rašytiniai įrodymai, ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo ginčui reikšmingas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Spręstina, jog papildomų liudytojų apklausa byloje nėra tikslinga, kadangi po įvykio surašytuose R. S. pareiškime, darbuotojų paaiškinimuose, teisme apklaustų liudytojų parodymuose nurodytos faktinės aplinkybės yra išdėstytos aiškiai, suprantamai, tarp jų nėra prieštaravimų. Ieškovas, atstovaujamas advokatės, nei parengiamajame, nei 2023 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje neprašė teismo kviesti ir apklausti apeliaciniame skunde nurodytus liudytojus D. Š., A. D. A. M.. Teismui 2023 m. lapkričio 15 d. posėdyje paskelbus bylos nagrinėjimą iš esmės baigtu, ieškovo atstovo prašymu teismas leido šalims pasirengti baigiamosioms kalboms ir baigiamųjų kalbų klausymą atidėjo kitam teismo posėdžiui - 2023 m. gruodžio 11 d. Tačiau tik atvykęs į 2023 m. gruodžio 11 d. teismo posėdį, kuriame buvo numatyta klausyti baigiamųjų kalbų, ieškovo atstovas pareiškė prašymus apklausti liudytojus L. R., E. M., A. D.. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokias aplinkybes patvirtins šie liudytojai, išskyrus tai, kad jie nebuvo apklausti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Iš byloje esančių rašytinių E. M. ir A. D. paaiškinimų matyti, kad jie paties įvykio, kuris buvo pripažintas ieškovo padarytu šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, nematė. Kaip jau nurodyta, ieškovas pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje neprašė teismo kviesti liudyti R. S., o tokį prašymą ieškovui pareiškus 2023 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje, teismas jo netenkino. Tačiau byloje yra duomenys, kad iš karto po įvykio R. S. apie ieškovo jai suduotą smūgį pranešė atsakovės darbuotojams, budinčiai gydytojai, iškviestiems policijos pareigūnams, surašė pareiškimą Ligoninei, buvo apžiūrėta traumatologo, apklausta policijos pareigūnų. Ieškovas konkrečiai nenurodė, kokias papildomas aplinkybes prašoma apklausti liudytoja R. S. galėtų patvirtinti, ypač įvertinus tai, kad po įvykio jau yra praėję beveik metai. Kolegija taip pat nenustatė pagrindo nagrinėjamoje byloje išreikalauti ir tirti R. S. ligos istoriją. Atsižvelgiant į aptartą, apelianto prašymai netenkinami, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 314 straipsnis 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos esmės

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškovo (darbuotojo) reikalavimai pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Byloje nustatyta, kad ieškovas dirbo Ligoninėje Psichiatrijos skyriaus slaugytojo padėjėju pagal 2019 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutartį. Ligoninėje 2023 m. balandžio 17 d. gauti Psichiatrijos skyriaus vedėjo - gydytojo psichiatro V. D. tarnybinis pranešimas ir Psichiatrijos skyriaus pacientės R. S. pareiškimas. 2023 m. balandžio 17 d. priimtas Ligoninės direktoriaus įsakymas Nr. V-75 „Dėl komisijos dėl galimo netinkamo sveikatos priežiūros paslaugos teikimo pacientui bei smurto veiksmų pastarojo atžvilgiu ir galimo darbo pareigų pažeidimo sudarymo“. 2023 m. balandžio 20 d. priimta minėtos komisijos išvada, kurioje nurodyta, kad Ligoninės Psichiatrijos skyriaus slaugytojo padėjėjas J. L. smurtavo paciento atžvilgiu, taip savo veiksmais padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, dėl to komisija rekomenduoja Psichiatrijos skyriaus slaugytojo padėjėjo J. L. atžvilgiu taikyti darbdavio diskrecijoje esančią priemonę – darbo sutarties nutraukimą DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Ligoninės direktoriaus 2023 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-339 ieškovas atleistas iš darbo, pripažinus, kad jis 2023 m. balandžio 16 d. apie 6 val. Psichiatrijos skyriaus tualete smurtavo prieš pacientę, jai trenkdamas į dešinę galvos sritį, pažeidė Ligoninės direktoriaus 2022 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-44 patvirtintų Psichiatrijos skyriaus slaugytojo padėjėjo pareigybės aprašymo 8.10 p., 8.26 p., 8.31 p. reikalavimus, Ligoninės direktoriaus 2021 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. V-151 ‚dėl (duomenys neskelbtini) ligoninės darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 64.1 p., 64.3 p., 64.4 p., 64.9 p., 64.15 p., 64.21 p., 75 p. ir 77 p. reikalavimus, Ligoninės direktoriaus 2023 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. V-20 patvirtintos Smurto ir priekabiavimo prevencijos politikos 3 punkto reikalavimus ir tuo padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punkte.

17. Bylos duomenys patvirtina, kad viso su darbo ginču susijusio proceso metu ieškovas nepripažino padaręs darbdavio nustatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – smurtavimą prieš pacientę, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ieškovas teigia, kad smurto prieš pacientę nenaudojo, konfliktinės situacijos metu, užtikus ją rūkančią tualete, jai netrenkė per veidą (galvą). Pasak ieškovo, pacientė jį norėjo apkalbėti, o darbdaviui ieškovas, kaip darbuotojas, buvo neparankus, todėl tokiu būdu nuspręsta juo atsikratyti.

Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo fakto

18. Darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl darbuotojo kaltų veiksmų. DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas smurtas ar priekabiavimas, įskaitant psichologinį smurtą ir smurtą ar priekabiavimą dėl lyties (smurtas ar priekabiavimas, nukreiptas prieš asmenis dėl jų lyties arba neproporcingai paveikiantis tam tikros lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą), diskriminacinio pobūdžio veiksmai ar garbės ir orumo pažeidimas kitų darbuotojų ar trečiųjų asmenų atžvilgiu darbo metu ar darbo vietoje. Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

19. Atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys (DK 214 straipsnio 3 dalis). Dėl to darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-684/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

20. Apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apelianto nuomone, atsakovė neįrodė, kad ieškovas atliko veiksmus, kurie priskirtini šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui, t. y. neįrodė buvus ieškovo smurto prieš pacientę faktui, o pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik pacientės paaiškinimais, atsakovės pateiktais rašytiniais įrodymais ir jos darbuotojų parodymais teisme, visiškai nevertindamas tos aplinkybės, kad mačiusių įvykį kitų darbuotojų nebuvo, o ikiteisminis tyrimas, pradėtas prieš ieškovą, buvo nutrauktas, nenustačius smurto prieš pareiškimą parašiusį asmenį – skyriaus, kuriame dirbo ieškovas, pacientę.

21. Visų pirma, atmestini apelianto esminiai apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir jame nurodytomis nustatytomis aplinkybėmis, t. y. kad jokie sužalojimai pacientei nebuvo nustatyti, dėl ko ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, priimti procesiniai sprendimai gali būti rašytiniais įrodymais civilinėje byloje, tačiau ikiteisminio tyrimo institucijų išvados, civilinę bylą nagrinėjančiam teismui, neturi prejudicinės galios. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog įrodinėjimo standartas baudžiamojoje ir civilinėje byloje skiriasi, taigi, asmens veiksmai gali nesukelti teisinių padarinių baudžiamosios teisės prasme, tačiau gali sukelti tokius teisinius padarinius civilinės teisės prasme. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus, o civilinėje teisėje taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2011). Vien ši aplinkybė paneigia apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo metu pateiktoje specialisto išvadoje, ką teisingai atsiliepime pažymi ir atsakovė, nurodoma, ne tik tai, kad apžiūros metu objektyvių duomenų apie patirtus sužalojimus nenustatyta, dėl ko nenustatinėjamas sveikatos sutrikdymo mastas, bet tuo pačiu nurodyta, kad R. S. galėjo patirti fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys, kad DK 58 straipsnis išskiria du atvejus, aktualius šios bylos kontekste, kada darbo pareigų pažeidimas laikomas šiurkščiu – tai smurtas kitų darbuotojų ar trečiųjų asmenų atžvilgiu darbo metu ar darbo vietoje (DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punktas) bei darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika (DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovas darbdavio sprendimu atleistas DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. nustačius smurtą prieš trečiąjį asmenį darbo vietoje, o ne tuo pagrindu, kad nustatyta veika, turinti nusikaltimo požymių.

22. Nors apeliantas teigia, kad teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovės darbuotojų parodymais ir R. S. paaiškinimu, kad civilinėje byloje nėra objektyvių (ne atsakovės darbuotojų parodymų, ne atsakovės darbuotojų nustatytų tariamų faktų) įrodymų, kurie patvirtintų smurto atvejį, kodėl atsakovės darbuotojų parodymai negali būti laikomi objektyviais, apeliantas argumentuotai nenurodo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad atsakovės darbuotojai nusistatę prieš jį, kad atsakovė tiesiog norėjo pašalinti apeliantą, kaip darbuotoją, byloje liko neįrodyti (CPK 178 straipsnis). Ta aplinkybė, kad atsakovės darbuotojų, apklaustų pirmosios instancijos teisme liudytojais, kurie prieš duodami parodymus prisiekė teismui, parodymai iš esmės atitinka paaiškinimus, duotus darbdaviui iš karto po įvykio, leido teismui remtis šių liudytojų parodymais ir jų pagrindu daryti išvadas skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija nekartoja teismo sprendime jau nurodytų liudytojų parodymų, tačiau sprendžia, kad liudytojų duoti parodymai apie tai, kad pacientė apie ieškovo smurtą pasiskundė ne vienam atsakovės darbuotojui, kad pacientę gydžiusi gydytoja psichiatrė bei slaugytojos po įvykio matė paraudimą skruostikaulio srityje, gydytojas traumatologas nustatė esant sumuštai pacientės veido sričiai, leido teismui daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovo smurtas pacientės atžvilgiu, konfliktinės situacijos metu (dėl šios aplinkybės ginčo nekilo), buvo.

23. Nors apeliantas nurodo argumentus, kad pacientės veidas galimai buvo paraudęs dėl jos vedamo netinkamo gyvenimo būdo arba dėl to, kad pacientė galėjo pati save sužaloti, tokie apelianto argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti atsižvelgus vien į tą aplinkybę, kad pacientė Ligoninėje gulėjo jau kurį laiką ir jos gydymas ėjo į pabaigą, ją gydžiusi psichiatrė teismo posėdyje duodama parodymus nurodė, kad pacientė jau nebuvo psichozėje, nebuvo agresyvi, jai nereikėjo taikyti fiksavimo priemonių, ji buvo socialinėje reabilitacijoje, ne ūmioje būsenoje, kai teikiamos kitos paslaugos, sustiprinama būklė prieš išleidžiant iš Ligoninės. Be to, byloje liudytoju apklaustas pacientę apžiūrėjęs gydytojas traumatologas, atsakydamas į ieškovo klausimą, patvirtino, kad ant pacientės veido galėjo matytis priklausomybės alkoholiui požymiai, tačiau nėra įtikima ir pagrįsta ieškovo versija, kad gydytojas traumatologas galėjo neatskirti veido, ypač kaktos srityje, sumušimo nuo įprasto paraudimo.

24. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo pacientės sveikatos duomenų, medicininių išrašų, susijusių su jos gydymu Ligoninėje. Apelianto teigimu, tokie duomenys leistų daryti išvadas apie pacientės psichinę būseną, jos elgesį, ar ji tuo metu galėjo suprasti savo veiksmus, ar jos elgesys buvo adekvatus ar ji nėra linkusi išsigalvoti įvykių, ar tai nebuvo tik pacientės kliedesiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie duomenys šioje byloje būtų ne tik pertekliniai, įvertinus visas prieš tai nurodytas aplinkybes – atsakovės darbuotojų V. D., R. A., V. L. I. V., V. T. parodymus, jų darbdaviui teiktus paaiškinimus apie tai, kad sumušimas pacientės veido srityje buvo matomas, kad pacientė skundėsi ieškovo atliktais veiksmais, kad pacientė nebuvo konfliktiška ir nelinkusi fantazuoti, bet ir sveikatos duomenų, kurie susiję su asmeniu, nedalyvaujančiu šioje byloje, vertinimas būtų nesuderinamas su asmens teisės į privatų gyvenimą principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis) bei sveikatos duomenų konfidencialumo principu (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnis).

25. Pirmosios instancijos teisme ieškovas reiškė reikalavimą apklausti liudytoja R. S., tačiau tokį prašymą teismas atmetė. Apelianto teigimu, R. S. paaiškinimai teismui yra ypač svarbūs, nes praėjus kiek laiko po įvykio, pasak apelianto, ji galėtų duoti teisingus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto argumentai nepagrindžia nei proceso pirmosios instancijos teisme neteisėtumo, nei būtinybės apklausti šią liudytoją apeliacinės instancijos teisme, kadangi pacientės iš karto po konflikto su ieškovu duoti paaiškinimai gydytojams, slaugytojoms bei tyrėjams buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys vienas kitam, todėl abejoti, nesiremti jais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti ieškovo atstovo nurodytus kitus liudytojus, įvykio metu kartu dirbusius su apeliantu, laikytini nepagrįstais ne tik tuo pagrindu, kad toks prašymas teismui buvo pareikštas tik 2023 m. gruodžio 11 d. baigus nagrinėti bylą iš esmės ir prieš pereinant į baigiamųjų kalbų stadiją, nors pirmosios instancijos teismas buvo patikslinęs šalims teisę kviesti šiuos asmenis liudytojais 2023 m. rugsėjo 27 d. perengiamojo teismo posėdžio metu, bet ir tuo pagrindu, kad šių apelianto minimų asmenų paaiškinimai yra byloje, iš jų matyti, kad šiems asmenims, pasak jų, pacientė smurtu nesiskundė. Ką papildomai, šie asmenys galėjo nurodyti duodami parodymus, kas būtų galėję nulemti bylos baigtį kita linkme, apeliantas nenurodo, todėl argumentai dėl nepagrįstai neapklaustų liudytojų atmestini kaip nepagrįsti.

26. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo atliktas byloje pateiktų įrodymų vertinimas atitinka paminėtas teisės aktų nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimus. Ieškovo skundžiamame teismo sprendime iš esmės išanalizuoti visi į civilinę bylą pateikti rašytiniai įrodymai, įskaitant darbdavio pateiktus kitų darbuotojų paaiškinimus, ikiteisminio tyrimo duomenis, liudytojų parodymus bei paties ieškovo paaiškinimus, spendime nurodant, kodėl vienais įrodymais teismas remiasi, o kitus atmeta. Teisėjų kolegija nurodo, kad tai, jog apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimo, padarytų išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimų taisykles ir teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

27. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama apeliacinės instancijos teismo teisė nutartyje, kuria apeliacinis skundas atmetamas, iš naujo nekartoti visų pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių ir argumentų, bet tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams. Tam, kad apeliacinis teismas galėtų tokiu būdu motyvuoti savo procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados turi būti tinkamai motyvuotos, t. y. jame turi būti pateikti konkretūs pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiantys argumentai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas ir kuriems, nustatęs, kad jie yra pagrįsti, gali pritarti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 87 punktas).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus skundžiamo sprendimo argumentus, kurie sprendime išdėstyti motyvuotai, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, su kuriomis nesutinka apeliantas, jas vertindamas kitaip, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, priėmė pagrįstą sprendimą, pripažindamas, kad ieškovas DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punkto prasme smurtavo prieš Ligoninės pacientę, tokie veiksmai pagrįstai darbdavio priskirti šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui ir ieškovas pagrįstai atleistas iš slaugytojo padėjėjo pareigų. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas pateikė motyvus kodėl nustatytus ieškovo prieš pacientę atliktus veiksmus darbdavys pagrįstai vertino kaip atitinkančius šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo apibrėžimą, įvertino darbdavio atliktos ieškovo atleidimo iš darbo procedūros teisėtumą (sprendimo 24-30 punktai). Kadangi apeliaciniame skunde nėra keliamas šių teismo sprendimo motyvų nepagrįstumo klausimas, apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, susijusių su šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo vertinimu, atleidimo iš darbo tvarkos procedūriniais pažeidimais, teisėjų kolegija dėl šios skundžiamo sprendimo dalies plačiau nepasisako.

29. Nors apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su iš jo atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, tik deklaratyviai nurodydamas, kad tokios išlaidos yra per didelės, įvertinusi byloje atsakovės teiktus procesinius dokumentus, teismo posėdžiuose atstovų sugaištą laiką, tuo pačiu ir laiką pasiruošimui teismo posėdžiams, teisėjų kolegija sprendžia, kad 3 751 Eur atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (1900 Eur už atsiliepimą į ieškinį, 399 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimas jame, 1452 Eur už susipažinimą su bylos medžiaga, pasirengimą bylos nagrinėjimui, atstovavimą (120 Eur (be PVM) advokato darbo valanda, viso 12 val.), yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose rekomendacijose numatytų maksimalių sumų.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai jas ištyrė, tinkamai vertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, spręstina dėl atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.

32. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 2420 Eur, šios ieškovės išlaidos yra pagrįstos mokėjimo dokumentais. Nors šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų rekomendacijų 8.11 punkte numatytos maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumos, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2420 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą yra nepagrįstai didelė suma, atsižvelgus į tai, kad apeliaciniame skunde nebuvo keliami nauji teisiniai klausimai, iš esmės keltas tik įrodymų vertinimo klausimas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinga ir protinga suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą šioje byloje – 1 200 Eur, todėl ji priteistina atsakovei iš ieškovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei (duomenys neskelbtini) ligoninei, kodas (duomenys neskelbtini), 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Rita Dambrauskaitė

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė

Dalia Pranckienė