Civilinė byla Nr. 3K-3-113/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 26.6; 26.7
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Joneda“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui UAB „Joneda“ dėl asmens garbės ir orumo bei teisės į atvaizdą gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys: E. G., A. S. G.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. K. 2005 m. spalio 27 d. kreipėsi su ieškiniu į Jonavos rajono apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad atsakovas UAB „Joneda“ laikraštyje „Joneda“, 2005 m. birželio 8 d. numeryje Nr. 6 (73), išspausdino pranešimą „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“, ir šalia įdėjo ieškovo nuotrauką. Ieškovas prašė atsakovo paneigti išspausdintą informaciją, bet atsakovas atsisakė tai padaryti ir to paties laikraščio 2005 m. liepos mėnesio numeryje Nr. 7 (74) išspausdino UAB direktoriaus straipsnį pavadinimu „Kvailys ar smulkus sukčius?“ kaip reakciją į ieškovo 2005 m. birželio 21 d. prašymą dėl prieš tai paskelbtos tikrovės neatitinkančios ir asmens garbę bei orumą žeminančios informacijos paneigimą. Ieškovas mano, kad nurodytame pranešime esantys duomenys neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę bei orumą. Nurodytame straipsnyje teigiama: „Šis metodas turėti dvi įmones ir vieną leisti subankrutuoti, permetant naudingus įsipareigojimus kitai, apgaunant valstybę ir žmones, labai populiarus tarp verslininkų sukčių (mokykitės, verslininkai), populiarus ir tarp nesąžiningų privačių asmenų, kuo save ir pristato man atsiųstame „meilės“ laiškelyje nenorintis atsiskaityti „privatus“ direktorius A. K. (...)“. Ieškovo manymu, tokia atsakovo išspausdinta informacija taip pat neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą. Ieškovas nurodė, kad jis, kaip privatus asmuo, šiuo metu niekam neskolingas, nevengia vykdyti jokių įsipareigojimų, yra nepaieškomas jokių institucijų nei dėl skolos grąžinimo, nei dėl kitų veikų. Ieškovas nedavė sutikimo savo nuotraukai spausdinti. Atsakovas, išspausdinęs tokią nuotrauką, pažeidė ieškovo teisę į atvaizdą. Ieškovas taip pat nurodė, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2005 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. 70 pripažino, kad UAB „Joneda“ pažeidė žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 8, 43 straipsnius, ir nurodė atsakovui komisijos sprendimą paskelbti kitame laikraščio numeryje. Atsakovas šio sprendimo neįvykdė. Be to, atsakovo darbuotojai nepatikrino, ar laikraštyje norima spausdinti informacija yra tikra. Dėl teksto ir nuotraukos išspausdinimo laikraštyje atsakovas pažemino ieškovą ir jo artimus giminaičius visuomenės akyse, padarė neturtinės žalos. Ieškovas yra priverstas nuolat teisintis klientams ir partneriams, kad ši informacija neatitinka tikrovės, girdėti daug nemalonių atsiliepimų apie save.
Ieškovas A. K., remdamasis CK 2.22 straipsnio 1, 3 dalimis, 2.24 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, 6.250 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalimi, Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo: 1) pripažinti, kad laikraštyje „Joneda“, 2005 m. birželio 8 d. numeryje Nr. 6 (73), atsakovo UAB „Joneda“ paskelbtas teiginys „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“ ir 2005 m. liepos mėnesio numeryje Nr. 7 (74), straipsnyje „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“, paskelbti teiginiai „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“, „Šis metodas turėti dvi įmones ir vieną leisti subankrutuoti, permetant naudingus įsipareigojimus kitai, apgaunant valstybę ir žmones, labai populiarus tarp verslininkų sukčių (mokykitės, verslininkai), populiarus ir tarp nesąžiningų privačių asmenų, kuo save ir pristato man atsiųstame „meilės“ laiškelyje nenorintis atsiskaityti „privatus“ direktorius A. K. (...)“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą; 2) pripažinti, kad atsakovas UAB „Joneda“ laikraštyje „Joneda“, 2005 m. birželio 8 d. numeryje Nr. 6 (73), prie pirmiau nurodyto pranešimo išspausdindama ieškovo nuotrauką, pažeidė teisę į atvaizdą; 3) įpareigoti atsakovą per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toje pačioje vietoje tolygaus dydžio ir tokia pat forma kaip paskelbti teiginiai paskelbti tokį pranešimą: „laikraščio „Joneda“ leidėjas UAB „Joneda“ bei redakcija, vykdydami teismo sprendimą, informuoja, kad laikraščio „Joneda“ redakcijos 2005 m. birželio 8 d. laikraščio „Joneda“ Nr. 6 (73) 6 puslapyje paskelbti teiginiai „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“ neatitinka tikrovės“; 4) toje pačioje vietoje tolygaus dydžio bei tokia pat forma kaip ir paskelbtas straipsnis „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ paskelbti tokio turinio paneigimą: „Laikraščio „Joneda“ leidėjas UAB „Joneda“ bei redakcija, vykdydama teismo sprendimą, informuoja, kad laikraščio „Joneda“ 2005 m. liepos mėn. Nr. 7 (74) 2 puslapyje išspausdinto straipsnio „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ antraštė bei teiginiai „Šis metodas turėti dvi įmones ir vieną leisti subankrutuoti, permetant naudingus įsipareigojimus kitai, apgaunant valstybę ir žmones, labai populiarus tarp verslininkų sukčių (mokykitės, verslininkai), populiarus ir tarp nesąžiningų privačių asmenų, kuo save ir pristato man atsiųstame „meilės“ laiškelyje nenorintis atsiskaityti „privatus“ direktorius A. K. (...)“ neatitinka tikrovės; 5) ieškovui iš atsakovo priteisti 15 tūkst. Lt neturtinei žalai atlyginti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: 1) konstatavo, kad laikraščio „Joneda“ 2005 m. birželio 8 d. numeryje Nr. 6 (73) atsakovo UAB „Joneda“ paskelbtas teiginys „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo A. K. garbę ir orumą; 2) įpareigojo atsakovą UAB „Joneda“ per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toje pačioje vietoje tolygaus dydžio bei tokia pat forma kaip paskelbti teiginiai „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“ paskelbti tokio turinio paneigimą: „Laikraščio „Joneda“ leidėjas UAB „Joneda“ bei redakcija, vykdydami teismo sprendimą, informuoja, kad laikraščio „Joneda“ redakcijos 2005 m. birželio 8 d. laikraščio ‚Joneda“ Nr. 6 (73) 6 puslapyje paskelbti teiginiai „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“ neatitinka tikrovės“; 3) konstatavo, kad laikraščio „Joneda“ 2005 m. liepos mėnesio numerio Nr. 7 (74) 2 puslapyje išspausdinto straipsnio „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ antraštė „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ bei teiginiai „Šis metodas turėti dvi įmones ir vieną leisti subankrutuoti, permetant naudingus įsipareigojimus kitai, apgaunant valstybę ir įmones, labai populiarus tarp verslininkų sukčių (mokykitės, verslininkai), populiarus ir tarp nesąžiningų privačių asmenų, kuo save ir pristato man atsiųstame „meilės“ laiškelyje nenorintis atsiskaityti „privatus“ direktorius A. K. (...)“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą; 4) įpareigojo atsakovą UAB „Joneda“ per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toje pačioje vietoje tolygaus dydžio bei tokia pat forma kaip ir paskelbtas straipsnis „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ paskelbti tokio turinio paneigimą: „Laikraščio „Joneda“ leidėjas UAB „Joneda“ bei redakcija, vykdydama teismo sprendimą, informuoja, kad laikraščio „Joneda“ 2005 m. liepos mėn. 7 (74) 2 puslapyje išspausdinto straipsnio „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ antraštė „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ bei teiginiai „Šis metodas turėti dvi įmones ir vieną leisti subankrutuoti, permetant naudingus įsipareigojimus kitai, apgaunant valstybę ir žmones, labai populiarus tarp verslininkų sukčių (mokykitės verslininkai), populiarus ir tarp nesąžiningų privačių asmenų, kuo save ir pristato man atsiųstame „meilės“ laiškelyje nenorintis atsiskaityti „privatus“ direktorius A. K. (...)“ neatitinka tikrovės; 5) konstatavo, kad atsakovas UAB „Joneda“ laikraščio „Joneda“ 2005 m. birželio 8 d. numerio Nr. 6 (73) 6 puslapyje šalia pranešimo „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“ išspausdindama A. K. nuotrauką, pažeidė ieškovo teisę į atvaizdą; 6) priteisė ieškovui iš atsakovo 5 tūkst. Lt neturtinei žalai atlyginti už garbės ir orumo bei teisės į atvaizdą pažeidimus, 450 Lt žyminio mokesčio, 1354 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Teismas sprendime nurodė, kad UAB „Orglita“ už suteiktas paslaugas 2005 m. birželio mėnesį buvo skolinga atsakovui UAB „Joneda“ 744,51 Lt. Atsakovas to neginčijo ir atsiliepime į ieškinį, teismo posėdyje nurodė, kad išspausdindamas 2005 m. birželio mėnesį laikraščio „Joneda“ numeryje Nr. 6 (73) pranešimą „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“, šalia įdėdamas ieškovo A. K. nuotrauką, panaudojo tai, kaip vieną iš būdų dar kartą paraginti UAB „Orglita“ direktorių A. K. sumokėti skolą. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis patenkino ieškovo prašymą paneigti paskelbtą informaciją ir atlyginti neturtinę žalą. Ieškovas 2005 m. kreipėsi į atsakovą UAB „Joneda“, prašydamas paneigti tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją, paskelbtą laikraščio „Joneda“ 2005 m. liepos mėnesio numerio Nr. 7 (74) 2 puslapyje išspausdintame straipsnyje „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“, bet atsakovas to nepadarė. Teismas nurodė, kad UAB „Orglita“ ir UAB „Joneda“ ginčas kilo iš sutartinių santykių. Tuo tarpu 2005 m. birželio mėnesį laikraščio „Joneda“ numeryje Nr. 6 (73) pranešimas „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“ yra nesiejamas su konkrečia skola konkrečiam kreditoriui (UAB „Joneda“), bet greičiau su valstybe, kuriai ieškovas nėra grąžinęs skolos ir sumokėjęs PVM. Teismas padarė išvadą, kad tokia informacija aiškiai neatitinka tikrovės, nes iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog ieškovas ir UAB „Orglita“ nebuvo ir nėra skolingi nė vienoje vykdomojoje byloje, neturi įsiskolinimų VSDF biudžetui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnį, 3 straipsnio 1 dalį, 71, 95 straipsnius prievolė skaičiuoti ir mokėti PVM teko atsakovui. Įrodymų, kad šalys buvo susitarusios kitaip, teismui nepateikta. Teismas pabrėžė, kad atsakovas privalėjo įrodyti, jog straipsnyje „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ pateikta informacija apie ieškovą atitinka tikrovę. Teismo teigimu, nurodytame straipsnyje pateikta informacija yra ne bendro pobūdžio nuomonė, bet konkrečiai susieta su ieškovu informacija. Teismas nurodė, kad abiejuose atsakovo pranešimuose pateikta informacija yra ne atskira vieno asmens nuomonė, bet žinia, kurią atsakovas siekė paskleisti visuomenei, susigrąžinti skolą ir informuoti visuomenę apie ieškovo nenorą atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas paskleisdamas informaciją ir panaudodamas ieškovo atvaizdą siekė patenkinti savo interesus. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo suma 2005 m. birželio mėnesį buvo 744,51 Lt, teismas konstatavo, kad toks pasirinktas teisių gynimo būdas kelia abejonių, ar informacijos paskelbimas siekiant savų tikslų nedaro žalos asmeniui, apie kurį paskelbta informacija. Teismo nuomone, atrinkdamos informaciją ir ją pateikdamos žmonėms, visuomenės informavimo priemonės turėtų teikti prioritetą visuomenės, bet ne saviems interesams.
Teismas nurodė, kad teiginiai „skolininkas“, „kvailys“, „sukčius“ visuomenėje suprantami vienareikšmiškai. Tokio teiginio paskelbimas apie asmenį protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie skolininku, kvailiu ar sukčiumi pavadintą asmenį. Asmens pavadinimas labai konkrečiu neigiamą atspalvį turinčiu apibūdinimu, priskiriant jam teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, yra akivaizdžiai ieškovą žeminanti žinia, todėl jis nuo pareigos įrodyti, jog žinia žemina jo garbę ir orumą, atleistinas. Apie ieškovą paskleisti duomenys vertintini pagal visą pranešimą ir straipsnį, bet ne atskirai. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jais siekiama sudaryti neigiamą ieškovo, kaip darančio nusikalstamus veiksmus, asmens įvaizdį visuomenėje, taip neabejotinai menkinamas jo autoritetas, žeminami garbė ir orumas.
Teismas nustatė, kad prie 2005 m. birželio 8 d. pranešimo pridėta nuotrauka buvo padaryta prieš keletą metų parodoje, t. y. viešoje vietoje. Vis dėlto, teismo nuomone, net ir būdamas viešoje vietoje asmuo nepraranda savo individualumo ir privatumo, todėl svarbi subjektyvi fotografuojamo asmens nuostata. Byloje nustatyta, kad spausdindamas ieškovo nuotrauką atsakovas nesiekė supažindinti visuomenės su prieš kelerius metus vykusia paroda. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu (CK 2.23 straipsnio 1 dalis). Tokia informacija gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai jos paskelbimas nedaro žalos asmeniui (Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Be to, asmens sutikimas fotografuotis ex offitio nereiškia sutikimo davimo fotografui tokias nuotraukas atgaminti, parduoti, demonstruoti ar spausdinti. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nedavė tokio sutikimo. Verslininkai paprastai laikomi viešaisiais asmenimis tada, kai patys deklaruoja tokią poziciją. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas save taip deklaravo visuomenei. Vienkartinis dalyvavimas parodoje ir prisidėjimas prie jos organizavimo nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jis yra viešasis asmuo. Atsakovas nederino su ieškovu šio pozicijos dėl nuotraukos panaudojimo. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė ieškovo teisę į atvaizdą.
Teismas nurodė, kad ieškovas prieš ieškinio pateikimą teisme kreipėsi į atsakovą ir pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl į teismą kreipėsi nepažeidęs įstatymų reikalavimų. Pripažinęs, kad atsakovas pažeidė ieškovo garbę ir orumą bei teisę į atvaizdą, teismas nurodė, kad ieškovui turi būti atlyginta neturtinė žala. Įvertindamas padarytos neturtinės žalos dydį pinigais, teismas atsižvelgė į tokias aplinkybes. Pirma, ieškovas yra verslininkas, todėl turi būti palankesnis kritikai, turi didesnių galimybių apginti savo teises. Teismas pirmenybę teikė garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimui, o ne kuo didesniam neturtinės žalos dydžiui. Antra, atsakovo pranešimas ir straipsnis yra nekorektiški, neetiški. Atsakovas sąmoningai ir tendencingai keletą mėnesių iš eilės skleidė apie ieškovą tikrovės neatitinkančias žinias, nevykdė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų komisijos sprendimo, žinias paskleidė, norėdamas ne informuoti visuomenę, bet iš savanaudiškų paskatų. Trečia, teismas nurodė, kad nuotraukos panaudojimas prie tokio teksto yra akivaizdžiai įžeidžiantis ir žeminantis ieškovą. Ketvirta, visuomenė yra linkusi pasitikėti žiniasklaida, todėl visuomenės informavimo priemonė negali būti naudojama melagingai informacijai skleisti. Penkta, teismas akcentavo tai, kad neturtinės žalos atlyginimas turi būti adekvatus padarytai turtinei ir neturtinei žalai. Šešta, nuotrauka buvo išspausdinta be ieškovo žinios, tačiau atvaizdas neiškraipytas. Septinta, nuotrauka su pranešimu išspausdinta 11 tūkst., o straipsnis 14 tūkst. egzempliorių tiražu, išleidžiant vieną kartą per mėnesį. Aštunta, atsakovas neatsiprašė ieškovo, nepaneigė tikrovės neatitinkančių žinių. Devinta, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė būtent 15 tūkst. Lt dydžio neturtinės žalos. Dėl to vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais teismas priteisė ieškovui 5 tūkst. Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 25 d. nutartimi atmetė atsakovo UAB „Joneda“ apeliacinį skundą ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje nustatytus faktus ir pritaikė atitinkamas teisės normas. Dėl to kolegija sutiko su visais pirmosios instancijos teismo motyvais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismai netinkamai aiškino ir taikė Konstitucijos 25 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 7 punkte, nes laikraštyje „Joneda“ buvo išspausdinta nuomonė apie paieškomą skolininką UAB „Orglita“, kuris ir dabar yra skolingas. Teismai neatskyrė žinių nuo duomenų, neanalizavo visų pasisakymo aplinkybių ir konteksto. Straipsnio „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ antraštė nesusijusi su ieškovo asmeniu, todėl teismai neteisingai ją įvertino.
Teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 2.22 straipsnį, nes nusprendė, kad ieškovo nuotraukai išplatinti reikėjo gauti jo sutikimą. Nuotrauka padaryta viešoje vietoje – parodoje, todėl pagal CK 2.22 straipsnio 2 dalį nereikėjo ieškovo sutikimo nuotraukai išspausdinti. Teismai taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovas yra žinomas verslininkas, todėl jis viešasis, bet ne privatus asmuo, taip pat kad jo nuotraukos išspausdinimas susijęs su jo vykdoma visuomenine veikla.
Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą, nepaisė visų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų. Teismai neįvertino to, kad atsakovas leidžia laikraštį visuomeniniais pagrindais ir jį platina nemokamai, vieną kartą per mėnesį, taip pat kad atsakovo turtinė padėtis yra labai sunki, o ieškovo skola buvo didelė – 744,51 Lt. Be to, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra išvestinis iš reikalavimo konstatuoti tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių paskelbimo faktą. Kasatoriaus nuomone, nustačius pirmojo reikalavimo nepagrįstumą, turėtų būti atmestas ir antrasis.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas A. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentas dėl žinios ir nuomonės atskyrimo yra nepagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2006, ir 2006 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006, nurodyta, jog CK 2.24 straipsnyje konkretizuota asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje. Ieškovo nuomone, teismai teisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 19, 42 punktuose. Teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovo paskelbti teiginiai yra duomenys, o ne nuomonė. Faktus, ar ieškovas yra kam nors skolingas, ar yra kieno nors ieškomas, ar vengia mokėti PVM, ar prisidėjo prie savo įmonės bankroto, galima patikrinti. Teismai nustatė, kad tokie duomenys neatitinka tikrovės ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1315/2001; 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003).
Ieškovo teigimu, kasatorius neteisingai teigia, kad, išspausdinant laikraštyje A. K. nuotrauką, nereikėjo šio sutikimo. CK 2.22 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu fotografuojama viešoje vietoje, yra neabsoliuti, nes asmuo nepraranda privatumo ir individualumo net būdamas viešoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2004). Nustatant ex officio viešojo asmens statusą, turi būti atsižvelgta į tai, ar asmuo daro įtaką politiniame ir visuomeniniame gyvenime, t. y. ar šių asmenų priimami sprendimai daro įtaką likimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-807/2000). Atsakovas nepateikė įrodymų, kokią įtaką visuomenei savo veikla daro ieškovas.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasatoriaus argumentai dėl neturtinės žalos dydžio kriterijų taikymo turi būti atmesti, nes kasaciniame skunde akcentuojami tik atsakovui naudingi kriterijai, tačiau teismai įvertino visus kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 20 punkte nustatyta, kad garbės ir orumo bei teisės į privatų gyvenimą bylose teismas turi atsižvelgti žinių paskelbimo būdą, formą, turinį, apimtį ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Šioje byloje tolios aplinkybės yra tai, kad žinios išspausdintos nemokamai platintamame leidinyje, kurio tiražas nuo 11 tūkst. iki 14 tūkst. egzempliorių. Taigi duomenys tapo žinomi dideliam asmenų skaičiui. Atsakovas kryptingai kartojo melagingas žinias. Teismai atsižvelgė į žinių pobūdį. Negali susidaryti tokia situacija, kai visuomenės informavimo priemonė išvengia atsakomybės dėl sunkios turtinės padėties.
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
UAB „Orglita“, kurios direktorius yra ieškovas, už suteiktas paslaugas 2005 m. birželio mėnesį buvo skolinga atsakovui UAB „Joneda“ 744,51 Lt. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas UAB „Joneda“ nemokamai platinamame 11 tūkst. egzempliorių tiražo laikraštyje „Joneda“, 2005 m. birželio 8 d. numeryje Nr. 6 (73), išspausdino pranešimą „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“ ir šalia įdėjo ieškovo nuotrauką. Ieškovas prašė atsakovo paneigti išspausdintą informaciją, bet atsakovas atsisakė tai padaryti ir tame pačiame 14 tūkst. egzempliorių tiražo laikraštyje, 2005 m. liepos mėnesio numeryje Nr. 7 (74), išspausdino UAB direktoriaus straipsnį pavadinimu „Kvailys ar smulkus sukčius?“, kuriame teigiama: „Šis metodas turėti dvi įmones ir vieną leisti subankrutuoti, permetant naudingus įsipareigojimus kitai, apgaunant valstybę ir žmones, labai populiarus tarp verslininkų sukčių (mokykitės verslininkai), populiarus ir tarp nesąžiningų privačių asmenų, kuo save ir pristato man atsiųstame „meilės“ laiškelyje nenorintis atsiskaityti „privatus“ direktorius A. K. (...)“. Atsakovas be ieškovo sutikimo panaudojo šio nuotrauką, padarytą prieš kelis metus parodoje–mugėje. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2005 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. 70 pripažino, kad UAB „Joneda“ pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 8, 43 straipsnius, ir nurodė atsakovui komisijos sprendimą paskelbti kitame laikraščio numeryje, tačiau šis neįvykdė komisijos sprendimo. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovas ir UAB „Orglita“ nebuvo ir nėra skolingi nė vienoje vykdomojoje byloje, neturi įsiskolinimų VSDF biudžetui.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens teisės į atvaizdą, garbės ir orumo gynimą, taip pat neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (CK 2.22, 2.24, 6.250 straipsniai). Tai yra teisės klausimai, dėl kurių turi pasisakyti kasacinis teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kituose tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta teisė laisvai skleisti informaciją, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį laisvė skleisti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jeigu tai būtina žmogaus garbei ir orumui apsaugoti.
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino laikraštyje išspausdintus pranešimą ir straipsnį kaip duomenis, neįvertino to, kad straipsnio „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ antraštė yra nesusijusi su ieškovo asmeniu (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasatoriaus teiginiais ir nurodo, kad asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį gali būti ginami nustačius šių faktų visumą: 1) duomenų paskleidimo faktą; 2) faktą, kad duomenys yra apie ieškovą; 3) faktą, kad duomenys žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismai, nustatydami duomenų paskleidimo faktą, turi nustatyti du dalykus: kas buvo paskleista: duomenys ar nuomonė; ar duomenys tikrai buvo paskleisti.
Kasatorius kelia klausimą, ar jo paskleista informacija yra duomenys ar nuomonė. Teismas, nagrinėdamas garbės ir orumo gynimo bylą, kiekvienu atveju turi spręsti, ar apie asmenį buvo paskleista jo garbę ir orumą žeminanti ir tikrovės neatitinkanti žinia (duomenys), ar išreikšta ją pasakiusio asmens nuomonė. Šalių ginčą sprendę teismai teisingai vadovavosi duomenų (žinios) ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33, 69 punktuose. Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 punktas). Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punktas).
Teisėjų kolegija nurodo, kad pagrindiniu duomenų ir nuomonės atribojimo veiksniu turi būti laikomas teiginių patikrinimo, įrodomumo kriterijus. Be to, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. Iš kasacine tvarka skundžiamų teismų procesinių sprendimų ir bylos duomenų matyti, kad teismai, kvalifikuodami ginčijamus atsakovo UAB „Joneda“ laikraštyje išspausdintus teiginius, atsižvelgė į tai, koks yra bendras išspausdintų teiginių kontekstas ir išspausdinimo aplinkybės. Iš ieškovo ginčijamų teiginių turinio matyti, kad juos galima patikrinti. Tai, ar ieškovas yra kam nors skolingas, ar yra kieno nors ieškomas, ar vengia mokėti PVM, ar prisidėjo prie įmonės bankroto, galima patikrinti. Išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas patikrino atsakovo paskelbtų teiginių teisingumą. Taigi teismai atsižvelgė į tai, kad ginčijamus teiginius galima patikrinti. Dėl to teismų išvada, kad atsakovo UAB „Joneda“ išspausdinta ir ieškovo ginčijama informacija yra duomenys, bet ne nuomonė, padaryta vadovaujantis CK 2.24 straipsnio nuostatas.
Pirmiau nurodyta, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 2.24 straipsnį ir ginti pažeistus asmens garbę ir orumą, būtina nustatyta tai, kad paskelbti duomenys yra apie ieškovą. Kasatorius teigia, kad straipsnio „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ antraštė nesusijusi su ieškovo asmeniu. Bylą nagrinėję teismai, vertindami nurodytą antraštę kaip duomenis apie ieškovą, atsižvelgė į pranešimo ir straipsnio tekstus ir teisingai apie ieškovą paskleistą informaciją vertino pagal visą pranešimą ir straipsnį, bet ne izoliuotai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo paskelbto straipsnio antraštė „Ar kvailys, ar smulkus sukčius?“ yra susijusi ieškovo asmeniu. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pirmasis kasacinio skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas.
Kasatoriaus nuomone, žemesniųjų instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 2.22 straipsnį, nes nusprendė, kad ieškovo, kaip viešojo asmens, vykdančio visuomeninę veiklą, nuotraukai, padarytai viešoje vietoje, išplatinti reikėjo gauti jo sutikimą (antrasis kasacinio skundo argumentas). Teisės į atvaizdą apsaugos esmė yra ta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. UAB „Lietuvos rytas“, byla Nr. 3K-3-91/2004). CK 2.22 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta CK 2.22 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešojoje vietoje. Tačiau nurodyta išimtis yra neabsoliuti, nes asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas išspausdino ieškovo nuotrauką prie laikraštyje paskelbto pranešimo „Paieškomas skolininkas UAB „Orglita“ direktorius A. K., vengiantis grąžinti ne tik skolą, bet ir PVM mokestį, priklausantį valstybei“. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nurodytas pranešimas neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens nuotraukos išspausdinimas visuomenės informavimo priemonėje kartu su asmens garbę ir orumą žeminančiais duomenimis savaime žemina asmens garbę (asmeninę ir (arba) dalykinę reputaciją) ir orumą. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė teisingą išvadą, kad atsakovas UAB „Joneda“ negalėjo išspausdinti ieškovo nuotraukos ir pažeidė šio asmens teisę į atvaizdą. Be to, nagrinėjamoje byloje svarbią reikšmę turi tai, kokiu tikslu ieškovas buvo fotografuotas ir kokiu tikslu jo nuotrauka išspausdinta. Byloje nustatyta, kad išspausdinta ieškovo nuotrauka buvo padaryta prieš kelerius metus vykusioje parodoje, bet spausdindamas nuotrauką atsakovas nesiekė supažindinti visuomenės su nurodyta paroda. Bylą nagrinėję teismai teisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. G. v. R. Š. ir UAB „Brolių Tomkų leidyba“, byla Nr. 3K-3-294/2003, suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle, kad sutikimas fotografuotis ex officio nereiškia sutikimo davimo fotografui tokias nuotraukas (ar konkrečią nuotrauką) atgaminti, parduoti, demonstruoti ar spausdinti. Asmens sutikimas yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Priimdami skundžiamus procesinius sprendimus nagrinėjamoje byloje, teismai konstatavo, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas bet kokia forma būtų davęs sutikimą savo nuotraukai spausdinti laikraštyje. Kasaciniame skunde atsakovas šios aplinkybės neneigia. Teisėjų kolegija nurodo, kad tai patvirtina, jog žemesniųjų instancijų teismai teisingai aiškino ir taikė CK 2.22 straipsnio 1, 2 dalis ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovo teisės į atvaizdą pažeidimo. Dėl nurodytų motyvų antrasis kasacinio skundo argumentas yra atmestinas.
Kasatorius tvirtina, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas bei priteisė per didelį 5 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą, nepaisė visų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija nurodo, kad fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą ir garbė bei orumas pažeisti, turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.22 straipsnio 3 dalis, 2.24 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 2.22, 2.24, 6.250 straipsniuose nenustatytos atlygintinos neturtinės žalos minimali ir (ar) maksimali ribos. Priteistiną neturtinės žalos atlyginimą nustato teismas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi teismo funkcija – remiantis įstatyme nustatytais kriterijais kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusio asmens patirtą dvasinį skausmą, kitus neigiamus išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos, padarytos dėl ieškovo teisės į atvaizdą ir garbės bei orumo pažeidimo, atlyginimą, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytas aplinkybes (teismai įvertino tai, kad atsakovas ginčijamos informacijos paskleidimą panaudojo kaip įstatymuose neįtvirtintą savo teisių gynimo būdą, kad nebuvo šalių ginčo dėl skolos priteisimo teisme, kad atsakovas atsisakė geranoriškai tenkinti ieškovo reikalavimą paneigti informaciją, neįvykdė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2005 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 70, išspausdino ginčijamus teiginius gan nemažo tiražo, atsižvelgiant į leidinio platinimo apimtį, laikraštyje ir kt.). Kasaciniame skunde nenurodyta tokių reikšmingų aplinkybių, kurių teismas neįvertino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentas, jog bylą nagrinėję teismas neteisingai taikė CK 6.250 straipsnio normas, yra nepagrįstas.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai priimti tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, todėl nėra pagrindo jų naikinti kasaciniame skunde nurodytais argumentais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Zigmas Levickis
Egidijus Laužikas
Pranas Žeimys
