Dėl atleidimo iš darbo, drausminių nuobaudų panaikinimo, neišmokėto darbo užmokesčio, priverstinių pravaikštų, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir neturtinės žalos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-246/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.1; 18.2.1; 121.20 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Ost Logistik“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. O. ieškinį atsakovui UAB „Ost Logistik“ dėl atleidimo iš darbo, drausminių nuobaudų panaikinimo, neišmokėto darbo užmokesčio, priverstinių pravaikštų, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė įpareigoti atsakovą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį (darbuotojo pareiškimu, esant svarbių priežasčių), priteisti jai iš atsakovo 29 677,92 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 284,40 Lt delspinigių už neatsiskaitymą laiku, 3103,64 Lt išeitinės išmokos, 4417,45 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat panaikinti penkias jai skirtas drausmines nuobaudas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nesumokėjo jai darbo užmokesčio darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis už 2007 m. rugsėjo mėnesį atliktus darbus, dėl to ji 2007 m. lapkričio 19 d. parašė prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau darbdavys prašymo nepatenkino.

Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti galiojančiu 2008 m. vasario 19 d. šalių susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį ir pripažinti, kad ieškovės ir atsakovo darbo santykiai pasibaigė DK 125 straipsnio pagrindu (šalių susitarimu) nuo 2008 m. vasario 26 d. 2008 m. vasario 19 d. susitarimas, kuriuo šalys nutarė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu iki 2008 m. vasario 26 d., buvo pasirašytas šalių atstovų (ieškovei atstovavo jos advokatas) po to, kai ieškovės prašymu darbdavio sudarytoje darbo ginčų komisijoje buvo išnagrinėtas ieškovės ir atsakovo darbo ginčas ir priimtas atitinkamas kompromisinis sprendimas. Ieškovė 2008 m. vasario 26 d. informavo darbdavį, kad ji su 2008 m. vasario 19 d. susitarimu nesutinka ir atsisako pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį – visiškai: pripažino galiojančiu ieškovės ir atsakovo 2008 m. vasario 19 d. pasirašytą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį; pripažino, kad ieškovės ir atsakovo darbo santykiai pasibaigė DK 125 straipsnyje nurodytu pagrindu nuo 2008 m. vasario 26 d.; priteisė ieškovei iš atsakovo 1667,17 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Dėl ieškinio. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal 2007 m. kovo 13 d. su atsakovu sudarytą darbo sutartį dirbo vadybininke. Darbo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovės darbo užmokestis pasibaigus bandomajam laikotarpiui bus 7,5 proc. ekspedicinio pelno atskaičius mokesčius, bet ne mažiau kaip Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. Ieškovė nurodė, kad atsakovas pažeidė savo įsipareigojimus pagal darbo sutartį, t. y. nesumokėjo jai priklausančio darbo užmokesčio (ekspedicinio pelno dalies už atliktus ir apmokėtus 26 reisus). Dėl to ieškovė 2007 m. lapkričio 19 d. pateikė atsakovui prašymą tą pačią dieną atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovas atsisakė prašymą patenkinti ir pranešė ieškovei, kad ji toliau turi eiti savo pareigas arba gali pasinaudoti galimybe nutraukti darbo santykius kitu įstatyminiu pagrindu. Teismas nustatė, kad ieškovė per laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 22 d. iki 2007 m. lapkričio 21 d. 79 kalendorines dienas buvo nedarbinga, atitinkamai jai buvo išmokėtas ir mažesnis nei paprastai darbo užmokestis. Vadybininko darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo tinkamai įvykdytų ir apmokėtų reisų skaičiaus. Vadybininkui priskiriami reisai, įvykdyti jam kontroliuojant visą procesą iki pabaigos. Teismas nustatė, kad dėl ieškovės nedarbingumo jos pradėtų reisų vykdymas buvo perduotas kitiems atsakovo darbuotojams, taigi apmokėjimas už šiuos reisus pagrįstai nebuvo priskirtas ieškovei. Ieškovei faktiškai išmokėto darbo užmokesčio dydis buvo apskaičiuojamas atsižvelgiant į jos darbo rezultatus. Teismas nurodė, kad darbdaviui, nepažeidusiam darbo sutarties, neatsiranda pareigos nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį vien todėl, kad taip nurodo darbuotojas. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą įpareigoti darbdavį atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo panaikinti 2007 m. lapkričio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d., 2007 m. gruodžio 27 d., 2008 m. sausio 10 d. ir 2008 m. sausio 28 d. jai skirtas drausmines nuobaudas už pravaikštas, teismas pripažino, kad jos paskirtos pagrįstai, nepažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Nenustatęs pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir konstatavęs, kad per laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2008 m. rugsėjo 29 d. ieškovė pati nepagrįstai neatvykdavo į darbą ir taip pažeidė darbo drausmę, teismas pripažino nepagrįstu ir ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 29 677,92 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2008 m. rugsėjo 29 d.), 284,40 Lt delspinigių už neatsiskaitymą laiku ir 3103,64 Lt išeitinę išmoką. Ieškovės reikalavimą priteisti jai 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą teisiniais argumentais.

Dėl priešieškinio. Teismas nustatė, kad ieškovė 2008 m. vasario 1 d. įteikė darbdaviui prašymą sudaryti darbo ginčų komisiją ir išnagrinėti jos reikalavimus. 2008 m. vasario 15 d. įvyko UAB „Ost Logistik“ darbo ginčų komisijos posėdis, kuriame dalyvavo ir ieškovė bei jos atstovas advokatas S. Nalivaika. Šio posėdžio metu priimtas sprendimas nutraukti ieškovės ir atsakovo sudarytą darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, išmokant darbuotojai 1500 Lt bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Posėdžio protokolas 2008 m. vasario 19 d. įteiktas ieškovės atstovui. Tą pačią dieną (2008 m. vasario 19 d.) buvo pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį iki 2008 m. vasario 26 d., išmokant ieškovei 1500 Lt sumą bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Šį susitarimą ieškovės vardu pasirašė jos atstovas advokatas S. Nalivaika. 2008 m. vasario 26 d. atsakovas elektroniniu paštu gavo ieškovės žinutę, kad ji nesutinka su darbo ginčų komisijos protokolo turiniu ir atsisako pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį. Ieškovė nesutikimą su susitarimu iš esmės grindė tuo, jog darbo ginčų komisijoje nebuvo atsižvelgta į jos nurodytas aplinkybes ir reikalavimus, o susitarimą pasirašė neįgaliotas asmuo. Tačiau teismas šiuos argumentus atmetė dėl to, kad, pirma, ieškovė turėjo teisę per nustatytą terminą skųsti teismui tokį protokolą ir pasiektą susitarimą, tačiau to nepadarė, todėl laikytina, kad ji sutiko su pasiektu sprendimu, antra, susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo buvo sudarytas laikantis DK nustatytos tvarkos (darbo ginčų komisijoje dalyvaujant ieškovei priimtas sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir protokolo įteikimas visiškai atitinka DK 125 straipsnyje nustatytą rašytinio pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu įteikimą darbuotojui (t. y. ieškovei), susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo buvo aptartos visos esminės darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sąlygos), trečia, susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo turinys atitiko tokiems susitarimams keliamus reikalavimus. Ieškovės argumentą, kad susitarimą pasirašė neįgaliotas asmuo, teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog pagal DK 18 straipsnio 1 dalį darbuotojai ir darbdaviai darbo teises, pareigas gali įgyti, pakeisti, jų atsisakyti ar jas apginti per atstovus, taigi 2008 m. vasario 19 d. susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo galėjo būti pasirašytas ir ieškovės atstovo. Advokatas S. Nalivaika nuo pat ginčo dėl ieškovės darbo sutarties nutraukimo ir darbo sutarties vykdymo atsiradimo nuolat veikė kaip ieškovės atstovas, t. y. ieškovė su atsakovu bendraudavo per savo advokatą, jis atvykdavo į derybas dėl darbo santykių, dalyvavo kaip ieškovės atstovas ir darbo ginčų komisijos posėdyje. Atstovavimo faktą patvirtina 2008 m. vasario 10 d. atstovavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad UAB „Ost Logistik“ darbo ginčų komisijoje ieškovės atstovui suteikiamos visos teisės, kurios atstovaujamajam suteikiamos pagal įstatymus. Tai, kad advokatas veikia kaip ieškovės atstovas, buvo atskleista atsakovui, todėl šis neturėjo jokio objektyvaus pagrindo suabejoti advokato įgalinimų tinkamumu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą manyti, jog sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu ieškovės atstovu, todėl pagal CK 2.133 straipsnį sandoris atstovaujamajam (t. y. ieškovei) yra privalomas. Ieškovės pareiškimą dėl nesutikimo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu teismas įvertino kaip DK 35 straipsnyje įtvirtintos pareigos gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų bei draudimo piktnaudžiauti savo teise pažeidimą. Tokiais motyvais remdamasis teismas priešieškinio reikalavimą patenkino ir 2008 m. vasario 19 d. susitarimą pripažino galiojančiu, taip pat pripažino, kad šalių darbo santykiai pasibaigė 2008 m. vasario 26 d. DK 125 straipsnyje nurodytu pagrindu.

Patenkinęs priešieškinį ir atsižvelgęs į tai, kad šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo nustatyta 1500 Lt suma ieškovei jau sumokėta, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 1667,17 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą panaikino, atsakovo priešieškinį atmetė, o bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl priešieškinio. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2008 m. vasario 19 d. susitarimą nepagrįstai pripažino darbdavio ir darbuotojo susitarimu nutraukti darbo sutartį, atitinkančiu DK 125 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad darbuotojo vardu susitarimą nutraukti darbo sutartį gali pasirašyti ir darbuotojo atstovas, tačiau šiuo atveju advokatas S. Nalivaika neturėjo įgalinimų pasirašyti tokį susitarimą ieškovės vardu. Atstovavimo sutartimi advokatui buvo pavesta atstovauti ieškovei darbo ginčų komisijoje,,su visomis teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos įstatymuose“. Darbo ginčų komisija, kaip darbo ginčą nagrinėjantis organas, turi išspręsti iškeltą darbo ginčą. Ieškovės reikalavimai (atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, panaikinti paskirtas nuobaudas, perskaičiuoti darbo užmokestį) buvo suformuluoti prašyme darbo ginčų komisijai, taigi toks ginčas ir turėjo būti išspręstas (DK 292 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju darbo ginčų komisija priėmė sprendimą nutraukti ieškovės darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, t. y. nutarimas priimtas ne dėl komisijoje iškelto darbo ginčo, todėl jis gali būti vertinamas tik kaip darbdavio ir darbuotojo atstovų siūlymas darbo sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui – išspręsti kilusį darbo ginčą nutraukiant darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu (šalių susitarimu). Teisėjų kolegija nurodė, kad susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo yra dvišalis sandoris, jį turi sudaryti raštu abi darbo sutarties šalys. Vertinant, ar atstovo, neturinčio įgalinimų sudaryti atitinkamą susitarimą, veiksmai sukelia ieškovei tam tikras teises ir pareigas, turi būti vadovaujamasi CK 2.133 straipsnio nuostatomis. Pagal šio straipsnio 6 dalį, jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis sandorį patvirtina. Byloje nustatyta, kad darbdaviui buvo atskleista ieškovės atstovo įgalinimų apimtis, taigi darbdavys neturėjo rimto pagrindo manyti, jog sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu (CK 2.133 straipsnio 9 dalis), o ieškovė atstovo sudaryto sandorio nepatvirtino, priešingai, ji nedelsiant pranešė darbdaviui nesutinkanti su šio siūlymu nutraukti darbo sutartį nurodytu pagrindu ir sąlygomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti priešieškinį ir pripažinti galiojančiu susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį bei laikyti darbo santykius pasibaigusiais šio susitarimo pagrindu. Priešinga išvada prieštarautų nuostatai, kad susitarime turi būti išreiškiama abiejų sutarties šalių suderinta valia tiek dėl darbo santykių pabaigos, tiek dėl jų pasibaigimo pagrindo bei sąlygų.

Dėl ieškinio. Teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant, ar yra teisinis pagrindas taikyti kurį nors iš DK 36 straipsnyje nustatytų darbo teisių gynimo būdų, būtina nustatyti faktines aplinkybes, reikšmingas darbo ginčui išspręsti iš esmės. Kilusio darbo ginčo esmė – ar ieškovei pagal jos darbo sutarties 3 punktą teisingai buvo apskaičiuotas darbo užmokestis už 2007 metų rugsėjo mėnesį ir atitinkamai – ar pagrįstas jos reikalavimas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsakovas darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką aiškino formaliai. Jo teigimu, tik tais atvejais, kai vadybininkas tam tikrą pervežimą organizuoja ir vykdo nuo pradžios iki pabaigos, jis turi teisę gauti darbo užmokestį nuo šio pervežimo ekspedicinio pelno. Teisėjų kolegija tokį aiškinimą pripažino neteisėtu (pažeidžiančiu DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisingo apmokėjimo už darbą principą), nes pagal jį teisė gauti darbo užmokestį siejama ne su realiai atliktu darbu, o su aplinkybe, ar vadybininkas dalyvavo vykdant tam tikrą reisą nuo pirmo iki paskutinio veiksmo. Kaip įrodymą, kad ieškovė dėl gana dažnų jos nedarbingumo laikotarpių realiai neatliko to darbo, už kurį reikalauja apmokėjimo, atsakovas pateikė savo vidinės apskaitos dokumentą – reisų registravimo žurnalą, kuriame ieškovės indeksas ties kai kuriais reisais nubrauktas, pakeičiant jį kitu (kito darbuotojo). Teisėjų kolegija nurodė, kad šio įrodymo nepakanka, nes iš jo negalima nustatyti, kokią darbo dalį ieškovė atliko iš tikrųjų. Atsakovas nepateikė kitų įrodymų, iš kurių būtų galimybė nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su kiekvienu iš reisų, dėl kurių ieškovė reiškia pretenzijas dėl darbo užmokesčio skaičiavimo: kiek ir kokio darbo atliko juos vykdant ieškovė, kiek – kitas darbuotojas; kada už atitinkamus pervežimus atsakovui buvo sumokėta ir pan. Dėl to teisėjų kolegija negalėjo nustatyti, ar darbdavys iš tiesų teisingai apmokėjo ieškovei už tą darbą, kurį ji atliko. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos dalies dėl ieškinio reikalavimų esmė neatskleista ir pagal byloje esančius įrodymus ją išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimų naikintina ir atitinkama bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Ost Logistik“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad darbo ginčų komisija, nuspręsdama nutraukti ieškovės darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, priėmė nutarimą ne dėl komisijoje iškelto darbo ginčo, todėl toks sprendimas gali būti vertinamas tik kaip darbdavio ir darbuotojo atstovų siūlymas jų atstovaujamiesiems išspręsti ginčą atitinkamu būdu – susitarimu. Teisėjų kolegijos nuomone, darbo ginčų komisija yra ginčą nagrinėjantis organas, o ne darbdavio atstovas, turintis teisę siūlyti darbuotojui darbo sutarties nutraukimo sąlygas ir pagrindą. Tokia teismo išvada prieštarauja DK 36 straipsnio 2 dalies 4 punktui, pagal kurį darbo ginčą nagrinėjančiam organui suteikta teisė pakeisti teisinį santykį (darbo ginčų komisija tai ir padarė). Įstatyme nenustatyta jokių apribojimų komisijai išeiti už skundo ribų ir priimti kompromisinį sprendimą. Be to, darbo ginčų komisijos sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir protokolo įteikimas visiškai atitinka rašytinio pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu įteikimą darbuotojui (DK 125 straipsnis). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas DK 36 straipsnio ir XIX skyriaus normas, nepagrįstai nurodė, kad 2008 m. vasario 19 d. susitarimas, o ne darbo ginčų komisijos protokolas, turi rašytinio pasiūlymo, įtvirtinto DK 125 straipsnyje, galią. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, patvirtinančias ieškovės nebendradarbiavimą siekiant išspręsti ginčą, vertintiną kaip piktnaudžiavimas savo teise.

2. Apeliacinės instancijos teismas apskritai pripažino darbuotojo teisę nutraukti darbo sutartį per atstovą, tačiau šioje byloje nusprendė, kad ieškovės advokatas neturėjo įgalinimų ieškovės vardu pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad atstovavimo sutartimi advokatui buvo pavesta atstovauti ieškovei tik darbo ginčų komisijoje, dėl to visi atstovo veiksmai, išeinantys už atstovavimo darbo ginčų komisijoje ribų, vertintini kaip suteiktų įgaliojimų viršijimas. Tokie teismo argumentai yra neteisėti. DK 18 straipsnyje nedraudžiama darbuotojams darbo teises ir pareigas įgyti, pakeisti, jų atsisakyti ar jas apginti per jiems atstovaujančius subjektus. Atstovavimą individualiuose darbo santykiuose reglamentuoja CK normos. Taigi susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo galėjo būti pasirašytas ir atsakovės atstovo. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad ieškovės advokatas, įsipareigojęs atstovauti ieškovei „su visomis teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos įstatymuose“, neturėjo įgaliojimų įgyvendinti susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo pagal DK 125 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas atstovo įgalinimų turinį aiškino formaliai, neatsižvelgdamas į atstovavimo santykių dalyvių tikruosius ketinimus bei tikslą (CK 6.193 straipsnis). Teismas taip pat netinkamai taikė CK 2.133 straipsnį, kuriame įtvirtintos per atstovą sudaryto sandorio teisinės pasekmės. Pagal šio straipsnio 1 dalį vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas, o 2 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, jog jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai privalomi atstovaujamajam. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė savo elgesiu davė rimtą pagrindą kasatoriui manyti, jog ji paskyrė advokatą savo atstovu susitarimui sudaryti. Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalį toks sutarimas privalomas atstovaujamajam (ieškovei).

3. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos taikymo neatitinka šios normos turinio ir tikslų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. UAB „Šiaurės rytai“, bylos Nr. 3K-3-284/2006; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-375/2007; 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rimi Lietuva“ v. UAB „Atvanora“, bylos Nr. 3K-3-418/2007; 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Algerta“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-576/2007). Kasacinis teismas išaiškino, kad byla dėl jos esmės neatskleidimo gali būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tuo atveju, jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, jog byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nustatymas reikštų visiškai kitą šios bylos nagrinėjimo pagrindą. Aplinkybės dėl ieškovės pareigų atlikimo pirmosios instancijos teisme buvo įrodinėjamos reisų registravimo žurnalu ir vadybininkų darbo grupės vadovo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad bylos faktinės aplinkybės nustatytos ne tokios, kokios turėjo būti nustatytos pagal pateiktus įrodymus, turėjo teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, o ne grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Teismo nurodyti kaip trūkstami nedidelės apimties įrodymai galėjo būti išreikalauti ir įvertinti apeliacinės instancijos teisme. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenurodė ir nepagrindė tokių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, kurių nebūtų galėjęs ištaisyti. Bylos grąžinimas nagrinėti pirmosios instancijos teismui šiuo atveju pažeidė ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė I. O. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatoriaus pirmasis argumentas dėl darbo teisių gynimo būdo nutraukiant ar pakeičiant teisinį santykį nepagrįstas šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, nes: vadinamoji darbo ginčų nagrinėjimo komisija savo posėdyje nepriėmė jokio sprendimo, nesilaikė darbo ginčų nagrinėjimo komisijai keliamų procedūrinių reikalavimų ir, svarbiausia, buvo neteisėtos sudėties, todėl neturėjo teisės pakeisti teisinį santykį. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje aiškiai konstatavo, kad ieškovė galėjo savo teisę nutraukti darbo santykius įgyvendinti per advokatą, tačiau šiuo atveju jos advokatas neturėjo įgalinimų pasirašyti tokį susitarimą. Kasatoriaus teiginius dėl ieškovės piktnaudžiavimo savo teise paneigia bylos aplinkybės.

2. Kasatorius argumentą dėl DK 18 straipsnio pažeidimo grindė nebegaliojančia atstovavimo sutartimi (CK 2.147 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atstovavimo sutartis buvo vienkartinė, skirta atstovauti ieškovei tik kasatoriaus darbo ginčų komisijoje. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 2.133 straipsnio 2 dalies normos pažeidimo taip pat nepagrįsti, nes nebuvo kasatoriaus nurodytų aplinkybių, be to, ši norma taikytina kitokio pobūdžio atstovavimo santykiams.

3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrįsti tik netinkamai interpretuojama teismų praktika ir klaidingai nurodytomis bylos aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad darbo užmokestis buvo apskaičiuotas neteisingai ir kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas, pagrįstai perdavė bylos dalį nagrinėti iš naujo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbo ginčų komisijos kompetencijos priimti sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu

Kasatorius teigia, kad darbo ginčų komisijai įstatyme nenustatyta jokių apribojimų peržengti darbuotojo skundo ribas ir priimti kompromisinį sprendimą, todėl darbo ginčų komisijos 2008 m. vasario 15 d. posėdyje priimtas sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu yra teisėtas, be to, jis atitinka rašytinio pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu įteikimą darbuotojui (CK 125 straipsnis). Su tokiu įstatymo nuostatų aiškinimu negalima sutikti.

Pagal DK 286 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 288 straipsnio 1 dalį darbo ginčų komisija yra darbo ginčus nagrinėjantis organas, sudarytas iš vienodo skaičiaus darbdavio ir darbuotojo atstovų. Darbo ginčų komisijos kompetenciją lemia pareiškėjo prašyme nurodyti reikalavimai ir juos pagrindžiančios aplinkybės (DK 290 straipsnis). Tai reiškia, kad darbo ginčų komisija konkretų ginčą nagrinėja ne bet kaip, o pagal konkrečiame prašyme išdėstytus reikalavimus. Komisijos sprendimu reikalavimai visiškai ar iš dalies tenkinami arba pripažįstami nepagrįstais ir atmetami. Nagrinėjamoje byloje darbo ginčų komisijai buvo įteiktas ieškovės prašymas perskaičiuoti darbo užmokestį, panaikinti drausmines nuobaudas bei įpareigoti darbdavį atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Darbo ginčų komisija, 2008 m. vasario 15 d. posėdyje spręsdama ieškovės ir kasatoriaus (darbdavio) darbo ginčą pagal ieškovės prašyme išdėstytus reikalavimus, priėmė sprendimą nutraukti ieškovės darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, išmokant 1500 Lt bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Toks sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų dėl kelių priežasčių. Pirma, darbo ginčų komisija turi priimti sprendimą dėl prašyme nurodytų darbuotojo reikalavimų, o reikalavimo nutraukti sutartį šalių susitarimu nebuvo pareikšta. Antra, darbo sutartis gali būti nutraukiama šalių susitarimu tik abiem sutarties šalims išreiškus tokią valią, o ne trečiajam asmeniui (šiuo atveju – darbo ginčą nagrinėjančiam organui) priėmus atitinkamą sprendimą.

Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad šioje byloje darbo ginčų komisija neišsprendė ieškovės reikalavimų ir nepriėmė įstatymų reikalavimus atitinkančio ir privalomo vykdyti sprendimo dėl konkretaus darbuotojos ir darbdavio ginčo, nes darbo ginčų komisijos sprendimas buvo priimtas ne dėl tų darbuotojos reikalavimų, kurie buvo perduoti nagrinėti komisijai. Taip pat nėra pagrindo tokį sprendimą pripažinti DK 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateiktu pasiūlymu ieškovei nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Pagal DK 125 straipsnio 1 dalies nuostatas pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu gali pateikti tik viena darbo sutarties šalis kitai šaliai. Šis reikalavimas, kaip ir reikalavimas dėl tokio susitarimo pasirašymo, išreiškia būtinybę šalims suderinti laisvai išreikštą valią dėl darbo sutarties nutraukimo (tiek nutraukimo būdo, tiek ir sąlygų). Šiuo atveju susitarimas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, kurį kasatorius vertina kaip jo (darbdavio) pasiūlymą ieškovei (darbuotojai) nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnio 1 dalį, buvo priimtas ne kasatoriaus (darbdavio), bet darbo ginčų komisijos. Šių visiškai skirtingų subjektų tapatinimas neturi jokio teisinio pagrindo (aplinkybė, kad darbo ginčų komisijos dalis yra sudaryta iš darbdavio atstovų, nedaro darbdavio atstove darbo ginčų komisijos, kaip tokios).

Konstatuotina, kad darbo ginčų komisija priėmė sprendimą ne tuo klausimu, kuris ieškovės iniciatyva buvo perduotas komisijai, todėl ir komisijos priimtas sprendimas darbo sutarties šalims negali turėti jokio privalomojo poveikio, juolab negali atstoti būtinos ieškovės valios išraiškos, kad darbo sutartį būtų galima nutraukti pagal DK 125 straipsnio 1 dalį. Taigi darbo ginčų komisijos sprendimas negali būti savarankišku ir įpareigojančiu pagrindu šalims ar jų atstovams sudaryti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Dėl tokios priežasties nėra pagrindo teigti, kad kasatoriaus, atstovaujamo direktoriaus V. Venskūno, ir ieškovei atstovaujančio advokato S. Nalivaikos 2008 m. vasario 19 d. pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo per laikotarpį iki 2008 m. vasario 26 d. pagal DK 125 straipsnį buvo sudarytas ieškovei išreiškus valią darbo sutartį nutraukti būtent tokiu pagrindu, nes tam reikia darbo sutarties šalių susitarimo, kurio darbo ginčų komisijos sprendimas negali pakeisti. Byloje nustatyta, kad advokatas S. Nalivaika 2008 m. vasario 10 d. atstovavimo sutartimi buvo įgaliotas atstovauti ieškovei „darbo ginčų komisijoje su visomis teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos įstatymuose“. Tokia įgalinimų apimtis reiškia, kad advokatas galėjo ir turėjo atstovauti ieškovei tik sprendžiant darbo ginčų komisijos kompetencijai priskirtus bei ieškovės perduotus nagrinėti klausimus ir, priešingai, nebuvo įgaliotas vykdyti darbo ginčų komisijos sprendimus, priimtus peržengiant darbo ginčo nagrinėjimo ribas. Kasatorius nepagrįstai remiasi CK 2.133 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nurodyta, kad jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, jog jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai privalomi atstovaujamajam. Kasatoriui buvo atskleistas ne tik ieškovės atstovavimo faktas, bet ir jos atstovo įgalinimų apimtis, taigi sandoris, sudarytas atstovo viršijant įgalinimus, nesukėlė atstovaujamajai teisinių pasekmių (CK 2.133 straipsnio 9 dalis). Be to, ieškovė per protingą laikotarpį (septynias dienas) pranešė kasatoriui, kad ji atsisako pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį. Kasatorius pagrįstai teigia, kad darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį per atstovą, tačiau šiuo atveju ieškovės atstovas nebuvo įgaliotas pasirašyti susitarimą dėl ieškovės darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal nustatytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo pripažinti galiojančiu 2008 m. vasario 19 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį, nes šiuo susitarimu nebuvo išreikšta vienos iš susitarimo šalių – ieškovės – tikroji valia.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ieškovė nebendradarbiavo su juo sprendžiant šalių ginčą. Tokius teiginius paneigia aplinkybė, kad būtent ieškovė ėmėsi priemonių ginčui spręsti – pareikalavo darbdavio sudaryti darbo ginčų komisiją.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl priešieškinio, nes šios bylos dalies kasacijos pagrindas nepasitvirtino.

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kilusio darbo ginčo esmė yra tai, ar ieškovei pagal jos darbo sutarties sąlygas teisingai buvo apskaičiuotas darbo užmokestis ir atitinkamai – ar pagrįstas jos reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškovės atlikto darbo ir darbo užmokesčio apskaičiavimu, dėl to buvo neatskleista bylos esmė. Remdamasis tokiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, grąžino bylos dalį pagal ieškinio reikalavimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos taikymo neatitinka šios normos turinio ir tikslų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas) nėra ir negali būti absoliuti, nes CPK normose nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais. Pagal kasacinio teismo praktiką bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui išimtinumas yra svarbus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, bylinėjimosi trukmei sutrumpinti ir operatyvesniam teismo procesui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-61/2009; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Polygrade L.L.C.“, UAB „Jurstanus“ v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. G. G. L., L. M., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-576/2004; ir kt.). Vienas iš išimtinių įstatyme nustatytų atvejų yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja šios normos aiškinimo ir taikymo praktiką. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB „Revinė“, bylos Nr. 3K-3-121/2009; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-375/2007; 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. personalinė įmonė,,RBPĮ” v. V. G., A. B., bylos Nr. 3K-3-82/2005, ir kt.). Taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalauta, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Algerta“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-576/2007).

Nagrinėjamoje byloje priešieškinio reikalavimai buvo išnagrinėti iš esmės ir dėl jų priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, o pirmosios instancijos teismui grąžinta tik bylos dalis pagal ieškinio reikalavimus. Taigi jau vien ši aplinkybė paneigia apeliacinės instancijos teismo motyvą, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Be to, byla pirmosios instancijos teismui iš tikrųjų grąžinta dėl to, kad apeliacinės instancijos teismui pritrūko įrodymų bylai reikšmingoms aplinkybėms, susijusioms su ieškovės atliktu darbu ir apmokėjimu už jį, nustatyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę, o kai apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida – ir pareigą iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines bylos aplinkybes. Įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas gali tam tikras aplinkybes pripažinti nustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nenustatytomis arba dėl jų buvimo ar nebuvimo iš viso nepasisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rimi Lietuva“ v. UAB „Atvanora“, bylos Nr. 3K-3-418/2007). Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą visa apimtimi, t. y. ne tik aiškina ir taiko teisės normas, bet visų pirma nustatinėja faktines bylos aplinkybes. Įstatyme nustatyti darbo bylų nagrinėjimo ypatumai (CPK XX skyrius) leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, turi teisę rinkti papildomus įrodymus ir nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes apeliacinės instancijos teisme, kad būtų priimtas teisingas sprendimas dėl nagrinėjamo ginčo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal CPK 319 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teisme taip pat vyksta pasirengimas bylos nagrinėjimui, kurio metu yra galimybė pareikalauti atitinkamą šalį pateikti trūkstamus bylai išnagrinėti įrodymus.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą grąžinti bylos dalį nagrinėti iš naujo, turėjo jį tinkamai argumentuoti. To nebuvo padaryta, todėl teismo nutarties dalis dėl ieškinio reikalavimų negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Teismas nepaaiškino, kodėl nebuvo galima trūkstamų įrodymų surinkti apeliacinės instancijos teisme ir galutinai išspręsti šalių ginčo, negrąžinant bylos pirmosios instancijos teismui.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo grąžinti bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir atitinkama bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė