A. M. pagal BK 300 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-175-1073/2019

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00573-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2;1.2.18.11; 1.2.29.1.1; 1.1.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjos advokatės Jurgitos Ivanauskienės ir nuteistojo A. R. ir jo gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu nuteisti:

A. M. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. R. – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (akcijų pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimas) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (turto perdavimo–priėmimo akto suklastojimas) laisvės atėmimu septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš A. M. ir A. R., vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti lygiomis dalimis 27 502,95 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Tuo pačiu nuosprendžiu N. K. ir A. K. dėl nusikaltimo, nustatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl veikos mažareikšmiškumo, baudžiamoji byla dėl jų nutraukta, dėl to apeliacinių skundų nepaduota.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendis pakeistas. Nustatyta, kad A. M. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis pasisavintas didelės – 27 502,95 Eur – vertės svetimas UAB,,R“ turtas buvo jo ir A. R. žinioje. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. R. paskirta subendrinta bausmė ir atidėtas bausmės vykdymas. A. R., vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4, 6 dalimis, 5 dalies 2 punktu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (2 veikos) subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. A. R., vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4 dalimis, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo A. M. gynėjos apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. M. nuteistas už tai, kad, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. dirbdamas UAB „R“, į. k. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su A. R., pasisavino jo žinioje buvusį didelės – 27 502,95 Eur – vertės svetimą UAB „R“ turtą, būtent: A. R. laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. liepos 3 d. iš faktinės UAB,,R“ būstinės – savo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), iš savo asmeninio kompiuterio, turint savo žinioje prisijungimo kodus prie AB „Swedbank“ esančios UAB „R“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), iš AB „Swedbank“ esančios UAB „R“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į Akademinėje kredito unijoje esančią UAB „R“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) per 3 kartus pervedus 27 513,90 Eur kaip sąskaitos papildymus ir apie tai pranešus A. M., po to A. M. kaip UAB,,R“ direktoriui laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. liepos 10 d. iš Akademinėje kredito unijoje esančios UAB „R“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso per 17 kartų išgryninus 27 502,95 Eur, t. y. pinigus paėmus grynaisiais Akademinėje kredito unijoje adresu: A. Mickevičiaus g. 15-2, Kaunas, įvairiomis sumomis nuo 1437,15 Eur iki 4344,30 Eur, iš viso paėmus 27 502,95 Eur, tokiu būdu A. M. laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. liepos 10 d. kartu su A. R. pasisavino jo ir A. R. žinioje buvusį svetimą, UAB „R“ priklausantį didelės vertės turtą – pinigus, iš viso 27 502,95 Eur, ir taip UAB „R“ padarė 27 502,95 Eur turtinės žalos, nes paimtų grynųjų pinigų negrąžino į įmonės kasą, kuri buvo faktinėje UAB,,R“ patalpoje – A. R. gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), stalčiuke, šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms nepagrindė apskaitos dokumentais, juos ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis dalimis pasidalijo kartu su A. R..

2. A. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. R. ir N. K., pagamino netikrą dokumentą, būtent: 2013 m. birželio–rugpjūčio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, A. R. surašius žinomai melagingus duomenis į 2013 m. liepos 29 d. (data dokumente) dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktą, kad A. M. – buvęs UAB „R“ direktorius – perduoda, o UAB „L“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vienintelis akcininkas N. K. priima UAB „R“ dokumentus bei turtą: įmonės kasą su likučiu 12 175,05 Eur; įmonės įstatus, steigimo aktą, steigėjo sprendimą ir kitus įmonės registracijos dokumentus; įmonės banko sąskaitos dokumentus su sąskaitos likučiu 4,75 Eur; buhalterinės apskaitos dokumentus; viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų sutartis su UAB „Omnitel“ (sutarties Nr. OM 1408087, nuo 2013 m. birželio 10 d.) kartu su visais iš to kylančiais įsipareigojimais; viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų sutartis su UAB „Tele2“ (sutarties Nr. 27018, nuo 2013 m. kovo 1 d.; sutarties Nr. 27219, nuo 2013 m. birželio 20 d.; sutarties Nr. 57208, nuo 2013 m. birželio 20 d.; sutarties Nr. 59128, nuo 2013 m. liepos 10 d.) kartu su visais iš to kylančiais įsipareigojimais, ir A. R. atspausdinus minėtą sutartį bei ją 2013 m. birželio–rugpjūčio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, pateikus A. M. bei UAB „L“ vieninteliam akcininkui N. K., jiems savo parašais patvirtinus 2013 m. liepos 29 d. (data dokumente) dokumentų bei turto perdavimo–priėmimo aktą žinant, kad realiai pinigų ir dokumentų A. M. neperdavė UAB „L“ vieninteliam akcininkui N. K., tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą.

3. A. M. nuteistas už tai, kad, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. dirbdamas UAB „R“, į. k. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio l dalies nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas to įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 4 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad „jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas“, pagal 2013 m. liepos 29 d. UAB „R“ dokumentų ir turto perdavimo aktą privalėjo UAB „L“ direktoriui N. K. perduoti laikotarpio nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus bei turtą, turinčius reikšmės nustatant UAB „R“ bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą, tačiau jų neperdavė, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, paslėpė UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to visiškai negalima nustatyti laikotarpio nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

4. A. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. M. – UAB „R“, į. k. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pasisavino A. M. ir jo paties žinioje buvusį didelės – 27 502,95 Eur – vertės svetimą UAB „R“ turtą, būtent: A. R. laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. liepos 3 d. iš faktinės UAB,,R“ būstinės – savo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), iš savo asmeninio kompiuterio, turint savo žinioje prisijungimo kodus prie AB „Swedbank“ esančios UAB „R“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), iš AB „Swedbank“ esančios UAB „R“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į Akademinėje kredito unijoje esančią UAB „R“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) per 3 kartus pervedus 27 513,90 Eur kaip sąskaitos papildymus ir apie tai pranešus A. M., po to A. M. kaip UAB,,R“ direktoriui laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. liepos 10 d. iš Akademinėje kredito unijoje esančios UAB „R“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso per 17 kartų išgryninus 27 502,95 Eur, t. y. pinigus paėmus grynaisiais Akademinėje kredito unijoje adresu: A. Mickevičiaus g. 15-2, Kaunas, įvairiomis sumomis nuo 1437,15 Eur iki 4344,30 Eur, iš viso paėmus 27 502,95 Eur, tokiu būdu A. R. laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. liepos 10 kartų su UAB,,R“ direktoriumi A. M. pasisavino A. M. ir jo paties žinioje buvusį svetimą, UAB „R“ priklausantį didelės vertės turtą – pinigus, iš viso 27 502,95 Eur, ir taip UAB „R“ padarė 27 502,95 Eur turtinės žalos, nes paimtų grynųjų pinigų negrąžino į įmonės kasą, kuri buvo faktinėje UAB,,R“ patalpoje – A. R. gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), stalčiuke, šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms nepagrindė apskaitos dokumentais, juos ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis dalimis pasidalijo kartu su A. M..

5. A. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. K. ir N. K., pagamino netikrą dokumentą, būtent: 2013 m. birželio–rugpjūčio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, A. R. surašius žinomai melagingus duomenis į 2013 m. vasario 15 d. (data tekste) UAB „R“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kad 2013 m. vasario 15 d. UAB „L“, į. k. (duomenys neskelbtini), įsigijo 1000 UAB „R“ akcijų po 2,86 Eur, iš viso už 2855,65 Eur, ir yra UAB „R“ akcininkas, bei atspausdinus minėtą sutartį ir ją 2013 m. birželio–rugpjūčio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, pateikus A. K. bei UAB „L“ įgaliotam asmeniui N. K., jiems savo parašu patvirtinus 2013 m. vasario 15 d. (data dokumente) UAB „R“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį žinant, kad sutartis fiktyvi, t. y. pasirašyta atgaline data ir UAB „L“ įgaliotam asmeniui N. K. realiai nemokant pinigų už akcijas, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą.

6. A. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. M. ir N. K., pagamino netikrą dokumentą, būtent: 2013 m. birželio–rugpjūčio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, jam surašius žinomai melagingus duomenis į 2013 m. liepos 29 d. (data dokumente) dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktą, kad A. M. – buvęs UAB „R“ direktorius – perduoda, o UAB „L“, į. k. (duomenys neskelbtini), vienintelis akcininkas N. K. priima UAB „R“ dokumentus bei turtą: įmonės kasą su likučiu 12 175,05 Eur; įmonės įstatus, steigimo aktą, steigėjo sprendimą ir kitus įmonės registracijos dokumentus; įmonės banko sąskaitos dokumentus su sąskaitos likučiu 4,75 Eur; buhalterinės apskaitos dokumentus; viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų sutartis su UAB „Omnitel“ (sutarties Nr. OM 1408087, nuo 2013 m. birželio 10 d.) kartu su visais iš to kylančiais įsipareigojimais; viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų sutartis su UAB „Tele2“ (sutarties Nr. 27018, nuo 2013 m. kovo 1 d.; sutarties Nr. 27219, nuo 2013 m. birželio 20 d.; sutarties Nr. 57208, nuo 2013 m. birželio 20 d.; sutarties Nr. 59128, nuo 2013 m. liepos 10 d.) kartu su visais iš to kylančiais įsipareigojimais, ir A. R. atspausdinus minėtą sutartį bei ją 2013 m. birželio–rugpjūčio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, pateikus A. M. bei UAB „L“ vieninteliam akcininkui N. K., jiems savo parašais patvirtinus 2013 m. liepos 29 d. (data dokumente) dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktą žinant, kad realiai pinigų ir dokumentų buvęs UAB „R“ direktorius A. M. neperdavė UAB „L“ vieninteliam akcininkui N. K., tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

7. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendį ir nustatė, kad A. M. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis pasisavintas didelės – 27 502,95 Eur – vertės svetimas UAB,,R“ turtas buvo jo ir A. R. žinioje. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, jog A. M. pasisavino jo ir A. R. žinioje buvusį didelės – 27 502,95 Eur – vertės svetimą UAB „R“ turtą, nuosprendžio aprašomojoje dalyje formuluodamas kaltinimą A. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su A. R., pasisavino jo žinioje buvusį didelės – 27 502,95 Eur – vertės svetimą UAB „R“ turtą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų ir teismuose ištirtų įrodymų visetą, nustatė, jog A. M. nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis pasisavino didelės – 27 502,95 Eur – vertės svetimą UAB „R“ turtą, buvusį jo ir A. R. žinioje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, A. R. paskyręs teisingas bausmes už atskiras veikas, netinkamai taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių subendrinimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. R. nuteistas už trijų baigtų tyčinių nusikaltimų padarymą, iš kurių vienas priskiriamas sunkių (BK 183 straipsnio 2 dalis), o kiti du – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 300 straipsnio 1 dalis) (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalys), todėl turi būti taikomi abu bausmių subendrinimo būdai (BK 63 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. R. paskirtas dvi bausmes pagal BK 300 straipsnio 1 dalį subendrino tarpusavyje, jas iš dalies sudėdamas, t. y. prie griežtesnės bausmės pridėdamas dalį – 3 mėnesius – švelnesnės bausmės. Tokia bausmės dalis pridėta, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo pasirinktą proporciją, taikant bausmių sudėjimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ši subendrinta bausmė bendrinama su bausme, paskirta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, nes nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, ir galutinė bausmė A. R. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

8. Kasaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėja advokatė Jurgita Ivanauskienė prašo pakeisti teismų nuosprendžius ir A. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti bei panaikinti turto konfiskavimą. Kasatorė nurodo:

8.1. Teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – dėl analogiškos veikos vieniems asmenims taikytas BK 37 straipsnis ir jiems byla nutraukta, o kitiems netaikytas, nepagrįstai taikytas turto konfiskavimas ir padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai, kadangi teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, t. y. neteisingai nustatytos bylos aplinkybės ir padarytos neteisingos išvados dėl neva kaltę pagrindžiančių įrodymų, bei neteisingai pritaikytos BAĮ nuostatos, dėl to A. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nors jis šių veikų nepadarė.

8.2. Byloje nėra įrodymų, kad A. M. susitarė su A. R. veikti tiesiogine tyčia ir pasisavinti šios įmonės turtą. A. M. nuosekliai teigė, kad UAB „R“ uždirbtos lėšos buvo skirtos draudimo įmokoms (padaryta pradinių draudimo įmokų už klientus 36 293,53 Eur, sugrąžinant šias lėšas draudimo įmokomis draudimo kompanijai). A. M. dirbo įmonėje ir siekė plėtoti draudimo veiklą, gauti įmonei naudą, manydamas, kad veikia sąžiningai. Teismai konstatavo, kad A. R. buvo faktinis UAB „R“ savininkas ir vadovas ir kad iš UAB „R“ sąskaitos Akademinėje kredito unijoje paimtus pinigus A. M. perdavė A. R., kurio namuose ir buvo įmonės būstinė, buhalteriniai apskaitos dokumentai ir kasa. Neaišku, kokiais įrodymais remdamiesi teismai padarė išvadą, kad A. M., perduodamas pinigus A. R., pagrobė šiuos pinigus, juos pasisavindamas. Teismas konstatavo, kad, paskyrus formaliai vadovu A. M., UAB „R“ faktinis vadovas liko A. R.. A. M. buvo įsitikinęs, kad pagrįstai perduoda Akademinėje kredito unijoje paimtus pinigus A. R., nes šis vadovavo, vedė apskaitą, tvarkė įmonės kasą, juo pasitikėjo ir manė, kad veikia įmonės naudai. Įmonėje iš šių pinigų buvo mokamos draudimo įmokos sudarant gyvybės draudimo sutartis. Sutartys buvo tikros ir ikiteisminis tyrimas dėl lėšų gavimo pagrįstumo iš bendrovės „M. L.“ buvo nutrauktas, vertinant, jog veikla yra teisėta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas be jokių įrodymų padarė neteisingas išvadas dėl A. M. kaltės neatskleidus, ką pažeidė A. M. ir koks gautas atlygis vertintas kaip lėšų pasisavinimas. A. M. išeinant iš darbo, kasoje buvo pinigų ir jis pasirašė A. R. paruoštą perdavimo–priėmimo aktą dėl 42 038 Lt kasos likučio pagrįstai įsitikinęs, kad šie pinigai yra. N. K., iš A. R. pirkęs UAB „R“, teigia, kad pinigų negavo, tačiau tai nereiškia, kad šių pinigų nebuvo iki A. M. išeinant iš darbo. Neaišku, kodėl A. M. pripažintas kaltu dėl pasisavinimo pinigų, kurie, kaip patvirtinta nuosprendyje, buvo perduoti faktiniam įmonės vadovui A. R. įmonės reikmėms. A. M. nepagrįstai apkaltintas dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo, kaltinimą grindžiant tuo, kad lėšų panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais. A. M. neturėjo objektyvios galimybės prieiti prie dokumentų ir tvarkyti buhalterinės apskaitos. A. R. nepaneigė tvarkęs apskaitos ir kasos dokumentus. A. M. teigia, kad visus pinigus perdavė A. R., tai patvirtina, kad kasa ir apskaita buvo tvarkoma, nes nebūtų galima apskaičiuoti kasos likučio. Apskaitos dokumentų nesuradimas nėra pagrindas A. M. kaltinti apskaitos dokumentų netinkamu tvarkymu. Parduodant UAB „R“ A. R. paruošė dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodė apskaitos dokumentų perdavimą pirkėjui. A. M. neturėjo pagrindo įtarti, jog vykdoma neteisėta veikla. A. M. neneigė, jog atliko kai kurias pareigas kaip UAB „R“ vadovas (bendradarbiavimas su bendrove „M. L.“), tačiau tik tiek, kiek buvo leista tikrojo faktinio vadovo A. R.. Teismas nepagrįstai nuteisė A. M. už veiksmus, kuriuose nėra įmonės turto pagrobimo sudėties, nes jis pinigus perdavė faktiniam vadovui A. R. ir jų nepasisavino, t. y. jo veiksmuose nėra būtinų požymių – grobimo fakto bei kaltės (tiesioginės tyčios). Pagal specialisto išvadą bendrovė „M. L.“ kaip UAB „R“ pajamas į AB „Swedbank“ sąskaitą pervedė 216 900 Lt (62 818,58 Eur). Iš šios sąskaitos A. R. pervedė į UAB „R“ sąskaitą 95 000 Lt, iš jų buvo išgryninta 94 962,20 Lt (27 502,95 Eur), už kurių pagrobimą ir nuteistas A. M.. Teismas teisingai vertino, kad UAB „R“ iš gautų pajamų sumokėjo pirmąsias draudimo įmokas už klientus (36 293,53 Eur), po to UAB „R“ galėjo likti 26 525,05 Eur, iš kurių buvo vykdomi mokėjimai „Sodrai“, atsiskaitymai už telekomunikacijos priemones ir kt., kaip nurodoma specialisto išvadoje. Todėl nėra pagrindo A. M. nuteisti už 27 502,95 Eur pasisavinimą, nes ši suma įmonėje objektyviai neegzistavo ir negalėjo būti neteisėtai užvaldyta. BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytai veikai būtinas žalos padarymas. Kodėl kaltinime teigiama, kad padaryta žala, neaišku, nes civilinio ieškinio nėra. Pagal BPK 117 straipsnį prokuroras privalo reikšti civilinį ieškinį, tačiau prokuroras civilinio ieškinio nepareiškė, t. y. pripažino, jog asmuo pats gali ginti savo teises. UAB „R“ ieškinio nepareiškė, tad ir žala nėra padaryta. Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad UAB „R“ įsiskolinimų neturi. Nėra ir kreditorių, kurių interesai būtų pažeisti. Nesant padarytai žalai, nėra būtinojo BK 183 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymio. Teismas A. M. lygiomis dalimis su A. R. taikė 27 502,95 Eur sumos, kuri kvalifikuota kaip pagrobta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, turto konfiskavimą, t. y. nuspręsta konfiskuoti sumą, dėl kurios padaryta prielaida, kad „turėjo būti“ padaryta žala UAB „R“, dėl kurios nepareikštas civilinis ieškinys. Prokurorui nematant pagrindo ginti intereso, nes žala nepadaryta, valstybė negali pasinaudoti privilegijuota padėtimi ir perimti privataus ūkio subjekto teisės sau prisiteisti sumas, kurios realiai turėtų priklausyti privačiam ūkio subjektui. Tai būtų nepagrįstas praturtėjimas. Susidaro situacija, kad valstybė tampa potenciali atsakovė civilinėje byloje dėl nepagrįsto praturtėjimo, kurioje UAB „R“ pareikštų civilinį ieškinį ir turėtų UAB „R“ sumokėti ne tik nepagrįstai įgytą sumą, bet ir procesines palūkanas. Teismas netinkamai pritaikė BK 72 straipsnį paskirdamas turto, kuris pagal suformuluotą kaltinimą įvardijamas kaip UAB „R“ padaryta 27 502,95 Eur turtinė žala, konfiskavimą. Pagal BK 72 straipsnį turtinė žala nelaikytina konfiskuotinu turtu, juo labiau kad pagal suformuluotą kaltinimą egzistuoja UAB „R“ teisė į civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, iki sueis senaties terminas. Veika pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nepagrįstai kvalifikuota dėl visų privalomų požymių nebuvimo, t. y. neaiškus nusikaltimo dalykas, jo dydis, subjektas, nenustatytas pasisavinimo faktas, kaltė. Teismas nenustatė, kaip pasireiškė neteisėtas pasisavinimas, kokios tvarkos nebuvo laikomasi, kokios turto buvimo žinioje esminės sąlygos pažeistos. Nėra duomenų, kada ir kaip A. M. turtą pavertė savo turtu ir kaip pažeisti UAB „R“ interesai, nes civilinio ieškinio ji nepateikė. A. M. pinigų paėmimas iš Akademinės kredito unijos, jų perdavimas A. R. yra nepakankamas apkaltinti padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimą. Byloje nenustatyta, kad paimti pinigai paversti savo turtu, priešingai, nustatyta, kad pinigai buvo perduoti įmonės vadovui įnešti į kasą. A. M. buvo tikras, kad pinigai bus naudojami įmonės reikmėms, draudimo įmokoms dengti ir žalos įmonei nepadarė.

8.3. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuteisdami A. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kaltinimas suformuluotas už UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą N. K. ir jų paslėpimą. Pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą ir apkaltino A. M. ne už pareigos perduoti dokumentus nevykdymą juos paslepiant, o už pareigos tvarkyti buhalterinę apskaitą nevykdymą ir neišsaugojimą, kuo nebuvo kaltintas ir nuo ko A. M. neturėjo pareigos ir galimybės gintis. Nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo jam reiškiamų kaltinimų. A. M. nepagrįstai nuteistas dėl BK 222 straipsnio 1 dalį pagal kaltinimą, kuris neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas padarė neteisingas išvadas vertindamas A. M. veiksmus, nes A. M. nuteisimą grindė vadovo pareiga organizuoti apskaitos tvarkymą, tačiau A. M. kaltė nebuvo įrodyta. Teismų daroma kaltinimo interpretacija, kad A. M. veiksmai – buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas N. K. ir jų paslėpimas – yra iš esmės tapatūs buhalterinės apskaitos netvarkymui ir neišsaugojimui, nepagrįsta faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teismai padarė prieštaringas išvadas, teigdami, jog, viena vertus, A. M. buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė ir neišsaugojo, kita vertus, buhalterinė apskaita net nebuvo vesta, kas apskritai nebuvo formuluojama kaltinime. Neaišku, koks A. M. inkriminuotos buhalterinės apskaitos slėpimo turinys, dalykas, jei buhalterinė apskaita, kaip pažymėjo teismas, nebuvo tvarkoma. Teismas, nustatydamas tikrąsias bylos aplinkybes, neteisingai pritaikė baudžiamuosius įstatymus, o tai reiškia netinkamą kaltinamojo padarytų veikų kvalifikavimą. A. M. atleistas iš pareigų 2013 m. liepos 29 d. (tai patvirtina „Sodra“), todėl neaišku, kodėl jis turi būti atsakingas už apskaitą iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. Teismas remiasi VĮ Registrų centro duomenimis, tačiau VĮ Registrų centras atlieka tik fakto išviešinimo funkciją, o „Sodra“ registruoja konkrečiai darbo santykių pradžią ir pabaigą, t. y. patį juridinį faktą. Teismai teisingai nustatė, kad A. R. buvo faktinis UAB „R“ savininkas ir vadovas, nepagrįstai iš esmės naujai suformuluotame kaltinime pažymėjo, kas A. M., būdamas bendrovės paskirtas direktorius, turėjo formalią pareigą tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą, nes pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatas direktorius yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. Apskaitos organizavimo pareigą turėjo A. R., nes jis organizavo ir tvarkė buhalterinę apskaitą. A. M. pagal aptartas darbo sąlygas UAB „R“ nebuvo suteiktos sąlygos organizuoti apskaitą kitaip, tik taip, kaip organizavo A. R., t. y. kad apskaitą ves pats A. R.. BK 222 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tyčia, o A. M. tyčia neįrodyta. Neįrodyta ir objektyvioji nusikaltimo pusė, kad jis atliko kokius nors paslėpimo veiksmus, kurie negalimi objektyviai nevaldant paties daikto. Kaltinime nurodyta niekuo nepagrįsta aplinkybė – „slėpimas“ – negali būti pagrindas nuteisti asmenį už tokio veiksmo padarymą. A. M. nuteistas už tai, kad fiziškai niekam neperdavė apskaitos dokumentų, objektyviai jų neturėdamas ir pagrįstai manydamas, kad tai padarė A. R., nes būtent šis paruošė ir padavė pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą su N. K. parašu, tai pagrįstai leido manyti, kad apskaitos dokumentai jau perduoti. A. R. nebūtų įrašęs į perdavimo–priėmimo aktą dokumentų perdavimo, jei pats jų nebūtų turėjęs. A. M. nepagrįstai nuteistas už tai, kad paslėpė UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to visiškai negalima nustatyti nurodytu laikotarpiu UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nes jis objektyviai negalėjo pateikti tyrimui buhalterinės apskaitos dokumentų, kadangi jie buvo A. R. žinioje ir A. M. jau nebedirbo UAB „R“, kai tų dokumentų buvo pareikalauta (iš darbo išėjo 2013 m. liepos 29 d., dokumentai pareikalauti 2014 m. vasario 17 d.). A. M. išėjus iš darbo UAB „R“ pasikeitė dar du vadovai. Kaltinant A. M. BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos padarymu teigiama, kad jis finansinių operacijų nepagrindė apskaitos dokumentais. Kyla klausimas – kaip ir kokiais duomenimis remiantis buvo nustatyta faktinė aplinkybė, reikšminga apkaltinant pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kad pasisavinti pinigai nebuvo apskaityti buhalterinėje apskaitoje, jeigu kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį teigiama, kad tuos dokumentus A. M. paslėpė. Teismo išvados dėl A. M. kaltės nepagrįstos, nes nesant buhalterinės apskaitos dokumentų negalima nustatyti neapskaitymo fakto. A. M. kaltinamas pažeidęs BAĮ 19 straipsnio 1 punktą, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi nustatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. A. M. išėjus iš darbo, ataskaitiniai metai dar nebuvo pasibaigę, buvo paskirtas kitas vadovas, todėl jis negali būti kaltinamas apskaitos dokumentų neišsaugojimu iki finansinių ataskaitų patvirtinimo. A. M. nežinant apie buhalterinės apskaitos dokumentų buvimo vietą jo atleidimo laikotarpiu ar sąžiningai klystant dėl jos ir manant, kad jie tinkamai perduoti naujam vadovui, dėl naujų vadovų rūpestingumo stokos buvo prarasta galimybė A. M. sureaguoti ir ateityje išvengti nepagrįsto kaltinimo, nes naujieji vadovai nepranešė apie apskaitos nebuvimą, neveikė jos ieškodami, reikalaudami, atkurdami ar kitaip organizuodami apskaitą iki finansinės ataskaitos už 2013 metus patvirtinimo 2014 metais. Jei A. M. būtų žinomi šie trūkumai, jis būtų galėjęs imtis priemonių dėl jų taisymo, atkūrimo (BAĮ 20 straipsnis). Finansiniai metai nebuvo pasibaigę, todėl ši kaltinimo dalis nepagrįsta. A. M. nepagrįstai nuteistas pagal kaltinimą pažeidus BAĮ 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą, kad jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas. A. M. negalėjo pažeisti šios nuostatos, nes pareigos perduoti įstatymas jam nenustatė. A. M. veiksmuose nenustatyta tyčia, siekis neperduoti įmonės dokumentų, juos slėpti, priešingai, nustatyta, kad jis buvo tikras, jog apskaitos dokumentai tvarkomi ir perduoti, nes matė A. R. pateiktame jam pasirašyti dokumentų perdavimo–priėmimo akte dokumentų gavėjo N. K. parašą, kad šis dokumentus gavo. Byloje nėra įrodymų, kad A. M. paslėpė apskaitos dokumentus, todėl pagal BK 222 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas.

8.4. Teismai dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos mažareikšmiškumo N. K. pritaikė BK 37 straipsnio nuostatas ir atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės, o A. M. nepagrįstai nuteisė, taip pažeisdami baudžiamojo įstatymo taikymą ir asmenų lygybės principą. Teismai turėjo įvertinti, kad A. M. indėlis į šios veikos padarymą yra gerokai mažesnis nei N. K.. A. M. išeidamas iš darbo gavo iš A. R. parengtą dokumentą, kurį laikė tikru ir pasirašė, nes jame jau buvo N. K., kaip gavėjo, parašas. A. M. buvo įsitikinęs, kad kasos likutis ir buhalteriniai dokumentai N. K. A. R. jau perduoti. Byloje nustatyta, kad iš esmės bendrovės veiklai vadovavo A. R., kuris ir priėmė visus sprendimus, o N. K. ir A. M. niekada nebendravo vienas su kitu, todėl A. M. negalėjo žinoti ir įsitikinti, kad N. K. dokumentų negavo. BK 300 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika yra tyčinis nusikaltimas, o byloje nėra įrodymų, kad A. M. suprato, kad dokumentas yra klastojamas, ir kad jis norėjo taip veikti, todėl konstatuotina, kad A. M. nepadarė dokumentų klastojimo, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Teismai nagrinėdami bylą ir vertindami įrodymus netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir kitus įstatymus, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas, dėl to buvo neteisingai nustatytos bylos aplinkybės ir padarytos neteisingos išvados. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, todėl yra pagrindas pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir, pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirti švelnesnę bausmę.

9. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. ir jo gynėjas advokatas Rimantas Prėskienis prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą A. R. nutraukti. Kasatoriai nurodo:

9.1. Teismai padarė esminius BPK pažeidimus. Teismai nuosprendžiuose nepasisakė dėl BK 300 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės. Byloje nustatyta, kad dviejų juridinių asmenų dalyvių prašymu A. R. parengė dokumentus (perdavimo–priėmimo aktus ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartis). Ruošdamas šiuos dokumentus A. R. nežinojo ir negalėjo žinoti tikrosios vėliau juos pasirašiusių asmenų valios, t. y. jam nebuvo žinoma, ar akcijų pirkimo–pardavimo sandoris įvyks, ar bus perduoti dokumentai, nurodyti perdavimo–priėmimo aktuose. Būtini nusikaltimo objektyviosios pusės sudėties požymiai buvo realizuoti tik N. K. ir A. K. patvirtinus minėtus dokumentus savo parašais ir tik jiems žinant, kad pasirašytuose dokumentuose nurodyti veiksmai nebuvo atlikti. Dokumento klastojimas gali būti įvykdytas tik tiesiogine tyčia, o byloje nustatyta, kad parengus minėtus dokumentus A. R. nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie tai, kokius veiksmus atliks arba neatliks dokumentus vėliau pasirašę asmenys, todėl akivaizdu, kad jo veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnyje, požymių, todėl jam negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl šios veikos padarymo.

9.2. Sprendžiant, ar A. R. įvykdė inkriminuojamą nusikaltimą (BK 183 straipsnis), reikia nustatyti: 1) ar jam buvo patikėtos lėšos; 2) ar jis neteisėtai disponavo UAB „R“ turtu – pinigais, ar juos paimdamas padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką; 3) tyčios turinį (kryptingumą). Teismai, remdamiesi išimtinai A. M. parodymais, kuriuos vertino kaip patikimus, padarė klaidingą išvadą, kad A. R. buvo faktinis UAB „R“ savininkas ir vadovas. Teismas neįvertino, kad A. M. parodymai prieštaringi, – vienu atveju jis teigia, jog buvo tik formalus direktorius, kitu atveju nurodo, jog priiminėjo savarankiškus sprendimus. A. M. parodymus paneigia ir faktiniai bylos duomenys (A. M. nurodė, kad UAB „R“ buveinė buvo A. R. gyvenamojoje vietoje, kur buvo laikomi bendrovės dokumentai, bet šią aplinkybę paneigia 2014 m. balandžio 23 d. kratos protokolas). Atlikus kratą A. M. namuose buvo rasta: elektroninių paslaugų tiekimo, banko sąskaitos, telefoninio ryšio sutartys, sąskaitos faktūros, prisijungimų kodų kortelės, 2013 m. liepos 29 d. dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo akto originalas bei kiti UAB „R“ veiklos dokumentai. Teismai šio įrodymo nevertino. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad A. M. parodymus, jog A. R. buvo faktinis UAB „R“ vadovas, patvirtina ir N. K. parodymai, kad visus klausimus, susijusius su UAB „R“ akcijų pardavimu, jis derino būtent su A. R.. Teismas nevertino, kad N. K. davė prieštaringus parodymus apie akcijų pirkimo ir pardavimo aplinkybes. Ikiteisminiame tyrime apklausiamas kaip liudytojas jis nurodė, kad dėl akcijų pardavimo bendravo per M. S. (tai patvirtino ir pats M. S.), todėl N. K. negali kategoriškai teigti, jog dėl akcijų pardavimo bendravo tik su A. R.. Nesutiktina su teismų išvada, kad A. K. parodymai patvirtina, jog A. R. buvo faktinis UAB „R“ savininkas ir vadovas, nes A. K. neneigė, jog ji įsigijo UAB „R“ akcijas ir pati paskyrė A. M. direktoriumi bei priėmė sprendimą parduoti bendrovės akcijas, o akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir perdavimo–priėmimo akto projektus paruošė A. R. jos prašymu. Teismai, vadovaudamiesi A. M., N. K. parodymais, nevertino aplinkybės, jog jie duodami parodymus buvo kaltinamieji ir buvo suinteresuoti pateikti įvykius taip, kaip jiems naudinga. Teismo išvada, kad visi mokėjimai iš UAB „R“ sąskaitos buvo atliekami iš to paties kompiuterio, kurio savininkas galėjo būti tik A. R., nepagrįsta, nes AB „Swedbank“ pažyma leidžia teigti, kad prisijungimai prie UAB „R“ sąskaitos buvo iš to paties IP adreso, kuris priklausė Kauno technologijos universiteto kompiuteriniam tinklui, bet tai neidentifikuoja kompiuterio, iš kurio buvo prisijungiama prie UAB „R“ sąskaitos. Netirtas A. R. kompiuteris ir nenustatyta, kiek kartų jungtasi prie UAB „R“ sąskaitos ir kokios buvo atliekamos operacijos. Teismo teiginys, kad A. R. parodymai, jog paslaugas UAB „R“ vadovui A. M. ir A. K. teikė neatlygintinai iš draugiškų paskatų, yra melagi, nepagrįstas, nes A. R. teisme paaiškino, jog per UAB „R“ iš bendrovės „M. L. I. B. SE“ Lietuvos filialo gaudavo dovanų kuponus (vienas kuponas 100 Lt vertės) už sudarytas draudimo sutartis, todėl buvo suinteresuotas, jog UAB „R“ vykdytų veiklą, ir padėjo vadovui ir akcininkui tvarkyti bendrovės veiklos dokumentus, bet nebuvo bendrovės vadovas ar akcininkas, nedirbo bendrovėje pagal darbo sutartį. Niekada A. R. namuose nebuvo UAB „R“ kasos ir A. M. neperdavė A. R. UAB „R“ pinigų, išskyrus atvejus, kai pinigai buvo perduodami draudimo įmokoms sumokėti, todėl teismo išvada, jog visus pinigus, paimtus iš UAB „R“ sąskaitos, esančios Akademinėje kredito unijoje, A. M. perdavė A. R., yra nepagrįsta, nes teismas rėmėsi tik kaltinamojo A. M. parodymais. A. M. parodymai nepatvirtinami jokiais bylos įrodymais, todėl teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles A. R. kaltę grįsdami tik nuteistojo A. M. ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. ir N. K. parodymais, kurių nepatvirtina kita bylos medžiaga. Apie A. R. veikos atitiktį BK 183 straipsnio 2 dalies nuostatoms teismai sprendė pagal išgrynintų pinigų paėmimo faktą iš bendrovės sąskaitos, esančios Akademinėje kredito unijoje, tačiau neįrodė, kad būtent A. R. paėmė iš kasos jam inkriminuotą pinigų sumą, apsiribodamas išvada, kad A. R. buvo faktinis bendrovės savininkas ir vadovas ir disponavo įmonės lėšomis. Tačiau fakto, kad A. R. buvo bendrovės faktinis savininkas ir vadovas, nepakanka pripažinti, kad būtent jis pasisavino bendrovei priklausančią pinigų sumą. Teismas nustatė, kad bendrovės lėšomis disponavo ir A. M., kuris iš bendrovės sąskaitos paėmė 27 513,90 Eur. Beje, teismas konstatavo, jog nusikaltimas buvo baigtas paėmus pinigus iš sąskaitos ir jų tolesnis panaudojimas neturi reikšmės kaltinamųjų veiksmų kvalifikavimui. Teismas turėjo nurodyti, kokius konkrečiai baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus A. R. atliko, bei pagrįsti byloje surinktais įrodymais, jog šiuos veiksmus A. R. atliko. UAB „R“ direktorius A. M. ir kaip bendrininkas A. R., teismo nuomone, faktinis bendrovės savininkas ir vadovas, pripažinti kaltais pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės UAB „R“ priklausančio turto (27 502 Eur) pasisavinimo iš esmės remiantis duomenimis, jog A. M., paėmęs iš bendrovės sąskaitos pinigus, jų neįnešė į bendrovės kasą, tiksliau, nepateikė dokumento, patvirtinančio, jog šiuos pinigus įnešė į bendrovės kasą. Teismo išvada dėl pinigų neįnešimo į kasą niekuo nepagrįsta, o specialisto išvadoje nurodoma, jog pinigų panaudojimo dokumentai nepateikti, todėl negalima nustatyti jų panaudojimo. Tai reiškia, kad teismo išvada dėl UAB „R“ lėšų pasisavinimo nepagrįsta jokiais leistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nepavykus pašalinti abejonių, kad A. M. iš kredito unijoje esančios sąskaitos paimtas UAB „R“ priklausančias lėšas pavertė savo turtu ir padarė žalos UAB „R“, laikytina, kad nei A. M., nei A. R. veikoje nenustatyti būtini nusikalstamos veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo A. R. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, apie juos iš esmės nepasisakė nuosprendyje.

10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo A. M. gynėjos advokatės Jurgitos Ivanauskienės ir nuteistojo A. R. ir jo gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

10.1. Byloje įrodyta, kad UAB „R“ realiai vadovavo A. R., ir nors A. M. realiai visapusiškai nevadovavo bendrovei, bet atliko tam tikrus veiksmus kaip bendrovės vadovas: vykdė draudimo veiklą, priėmė įsakymą dėl bendrovėje taikytinos akcijos, apmokant pirmas dvi tris įmokas už apdraustuosius gyvybės draudimu, ir pritarė tokiam sutarčių sudarymo skatinimo planui. Kartu su A. R. ieškojo klientų, pasidalijo su A. K. ir A. R. iš bendrovės „M. L.“ gautą komisinį atlyginimą. Kartu su A. R. atlikdavo mokėjimus per banką, patvirtindamas šiuos mokėjimus savo mobiliuoju parašu. Paėmė iš Akademinės kredito unijos pinigus ir juos perdavė A. R., kad šis galėtų perduoti apdraustiems asmenims pirmų įmokų dydžio grynųjų pinigų sumas, ir taip pritarė A. R. veiksmams bendrovėje. Nors pagal UAB „R“ dokumentus A. R. oficialiai nebuvo suteikti įgaliojimai, tačiau jis, per A. M. ir su pastarojo žinia priimdamas sprendimus dėl UAB „R“ priklausančio turto, realiai veikė kaip BK 183 straipsnyje nustatytas specialusis subjektas. Nusikaltimą nuteistieji A. M. ir A. R. padarė tiesiogine tyčia. A. M. ir A. R. yra svetimo turto pasisavinimo vykdytojai, nes abu realizavo šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviąją pusę, o jų veiksmus ir padarytą žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys. A. M. ir A. R. susitarimą pasisavinti didelės vertės UAB „R“ turtą įrodo jų veiksmų bendrumas, kiekvienas iš jų atliko tam tikrus veiksmus, bendrai realizuodami suderintą planą. Draudimo tarpininkavimo sutartis A. M. ir A. R. buvo sudaryta turint tikslą nesąžiningai pasipelnyti iš sudaromų draudimo sutarčių, kurių pagrindinis tikslas buvo ne klientų gyvybės draudimas, o sutarties su kuo didesne įmoka sudarymas, siekiant gauti kuo didesnį komisinį atlyginimą iš bendrovės „M. L.“. A. R. surašyti ir atspausdinti bei A. M. kaip bendrovės vadovo pasirašyti UAB „R“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis ir turto perdavimo–priėmimo aktas yra fiktyvūs. Kadangi UAB „R“ buvo naudojama kaip priemonė lėšoms, gautoms iš draudimo bendrovės, pasisavinti, UAB „R“ neturėjo ir negalėjo turėti jokios naudos iš tokios veiklos. Dėl to A. M. iš bendrovės sąskaitos Akademinėje kredito unijoje išgryninti bendrovei priklausantys pinigai buvo panaudoti ne bendrovės reikmėms, bet perduoti A. R. ir pasidalyti. Nuteistųjų A. M. ir A. R. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

10.2. A. M. kaltė dėl turto perdavimo–priėmimo akto suklastojimo yra įrodyta jo paties parodymais, kad jis realiai turto neperdavė, taip pat teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad A. M. nebuvo tikras UAB „R“ direktorius. Jis niekada neturėjo viso bendrovės turto savo žinioje, jo neapskaičiavo, perdavimo–priėmimo aktą pasirašė A. R. nurodymu nevertindamas nei jo turinio, nei jo realumo, tai įrodo, kad jis suvokė, kad šis dokumentas yra netikras ir fiktyvus, tačiau jį pasirašė. Nuteistojo A. R. veiksmuose taip pat yra visi nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai. A. R. pripažino, kad paruošė akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir turto perdavimo–priėmimo akto tekstus, kuriuos išsiuntė pasirašyti A. K., N. K. ir A. M.. A. R. buvo faktinis UAB „R“ savininkas ir valdytojas, jo sukurti dokumentai sukūrė juridinius faktus, šie dokumentai buvo paruošti aiškiai suvokiant, kad jie fiktyvūs ir netikri, tai patvirtina, kad A. R. juos suklastojo. A. R. ir A. M. suvokė aplinkybę, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis ir turto perdavimo–priėmimo aktai yra fiktyvūs dokumentai. A. R. ir A. M. nusikaltimų padarymo aplinkybės, jų kiekis, pavojingumo pobūdis ir laipsnis neleidžia jų nusikalstamos veikos pripažinti mažareikšme ir taikyti BK 37 straipsnio nuostatų.

10.3. A. M. pagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Atlikus UAB „R“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą nustatyta, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų ir dėl padarytų pažeidimų visiškai nebuvo galima nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nuteistųjų A. M. ir A. R. veiksmai buvo nukreipti, siekiant išgryninti lėšas, gaunamas kaip komisinis atlyginimas už gyvybės draudimo sutarčių sudarymą. UAB „R“ veiklą vykdė, tačiau tyrimui nepateikė buhalterinių dokumentų, iš kurių objektyviai būtų galima nustatyti kaltinime nurodytu laikotarpiu vykdytų operacijų pagrįstumą, dėl to teismai padarė teisingą išvadą, jog šie dokumentai neišsaugoti. A. M. ne tik suvokė savo atsakomybę, bet būtent tokių pasekmių ir norėjo, nes jis tapo UAB „R“ direktoriumi, siekdamas bendrai pagal iš anksto suderintą planą su A. R. savintis bendrovės lėšas. A. M., žinodamas pareigą apskaityti visas pinigų sumas, vesti (nesant buhalterio) arba organizuoti buhalterinės apskaitos vedimą, saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus, juos priimti pradedant dirbti ir perduoti naujam vadovui, kai nutraukiama darbo sutartis, prireikus juos pateikti valstybinėms institucijoms, sąmoningai to nedarė, atliko veiksmus, dėl kurių UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentai tyrimui buvo ne perduoti, o paslėpti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. Nuteistojo A. M. gynėjos advokatės Jurgitos Ivanauskienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo A. R. ir jo gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

12. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016).

13. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

14. Nuteistųjų gynėjų kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama detaliai faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; netinkamas BK 183 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio taikymas grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistųjų kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, teismų padarytomis išvadomis, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiški kasatorių argumentai buvo dėstomi ir jų apeliaciniuose skunduose, dėl kurių išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Todėl teisėjų kolegija vadovaudamasi BPK 369 straipsnio 1 dalimi pasisakys tik dėl tų kasacinių skundų teiginių, kurie galimai rodė žemesnių instancijų teismų padarytas teisės taikymo ir aiškinimo klaidas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

15. A. M. gynėjos kasaciniame skunde, be kita ko, yra teigiama, kad BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytai veikai būtinas žalos padarymas. Kodėl kaltinime teigiama, kad padaryta žala, neaišku, nes civilinio ieškinio nėra. Pagal BPK 117 straipsnį prokuroras privalo reikšti civilinį ieškinį, tačiau prokuroras civilinio ieškinio nepareiškė, t. y. pripažino, jog asmuo pats gali ginti savo teises. UAB „R“ ieškinio nepareiškė, tad ir žala nėra padaryta. Šie kasatorės argumentai yra nepagrįsti.

16. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl, inkriminuojant šią nusikalstamą veiką, būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui, tačiau žalai konstatuoti neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. M., būdamas formaliuoju įmonės direktoriumi, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. liepos 10 d. iš Akademinėje kredito unijoje esančios UAB „R“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso per 17 kartų išgrynino 27 502,95 Eur ir juos, kaip pats teigė, perdavė A. R., faktiniam įmonės vadovui, tačiau jie UAB „R“ kasoje, buvusioje A. R. gyvenamojoje vietoje, neatsirado. Taip pat nenustatyta, kad jie buvo panaudoti įmonės reikmėms, o bylos duomenimis patvirtinta, kad įmonė buvo veikianti. Taigi turtinė žala UAB „R“ buvo padaryta ir jos nepaneigia nepareikštas civilinis ieškinys.

17. Dėl BPK 117 straipsnio nuostatų taikymo pažymėtina, kad, Juridinių asmenų registro duomenimis, A. R. UAB „R“ direktorius buvo nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. sausio 29 d., A. M. – nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. Vėliau įmonės akcijos parduotos UAB „L“, direktoriumi paskirtas nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. V. K., o nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. direktoriumi paskirtas Kamerūno Respublikos pilietis M. A. Z. A. (M. A. Z. A.). BPK 117 straipsnis įpareigoja prokurorą pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, priežastys, kurios nulemia prokuroro teisinę pareigą pareikšti civilinį ieškinį, yra sietinos su žalos padarymu asmeniui, kurio galimybės ginti teisme savo interesą yra apsunkintos. Nagrinėjamoje byloje tokia pareiga prokurorui nekilo, nes bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu UAB „R“ turėjo atstovus pagal įstatymą, kurie turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį byloje, tačiau to nepadarė.

18. Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek šio teismo išvadų teisingumą patikrinęs ir patvirtinęs apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius būtinuosius požymius, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Dėl A. M. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

19. Kasaciniame skunde nuteistojo A. M. gynėja advokatė J. Ivanauskienė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą ir apkaltino A. M. ne už pareigos perduoti dokumentus nevykdymą juos paslepiant, o už pareigos tvarkyti buhalterinę apskaitą nevykdymą ir neišsaugojimą, kuo nebuvo kaltintas ir nuo ko A. M. neturėjo pareigos ir galimybės gintis. Nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo jam reiškiamų kaltinimų. A. M. nepagrįstai nuteistas dėl BK 222 straipsnio 1 dalį pagal kaltinimą, kuris neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas padarė neteisingas išvadas vertindamas A. M. veiksmus, nes A. M. nuteisimą grindė vadovo pareiga organizuoti apskaitos tvarkymą, tačiau A. M. kaltė nebuvo įrodyta. Teismų daroma kaltinimo interpretacija, kad A. M. veiksmai – buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas N. K. ir jų paslėpimas – yra iš esmės tapatūs buhalterinės apskaitos netvarkymui ir neišsaugojimui, nepagrįsta faktinėmis bylos aplinkybėmis. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti iš dalies.

20. Kaltinamajame akte yra nurodoma, kad A. M., laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. dirbdamas UAB „R“ direktoriumi ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio l dalies nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 4 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad „Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas“, pagal 2013 m. liepos 29 d. UAB „R“ dokumentų ir turto perdavimo aktą privalėjo UAB „L“ direktoriui N. K. perduoti laikotarpio nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus bei turtą, turinčius reikšmės nustatant UAB „R“ bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą, tačiau jų neperdavė, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, paslėpė UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to visiškai negalima nustatyti laikotarpio nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro G. E. 2018 m. liepos 2 d. raštu Nr. 17.2.-3687 buvo keičiamas kaltinimas šioje baudžiamojoje byloje, tačiau dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jis buvo tik patikslintas nurodant, kad „A. M. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. dirbdamas UAB „R“ direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio l dalies nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris numato, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 19 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kuris numato, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. 1-1115 12 straipsnio 1 punkto nuostatų, kuriame nurodyta, kad „įmonės privalo saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius, išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ar juridinių asmenų teisės“, ir 2 punkto, kur nustatyta, kad „už įmonės veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas“, siekdamas, kad nebūtų galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kartu siekdamas pridengti bei nuslėpti nusikalstamą veiką – einamų pareigų pagrindu jam patikėto didelės – 27 502,95 Eur (94 962,20 Lt) vertės svetimo UAB „R“ turto (grynųjų pinigų) pasisavinimą, taip pat siekdamas suklaidinti bendrovės „M. L. I. B. SE“ Lietuvos filialo atsakingus asmenis bei bendrovės veiklos kontrolę atliksiančius pareigūnus, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, paslėpė UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus, imituodamas UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto perdavimą pagal 2013 m. liepos 29 d. UAB „R“ dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktą UAB „L“ įgaliotajam asmeniui – direktoriui N. K., dėl to visiškai negalima nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d.“.

21. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad bylos duomenimis nustatyta, kad A. M., būdamas paskirtu UAB „R“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. visiškai netvarkė buhalterinės apskaitos, buhalterės ar kito atsakingo asmens, tvarkančio bendrovės buhalterinius dokumentus, UAB „R“ paskirta nebuvo. Kokių nors buhalterinių UAB „R“ dokumentų jis neišsaugojo ir neturi. Šias išvadas patvirtina specialisto išvados, kuriose nurodyta, kad UAB „R“ nesivadovavo 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarka“ 1 punkto („Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“) ir 4 punkto („Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas“) nuostatomis. UAB „R“ tyrimui nepateikė dokumentų, kuriuose būtų nustatyta tvarka, kuri turi nurodyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; dėl tyrimui nepateiktų UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų daroma išvada, kad jie neišsaugoti, tačiau iš tyrimo metu surinktų duomenų nustatyta, kad UAB „R“ veiklą vykdė, tačiau negalima nustatyti, ar buhalterinė apskaita buvo tvarkoma, kadangi bendrovė nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų. Remiantis nurodytais duomenimis bei tuo, kad byloje nustatyta, jog A. M., būdamas paskirtu bendrovės direktoriumi turėjo formalią pareigą tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą, šios pareigos nevykdė, bendrovės buhalterinių dokumentų neišsaugojo, dėl to visiškai negalima nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros, todėl, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. M. veiksmuose yra visi nusikaltimo, nurodyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, nustatyti požymiai.

22. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į A. M. ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, tapačius 21 punkte išdėstytiems, nuosprendyje pažymėjo, kad išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad kaltinimas pasitvirtino ir A. M. pripažįstamas kaltu dėl kaltinime inkriminuotos veikos. A. M. padaryta veika, nurodyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje, visiškai atitinka kaltinamąjį aktą, jokių naujų ir iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad UAB „R“ veiklą vykdė, tačiau nepateikė tyrimui buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl negalima nustatyti, ar buhalterinė apskaita buvo tvarkoma. Dėl tyrimui nepateiktų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų daroma išvada, jog jie neišsaugoti. Pagal galiojantį įstatymą už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako bendrovės vadovas. Kadangi buhalterinės apskaitos dokumentams nustatytas minimalus 10 metų saugojimo terminas, o šie dokumentai nebuvo tyrimui pateikti, dėl to bendrovės vadovas yra atsakingas už įstatymo reikalavimų pažeidimą ir už tai, kad buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, nes, nepateikus šių dokumentų, negalima visiškai nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Ši veika atitinka BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, nes pagal šį straipsnį asmeniui įtvirtinta atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o šis nusikaltimas gali būti padaromas viena iš alternatyvių veikų – buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

24. Kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad, esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, o kitos šiame straipsnyje nurodytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-429-788/2016). Vadinasi, net ir tais atvejais, kai buhalterinė apskaita netvarkoma ir dokumentai nesaugojami tyčia, toks neveikimas kvalifikuotinas pagal BK 223 straipsnį. Atitinkamai tiek BK 222 straipsnio 1 dalyje, tiek 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti nusikalstami padariniai suformuluoti identiškai ir neparodo šių veikų skirtumų.

25. Taigi, nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismų nustatyta, jog A. M. buvo formalusis, o A. R. - faktinis UAB „R“ vadovais. A. M. pagal einamas pareigas būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. tyčia neužtikrino, kad UAB „R“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma laikantis įstatymo reikalavimų, pats buhalterinės apskaitos netvarkė (bendrovė neturėjo buhalterio) ir neišsaugojo bendrovės buhalterinių dokumentų, dėl to visiškai negalima nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taigi nuo pat kaltinamojo akto surašymo paslėpimo faktas buvo grindžiamas buhalterinės apskaitos netvarkymu ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu, nes jie paskesniems įmonės įgijėjams perduoti nebuvo, o byloje iš viso nėra duomenų, ar apskritai buhalterinės apskaitos dokumentai egzistavo UAB „R“. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesniųjų instancijų teismų nustatytos A. M. veikos faktinės aplinkybės atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 223 straipsnio 1 dalyje, o ne BK 222 straipsnio 1 dalyje aptartos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

26. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu konstatavo, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nurodantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, jog pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, kad apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta. Vertinant, ar BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, nustatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2, 3 dalyse, kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, be prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinio prašymo ir iš anksto nepranešus apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą; išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą; pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktą kaltinamajam suteikiama teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą; ši informacija turi būti išsami (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94); 2001 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Dallos pieš Vengriją (peticijos Nr. 29082/95); 2007 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje J. N. prieš Suomiją (peticijos Nr. 45830/99). Konkrečiai minėtos nuostatos apimtis turi būti įvertinta atsižvelgiant į bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojamą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje; baudžiamosios teisės srityje išsamios informacijos apie kaltinamajam pareikštus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos konkrečiu atveju teisiškai kvalifikuoti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti; šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte nėra nustatyta jokių formalių reikalavimų būdui, kuriuo kaltinamasis turi būti informuojamas apie jam pateikiamų kaltinimų pobūdį ir pagrindą, tačiau jų tinkamumas turi būti svarstomas atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti gynybai (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94); 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49093/99); 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Block prieš Vengriją (peticijos Nr. 56282/09).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad perkvalifikavimo į lengvesnį nusikaltimą taisyklės taikymas iš esmės nepažeidžia gynybos teisių, jei perkvalifikuojant veiką tik pašalinami nusikaltimo sudėties požymiai, griežtinantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-380-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-380-942/2015">2K-380-942/2015</a>).

29. Įvertinusi susidariusią situaciją byloje konstitucinės jurisprudencijos, EŽTT ir kasacinės instancijos formuojamos praktikos kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiagoje užfiksuota, jog tiesiogiai kaltinimas buhalterinės apskaitos dokumentų netvarkymu ir nesaugojimu atsirado patikslintame kaltinime bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ir nors jie buvo priskiriami BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymiams, teigti, kad A. M. tuo nebuvo kaltintas ir nuo to neturėjo pareigos ir galimybės gintis, nėra pagrindo, juolab kad šie klausimai buvo iškelti ir nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde. Todėl susidariusi situacija nelaikytina tokia, kuri būtų staigmena nuteistajam ir dėl to būtų suvaržytos gynybos teisės ar kitaip pasunkinta kasatoriaus padėtis.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamam sprendimui šioje byloje priimti svarbu įvertinti susidariusią situaciją ir reformatio in peius (draudimo sunkinti skundą padavusio asmens padėtį) principo kontekste. Jis reiškia, kad sprendimą priimanti institucija negali priimti tokių sprendimų, kurie apeliantui sukurtų nepalankesnę padėtį nei jo padėtis, kuri buvo prieš jam paduodant skundą ir kuri būtų likusi skundo nepadavus, t. y. asmens padėtis negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012, 2K-164/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-380-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-380-942/2015">2K-380-942/2015</a>). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija perkvalifikuodama A. M. veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį šio principo nepažeidžia, nes toks teismo sprendimas bus priimtas nagrinėjant nuteistojo gynėjos kasacinį skundą, teismų nustatytos faktinės aplinkybės nėra keičiamos visiškai, yra tik ištaisoma teismų padaryta teisės taikymo klaida jas vertinant, BK 222 ir BK 223 straipsniai yra giminingi pagal savo sudėtį ir ginamus gėrius bei ištaisydama klaidą teisėjų kolegija palengvins nuteistojo padėtį, nes keičiasi tiek jo padarytų veikų teisinis vertinimas, tiek ir skiriamos bausmės dydis.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei į iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kylančią pareigą teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia (be kita ko), Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai), į tai, kad būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas tinkamiausiai atskleidžia teisingumo principo turinį ir suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi (inter alia, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai); į teismų instancinės sistemos paskirtį – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai), konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje tinkamai nurodė apskaitos netvarkymo ir nesaugojimo padarinius – nepateikus buhalterinės apskaitos dokumentų, negalima visiškai nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tačiau neteisingai įvertino A. M. inkriminuojamų veikų pobūdį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jos atitinka apgaulingo apskaitos tvarkymo požymius, taigi netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, A. M. veika perkvalifikuotina iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies ir BK 37 straipsnio taikymo

32. A. M. gynėjos kasaciniame skunde teigiama, kad BK 300 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika yra tyčinis nusikaltimas, o byloje nėra įrodymų, kad A. M. suprato, kad dokumentas yra klastojamas, ir kad jis norėjo taip veikti, todėl konstatuotina, kad A. M. nepadarė dokumentų klastojimo, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Teismai nagrinėdami bylą ir vertindami įrodymus netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir kitus įstatymus taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas, dėl to buvo neteisingai nustatytos bylos aplinkybės ir padarytos neteisingos išvados. Atitinkamai A. R. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nuosprendžiuose nepasisakė dėl BK 300 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės, todėl akivaizdu, kad jo veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnyje, požymių, todėl jam negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl šios veikos padarymo. Šie kasacinių skundų argumentai yra deklaratyvūs ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

33. Žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis ir patikrintomis aplinkybėmis įrodyta, kad nuteistųjų A. M. ir A. R. atlikti veiksmai nuo pat nusikalstamos veikos pradžios buvo nukreipti siekiant konkrečių padarinių, t. y. išgryninti lėšas, gaunamas kaip komisinis atlyginimas už gyvybės draudimo sutarčių sudarymą. UAB „R“ veiklą vykdė, tačiau tyrimui nepateikė buhalterinių dokumentų, iš kurių objektyviai būtų galima nustatyti kaltinime nurodytu laikotarpiu vykdytų operacijų pagrįstumą. Todėl bylos duomenimis nustatytas nusikalstamos veikos mechanizmas, nuteistųjų veiksmai siekiant jį įgyvendinti bei vėliau nuslėpti atsiradusias pasekmes, perduodant įmonę kitiems asmenims, paneigia kasacinių skundų argumentus dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių nebuvimo A. M. ir A. R. veikose.

34. Nuteistojo A. R. ir nuteistojo A. M. gynėjos manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino A. R. ir A. M. veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą, todėl nepagrįstai nevertino jų veikos kaip mažareikšmės (BK 37 straipsnis). Kasatorių nuomone, nesuprantama teismo pozicija, kai dėl vienų bendrininkų ta pati veika vertinama kaip mažareikšmė, o dėl kitų – kaip sukėlusi žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, ir jiems taikoma baudžiamoji atsakomybė.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenustato. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Taigi įstatymu įtvirtintų nuostatų bei teismų praktikos analizė suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2007, 2K-413-895/2016, 2K-4-689/2019). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes pritartina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms, kad A. R. ir A. M. nusikaltimų padarymo aplinkybės, jų kiekis, pavojingumo pobūdis ir laipsnis neleidžia jų nusikalstamos veikos pripažinti mažareikšme ir taikyti BK 37 straipsnio nuostatų.

Dėl turto konfiskavimo

36. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė BK 72 straipsnį paskirdami konfiskavimą turtui, kuris pagal suformuluotą kaltinimą įvardijamas kaip UAB „R“ padaryta 27 502,95 Eur turtinė žala.

37. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas (uždraustos veikos rezultatas) konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-138/2014, 2K-497-511/2015, 2K-243-942/2016). Be to, jei turtą iš nusikalstamos veikos gavo keli bendrininkai, tačiau šio turto pas juos nerandama ir nenustatyta kiekvienam iš bendrininkų atitekusi turto dalis, teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tokio turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų gali išieškoti lygiomis dalimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-527/2014, 2K-497-511/2015, 2K-13-693/2016).

38. Pirmosios instancijos teismas turto konfiskavimą šioje byloje taikė BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip uždraustos veikos rezultatą. Šį teismo sprendimą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir nepagrįstais pripažinęs apeliacinių skundų argumentus šiuo klausimu. Pažymėtina, kad turto pasisavinimas yra savanaudiška nusikalstama veika, kurią kaltininko veiksmuose patvirtinus teismų sprendimais yra pripažįstamas ir pastarojo neteisėto praturtėjimo faktas. Civilinis ieškinys byloje nebuvo pareikštas, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su žemesniųjų instancijų teismų sprendimais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžius.

A. M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį ir paskirti už šią nusikalstamą veiką laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4, 6 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo bei apėmimo būdais ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Audronė Kartanienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė