Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir turto padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K–3–106/2007

Procesinio sprendimo kategorija 75.8 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. V. (S.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 12 d. nutarties ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovams A. S., S. D., K. S., D. B. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir turto padalijimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Šilalės notarų biuro notarės V. S. ir D. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškinio esmė

Ieškovė prašė: 1) pripažinti iš dalies negaliojančia 1997 m. gruodžio 29 d. K. S. ir S. D. sudarytą namo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Šilalės rajono notarės V. S.; nustatyti, kad namo pirkėjai yra A. S. ir V. S.; 2) pripažinti negaliojančia 2001 m. spalio 6 d. S. D., K. S. ir O. P. sudarytą namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo tuo pačiu adresu pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Šilalės rajono notarų biuro notarės D. S., taip pat perdavimo-priėmimo aktą; 3) taikyti restituciją ir gražinti namą A. ir V. S. nuosavybėn, taip pat pripažinti jiems nuosavybės teisę į 0,1939 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 4) priteisti A. S. namą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniais: lentų malkine, plytų mūro tvartu, lentų daržine, lentų viraline ir kiemo statiniais, ir tuo pačiu adresu esantį 0,1939 ha žemės sklypą, iš viso 45 000 Lt vertės, o ieškovei iš A. S. priteisti 22 500 Lt piniginę kompensaciją.

Ieškovė nurodė, kad, gyvendama santuokoje su A. S., 1997 m. gruodžio 29 d. įsigijo ginčo namą. Namas buvo nupirktas S. D. vardu, nes vyras turėjo individualią įmonę, todėl buvo bijomasi galimo išieškojimo pagal prievoles. Žemės pirkimo dokumentai turėjo būti sutvarkyti vėliau. Iki santuokos nutraukimo 2001 m. gruodžio 11 d. ieškovė su A. S. gyveno šiame name. Tik nutraukus santuoką ir kai ji buvo iškraustyta iš šio namo, teigia sužinojusi, kad namas be jos sutikimo buvo perleistas trečiajam asmeniui, t. y. O. P.. Po jos mirties šį turtą paveldėjo D. B..

Atsakovas A. S. nurodė, kad su žmona jo santykiai buvo pašliję, o jis bendravo su ieškovės seserimi S. D., su kuria kūrė ateities planus. Atsakovas pasiskolino iš B. B. 10 000 Lt ir pirko namą S. D.. Ginčo namo pirkėja buvo nurodyta S. D., o pinigus mokėjo atsakovas. Sutarties sudarymo metu atsakovo ir V. S. materialinė padėtis buvo sunki, savų pinigų mokėti už namą jie neturėjo. Nupirktame name apsigyveno atsakovas su dar tuometine žmona V. S.. S. D. gyveno savo name. Atsakovas išsituokė su V. S., o su S. D. jo santykiai taip ir nesusiklostė. Kai B. B. paprašė grąžinti skolą, atsakovas su S. D. sutarė namą parduoti. B. B. surado pirkėją – O. P.. Atsakovas su buvusia sutuoktine V. S. 2002 m. balandžio 26 d. notaro patvirtinta sutartimi pasidalijo turtą – V. S. atiteko butas ir mašina, o atsakovui – sofa-lova ir spinta.

2005 m. rugsėjo 10 d. V. S. susituokė su J. V.; po santuokos jos pavardė tapo V. V..

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šilalės rajono apylinkės teismas 2006 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės valstybei 382,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad ieškovė praleido vienerių metų terminą jos nurodytiems sandoriams ginčyti, nes apie šiuos sužinojo 2002 m. vasario 20 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.96 straipsnis). Ieškovė su A. S. 2002 m. balandžio 26 d. notaro patvirtinta sutartimi pasidalijo santuokoje įgytą turtą, tačiau nenurodė jokių sąlygų dėl ginčo namo, taip pat nepaminėjo, kad dalijamas ne visas santuokoje įgytas turtas. Ieškovė nenurodė kito pagrindo, kuriuo būtų galima 1997 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Byloje taip pat nepateikta neginčijamų įrodymų, kad O. P. nesuprato 2001 m. spalio 6 d. sandorio prasmės ir pasekmių, todėl nėra pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu. Taip pat nėra pagrindo A. S. ir V. S. pripažinti ginčo gyvenamojo namo su priklausiniais ir žeme pirkėjais, taikyti restituciją ir padalyti turtą tarp jų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi V. V. apeliacinį skundą, 2006 m. liepos 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės A. S. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija 1997 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sandorį kvalifikavo kaip apsimestinį sandorį. Pagal 1964 m. CK 52 straipsnį apsimestiniai sandoriai yra negaliojantys. Šio sandorio viena šalis – pirkėja S. D. – buvo tikrųjų sandorio pirkėjų – ieškovės ir A. S. – statytinė ir įgyvendino jų paslėptą sąlygą neviešinti nekilnojamojo turto įsigijimo savo vardu ir tokiu būdu užtikrinti, kad iš šio nekilnojamojo turto nebus išieškoma pagal galimas pretenzijas iš A. S. individualios įmonės veiklos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad CK nustatytos taisyklės dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie buvo sudaryti. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė turi reikalavimo teisę ginčyti apsimestinį sandorį, nes pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, apsimestiniu sandoriu pažeidus trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė CK 3.96 straipsnį, nes ginčijami sandoriai buvo sudaryti ne vieno sutuoktinio, o abiejų sutuoktinių statytinės S. D. vardu. Dėl to šiems sandoriams ginčyti taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl, norint paneigti šią prezumpciją, įrodinėjimo pareiga tenka sutuoktiniui, o šioje byloje – A. S., tvirtinusiam, kad ginčo namų valda buvo nupirkta už 10 000 Lt, kuriuos jis pasiskolino iš B. B.. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, ieškovei pripažinus A. S. nurodytas aplinkybes dėl sunkios materialinės padėties, nuolatinio pinigų trūkumo, verslo nesėkmės, skolinimosi faktų ieškovei nežinant, atsakovui tokių aplinkybių įrodinėti nebereikia.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas – Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176, 177, 178, 183, 185 straipsnius, padarė neteisingas išvadas dėl turto įgijimo ir jo pardavimo. Teismai pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatas.

Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ginčo turtas – namas, prie jos esantis žemės sklypas ir namo priklausiniai pagal 1997 m. gruodžio 29 d. sutartį buvo įgyti už skolintas lėšas. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo turtas buvo pirktas, atsakovui pasiskolinus 10 000 Lt. Atsakovo parodymai yra melagingi ir nenuoseklūs. Teismai neatsižvelgė į tai, kad pakvitavime nebuvo nurodyta, kokiu tikslu atsakovas skolinosi lėšas iš B. B..

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį, nes nenurodė materialinės teisės normos, kuria vadovaudamasis padarė išvadas, kad nėra pagrindo dalyti turto, įgyto už skolintas lėšas, nes šis buvo parduotas skolai grąžinti.

3. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovė ir atsakovas, kaip sutuoktiniai, siekė ir turėjo tikslą šeimai įgyti namų valdą, kad ši buvo nupirkta bendromis jų lėšomis. Teismai nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo padalyti santuokoje įgytą turtą, pažeidė sutuoktinių turtinių teisių lygybės principą, nustatytą CK 3.117 straipsnio 1 dalyje.

Teismai pažeidė CK 3.119 straipsnį, kuriame nustatyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Teismai turėjo išspręsti ieškovės reikalavimą dėl turto ginčo padalijimo, atsižvelgdami į turto vidutinę rinkos vertę pardavimo metu, ir priteisti ieškovei iš atsakovo 22 500 Lt piniginę kompensaciją.

4. Teismai neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą negaliojančiu (CK 1.87 straipsnis), ir netaikė restitucijos (CK 6.145 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas 1997 m. gruodžio 29 d. sandorį kvalifikavo kaip apsimestinį, tačiau paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kvalifikavęs sandorį kaip apsimestinį, teismas turėjo jį pripažinti negaliojančiu, o pripažinę šį sandorį negaliojančiu, turėjo spręsti klausimą dėl 2001 m. spalio 6 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu, taip pat taikyti restituciją. Konstatavus sandorį kaip apsimestinį, ieškovės pažeistos turtinės teisės taip ir liko neapgintos.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. S. prašė kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Teismai teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas (CPK 176, 177, 178, 183, 185 straipsnius) ir materialinės teisės normas (CK 1.87, 3.117, 3.118, 3.119, 6.145 straipsnius), vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatomis.

Teismai teisingai konstatavo, kad 1997 m. gruodžio 29 d. sutarties pagrindu ginčo turtas buvo įgytas iš skolintų lėšų. Būtent šiems pinigams grąžinti ir buvo sudaryta 2001 m. spalio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji su atsakovu turėjo realią galimybę nusipirkti gyvenamąjį namą su priklausiniais iš bendrų santuokinių lėšų. Atsakovas pateikė teismui pakankamai įrodymų, kad atsakovo vardu registruota įmonė praktiškai buvo nuostolinga, o gyvenamojo namo pirkimo metu jos veikla buvo sustabdyta. Atsakovas dirbo pagal darbo sutartį kitoje įmonėje ir gaudavo valstybės nustatytą minimalų darbo užmokestį. Ieškovė tuo metu dirbo puse etato ir gaudavo pusę valstybės nustatytos minimalios algos. Šeima turėjo išlaikyti ir dukterį. Šeimos gaunamų pajamų neužtekdavo net pragyventi.

2. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo dalyti turto, įgyto už skolintas lėšas, nes šis buvo parduotas skolai grąžinti. Pagal CK 3.109 straipsnį prievolės, susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrojon nuosavybėn, suvaržymais, yra vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Akivaizdu, kad skola, kuri atsirado dėl gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo, turėjo būti atiduota iš tų lėšų, kurios buvo gautos, pardavus ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais.

3. Teismai teisingai įvertino įrodymus ir padarė teisingas išvadas, kad gyvenamasis namas su priklausiniais nebuvo atsakovo ir ieškovės bendroji jungtinė nuosavybė, kurią reikalinga įtraukti į dalytino turto balansą. Atsakovas ir ieškovė kito turto, kuris būtų įgytas santuokos metu ir turėtų būti dalijamas, neturėjo. Tai labai gerai žinojo ieškovė ir dėl to nekėlė jokių klausimų, pasirašydama santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutartį, kurios pasirašymą ji ir inicijavo. Būtent ieškovė elgiasi nesąžiningai, jau kelerius metus versdama atsakovą dalyvauti teismų posėdžiuose.

4. Kadangi ginčo turtas niekuomet nebuvo atsakovo ir ieškovės bendroji jungtinė nuosavybė, nebuvo pirktas iš jų santuokos metu įgytų lėšų, tai negali būti ir dalijamas. Teismai teisingai taikė ir aiškino CK 3.117, 3.118, 3.119 straipsnių normas.

Kasatorės pateiktoje 2004 m. rugsėjo 27 d. preliminarioje išvadoje dėl turto įvertinimo nurodyta, kad ši išvada neturi juridinės galios. Be to, kasatorė, prašydama priteisti jai iš atsakovo kompensaciją, nenurodo, kokiu pagrindu ginčo turtas taptų atsakovo nuosavybe, kaip būtų sprendžiamas restitucijos klausimas.

5. Teismai teisingai taikė ir aiškino CK 1.87 ir 6.145 straipsnius.

Kasatorė nenurodė esminių aplinkybių, kad, 2001 m. spalio 6 d. sutartimi pardavus ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais, buvo gauti 9000 Lt, kurie buvo grąžinti skolą suteikusiam B. B.. Likę 1000 Lt buvo sumokėti už žemės sklypą. Kasatorė nenurodė, kaip ji siūlo grąžinti šalis į pradinę padėtį, nepažeidžiant trečiųjų asmenų – sąžiningų įgijėjų O. P. ir D. B. interesų, taip pat kaip turėtų būti grąžintos į pradinę padėtį šalys, kai pastatų ir žemės buvusi savininkė K. S. bylinėjimosi laikotarpiu mirė ir po jos mirties niekas nepriėmė palikimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė D. B. prašė kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Teismų sprendimas ir nutartis yra teisėti ir pagrįsti, teismai teisingai išaiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas.

2. Teismai teisingai konstatavo, kad 2001 m. spalio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties nėra pagrindo naikinti. O. P. buvo sąžininga gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo įgijėja. Sandoris buvo įformintas tinkamai. Mirus O. P., D. B. yra testamentinė įpėdinė. Kadangi O. P. nekilnojamąjį ginčo turtą įgijo sąžiningai, tai iš jos šis turtas negali būti paimamas (CK 6.153 straipsnis). D. B. teisės ir teisėti interesai taip pat negali būti pažeisti ir iš jos šis turtas negali būti paimamas.

3. Kasatorė nenurodė argumentų, kaip, panaikinus sandorius, būtų galima realiai taikyti restituciją, kaip būtų sprendžiamos turto naujųjų savininkų O. P. ir D. B. teisės ir teisėti interesai. D. B. nuomone, restitucija šioje situacijoje negalima, nes būtų pažeistos trečiųjų asmenų – sąžiningų įgijėjų – teisės ir teisėti interesai, todėl nėra jokio pagrindo naikinti sandorius.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

k o n s t a t u o j a :

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos dalis, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali skirtingais motyvais padaryti tokias pačias arba net skirtingas galutines išvadas, nei kurias padarė pirmosios instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atskleidė ginčo esmę. Kad ginčo esmė neatskleista, neteigiama ir kasaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad namas buvo pirktas panaudojant iš B. B. skolintas lėšas. Pardavus namą, už jį gautos lėšos buvo grąžintos paskolos davėjui B. B.. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovė nurodė skirtingas namo pirkimo kainas bei aplinkybę, kad sutuoktiniai sudarydami turto balansą nenurodė, kad jiems dar priklauso ginčo namas. Pažymėtina, kad namo savininkė S. D. pinigus už parduotą namą perdavė atsakovui, o ne ieškovei, nors ieškovė ir S. D. yra seserys. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įrodinėjimą reglamentuojančiomis įstatymo normomis (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis 185 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kad pirmosios instancijos teismas, nedalydamas turto, kuris buvo įgytas už skolintas lėšas ir parduotas skolai grąžinti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Pagal šią įstatymo normą kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasaciniame skunde kasatorius, prašydamas priimti naują sprendimą, pripažįsta, kad bylos aplinkybės yra nustatytos. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas jas įvertino. Tenkindamas kasacinį skundą, kasacinis teismas turėtų iš naujo vertinti teismų nustatytas aplinkybes ir įvertintus įrodymus ir jų pagrindu padarytas išvadas. Tokiu atveju būtų atlikta ne kasacinė teismo funkcija, bet žemesniųjų teismų sprendimų apeliacinis patikrinimas.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad ieškovės reikalavimai atmesti remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagal jas tinkamai pritaikius teisės normas. Kasacinio skundo argumentais teisėti teismų sprendimai negali būti panaikinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 12 d. nutartį ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Aloyzas Marčiulionis