Baudžiamoji byla Nr. 2K-151/2013
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-81493-2007-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.3;
2.1.7.4;
2.1.14;
2.1.15.1.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistosios D. G. gynėjui advokatui Gyčiui Mekioniui,
nukentėjusiojo J. Č. atstovei ir civilinei ieškovei A. Č.,
jos atstovui advokatui Vladislavui Latušinskiui (Vladislav Latušinskij),
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. ir jos gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu D. G. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendis ir D. G. nuteista pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 38 MGL dydžio (4940 Lt) bauda. Iš D. G. priteista J. Č. 60 000 Lt neturtinei žalai ir A. Č. 2100 Lt išlaidoms advokatui atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio, kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio, kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo atstovės ir civilinės ieškovės bei jos atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. G. nuteista už tai, kad 2007 m. gruodžio 4 d., apie 14.00 val., Vilniuje, vairuodama UAB „Matininkai“ priklausantį automobilį „Mazda 3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodama A. Mickevičiaus gatve ir sankryžoje su Kęstučio gatve sukdama į dešinę, pažeidė Kelių eismo taisyklių (2002 m. gruodžio 11 d. redakcija, įsigaliojusi 2003 m. balandžio 1 d.) 50, 53, 172, 173, 200 punktų reikalavimus: buvo neatsargi ir neatidi, atsiradus kliūčiai ir iškilus eismo saugumo grėsmei, nesustabdė vairuojamo automobilio ir partrenkė jos važiavimo kryptimi, iš dešinės pusės į kairę, pėsčiųjų perėjoje važiavusį dviratininką J. Č., kuriam eismo įvykio metu sunkiai sutrikdyta sveikata.
Kasaciniu skundu nuteistoji ir jos gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendį.
Kasatoriai nurodo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, jog dviratininkas J. Č. ne tik važiavo Kęstučio gatve įstrižai per pėsčiųjų perėją ar iš karto už jos, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (2002 m. gruodžio 11 d. redakcija, įsigaliojusi 2003 m. balandžio 1 d.) 105 punkto reikalavimą nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vedantis dviratį, nesudarant kliūties kitoms transporto priemonėms, bet ir išvažiavo prieš pat D. G. vairuojamą automobilį, taip atimdamas jai bet kokią fizinę galimybę išvengti susidūrimo. Kasatoriai pabrėžia, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme ir Kelių eismo taisyklėse aiškiai nustatyta, jog dviratis yra transporto priemonė, todėl jokiai transporto priemonei (nei dviračiui, nei automobiliui), važiuojančiai pėsčiųjų perėja, nepradeda galioti pėstiesiems skirtos taisyklės. Kasatoriai taip pat teigia, kad D. G. važiavo neviršydama leistino greičio, stebėjo per perėją einančius pėsčiuosius, taigi buvo maksimaliai atidi, bet nematė ir negalėjo matyti šaligatviu (ar išilgai gatve) važiavusios ir gerokai didesniu nei pėsčiojo greičiu, prieš pat jos automobilį skersai Kęstučio gatvės išvažiavusios kitos transporto priemonės – dviračio, todėl ji Kelių eismo taisyklių nepažeidė, nes neprivalėjo praleisti per perėją važiuojančios kitos transporto priemonės. D. G. galėtų būti pripažinta pažeidusi Kelių eismo taisyklių reikalavimus tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad ji, sukdama iš A. Mickevičiaus gatvės į Kęstučio gatvę, nepraleido Kęstučio gatve važiuojančios kitos transporto priemonės - dviračio. Faktinės bylos aplinkybės, iš kurių svarbiausia, jog dviratis Kęstučio gatve važiavo ne išilgai, o įstrižai per perėją, sudarydamas kliūtį kitoms transporto priemonėms, paneigia bet kokią D. G. kaltės nustatymo galimybę. Todėl jos veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nurodytos aplinkybės, kad dviratininkas Kęstučio gatvę kirto šiukščiai pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, netyrė ir į ją iš esmės neatsižvelgė, nors privalėjo, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.
Kasatoriai pažymi, kad, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama ne tik į patirtus nukentėjusiojo asmens išgyvenimus, bet ir į kaltininko turtinę padėtį, tačiau tokių duomenų nebuvo reikalaujama ir jie nebuvo žinomi apeliacinės instancijos teismui. Kasatoriai nurodo, kad D. G. yra išsituokusi ir viena išlaiko neįgalų tėvą, mokėdama už jo gydymą slaugos ligoninėje ne mažiau kaip po 900 Lt per mėnesį, ir Liuksemburge studijuojančią dukterį, moka įmokas už kreditą banke kas mėnesį po 678,36 euro ir už paskolą, paimtą iš savo darbovietės. D. G. neturi jokio vertingo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, jos pastovus mėnesinis atlyginimas tėra 3400 Lt, o priedai mokami nereguliariai ir priklauso nuo išdirbtų viršvalandžių kiekio, bet ji yra silpnos sveikatos, dėl to jos darbingumas ribotas ir pateikia tai patvirtinančius dokumentus. Kasatoriai taip pat nurodo, kad, pažeidžiant BPK reikalavimus, neturtinės žalos atlyginimas priteistas ne įvykyje nukentėjusiam asmeniui, o jo sutuoktinei, nežinant tikros įvykyje nukentėjusiojo asmens valios ir nesivadovaujant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo
Pabrėžtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.
Apeliacinės instancijos teismas D. G. kaltę grindė teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje surinktais įrodymais: 2008 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvada Nr. 11-1182 (08), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. balandžio 20 d. ekspertizės aktu Nr. 11-2902(10), A. Č. parodymais, liudytojos E. K. parodymais, kuriuos ji patvirtino ir akistatos su D. G. metu, kaip liudytoja 2007 m. gruodžio 6 d. apklaustos D. G. parodymais, kuriuos ji patvirtino 2008 m. balandžio 25 d. įvykio vietoje ir 2007 m. gruodžio 7 d. pareiškime pranešdama apie draudiminį įvykį draudimo bendrovei „Ergo“, tyrėjos A. A. parodymais.
Apeliacinės instancijos teismas D. G. versiją, kad jai netikėtą kliūtį sudarė pats dviratininkas, likus mažam atstumui pasukęs prieš jos vairuojamą automobilį, atmetė kaip paneigtą tiesiogiai eismo įvykį mačiusios liudytojos E. K. parodymais, kuriais netikėti ir nevertinti kaip patikimo įrodymų šaltinio neturėjo jokio teisinio pagrindo ir kurie dėl D. G. važiavimo maršruto atitinka D. G. pradinius parodymus, o dėl dviratininko J. Č. važiavimo maršruto – jo sutuoktinės A. Č. parodymus apie įprastinį jo važiavimo dviračiu maršrutą ir kurių nepaneigia 2008 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvada Nr. 11-1182 (08), patvirtinanti, kad tokia įvykio eiga, kuri inkriminuota D. G. tikėtina ir kad, esant tokiai įvykio eigai, eismo įvykis kilo dėl automobilio „Mazda 3“ vairuotojos D. G. veiksmų, kai ji sankryžoje sukdama į dešinę pėsčiųjų perėjoje nepraleido jos važiavimo kryptį kirtusio dviratininko J. Č. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad D. G. parodymus dėl savo važiavimo maršruto pakeitė po to, kai buvo gauta specialisto išvada, kurioje aptarta kaip ekspertas vertina jos veiksmus ir situacijoje, jeigu dviratininkas ir ji važiuoja tiesiai Kęstučio gatve ir dviratininkas netikėtai pasuka prieš jos automobilį, nes tokiu atveju dviratininko veiksmai būtų laikomi sukėlusiais eismo įvykį. Taip pat teismas nurodė, kad D. G. parodymų ir byloje nustatytų įvykio aplinkybių neatitikimai tik patvirtina jai inkriminuoto kaltinimo teisingumą ir tai išsamiai motyvavo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų įrodymų visumą, nustatė, kad D. G. 2007 m. gruodžio 4 d., apie 14.00 val., Vilniuje, vairuodama UAB „Matininkai“ priklausantį automobilį „Mazda 3“, važiuodama A. Mickevičiaus gatve ir A. Mickevičiaus–Kęstučio gatvių sankryžoje sukdama į dešinę, buvo neatsargi ir neatidi, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesustabdė vairuojamo automobilio, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 50, 53, 172, 173, 200 punktų reikalavimus ir partrenkė jos važiavimo kryptimi, iš dešinės pusės į kairę, pėsčiųjų perėjoje įvažiavusį dviratininką J. Č., dėl to jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais D. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje.
Kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas grindžiamas ir tuo, kad, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nurodytos aplinkybės, jog dviratininkas Kęstučio gatvę kirto šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, netyrė ir į ją iš esmės neatsižvelgė, nors privalėjo. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad eismo įvykio situacijoje gana didelę reikšmę turėjo ir dviratininko J. Č. neatsargumas, nes jis nuo šaligatvio įvažiavo į nereguliuojamą perėją ir ja važiavo įstrižai kelio neįsitikinęs, kad kerta važiavimo juostą kitam eismo dalyviui. Tačiau teismas, įvertinęs 2008 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadą Nr. 11-1182 (08), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. balandžio 20 d. ekspertizės aktą Nr. 11-2902(10), pripažino, kad pagrindine eismo įvykio priežastimi buvo D. G. padaryti atitinkami Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo abejoti. Be to, į minėtas, kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Taigi kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadomis šioje byloje, nes nenustatė aplinkybių, rodančių, kad šis teismas ignoruotų kokius nors su byla susijusius reikšmingus duomenis, neišsamiai ar šališkai juos ištirtų. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia buvus BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimus. Taip pat pažymėtina, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas, ištirtas ir įvertintas aplinkybes, pripažindamas D. G. kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl civilinio ieškinio
BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, taip pat Civilinis kodeksas, kiti teisės aktai.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pagal teismų praktiką neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
Bylos įrodymais yra nustatyta, kad eismo įvykio metu sužalotas J. Č. dėl sveikatos būklės, kurią patvirtina bylos dokumentų medicininiai duomenys, viso bylos proceso metu neturėjo galimybių pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis. BPK 28 straipsnio nuostatų pagrindu jo interesams turėjo atstovauti jo atstovas, sutuoktinė A. Č.
Teisme A. Č. pareiškė civilinį ieškinį dėl 100 000 Lt neturtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šio reikalavimo nesprendė, nors turėjo tuo klausimu priimti sprendimą (BPK 115, 307 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad eismo įvykio metu tiesiogiai sužaloto J. Č. interesams byloje atstovavo jo sutuoktinė A. Č. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą dėl jos pripažinimo ne nukentėjusiojo atstove (BPK 53 straipsnio 3 dalis), bet nukentėjusiąja, teismas laikė formaliu ir nesukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nes tiek nukentėjusiojo, tiek jo atstovo teisės vienodos ir A. Č. viso proceso metu reiškė ir gynė ne savo asmeninius, bet tiesiogiai eismo įvykyje nukentėjusiojo savo vyro J. Č. interesus ir teises.
Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad eismo įvykio metu J. Č. dėl sužalojimų galvoje buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, 2007 metų gruodžio 4-21 dienomis jis buvo gydomas ligoninėje, po to slaugos ligoninėje, dėl patirtų sužalojimų apsunkintas kontaktas su juo, jis vangokas, kalba nerišliai, neaiškiai, sunkiai suvokia pačius elementariausius paliepimus, vietoje ir laike nesiorientuoja, neatpažįsta artimųjų, dideli atminties sutrikimai, sutrikęs kūno schemos suvokimas, jam nuo 2008 m. sausio 14 d. terminuotai, o nuo 2012 m. balandžio 16 d. neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, konstatavo, kad J. Č., iki eismo įvykio buvęs pagal savo amžių sveikas, aktyvų gyvenimą gyvenęs žmogus, nuo 2007 m. gruodžio 4 d. yra fiziškai ir dvasiškai suluošintas, eismo įvykio metu patirti padariniai negrįžtami. Šis teismas taip pat vertino aplinkybes, kad D. G. nusikalstamą veiką padarė neatsargiais veiksmais, kad ji dirba ir gauna pajamas, nepateikė jokių įrodymų apie savo materialinę padėtį, dėl kurių reikėtų mažinti priteistiną neturtinės žalos dydį, kad paties nukentėjusiojo J. Č. veiksmai buvo neatsargūs, kad UADB „Ergo Lietuva“ išmokėjo tam tikrą sumą nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgęs į visas šias nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad J. Č. neturtinei žalai atlyginti iš D. G. priteistina 60 000 Lt suma.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas tokio dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, nepažeidė nei BPK, nei Civilinio kodekso normų ir nenukrypo nuo teismų praktikos dėl nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžių (kasacinė nutartis Nr. 2K-374/2012).
Dėl proceso išlaidų
Nukentėjusiojo atstovės ir civilinės ieškovės A. Č. atstovas advokatas V. Latušinskis pateikė jos turėtas 1000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme patvirtinantį kvitą.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistosios D. G. ir jos gynėjo advokato R. Drakšo kasacinį skundą, kuriame buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiojo interesus byloje, todėl jo atstovė buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos. Nuteistosios ir jos gynėjo kasacinis skundas atmetamas, todėl nuteistoji privalo atlyginti nukentėjusiojo atstovei ir civilinei ieškovei A. Č. turėtas išlaidas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistosios D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) nukentėjusiojo atstovei ir civilinei ieškovei A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1000 Lt išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
Armanas Abramavičius
