D. B. pagal BK 226 str. 2 d., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-290-699/2016 Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00408-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10;

1.2.19.2. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Gintaro Godos ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. B. paskirta subendrinta bausmė – 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas D. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – 2 paros, jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai, ir laikoma, kad neatlikta bausmės dalis yra 56 MGL (2108,96 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 8 d. nutartis. Šia nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendis pakeistas: pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad D. B., iš nenustatyto asmens gavęs užmokestį už teisines paslaugas, išrašė apskaitos dokumentą – pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 749602, kuriame nenurodė gautos pinigų sumos. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 6 d., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – advokato Č. P. padėjėju, savo darbo vietoje, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir deklaruodamas galįs paveikti teismą, sakydamas, kad,,pasikalbės su teisėja, jog jai svarbiausia yra vairuotojo pažymėjimas, ir užsimins, kad ji jai neliks skolinga“, iš S. L. tiesiogiai pareikalavo kyšio (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai, nagrinėjančiai administracinio teisės pažeidimo bylą, pažadėjęs perduoti kyšį teisėjai už tai, kad ji, vykdydama įgaliojimus, S. L. už tikėtina padarytą administracinį teisės pažeidimą neteisėtai paskirtų švelnesnę nuobaudą, po to 2014 m. vasario 17 d. (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai I. K. administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmus sprendimą ir S. L. už padarytus administracinės teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje bei 127 straipsnio 2 dalyje, paskyrus subendrintą nuobaudą – 3000 Lt (t. y. 868 Eur) be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, 2014 m. vasario 18 d. advokato padėjėjas D. B. darbo vietoje, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), iš S. L. pakartotinai, konkretindamas reikalaujamą sumą – 2500 Lt (t. y. 724,05 Eur), pareikalavo kyšio (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai I. K. už jos 2014 m. vasario 17 d. priimtą nutarimą, kuriuo S. L. nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemonę, sakydamas, kad jei S. L. nesumokės, jis už jo vertinimu palankų sprendimą turės sumokėti teisėjai iš savo pinigų, o išgirdęs iš S. L. apie jos sunkią materialinę padėtį siūlė jai pasirašyti paskolos raštelį, pagal kurį S. L. nesant teisinio pagrindo jam įsipareigotų grąžinti 2500 Lt (t. y. 724,05 Eur), tačiau 2014 m. vasario 18 d. S. L. neįvykdžius jo reikalavimų, jis 2014 m. vasario 24 d. 17.19 val. iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio SIM kortelės numeris (duomenys neskelbtini), skambino S. L. į mobiliojo ryšio telefoną, kurio SIM kortelės numeris (duomenys neskelbtini), reikalaudamas susitikti, po to S. L. 2014 m. vasario 25 d. kreipusis į Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybą (toliau – STT) jis 2014 m. vasario 25 d. 17.25 val., paskambinęs iš savo mobiliojo ryšio telefono nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atliekančiai S. L. į mobiliojo ryšio telefoną pakartojo reikalavimą susitikti, S. L. įvykdžius jo reikalavimą ir nuvykus pas jį, jis 2014 m. kovo 12 d., apie 10 val., savo darbo vietoje iš nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atliekančios S. L. priėmė reikalautą kyšį – 2500 Lt (t. y. 724,05 Eur), kaip atlygį teisėjai už jos tariamą neteisėtą sprendimą priimant S. L. palankų sprendimą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to, D. B. laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 12 d. minėtoje savo darbo vietoje, būdamas advokato Č. P. padėjėju, ir pagal 2010 m. spalio 18 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr.(20.3.20)-100-676 teisinei veiklai versdamasis individualia veikla, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, būtent: laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 12 d. iš nenustatyto asmens, V. J. ir D. P. gavęs užmokestį už teisines paslaugas, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio „Apskaitos dokumentų rekvizitai“ 1 dalies 5 punkto reikalavimus, išrašė apskaitos dokumentus: pinigų priėmimo kvitus LAT Nr. 749603 ir LAT Nr. 749608, kuriuose nenurodė gautų pinigų sumų, tuo pačiu laikotarpiu pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ reikalavimus, „Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių“, kurios 2010 m. gegužės 24 d. patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-166, 3 ir 41 punktus nefiksavo pajamų gavimo operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos registre – Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti advokato padėjėjo D. B. individualios veiklos už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 12 d.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti.

Kasatorius teigia, kad teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430-746 pateiktais išaiškinimais dėl BK 226 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo; kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQwLTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-440-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-440-976/2015">2K-440-976/2015</a> įtvirtintam principui, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką; kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015 įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėms; teismų nutartyse Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC0yLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-2/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-2/2009">2A-P-2/2009</a>, kasacinių nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2010">2K-192/2010</a>, 2K-530/2012, 2K-434/2013, 2K-238-139/2015 išaiškinimais, draudžiančiais provokaciją; kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-329/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-329/2006">2K-329/2006</a> įtvirtinta nuostata, kad dėl apgaulingos, aplaidžios buhalterinės apskaitos nustatant nusikaltimą turi būti konkrečiai nurodoma, kokius padarinius sukėlė padaryta veika), netyrė ir objektyviai nevertino byloje esančių duomenų, nepašalino abejonių, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, šiurkščiai pažeidė rungimosi principą, t. y. gynybai nesuteikė galimybės gintis, visiškai neargumentavo priimamų procesinių sprendimų, esant įstatyme numatytam pagrindui nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo ir suformavo ydingą praktiką, kuria remiantis galima teigti, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo, nuteistojo nenaudai, kaltė yra preziumuojama, o bylos duomenys gali būti aiškinami ir vertinami pasitelkiant spėjimus.

Teismų sprendimuose liko neįvertinti ikiteisminio tyrimo metu padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai: neteisingi (nurodant kitaip nei buvo) apžiūros, kratos protokolai, darytas fizinis poveikis D. B. (buvo sukeltas nežymus sveikos sutrikdymas – daugiau nei 5 valandas laikant surakintą antrankiais ir nesuteikiant medicinos pagalbos net ir esant rašytiniam 2014 m. kovo 12 d. įtariamojo apklausos protokole nurodytam prašymui) ir psichologinis poveikis (STT pareigūnų ir prokurorės A. G. grasinimai, žeminimai, dėl kurių D. B. buvo hospitalizuotas Panevėžio respublikinėje ligoninėje priešinfarktinės būsenos), taikytos nepagrįstos procesinės ir kardomosios priemonės (nepagrįstai taikant laikiną sulaikymą, atimant Lietuvos Respublikos piliečio pasą, tapatybės kortelę, Lietuvos advokatūros pažymėjimą, skiriant psichiatrinę konsultaciją, per prievartą paimant DNR lyginamuosius pavyzdžius, nepagrįstai prašant nušalinti nuo pareigų, baigus ikiteisminį tyrimą įpareigojant neatskleisti ikiteisminio tyrimo duomenų, bandant daryti neteisėtą poveikį gynėjui (prieš apklausą trijų pareigūnų apsuptyje bandoma atlikti gynėjo asmens kratą, dėl to neįvyko 2014 m. kovo 28 d. apklausa), nusikalstamą veiką imituojančio asmens S. L. atlikti neteisėti veiksmai 2014 m. kovo 12 d. pinigų priėmimo knygelėje sąmoningai (matant, kad D. B. įrašė 2500 Lt.) taisant kvito duomenis ir įrašant neteisingą pinigų sumą – 1000 Lt. Panevėžio teismai atsisakė vertinti teisiamojo posėdžių metu pareigūnų E. B., E. D., teisėjos I. K., kaltinamojo, kitų liudytojų atskleistas aplinkybes. Teismai nevertino prokurorei A. G. nepalankių aplinkybių, faktų ir priėmė neteisingus sprendimus.

Kasatorius cituoja apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginius ir nurodo, kad šis teismas negretino įrodymų tarpusavyje, nevertinto jų visumos, o rėmėsi medžiaga, kuri teisiamojo posėdžio metu buvo paneigta, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytą pareigą įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu. Teismai vertindami bylos duomenis turėjo įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti ir tik tada nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, tik tada jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju teismų padarytos išvados yra prieštaringos.

Viso proceso metu buvo teikiami išsamūs argumentai, rašytiniai dokumentai, garso įrašas, įrodantis, kad STT Panevėžio skyriaus surinkti duomenys, surašyti dokumentai yra suklastoti ir yra priešingai, tačiau teismai netenkino prašymų ir tų duomenų neprijungė prie bylos, neleido STT pateiktų įrodymų patikrinti įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjas Č. K. teisminio nagrinėjimo metu, neatsiklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės, nusprendė grąžinti telefoną su originaliu įrašu, suprasdamas, kad neturint originalaus įrašo nebus įmanoma paskirti fonoskopinės ekspertizės.

Iš Panevėžio apygardos teismo nutarties turinio kasatorius sprendžia, kad teismas suformavo naują precedentą, jog pareigūnams, prokurorams galima viskas, kas nedraudžiama, nors baudžiamojoje teisėje atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ar kitus slaptus veiksmus galima tik tai, kas numatyta įstatymo. Teismai netenkino nė vieno prašymo, susijusio su STT atliktais, kasatoriaus manymu, neteisėtais veiksmais ir jų metu gautų duomenų patikrinimu. Nuteistojo manymu, tyrimo metu STT pareigūnai sunaikino dalį ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų, taip neteisėtai nuslepiant bylai reikšmingas aplinkybės.

Kasatorius teigia, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą, nešališką bei objektyvų teismą ir nepaisoma nekaltumo prezumpcijos bei dubio pro reo principų. Jo manymu, iš byloje užfiksuotų faktų galima teigti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas Č. K. išnagrinėjo baudžiamą bylą turėdamas išankstinį nusistatymą bei nepagrįstai varžydamas kaltinamojo ir gynybos teises. Proceso metu buvo pateikiami dokumentai bei įrašai, įrodantys, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys yra klaidingi, o liudytoja S. L. melavo, tačiau teismas nemotyvuotai atsisakė juos pridėti prie bylos, o iš priimto sprendimo matyti, kad visos abejonės buvo aiškinamos kaltinamojo nenaudai. Teisėjas Č. K. ir prokurorė A. G. ignoravo (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą S. L. administracinėje byloje, kurioje buvo pasisakyta dėl (duomenys neskelbtini) teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje teisėtumo.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apkaltinamajame nuosprendyje net 16 kartų vartojamas žodis „galimai“, kuris pagal Lietuvių kalbos žodyną reiškia spėjimą. Be to, pirmosios instancijos teismas jau 2014 m. liepos 16 d. D. B. nepagrįstai prilygino asmeniui, kuris gyvena iš nusikalstamu būdu gaunamų pinigų – nusikaltėliui. Tai rodo teisėjo šališkumą ir turimą išankstinį nusistatymą.

Galima manyti, kad teisėjui vertinant bylos duomenis įtakos turėjo laikraštyje „Panevėžio rytas“ D. K. publikacijose aprašyti STT Panevėžio skyriaus viršininko E. S. komentarai ir prokurorės A. G. pasisakymai apie tai, kurie įrodymai byloje turi didelę svarbą, o kurie ne. Taip pat kasatoriui neaišku, kaip 2015 m liepos 14 d. publikaciją rašęs žurnalistas galėjo žinoti, kada teisėjas paskelbs nuosprendį, kai tokia informacija buvo paskelbta tik 2015 m. liepos 24 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu. Be to, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2015 m. rugpjūčio 20 d. pranešime, paskelbtame teismų tinklaraštyje, buvo nurodyta, kad tai – galutinis sprendimas (iš to galima suprasti, kad nuteistasis jau laikomas kaltu), nors dar nebuvo pasibaigęs apskundimo terminas.

Panevėžio apygardos teismas, pasisakydamas dėl teisėjo Č. K. sprendimo dėl procesinių prievartos priemonių taikymo (teisėjas ta pačia nutartimi privalėjo spręsti ne tik procesinės prievartos priemonės taikymą bet ir visus gautus prašymus, tačiau to nedarė, taip pažeisdamas BPK 233 straipsnio 4 dalies nuostatas), nepagrįstai nurodė, kad tai nesudaro pagrindo tvirtinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas, neobjektyvus ar BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu privalėjęs nusišalinti teismas. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo baudžiamąjį įstatymą ir 2014 m. liepos 14 d. teismo posėdžio dėl laikinojo nušalinimo nuo pareigų protokolo, kuriame, anot kasatoriaus, prokurorė A. G. prisipažino, kad apgavo įtariamąjį ir jo gynėją, turinį. Šis prokurorės prisipažinimas teisme įrodo, kad prašymai dėl ikiteisminio tyrimo papildymo buvo pateikti laiku ir teisėtai, todėl turėjo būti išnagrinėti. Taigi, negalima sutikti su teismo išaiškinimu dėl ikiteisminio tyrimo pabaigos, nes ikiteisminis tyrimas dar nebuvo baigtas remiantis prokurorės nurodytomis aplinkybėmis dėl pratęsto termino. O tai, kad prokurorė melavo gynybai, įrodo, kad ikiteisminio tyrimui vadovavęs pareigūnas buvo šališkas, neobjektyvus ir galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

Kasatorius teigia, kad tai, jog teisėjas Č. K. šališkai ir neobjektyviai nagrinėjo bylą, įrodo 2014 m. liepos 14 d. nutartis, kuria jis atmetė pareikštą nušalinimą prokurorei A. G.. Teisėjas jau turėjo išankstinį nusistatymą ir net neišnagrinėjęs bylos jau konstatavo, kad jokių esminių pažeidimų nebuvo padaryta. Nei vienas skundas, perduotas teisėjui Č. K. (remiantis 2014 m. birželio 25 d. M. R. pranešimu, 2014 m. birželio 20 d. ir 26 d. skundai), nebuvo išnagrinėtas, jų nenagrinėjo ir Panevėžio apygardos teismas.

2014 m. rugpjūčio 21 d. teisiamojo posėdžio metu D. B. pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, 2014 m. rugsėjo 24 d. nušalinimą BPK 58 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu pareiškė ir gynėjas, tačiau teisėjas nepagrįstai nenusišalino. Dėl to kasatorius mano, kad prokuroras ir teismas buvo šališki.

Byloje yra ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis, kurioje yra konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas dar nėra baigtas ir kad D. B. su bylos duomenimis negalima susipažinti – tai įrodo, kad teisme ši byla dėl teisėjų subjektyvaus aplinkybių vertinimo negalėjo būti nagrinėta. Minėtos nutarties priėmimo metu D. B. jau buvo susipažinęs (2014 m. birželio 18 d.) su bylos medžiaga ir 2014 m. birželio 20 d. pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo. Įvertinus trumpą terminą susipažinti su ikiteisminiu tyrimo medžiaga bei dar trumpesnį terminą prašymams pateikti akivaizdu, kad visas tyrimas buvo šališkas tik tam, kad nebūtų atskleistos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Panevėžio apygardos teismas atsisakė vertinti šiuos argumentus, nemotyvuotai atmetė gynybos prašymus (paskirti fonoskopinę, vaizdo įrašų, buhalterines ekspertizes). Jokiame teismo sprendime motyvuotai nebuvo pasisakyta, kodėl apžiūros protokolo ir įrašo turinys skiriasi, vaizdo-garso įrašas yra sukarpytas, o šio įrašo protokole užfiksuota daugiau, nei teismui pateiktame garso ir vaizdo įraše. Teismai atsisakė šalinti išaiškėjusias STT Panevėžio skyriaus tyrimo sąmoningas „klaidas“ ir vadovavosi tyrėjų sukurtais neteisingais dokumentais: apžiūros, kratos protokolais, kurie, kaip paaiškėjo teisiamojo posėdžio metu, buvo neteisingi, juose buvo užfiksuotos išgalvotos aplinkybės.

Kasatorius pažymi, kad dėl procesinių pažeidimų jis buvo pateikęs prašymą apeliacinės instancijos teismui, remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsniu, patikrinti šios bylos paskyrimo būtent teisėjui Č. K. aplinkybes. Toks prašymas buvo pagrįstas prokurorės veiksmais (melavimas advokatui, įtariamajam) tam, kad tik būtų perduotas Panevėžio miesto apylinkės teismui kaltinamasis aktas ir būtų neleista papildyti ikiteisminio tyrimo, taip pat ir tuo, kad minėtas teisėjas 2014 m. rugpjūčio 5 d. teisiamojo posėdžio metu ribojo D. B. teisę į gynybą. Apygardos teismas nustatęs pažeidimą jį atsisakė tinkamai įvertinti. Iš šio teismo nutarties turinio galima spręsti, kad teismas laikosi nuomonės, jog asmens teisei turėti gynėją turi įtakos apelianto išsilavinimas (anot teismo, D. B. turi teisinį išsilavinimą, vertėsi advokato padėjėjo praktika, dėl to nėra pagrindo teigti, kad jam buvo apsunkinta teisė gauti teisinę pagalbą), o tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo pažeistas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis (teisės buvo nepagrįstai ribojamos atsižvelgiant į išsilavinimą, socialinę padėtį).

STT tyrėjas E. B. teisme nurodė, kad pažįsta teisėją Č. K. ir liudytojos S. L. seserį tyrėją V. B. – tai, kasatoriaus manymu, turėjo įtakos aplinkybių vertinimui ne pagal įstatymą, t. y. esant ikiteisminio tyrimo pareigūnų (pažįstamų asmenų) padarytiems pažeidimams teismas jų nevertino ir priimdamas sprendimą rėmėsi nepagrįstais duomenimis. Teismai nevertino, kad E. B. ir tyrėjos V. B. darbo vieta yra 30-50 metrų atstumu, E. B. nagrinėdamas ikiteisminio tyrimo bylos duomenis matė ir S. L. anketinius duomenis ir žinojo, kad jos sesuo yra V. B. (gera pažįstama), kad tai turėjo įtakos ikiteisminiam tyrimui. E. B. elgėsi neteisėtai, darė poveikį liudytojams (teisėjai I. K.), klastojo apžiūros protokolą, t. y. darė viską, kad būtų kuo neobjektyviau ištirtos bylos aplinkybės.

Teismo buvo prašoma įvertinti S. L. teismo posėdžio metu duotus parodymus ir pasakytus žodžius apie pinigų „nemokėjimą“, tačiau teismai turėjo išankstinį nusistatymą ir atsisakė tai vertinti. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad žodis „mokėti“ reiškia už paslaugas, prekes, taigi S. L. visada žinojo, kad moka kasatoriui už teisines paslaugas, o ne duoda kyšį, jos ketinimai buvo nemokėti už paslaugas, nes neturėjo pinigų. Teismas visiškai nevertino, kad liudytoja S. L. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino įrašiusi neteisingą sumą į kvitą Nr. 749610, o teisme keitė parodymus ir melavo.

Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo tokią praktika, pagal kurią duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQwLTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-440-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-440-976/2015">2K-440-976/2015</a>). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas (BK 2 straipsnio 4 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfher v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.), o nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tik įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Tačiau teismai šioje byloje rėmėsi vien S. L. ir jos pažįstamų asmenų pasvarstymais STT Panevėžio skyriuje ikiteisminio tyrimo metu ir visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į teisme jos duotus parodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad ji buvo suinteresuota bylos baigtimi.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad jis buvo nepagrįstai prilygintas valstybės tarnautojui. Baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a> Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nepakanka vien tik to, kad toks asmuo formaliai atitinka šio straipsnio 3 dalyje įvardytus požymius – dirba juridiniame asmenyje (kitoje organizacijoje) ar verčiasi profesine veikla ir turi administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens (kitos organizacijos) vardu, arba teikia viešąsias paslaugas. Panevėžio apygardos teismas nutartyje išaiškino priešingai. Nagrinėjamu atveju praktikantas turi gauti praktikos vadovo sutikimą, savarankiškai negali teikti paslaugų (esant panašioms aplinkybėms asmuo buvo išteisintas byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5/2012">2K-5/2012</a>), taip pat praktikantas nėra davęs priesaikos, o tik sudaręs sutartį dėl praktikos atlikimo, todėl kasatorius mano, kad jis nėra tinkamas subjektas kaltinimo prasme, o teismai, nustatę viešųjų paslaugų teikimo požymį, nepagrįstai prilygino jį valstybės tarnautojui.

Kasatorius nurodo, kad jis buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį. Teismai nepasisakė dėl šiame BK straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, jų neaiškino, neatsižvelgė į apeliaciniame skunde dėstomus argumentus. Kasatoriaus manymu, iš teismo posėdžio metu išaiškintų faktų akivaizdu, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, nes nebuvo jokios prekybos poveikiu, o tik STT Panevėžio skyriaus patalpose S. L., tyrėjų E. B., K. B. kartu sukurtos aplinkybės. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio kasatorius sprendžia, kad jis buvo nuteistas už tai, ko nėra nurodyta nei kaltinamajame akte, nei byloje (tai pažeidžia Lietuvos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo nuostatas). Iš S. L. teisme duotų parodymų matyti, kad tinkamas sprendimas jai buvo 100 Lt, bauda arba išteisinimas, todėl visiškai nesuprantamas teisėjų pasakymas, kad neva buvo susitarimas neteisėtai paskirti švelnesnę nuobaudą, kuri yra 3000 Lt.

Teismai nurodę, kad nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, nesigilino, jog ją sudaro intelektinis ir valinis tyčios momentai. Niekada jokiais veiksmais D. B. neišreiškė noro veikti neteisėtai, priešingai – visada S. L. nurodė, kad galima raštu sudaryti susitarimą, pagal kurį, jei ji pralaimėtų bylą apeliaciniame teisme, jis pinigus grąžintų. Išrašydamas sąskaitą, pinigų priėmimo kvitus, jis aiškiai nurodė, kad visi sumokėti pinigai yra už teisines paslaugas. Tai įrodo, kad D. B. veiksmais nebuvo padaryta nusikalstama veika. Teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra pinigų, kuriems priimti nebūtų buvęs išrašytas kvitas ir kurie nebūtų įtraukti į apskaitą. Byloje nurodytas neva „kyšis“ yra pinigai, sumokėti už teisines paslaugas ir apskaityti pinigų priėmimo kvite bei įrašyti gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų žurnale. Teismai privalėjo atsižvelgti, kad kvitas buvo išrašytas ir pateiktas S. L. pasirašyti ir kad tai įrodo, jog nebuvo daroma nusikalstama veika. Jokio susitarimo byloje nenustatyta ir nebuvo, tai įrodo byloje esantys faktai, teisiamojo posėdžio protokolas. Nesant susitarimo negali būti ir kyšio, ir prekybos poveikiu (cituojama kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMwLTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-430-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-430-746/2015">2K-430-746/2015</a>).

Prie 2014 m. kovo 12 d. kratos protokolo yra pridėtas D. B. (įtariamojo) ranka rašytas įrašas apie tai, už ką yra sumokėti pinigai. Byloje esantys dokumentai įrodo, kad 2014 m. kovo 12 d. S. L. sumokėjo už teisines paslaugas, o D. B. viešai priėmė 2500 Lt. S. L. tai žinodama STT pareigūnams neatskleidė tiesos ir melavo. Teismai nevertino faktų ir rėmėsi prokurorės A. G. išsigalvojimais ir absurdiškais teiginiais, išsakytais teisme. Kasatorius pažymi, kad jis išrašė sąskaitą už teisines paslaugas bei kvitą LAT Nr. 749610 ir šiuose dokumentuose nurodė 2500 Lt sumą, o S. L. kvite LAT Nr. 749610 neteisėtai atliko pataisymus ir nurodė 1000 Lt t. y. įvykdė provokaciją, tačiau teismai atsisakė vertinti šias aplinkybes ir remiasi prokurorės baigiamosios kalbos išgalvotomis situacijomis.

Kasatorius teigia, kad nustatinėdami kaltės formą teismai neįvertino objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, nes iš bylos duomenų matyti, kad nėra nei kaltės, nei nusikalstamos veikos.

Aiškinant nusikalstamos veikos sudėties požymius būtina paminėti ir kitus teisės šaltinius. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodyta, kad, traukiant asmenį už pažadėjimą priimti kyšį, paveikti atitinkamus subjektus, reikia įvertinti, ar šie pažadai buvo realaus pobūdžio, kadangi žadantysis galėjo sukčiauti arba juokauti, girtis, apsimetinėti – tokiu atveju jo veiksmai apskritai negali būti vertinami kaip nusikalstami. Šiuo aspektu kasatorius prašo atkreipti dėmesį į 2014 m. spalio 30 d. teisme S. L. pasakytus žodžius, iš kurių aišku, kad jokio susitarimo paveikti teisėją nebuvo. Aplinkybės apie pažadus elgtis neteisėtai byloje nėra ir negali būti. Kasatorius įsitikinęs, kad aplinkybę, jog 2014 m. vasario 6 d. „pareikalavo, susitarė“ išgalvojo pareigūnai ar kiti asmenys. Be to, bylos dokumentuose yra nesutapimų pareikalavimo ar susitarimo datos – vienur nurodyta, kad 2014 m. vasario 6 d., kitur – kad vasario 10 d.

Kasatoriaus nuomone, teismai neleido atlikti fonoskopinės ekspertizės, buhalterinės ekspertizės vien dėl to, kad minėti veiksmai būtų neginčijamai įrodę, kad 2014 m. kovo 6 d. apžiūros protokolas bei specialistės išvada yra neteisingi. Tai, kad FNTT tyrėjos buhalterinė išvada yra neteisinga, pripažino teismai pasiremdami tik išvados dalimi ir vis tiek nepagrįstai nuteisė kasatorių. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė vertinti liudytojų parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, ir rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu surežisuotomis apklausomis, klaidinančiais apžiūros protokolais. Teismai neįvertino tikrųjų S. L. tikslų vykdant provokaciją, akivaizdžiai meluojant, išgalvojant tariamas aplinkybes, tariamus pokalbius (kasaciniame skunde cituojami jos parodymų fragmentai).

Apygardos teismas klaidingai įvertino bylos duomenis. S. L., turėdama specialių žinių, sąmoningai įrašė neteisingus duomenys į kvitą Nr. 749610, ir tai padarė (pakeitė duomenis kvite) jau po to, kai D. B. jį pasirašė, įrašė mokamą sumą ir pateikė kvitą jai pasirašyti. Tai, kad klientė prisipažino neteisingai įrašiusi duomenis įrodo, kad ji suprato, jog pasielgė neteisėtai. S. L. nebūtų reikėję sakyti, kad negerai įrašė duomenis, jei ji būtų supratusi, kad minėtas kvitas pildomas 1000 Lt. Byloje neginčijamai įrodyta, kad D. B. įrašė 2500 Lt sumą, o S. L. neteisėtai įrašė kitaip, t. y. 1000 Lt, ir tai ji patvirtino tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Teismai neatsižvelgė ir nevertino, kad liudytoja atliko neteisėtus veiksmus po to, kai D. B. raštu kvite nurodė priimantis už teisines paslaugas 2500 Lt sumą.

Liudytojas Ž. S. patvirtino, kad S. L. nenorėjo mokėti D. B., o tai, kad buvo ketinama vykti pas jį prašyti, kad sumažintų teisinių paslaugų kainą, įrodo, jog buvo kalbama būtent apie teisines paslaugas. Liudytojas aiškiai patvirtino paslaugų kainą 1000 Eur (taip, kaip buvo susitarta sausio mėnesį, ir paaiškino, dėl ko ir kada S. L. sugalvojo pakenkti advokato padėjėjui D. B.. Vertinant Ž. S. apklausą akivaizdu, kad noras pakenkti kasatoriui atsirado po 2014 m. vasario 10 d. posėdžio, kai paaiškėjo, kad administracinę bylą nagrinės teisėja I. K. (kurios pavardė atsitiktinai sutapo su nukentėjusiojo asmens A. K. pavarde), ši nesutiko į teismo posėdį iškviesti policijos pareigūnų, o D. B. neprašė nušalinti teisėjos, nerašė skundo. Kasatorius taip pat mano, kad S. L. galėjo būti suklaidinta (kito asmens), kad sukėlus abejonių sprendimo administracinėje byloje teisėtumu jai pavyks laimėti administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme ir taip nereikės mokėti 3000 Lt baudos. S. L. teisme pripažino kaltinusi D. B., nes šis jos visiškai negynė, taigi akivaizdu, kad pareiškimą ji parašė iš keršto, o visas aplinkybes apie kyšį yra sukurtos, išgalvotos. Kasatorius mano, jog S. L. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo leista sakyti, kad ji suprato ir žinojo, jog pinigus moka advokato padėjėjui už teisines paslaugas, ir kad advokato padėjėjas po priimto teismo sprendimo baigęs teikti teisines paslaugas išrašė už jas sąskaitą, t. y. raštelį, pagal kurį S. L. turėjo sumokėti banko pavedimu į SEB banke esančią sąskaitą.

Liudytoja E. B. teisme paneigė 2014 m. vasario 18 d. skolinusi telefoną S. L., tai matyti ir iš bylos duomenų. Kasatorius mano, kad ši liudytoja dėl pavaldumo darbe (ji yra valytoja, o S. L. – jos vadovė) sutiko padėti ir pasakyti, kad skolino telefoną. Tai, kad telefone ikiteisminio tyrimo metu buvo rastas tik vienas įrašas, įrodo, kad jokio bandymo patikrinti telefono įrašymo galimybes, kaip nurodė S. L., šios moterys neatliko. Teisme atliekant telefono apžiūrą jau buvo rastas dar vienas įrašas. 2014 m. rugsėjo 11 d. posėdyje V. Š. nustatė, kad telefonas buvo modifikuotas 2014 m. rugpjūčio 21 d. Nesutapimai liudytojos E. B. parodymuose teisme įrodo, kad ji nežinojo, kas buvo daroma su telefonu iki pat posėdžio pradžios. Kadangi liudytojai telefonas, kaip ji pati teigė, nebuvo reikalingas, kasatoriaus manymu, jis jai buvo duotas prieš pat teismo posėdį, t. y. po to, kai buvo pakeisti direktorijos „Sounds“ ir kiti telefono duomenys (telefonas paruoštas).

Kasatorius atkreipia dėmesį į V. Š. paaiškinimus apžiūrint telefoną teisme ir jų pagrindu išreiškia abejones dėl „Balsas 001 amr“ įrašo atsiradimo aplinkybių. Teismai, vertindami įrašo sukūrimo laiko neatitikimą, apžiūrint įrašą skirtingais kompiuteriais, rėmėsi V. Š. spėjimu, o ne objektyviai įvertinta bylos medžiaga. Teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytos du įrašo sukūrimo datos 15:38 ir 16:38:53, o teisme apžiūrint įrenginį tik viena 16:38. Logiška, kad įrašo sukūrimo data nesikeičia priklausomai nuo įrenginio, kuriuo įrašas yra apžiūrimas. Tai, kad galima nepastebimai keisti failo sukūrimo datą, kasatorius teigia įrodęs teismui pateikdamas specialisto atliktus eksperimentus, kurių metu ekspertas galėjo parinkti bet kokią failo sukūrimo datą ir laiką. Kasatorius įsitikinęs, kad įrašo sukūrimo laikas ir data buvo pakeisti sąmoningai, turint tikslą pagrįsti įtarimus ir nuslėpti, kad buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai. Svarbi aplinkybė taip pat yra tai, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. teisme dalyvaujant specialistui apžiūrėtas telefonas „Samsung“ galėjo daryti įrašą tik „m4a“ formatu, o kito teisiamojo posėdžio metu, teisėjui nusprendus dar kartą apžiūrėti tą patį telefoną, rankiniu būdu pakeitus techninius įrenginio nustatymus, pavyko nustatyti „amr“ formatą. Tai, kad S. L. nežinojo apie įrenginio galimybes, rodo, kad ji darė įrašą kitu įrenginiu arba prieš darant įrašus jai kitas asmuo padavė įjungtą įrenginį. Teismas pripažino, kad 2014 m. kovo 6 d. apžiūros protokolas yra neteisingas, neišsamus, o tokiais duomenimis negalima vadovautis. Teismų padarytos išvados yra klaidingos, nes padarytos vadovaujantis spėjimais ir neteisingu protokolu, kurio turinys prieštarauja „Balsas 001 amr“ įrašo turiniui. Citatos iš apžiūros protokolo įrodo, kad jokio neteisėto susitarimo nebuvo, o tai, kad moteris deklaruoja savo neteisėtus siekius neteisėtai elgtis, įrodo, kad buvo panaudota provokacija.

Taip pat teismai neįvertino aplinkybės, kad S. L. atliko baudžiamojo proceso įstatyme reglamentuojamus neviešo pobūdžio veiksmus, turėdama tikslą susidoroti su jai nepatikusiu atstovu D. B., nemokėti jam už paslaugas. Tokiems veiksmams liudytoja iš anksto ruošėsi ir galbūt buvo apmokyta specialių žinių turinčių žmonių, todėl taip surinkti duomenys nelaikytini teisėtais įrodymais baudžiamojo įstatymo prasme.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino S. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir jų negretino su duotais teisiamojo posėdžio metu. Juos palyginus matyti akivaizdūs ir esminiai nesutapimai. Kasatorius pažymi, kad S. L. žinojo teismų praktiką administracinėse bylose, tai, kad jos byloje nustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir kitų duomenų, kuriais remiantis galima teisėtai prašyti teisme neatimti specialiosios teisės. Vien ši aplinkybė paneigia teismų teiginius apie tariamą prekybą poveikiu. Kasatoriaus manymu, susitikimų su juo metu S. L. suprato jam mokanti pinigus it tik STT patalpose, būdama su tyrėjais, ji galvojo, jog tai gali būti kyšis. Teismai visiškai nepasisakė apie tai, kad liudytoja į tuos pačius klausimus atsakinėja skirtingai ir aplinkybes aiškina vis kitaip, priklausomai nuo to, kas užduoda klausimą. Teismo posėdžių metu ji liudijo tik taip, kaip palanku prokurorei, net suprasdama, kad jokia nusikalstama veika nebuvo daroma.

Tai, kad S. L. pareiškimas ir tą pačią dieną duoti parodymai yra melagingi, įrodo ir administracinės bylos garso įrašas, kurio turinys paneigia S. L. teiginius, kad jau 2014 m. vasario 6 d. ji nepasitikėjo D. B. kaip savo atstovu. Faktas, kad po 2014 m. vasario 10 d. posėdžio įvykio daugiau nei 5 susitikimai, bendraujama telefonu ir toliau teikiamos teisinės paslaugos, įrodo, kad S. L. „kyšį“ išsigalvojo po jos administracinio teisės pažeidimo byloje priimto sprendimo.

Kasatorius teigia, kad prokurorė, teisėjas Č. K. ir teisėjų kolegija, vertindami jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2014 m. balandžio 4 d. jis davė kitokius parodymus, tačiau tai yra netiesa. Kasatorius paaiškina, kad S. L. sutiko su teisinių paslaugų kaina 1000 Eur, tačiau nurodė, kad ji galinti sumokėti tik avansą 1000 Lt, ir kadangi į sutartį jis įrašė skaičių 1000, o S. L. jau buvo dokumentą pasirašiusi, ji nematė, ar jis įrašė 1000 Lt avansą ar sutartą teisinių paslaugų kainą 1000 Eur. Šias aplinkybes patvirtina pinigų priėmimo kvitas Nr. 749606. Šį kvitą klientė pasirašė sausio 23 d. po ilgų atsikalbinėjimų, kad kvito jai nereikia, o kvito kopiją atsisakė priimti. Pasirašydama kvitą ji matė, kad yra nurodyta 1000 Lt suma tiek žodžiais, tiek skaičiais.

Teismai lyginamuoju būdu netyrė protokolo-pareiškimo ir 2014 m. vasario 25 d. liudytojos S. L. apklausos protokolo turinio. Akivaizdu, kad rašydama pareiškimą S. L. paaiškino, kad už teisines paslaugas liko sumokėti 2500 Lt ir jei ji pralaimės bylą apeliacinės instancijos teisme, tai D. B. grąžins visus sumokėtus pagal rašytinį susitarimą pinigus. Tai tik vienas iš daugelio įrodymų, įrodančių, kad jokios prekybos poveikiu nebuvo. Teismai, nepagrįstai darydami išvadas, kad pinigus D. B. perduos teisėjai, pamiršo apie D. B. įsipareigojimą grąžinti S. L. pinigus.

Anot kasatoriaus, labai svarbi aplinkybė yra ir ta, kad S. L. duodama parodymus prisipažino, jog jokio neteisėto susitarimo tarp S. L. ir D. B. nebuvo, priešingai – buvo kitų asmenų nurodymai (advokatės D. G. patarimai), kaip reiktų pasielgti, kad būtų sukompromituotas sprendimas byloje.

Teismai nagrinėję bylą neatsižvelgė į tai, kad 2014 m. vasario 10 d. S. L. buvo supykusi ant bylą nagrinėjusios teisėjos I. K., nurodinėjo kasatoriui rašyti skundą dėl šios teisėjos. Kasatoriaus manymu, dėl šių aplinkybių atsirado dar vienas motyvas, t. y. pareiškimo pagalba įrodyti, kad jos byla buvo išnagrinėta neteisingai (apeliacinis teismas ją dėl to išteisins) ir kartu pakenkti jos neva negynusiam D. B. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos advokatūros įstatymo 51 straipsnis numato, jog kilus kliento ir advokato ginčui dėl teisinių paslaugų klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokiose situacijose yra kategoriškai pasisakęs, kad baudžiamosiose bylose negali būti sprendžiami civiliniai teisiniai santykiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015).

Nuosprendyje yra konstatuota, kad materialinė žala neteisėtais kaltininko veiksmais nebuvo padaryta. Teismui yra pateikti įrodymai įrodantys, kad Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale D. B. padarė įrašą 2500 Lt, Pinigų priėmimo kvitu Nr. 749610 apskaitė 2500 Lt, juos deklaravo 2015 m. deklaracijoje, nuo jų yra sumokėti GPM, PSD, VSD mokesčiai. Todėl kasatorius visiškai sutinka su tuo, kad jo veiksmais nebuvo niekam padaryta žala, ir tai įrodo, kad nebuvo jokio kyšio.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad byloje yra du susipažinimo su nusikalstamos veikos imitavimo modeliu protokolai. Iš pirmojo matyti, kad nuo 2014 m. vasario 25 d. 17.25 val. liudytoja S. L. vykdė nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. kalbėdama su D. B. jau turėjo elgtis pagal gautus pareigūnų nurodymus. Šio pokalbio metu ji pasakė, kad atsiskaitys ne per banką, o grynaisiais, tačiau minėti liudytojais veiksmai niekur nėra užfiksuoti. Kasatoriaus manymu, pokalbio metu liudytoja pakeisdama atsiskaitymo būdą vykdė provokaciją, todėl pareigūnai ir nefiksavo minėto pokalbio bei neatliko apklausos.

Antrajame protokolas nurodyta, kad supažindinimas su nusikalstamos veikos imitavimo modeliu vyko 2014 m. vasario 27 d. nuo 14 iki 14.05 val., taip pat yra įrašas apie nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų nutraukimą. Lyginant šiuos du protokolus matyti, kad pirmajame protokole nėra informacijos apie imituojančių veiksmų nutraukimą. Galima spręsti, kad antrajame protokole abu S. L. įrašai buvo atlikti 2014 m. vasario 27 d. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad atskiro dokumento ar įrašo, iš kurio būtų galima spręsti, kada baigėsi nusikalstamą veiką imituojantys, veiksmai nėra. Be to, iš protokolų turinio matyti, kad S. L. buvo leista duoti kyšį už teisėtą asmens veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Byloje yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad S. L. pinigus D. B. mokėjo už teisėtas paslaugas, tačiau teismai to nevertino.

S. L. pateiktame įraše „Balsas 001 amr“ ji garsiai kalba, kad geriau būtų davusi 3000 Lt teisėjai, tačiau tai niekaip nereiškia, kad su tuo yra susijęs jos atstovas. Be to, nesutampa S. L. minimos sumos: ji teigia, kad 3000 Lt geriau būtų davusi teisėjai, kai tuo tarpu D. B. už paslaugas liko neapmokėta 2500 Lt suma. Kasatoriaus manymu, kreipimąsi į STT nulėmė tai, kad D. B. S. L. pateikė sąskaitą už teisines paslaugas, kurios, jos nuomone, buvo nekokybiškos, nes jis jos negynė.

Kasatorius cituoja S. L. parodymus ir teigia, jog jų turinys įrodo, kad ji sąmoningai vykdė provokaciją, siekdama keršto neįtikusiam asmeniui. Vertinant provokaciją labai svarbu atkreipti dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC0yLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-2/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-2/2009">2A-P-2/2009</a>, kad sankcionuotų operatyvinių veiksmų vertinimas teismų praktikoje atliekamas atsižvelgiant ne vien į jų sankcionavimo teisėtumą, bet ir į realizavimo aplinkybes. Nepakanka, kad teismas pripažintų nusikalstamos veikos imitavimo pagrindu surinktą informaciją kaip įrodymą byloje, nustatęs vien aplinkybę, jog imitavimo modelis yra prokuroro sankcionuotas nepažeidžiant įstatymų nuostatų. Teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo vykdymo teisėtumas, kurio pagrindinis reikalavimas yra tai, kad negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą (kasacinės nutartys Nr. baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1040/2001, 2K-619/2003, 2K-549/2006, 2K-332/2006, 2K-343/2006, 2K-676/2006, 2K-32/2007, 2K-P-412/2007). Nustačius, kad nusikalstamos veikos imitavimas buvo neteisėtas, jį taikant surinkti įrodymai laikomi neleistinais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau nuosprendyje deklaratyviai nurodyta, kad nusikalstamos veikos imitavimo metu surinkti duomenys yra gauti leistinais ir teisėtais būdais, nenustatyta jokių jų rinkimo tvarkos ar procedūrinių pažeidimų, jie pripažintini įrodymais ir teismas jais vadovaujasi. Apygardos teismo nutartyje nurodyta, kad nusikalstamos veikos imitavimo metu surinkti duomenys pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažinti įrodymais, jais buvo vadovaujamasi priimant skundžiamą sprendimą, nes jokių jų rinkimo tvarkos ar procedūrinių pažeidimų nustatyta nebuvo. Tokiais deklaratyviais teiginiais paremtas aplinkybių vertinimas yra niekuo nepagrįstas, ir, kaip matyti iš liudytojų parodymų ir esančių rašytinių duomenų, visiškai neteisingas.

Kasatorius pažymi, kad gynybos nuomone nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai turėjo būti nedelsiant nutraukti, kai paaiškėjo, kad 2500 Lt yra mokami už teisines paslaugas, kai D. B. išrašė kvitą Nr. 749610, tačiau to padaryta nebuvo ir imituojančius veiksmus atliekantis asmuo atliko neleistinus nusikalstamus veiksmus, sugadino kvitą. Tikėtina, kad tokius nusikalstamus veiksmus S. L. sukurstė atlikti tapatybės neatkleidžiantis pareigūnas „moteris“, kuri 2014 m. kovo12 d. atlydėjo S. L., o vėliau jai išėjus iškart įėjo pas D. B. į kabinetą ir jame buvo iki tol, kol pasirodė STT pareigūnai. Teismams buvo teikiamas prašymas išsireikalauti originalų 2014 m. kovo 12 d. nusikalstamos veikos imitavimo modelio vaizdo-garso įrašą, tačiau teismai tokio prašymo netenkino.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai atsisakė vertinti išaiškėjusius pareigūnų neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš teisingą ir objektyvų aplinkybių surinkimą ir užfiksavimą. Kasatoriaus mano, kad pareigūnai slėpė ir naikino D. B. nekaltumą įrodančius duomenis, ir skunde cituoja pareigūno E. D. pasakytus žodžius, duotus parodymus teisme (apie kratos aplinkybes), vertina jo elgesį, sprendžiant duomenų reikšmingumo klausimus, teigia, kad kratos metu jam buvo daromas psichologinis spaudimas gąsdinant apgaulinga apskaita, kuris tęsėsi ir STT patalpose, buvo grasinama, kad atras nepatenkintus klientus ir kad jie paliudys „tą ką reikės“, o vėliau, kasatoriaus manymu, taip ir buvo daroma, tačiau nesėkmingai. Tokie veiksmai buvo atliekami net nepradėjus ikiteisminio pagal BK 222 straipsnį (tai įrodo ikiteisminio tyrimo apklausos protokolai, juose nurodytos datos, teismo posėdžio metu duoti parodymai, tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, kuriame teigiama, kad liudytojas V. J. apklausos metu nurodė, sumokėjęs 1000 Lt). Kasatorius mąsto, jog tam, kad būtų apklaustas V. J., buvo būtina E. B. susipažinti su pinigų priėmimo knygele, ir jis tai padarė – toks veiksmas yra neteisėtas, nes buvo neteisėtai susipažįstama su informacija, pažeidžiant Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 5 dalį. Be to, byloje net nėra pranešimo Lietuvos advokatūrai apie tai, kad yra pradėtas tyrimas pagal BK 222 straipsnį, o toks tyrimas buvo pradėtas tik po V. J. apklausos, t. y. neteisėtai, nes informacija apie V. J. kreipimąsi buvo gauta iš neteisėtai paimtos pinigų priėmimo kvitų knygelės.

Kasatorius nurodo, kad atlikdami kratą pareigūnai šiurkščiai pažeidė BPK 145 straipsnio 4 dalį, o pradėję kratą, nesulaukę advokatūros įgalioto asmens, pažeidė Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 4 dalį. Pareigūnas E. D. pripažino, kad krata faktiškai prasidėjo anksčiau, nei atvyko Advokatų tarybos įgaliotas atstovas ir kviestiniai ir kad kratos protokole užfiksuotos išgalvotos aplinkybės. Teisme paaiškėjo, kad atliekant kratą, t. y. susipažįstant su kabinete esančiais dokumentais, buvo atliktas ir kitas procesinis veiksmas – asmens krata, apie kurios atlikimą nuslėpta surašant kratos protokolą. Po kratos protokolu surašytos pastabos įrodo, kad nuo 2014 m. kovo 12 d. buvo atlikti neteisėti veiksmai. Melagingas kratos protokolas ir tokiu būdų atliktas procesinis veiksmas yra akivaizdžiai neteisėtas, todėl negalima jais remtis. Tai, kad pareigūnai nesivadovavo įstatymu, įrodyta ir Advokatūros įgalioto atstovo Advokato A. C. įrašu kratos protokole. Aplinkybė, kad E. B. neteisėtai susipažino su pinigų priėmimo knygutės duomenims ir remiantis joje užfiksuotais faktais kvietė apklausai buvusius klientus, įrodo, kad buvo pažeista Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 5 dalis. Tai, kad ir E. D. pažeidė pastarąjį įstatymą, jis pripažino teismo posėdžio metu. Kratos metu nebuvo vykdoma Pasvalio rajono apylinkės teismo nutartis ir buvo ieškoma daugiau dokumentų, nei joje buvo nurodyta, o Individualios veiklos pajamų ir išlaidų žurnalo, kitos pinigų priėmimo kvitų knygelės nepaėmė, nes tuose dokumentuose, anot E. D., viskas buvo gerai.

Be to, byloje užfiksuota, kad tyrėjas E. B. 2014 m. vasario 25 d. atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, nors prokuroro pavedimu tik 2014 m. vasario 27 d. yra nurodyta tokį tyrimą atlikti. Kasatorius cituoja I. K. duotus parodymus ir teigia, jog iš jų turinio akivaizdu, kad STT pareigūnai darė neteisėtą spaudimą teisėjai. Be to, kasatorius teigia, kad jis pats 2014 m. kovo 12 d. STT patalpose buvo žalojamas (antrankiais), pareigūnai jam sakė, kaip geriau duoti parodymus. Vėliau 2014 m. kovo 13 d. atsirado prokurorės nutarimas, leidžiantis naudoti prievartą, ir iš karto buvo paimti DNR pavyzdžiai, o kitą dieną buvo tęsiamas psichologinis spaudimas, vežant į Panevėžio miesto apylinkės teismą jis buvo gąsdinamas, kad yra vežamas į posėdį dėl suėmimo. Viso tyrimo metu buvo daromas ypač didelis psichologinis spaudimas, buvo tyčiojamasi aiškinant, kad psichiatrai nustatys, kad jis turi sutrikimų ir negalės dirbti jokio darbo. STT pareigūnai nereagavo į kasatoriaus prašymus suteikti jam medicinos pagalbą, todėl atliktus neteisėtus, žeminančius žmogaus orumą veiksmus, patirtą fizinį ir psichologinį smurtą, ilgą laiką nesuteikiant medicinos pagalbos, kasatorius vertina kaip kankinimus.

E. B. teisme duodamas parodymus prisipažįsta padaręs ir kitus pažeidimus: sąmoningai nenumeravo dokumentų, sąmoningai nenustatytu laiku keitė dokumentų turinį ir taip šiurkščiai pažeidė teisės aktų reikalavimus. 2014 m. kovo 13 d. atliekant kompiuterio apžiūrą nedalyvavo įgaliotas advokatūros atstovas, taip pažeidžiant Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 4 ir 5 dalis.

Teismas nesigilino į tai, kad kompiuterio apžiūra buvo vykdoma prieš tai kompiuterį jau apžiūrėjus. Be to, ši apžiūra nebuvo vykdoma išsamiai, gauti duomenys nebuvo niekaip patikrinti, o priešingai – nustačius, kad rasta daugiau dokumentų, jų buvo atvaizduota mažiau. Tai tik įrodo, kad pareigūnai nebuvo suinteresuoti atskleisti visas aplinkybes ir sąmoningai slėpė bylai reikšmingus duomenis.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, net nepareiškus įtarimų ir jo net neapklausus, E. B. 2014 m. kovo 26 d. išsiuntė FNTT Panevėžio skyriui prokurorės 2014 m. kovo 25 d. pavedimą atlikti tyrimą pagal BK 222 straipsnį. Įtarimas D. B. pagal ši straipsnį buvo pareikštas tik 2014 m. kovo 28 d.

Taip pat E. B. atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neteisėtai 2014 m. kovo 12 d. susipažinęs su pinigų priėmimo knygele ir nustatęs joje nurodytus asmenis, pažeisdamas Advokatūros įstatymo 43 straipsnį, kvietė toje knygelėje nurodytus asmenis į apklausą ir tik tada surašė 2014 m. kovo 13 d. dokumentą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Kasatorius teigia, kad Panevėžio apygardos teismo nutarties teiginiai apie tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nepateikė pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, laikytina jo kaltę patvirtinančių įrodymų visumos dalimi, formuoja naują precedentą, jog neįrodytas nekaltumas įrodo kaltumą. Byloje yra tik du kvitai kurie „neįtiko“ Panevėžio apygardos teismui (Nr. 749603 ir 749608), tačiau vertindami bylos aplinkybes teisėjai pamiršo, kad buvo apklausti ir kiti asmenys – A. B., M. V., T. T., T. T., kurie patvirtino, kad mokant pinigus kvitai buvo visada rašomi, nurodyta suma atitiko jų mokėtai sumai. Apeliacinis instancijos teismas nutartyje klaidingai nurodė, kad liudytojas D. P. taip pat patvirtino, jog D. B. jam teikė teisines paslaugas, nors jis negalėjo tiksliai įvardinti ar už jas mokėjo, bet parodė, jog teisinės paslaugos kainavo 200 Lt. Tokiu išaiškinimu teismas sudarė įspūdį neva D. P. sumokėjo 200 Lt ir už tai nuteisė D. B.. Panevėžio apygardos teismas net nepasižiūrėjo į kvitą Nr. 749608, kuriame nėra nei D. B. parašo, nei įrašo, kad būtų gavęs pinigus, o yra tik D. P. parašas ir vardas, pavardė. Tai įrodo, kad pinigų pastarasis nemokėjo – tai teisme patvirtino ir pats D. P.. Dėl to nesuprantama, kokiu pagrindu teismai vis tiek nuteisė kasatorių pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir nustatė, kad jis 200 Lt neįtraukė į apskaitą. Dėl pinigų nesumokėjimo nebuvo baigtas pildyti apskaitos kvitas Nr. 749608, dėl to šis kvitas yra laikomas negaliojančiu. Kiti liudytojo sumokėti 400 Lt yra apskaityti kvitu Nr. 749604. Kasatoriaus manymu, labai svarbūs D. P. parodymai apie tai, kad apklausos STT būstinėje būna ypač sunkios ir ilgos, apklausų metu tyrėjai primena šeimos narius ir kitas gyvenimo aplinkybes, net tolesnes gyvenimo perspektyvas. Įvertinus tai akivaizdu, kad liudytojui buvo daromas poveikis tam, kad jis duotų neteisingus parodymus, o neteisingų parodymų pagrindu galėtų neteisėtai atlikti tyrimą.

Liudytojas V. J. teisme patvirtino, kad visi pinigai buvo apskaitomi ir, kadangi vyko civilinės bylos nagrinėjimas, visi V. J. patirtos išlaidas įrodantys dokumentai būtų buvę pateikti teismui. Kasatoriaus įsitikinimu, jis viską darė pagal įstatymus ir niekam savo veiksmais nepadarė jokios žalos, o teismo nurodyti trūkumai pinigų priėmimo kvite yra tik formalus administracinės teisės pažeidimas.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė parodymus, visiškai atitinkančius tiek žurnalo, tiek pinigų priėmimo kvitų duomenis ir liudytojų parodymus, todėl Panevėžio apygardos teismo teiginys, kad jis neregistravo ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos registre – Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale – ir nepateikė jo tyrimui, yra visiškai klaidingas ir neteisingas. Visos pajamos yra apskaitytos, o tai, kad FNTT specialistė telefonu konsultuodamasi su prokurore A. G. nustatė, jog kasatorius neturi individualios apskaitos žurnalo, yra visiškai klaidingas spėjimas. Apygardos teismas išaiškino, kad D. B. pateiktos kopijos iš Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog gautos pajamos individualios veiklos apskaitoje buvo netinkamai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, fiksuojamos. Taip teigdamas teismas sutinka, kad visos pajamos buvo fiksuojamos apskaitoje, todėl nesuprantama, kodėl nuteisė kasatorių pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Teismas ignoravo, kad žurnalo turėjimo faktą patvirtina ir VMI atlikto operatyvaus patikrinimo duomenys. Jei teismai būtų priėmę ir prie bylos prijungę teikiamus dokumentus, gautus VMI patikrinimo metu, būtų supratę, kad individualios apskaitos žurnalą kasatorius vedė tinkamai. Nors teismai rėmėsi išimtinai tik specialistės R. P. išvada, tačiau ši teisme nesugebėjo pagrįsti padarytų išvadų. Kasatorius pažymi, kad nė vienas kvitelis nėra prarastas, visi kviteliai pinigų priėmimo knygelėje yra sunumeruoti iš eilės, visuose kviteliuose yra nurodyti vardai ir pavardės, o sugadinti kvitai yra negaliojantys (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnis). Teismas nesigilino į faktines bylos aplinkybes, kad 2014 m. kovo 12 d. nebuvo tiriama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartyje buvo nurodyta, ko ieškoti ir ką galima paimti; apskaitos žurnalo, pinigų priėmimo knygelės tarp jų nebuvo. Teismai pašalino dalį specialisto išvadoje nurodytų aplinkybių ir vadovavosi tik dalimi išvados (dėl kvitų Nr. 749603 ir 749608), o tai tik įrodo, kad išvada sukėlė abejonių ir teismams, tačiau nė vienas teismas netenkino prašymo ir neskyrė buhalterinės ekspertizės. Gynybos nuomone, neskyrė todėl, kad prokurorė A. G. tam prieštaravo.

Galiausiai kasatorius nurodo, kad teismas klaidingai išaiškino apeliaciniame skunde nurodytą argumentą dėl BK 37 straipsnio, nurodydamas, kad prašymas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės reiškia iš esmės pripažinimą padarius veiką. Baudžiamojo įstatymo prasme nurodymas teisės akto ar prašymas aplinkybes vertinti atsižvelgus į minėtą straipsnį neleidžia manyti, kad tai yra tariamas prisipažinimas. Kasatorius pažymi, kad žalos dydis, pasekmės remiantis BK 37 straipsniu turi įtakos veiką pripažinti mažareikšme, todėl ir buvo prašoma visas aplinkybes įvertinti šio straipsnio prasme, tačiau teismas įstatymu nesivadovavo ir to nevertino. Taip pat teismai nustatė, kad kasatorius niekam žalos nepadarė, tačiau vis dėlto nuteisė už tai, kad padarė žalą įstatymo saugomiems visuomenės ir valstybės interesams, valstybės finansų sistemai.

Įvertinęs visas aplinkybes kasatorius teigia, kad teismai šališkai nagrinėjo bylą, turėdami prieš jį išankstinį nusistatymą.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo D. B. gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino jo apeliaciniame skunde išreikšto prašymo ir atsisakė atlikti įrodymų tyrimą, patikrinti gynybos motyvuotai ginčijamų duomenų, kuriuos teismas laikė įrodymais byloje, patikimumą, todėl nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniais skundais.

Kasatorius cituoja teismų praktiką dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-467/2013, 2K-135/2015 2K-319-976/2015), skunde minima Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, EŽTT praktika (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr.47287/99, § 80; 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06; 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, § 31), akcentuojant įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, apimant proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus argumentus bei teismo pareigą į juos atsakyti.

D. B. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, teismo nuosprendyje iš esmės grindžiama liudytojos S. L. parodymais ir kitais jos pateiktais ar tyrėjų su aktyvia minėtos liudytojos pagalba gautais duomenimis, kurių leistinumą ir tikrumą apeliaciniame skunde prašė patikrinti nuteistojo gynėjas. S. L. pateiktas garso įrašas buvo padarytas ne įstatymo nustatyta tvarka (ji pati įrašė savo ir kito asmens pokalbį), dėl to buvo prašoma jį ištirti BPK numatytais proceso veiksmai jau pirmosios instancijos teisme, o vėliau – apeliaciniu skundu ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių patikrinti S. L. pateiktų duomenų tikrumo ir gavimo teisėtumo ir taip nevykdė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimo įrodymais pripažinti tik teisėtais būdais gautus duomenis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nors D. B. niekada nepripažino, kad S. L. pateiktame garso įraše fiksuotas jo pokalbis su ja ir buvo nuosekliai keliamos abejonės dėl pateikto garso įrašo autentiškumo, vientisumo, jame fiksuotų frazių aiškumo, ir dėl to buvo prašoma paskirti byloje garso įrašo ekspertizę, teismai tokius prašymus visiškai ignoravo, taip pažeisdami baudžiamojo proceso paskirtį nusikalstamą veiką (jei ji padaryta) atskleisti išsamiai bei rungimosi principo nuostatą, nevykdė BPK 241 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisiamojo posėdžio pirmininko pareigos imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo deklaratyvūs teiginiai esą visi D. B. ir jo gynėjo nurodomi reikalavimai dėl tinkamo S. L. pateikto garso įrašo ištyrimo yra motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teisme, akivaizdžiai rodo EŽTT pripažįstamą ydingu tik iliuzinį, bet anaiptol ne realų gynybos argumentų išklausymą. Nepateisinamas apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytas teiginys, esą atmesdamas gynybos prašymą dėl garso įrašo ekspertinio ištyrimo pirmosios instancijos teismas tinkamai argumentavo savo sprendimą, nes kitomis priemonėmis patikrino pateikto įrašo tikrumą ir leistinumą. Teismas tikrai neturi specialių žinių, kuriomis remdamasis galėtų konstatuoti, ar įrašas padarytas nurodomu įrenginiu, ar tai originalus, ištisinis, o ne sumontuotas įrašas ir ar jame tikrai įrašytas nuteistojo, o ne kito asmens balsas, dėl to ir buvo prašoma skirti pateikto garso įrašo fonoskopinę ekspertizę, tačiau tai padaryti buvo nemotyvuotai atsisakyta.

Gynyba pagrįstai kėlė abejones dėl S. L. pateikto garso įrašo padarymo liudytojos nurodomu įrenginiu – iš liudytojos E. B. pasiskolintu mobiliojo ryšio telefonu „Samsung GT-19305“. Šią abejonę pagrindė dokumentu – telefono gamintojo atstovo raštu, patvirtinančiu, kad nurodomas telefonas garsą standartiškai įrašinėja visai kitu formatu („m4a“), nei S. L. pateiktas įrašas („amr“), kad skirtinguose dokumentuose neatitinka šio garso įrašo apimtis, jo padarymo laikas. Būtent gynybos prašymu atlikus eksperimentą pirmosios instancijos teisme buvo patvirtinta aplinkybė, kad tomis sąlygomis, kuriomis S. L. įrašė jos ir tariamai D. B. pokalbį, šis buvo įrašytas būtent „m4a“, bet ne „amr“ formatu. Teisme atlikti eksperimentai tik patvirtino gynybos abejones, kad garso įrašas padarytas ne ta garso įrašymo priemone arba ne tomis sąlygomis, kurias nurodė liudytoja S. L., bet tai jokiu būdu negalėjo būti pagrindas atmesti gynybos argumentus.

Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad garso įrašo formatą garso įrašą dariusi S. L. tariamai galėjusi netyčia pakeisti neatsargiu rankos prisilietimu prie telefono ekrano, yra vertintini kaip spėjimas, prieštaraujantis objektyviems duomenims, nes garso įrašo formato pakeitimui nepakanka vieno neatsargaus prisilietimo ranka prie telefono ekrano, tam reikia keleto kryptingų veiksmų į telefono ekraną.

Kasatorius pažymi, kad formatu „m4a“ daromas aukštos kokybės, tačiau nepakankamai ilgas garso įrašas, kai tuo tarpu formatu „amr“ daromas ilgalaikis, nors ir žemesnės kokybės įrašas, taigi visiškai logiška, kad specialiai įrašinėti numatomą pakankamai ilgą pokalbį reikėjo naudoti būtent „amr“ formatą, o tam buvo būtina arba naudoti kitą garso įrašymo įrenginį, arba prieš naudojant telefoną „Samsung GT-19305“ sąmoningai pakeisti standartiškai numatytą „m4a“ formatą į alternatyvų „amr“ formatą.

Apeliacinio skundo motyvų, kad pateikto garso įrašo tikrumas, vientisumas kelia abejonių todėl, kad atskiru momentu apžiūrint pateiktą garso įrašą buvo nustatyta skirtinga vieno ir to paties garso įrašo apimtis, apeliacinės instancijos teismas apskritai nevertino ir dėl to nutartyje visiškai nepasisakė, o abejones dėl garso įrašo padarymo laiko atmetė remdamasis tik pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto specialisto V. Š. samprotavimais, kad jis „spėja“ apie „galimą“ netobulą programą įrenginyje, dėl to „galimai“ atsiradusią klaidą. Kasatoriaus manymu, toks apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimas, atmetant esminius apeliacinio skundo motyvus, rodo, kad gynybos argumentai nebuvo išklausyti ir nebuvo pateikta motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo.

Kasatorius sutinka, kad įrodymų tyrimas baudžiamajame procese negali būti beribis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Tačiau kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus liečia ir gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQtMjIyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-14-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-14-222/2016">2K-14-222/2016</a>). Jei tinkamai procesiniais veiksmais ištyrus S. L. pateiktą garso įrašą būtų nustatyta, kad įrašas padarytas ne ta garso įrašymo priemone ar ne tomis aplinkybėmis, ar būtų nustatyta, kad įrašas nėra vientisas, tektų be jokių abejonių pripažinti, kad šis įrašas negali būti pripažintas leistinu įrodymu, o tai iš esmės keistų ir jį pateikusio asmens parodymų patikimumą (pateikiami pavyzdžiai: kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUyLTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-552-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-552-976/2015">2K-552-976/2015</a>, apeliacinės instancijos teismo nutartis Nr. 1A-100-417-13).

Nuosprendžio teiginį, kurį pripažino pagrįstu apeliacinės instancijos teismas, kad S. L. pateiktame garso įraše yra fiksuotas jos ir nuteistojo D. B. pokalbis, kasatorius taip pat vertina kaip spėjimą, nes jokie kiti bylos duomenys, išskyrus S. L. parodymus, to nepatvirtina.

Kasatoriaus manymu, pripažinus nepatikimais S. L. pateikto garso įrašo duomenis, turėtų būti pripažinta, kad nebuvo faktinio pagrindo tolesniems D. B. taikytiems NVIM veiksmams, kurių faktinį pagrindą, atlikimo tvarką ir rezultatus patikrinti taip pat buvo prašoma apeliaciniame skunde. Teismai nemotyvuotai atsisakė iš STT Panevėžio valdybos išreikalauti gynybos prašomus duomenis ir taip patikrinti iškeltą versiją apie S. L. bendradarbiavimą su STT tyrėjais dar iki jos pateikto garso įrašo padarymo.

NVIM atlikimas fiksuotas 2014 m. kovo 21 d. protokole. Teismo posėdyje peržiūrėjus minėto operatyvinio veiksmo atlikimo protokolo priedą – vaizdo ir garso įrašą – paaiškėjo, kad neatitinka šio priedo ir jo apžiūros protokolo duomenys, nuosprendyje tai pripažįstama. Liudytojas E. D. parodė, kad priede prie protokolo jis pridėjo ne originalų fiksuoto veiksmo įrašą, bet dalį jo kopijos. Jis paaiškino, kad pats sprendė kokią dalį vaizdo ir garso įrašo nukopijuoti ir pateikti priede prie protokolo. Nors gynyba prašė iš ikiteisminio tyrimo įstaigos išreikalauti ir ištirti originalų ir ištisinį operatyvinio veiksmo atlikimo vaizdo ir garso įrašą, kad iš jo objektyviai spręsti dėl kilusių neaiškumų, atliekant šį veiksmą, teismas be jokio pagrindo tokį prašymą atmetė tuo motyvu, kad gynyba negali nurodyti, kas reikšmingo gali būti fiksuota vaizdo ir garso įraše. Toks motyvas vertintinas kaip absurdiškas, nes neįmanoma nurodyti, kas reikšminga yra prašomame vaizdo ir garso įraše, to įrašo nepateikus apžiūrai, dėl to jo nemačius ir negirdėjus. Neištyrus šio vaizdo ir garso įrašo, nepašalinus prieštaravimų pačiame įraše ir protokole, bet šiais duomenimis pagrindus apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat buvo padaryti esminiai BPK 1, 7, 241 straipsnių pažeidimai. Šios apeliacinio skundo dalies apeliacinės instancijos teismas taip pat visai neišnagrinėjo, tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginius, taip išlikusius prieštaravimus tarp byloje surinktų duomenų išaiškindamas ne kaltinamojo naudai.

Apeliaciniu skundu buvo abejojama, ar liudytoja S. L., veikdama kaip NVIM dalyvis, neprovokavo nuteistojo D. B., kai nutraukė jo veiksmą fiksuojant pinigų priėmimo kvite visą iš S. L. gautą pinigų sumą ir siūlė įrašyti mažesnę sumą. Nors teismai provokacijos neįžvelgė, tačiau, kasatoriaus manymu, pašalinti abejones galima tik tinkamai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir medžiagą, kuri buvo nuo teismo nuslėpta. Tuo tarpu šioje byloje nemotyvuotai atsisakyta tirti bet kurias bylai tikrai reikšmingas aplinkybes, kurios teismui neperduotos, nors ne tik galėjo, bet ir privalėjo būti perduotos ir tiriamos, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą ir nešališką teismą).

Apeliaciniu skundu buvo keliamas klausimas ir dėl galimai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo advokato padėjėją pripažįstant asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui. Apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad D. B. pagrįstai pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, kasatorius vadina abejotinomis. Pagal Advokatūros įstatymo 38 straipsnį advokato padėjėjas, rengdamasis advokato profesinei veiklai, nėra savarankiškas asmuo, dėl to daryti išvadą, kad rengdamasis advokato profesinei veiklai ir advokato sutikimu teikdamas tam tikras paslaugas advokato padėjėjas atlieka kokius nors teisiškai reikšmingus veiksmus, kuriais būtų užtikrinamas viešas interesas, negalima. Be to, pagal teismų praktiką pripažindamas, kad kaltininkas yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, teismas turi nurodyti ir bylos duomenimis pagrįsti, pagal kokį konkretų iš BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytų alternatyviųjų požymių asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5/2012">2K-5/2012</a>, 2K-433/2010). Skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje išvada apie tai, kad nuteistojo veiksmai sąlygojo viešojo intereso pažeidimą, nėra pagrįsta jokiais konkrečiais bylos duomenimis ir tokiais duomenimis nemotyvuojama, todėl gali būti vertinama deklaratyvia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija, nagrinėdama baudžiamąją bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, priimtoje nutartyje pažymėjo, kad vien tik asmens darbo juridiniame asmenyje (taip pat ir privačiame) ar vertimosi profesine veikla nepakanka tokį asmenį BK 230 straipsnio 3 dalies prasme pripažinti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Pagal minėtą BK straipsnį toks asmuo, kad jį būtų galima laikyti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas juridiniame asmenyje ar versdamasis profesine veikla, privalo turėti atitinkamus įgaliojimus. Valstybės tarnautojui BK 230 straipsnio 3 dalies prasme gali būti prilyginamas ne bet kuris asmuo, kurio darbas ar profesinė veikla reiškia viešųjų paslaugų (kaip tai suprantama pagal Viešojo administravimo įstatymą) teikimą. Šis darbas ar profesinė veikla turi būti susijusi su teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimu, t. y. iš esmės tokių, kuriais būtų siekiama užtikrinti viešąjį interesą ir kurių neatlikimas ar netinkamas atlikimas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Nors teismas nuosprendyje teigia, kad nuteistojo D. B. veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos netinkamas vykdymas, teismo manymu, sąlygoja viešojo intereso pažeidimą. Šis teismo teiginys, kasatoriaus manymu, nepagrįstas konkrečiais bylos duomenimis, yra visiškai deklaratyvus ir prieštarauja teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismas ir šios apeliacinio skundo dalies neišnagrinėjo, nes nepateikė motyvuotų išvadų, paneigiančių gynybos argumentus, o apsiribojo taip pat deklaratyviu teiginiu, kad konstatavus alternatyvų valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymį – viešųjų paslaugų teikimą – plačiau tuo klausimu nėra pasisakoma.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo ir D. B. bei jo gynėjo apeliacinių skundų dėl D. B. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Į apeliacinių skundų argumentus, kuriais buvo ginčijamas duomenų, kurių pagrindu buvo apkaltintas D. B., surinkimo teisėtumas, teismas visiškai neatsižvelgė, nutartyje apsiribodamas teiginiu, kad vien tik advokatūros atstovo dalyvavimas atliekant kratą neva patvirtina kratos teisėtumą. Jokie motyvai, kuriais būtų galima paneigti gynybos nurodytus BPK 149 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 4 dalies pažeidimus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra išdėstyti.

Be to, D. B. kaltė negalėjo būti grindžiama abstrakčia nuosprendžio motyvuojančios dalies nuoroda į liudytojų V. J. bei D. P. parodymus. Liudytojo V. J. parodymai paneigia teismo išvadą, kad D. B. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą į ją neįtraukdamas iš minėto liudytojo gautų pajamų, nes tokių pajamų šis visiškai negavo. Liudytojo D. P. parodymai, nors kategoriškai ir nepaneigia kaltinimo D. B., tačiau jokiu būdu neduoda pagrindo išvadai apie tikrai sumokėtas jam pinigines lėšas, o leidžia apie tai tik nepagrįstai spėti.

Kasatorius įsitikinęs, kad abejonių nekeliančiais bylos duomenimis nenustačius faktinių aplinkybių, kad įvyko pačios ūkinės operacijos, kurių netinkamu įforminimu yra apkaltintas D. B., esant tik tam tikram pagrindui spėti apie jas, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis apgaulingai tvarkė savo buhalterinę apskaitą. Pinigų priėmimo kvitų, kuriuose buvo pradėtos fiksuoti planuojamos, tačiau vėliau neįvykusios ūkinės operacijos, nepripažinimas negaliojančiais, tikrai negali būti vertinamas nusikalstamai aplaidžių, nes nesukelia tokių padarinių, kurie būtini baudžiamajai atsakomybei kilti. Priešingas, kaltinimui palankus tų pačių duomenų vertinimas, kuris pripažintas pagrįstu ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniais skundais, ir taip suvaržė įstatymais garantuotas proceso dalyvių teises ir sukliudė teisingai išnagrinėti bylą, šio teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į nuteistojo D. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, įvertinus skundžiamų teismų nuosprendžių turinį, akivaizdu, jog įrodymų vertinimas bei įrodinėjimo procesas atitiko visus BPK jam keliamus reikalavimus. Priešingai kasatoriaus nuomonei, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, nuodugniai bei visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, ir suformuluotų išvadų požiūriu pateikė motyvuotus ir nuoseklius argumentus. Juo labiau, šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs Panevėžio apygardos teismas išsamiai išanalizavo analogiškus kasaciniam skundui nuteistojo argumentus ir vienareikšmiškai pripažino jų nepagrįstumą. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių D. B. argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismų išvados buvo priimtos kiekvieną įrodymą vertinant ne tik atskirai, bet ir visų byloje surinktų ir įrodymais pripažintų duomenų kontekste. Bylos nagrinėjimo metu teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, tiesiogiai apklausė kaltinamąjį, liudytojus, ištyrė specialisto išvadą ir išklausė specialisto paaiškinimus, ištyrė procesinių veiksmų protokolus, kitus rašytinius bylos įrodymus, taip pat, siekdamas pašalinti kaltinamojo keliamas abejones, atliko eksperimentus. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, girdėti ir žinoti duodamus teisme jų parodymus, tiesiogiai dalyvauti tiriant kitus bylos įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis, kuriomis proceso dalyviai ir pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamojo parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažino, jog neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines bylos aplinkybes pagrindė išvadą ne įrodymais, o tik prielaidomis. Apeliacinis skundas apeliacinės instancijos teismo buvo irgi visiškai išnagrinėtas, skundžiamoje teismo nutartyje pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų ir aspektų, išdėstyti aiškūs apelianto pateiktų argumentų atmetimo motyvai, nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą patvirtinančios aplinkybės.

Kasatorius skunde nurodo, kad jam iškilo abejonės dėl teismo ir prokuroro nešališkumo. Priešingai, negu nurodoma kasaciniame skunde, Panevėžio apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje pagrįstai ir motyvuotai nurodė, kad sutikti su tokiais kasatoriaus teiginiais nėra pagrindo, nes vien tai, jog baudžiamajai bylai jau esant teismo žinioje pirmiau buvo išspręstas klausimas dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, o tik vėliau byla buvo perduota teisiamajam posėdžiui, ar tai, kad Panevėžio apygardos teismas panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus teismas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas teisėtai pažymėjo, kad teismo šališkumo, nesant kitokių objektyvių duomenų, nerodo ir kaltinamojo pareikštų prašymų netenkinimas. D. B. savo skunde kėlė klausimus dėl kartu su byla teismui perduotų jo skundų ir prašymų neišsprendimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad visi kartu su kaltinamuoju aktu teismui pateikti skundai buvo susiję su kaltinamojo akto papildymu, esant užbaigtam ikiteisminiam tyrimui, natūralu, jog tai nagrinėta nebuvo. Taip pat D. B., nurodydamas apie šališkumą jo byloje, savo teiginį argumentavo STT tyrėjo E. B. ir S. L. sesers tyrėjos V. B. pažintimi, nes šie asmenys kažkada yra kartu dirbę. Nuteistojo manymu, teismai nevertino tos aplinkybės, jog E. B. ir V. B. darbo vietos yra 30–50 metrų atstumu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje aiškiai pažymėjo, kad aplinkybė, jog E. B. kažkada dirbo kartu su V. B., nesant kitų duomenų apie palaikomus ryšius, neleidžia tvirtinti, kad tyrėjas negalėjo atlikti ikiteisminio tyrimo. Kitų duomenų byloje apie palaikomus E. B. ir S. L. sesers tyrėjos V. B. ryšius nėra. S. L. proceso metu patvirtino, kad su V. B. ryšių nepalaiko.

Kasaciniame skunde D. B. nurodo apie neteisėtai pradėtą ikiteisminį tyrimą. Priešingai, negu nurodo kasatorius, Panevėžio apygardos teismas nutartyje motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, rengdamasis bylos nagrinėjimui, vadovaudamasis BK 232 straipsniu ir matydamas kaltinamojo akto trūkumus, trukdančius nagrinėti baudžiamąją bylą, ar kitus ikiteisminio tyrimo trūkumus (taip pat ir neteisėtą ikiteisminio tyrimo pradėjimą), galėjo pats priimti atitinkamus sprendimus arba perduoti bylą prokurorui, tačiau tokių aplinkybių proceso metu nustatyta nebuvo.

D. B. kasaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama nusikalstamos veikos imitavimo modelio, teisėtumui. Tvirtinama, kad D. B. atžvilgiu buvo vykdoma provokacija. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad buvo taikomi nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, o ne nusikalstamos veikos imitavimo modelis. Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo sankcionuoti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimis. Vienos jų teisėtumas buvo ginčijamas apeliaciniais skundais, tačiau Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad akcentuojamos aplinkybės jau buvo patikrintos Panevėžio apygardos teismui nagrinėjant nuteistojo dėl šios nutarties pateiktą skundą ir įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartimi. Nuteistasis, kasaciniame skunde tvirtindamas, kad prieš jį buvo atlikta provokacija, remiasi aplinkybe, jog nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai turėjo būti nedelsiant nutraukti, kai paaiškėjo, kad 2500 Lt yra mokami už teisines paslaugas, kai D. B. išrašė kvitą Nr. 749610, tačiau to padaryta nebuvo, o imituojančius veiksmus atliekantis asmuo sugadino kvitą. Tačiau apeliacinės instancijos kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad, priešingai nuteistojo D. B. teiginiams, jis iš S. L. 2500 Lt paėmė ne už teisines paslaugas, o būtent šios pinigų sumos pareikalavo nurodęs, kad juos perduos administracinę bylą išnagrinėjusiai teisėjai. Aplinkybė, kad specialistė, atlikusi D. B. ūkinės finansinės veiklos tyrimą, minimus 2500 Lt vertino kaip pinigus už paslaugas, nepaneigia pirmiau nurodytos išvados, nes byloje surinktų duomenų vertinimas ir konkrečių išvadų darymas priklauso bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas byloje kvito sugadinimo aplinkybes, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, neprieštaraujančią BPK 20 straipsnio nuostatoms.

Prokuroras daro apibendrintą išvadą, kad teismai visapusiškai, nešališkai, išsamiai išnagrinėjo bylą bei atsižvelgdami į pamatinius BPK numatytus procesui keliamus reikalavimus padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas.

Atsakydamas į kasatoriaus argumentus, kad teismai nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, prokuroras nurodo, jog, priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pagrindė savo išvadas dėl to, ar advokato padėjėjas yra kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektas. Panevėžio apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis Lietuvos advokatūros įstatymo 2 straipsnio ir 34 straipsnio nuostatomis, galima teigti, jog tiek advokatai, tiek advokatų padėjėjai teikia tas pačias paslaugas ir yra prilyginami valstybės tarnautojams.

Teismų manymu, nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, padarymą patvirtina ištirtų įrodymų visuma. Panevėžio apylinkės teismas argumentuotai nuosprendyje nurodo, kad neturi pagrindo netikėti liudytojos S. L. nuosekliais parodymais dėl esminių aplinkybių, kuriuos patvirtino kiti byloje ištirti įrodymai. Byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog S. L. yra suinteresuota bylos baigtimi ir siekia nepagrįstai apkaltinti D. B. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. D. B. suvokimą, kad reikalaudamas iš S. L. pinigų ir juos imdamas jis elgiasi neteisėtai, patvirtina byloje esantys vaizdo ir garso įrašai, kurių turinys patvirtina S. L. parodymus, jog iš jos buvo reikalaujamas kyšis, kad tai nėra aptarinėjamas apmokėjimas už teisines paslaugas. D. B. nurodo, kad S. L. 2014 m. vasario 18 d. padarytas pokalbio įrašas gautas neteisėtu būdu, tačiau pirmosios instancijos teismas argumentuotai ir pagrįstai įvertino tai, jog S. L. šį įrašą padarė tuo metu, kai dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas D. B. atžvilgiu. Šis įrašas buvo patikrintas BPK nustatyta tvarka ir padaryta išvada, kad jo pripažinimas įrodymu neprieštarauja BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Taip pat teismas įvertinęs šį įrašą visų bylos įrodymų kontekste pagrįstai konstatavo, kad minėtame įraše kalba būtent D. B. ir S. L..

Nuteistojo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama liudytojos S. L., kitų liudytojų parodymų bei garso įrašuose užfiksuotų duomenų analizei, tačiau apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde kalbėdamas apie minėtas aplinkybes daro tai selektyviai, t. y. pasirenkant nuteistojo pateiktai įvykių versijai naudingas pokalbių nuotrupas ir sakinių iškarpas, kurios yra paimtos iš konteksto. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad D. B. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 226 straipsnio 2 dalį padarymo patvirtina teisiamųjų posėdžių metu ištirta įrodymų visuma. Tuo tarpu pats D. B., kaip motyvuotai tvirtina Panevėžio apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje, savo parodymuose nebuvo nuoseklus.

Nuteistojo kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kvalifikuodami jo veiksmus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo nepagrįstai pripažinti įrodymais. Pagal kasatorių jo veiksmai galėtų būti vertinami nebent kaip administracinis teisės pažeidimas, o taip nemanant, jis vadovaudamasis BK 37 straipsniu galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo aspektu prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos pakanka patvirtinti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog D. B. sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, reikalavimus. Vis dėlto įvertinus byloje surinktus įrodymus ir gynėjo skundo argumentus, iš skundžiamo nuosprendžio Panevėžio apygardos teismas pašalino aplinkybę, kad D. B. pagal pinigų priėmimo kvitą Nr. 749602 iš nenustatyto asmens gavo užmokestį už teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos tesimo teisėjų kolegija pagrįstai skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad šis proceso sprendimas nekeičia ir nenaikina D. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 221 straipsnį 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai ir pagrįstai nurodė, kad D. B. argumentai, jog nagrinėjamu atveju jam gali kilti administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė, yra atmestini, nes pripažinti veiką mažareikšme nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatytų aplinkybių, kurioms esant D. B. veika būtų vertinama kaip nepavojinga, jo veiksmai padarė žalą įstatymo saugomiems interesams bei valstybės finansų sistemai, o šiuo konkrečiu atveju taip pat yra svarbi ir nuteistojo profesinė veikla, kuriai keliami aukštesni etikos ir moralės reikalavimai.

Prokuroro nuomone, teismai pagrįstai D. B. veiksmus įvertino kaip priešingus teisei ir teisingai juos kvalifikavo BK 226 straipsnio 2 dalies bei BK 222 straipsnio 1 dalies kontekste. Kasaciniame skunde išdėstyti, pirmiau aptarti neva D. B. kaltę paneigiantys argumentai vertintini tik kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinti subjektyviais kriterijais paremtos įrodymų analizės būdu.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į nuteistojo D. B. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus esminių skundo argumentų, pateikė išsamius motyvus dėl jų apeliacinių skundų atmetimo, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus apeliaciniame skunde išnagrinėjo pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies ir 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys liudija, jog teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, tiesiogiai apklausė kaltinamąjį, liudytojus, ištyrė specialisto išvadą ir išklausė specialisto paaiškinimus, išnagrinėjo procesinių veiksmų protokolus, kitus rašytinius bylos įrodymus, taip pat, siekdamas pašalinti kaltinamojo keliamas abejones, atliko eksperimentus. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, tiesiogiai dalyvauti tiriant kitus bylos įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis, kuriomis jie ir pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamojo parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad neturi pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines bylos aplinkybes pagrindė išvadas ne įrodymais, o tik prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai pripažino, kad faktinis pagrindas taikyti D. B. atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo, nes nutarties teisėtumas, kuria buvo leista S. L. atlikti prekyba poveikiu imituojančius veiksmus, buvo patikrintas Panevėžio apygardos teismui nagrinėjant nuteistojo dėl šios nutarties pateiktą skundą ir įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartimi buvo konstatuota, jog faktinis pagrindas taikyti D. B. atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo, dėl to ikiteisminio tyrimo teisėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo netenkinti prokuroro 2014 m. vasario 26 d. prašymo leisti vykdyti BPK 159 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog D. B. atlikti nusikalstamo elgesio imitavimo veiksmai gali būti prilyginami nusikalstamos veikos provokacijai, kaip bandoma tvirtinti kasatoriaus skunde.

Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose yra nemotyvuoti, todėl atmestini. Prokuroras pažymi, kad advokato V. Kupcikevičiaus kasaciniame skunde nepateikta jokių naujų motyvuotų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nenagrinėtų argumentų, pagrindžiančių esminių BPK reikalavimų pažeidimų padarymą. Akivaizdu, kad abiejų instancijų teismai byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdami BPK numatytų reikalavimų, kiekvieną įrodymą analizuojant tiek atskirai, tiek sujungiant į vientisą bylos nagrinėjimui reikšmingų duomenų grandinę.

Prokuroro nuomone, kasatoriaus argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo taikymo (D. B. nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį) yra nepagrįsti. D. B. ir V. Kupcikevičiaus apeliaciniais skundais buvo iš esmės nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių. Tiek apeliaciniuose, tiek kasaciniuose skunduose buvo teigiama, kad D. B. net nėra tinkamas subjektas, dėl to baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis D. B. ir jo advokatas tiesiog savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis skunduose dėstomu aplinkybių tiek faktiniu, tiek teisiniu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtu duomenų visetu. Prokuroras pažymi, kad šie klausimai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jau yra įvertinti, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog D. B. yra valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, ir laikė jį tinkamu BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. V. Kupcikevičiaus kasaciniame skunde teigiama, kad advokato padėjėjas nėra savarankiškas asmuo, teisiškai reikšmingų veiksmų, kuriais būtų užtikrinamas viešas interesas, jis neatlieka. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad su šiais teiginiais sutikti nėra jokio pagrindo, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 2 straipsnio ir 34 straipsnio nuostatomis, tiek advokatai, tiek advokatų padėjėjai gali teikti tas pačias paslaugas, dėl kurių pobūdžio (taip pat ir asmenų profesinei veiklai keliamų reikalavimų) jie yra prilyginami valstybės tarnautojams, o aplinkybė, kad įstatymai advokato padėjėjo veiklai numato tam tikrus apribojimus (papildomus reikalavimus), niekaip nepakeičia advokato padėjėjo teikiamų paslaugų pobūdžio ar jų teisinio reikšmingumo.

Taip pat kasaciniame skunde V. Kupcikevičius teigia, kad D. B. buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes buvo netinkamai įvertinti apeliacinių skundų motyvai dėl padarytų pažeidimų surenkant įrodymus ir apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai argumentuota D. B. kaltė liudytojų V. J. bei D. P. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų bei teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų (finansinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės išvados, kratos, dokumentų apžiūros protokolų, liudytojų V. J. bei D. P. parodymų) visumos pakanka pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog D. B. sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, reikalavimus. Taip pat prokuroras pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentuotai pozicijai, kad esminių procesinių įstatymų pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nenustatyta. Šiuo aspektu taip pat konstatuotina, kad kasatoriaus teiginiai, jog tam tikri duomenys nesant tam teisinio pagrindo buvo pripažinti įrodymais, yra nepagrįsti, o baudžiamasis įstatymas D. B. buvo pritaikytas tinkamai ir jis pagrįstai bei argumentuotai buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 226 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Panevėžio miesto apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos teismas motyvuotai, atsižvelgdami į BK esmines nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, tinkamai bei pagrįstai nuteistojo D. B. neteisėtus veiksmus kvalifikavo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį.

6. Nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų, BPK nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir BK 226 straipsnio 2 dalies taikymo

7. Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad abiejų instancijų teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netyrė ir objektyviai nevertino byloje esančių duomenų, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, šiurkščiai pažeidė rungimosi principą, neargumentavo priimamų procesinių sprendimų ir suformavo ydingą praktiką, kurioje visos abejonės aiškinamos kaltinamojo nenaudai. Taip pat kasatorius teigia, kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes jis, veiką kvalifikuojant pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai buvo pripažintas šios nusikalstamos veikos subjektu – valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, kad netinkamai buvo aiškinamas jo pasisakymas dėl BK 37 straipsnio taikymo. Nuteistojo D. B. gynėjas advokatas V. Kupcikevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes teismas, iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma, nepagrįstai atsisakęs atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tik deklaratyviai atsakė į apeliaciniame skunde išdėstytus esminius argumentus.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a> ir kt.). Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, pagrindžiant minėtus kasatorių prašymus, didžioji dalis skunduose dėstomų argumentų skirti nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, įrodymų vertinimui ir jų nepakankamumui teismų padarytoms išvadoms pagrįsti, kurie, nesietini su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu.

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kasaciniuose skunduose (iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniuose skunduose) kritikuojamas įrodymų vertinimas, ginčijamos nustatytos pripažintos įrodytomis bylos aplinkybės ir, pateikiant savą įrodymų vertinimą bei gynybos versijas, teigiama, kad jos nustatytos remiantis prielaidomis, nepatikimais ir neleistinais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį duomenimis, kad teismų išvados dėl prekybos poveikiu (BK 226 straipsnio 2 dalis) padarytos nesant byloje nuteistojo kaltumą neabejotinai pagrindžiančių įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvadas dėl D. B. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 2 dalyje, patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kad jų pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-7-2-699/2016).

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant jų pripažinimo įrodymais bei įrodymų vertinimo taisykles, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių skundžiamų teismų sprendimų dalis dėl D. B. nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį reikėtų naikinti, neturi teisinio pagrindo.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir priimtoje nutartyje neatsakė į juose nurodytus argumentus. Tokie kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip prieštaraujantys bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui. Iš byloje paduotų apeliacinių skundų matyti, kad buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nesilaikydamas nekaltumo prezumpcijos principo, buvo šališkas ir neobjektyvus, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, dalį jų nepagrįstai pripažino leistinais įrodymais ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis rodo, kad esminiai skundų argumentai dėl teismo šališkumo, įrodymų vertinimo, jų patikimumo, leistinumo ir pakankamumo teismo išvadoms dėl D. B. kaltumo padarius BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsti yra išsamiai išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo išvados motyvuotos, motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliantų argumentai atmetami, nurodyti.

BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytos pagrindinės kaltinamojo teisės, be kita ko, teisė pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma paskirti liudytojos S. L. pateikto garso įrašo fonoskopinę ekspertizę, tačiau prašymai buvo nepagrįstai atmesti. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia kaltinamojo (nuteistojo) gynybos teises. Pateikiant prašymus, visi bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turi vienodas teises. Vertindamas bei spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pareikštą prašymą atmetė nepagrįstai, kad šis teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir kad to nepadarydamas, t. y. nepaskirdamas minėto garso įrašo fonoskopinės ekspertizės, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, suvaržė nuteistojo gynybos teises, kad tokio procesinio veiksmo neatlikimas vertintinas kaip neišsamus ir šališkas bylos aplinkybių ištyrimas, neturi teisinio pagrindo.

Kasaciniame skunde nuteistasis, pakartodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo šališkas, neobjektyvus ar BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu privalėjęs nusišalinti teisėjas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-122/2010, 2K-425/2012). Kasatoriaus nurodomi argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai.

9. Pagal BK 226 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. BK 230 straipsnio 3 dalyje išaiškinta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija).

Baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. B. kaltę padarius jam inkriminuotą BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, t. y. liudytojos S. L. parodymai, kurie yra nuoseklūs dėl esminių aplinkybių ir kuriuos patvirtina bei papildo kiti įrodymai, taip pat byloje esantys vaizdo bei garso įrašai ir jų apžiūros protokolai, kratos, telefono bei dokumentų apžiūros protokolai, taip pat nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų atlikimo protokolas, liudytojų Ž. S., E. B., E. B., E. D. parodymai. Ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad D. B., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – advokato padėjėjas, 2014 m. vasario 6 d. pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir deklaruodamas galįs paveikti teismą, iš S. L. tiesiogiai pareikalavo kyšio (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai, pažadėjęs perduoti kyšį už tai, kad ji, vykdydama įgaliojimus, S. L. už galimai padarytą administracinės teisės pažeidimą paskirtų švelnesnę nuobaudą, ir 2014 m. kovo 12 d., apie 10 val., savo darbo vietoje iš nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atliekančios S. L. priėmė reikalautą kyšį – 2500 Lt, kaip atlygį teisėjai už jos priimtą S. L. palankų sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, išsamiai dėl jų pasisakęs, sugretinęs juos tarpusavyje ir dar kartą įvertinęs jų visumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl D. B. kaltumo padarius BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą yra pagrįstos ir teisingos. Abiejų instancijų teismų sprendimuose D. B. gynybos versijos, tai, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija, motyvuotai atmestos.

Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos remiantis ne įrodymais, o, kaip teigiama skunduose, prielaidomis ir spėjimais. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes D. B. baudžiamasis įstatymas – BK 226 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai. Teismų sprendimuose padarytos nusikalstamos veikos ir objektyvieji, ir subjektyvieji požymiai yra nustatyti, pakankamai argumentuotai ir aiškiai atskleisti.

Kasatorių skunduose dėstomi argumentai, kad advokato padėjėjas negali būti valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, todėl D. B. nepagrįstai pripažintas BK 226 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektu, atmestini. Valstybės tarnautojui BK 230 straipsnio 3 dalies prasme gali būti prilyginamas ne bet kuris asmuo, kurio darbas ar profesinė veikla reiškia viešųjų paslaugų (kaip tai suprantama pagal Viešojo administravimo įstatymą) teikimą. Šis darbas ar profesinė veikla turi būti susijusi su atlikimu teisiškai reikšmingų veiksmų, t. y. iš esmės tokių, kuriais būtų siekiama užtikrinti viešąjį interesą ir kurių neatlikimas ar netinkamas atlikimas lemtų viešojo intereso pažeidimą. Pavyzdžiui, teismų praktikoje valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, kuris verčiasi profesine veikla ir teikia viešąsias paslaugas, yra pripažįstamas advokatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2010">2K-102/2010</a>, 2K-144/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjo argumentus, kad advokato padėjėjas negali būti prilyginamas valstybės tarnautojui, pagrįstai ir teisingai nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 2, 34 straipsnių nuostatas tiek advokatai, tiek advokatų padėjėjai gali teikti tas pačias paslaugas. Taigi ir advokato padėjėjas, besiverčiantis profesine veikla bei teikiantis viešąsias paslaugas, taip pat kaip ir advokatas prilyginamas valstybės tarnautojui. Tai, kad įstatymai advokato padėjėjo veiklai numato tam tikrus apribojimus (papildomus reikalavimus), niekaip nepakeičia advokato padėjėjo teikiamų paslaugų pobūdžio ar jų teisinio reikšmingumo. Nesutikti su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais naikinti ar keisti teismų sprendimus, kuriais D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

10. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų. Už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus, taip pat ir padarytus tyčia, yra numatyta administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnį. Baudžiamajai atsakomybei už buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimą būtini BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Konstatuojant įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius, būtina nustatyti konkrečius buhalterinės apskaitos reikalavimų pažeidimus bei priežastinį ryšį tarp veikos (kuri gali būti padaroma tyčiniu veikimu ir neveikimu) ir padarinių.

Apgaulingos apskaitos tvarkymo požymiai BK 222 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš joje nurodytų veikų. D. B. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas advokato padėjėjas, pagal 2010 m. spalio 18 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (20.3.20)-100-676 teisinei veiklai versdamasis individualia veikla, ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą: laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 12 d. iš V. J. ir D. P. gavęs užmokestį už teisines paslaugas, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio „Apskaitos dokumentų rekvizitai“ 1 dalies 5 punkto reikalavimus, išrašė du apskaitos dokumentus: pinigų priėmimo kvitus LAT Nr. 749603 ir LAT Nr. 749608, kuriose nenurodė gautų pinigų sumų laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 12 d., pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ reikalavimus, Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių, kurios 2010 m. gegužės 24 d. patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-166, 3 ir 41 punktus, nefiksavo pajamų gavimo operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos registre – Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti advokato padėjėjo D. B. individualios veiklos už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 12 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, o būtent pagal šį požymį nuteistas D. B., teismų praktikoje aiškinamas kaip sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita, kaip pirmiau minėta, gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu.

Byloje nustatyta, kad D. B. buvo įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą, 2010 m. spalio 18 d. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija išdavė jam nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą teisinei veiklai. Buhalterinės apskaitos įstatymas reglamentuoja visų ūkio subjektų, įskaitant ir gyventojų, besiverčiančių individualia veikla, turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Taigi, advokatų padėjėjai, besiverčiantys individualia veikla, tvarkydami buhalterinę apskaitą, turi vadovautis Buhalterinės apskaitos įstatymu bei Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklėmis, kurios 2010 m. gegužės 24 d. patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-166. Pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį D. B. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes, gavęs iš D. P. ir V. J. pinigus už teisines paslaugas, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, išrašė du pinigų priėmimo kvitus LAT Nr. 749603 ir LAT Nr. 749608, kuriuose nenurodė gautų pinigų sumų, ir, pažeisdamas to paties įstatymo 16 straipsnį ir pirmiau minėtų Finansų ministro įsakymu patvirtintų taisyklių 3, 41 punktų reikalavimus, nefiksavo pajamų gavimo operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos registre – Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą apskaitos registras yra remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys. Pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui (2 straipsnis). Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyti privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrašai apskaitos registre turi būti daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. Šio įstatymo 18 straipsnyje, kuriame reglamentuotas klaidų taisymas, nustatyta, kad pinigų apskaitos dokumentus taisyti draudžiama. Jeigu padaryta klaida, pinigų apskaitos dokumentas anuliuojamas ir laikomas negaliojančiu, po to surašomas naujas pinigų apskaitos dokumentas. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. B. Lietuvos advokatūros išduotoje pinigų priėmimo kvitų knygelėje pinigų priėmimo kvite serija LAT Nr. 749608 įrašyta D. P. pavardė, vardas ir parašas. Daugiau įrašų kvite nėra. Pagal teismų sprendimuose dėstomus argumentus D. B. iš D. P. gavo 200 Lt ir šių pinigų gavimo sąmoningai nefiksavo buhalterinėje apskaitoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog D. B. iš D. P. už teisines paslaugas gavo 200 Lt užmokestį, teismų sprendimuose pagrįsta tik prielaidomis, todėl padarytos išvados, iš esmės pagrįstos tik pinigų priėmimo kvitu LAT Nr. 749608, kuris neturi apskaitos dokumentui įstatyme nustatytų privalomų rekvizitų, nėra teisingos. Nuteistojo gynybos versija, kad pinigai nebuvo sumokėti, kvitas nebuvo baigtas pildyti, todėl ir į apskaitą šis negaliojantis dokumentas nebuvo įtrauktas, nepaneigta.

Byloje nustatyta, kad pinigų priėmimo kvite serija LAT Nr. 749603 įrašyta mokėtojo V. J. pavardė, vardas ir parašas. Daugiau įrašų kvite nėra. Taip pat byloje nustatyta, kad D. B. iš V. J. gavo užmokestį už teisines paslaugas – 1000 Lt. Pagal bylos duomenis, visa suma buvo sumokėta per du kartus: pirmą kartą 400 Lt, o vėliau – 600 Lt. Kasatorius teigia, kad 400 Lt pajamų gavimas užfiksuotas Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale 2013 m. spalio 25 d. įrašu. Pažymėtina, kad D. B. ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliekamas už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 12 d. Pats nuteistasis pripažįsta, kad 2013 m. gruodžio 6 d. pagal pinigų priėmimo kvitą Nr. 749603 jam buvo sumokėta 600 Lt, kad kvite nenurodė visų privalomų rekvizitų. Tačiau, kaip teigiama kasaciniame skunde, jis per savo „neapsižiūrėjimą“ ir dėl to, kad pinigus atvežė kitas žmogus (ne pats V. J.), tiesiog pamiršo „pabaigti pildyti kvitą“, bet šiuos pinigus apskaitė ir nurodė Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale.

Teisėjų kolegija pažymi, kad D. B. nebuvo kaltinamas tuo, jog paslėpė, sunaikino ar sugadino buhalterinės apskaitos dokumentus. Tai, kad jis turėjo apskaitos registrą – Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą – ir registravo pajamas byloje nepaneigta. D. B. pripažintas kaltu pažeidęs Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio ir „Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių“ 3 ir 41 punktų reikalavimus, nes apskaitos žurnale nefiksavo pajamų gavimo operacijų. Iš bylos duomenų matyti, kad D. B. ikiteisminio tyrimo metu Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo nepateikė, dėl to ir specialisto išvadoje nurodyta, kad, pagal pateiktus dokumentus, iš dalies nebuvo galima nustatyti advokato padėjėjo D. B. individualios veiklos laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 12 d.

Teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami dėl BK 222 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo. Kaip jau buvo minėta, baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka nustatyti buhalterinių operacijų neįforminimo apskaitos dokumentais faktus, kaip buvo nustatyta šioje byloje. Būtini padariniai – negalėjimas dėl to visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, arba, nors nustatytas tik vienos operacijos neįtraukimas į apskaitą, bet neaišku, kokios pinigų sumos slėpėsi už neįtrauktos į apskaitą operacijos, dėl to nėra galima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą.

Šioje byloje nustatytas tik vienos buhalterinės operacijos, siejamos su pinigų priėmimo kvitu Nr. 749608, neįtraukimas į apskaitą. Pagal bylos duomenis, neįtrauktos operacijos suma – 600 Lt. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad remiantis vienu pinigų priėmimo kvitu, kuriame nenurodyta 600 Lt suma, nėra pagrindo pripažinti, jog dėl to kilo padariniai – negalimumas iš dalies nustatyti advokato padėjėjo D. B. veiklos. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. B. veikoje nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, t. y. būtinojo šio nusikaltimo požymio – padarinių.

Nesant D. B. veikoje BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria apeliaciniai skundai dėl šio įstatymo taikymo atmesti, naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 2 punktais,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria D. B. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 8 d. nutarties dalį (išskyrus jos dalį, kuria iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad D. B., iš nenustatyto asmens gavęs užmokestį už teisines paslaugas, išrašė apskaitos dokumentą – kvitą LAT Nr. 749602), panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

Nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis D. B. vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirta subendrinta galutinė bausmė, panaikinti.

Kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Gintaras Goda Aldona Rakauskienė