Civilinė byla Nr. 3K-3-269/2009 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.6; 50.5
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Zigmo Levickio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo savivaldybės įmonės,,Vilniaus miesto būstas“ (anksčiau – UAB „Bendruva“) ir trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Rimos Česnienės likviduojamos individualios įmonės ieškinį atsakovui UAB „Bendruva“ dėl kompensacijos priteisimo; tretieji asmenys UAB „Vilniaus energija“, UAB „Ineturas“, S. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. Česnienės likviduojama individuali įmonė prašė priteisti iš atsakovo UAB „Bendruva“ (dabar – SĮ „Vilniaus miesto būstas“) 49 757,80 Lt kompensacijos už patalpų pagerinimą. Byloje nustatyta, kad pagal 1999 m. gruodžio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį ieškovas iš atsakovo išsinuomojo 42,88 kv. m patalpas, esančias Vilniuje, Pietario g. 8. Sutarties 5.4 punkte nustatyta, kad nuomininkas privalo, esant netinkamai naudoti patalpų būklei, atlikti patalpų kapitalinį remontą (rekonstrukciją). Atlikus patalpų kapitalinį remontą pagal sudarytą sąmatą, lėšas, panaudotas remontui, nuomotojas įsipareigojo kompensuoti nuomininkui negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimą atveju. 2003 m. gegužės 14 d. ginčo patalpų savininke tapo UAB,,Vilniaus energija“ t. y. privatus subjektas, šį turtą perdavus už nuomotojo skolas. Ieškovo nuomone, taip nuomojamos patalpos buvo privatizuotos, todėl nuomotojas privalo vykdyti sutartinę prievolę kompensuoti patalpų pagerinimo išlaidas. Atsakovas su ieškovo reikalavimu nesutinka, motyvuodamas tuo, kad nėra sutartyje nustatytos kompensavimo sąlygos - nuomotos patalpos nebuvo įtrauktos į privatizavimą, be to, nesutinka su teismų nustatytu išlaidų dydžiu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš UAB „Bendruva“ 49757,80 Lt patalpų pagerinimo išlaidų. Teismas nurodė, kad ginčo nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta nuomininko teisė į išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, jeigu toks pagerinimas atliktas nuomotojui leidus. Sutarties nuostatos neriboja šios normos taikymo, todėl ta apimtimi, kuria šalių santykiai nebuvo reglamentuoti sutartyje, nagrinėjamu atveju taikytina ši norma. Teismas atsižvelgė į tai, kad UAB „Bendruva“ 2000 m. sausio 21 d. rašte Nr. 95 išreiškė sutikimą dėl patalpų rekonstrukcijos, pripažinimo tinkamu naudotis akte yra jos vadovo parašas, atsakovo atstovai apžiūrėjo ginčo patalpas, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nereiškė pretenzijų dėl remonto darbų kitose nei nuomotose patalpose. Teismas konstatavo, kad ieškovo išsinuomotų patalpų rekonstrukcija yra teisėta ir atlikta laikantis projekto bei išduoto leidimo. Teismas pažymėjo, kad rekonstravimo darbų rezultatų, kuriuos be žalos patalpoms būtų galima atskirti nuo šių patalpų, nėra, išnuomotose patalpose remonto darbai buvo būtini, todėl priteisė ieškovei patalpų pagerinimo išlaidas, bendrą rekonstrukcijos darbų vertės sumą sumažinęs dėl patalpų nusidėvėjimo iki tos dienos, kai jas įsigijo trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 29 d. nutartimi Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir papildomai nurodė, kad privatizavimas plačiąja prasme yra suprantamas kaip valstybės ir savivaldybių turto perdavimas privataus subjekto nuosavybėn. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį privatizavimas suprantamas kaip valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius. Byloje nustatyta, kad ginčo patalpų savininkas pasikeitė ne Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nustatytu pagrindu ir tvarka, o savivaldybės turtą perduodant privačiam subjektui už skolas. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog toks sandoris nelaikytinas patalpų privatizavimu ginčo nuomos sutarties požiūriu bei prasme. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuomos sutartyje nurodoma apie patalpų įtraukimą į privatizavimą, nesiejant jos su konkrečiame įstatyme nustatyta privatizavimo tvarka. Nuomininko teisių požiūriu tiek patalpų privatizavimas pagal minėto įstatymo nuostatas, tiek privatizavimas bet kokiu kitu būdu, pagal pasekmes reiškia tą patį – išsinuomotų patalpų savininko pasikeitimą ir iš to kylančias pasekmes. Dėl to galimybę gauti jo turėtų išlaidų kompensavimą tik privatizuojant patalpas vieninteliu būdu (pagal specialiojo įstatymo nuostatas) teismas vertino kaip neatitinkančią sąžiningumo kriterijaus ir kaip sąlygą, kurios joks protingas nuomininkas, suvokdamas tokios sutarties sąlygos prasmę, nepriimtų, nes tokiu atveju nuomotojui tampa naudinga patalpas privatizuoti bet kokiu kitokiu būdu. Be to, kadangi sutartis buvo pasirašyta pagal atsakovo pateiktą tipinę formą, jokios derybos dėl sutarties sąlygų, konkrečiai- dėl jos 5.4 punkto nebuvo vykdomos, esant abejonių dėl konkrečios sutarties sąlygos, ji aiškinama sutarties sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo ieškovo pripažinimu silpnesniąja šalimi, nors jis yra juridinis asmuo, tačiau, palyginti su atsakovu, administruojančiu patalpas Vilniaus mieste, jo nuomos santykių patirtis nėra analogiška atsakovo patirčiai. Pagerinimai buvo atlikti nuomotojo sutikimu, net sutartyje tiesiogiai nustatyta nuomininko pareiga, o ne teisė atlikti išsinuomotų patalpų rekonstrukciją. Kolegija, įvertinusi įrodymus, patvirtinančius buvusią patalpų būklę, pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl patalpų pagerinimo būtinumo. Byloje nustatytos visos 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant turto pagerinimo išlaidų kompensavimo klausimą – turto pagerinimo faktas, būtinybė atlikti atitinkamą pagerinimą, nuomotojo leidimas patalpoms pagerinti ir faktas, jog sutartyje šalys nenustatė kitokios, negu aptariama teisės norma, kompensavimo tvarkos bei sąlygų. Kolegija nesutiko su atsakovo pozicija, kad tokių išlaidų dydis ir pagrįstumas gali būti įrodinėjamas tik buhalterinės apskaitos dokumentais, nes šiuo atveju sprendžiamas ne ieškovo įmonės buhalterinės apskaitos teisingumo klausimas, o patalpų rekonstrukcijos išlaidų dydžio klausimas. Ieškovas pateikė medžiagų įsigijimą patvirtinančius dokumentus; kadangi patalpų rekonstrukcija atlikta ūkio būdu, rekonstrukcijos išlaidų dydį bei jų pagrįstumą be šių įrodymų jis įrodinėjo ir kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (UAB,,Delfa“ ekspertizės aktu, teismo ekspertizės aktu).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Teismas, aiškindamas sutartį, neatsižvelgė į CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, aiškinant sutartis, nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus. Atsižvelgiant į nuomos sutartyje įtvirtintą šalių valią, patalpų statybos darbai turėjo būti atlikti iki 2008 m. birželio 28 d., patalpų rekonstrukcija turėjo būti atlikta pagal prie sutarties pridedamą sąmatą. Ši sąmata nebuvo sudaryta.
2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2005, kurioje atsispindi teismų praktikoje vyraujanti nuostata, kad skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutartis nėra patalpų privatizavimas.
3. Teismai, netinkamai taikydami sutarčių aiškinimo taisykles, nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas sutiko su išnuomotų patalpų pertvarkymu. Ieškovas neįgijo teisės reikalauti atlygio už be atsakovo sutikimo atliktus pagerinimus.
4. Apeliacinės instancijos teismas, nustatinėdamas ieškovo atlikto kapitalinio remonto darbų vertę, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ekspertizės akte nurodytos išlaidos yra realios ir būtinos kapitaliniam remontui atlikti. Nuomininkas, pagerinęs nuomotą daiktą, turi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti turėtų išlaidų dydį (CPK 178 straipsnis). Byloje pateikta lokalinė sąmata įrodo tik darbų atlikimo faktą, o ne išlaidų dydį. Išlaidos turi būti įrodinėjamos buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais (sąskaitomis-faktūromis, kasos dokumentais ir kt.) kaip reikalaujama CK 2.74 straipsnio 3 dalyje ir Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsniuose. Be to, lokalinėje sąmatoje nurodytos išlaidos (darbo užmokestis, pelnas ir kt.), kurių ieškovas, atlikdamas pagerinimus ūkio būdu, negalėjo turėti.
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Nuomos sutartyje šalys susitarė, kokiomis sąlygomis nuomininkui tenka pareiga atlikti nuomojamų patalpų kapitalinį remontą ir išlaidų kompensavimo sąlygas. Taigi išlaidų atlyginimas yra sąlyginis, priklausomas nuo patalpų įtraukimo į privatizavimą. Kadangi ginčo patalpos nebuvo įtrauktos į privatizavimo programą, tai ieškovė, sudarydama nuomos sutartį ir atlikdama kapitalinį remontą, prisiėmė galimą neigiamų pasekmių atsiradimo riziką.
2. Patalpų pritaikymas nuomininko reikmėms nėra nuomotojo patalpų pagerinimas. Teismai neatskyrė, kuriais darbais patalpos buvo pagerintos, sukuriant nuomotojui pridėtinę vertę, o kuriais – tik pritaikytos nuomininko veiklai.
3. Patalpų pagerinimas turi būti fiksuojamas ir vertinamas realaus patalpų grąžinimo nuomotojui metu, o ginčo atveju realaus patalpų grąžinimo niekada nebuvo – nuomininkas patalpomis naudojasi iki šiol.
4. Apeliacinės instancijos teismas sąvoką „privatizavimas“ aiškino ne pagal sutarties aiškinimo taisyklių reikalavimus (CK 6.193 straipsnis). Privatizavimas apibrėžtas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje kaip valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal įstatymo nustatyta tvarka sudarytus sandorius. Nuomos sutartyje šalys išlaidų pagerinimams atlikti kompensavimo klausimą siejo ne su patalpų privatizavimu, o su įtraukimu į privatizavimą, nes šiuo atveju nustatyta speciali išlaidų atlyginimo tvarka.
5. Teismai nepagrįstai ieškovą pripažino silpnesniąja sandorio šalimi, nors jis ne fizinis, o juridinis asmuo, jam keliami didesni rūpestingumo, apdairumo reikalavimai, be to, nuomos sutartis nėra vartojimo ar prisijungimo būdu sudaroma sutartis.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Rimos Česnienės likviduojama individuali įmonė prašo kasacinius skundus atmesti, šį prašymą motyvuodamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Dėl nuomotojo veiksmų nuomojamos patalpos nebuvo įtrauktos į privatizavimo programą, neatsirado prielaidų ginčo nuomos sutarties 5.4 punkto nuostatoms, pagal kurias nuomininkas įgytų teisę į panaudotų lėšų atlyginimą, įgyvendinti. Nuomininko investicijų likimas tokiu atveju sutartyje nereglamentuotas, todėl subsidiariai turi būti taikomas 1964 m. CK 316 straipsnis.
2. Nuomininkas (individuali įmonė) pagal darbų atlikimo metu galiojusias teisės normas nebuvo laikomas juridiniu asmeniu, jis rekonstrukcijos metu veiklos nevykdė, nebuvo rangovas, patalpų pagerinimai atiteko nuomotojui UAB „Bendruva“, statybos darbai buvo atliekami ūkio būdu. Esant šioms aplinkybėms ieškovas turėjo teisę nefiksuoti dokumentuose su patalpų rekonstrukcija susijusių išlaidų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės į išsinuomoto daikto pagerinimų atlyginimą
Ieškovui teisė į pagerinimų atlyginimą atsirado nutraukus nuomos sutartį (sutartis nutraukta 2003 m. vasario 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi), todėl šios teisės įgyvendinimui taikytinas 2000 m. Civilinis kodeksas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 41 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai taikė 1964 m. Civilinio kodekso normas, tačiau netinkamas teisės normos nurodymas, kai byla išspręsta teisingai, nėra pakankamas pagrindas priimtiems procesiniams sprendimams panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas nuomotojo leidimu pagerinęs išsinuomotą turtą turi teisę į šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pagal tokį teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: ar nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; ar nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydis; ar įstatymų arba šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008).
Taigi nurodyta teisės norma (CK 6.501 straipsnio 1 dalis) yra dispozityvi, tai yra leidžianti sutartimi numatyti kitokį pagerinimams panaudotų išlaidų atlyginimą, išplečiant ar apribojant nuomininko teisę į šių išlaidų atlyginimą, ir atitinkamai nuomotojo pareigą jas atlyginti. Kasatoriai kasacinius skundus ir grindžia tuo, kad 1999 m. gruodžio 28 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi (5.4 punktas) šalys susitarė, jog daikto pagerinimai bus atlyginti tik vienu atveju – jei išnuomotos patalpos bus privatizuotos, o teismai neteisingai išaiškino nuomos sutarties 5.4 punktą. Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad sutarties turinys – fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tikrojo sutarties turinio kasacine tvarka gali būti peržiūrėtos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193-6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“ Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“ Nr. 3K-3-231/2008; ir kt.).
Nors kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas CK 6.193 straipsnyje, tačiau kasaciniuose skunduose tik pakartoja šias taisykles ir nenurodo konkretaus pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami sutartį, šias taisykles taikė: tyrė sutarties tekstą, nustatinėjo tikruosius šalių ketinimus, sutarties sąlygas aiškino pagal sutarties esmę ir tikslą, abejones dėl sutarties sąlygų aiškino jas pasiūliusios šalies (atsakovo) nenaudai ir priėmusios šalies (ieškovo) naudai, todėl šį kasacinių skundų argumentą kolegija pripažįsta nepagrįstu. Kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nuomos sutarties 5.4 punktas nepašalina galimybės nuomininkui gauti pagerinimui panaudotų lėšų atlyginimą neįvykus patalpų privatizavimui. Privatizavimo atveju tokias išlaidas turėtų atlyginti potencialus pirkėjas (sutarties sudarymo metu galiojusio Vyriausybės 1999 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 384 1.2 punktas, nuo 2000 m. balandžio 5 d. –Valstybės ir savivaldybių turto įstatymo 10 straipsnio 13 dalis (2000 m. kovo 16 d. įstatymo Nr.VIII-1575 redakcija). Dėl to įrašymas į sutartį, kad daikto pagerinimui panaudotos lėšos atlyginamos privatizavimo atveju, įvertinus tai, kad tokiu atveju išlaidų atlyginimo pareiga tektų ne nuomotojui, negali būti traktuojamas kaip nustatantis kitokias nei nustatyta CK 6.501 straipsnyje pagerinimų atlyginimo sąlygas santykiuose tarp nuomotojo ir nuomininko ar kaip eliminuojantis ieškovo teisę gauti atlyginimą už atliktus pagerinimus sutarties nutraukimo atveju.
Teismai nustatė, kad išnuomotos patalpos nebuvo privatizuotos pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, todėl patalpų įgijėjui (UAB „Vilniaus energija“) neatsirado pareigos atlyginti pagerinimus šio įstatymo pagrindu. Teismine tvarka nutraukiant nuomos sutartį atliktų pagerinimų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas. Atsakovas trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ patalpas kaip savo turtą perdavė su ieškovo padarytais pagerinimais, nors už juos nebuvo atsiskaitęs su ieškovu. Ieškovo ir atsakovo nuomos sutartis teismo sprendimu nutraukta iki patalpų perdavimo trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ pagal skolos padengimo nekilnojamuoju turtu sutartį, todėl UAB „Vilniaus energija“ nuomotojo pareigos negalėjo pereiti CK 6.494 straipsnio 1 dalies pagrindu. Esant tokiai faktinei situacijai ir patalpų nuomos sutartyje nenustačius kitokių, nei nustatyta CK 6.501 straipsnio 1 dalyje išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygų ir tvarkos, taikytinos įstatyminės nuostatos, o pareiga atlyginti ieškovės išsinuomoto turto pagerinimų išlaidas tenka atsakovui. Šio kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad rekonstrukcijos darbai atlikti praleidus sutartyje nustatytą darbų atlikimo terminą, negali lemti jo pareigos atlyginti pagerinimo išlaidas pasibaigimo, nes tokių pasekmių sutartyje nenumatyta.
Atsakovo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai išaiškino ir sutarties sąlygą, nustatančią, kad išnuomotų patalpų rekonstrukcijai reikalingas nuomotojo leidimas. Tačiau teismai šią sąlygą išaiškino taip, kaip ją supranta ir ieškovas- kad nuomotojo leidimas būtinas, ir byloje esančių įrodymų pagrindu konstatavo, kad nuomotojas tokį leidimą davė. Tai (ar buvo nuomotojo leidimas) yra fakto klausimas, todėl kolegija dėl šio argumento daugiau nepasisako.
Kasaciniuose skunduose, be kita ko, nurodoma, kad teismai nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2005 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Lietuvos energija“ v. V. Novikovo individuali (personalinė) įmonė, bylos Nr. 3K-3-108/2005.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pasisakė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas, ir kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą akcentavo, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Bandymas taikyti teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr.3K-3-252/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, Alytaus miesto savivaldybė, UAB „Alytaus prekyba“, bylos Nr.3K-3-230/2009 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde remiamasi kasacinio teismo nutartimi, kurioje Aukščiausiasis Teismas iš viso nepasisakė šioje byloje aktualiu klausimu- dėl išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Be to, šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi: kasatorių nurodomoje byloje nuomos sutartis nebuvo nutraukta iki patalpų perdavimo pagal skolos padengimo nekilnojamuoju turtu sutartį, todėl joje buvo sprendžiama dėl nuomotojo teisių ir pareigų perėjimo turto įgijėjui. Dėl šių priežasčių kasatorių nurodoma byla negali būti taikoma kaip precedentinė sprendžiant ginčą nagrinėjamoje byloje.
Dėl atlyginimo už atliktus pagerinimus dydžio
Teismų praktikoje iš tiesų laikomasi nuostatos, kad juridinis asmuo savo išlaidas turėtų patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis- faktūromis, kasos dokumentais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-411/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m. savivaldybė v. UAB „Leandra“, bylos Nr. 3K-3-411/2000), tačiau taip pat pripažįstama, kad tam tikrais atvejais galimos šios taisyklės išimtys. Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kapitalinio remonto darbų atlikimo ūkio būdu specifika lemia, jog remonto darbus konkretus ūkinis subjektas atlieka savo pastangomis, naudodamas ne tik jam priklausančias gamybos priemones, bet ir žmogiškuosius resursus. Kai darbai atliekami ūkio būdu ir kai statybos – remonto darbai nėra ūkio subjekto ūkinės-komercinės veiklos sritis, yra labai maža galimybė tokiai įmonei turėti ir pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus bei jais detaliai pagrįsti visas dėl išsinuomotų patalpų pagerinimo turėtas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje valstybės įmonė Valstybės turto fondas v. R. Montvilienės gamybos ir prekybos įmonė, bylos Nr.3K-3-415/2005; 2006 m. bireželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. R. Subačiaus individuali įmonė „Ridetas“, bylos Nr.3K-3-421/2006). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas rekonstrukcijos darbus atliko ūkio būdu, statybos darbai nėra jo ūkinės komercinės veiklos sritis (jo veiklos pobūdis – drabužių siuvimas, persiuvimas ir taisymas). Be to, ieškovas yra individuali įmonė, kuri pagal rekonstrukcijos darbų atlikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą neturėjo juridinio asmens statuso (1964 m. Civilinio kodekso 221 straipsnis, Įmonių įstatymo 7 straipsnis), ir tokiems ūkio subjektams galėjo būti taikoma supaprastinta buhalterinė apskaita (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnis, Vyriausybės 1995 m. sausio 4 d. nutarimas Nr. 8 „Dėl juridinio asmens teisių neturinčių įmonių buhalterinės apskaitos“). Rekonstrukcijos darbai atlikti teisėtai (turint leidimą vykdyti statybos darbus, rekonstrukcijos objektas pripažintas tinkamu naudoti), medžiagų įsigijimą patvirtinantys dokumentai pateikti. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, kad tinkamu ieškovo išsinuomotų patalpų pagerinimui turėtas išlaidas patvirtinančiu įrodymu gali būti teismo ekspertizės aktas ir pripažįsta, kad įrodinėjimą (įrodymų leistinumą) reglamentuojančios taisyklės nepažeistos. Konkretus patalpų pagerinimo išlaidų dydis yra fakto klausimas, todėl kolegija dėl jo nepasisako.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad juos naikinti atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teisme patirta iš viso 63,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Paliekant galioti skundžiamus procesinius sprendimus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ (j.a.k. 124568293) ir trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ (j.a.k.111760831) po 31,55 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Birutė Janavičiūtė
Zigmas Levickis
