Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. e2A-43-357/2019

Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00457-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.4; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NU T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 29 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. V. ir R. V. ieškinį atsakovui A. A. dėl žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo A. A. jų naudai 805,44 Eur patirtos žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 0,5000 ha ploto miškų paskirties žemės sklypas, esantis Telšių r., Ryškėnų sen., Rubežaičių k. Šį sklypą ketino dovanoti dukrai ir prieš sudarant sutartį, 2016 m. vasario mėnesį nuvyko dar kartą apžiūrėti ir pamatė, kad miškas iškirtas. Dukra K. K., kuri gyvena netoli miško paaiškino, kad nesenai jai nepažįstami asmenys kirto mišką, bet ji nežinojo, kad miškas priklauso tėvams, todėl neinformavo. Po pokalbio dar kartą nuėjus į mišką, ieškovai sutiko atsakovą, kuris jiems pareiškęs, kad jie vaikšto po jo mišką. Ieškovams pasakius, kad miškas jų, ką patvirtina žymintis kuoleliai, pasiūlė jam geruoju atlyginti padarytą žalą. Atsakovas žalą atlyginti atsisakė, todėl ieškovai kreipėsi į Telšių AVPK dėl miško vagystės. 2016 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalies požymių. Apskundus minėtą nutarimą, Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės vyriausioji prokurorė skundo netenkino. Nutarime konstatuota, kad neginčytina, jog būtent A. A. iškirto S. V. apklausoje nurodytas vėjovartas ir medžių sausuolius, tačiau padaryta žala turi būti išreikalaujama atlyginti civiline tvarka.

2. Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškovų dukra buvo susitikęs 2014 m. rugsėjo 8 d., o ne 2016 m. vasarį. 2016 m. kovo 2 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl 2015 m. rugsėjo mėnesį kirsto miško. Ieškovo pirkimo-pardavimo sutartis įregistruota 2016 m. vasario 10 d., todėl ieškovo pareikšti kaltinimai negali turėti pagrindo, nes miškas tuo laiku priklausė kitam asmeniui. Biržės taksavimo lapas nepasirašytas, išduotas iki ieškovui tampant miško savininku, be oficialiam dokumentui būtinų reikalavimų, todėl negali būti galiojančiu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo įspėtas elektros tinklų darbuotojų, kad ties jo sklypo riba esantys medžiai kelia grėsmę šalia einantiems aukštos įtampos laidams, todėl turėjo nukirsti pavojingus sausuolius ir vėjovartas. Tuo metu elektros tinklų darbuotojai tvarkė elektros tinklų liniją, kuri driekiasi palei ieškovų ir atsakovo ribas ir kirto medžius, todėl Biržės taksavimo lape nurodyti medžiai neturi sąsajų su jo nukirstais sausuoliais ir vėjovartomis ir atlyginti žalos ieškovams nesutinka.

3. Atsakovo atstovas prašė vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad byloje esamų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog atsakovas miško valymo darbus atliko 2014 m. rudenį, kitokių įrodymų nėra, todėl ieškinys turi būti atmestas, nes praėjo daugiau nei trys metai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo A. A. ieškovų S. V. ir R. V. naudai 634,16 Eur žalos atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė iš ieškovų S. V. ir R. V. atsakovui A. A. lygiomis dalimis (po 42 Eur) 84 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovo A. A. 14 Eur nesumokėto žyminio mokesčio ir 9,01 Eur procesinių išlaidų, iš viso 23,01 Eur į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą ir 134 Eur už advokato teisinę pagalbą į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą.

5. Teismas konstatavo, kad ieškovai apie jiems padarytą žalą sužinojo 2016 m. vasario mėnesį, kai prieš tvarkant dokumentus nuvyko į mišką. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad 2016 m. kovo 2 d. S. V. kreipėsi į policiją dėl jam priklausančio miško iškirtimo ir Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad 2016 m. vasario pabaigoje S. V. atvykęs į mišką pamatė, jog yra išpjauti medžiai. Tas pačias aplinkybes paliudijo ir apklausti liudytojai. Taigi byloje yra nustatyta, jog ieškovai apie jiems padarytą žalą sužinojo 2016 m. vasario mėnesį, todėl taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.

6. Teismas nurodė, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės vyriausioji prokurorė D. A. 2016 m. balandžio 28 d. nutarime konstatavo, kad atlikto ikiteisminio tyrimo duomenimis, būtent A. A. iškirto S. V. apklausoje nurodytas vėjovartas ir medžių sausuolius, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad valo savo miško sklypą. Šis nutarimas yra neapskųstas ir galiojantis. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio A. A. apklausos protokolo matyti, kad jis nurodė, jog įsigijęs mišką 2014 m. liepos 11 d. su buvusiu savininku apytikriai apžiūrėjo ir jis jam parodė sklypo ribas, mišką jis valė vadovaudamasis nurodytom ribom. Atsakovas ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad atlikdamas miško tvarkymo ir valymo darbus į žemėlapį jis nežiūrėjo, neneigė, kad galėjo iškirsti ieškovams priklausančius medžius. Iš pateiktų atliktų geodezinių matavimų nustatyta, kad dalis miško, kuri atsakovo manymu priklausė jam ir kur jis atliko miško valymo darbus, priklauso ieškovams. Taigi, tiek byloje esančiais įrodymai, tiek šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais byloje yra nustatyta, kad atsakovas atlikdamas miško valymo darbus iškirto ieškovams priklausančius medžius. Iš aukščiau paminėtų aplinkybių teismas darė išvadą, kad atsakovas nevykdė pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, todėl privalo atlyginti padarytą žalą.

7. Teismas nurodė, kad prašomą priteisti 805,44 Eur turtinę žalą už iškirstą ir išvežtą medieną ieškovai grindžia pateiktu Biržės taksavimo lapu. Iš paskaičiavimų matyti, kad už iškirstus: ąžuolą žala sudaro 309,27 Eur (be PVM), už eglę – 31,49 Eur (be PVM), už uosius – 324,89 Eur (be PVM), iš viso 665,65 Eur (su PVM 805,44 Eur). Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2016 m. kovo 24 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo rasti ir išmatuoti 1 vnt. kelmas ąžuolo ir 10 vnt. kelmų uosio medžio. Kad būtent tokie medžiai ir toks kiekis rastas apžiūrėjus, patvirtino ir liudytoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje apklaustas A. G.. Teismo posėdžio metu liudytojas A. G. patvirtino, kad vyko į vietą su policijos pareigūnu, skaičiavo kelmus. Jis taip pat paliudijo, kad remtis Biržės taksavimo lapu skaičiuojant žalą galima, taip turi būti ir kelmai paskaičiuoti. Nors kartu į bylą nėra pateiktas kelmų paskaičiavimas, tačiau, kaip matyti ikiteisminio tyrimo metu kelmų skaičiavimas buvo atliktas. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos apžiūros metu nebuvo užfiksuota, kad buvo nukirsta ir eglė, taip pat nesant jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų, iš prašomos priteisti bendros žalos dydžio išminusuojama už eglę paskaičiuota žala –31,49 Eur ir nustatytinas priteistinos žalos dydis 634,16 Eur (be PVM). Žalos dydis priteistinas be PVM, nes PVM nebus mokamas. Kitų įrodymų byloje nėra. Kita ieškinio dalis atmestina, kaip neįrodyta.

8. Teismas nurodė, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę (Miškų įstatymo 23 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nors ir nežinodamas, kad valo ne savo mišką, o būtent netyčiniais savo veiksmais, tačiau padarė žalą ieškovams, todėl iš jo priteistina 634,16 Eur (be PVM) ieškovų naudai. Kitokių įrodymų šalys ir jų atstovai nepateikė bei kitokių aplinkybių nebuvo įrodyta.

9. Teismas nurodė, kad 2014 m. kovo 15 d. šalių sudaryta Žemės preliminari sutartis rašytinė, joje aiškus susitarimas, kad pardavėjas įsipareigoja neparduoti žemės sklypo kitiems asmenims. Ieškovai paaiškino, kad pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas nusitęsė dėl ieškovo ligos, tai laikytina svarbia priežastimi, preliminarios sutarties niekas neginčijo. Nuo pat preliminarios sutarties pasirašymo ieškovai laikė žemės sklypą savo nuosavybe, buvo apžiūrėję, jį tvarkė, rūpinosi, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta minėtos preliminarios sutarties pagrindu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad medžiai buvo iškirsti po preliminarios sutarties sudarymo, kad iškirsti medžiai, pastebėjo jau būdami sudarę pirkimo-pardavimo sutartį, būtent ieškovas, kaip savininkas kreipėsi į policiją dėl vagystės, visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovai, būdami teisėti miško savininkai, kreipėsi dėl jiems padarytos žalos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Atsakovas A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą, ieškovų ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

10.1. Šioje byloje nebuvo nustatyta ir teismas nenustatinėjo apskritai kokie medžiai – žalia mediena ar vėjovartos, nulūžę, supuvę medžiai buvo po ieškovų nurodytais kelmais, todėl byloje nėra ir neginčytinų duomenų apie realiai įvertintą ir esamą žalą. Byloje pateiktas biržės taksavimo lapas negali būti laikomas įrodymu dėl žalos dydžio.

10.2. Teismas sprendime konstatavo, jog liudytojas G. nurodė, kad remtis Biržės taksavimo lapu skaičiuojant žalą galima, taip pat turi būti ir kelmų paskaičiavimas. Tačiau minėtas liudytojas į ieškovo atstovės klausimą ar gali teismas vadovautis pateiktu biržės taksavimo lapu kaip įrodymu, atsakė, jog tokiu dokumentu gali remtis, tačiau turi būti ir kelmų matavimo aktas, turi būti medienos apskaičiavimo aktas. Iš pateikto taksavimo lapo nėra aišku, kokia mediena nurodyta - žalia mediena ar malkinė. Taigi, norint apskaičiuoti medienos kieki ir jos vertę, kaip nurodė minėtas liudytojas, turi būti pateiktas taksavimo lapas, taksavimas, toliau 3 lapas su skaičiavimais bei kelmų matavimo aktas, kadangi medžio stiebai turi didelę matavimo paklaidą. Taigi akivaizdu, kad teismas neteisingai vertino liudytojo parodymus, kuris aiškiai nurodė, jog biržės taksavimo lapu galima remtis tik kartu su kitais aukščiau nurodytais paskaičiavimais. Į klausimą ar iš pateikto biržės taksavimo lapo galima suprasti kokia mediena - žalia ar sausuoliai nurodyta, minėtas liudytojas atsakė, kad „visiškai negalima“.

10.3. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuroro 2016 m. balandžio 28 d. nutarime neginčytinai konstatuota, jog iškirstos buvo vėjovartos ir medžių sausuoliai. Tačiau teismas vertindamas tik ieškovams palankius įrodymus ir faktus, nurodė, jog minėtame nutarime neginčytinai nustatyta, jog atsakovas kirto medžius, tačiau apie nutarime neginčytinai nustatytą aplinkybę, jog iškirsti medžiai buvo vėjovartos ir sausuoliai, nebepasisako ir nustatydamas žalos dydį šios aplinkybės nevertino. Teismas, padarydamas iš esmės priešingą liudytojo G. nurodytoms aplinkybėms išvadą ir pripažindamas biržės taksavimo lapą kaip pakankamą įrodymą žalos dydžiui apibūdinti, jokių motyvų nenurodė ir kodėl priėmė priešingas išvadas, nepasisakė.

10.4. Teismo nuostata, jog iš Biržės taksavimo lapo matyti, kad atlikus paskaičiavimus nustatyta ieškovams padaryta 805,44 Eur (su PVM) žala, yra aiškiai nepagrįsta, nes joje nurodoma tik abstrakti informacija apie taksavimo lape nurodytos medienos kainas, tačiau jokiu būdu ji nepatvirtina kokie medžiai – sausuoliai ar žalia mediena buvo galimai iškirsti S. V. priklausančiame miške, nepatvirtina iškirstos medienos kiekio.

10.5. Kaip matyti iš visų apklaustų liudytojų, tame tarpe ir ieškovų iniciatyva apklaustos ieškovų dukters, nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, jog matė, kad atsakovas iškirto visus ieškinyje nurodytus medžius. Atsakovas neneigė, kad valydamas savo mišką galėjo nupjauti kokį vėjo nulaužtą medį, kadangi jo ir ieškovo sklypai ribojasi, o tuo metu jokių tikslių ribų nebuvo, tačiau atsakovas niekada nepripažino ir jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog visus medžius iškirto atsakovas.

10.6. Apklausiamas teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad 2014 m. pavasarį susitarė su ankstesniu savininku dėl ieškinyje minimo miško įsigijimo. Ieškovas nurodė, kad jau tada ieškovas nueidavo su anūkais, pasivaikščiodavo po mišką. Į ieškovo atstovės klausimą nuo kada ieškovas jau laikė save miško savininku, ieškovas atsakė, jog nuo 2014 m. birželio mėnesio. Taigi nuo 2014 m. save laikydamas planuojamo įsigyti miško savininku, bei kaip pats nurodė lankydamasis su anūkais šiame miške, ieškovas turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl atsižvelgiant į tai, kaip nurodė teismas, ieškovai nuo pat preliminarios sutarties pasirašymo laikė žemės sklypą savo nuosavybe, buvo apžiūrėję, jį tvarkė, rūpinosi, todėl objektyviai turėjo, galėjo ir privalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl teismas visiškai nepagrįstai netaikė trijų metų ieškinio senaties termino.

10.7. Iš ieškovų pateiktos žemės pirkimo - pardavimo preliminarios sutarties matyti tik tai, kad šia sutartimi ankstesnis savininkas su ieškovais susitarė tik dėl vieno dalyko - neparduoti žemės sklypo niekam kitam, tik R. V.. Sutartyje nenumatytos jokios teisės ar pareigos, susijusios su šiuo turtu. Pateiktoje sutartyje nurodyta, kad ji sudaryta 2014-03-15, pagrindinės sutarties sudarymo terminas nenumatytas. Pagrindinė sutartis per metus, kaip tai numato CK 6.165 str. 3 d., nebuvo sudaryta. Taigi tokia sutartis praėjus metams ir jos neįforminus pagrindine sutartimi, apskritai tapo niekine, sutartyje nenumatytos jokios teisės ar pareigos, susijusios su šiuo turtu. Teismo posėdžio metu ieškovas S. V. nurodė, kad „su ankstesniu savininku tik susitarė dėl įsigijimo ateityje, jokios ūkinis veiklos tame miške nevykdė, dėl jokių teisių ar pareigą nesitarė“. Ieškovai būdami rūpestingi, atsakingi savininkai turėjo ir privalėjo žinoti kokį mišką įsigyja, kaip ir privalėjo, būdami rūpestingi ir atidūs, prieš pasirašant 2016 m. pirkimo - pardavimo sutartį, įsitikinti perkamo daikto kokybe. Nusipirkus mišką ir pastebėjus, jog jis yra išpjautas, ieškovai turėjo kreiptis dėl žalos į ankstesnį savininką, kuris jiems pardavė netinkamos kokybės (galimai išpjautą) daiktą - mišką. Byloje nėra jokių duomenų, kad įsigyjamas miškas, kuriame galimai buvo išpjauti medžiai, ieškovų buvo priimtas su išlygomis dėl jo būklės, todėl ieškovai neturi reikalavimo teisės į šiuo ieškiniu prašomos turtinės žalos atlyginimą.

10.8. Teismas pažeidė įrodymo vertinimo principus, vertino iš esmės ne šalių pateiktus įrodymus, o tik vienai šaliai – ieškovams palankius įrodymus ir aplinkybes, vertino atskirus iš konteksto paimtus teiginius ar aplinkybes, o ne visumą faktinių bylos aplinkybių, kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK).

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. CPK 185 straipsnis nustato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Todėl, akivaizdu, kad ir šiuo atveju teismui nekilo abejonių dėl nukirstų medžių kiekio ir jų vertės. Tuo labiau, kad iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos, o taip pat pateikto biržės taksavimo lapo buvo matyti, kad duomenys, fiksuoti po įvykio ir pateiktame lape sutapo. Teismas įvertino esančius šiuos rašytinius įrodymus, o taip pat ir liudytojo A. G. paaiškinimą, ir nekilo abejonių nei dėl išpjautos medienos rūšies, kiekio ir padarytos žalos apimties. Tuo labiau, kad, atsakovui teigiant, jog ieškinyje nurodyta situacija ir pateikti įrodymai, pagal jį, neatitikę esamos situacijos, tai jo teisė ir pareiga buvo įrodinėti tas aplinkybes, kurios jam atrodė esančios svarbios. Atsižvelgiant į tai, kad kitų duomenų byloje nėra, ieškovas pateikė tokius, įrodymus, kokius turėjo galimybę ir, iš esmės šie įrodymai vieni kitiems neprieštarauja, todėl logiška, jog teismas priėmė sprendimą, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga bei šalių paaiškinimais.

11.2. Atsakovas apeliaciniame skunde akivaizdžiai iškraipė kai kurias bylos aplinkybes ir, matyt, tokiu būdu siekia jam palankios bylos baigties. Apeliaciniame skunde minimi ieškovų dukros, liudytoja apklaustos K. K. paaiškinimai, kurių metu ji teigusi, kad būtent 2014 m. ji mačiusi atsakovą prie miško. Tačiau iš tiesų, savo paaiškinimų metu ji net neminėjo laikotarpių, kada buvo sutikusi atsakovą. Ji tik nurodė, kad miško pjovimo metu nežinojo, kad pjaunamas miškas priklauso jos tėvui. Tai visiškai atitinka ir ieškovo S. V. paaiškinimus. Be to, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nei ieškovai, reikšdami ieškinį teismui, nei minėta liudytoja nė karto nesakė, jog jiems yra žinoma, kad kirtimo darbai buvo atliekami 2014 m. Kaip tik, ieškovai nurodė, jog, prieš sudarydami su dukra dovanojimo sutartį, 2016 m. vasario mėn. nuvyko dar kartą apžiūrėti miško ir pamatė, kad jis yra iškirstas. Būtent tuomet kreipėsi ir į policijos pareigūnus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir buvo nustatyta, kada ir kas (atsakovas) atliko miško kirtimo darbus, o atsakovas ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtų nutarimų neskundė, kas reiškia, kad sutiko su juose nustatytomis aplinkybėmis. Todėl neabejotina, kad atsakovas yra tas asmuo, kuris turėtų atlyginti ieškovams padarytą žalą.

11.3. Nesutiktina ir su atsakovo apeliacinio skundo motyvu dėl ieškinio senaties. Nors apelianto nuomone teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, tačiau jokių įrodymų byloje, iš kurių galima būtų spręsti, kad ieškovai praleido ieškinio senatį, nėra. Priešingai negu teigia apeliantas, ieškovai apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2016 m. vasario mėn. Netrukus kreipėsi į policiją, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kitokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes, šioje byloje nėra. Todėl akivaizdu, kad teismui taikyti ieškinio senatį nebuvo jokio pagrindo, nes ieškinio senatis kreipimosi į teismą dieną nebuvo suėjusi.

11.4. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo motyvais dėl preliminariosios sutarties aplinkybių. CK 6.193 str. 1 d, numatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi sutarties teksto aiškinimu. Todėl sutiktina su teismo išvada, kad byloje pateiktoje preliminariojoje sutartyje matyti aiškus susitarimas, kad pardavėjas įsipareigoja neparduoti žemės sklypo kitiems asmenims, o pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas užsitęsė dėl onkologinės ieškovo ligos ir jo atžvilgiu taikyto gydymo. Be to, iš tiesų niekas šios sutarties neginčijo ir pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta būtent šios preliminarios sutarties pagrindu. Nuo pat susitarimo pirkti žemės sklypą ieškovai ją laikė savo nuosavybę, laikas nuo laiko jame lankėsi ir laikė savo nuosavybe.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

13. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, iš kurių matyti, kad ieškovams S. V. ir R. V. nuosavybės teise priklauso miškų ūkio paskirties 0,5210 ha žemės sklypas, unikalus Nr.7860-0009-0041, esantis Telšių r., Ryškėnų sen., Rubežaičių k. Gretimų žemės sklypų savininkai: E. R., K. A., A. A., K. K., M. K.. 2018 m. vasario 1 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo- parodymo aktu nustatyta, kad buvo paženklintos ieškovų sklypo ribos, dalyvaujant anksčiau paminėtiems gretimų sklypų savininkams. Iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr.(duomenys neskelbtini)matyti, kad 2016 m. kovo 2 d. S. V. kreipėsi į policiją dėl jam priklausančio miško iškirtimo. 2016 m. kovo 24 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad nurodytame sklype matoma į krūvą sudėti medžiai, šalia 32 cm skersmens kelmas (uosio), taip pat rastas 54 cm skersmens kelmas (ąžuolo), 10 vnt. uosio kelmų įvairaus skersmens. Iš Biržės taksavimo lapo matyti, kad atlikus paskaičiavimus nustatyta ieškovams padaryta 805,44 Eur (su PVM) žala. 2016 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalies požymių. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės vyriausioji prokurorė D. A. 2016 m. balandžio 28 d. nutarimu netenkino S. V. skundo ir atsisakė panaikinti 2016 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Žemės pirkimo preliminari sutartis sudaryta 2014 m. kovo 15 d.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Apelianto teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą (įrodymų vertinimą), nes vertino tik ieškovams palankius įrodymus, netinkamai vertino liudytojo A. G. parodymus, rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis bei apskųsto teismo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

15. Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-539/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-539/2012">3K-3-539/2012</a>; kt.).

16. Aplinkos apsaugos įstatymas nustato, kad piliečiai, visuomeninės organizacijos, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų, o taip pat atlyginti neteisėta veika padarytus nuostolius ir, esant galimybei, atstatyti aplinkos objekto būklę (Aplinkos apsaugos įstatymo 9, 32 straipsniai).

17. Atsakomybė už žalą, padarytą aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų juridinių ir fizinių asmenų turtui bei interesams juridinių ir fizinių asmenų neteisėta veika, nustato Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnis, kuriuo remiantis draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas. Fizinius ir juridinius asmenis, padariusius žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, įpareigoja visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Žalos apskaičiavimo tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai (Miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis, 23 straipsnio l dalis).

18. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės vyriausioji prokurorė D. A. 2016 m. balandžio 28 d. nutarime konstatavo, jog atlikto ikiteisminio tyrimo duomenimis nustatyta, kad būtent A. A. iškirto S. V. apklausoje nurodytas vėjovartas ir medžių sausuolius. Šis nutarimas yra neapskųstas ir galiojantis. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantis A. A. apklausos protokolas, kuriame nurodyta, jog įsigijęs mišką 2014 m. liepos 11 d. su buvusiu savininku apytikriai apžiūrėjo ir jis jam parodė sklypo ribas, kuriomis vadovaudamasis jis valė mišką. Atsakovas ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad atlikdamas miško tvarkymo ir valymo darbus į žemėlapį jis nežiūrėjo, neneigė, kad galėjo iškirsti ieškovams priklausančius medžius.

19. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis. Tai reiškia, kad civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-465/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-465/2008">3K-7-465/2008</a>; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-165/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-165/2010">3K-3-165/2010</a>). Priežastiniam ryšiui nustatyti pakanka konstatuoti aplinkybes apie tai, kad asmens neteisėti veiksmai prisidėjo prie negatyvių pasekmių (žalos) atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-625/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-625/2006">3K-3-625/2006</a>). Šiuo atveju nors atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalies požymių, tačiau kaip jau minėta, atsakovo kaltė yra preziumuojama.

20. Taigi, įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, aukščiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintas normas bei kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinosios sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nors ir nežinodamas, kad valo ne savo mišką, nevykdė pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, todėl privalo atlyginti padarytą žalą.

21. Kaip jau buvo minėta, žalos apskaičiavimo tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai (Miškų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Aplinkos ministras, vadovaudamasis šiomis, taip pat Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio nuostatomis, 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtino Fiznių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio metodiką. Pagal minėtą metodiką valstybiniuose miškuose padarytą žalą aplinkai apskaičiuoja valstybinės institucijos. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas kirto medžius ne valstybiniame, o privačiame miške, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši metodika nagrinėjamo ginčo atveju gali būti taikoma preliminariai, nes abi ginčo šalys yra privatūs asmenys.

22. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas ieškovams padarytą žalą apskaičiavo remdamasis 2016 m. Telšių miško urėdijos Telšių girininkijos Biržės taksavimo lape, kuriame užfiksuotos nenukirsto miško kainos, esančiu paskaičiavimu, ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiu 2016 m. kovo 24 d. apžiūros protokolu bei liudytojo A. G. teismo posėdžio metu duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors į bylą nėra pateikta kelmų paskaičiavimo, tačiau, kaip matyti ikiteisminio tyrimo metu kelmų skaičiavimas buvo atliktas, t.y. buvo rasta ir išmatuota -1 vnt. kelmas ąžuolo ir 10 vnt. kelmų uosio medžių. Kad būtent tokie medžiai ir toks kiekis rastas apžiūrėjus, patvirtino ir liudytoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje apklaustas A. G.. Atsižvelgęs į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos apžiūros metu nebuvo užfiksuota, kad buvo nukirsta ir eglė, taip pat nesant jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas iš prašomos priteisti bendros žalos dydžio išminusavo už eglę paskaičiuotą žalą –31,49 Eur ir nustatė priteistinos žalos dydį – 634,16 Eur (be PVM).

23. Pažymėtina, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Klausimo dėl ekspertizės skyrimo atsakovas pirmosios instancijos teisme nekėlė, todėl nesant pagrindo abejoti valstybinės institucijos Biržės taksavimo lapuose pateiktais duomenimis, konstatuojama, kad teismas pagrįstai jais vadovavosi nustatydamas žalos dydį. Be to, kaip teisingai nurodyta ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą, iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos bei iš pateikto biržės taksavimo lapo matyti, kad duomenys, fiksuoti po įvykio ir pateiktame lape sutapo, t.y. iš esmės šie įrodymai vieni kitiems neprieštarauja.

24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais, pagal kurią, vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi, remdamasi įrodymų viseto ir pakankamumo principu, leidžiančių daryti išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>), daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir nustatė ieškovams padarytą turtinę žalą. Nustatydamas ieškovų patirtos žalos dydį pirmosios instancijos teismas nepažeidė kiekvieno įrodymo ir jų viseto įvertinimo, įrodymų pakankamumo taisyklių, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimo ar nebuvimo atitinka surinktus faktinius duomenis (CPK 176, 185 straipsnis).

25. Atsižvelgus į visų byloje surinktų, iš įvairių įrodinėjimo priemonių gautų faktinių duomenų tarpusavio ryšį, jų atitiktį ir prieštaravimus, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus, o ne tik, kaip teigia apeliantas, ieškovams palankius įrodymus. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas (atsakovas), savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis).

26. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.125 straipsnio, įtvirtinančio ieškinio senaties terminus, 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

27. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir šio termino nustatymo pradžią, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTYtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-496-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-496-378/2016">3K-3-496-378/2016</a> 23 punktą).

28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai apie jiems padarytą žalą sužinojo 2016 m. vasario mėnesį, kai prieš tvarkant dokumentus nuvyko į mišką. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad 2016 m. kovo 2 d. S. V. kreipėsi į policiją dėl jam priklausančio miško iškirtimo ir Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad 2016 m. vasario pabaigoje S. V. atvykęs į mišką pamatė, kad yra išpjauti medžiai. Tas pačias aplinkybes paliudijo ir apklausti liudytojai, todėl taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo.

29. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovų pateiktoje 2014-03-15 žemės pirkimo - pardavimo preliminarioje sutartyje matyti tik tai, kad šia sutartimi ankstesnis savininkas su ieškovais susitarė tik dėl vieno dalyko - neparduoti žemės sklypo niekam kitam, tik R. V.. Pagrindinė sutartis per metus, kaip tai numato CK 6.165 str. 3 d., nebuvo sudaryta. Taigi tokia sutartis praėjus metams ir jos neįforminus pagrindine sutartimi, apskritai tapo niekine. Apelianto manymu, ieškovai būdami rūpestingi, atsakingi savininkai turėjo ir privalėjo žinoti kokį mišką įsigyja, kaip ir privalėjo, būdami rūpestingi ir atidūs, prieš pasirašant 2016 m. pirkimo pardavimo sutartį, įsitikinti perkamo daikto kokybę. Nusipirkus mišką ir pastebėjus, jog jis yra išpjautas, ieškovai turėjo kreiptis dėl žalos į ankstesnį savininką, kuris jiems pardavė galimai išpjautą mišką, todėl ieškovai neturi reikalavimo teisės į šiuo ieškiniu prašomos turtinės žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

30. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (2 dalis). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (3 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (4 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (5 dalis).

31. Nagrinėjamu atveju 2014 m. kovo 15 d. preliminari sutartis neturi vieno iš privalomų elementų – konkretaus termino iki kada turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, preliminarioje sutartyje apibrėžtas aiškus susitarimas, kad pardavėjas įsipareigoja neparduoti žemės sklypo kitiems asmenims, kas neleidžia abejoti tikrąją šalių valia dėl sudaryto sandorio teisinės prigimties ir teisinių jo padarinių. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ieškovai paaiškino, kad pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas nusitęsė dėl ieškovo ligos, tai laikytina svarbia priežastimi, preliminarios sutarties niekas neginčijo. Nuo pat preliminarios sutarties pasirašymo ieškovai laikė žemės sklypą savo nuosavybe, buvo apžiūrėję, jį tvarkė, rūpinosi, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta minėtos preliminarios sutarties pagrindu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad medžiai buvo iškirsti po preliminarios sutarties sudarymo, kad iškirsti medžiai pastebėjo, jau būdami sudarę pirkimo-pardavimo sutartį, būtent ieškovas, kaip savininkas kreipėsi į policiją dėl vagystės, visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovai, būdami teisėti miško savininkai, tinkamai realizavo teisę kreiptis dėl jiems padarytos žalos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Mi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-52/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-52/2011">3K-3-52/2011</a>).

33. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos

35. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovo valstybei priteistinos 78 Eur išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą (LR CPK 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 78 Eur (septyniasdešimt aštuonis eurus) už advokato teisinę pagalbą į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630 (paskirtis – už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja

Rasa Bartašienė