Dėl nuosavybės teisės įgijimo, pagaminant naują daiktą

Civilinė byla Nr. 3K-3-222/2006

Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. M. ir V. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M. ir V. M. ieškinį atsakovei T. B. dėl nuosavybės teisės įgijimo, pagaminant naują daiktą; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: V. J., J. T.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė teismo pripažinti, kad jie įgijo nuosavybės teises į priestatą 3a2/p (duomenys neskelbtini), šį naują daiktą pagamindami; jie nurodė, kad ieškovas ir atsakovė po motinos K. M. mirties priėmė palikimą, tačiau kilo ginčas dėl ieškovų prie K. M. namo dalies pastatyto priestato. Pagal K. M. 1982 metais parengtą gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektą nurodytą priestatą pastatė ieškovai už savo lėšas ir savo jėgomis; 1992 m. vasario 25 d. pareiškimu motina leido ieškovui pasistatyti jos turimo žemės sklypo dalyje priestatą prie jos gyvenamojo namo dalies pagal parengtą projektą. Ieškovai gavo dalį lėšų, pardavę butą (duomenys neskelbtini), K. M. neturėjo lėšų, pritrūkus pinigų, 1999 m. statybos darbai sustabdyti, liko neįrengtas priestato vidus, neatlikti apdailos darbai; priestatas teisiškai neįregistruotas, nes ieškovai neturi įregistravimui reikalingų dokumentų, t. y. projekto ir leidimo statybai, nes šie buvo išduoti motinai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino; teismas nustatė, kad ieškovai įgijo nuosavybės teises į priestatą (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 43 800 Lt, šį naują daiktą pastatydami; priteisė iš atsakovės ieškovams 300 Lt žyminio mokesčio, 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 1014 Lt žyminio mokesčio ir 27,20 Lt teismo išlaidų valstybei; atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, taip pat šalių elgesį po sutikimo pasirašymo, t. y. tai, kad ieškovai pardavė savo butą (duomenys neskelbtini) ir įsikėlė gyventi į gerokai blogesnes patalpas, pirko statybines medžiagas, motina išsikėlė gyventi į kaimą, kur jai atsakovas nupirko gyvenamąjį namą, padarė išvadą, jog K. M. davė sutikimą ieškovui pagal jos turimą projektą bei leidimą pasistatyti priestatą prie jai priklausančios namo dalies, taip įgyti nuosavybės teises į priestatą. Teismas nurodė, kad daiktas (priestatas) sukurtas, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, nes atsakovas buvo susitaręs su motina dėl priestato statybos, panaudojant jos turimą projektą ir leidimą; jo statybai ieškovas už savo lėšas pirko statybines medžiagas ir šias panaudojo priestatui statyti; statinys nebuvo įregistruotas motinos vardu; nuosavybės teises į priestatą įgijo abu ieškovai, nes priestatui statyti buvo naudojamos bendros šeimos lėšos; aplinkybė, kad priestatas nebaigtas statyti, teismo vertinimu, nėra pagrindas atsisakyti pripažinti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, įstatymas leidžia atlikti nebaigtų statinių teisinį registravimą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovų atsakovei po 450 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir po 150 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovų po 513,49 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovai įgijo nuosavybės teises į priestatą, jį pastatydami, nurodė šiuos argumentus: K. M. buvo gyvenamojo namo dalies savininkė, dėl to tik ji turėjo teisę padidinti turimą turtą, jį rekonstruodama; rekonstrukcijos projektas buvo parengtas jai, žemės sklypas priklausė K. M., jis nebuvo atidalytas ar kitu būdu perleistas ieškovui. Kolegijos vertinimu, atlikdami namo rekonstrukciją, ieškovai pagerino K. M. nuosavybes teise priklausiusį turtą, kuris po jos mirties tapo paveldimu; ieškovai lėšomis ir darbu prisidėjo prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos, dėl to įgijo teisę reikalauti kompensacijos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti galioti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.47 straipsnio 4 punktą, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį; padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai nesukūrė naujo daikto, remdamasis tik atsakovės teiginiu, jog ieškovo ir atsakovės motina turėjo lėšų naujam daiktui sukurti. Šis teismo argumentas prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, tačiau teismas savo išvadoms pagrįsti jais nesirėmė.

2. Teismas pažeidė procesinės teisės normas (CPK 263 straipsnį, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą), nes nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų apie tai, kad K. M. leido ieškovui naudotis žemės sklypu priestatui pastatyti.

3. Teismas, laikydamas, kad ieškovai nesukūrė naujo daikto ir neįgijo nuosavybės teisių į jį, turėjo spręsti, jog ieškovas ir atsakovė, priėmę palikimą, tapo bendraturčiai; jie kartu su turtu bei teisėmis paveldi ir prievoles (CK 5.1 straipsnis), todėl atsakovė paveldėjo prievolę, kylančią iš palikėjos duoto sutikimo sūnui pasistatyti priestatą. Ieškovai, turėdami palikėjos notariškai patvirtintą sutikimą priestato statybai, jį statė pagal projektą savo lėšomis ir darbu, palikėja nei darbu, nei lėšomis, nei medžiagomis neprisidėjo prie priestato statybos, dėl to šis priskirtinas ieškovų daliai, o pradinis pastatas dalytinas lygiomis dalimis ieškovams ir atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 4.77 straipsnio 1 dalyje ir 4.80 straipsnio 2 dalyje ir 5.1 straipsnyje nustatytas teisės normas; nenagrinėdamas šio klausimo, pažeidė nurodytas teisės normas, taip pat CPK 263 straipsnyje nustatytą reikalavimą dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė laiko, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovai pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą nuosavybės teisių neįgijo; namo savininkė K. M. turėjo visus rekonstrukcijai būtinus dokumentus, ji ir atliko gyvenamojo namo rekonstrukciją. Priestatas nėra naujai pastatytas statinys, o rekonstruotas pastatas, kurio baigtumas yra 62 proc., rūsio – 79 proc. K. M. sutikimas priestatui statyti nėra žemės sklypo perleidimo sandoris ar leidimas naudotis žemės sklypu, dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tik ji galėjo neribotai naudotis žeme, rekonstruodama jame esančius pastatus; bet kokiu atveju žemės sklypas statytojui turi priklausyti nuosavybės teise arba turi būti suteiktas įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovė jokių prievolių iš palikėjos nepaveldėjo, taip pat ir prievolių, kylančių iš palikėjos duoto sutikimo pasistatyti priestatą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

K. M. turėjo projektą ir leidimą jai nuosavybės teise priklausančios gyvenamojo namo dalies (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai atlikti. 1992 m. vasario 25 d. pareiškimu K. M. sutiko, kad ieškovas prie jai priklausančios namo dalies pasistatytų priestatą. Priestato statybos baigtumas yra 62 proc., rūsio po juo – 79 proc. 2002 m. kovo 3 d. K. M. mirė. Ieškovas ir atsakovė yra įstatyminiai K. M. įpėdiniai, atsakovė ginčija, kad ieškovai įgijo nuosavybės teises į priestatą (duomenys neskelbtini).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnis). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus kasacijos pagrindus bylą nagrinėjant kasacinio proceso tvarka teisės klausimais pripažįstami ir tiriami tokie argumentai, kuriuose nurodomi materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, turintys esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; kasacijos pagrindas taip pat yra nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą yra teisės klausimas; teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, nagrinėja, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisės įgijimą pastatant statinį reglamentuojančias materialines teisės normas, ar nepažeidė procesinės teisės normų, nustatydamas turinčias reikšmės byloje aplinkybes.

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama įvairiais pagrindais, tarp jų įstatymas nustato nuosavybės teisės įgijimą pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Nuosavybės teisė į naujai pastatytą daiktą gali atsirasti, jeigu statyba buvo vykdoma laikantis tai reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; kai asmens teisę į statinį ginčija kiti asmenys, kai į tą patį daiktą nuosavybės teises jau turi kitas savininkas, asmuo gali pareikšti teisme reikalavimą dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo; ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis statinį pastatė teisėtai, nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, pateikti įrodymus, paneigiančius esamo savininko teises į statinį.

Teisės aktuose (1996 m. kovo 19 d. priimtame Statybos įstatyme ir kt.) statiniu laikoma visa tai, kas sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme; tai pastatai, statinių priestatai ir kt. (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktas); statytoju laikomas asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktas); statybos darbus galima pradėti, tik turint vykdomosios valdžios, kompetentingos institucijos leidimą, statinio projektą bei teisėtai (nuosavybės teise ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais) naudojamą žemės sklypą (Statybos įstatymo 3 straipsnis). Tokie pagrindiniai reikalavimai galiojo ginčo objekto – K. M. (mirusiai 2002 metais) ir tretiesiems asmenims dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo priestato 3a2p statybos 1992–1994 metais. Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 bei šiuo įsakymu patvirtintoje Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkoje buvo nustatyta, kad leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti Respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimai galėjo būti išduoti statytojui pateikus, be kitų dokumentų, taip pat ir žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius bei sąmatą. Iš esmės analogiškas statytojo (statybos užsakovo) pareigas nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtinti Statybos pagrindų laikinieji nuostatai.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad K. M. turėjo leidimą pagal parengtą projektą rekonstruoti jai nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį ir taip padidinti turimą turtą. Teisėjų kolegija sutinka, kad, gyvenamąjį namą rekonstravus, naujai įrengtos patalpos paprastai tampa jo dalimi (CK 4.15 straipsnis) ir namo vertė dėl to padidėja; pažymėtina, kad CK ketvirtos knygos skyriuje apie pagrindinius ir antraeilius daiktus nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnis). Vadinasi, yra galimas gyvenamojo namo savininko ir kito asmens susitarimas, kad namo rekonstrukcijos būdu sukurtas antraeilis daiktas (pavyzdžiui, įrengta palėpėje patalpa) priklausys pastarajam. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne tik naujos statybos procese, bet ir pastato rekonstrukcijos pagrindu asmuo gali įsigyti nuosavybę į statinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ prieš VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centrą ir kt., bylos Nr. 3K-3-224/1999, Teismų praktika, 12, 1999). Atsižvelgiant į nurodytas CK normas ir į teismų praktiką, pripažintina, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pastatant priestatą prie kito asmens gyvenamojo namo, jeigu yra šio asmens sutikimas ir jei toks susitarimas dėl priestato statybos neprieštarauja norminių teisės aktų reikalavimams. CK 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais; todėl, asmeniui pareiškus ieškinį dėl nuosavybės teisių į gyvenamojo namo priestatą pripažinimo, be kitų aplinkybių, turi būti tiriama, ar priestatas gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektu; jeigu priestatą su namu sieja funkcinis ryšys (neturi atskiro įėjimo, negali turėti atskiros nuo gyvenamojo namo šildymo sistemos, vandentiekio, elektros tinklų ir kt.), jis negali būti savarankišku nuosavybės objektu ir tampa pagrindinio daikto dalimi (CK 4.15 straipsnis), nebent tarp namo savininko (visų bendraturčių) ir priestato statytojo buvo susitarimas, kad tokiu būdu atsiras jų bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.72 straipsnis, 4.73 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą – ieškinį atmesti, nevisapusiškai ištyrė ieškovų nurodytas su gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto įgyvendinimu susijusias aplinkybes. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnis); atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais, todėl apeliacinis teismas juos privalo taip pat analizuoti (CPK 318, 320 straipsniai). Teismas skundžiamam sprendimui pagrįsti nurodė šiuos argumentus: 1) K. M. vardu parengtas jos gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijos projektas nebuvo perdarytas ieškovų vardu; 2) ieškovai neturėjo teisės naudotis žemės sklypu priestatui statyti; tačiau nurodyti argumentai nėra pagrįsti byloje esančiu įrodymų ištyrimu ir sprendime nemotyvuojama, kodėl kolegija laiko neteisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas. Antai šis teismas konstatavo, kad tarp ieškovų ir K. M. buvo susiklostę sutartiniai santykiai; K. M. pareiškime Šiaulių miesto Statybos ir architektūros valdybai sutiko, kad ieškovas prie jai priklausančios namo dalies (duomenys neskelbtini) pasistatytų priestatą; pirmosios instancijos teismas vertino, kad K. M. suprato, jog sūnus statys priestatą sau, ir sutiko, kad pagal jos turimą projektą ir leidimą statybai pasistatytų priestatą prie jai priklausančios gyvenamojo namo dalies. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nei pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų trečiųjų asmenų – namo bendraturčių paaiškinimų bei liudytojų parodymų, nei minėto rašytinio įrodymo – K. M. pareiškimo. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad namo rekonstrukcijos projektas nebuvo perdarytas ieškovų vardu, nevertino tos aplinkybės, kad nurodytas K. M. pareiškimas, adresuotas leidimus individualiai statybai išduodančiai vykdomosios valdžios institucijai; kolegija nenurodė, kokius galiojusių teisės aktų reikalavimus ieškovai pažeidė K. M. sutikimu statydami namo priestatą. K. M. parašė sutikimą priestato statybai 1992 metais, tuo metu ji nebuvo žemės sklypo savininkė, kaip nurodoma skundžiamame sprendime, o tik – valstybinės žemės naudotoja; vadinasi, K. M. pareiškimas Statybos ir architektūros valdybai vertintinas ir tuo aspektu, ar šiuo pareiškimu K. M. sutiko, kad priestato statybai būtų paimta dalis jos naudojamo žemės sklypo, ar nurodyta vykdomosios valdžios institucija laikė tokį pareiškimą priimtinu. Žemės sklypą 1996 metais privatizavus, priestato statyba nebuvo baigta ir įteisinta; pažymėtina, kad šiuo metu CK nustatyti įvairūs žemės sklypo naudojimo teisiniai pagrindai (pavyzdžiui, užstatymo teisė), kai dėl tam tikrų priežasčių statinio savininkas neturi nuosavybės teisės į sklypą, kuriame statinys yra pastatytas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog ieškovai statė priestatą neturėdami reikiamo projekto, taip pat teisės naudotis žemės sklypu, padarytos neištyrus byloje esančių įrodymų ir jų neįvertinus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus; dėl kitų byloje turinčių reikšmės aplinkybių, įskaitant nurodytas atsiliepime į apeliacinį skundą, teismas nepasisakė; dėl nurodytų CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimų negalima skundžiamo sprendimo pripažinti teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Antanas Simniškis