Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-361/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

35.6.1; 126.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Vikata ir Ko“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Vikata ir Ko“ ieškinį atsakovui UAB „Daisruna ir Ko“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės sudaryto sandorio prieštaravimo CK 6.66 straipsnio normoms (actio Pauliana).

2007 m. gruodžio 10 d. ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sudarytus sandorius, nustatė, kad 2007 m. balandžio 13 d. ieškovas su atsakovu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė atsakovui pastatą (cechą) už 1 375 000 Lt. 2007 m. balandžio 24 d. atsakovas pareiškė ieškovui pretenziją, nurodydamas, kad ieškovas, demontuodamas įrangą, apgadino pastato grindis, vidaus apdailą, vartus. Padarytą žalą atsakovas įvertino 70 000 Lt. 2007 m. gegužės 4 d. šalys sudarė taikos susitarimą, pagal kurį pirkimo-pardavimo sutarties kainą sumažino 70 000 Lt ir šią sumą ieškovas sumokėjo atsakovui.

Ieškovas teigia, kad šalių taikos susitarimas pažeidžia bankrutavusios įmonės kreditorių teises ir prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl pripažintinas negaliojančiu. Ieškovas negalėjo nežinoti, kad taikos susitarimas pažeidžia jo kreditorių teises, nes tuo metu jis buvo skolingas kreditoriui – Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai – 137 258,31 Lt. Taikos susitarimo pagrindu ieškovas neteko lėšų, kurios turėjo būti skirtos kreditorių reikalavimams patenkinti pagal įstatymo nustatytą eiliškumą. Šio susitarimo ieškovas sudaryti neprivalėjo. Susitarimas prieštarauja CK įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytos notarinės sandorio formos, be to, sudarytas dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo, nes nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovo turtui buvo padaryta kokios nors žalos.

Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. gegužės 4 d. šalių sudarytą taikos susitarimą, priteisti jam iš atsakovo 70 000 Lt bei 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino ginčijamą šalių taikos susitarimą negaliojančiu CK 6.66, 1.80, 1.91, 1.93 straipsnių pagrindu. Teismas nurodė, kad ieškovas negalėjo nežinoti, jog taikos susitarimas pažeidžia jo kreditorių teises, nes tuo metu jis jau buvo skolingas kreditoriui – Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai – 137 258,31 Lt. Sudarant taikos susitarimą, buvo pažeistos Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio normos. Susitarimas sudarytas dėl šalių piktavališko susitarimo, nes nėra jokių įrodymų apie tai, kad, ieškovui demontuojant įrengimus, atsakovo turtui buvo padaryta kokios nors žalos. Dėl sudaryto susitarimo ieškovas neteko lėšų, kurios turėjo būti skirtos kreditorių reikalavimams patenkinti pagal įstatymų nustatytą eiliškumą. Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtinti ieškovo kreditorių reikalavimai 150 305,21 Lt sumai ir jie yra pirmesnės eilės, nei ieškovo įsipareigojimas pagal ginčijamą susitarimą. Taikos susitarimu šalys pakeitė pirkimo-pardavimo sutarties 5 punktą, sumažino sutartimi nustatytą parduodamo daikto vertę 70 000 Lt, toks sutarties pakeitimas turėjo būti sudarytas notarine forma. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad taikos susitarimo pasirašymo dieną ieškovas neturėjo jokių įsiskolinimų kreditoriams. Ieškovo įsipareigojimas valstybės biudžetui atsirado pagal įstatymą nuo 2007 m. kovo mėnesio, nesumokėjus į biudžetą atitinkamų sumų, todėl atsakovo aiškinimas, kad įsiskolinimas atsirado nuo pranešimo buvusiam bendrovės vadovui įteikimo dienos, t. y. nuo 2007 m. rugsėjo 11-osios, yra nepagrįstas. Nors atsakovas neigia buvus šalių piktavališką susitarimą, tačiau šioms aplinkybėms paneigti pakankamų argumentų nepateikė. Atsakovo pateiktos byloje sąskaitos nepatvirtina žalos fakto. Atsakovas nesudarė ir nepateikė lokalinės sąmatos, kurioje būtų detaliai nurodyti visi pastatui atstatyti reikalingi darbai, medžiagos ir jų įkainiai. Pavienės sąskaitos nepatvirtina, kad išlaidos yra susijusios su pastato remontu, nes naujai linijai sumontuoti buvo reikalingos atitinkamos medžiagos, vamzdynų ir elektros linijų pakeitimas, o atsakovo ir ieškovo bendrovės buvusio direktoriaus veiksmai – lokalinės sąmatos nerašymas ir pretenzijos pripažinimas, nesant žalos padarymo fakto ar jos dydžio įrodymų, – yra pagrindas konstatuoti buvus šalių piktavališką susitarimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. kovo 17 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 2100 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 ir 2 dalis sandoriai pripažįstami negaliojančiais tuo atveju, jeigu skolininkas jų sudaryti neprivalėjo, tokie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises ir trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su skolininku, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ieškinio pagrindu ieškovas nurodė kreditoriaus teisių pažeidimą, kurį iš esmės siejo tik su kreditoriaus (Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos), kuris turėjo pirmumo teisę prieš atsakovą gauti savo reikalavimo patenkinimą, teisių pažeidimu. Tačiau iš byloje atsakovo pateiktos Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Panevėžio skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. pažymos matyti, kad ieškovas 2007 m. gegužės 14 d. atsiskaitė su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais. Nors ginčijamo taikos susitarimo sudarymo momentu ieškovas ir buvo įsiskolinęs šiam kreditoriui, tačiau netrukus po jo sudarymo su juo atsiskaitė, todėl nėra pagrindo teigti, kad šio kreditoriaus teisės buvo pažeistos. Apie kitų kreditorių teisių pažeidimą ieškovas nenurodė ir byloje neįrodinėjo. Bankroto byla ieškovui iškelta 2007 m. gruodžio 10 d., nustačius, kad jis įsiskolinęs 140 687,55 Lt. Šia nutartimi nenustatyta, kada šie įsiskolinimai atsirado. Viena iš sąlygų, būtinų sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, yra aplinkybė, kad, sudarydamas sandorį su skolininku, nesąžiningas būtų trečiasis asmuo. Aplinkybės, kad nesąžiningas buvo atsakovas, t. y. kad jis žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovo įsiskolinimą kreditoriui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ieškovas neįrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas jos nenustatė. Taigi nenustačius esminių sąlygų, kurios būtinos sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nėra pagrindo išvadai, kad ginčijamas susitarimas pažeidžia ieškovo kreditorių teises. Piktavališku susitarimu laikomas tik tyčinis atstovo susitarimas su kita šalimi, dėl kurio sudaryto sandorio sąlygos nenaudingos atstovaujamajam. Siekiant nustatyti, ar sandoris sudarytas dėl piktavališko šalies atstovo susitarimo su kita šalimi, būtina nustatyti tiek atstovo, tiek kitos šalies kaltę – piktavališką susitarimą. Taigi, tik nustačius šias aplinkybes, sandoris gali būti prižįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad toks šalių atstovų piktavališkas susitarimas egzistavo ir buvo ginčijamo sandorio sudarymo pagrindu ir kad sandoris buvo nenaudingas ieškovui. Priešingai, atsakovas atsiliepime į ieškinį išsamiai nurodė aplinkybes, dėl kokių ieškovo veiksmų ir kokio dydžio žalą jis patyrė bei pateikė savo išlaidas patvirtinančius įrodymus. Nenustačius, kad ginčijamas taikos susitarimas pažeidė ieškovo kreditoriaus Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teises ir kad jo sudarymo metu ieškovas turėjo kitų kreditorių, nėra pagrindo išvadai, kad susitarimu buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 ioreglamentuojančio mokesčio už aplinkos teršimą sumokėjimo terminą.

Ieškovo mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui susidarė dėl mokesčio už aplinkos teršimą 2006 m. nesumokėjimo. Dėl šio mokesčio nesumokėjimo kreditorius – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija – ir iškėlė ieškovui bankroto bylą. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnį mokestis už praeitus metus turi būti sumokėtas iki einamųjų metų kovo mėnesio. Tuo tarpu ginčijamas šalių taikos susitarimas sudarytas 2007 m. gegužės 4 d., t. y. jau po prievolės valstybės biudžetui atsiradimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas atsiskaitė su valstybe ir tai įrodo Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. gegužės 15 d. pažyma. Tai neatitinka tikrovės ir šios pažymos duomenis vėliau bylos medžiaga paneigia Valstybinė mokesčių inspekcija, pradėdama mokesčio išieškojimo procedūras.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį.

Ginčijamo sandorio sudarymo metu kreditorius – Valstybinė mokesčių inspekcija – turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovui. Tai konstatuota Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 10 d. bankroto bylos iškėlimo ir 2008 m. sausio 22 d. ieškovo kreditorių reikalavimų patvirtinimo nutartyse. Ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, nes visi teismo patvirtinti ieškovo kreditorių reikalavimai yra pirmesnės eilės, negu tariami atsakovo nuostoliai. Ieškovas neprivalėjo sudaryti šio sandorio ir negalėjo nežinoti, kad jį sudarius bus pažeistos kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos teisės. Ieškovas tuo metu jokios veiklos nevykdė, buvo pardavęs atsakovui visą savo nekilnojamąjį turtą, todėl savo kreditorių atžvilgiu jis elgėsi nesąžiningai, be jokių dokumentų ir įrodymų, piktavališkai susitaręs su atsakovu, sudarė ginčijamą sandorį. Taigi yra visos įstatyme nustatytos sąlygos ginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorio negaliojimą, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms ir sudarytą dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo.

Pagal suformuotą teismų praktiką bylose dėl sandorių sudarytų, iki bankroto bylos iškėlimo pripažinimo negaliojančiais, taikytinas Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnis. Jame nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos ir pan.; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Tai – imperatyvioji įstatymo norma, kuri buvo pažeista sudarant ginčijamą sandorį. Pagal teismo nutartimi patvirtintą kreditorių reikalavimų sąrašą ieškovas skolingas darbuotojams, Valstybinei mokesčių inspekcijai, VSDFV Panevėžio skyriui. Ginčijamu sandoriu buvo pažeista įstatyme nustatyta mokėjimų eilės tvarka. Pagal CK 1.74 straipsnio 2 punktą nekilnojamojo daikto perleidimo sutarties pakeitimai turi būti sudaromi notarine forma. Ginčijamu sandoriu buvo pakeista sutarties kaina, tačiau sandoris nebuvo sudarytas notarine forma, todėl pagal CK 1.93 straipsnį yra negaliojantis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ginčijamo sandorio negaliojimo nurodytu pagrindu. Sandoris buvo sudarytas dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovo turtui buvo padaryta kokios nors žalos. Darbuotojų, kurie galėtų demontuoti įrangą ir padaryti atsakovui žalą, ieškovas tuo metu jau neturėjo. Žalos dydis nustatytas pagal atsakovo preliminarius įvertinimus ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Taigi atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, neturėjo mokėti žyminio mokesčio, tačiau be pagrindo jį sumokėjo. Sumokėtas žyminis mokestis turėjo būti grąžintas atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsakovo sumokėtą 2100 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą priteisė iš ieškovo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies: panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovo priteista 2100 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą sprendimo dalį palikti galioti. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė ir pripažino, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokius įsiskolinimus jis turėjo kreditoriams ginčijamo susitarimo sudarymo dieną. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija sprendimą dėl mokestinės nepriemokos priėmė 2007 m. rugsėjo 5 d., o įspėjimą ieškovui įteikė 2007 m. rugsėjo 11 d. Iš teismui pateiktos 2007 m. gegužės 15 d. pažymos matyti, kad ieškovas yra atsiskaitęs su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais. Ginčijamas sandoris sudarytas iki 2007 m. gegužės 15 d., todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos teisių, yra pagrįsta ir teisinga. Teisėjų kolegija pagrįstai pažymėjo, kad ieškovas neįrodinėjo kitos sandorio šalies (atsakovo) nesąžiningumo, t. y. CK 66.6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kuriai esant sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, kad šalių susitarimas buvo piktavališkas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

I. Dėl actio Pauliana instituto taikymo specifikos bankroto bylose

Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (1 straipsnis, 2001 m. kovo 20 d. įstatymo redakcija), pagal kurio 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankui „Hansa-LTB“, UAB „Gamatonas“ ir kt, bylos Nr. 3K-3-917/2003).

Aiškinant CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, galima išskirti šias bendrąsias actio Pauliana instituto taikymo sąlygas:

1. Kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

2. Ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises.

3. Nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas.

4. Skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.

5. Skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises.

6. Trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.

7. Kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Atsižvelgiant į specifiškumus, susijusius su bankroto teisiniu reglamentavimu - remiantis Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui, pažymėtina, kad dėl to modifikuojasi ir actio Pauliana instituto taikymo bendrosios sąlygos. Dėl to tais atvejais, kai bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių interesams, ginčija įmonės sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, teismas privalo nustatyti, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau buvo tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis, ir sprendžia, ar sutarties sudarymas galėjo turėti įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Rameksta“ v.V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005).

Nustatant, ar nepraleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 6.66 straipsnio 3 dalis), taikytinas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas, pagal kurį administratorius apie sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi šiuo atveju CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-178/2008).

Tais atvejais, kai įmonei iškelta bankroto byla, kitaip nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą sprendžiamas ir teisinių padarinių klausimas. Minėta, kad tokiu atveju kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymui. Tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl to Įmonių bankroto įstatyme esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomi šio straipsnio 4 dalyje nustatyti sandorio pripažinimo negaliojančiu teisiniai padariniai tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Rameksta“ v. V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005).

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ginčo teisiniuose santykiuose

1. Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės actio Pauliana pagrindu ginčijamo sadorio sudarymo metu ir kreditoriaus teisių pažeidimo

Ieškovas – bankroto administratorius byloje pateikė įrodymus, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu Panevėžio apskrities VMI turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovui. Ši reikalavimo teisė kildinama iš mokestinės prievolės nevykdymo - mokesčio už aplinkos teršimą nesumokėjimo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. įstatymas Nr. VIII-1183) 7 straipsnyje nustatytais terminais. Mokestinė prievolė yra mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 punktas). Šią mokestinę prievolę ieškovas turėjo įvykdyti iki 2007 m. kovo 1 d. (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2008 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. X-1438 įsigaliojimo). Tai, kad mokestinė prievolė UAB „Vikata ir Ko“ įstatymų nustatytu terminu nebuvo įvykdyta ir Panevėžio apskrities VMI turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovui, patvirtina Panevėžio apygardos teismo įsiteisėjusi 2007 m. gruodžio 10 d. priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Vikata ir Ko“ pagal Panevėžio apskrities VMI ieškinį, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad ieškovas nuo 2007 m. kovo mėnesio turi mokestinę nepriemoką valstybei (b. l. 15).

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad Panevėžio apskrities VMI Panevėžio skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 100-1234 dėl UAB „Vikata ir Ko“ atsiskaitymo su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais (b. l. 199) liudija, kad nors ginčijamo sandorio sudarymo metu mokestinė prievolė nebuvo įvykdyta, bet netrukus po jo su valstybe buvo atsiskaityta, taigi ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus – Panevėžio apskrities VMI – teisių, neteisingai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), nes, vertinant byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, padarytos nepagrįstos išvados tiek dėl skolos susidarymo momento, tiek dėl atsiskaitymo su valstybe, nes be teisėto pagrindo nepaisyta teismo nutartyse dėl bankroto bylos iškėlimo ir kreditorių reikalavimų tvirtinimo nurodytų faktų, patvirtinančių ieškovo argumentus, kad ieškovo skola valstybei susidarė nuo 2007 m. kovo mėn. dėl mokesčio už aplinkos taršą nesumokėjimo ir ši mokestinė prievolė neįvykdyta, dėl ko ieškovui iškelta bankroto byla.

Kasacinis teismas, įvertindamas tai, kad ginčijamo susitarimo pagrindu ieškovas neteko lėšų, kurios pagal įstatymą privalėjo būti pervestos valstybės naudai mokestinei prievolei vykdyti, prieina prie išvados, kad ginčo sandoriu buvo pažeistos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).

2. Dėl ieškinio senaties termino ir fakto, kad skolininkas ginčijamo sandorio neprivalėjo sudaryti, šalys jokių argumentų neteikia, o byloje surinkti įrodymai nei senaties termino praleidimo, nei ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo nepatvirtina, todėl dėl šių actio Pauliana taikymo sąlygų teisėjų kolegija nepasisako.

3. Dėl skolininko ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, nesąžiningumo

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą.

CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teismui nagrinėjant civilinę bylą ir priimant sprendimą sąžiningumo principas taikomas kartu su teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. Č., A. L., ŽKNTKR VĮ, bylos Nr. 3K-3-1066/2002; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J., V. D. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo, E. P. ir kt, bylos Nr. 3K-3-990/2002). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis).

CK 6.66 straaipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

Nesąžiningumo prezumpcijos taikymo pagrindų šioje byloje nenustatyta, todėl dėl CK 6.67 straipsnio taikymo kasacinis teismas nepasisako.

Dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo actio Pauliana taikymo sąlygų vertinimo aspektu bendraisiais pagrindais (ne CK 6.67 straipsnio taikymo kontekste) pažymėtina, kad, teleologiniu teisės aiškinimo metodu analizuojant šį kreditoriaus interesų gynimo būdą, patvirtinamas įstatymų leidėjo siekis išlaikyti kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens – turto įgijėjo interesų pusiausvyrą, ir tai reiškia, kad kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu, todėl skolininkas, taip pat ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik tada, kai yra pagrindas konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį jie pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys.

Šios bylos kontekste vertinant ieškovo, kaip skolininko, sąžiningumą pagal pirmiau nurodytus kriterijus, konstatuotina, kad jis, sudarydamas ginčijamą atlygintinį sandorį, žinojo apie iš istatymo kylančios mokestinės prievolės vykdymo terminų pasibaigimą, t. y. apie vykdytiną mokestinę prievolę, tačiau nepaisydamas kreditoriaus interesų sudarė sandorį su trečiuoju asmeniu – atsakovu šioje byloje, taigi veikė pažeisdamas sąžiningumo imperatyvą.

Vertinant įgijėjo sąžiningumą, pažymėtina, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Kreditoriaus interesų gynimas pagal actio Pauliana apima ne tik tuos atvejus, kai yra suvaržytos skolininko daiktinės teisės, bet ir tuos, kai skolininkas turi kreditorių, o skolininko daiktinės teisės neapribotos. Svarbu įvertinti, ar sandorio sudarymu objektyviai nebus pažeistos kreditoriaus teisės. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad šis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žalos sandorio sudarymu. Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai suponuoja reikalavimą turto įgijėjui pagal sandorį domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Neringos žuvis“ v. A. Pukelio individuali įmonė,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007).

Turto pagal būsimą sandorį įgijėjui, siekiant nepažeisti galimo kreditoriaus interesų, reikia būti apdairiam tokia apimtimi: 1) protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė; 2) konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. T. S., A. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002).

Teismų praktikoje jau suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006).

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad turto įgijėjui buvo prieinama informacija apie skolininką, tačiau nėra įrodymų, kad trečiasis asmuo buvo pakankamui atidus ir domėjosi apie kitą sutarties šalį, kaip skolininkę, taigi nesielgė apdairiai ir dėl to pripažintinas nesąžiningu turto įgijėju.

4. Pripažinus sandorį negaliojančiu dėl kreditoriaus teisių pažeidimo (CK 6.66 straipsnis), restitucija taikoma įgyvendinant specialiojo teisinio reglamentavimo – Įmonių bankroto įstatymo taikymo nulemtas nuostatas – turtas grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Rameksta“ v. V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005).

5. Dėl ieškinio tenkinimo CK 6.66 pagrindu

Dėl nurodytų teisinių argumentų kasacinis teismas pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nauju sprendimu atmetęs ieškinį, pareikštą CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu, pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl šios dalies panaikinamas ir paliekamas galioti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, pareikštas CK 6.66 straipsnio pagrindu.

II. Dėl Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo pažeidimo ir šio pažeidimo teisinių padarinių

Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo (1999 m. gruodžio 2 d. įstatymas Nr. VIII-1463; neteko galios 2009 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. XI-293 nuo 2009 m. liepos 1 d.) 3 straipsnyje, reglamentuojančiame mokėjimų eilės tvarką, nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka:

1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme;

2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus;

4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams.

Mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos laikosi nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado (Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo paskirtį – valstybiniu reguliavimu įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Įstatymo 1 straipsnis), sandoriai (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), kurių pagrindu atliekami mokėjimai, turi būti vykdomi taip pat laikantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo, nes šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje piniginis įsipareigojimas apibrėžiamas kaip visos mokėtojo prievolės mokėti. Ginčijamu taikos susitarimu dėl patirtų pirkėjo nuostolių sutarties šalys sulygo sumažinti pastato pirkimo-pardavimo kainą ir numatyta, kad 70 000 Lt turi būti sumokėta pirkėjui grynais pinigais ar pavedimu ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio susitarimo sudarymo momento (b. l. 24). Bendrąja Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo taikymo prasme toks susitarimas pats savaime neprieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl nebūtų niekinis ir negaliojantis (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys, 1.80 straipsnis). Prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms yra mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką. Tačiau teisiškai kitaip vertintini tie atvejai, ir tai aktualu šios bylos kontekste, kai mokėjimo prievolę pagal sutartį vykdyti privalanti šalis jau sutarties sudarymo metu žino ar turi žinoti, kad sutartyje sulygtos mokėjimo prievolės ji negalės vykdyti dėl jau sutarties sudarymo metu egzistuojančių sąlygų, apibrėžtų Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje, dėl kurių buvimo bus privaloma mokėti pirmesnės eilės mokėjimus, tačiau nepaisydama to tokią sutartį sudaro bei prisiima mokėjimo prievolę, kurios vykdymas sulygtais terminais prieštaraus imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas būtent tokiomis sąlygomis, todėl yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio pagrindu dėl pardavėjo nesąžiningumo ir sandorio sąlygų prieštaravimo imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms. Nurodytų teisės taikymo (aiškinimo) argumentų kontekste pažymėtina, kad dėl ginčijamo sandorio pobūdžio, kai šalių sudarytos sutarties esminė sąlyga yra pinigų dalies grąžinimas šalių susitarimu mažinant pastato pirkimo-pardavimo kainą, ir ši sąlyga yra prieštaraujanti imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms, todėl niekinė ir negaliojanti, šios sandorio dalies negaliojimas daro negaliojančias ir kitas jo dalis, nes nėra pagrindo daryti prielaidą, kad sandoris būtų sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis).

Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl šios dalies panaikinamas ir paliekamas galioti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, pareikštas CK 1.80 straipsnio pagrindu.

III. Dėl sandorio šalių atstovų piktavališko susitarimo

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnis). Juridinių asmenų sandoriai sudaromi juridinių asmenų valdymo organų, pagal kompetenciją atstovaujančių privačiam juridiniam asmeniui. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitarus su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Šiame kontekste svarbu akcentuoti, kad sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados dėl ieškovo atstovo ir atsakovo piktavališko susitarimo sudarant ginčo sutartį yra nepagrįstos, todėl sprendimas tenkinti ieškinį šiuo pagrindu yra neteisėtas ir pagrįstai apeliacinės instancijos teismo panaikintas. Tai, kad nepateikti atsakovui padarytos žalos pašalinimo išlaidas patvirtinantys dokumentai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus piktavališkų ieškovo atstovo ir atsakovo susitarimų. Dėl to neįrodžius vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės tyčios forma reikalavimas ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu atmestinas.

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi kasacinis skundas iš dalies patenkintas ir ginčijamas sandoris pripažintas negaliojančiu dviem pagrindais, vienu pagrindu ieškinys atmestas, vadovaujantis CPK 93 straipsniu, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams. Patenkintos 2/3 ieškinio dalys, atmesta – 1/3 dalis. Ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiama tik procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, dalis - 5,70 Lt, o iš atsakovo priteisiama į valstybės biudžetą 1400 Lt žyminio mokesčio ir 11,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Už apeliacinio ir kasacinio skundo nagrinėjimą šalys yra atleistos nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl šis mokestis iš jų nepriteisiamas.

Kasacinio teismo raštinės 2009 m. rugsėjo 15 d. pažymos pagrindu iš atsakovo valstybei priteisiama 47,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dales 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys, pareikštas CK 6.66 ir 1.80 straipsnių pagrindu, atmestas, ir dėl šios dalies palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d.sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Priteisti iš ieškovo BUAB „Vikata ir Ko” (į. k. 148154945) valstybei 5,70 (penki litai 70 ct) Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo UAB „Daisruna ir Ko“ (į. k. 300126450) valstybei 1400 (vienas tūkstantis keturi šimtai litų) Lt žyminio mokesčio ir 11,40 (veinolika litų 40 ct) Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo UAB „Daisruna ir Ko“ (į. k. 300126450) 47,50 (keturiasdešimt septyni litai 50 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja Antanas Simniškis

Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius