Baudžiamoji byla Nr. 2K–65/2014
Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00064-2010-4 Procesinio sprendimo kategorija 2.1.15 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės atsakovės R. B. įmonės savininkės R. B. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.
Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš civilinės atsakovės R. B. individualios įmonės 25 106 Lt už nukentėjusiajam S. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Iš civilinės atsakovės R. B. individualios įmonės priteista S. K. 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis, kuria civilinės atsakovės R. B. individualios įmonės savininkės R. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
J. S. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą dėl neatsargumo, būtent: dirbdamas R. B. individualioje įmonėje miško pjovėju, vykdydamas miško kirtimo darbus pagal 2010 m. vasario 8 d. Miško ruošos darbų sutartį Nr. 1/2010, 2010 m. vasario 10 d. apie 15 val. Kaišiadorių r., Žiežmarių girininkijos ribose, Triliškių kaimo miško kvartale Nr. 11, kertant biržę pirmoje valksmoje, pažeidė Miško darbų saugos taisyklių DT 1-96, patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1996 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 208, nurodytus darbų saugos reikalavimus: 44 punktą (pavojingoje zonoje gali būti tik medį pjaunantys darbininkai), 46 punktą (kertant biržę dviem pjovėjams, tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 2,5 pjaunamų medžių aukščio atstumas), 51 punktą (prieš pradėdamas pjauti medį, pjovėjas turi įsitikinti, ar pavojingoje zonoje nėra pašalinių. Pjaudamas medį pjovėjas ir jo padėjėjas turi būti prie pjaunamo medžio), 54 punktą (pagrindinis pjūvis daromas statmenai medžio kamieno ašiai išpjovus pjūvių susikirtimo lygyje arba iki 5 cm aukščio jo. Medžiams iki 35 cm storio pjūvio vietoje, darant pagrindinį pjūvį, paliekama ne plonesnė kaip 1/10 pjaunamo medžio storio pjūvio vietoje užtūra. Storesniems kaip 35 cm medžiams užtūra gali būti plonesnė nei 1/10 pjaunamo medžio storio pjūvio vietoje, bet ne plonesnė kaip 3,5 cm. Medžiams su puvimu kelminėje dalyje užtūra paliekama 2 cm storesnė), 56 punktą (darant pagrindinį pjūvį, reikia laiku įstatyti vertimo svirtelę ar pleištus, kad nebūtų suspausta pjovimo juosta. Įpjovus iki užtūros, medis nuverčiamas keliant svirtelės galą į viršų, įkalant pleištus ar kitomis priemonėmis), pažeidė R. B. įmonės Motopjūklininko (6141) saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 2, patvirtintos 2003 m. vasario 10 d. savininkės R. B. įsakymu Nr. 6-D, nurodytus reikalavimus: 4.15 punktą (pavojingoje zonoje gali būti tik medį pjaunantys darbininkai), 4.16 punktą (pavojinga zona apie kertamą medį yra dvigubo pjaunamo medžio aukščio spinduliu, bet ne mažiau kaip 10 m), 4.17 punktą (kertant biržę dviem pjovėjams, tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 2,5 pjaunamų medžių aukščio atstumas), 4.22 punktą (prieš pradėdamas pjauti medį, pjovėjas turi įsitikinti, ar pavojingoje zonoje nėra pašalinių. Į pavojingą zoną įeiti ar įvažiuoti gali leisti tik medžių pjovėjas), taigi nesilaikė saugaus atstumo, pjaunant eglę nestebėjo, kad pavojingoje zonoje nebūtų žmonių, nupjovė ją netaisyklingai, ir, jai nuvirtus, buvo prispaustas antroje valksmoje nupjautos eglės šakas genėjęs S. K. ir jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu civilinės atsakovės R. B. įmonės savininkė R. B. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš civilinio atsakovo R. B. individualios įmonės nukentėjusiojo naudai neturtinės žalos atlyginimą rėmėsi tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnio 1 dalies nuostatomis, o teismo argumentacija yra nepagrįsta, formali ir neteisėta. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės, o 2 dalyje – kad pagal šį straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Pasak kasatorės, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, o teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtinta, kad nuteistasis J. S. ir nukentėjusysis S. K. nelaimingo įvykio metu veikė savavališkai, peržengė jiems duotas darbo užduotis, atsakingai neįvertino, kad dirba pavojingus darbus – kirto medžius be vadovo S. B. ir meistro V. Š. paliepimo ir leidimo, žinodami (J. S. miško ruošos darbus dirbo dešimt metų, S. K. įmonėje – ketverius metus), išklausę pavojingų darbų saugos instruktažą ir suprasdami, kad kirsti medžius buvo numatyta kitą dieną, vis tiek kirto medžius ir sukėlė žalingus vieno iš kirtėjų sveikatai padarinius. Kasatorės teigimu, teismai, pripažindami R. B. individualią įmonę civiliniu atsakovu šioje byloje, suklydo, nes samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės, o šiuo atveju darbinės pareigos buvo viršytos, buvo aiškiai savavaliauta ir darbdavys neturėjo objektyvių galimybių užkirsti kelią šiam įvykiui.
Kasatorės nuomone, sprendžiant atsakomybės pagal CK 6.264 straipsnį klausimą, svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, padarytos vykdant darbo ar civilinę sutartį, bei tarp samdančio asmens ir žalą padariusio asmens, tačiau pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl priežastinio ryšio nėra tinkamai motyvuota, nepagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių išanalizavimu (neatsižvelgta į specialistės J. R. paaiškinimus), todėl kyla abejonių jos teisingumu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis).
Kasatorės teigimu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje būtų iškeltos, ištirtos ir nuosekliai patikrintos visos nelaimingo atsitikimo versijos, būtų apsvarstyti nukentėjusio asmens veiksmai, ryšys su įvykiu ir pripažinta, kad J. S. ir S. K. veikė savavališkai, neatsargiai ir neprotingai, tai R. B. individualios įmonės, kaip civilinio atsakovo baudžiamojoje byloje, nebeliktų. Darbdavys negali būti atsakingas, kai darbuotojai sąmoningai pažeidžia darbų saugos taisykles, nevykdo darbų plano, savavališkai imasi pavojingų darbų. Pirmosios instancijos teismas, pasak kasatorės, bylą išnagrinėjo šališkai, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino, nes nevertino reikšmingų bylai aplinkybių, kad įvykio metu nukentėjusysis S. K. buvo neblaivus (2010 m. vasario 10 d. 17.35 val. jo kraujyje rasta 0,24 promilės etilo alkoholio, o įvykis įvyko apie 15 val.). Nukentėjęs darbuotojas (civilinis ieškovas) darbo vietoje elgėsi neatsargiai, savavaliavo, nepakluso vadovaujančio asmens nurodymams, savarankiškai priėmė sprendimus veikti savo nuožiūra, todėl tai yra pakankamas įrodymas, pripažinti, kad taikytina CK 6.282 straipsnio 1 dalis ir atmestinas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.
Pasak kasatorės, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir nurodė neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įtvirtintus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, bet dėl jų detaliau nepasisakė, juos tik išvardijo, tačiau pagal nustatytas bylos aplinkybes neanalizavo, neturtinę žalą apskaičiavo be jokios konkrečios metodikos, remdamasis darbdavio materialine padėtimi. Kasaciniame skunde teigiama, kad, sprendžiant dėl atlygintino žalos dydžio, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, rizikos prisiėmimas yra reikšmingos aplinkybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 247 straipsnis). Darbuotojo padarytas darbų saugos norminių aktų pažeidimas ar elementarios savisaugos reikalavimų nesilaikymas gali būti teismo pripažintas vienu iš kriterijų, reikšmingų darbuotojui padarytos neturtinės žalos dydžiui nustatyti (CK 6.250 straipsnis).
Kasatorė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog nuo 2000 m. sausio 1 d., t. y. įsigaliojus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui draudžiant darbuotoją nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga pagal šį įstatymą, atsiranda tik ribota draudiko atsakomybė sumokėti dėl draudžiamojo įvykio negautas pajamas, kurios aiškiai nepadengia visos padarytos žalos, todėl darbuotojui padarytos ir nepadengtos žalos dalį turi atlyginti už patirtą žalą atsakingi asmenys, vadovaujantis bendraisiais žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju pagrindais. Vadinasi, turi būti nustatyta kiekvienam už žalą atsakingam asmeniui tenkanti žalos nedraudžiamoji dalis ir kokią žalos dalį turi atlyginti draudikas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškinį ir priteisti iš civilinės atsakovės R. B. individualios įmonės 25 106 Lt už nukentėjusiajam S. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas yra nepagrįstas dėl pirmiau nurodytų teismų klaidų: dėl faktinių įvykio aplinkybių nustatymo ir pripažinimo, netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nukentėjusiojo kaltės dėl nelaimingo atsitikimo, savavaliavimo darbo vietoje, kurio darbdaviui objektyviai nebuvo įmanoma suvaldyti, įvertinimo.
Pasak kasatorės, teismai neatkreipė dėmesio į CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos neįgyja regreso teisės į žalą padariusį asmenį, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo klausimu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-166/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-166/2006">3K-7-166/2006</a>, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-235/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-235/2008">2K-235/2008</a>). Be to, kasatorės nuomone, dėl pirmiau skunde nurodytų aplinkybių, laikytina, kad J. S. ir S. K. darbo vietoje veikė savo nuožiūra ir savavaliavo, nukentėjusysis aiškiai nesivadovavo vidutiniškai atsargaus ir protingo žmogaus nuovoka, o darbdavys, R. B. individuali įmonė, neturėjo jokių galimybių šiuos darbuotojus kontroliuoti.
Kasaciniame skunde teigiama, kad buvęs R. B. individualios įmonės darbuotojas S. K. nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2010 m. liepos 7 d. buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų draudimo bendrovėje „Ergo Lietuva“ (dabar – ERGO Insurance SE), tačiau teismai nepateikė aiškių ir neginčijamų argumentų, kodėl ši draudimo bendrovė nebuvo pripažinta civiliniu atsakovu byloje ir byla išnagrinėta dėl neįtraukto į bylą asmens (esmingai pažeisti BPK 305 straipsnio l, 2, 5 ir 6 dalių reikalavimai).
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl žalos atlyginimo nepagrįsta teisiniais argumentais, teisės normos išvardytos deklaratyviai, neatskleidžiant konkretaus jų turinio bei reikšmės nustatomam žalos dydžiui, be to, pažeistos BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys, nes skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis neturi motyvuotų išvadų dėl civilinio ieškinio, nenurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teisme pažeistas rungimosi principas.
Atsiliepimu į civilinės atsakovės R. B. įmonės savininkės R. B. kasacinį skundą Lietuvos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo kasacinį skundą iš dalies tenkinti, pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis iš civilinės atsakovės R. B. individualios įmonės Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 25 106 Lt gydymo išlaidoms atlyginti ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį atmesti; o kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodymų vertinimo klaidų. Nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikuota veika, paskirta teisinga bausmė ir priteistas tinkamo dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti iš R. B. individualios įmonės nukentėjusiajam S. K.. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentus, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Šis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam išnagrinėtas tinkamai.
Pasak prokurorės, kasaciniame skunde išdėstytas prašymas, nustatant nukentėjusiajam neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į didelį jo neatsargumą, nepagrįstas, nes teismai nenustatė, kad nukentėjusysis S. K. būtų pažeidęs teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.
Byloje nėra nustatyta, kad sunkaus sveikatos sutrikdymo metu, 2010 m. vasario 10 d. apie 15 val., nukentėjusysis S. K. būtų buvęs neblaivus. Po įvykio praėjus daugiau kaip dviem su puse valandos S. K. buvo paimta kraujo etilo alkoholio koncentracijai nustatyti ir rasta 0,24 promilės. Prokurorės nuomone, tai neleidžia konstatuoti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis buvo neblaivus, be to, nebuvo aiškinamasi, ar rastos etilo alkoholio koncentracijos susidarymui negalėjo turėti įtakos nukentėjusiajam teikiama medikamentinė pagalba po jo sveikatos sutrikdymo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad žala nukentėjusiajam buvo padaryta J. S. kaltais veiksmais, jam einant darbines pareigas. Vadovaujantis CK 6.264 straipsnio 1 dalimi, deliktinės atsakomybės subjektas šioje byloje yra juridinis asmuo – R. B. individuali įmonė, nes samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės.
Atsiliepime prokurorė teigia, kad kasatorius pagrįstai nurodo, jog Valstybinė ligonių kasa šioje byloje neturi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės reikalauti, kad R. B. individuali įmonė atlygintų žalą, patirtą dėl išmokėtų sveikatos priežiūros paslaugų. Atlyginus sveikatos priežiūros išlaidas iš valstybės biudžeto, jos turi būti išieškomos iš kaltų asmenų CK 6.290 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismai neatkreipė dėmesio į CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos neįgyja regreso teisės į žalą padariusį asmenį, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą sveikatos draudimas yra viena iš socialinio draudimo rūšių. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra socialinio draudimo dalyvė ir disponuoja iš Valstybinio socialinio draudimo fondo gautomis lėšomis. Nukentėjusysis S. K. ir nuteistasis J. S. įvykio metu dirbo pagal darbo sutartis R. B. individualioje įmonėje, už juos darbdavys mokėjo socialinio draudimo įmokas, taip drausdamas savo atsakomybę nuo nelaimingų atsitikimų darbe, ir tai atitinka CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytas išimtines sąlygas. Būtina remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kur buvo nagrinėti ir aiškinti tapatūs teisiniai santykiai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-166/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-166/2006">3K-7-166/2006</a>, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-235/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-235/2008">2K-235/2008</a>). Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos neįgijo regreso teisės į žalą padariusį asmenį – R. B. individualią įmonę, nes ši mokėjo įmokas už nukentėjusį asmenį, todėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinys patenkintas nepagrįstai. BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimai sukliudė žemesnės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o tai yra pagrindas šių teismų sprendimų dalį panaikinti ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį atmesti.
Civilinės atsakovės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų, civilinės atsakomybės sąlygų ir neturtinės žalos
Pirmiausia pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Pagal BPK 367 straipsnio 2 dalies nuostatas civilinis atsakovas turi teisę apskųsti nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio. Taigi kasacinio skundo argumentai, susiję su nuosprendžio ir nutarties pagrįstumo tikrinimu, įrodymų vertinimu, nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko, todėl paliktini nenagrinėti
Antra, neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška taip pat pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-267/2009, 2K-383/2010, 2K-4/2011). Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą taip pat tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
Trečia, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje teismų nurodytas aplinkybes jų padarytos išvados dėl R. B. individualios įmonės civilinės atsakomybės sąlygų, atlyginant nukentėjusiajam S. K. neturtinę žalą, atitinka CK normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, reikalavimus bei neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
Teisinė atsakomybė atsiranda pažeidus teisės normų nustatytą asmens elgesio standartą. Darbdavio atsakomybė už darbuotojo, vykdančio darbo pareigas, patirtą neturtinę žalą dėl jo sveikatos sužalojimo kyla dėl to, jog būtent darbdavys privalo užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą (DK 248 straipsnio 4 punktas, 250, 260 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs bylos medžiagą, specialistės J. R. paaiškinimus teisme, nustatė, kad pagal CK 6.264 straipsnio nuostatas ir dėl neturtinės žalos S. K. padarymo atsakingas ir civilinis atsakovas – R. B. individuali įmonė, kuri turėjo pareigą užtikrinti miško pjovėjams saugias ir sveikas darbo sąlygas, tačiau šią pareigą įvykdė nepakankamai.
Pagal teismų praktiką DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Ši norma blanketinė, nes nukreipia į CK, kurio 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikalstamų veiksmų asmens sveikatai arba dėl asmens gyvybės atėmimo. Tokiu atveju reikia pagrįsti reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį. Darbdavys privalo atlyginti neturtinę žalą esant nelaimingam atsitikimo darbe faktui nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties ir jo konkretaus darbuotojo kaltės (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-27/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-27/2006">3K-3-27/2006</a>). Teismų praktikoje šios kategorijos bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo nustatyta ir tai, kad viešojo intereso prasme darbdavys, organizuodamas darbus, turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų. Darbdaviui yra taikoma žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija, kurią nuginčyti turi pareigą pats žalą padaręs asmuo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-426/2013">3K-3-426/2013</a>).
Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam S. K. priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įtvirtintus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. už kaltinamąjį materialiai atsakingo darbdavio turtinę padėtį, neatsargaus nusikaltimo padarinius nukentėjusiojo sveikatai, taip pat kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai suprato įtvirtintus įstatyme neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš civilinio ieškovo 60 000 Lt neturtinės žalos, beveik tris kartus sumažino nukentėjusiojo prašomą priteisti sumą.
Kasatorius savo prašymą panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimus argumentuoja tuo, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatų, nes neatskleidė priežastinio ryšio, nemotyvuotai paliko nukentėjusiojo ieškinį UADB „Ergo Lietuva“ nenagrinėtą. Kolegija sprendžia, kad šie skundo argumentai nepagrįsti ir prieštarauja kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turiniui. Priežastinis ryšys iš dalies yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas teismui vertinant įrodymus ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie reiškiniai lemia žalos atsiradimą, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtų veiksmų. Teismų sprendimuose išdėstyti įrodymų šaltiniai ir iš jų padarytos išvados, kad netinkamas darbų saugos kontroliavimas, įmonės darbuotojams vykdant pavojingus miško pjovimo darbus, nekontroliuojami nuteistojo J. S. kalti veiksmai, buvo pakankama žalos atsiradimo priežastis. Teismų sprendimuose taip pat pasisakyta ir dėl UADB „Ergo Lietuva“ civilinės atsakomybės ribų. Kasatoriaus argumentas dėl nukentėjusiojo S. K. neblaivumo neturi jokios reikšmės nustatant neturtinės žalos dydį, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad ši aplinkybė buvo susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Kolegija sprendžia, kad tiek dėl civilinio atsakovo ginčijamų atskirų aplinkybių vertinimo, tiek dėl neturtinės žalos dydžio apeliacinės instancijos teismas padarė tokias išvadas, kokias numato BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į civilinio atsakovo apeliacinį skundą, atsižvelgęs į šio skundo ribas, motyvuotai atsakė į esminius šio skundo argumentus bei padarė pagrįstą išvadą, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir jos priteisimo nukentėjusiajam išnagrinėtas tinkamai.
Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinio
Nagrinėjamoje byloje civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinys patenkintas visiškai ir iš civilinės atsakovės R. B. individualios įmonės priteisti 25 106 Lt už nukentėjusiajam S. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Valstybinės ligonių kasos ieškinį, vadovavosi CK 6.264 straipsniu, reglamentuojančiu samdančio darbuotojus asmens atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad sprendžiant ieškinius esminių BPK pažeidimų nepadaryta ir nekvestionavo šios pirmosios instancijos teismo išvados. Tačiau žemesnės instancijos teismai neatkreipė dėmesio į CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos neįgyja regreso teisės į žalą padariusį asmenį, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.
Kasacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-235/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-235/2008">2K-235/2008</a> nagrinėjant analogišką teisinę ir faktinę situaciją, kur kaltininkas nuteistas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, išaiškinta, kad jei darbdavys drausdamas savo atsakomybę dėl nelaimingų atsitikimų darbe mokėjo darbuotojų socialinio draudimo įmokas, būtina vadovautis CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties taisyklėmis. Nagrinėjamoje byloje tiek nukentėjusysis S. K., tiek nuteistasis J. S. dirbo miško pjovėjais pagal darbo sutartis R. B. individualioje įmonėje, už juos darbdavys mokėjo socialinio draudimo įmokas (T. 1, b. l. 24, T. 2, b. l. 112–113). Šie faktai sudaro prielaidas taikyti CK 6.290 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias Valstybinė ligonių kasa šioje byloje neturi teisės reikalauti, kad R. B. individuali įmonė atlygintų žalą, patirtą dėl išmokėtų sveikatos priežiūros paslaugų, kurios sudaro 25 106 Lt.
Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kasatorės nurodytoje kasacinės instancijos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-235/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-235/2008">2K-235/2008</a> tokios taisyklės suformuotos. Ši nutartis laikytina precedentu, pagrindžiančiu būtinybę įžvelgti ir esminį BPK 109 straipsnio 1 dalies pažeidimą, sukliudžiusį žemesnės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti Valstybinės ligonių kasos ieškinį ir dėl šio ieškinio priimti teisingą sprendimą.
R. B. individualiai įmonei nesant materialiai atsakingu asmeniu, kuris privalo atlyginti Valstybinės ligonių kasos išlaidas už nukentėjusiajam S. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, naikintini žemesniųjų teismų sprendimai dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinio patenkinimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis iš civilinės atsakovės R. B. individualios įmonės priteisti 25 106 Lt už nukentėjusiajam S. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Gintaras Goda
Alvydas Pikelis
Tomas Šeškauskas
