Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-284/2012

Proceso Nr. 2-07-3-01865-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 118.3; 75.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. B., V. L., V. L., V. L. ir V. J. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovams V. J., G. J., D. B., R. B., V. L., V. L., V. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. J. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais paskolų sandorius, sudarytus jos sutuoktinio V. J. ir V. L., V. L., V. A. J., G. J., D. B., R. B., V. L., nes ji nedavė sutikimo sudaryti šiuos sandorius ir vėliau jų nepatvirtino.

Byloje kilo ginčas dėl teisinės galimybės pripažinti negaliojančiais paskolų sandorius po to, kai kitoje byloje (dėl santuokos nutraukimo) teismas konstatavo solidariąją sutuoktinių prievolę, atsiradusią šių sandorių pagrindu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ginčo paskolų sandorius negaliojančiais ieškovės D. J. atžvilgiu, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovė nepasirašė ginčo paskolos sutarčių, apie sutartis sužinojo po to, kai atsakovas pateikė atsiliepimą į jos ieškinį civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo. Iki tol nė vienas atsakovas nebuvo pareikalavęs grąžinti paskolas, nors sutartys buvo sudarytos 1996 m. Teismas sprendė, kad atsakovai buvo nesąžiningi, nes žinojo, kad V. J. turi sutuoktinę, bet nereikalavo jos sutikimo sudaryti ginčo sandorius. Teismas laikė neįrodytu, kad pinigai pagal paskolos sutartis buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti, kad buvo poreikis tokiam tikslui juos skolintis, todėl sprendė, kad solidariosios sutuoktinių atsakomybės neatsirado. Kadangi atsakovai tarpusavyje sudarytas sutartis pripažįsta, tai teismas jas pripažino negaliojančiomis tik ieškovės atžvilgiu, šiai nedavus sutikimo jas sudaryti. Teismas akcentavo, kad byloje nagrinėjamas sandorių nuginčijimo klausimas, todėl nesivadovaujama santuokos nutraukimo byloje priimtu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu kaip prejudiciniu faktu.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 293 straipsnio 3 punktą, išnagrinėjo civilinę bylą, tapačią jau nagrinėtai bylai tarp tų pačių šalių. Kolegija pažymėjo, kad išnagrinėtos civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir nagrinėjamos bylos šalys nėra tapačios: atsakovai nagrinėjamoje byloje (išskyrus V. J.), byloje dėl santuokos nutraukimo buvo tik byloje dalyvaujantys asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, jiems ieškovė nebuvo pareiškusi jokių reikalavimų, todėl jie nebuvo ginčo šalys. Be to, atsakovas V. J., būdamas atsakovas ir pateikdamas paskolos sutartis, išnagrinėtoje byloje priešieškinio su savarankiškais reikalavimais nereiškė. Bylų ieškinio dalykas nėra tapatus: santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimas, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas ir išlaikymo jam priteisimas – vienoje byloje ir paskolų sandorių pripažinimas negaliojančiais – kitoje. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovų argumentais, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ieškovė turėjo nuginčyti CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją arba pateikti patikslintą ieškinį toje pačioje santuokos nutraukimo byloje. Teismas pabrėžė, kad CK 3.96 straipsnis suteikia teisę sutuoktiniui, nedavusiam sutikimo sudaryti sandorį ir vėliau tokio sandorio nepatvirtinusiam, jį nuginčyti per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo sudaryti sandorį ir vėliau tokio sandorio nepatvirtinęs, turi teisę savarankiškai spręsti, kaip jam ginti savo pažeistas teises – ar toje pačioje, ar kitoje byloje. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovų argumentu, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo nustatyti prejudiciniai faktai, kurių pagrindu buvusių sutuoktinių ginčas dėl atsakomybės kreditoriams yra išspręstas, nes šioje byloje ieškovė paskolų sutarčių neginčijo, kreditoriai savarankiškų reikalavimų nepareiškė, ginčijamų paskolų sutarčių pagrindu atsiradusi skolų grąžinimo prievolė nėra pasibaigusi.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Atsakovai R. B., V. L., V. L., V. L. pateikė kasacinį skundą, vėliau analogiško turinio kasacinį skundą pateikė atsakovas V. J. Kasatoriai prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį palikti nenagrinėtą ir bylą nutraukti, taip pat priteisti kasatoriui V. L. ir V. J. iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

1. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra visuotinai privalomas (CPK 18 straipsnis), juo kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytos aplinkybės, jeigu jos sudarė įrodinėjimo dalyką, yra prejudiciniai faktai ir pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą jų nebereikia įrodinėti. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį kitoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai negali būti ginčijami ar iš naujo nustatinėjami, šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys nebegali iš naujo teisme tuo pačiu pagrindu pareikšti tų pačių reikalavimų, kurie jau buvo išnagrinėti kitoje byloje. Ginčijamus procesinius sprendimus priėmę teismai nesilaikė nurodytų nuostatų. Įsiteisėjus Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimui, priimtam byloje dėl santuokos nutraukimo, teismai nagrinėjo ginčą šioje byloje, nors abiejose dalyvavo tie patys asmenys, sprendė tą patį ginčą dėl sutuoktinių atsakomybės kreditoriams, kasatorių įrodinėtą tais pačiais įrodymais – paskolos rašteliais, kurie yra ginčo dalykas šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas ieškinį nagrinėjamoje byloje pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą turėjo atsisakyti priimti, tačiau jis, iš naujo vertinęs paskolos būtinumą ir jos panaudojimą, faktiškai revizavo teismų procesinius sprendimus, priimtus byloje dėl santuokos nutraukimo.

2. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi argumentu, kad V. J. nepareiškė priešieškinio santuokos nutraukimo byloje. Pagal CPK 376 straipsnį šeimos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, viršyti pareikštus reikalavimus, todėl, net nesant pareikšto priešieškinio reikalavimo dėl sutuoktinių prievolinių įsipareigojimų padalijimo, teismas gali šį klausimą išspręsti savo iniciatyva. Tai ir padarė Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu.

3. CK 3.96 straipsnio 1 dalies norma, kad sandorį pagal sutikimo jį sudaryti nedavusio sutuoktinio ieškinį galima nuginčyti per vienerius metus nuo sužinojimo apie tokį sandorį, turi būti aiškinama sistemiškai su CPK 279 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Ieškovė savo teise ginčyti sandorius galėjo pasinaudoti tol, kol nebuvo įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, o jam įsiteisėjus, tokią teisę prarado, nors CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas dar nebuvo suėjęs.

Atsakovai R. B., V. L., V. L. ir V. L. pareiškė prisidėjimą prie V. J. kasacinio skundo, o atsakovės D. B. ir G. J. – prisidėjimą prie abiejų kasacinių skundų.

Atsiliepimais į kasacinius skundus ieškovė D. J. prašo skundą atmesti ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, savo prašymą argumentuodama taip:

1. Byla dėl santuokos nutraukimo ir nagrinėjamoji byla nėra tapačios, nes netapatūs jų ieškinių dalykai – byloje dėl santuokos nutraukimo nebuvo reiškiamas reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais. Bylų šalys nėra tos pačios: atsakovai nagrinėjamoje byloje (išskyrus V. J.) byloje dėl santuokos nutraukimo buvo tik byloje dalyvaujantys asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, jiems ieškovė taip pat nebuvo pareiškusi jokių reikalavimų, todėl jie nebuvo ginčo šalys. Be to, atsakovas V. J., būdamas atsakovas ir pateikdamas paskolos sutartis, byloje priešieškinio su savarankiškais reikalavimais nepareiškė.

2. Civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo bebuvo nustatyti prejudiciniai faktai, nes jos įrodinėjimo dalykas nebuvo paskolų sandorių ginčijimas. CK 3.92 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad sudarydamas sandorius sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu. Kol ši prezumpcija nenuginčyta, laikoma, kad sandoriai sudaryti sutuoktiniui sutinkant, tačiau tai nereiškia, kad toks sandoris sudarytas šeimos interesais ir iš jo kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu santuokos nutraukimo byloje, remdamasis įstatyme nurodyta prezumpcija, konstatavo sutuoktinių solidariąją atsakomybę, tačiau kartu pažymėjo, kad šalys turi teisę paskolos sutartis ginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovė įgyvendino šią teisę nagrinėjamoje byloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad taip revizuotas įsiteisėjęs teismo sprendimas.

3. CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, todėl kasatoriai nepagrįstai teigia, kad ieškovė teisę ginčyti sandorius turėjo tik iki teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo.

4. Įstatyme neįtvirtinta bendroji sutuoktinių atsakomybė už vieno iš jų prisiimtas prievoles. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė nesudarė ir nepatvirtino nė vienos ginčo sutarties, byloje neįrodytas pinigų pagal šias sutartis perdavimas paskolos gavėjui, jų panaudojimas šeimos interesais, todėl pagal šias prievoles negalėjo atsirasti ieškovės atsakomybės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tapataus ieškinio identifikavimo kriterijų ir reikšmės

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą. Teismo sprendimas – tai Lietuvos Respublikos vardu teisminės valdžios priimtas motyvuotas individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams, iš esmės ir galutinai išsprendžiamas ginčas dėl teisės: nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai šalių santykiai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Jeigu dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimtas ir įsiteisėjo teismo sprendimas, teismas nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

Kasatoriai, reikšdami reikalavimą nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, argumentuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo bylą pagal tapatų ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-486/2007; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje R. A. P. v. J. E. A., Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-290/2010; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.

Pirmosios instancijos teismas atsakovų argumentą, kad byla išnagrinėta pagal tapatų ieškinį, vertino kaip nepagrįstą, pažymėjęs, kad šioje byloje teisinė situacija yra kitokia, nes joje, priešingai nei išnagrinėtoje, nagrinėjamas sandorių nuginčijimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu traktavimu sutiko, nurodęs, kad ieškinio dalykas šiose bylose nėra tapatus, nes išnagrinėtoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus nutraukti santuoką, padalyti santuokoje įgytą turtą, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir priteisti jam išlaikymą, o sprendžiant klausimą dėl santuokinio turto padalijimo nagrinėjamoje byloje ji pareiškė reikalavimą pripažinti paskolų sandorius negaliojančiais. Be to, teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atsakovai, išskyrus V. J., byloje dėl santuokos nutraukimo buvo tik suinteresuoti asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, o ne ginčo šalys, nes nereiškė savarankiškų reikalavimų, o ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimų jiems.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu vertinimu ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo priimtoje nutartyje citavo kasacinio teismo išaiškinimus dėl tapataus ieškinio identifikavimo kriterijų, tačiau jais iš esmės nesivadovavo. Teismas, identifikuodamas ieškinio dalyką, nevertino, ar bylose egzistuoja tų pačių asmenų ginčai dėl analogiško materialinio santykio, bet lygino pareikštų ieškinio reikalavimų formuluotes ir formalų byloje dalyvaujančių asmenų procesinį statusą.

Nustatyta, kad abiejose bylose teisminio nagrinėjimo objektas buvo klausimas dėl ieškovės dalyvavimo jos ginčijamuose paskolos santykiuose, iš jų kylančių teisių ir pareigų atsiradimo ieškovei. Tai, kad byloje dėl santuokos nutraukimo buvo ne tik šis, bet ir daugiau teisminio nagrinėjamo objektų, nėra kliūtis identifikuoti abiejose bylose sutampantį teisminio nagrinėjimo objektą. Abiejose bylose ieškovė neigė dalyvaujanti ginčo paskolos teisiniuose santykiuose. Ši ieškovės pozicija abiejose bylose grindžiama tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis – kad ji pinigų nesiskolino ir apie ginčo sandorių sudarymą nežinojo. Išnagrinėtoje byloje dėl santuokos nutraukimo ieškovė ir atsakovas buvo tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje byloje – D. J. ir V. J., o kiti dalyvavę byloje asmenys, turėję trečiųjų asmenų teisinį procesinį statusą, šioje byloje dalyvauja kaip atsakovai. Pažymėtina, kad tapataus ieškinio identifikavimui reikšminga ne palyginti dalyvaujančių byloje asmenų procesinį statusą, bet nustatyti, ar sutampa faktinės lyginamų ginčų šalys, t. y. ar analogiškas ginčas vyksta tarp tų pačių byloje dalyvavusių asmenų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas ieškinio tapatumui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad ieškinys dėl paskolos sandorių pripažinimo negaliojančiais yra tapatus ieškinio daliai dėl santuokinio turto padalijimo, kiek ji susijusi su sutuoktinių prievolės pagal ginčo sandorius padalijimu. Teisių ir pareigų iš ginčo sandorių atsiradimas ieškovei jau buvo teisminio nagrinėjimo dalykas byloje dėl santuokos nutraukimo, teismas šį klausimą išsprendė, priimdamas sprendimą, kuris įsiteisėjo.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims ir kitiems byloje dalyvavusiems asmenims įgyja prejudicinę ir res judicata galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis), t. y. šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia pasibaigia, kai toks sprendimas yra panaikinamas ar pakeičiamas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas kasacine tvarka ir (arba) taikant proceso atnaujinimo institutą, t. y. esant įstatyme nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams toje civilinėje byloje, kurioje procesas yra atnaujintas (CPK 365, 366 straipsniai).

Byloje dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintos nustatytomis teisiškai reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės, kad ginčo paskolos sandoriai buvo sudaryti esant ieškovės sutikimui, o pagal juos gauti pinigai buvo panaudoti šeimos turtui įsigyti ir gerinti. Teismas nusprendė, kad pagal ginčo paskolos sutartis abu buvę sutuoktiniai toliau atsako kaip solidarieji skolininkai. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo išspręstas ginčas dėl ginčo materialinio santykio ir nustatytos ginčo šalių materialinės teisės ir pareigos. Ieškovė šioje byloje, reikšdama reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, siekia, kad tas pats ginčas dėl paskolos santykių būtų išspręstas kitaip, t. y. kitoje byloje iš esmės ginčija įsiteisėjusį teismo sprendimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, formaliai taikę ieškinio tapatumo identifikavimo kriterijus, nekonstatavo tapataus ieškinio, todėl, pažeisdami CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, priešingai nei nustatyta įsiteisėjusiame teismo sprendime, įvertino prejudicinius faktus, konstatuodami, kad ieškovė sutikimo sudaryti sandorius nedavė, pasiskolintų pinigų panaudojimas šeimos poreikiams neįrodytas, todėl solidariosios sutuoktinių atsakomybės neatsirado. Teismai ginčą dėl šalių materialinių teisinių santykių sprendė priešingai nei jis jau išspręstas: sandorius ieškovės atžvilgiu pripažino negaliojančiais. Dėl teismų padarytų proceso teisės normų pažeidimo tas pats šalių ginčas išspręstas priimant du skirtingus sprendimus.

Dėl teisės ginčyti sutuoktinio sudarytą sandorį įgyvendinimo

CK 3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, per kurį galima nuginčyti sutuoktinio sudarytą sandorį pagal sutikimo jį sudaryti nedavusio sutuoktinio ieškinį. Šis terminas – vieneri metai nuo sužinojimo apie tokį sandorį. Per nurodytą terminą asmuo turi teisę ginti savo pažeistas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimasis į teismą per šį terminą negarantuoja, kad besikreipiančio asmens reikalavimas bus tenkinamas. Tuo atveju, kai ginčas dėl materialinio teisinio santykio, su kuriuo asmuo sieja savo teisių pažeidimą, jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nurodytam asmeniui dalyvaujant byloje, laikytina, kad jam buvo sudaryta galimybė pasinaudoti savo pažeistų teisių teismine gynyba. Savo civilinėmis teisėmis, taip pat teise į jų gynybą asmenys laisvai naudojasi savo nuožiūra (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad įsiteisėjusiam teismo sprendimui įgijus res judicata galią, pakartotinis tapataus ginčo nagrinėjimas negalimas. Byloje nustatyta, kad ieškovė, atstovaujama advokato, dalyvavo teismo posėdyje sprendžiant dėl sutuoktinių prievolių, atsiradusių iš ginčo sandorių, ir nurodė, jog šių sandorių neginčys, taip įgyvendindama dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis).

Nustačiusi, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi jau buvo išspręstas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė CPK 279 straipsnio 4 dalies ir 293 straipsnio 3 punkto nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl šių teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti ir byla nutraukta (CPK 359 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktą, tais atvejais, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės ne dėl ieškovo kaltės, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas. Atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, teismas gali nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių (CPK 96 straipsnio 5 dalis). Ši civilinė byla iškelta, priėmus ieškinį dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nors, vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį, taigi bylą nutraukiant, ji ne dėl ieškovės kaltės baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, sudaro teisinį pagrindą grąžinti byloje dalyvaujantiems asmenims jų sumokėtą žyminį mokestį ir atleisti bylos šalis nuo bylinėjimosi išlaidų, išieškotinų į valstybės biudžetą, mokėjimo. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovė D. J. sumokėjo 500 Lt, atsakovas R. B. – 420 Lt, o atsakovas V. L. – 1140 Lt žyminio mokesčio, todėl šios sumos jiems grąžintinos.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas už advokato pagalbą teismas priteisia iš antrosios šalies. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu nepateikti išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Tenkindamas kasacinį skundą ir priimdamas naują procesinį sprendimą byloje, kasacinis teismas atitinkamai pakeičia šių išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 4 dalis). V. J. įrodymų apie turėtas išlaidas nepateikė, todėl jo prašymas jas priteisti negali būti tenkinamas. V. L. 800 Lt išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme ir R. B. 2100 Lt išlaidų kituose teismuose faktą patvirtina pateikti įrodymai, todėl jiems iš ieškovės priteistinas šių išlaidų atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 93 straipsnio 1, 4 dalimis, 96 straipsnio 5 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti ir civilinę bylą nutraukti.

Atleisti bylos šalis nuo bylinėjimosi išlaidų, išieškotinų į valstybės biudžetą, mokėjimo.

Priteisti iš ieškovės D. J. (a. k. duomenys neskelbtini) atsakovui V. L. (a. k. duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Lt, o atsakovui R. B. (a. k. duomenys neskelbtini) – 2100 (du tūkstančius vieną šimtą) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Grąžinti sumokėtą žyminį mokestį: ieškovei D. J. (a. k. duomenys neskelbtini) – 500 (penkis šimtus) Lt, atsakovui V. L. (a. k. duomenys neskelbtini) – 1140 (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt) Lt ir atsakovui R. B. (a. k. duomenys neskelbtini) – 420 (keturis šimtus dvidešimt) Lt.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas

Pranas Žeimys