Administracinė byla Nr. eI2-15608-583/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03890-2025-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 16 d.
Klaipėda
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,
2025 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Jumla“, mažajai bendrijai „Alpinizmas profesionalus“ dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus,
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas I. A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 25S149311 (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas), pateiktą tarpininkaujant mažajai bendrijai „Alpinizmas profesionalus“ (toliau – ir Bendrija).
Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, Lietuvoje teisėtai dirba nuo 2019 m. Nuo 2019 m. iki 2024 m. pareiškėjas dirbo Bendrijoje, iš pradžių turėdamas nacionalinę vizą, o vėliau turimo leidimo pagrindu. 2024 m. pareiškėjas nusprendė pakeisti darbdavį, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti naują leidimą, tarpininkaujant uždarajai akcinei bendrovei „Jumla“ (toliau – ir Bendrovė).
Nurodo, jog pareiškėjas faktiškai dirbo Bendrovėje darbininku aukštybininku, tačiau darbdavys už darbą su pareiškėju neatsiskaitė kelis mėnesius iš eilės, todėl nusprendė grįžti pas buvusį darbdavį. Pareiškėjas 2025 m. vasario mėn., pateikė atsakovui naują prašymą išduoti leidimą, dėl kurio išdavimo tarpininkavo Bendrija. Departamentas išnagrinėjęs naujausią pareiškėjo prašymą priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė panaikinti pareiškėjo turimą leidimą. Sprendime teigiama, jog jis priimtas įvertinus tai, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo išdavimo, nesudarė darbo sutarties su pareiškėju, o pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Pareiškėjo nuomone Sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl naikintinas. Atkreipia dėmesį, jog iš Sprendimo turinio nėra įmanoma nustatyti koks konkretus darbdavys nesudarė sutarties su pareiškėju ir kokius klaidingus duomenis jis pateikė Departamentui. Pareiškėjas nuo 2019 m. sąžiningai dirbo Lietuvoje, čia deklaravo savo gyvenamąją vietą, mokėjo už buto nuomą, tačiau iki susipažinimo su Sprendimo turiniu momento, pareiškėjas nežinojo, jog nebuvo įdarbintas Lietuvoje ir nesupranta, kokie jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės.
Teigia, kad pareiškėjas neturėjo tikslo pažeisti teisės aktų reikalavimų. Vien faktinė aplinkybė, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu. Sprendime nėra motyvų, pagrindžiančių, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą neatitinka tikrovės.
Pareiškėjas pabrėžė, jog gavęs naują leidimą, faktiškai pradėjo dirbti Bendrovėje, t. y. valė langus daugiaaukščiuose objektuose, tačiau darbdavys jam nemokėjo sutarto darbo užmokesčio. Viso darbo Bendrovėje laikotarpį pareiškėjas sąžiningai galvojo, jog darbo sutartis su juo yra sudaryta ir Bendrovė apie pareiškėjo įdarbinimą yra pranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV). Akivaizdu, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįvykdė jokių teisės aktų pažeidimų, neturėjo siekio padaryti žalos valstybei ar iškreipti darbo rinką bei konkurenciją, teikdamas prašymą išduoti leidimą negalėjo žinoti, jog Bendrovė neįvykdys įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė tarpininkavimo rašte.
Akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tai, kad asmuo, gavęs leidimą darbo pagrindu, nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo išdavimo, nepatvirtina, jog asmuo, kreipdamasis į Departamentą dėl leidimo išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, reglamentuotų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), kadangi jame nėra nurodyta kokių konkrečių sąlygų pareiškėjas neatitiko bei kuris konkretus darbdavys jo neįdarbino Lietuvoje, todėl skundas privalo būti tenkintas ir Sprendimas panaikintas.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti.
Teigia, kad 2024 m. kovo 11 d. Departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais dėl pareiškėjo ketinimo įsidarbinti Bendrovėje. Turimi duomenys patvirtina, kad Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. VSDFV informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas šiuo metu nedirba jokiose kitose Lietuvos įmonėse. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, buvo konstatuota, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Todėl buvo priimtas Sprendimas ir panaikintas pareiškėjo turimas leidimas.
Nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnio nuostatos nustato, jog leidimas panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta. Taip pat išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės. Pabrėžia, jog Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT panašaus pobūdžio bylose.
Pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma. Gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Be kita ko, ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.
Atsakovo nuomone pareiškėjo argumentai, jog Sprendimas neteisėtas, nes neaišku, kokia įmonė jo neįdarbino yra atmestini bei nereikšmingi. Iš Sprendimo turinio akivaizdu, jog nurodyta, kad tai yra įmonė, kuri tarpininkavo dėl leidimo išdavimo. Nagrinėjamu atveju Bendrovė buvo tarpininkaujanti įmonė, taigi neabejotina, jog Sprendime kalbama apie ją.
Departamentas nesutinka su skundo teiginiais, jog Sprendime nepagrįstai buvo pripažinta, kad jis atsakovui teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Paaiškino, kad ankstesnio leidimo galiojimo metu pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrija, tačiau pareiškėjas faktiškai joje nedirbo – negavo darbo užmokesčio 16 mėn., o 2023 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais gavo mažesnę nei minimalią mėnesio algą. Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą įsipareigojo įsidarbinti Bendrovėje, tačiau darbo sutarties su ja nesudarė ir dėl naujo leidimo išdavimo nesikreipė. Pabrėžė, jog pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 15 d. vykdo individualią veiklą, o objektyvių duomenų, kad pareiškėjas dirbo Bendrovėje, nėra. Galiausiai pareiškėjas prašyme nurodė, jog Bendrovėje dirbo nuo 2024 m. vasario 11 d. iki 2024 m. gegužės 11 d. t. y. pareiškėjas teigia, kad Bendrovėje dirbo dar neturėdamas leidimas, nes jis jam buvo išduotas 2024 m. kovo 13 d. Darytina išvada, kad pareiškėjo įsipareigojimas įsidarbinti Bendrovėje, kurio jis neįvykdė, laikomas tikrovės neatitinkančių duomenų teikimu, kuriais siekė apgaule gauti leidimą laikinai gyventi ir teisėtai likti Lietuvos Respublikoje, o įsidarbinti Bendrovėje pareiškėjas neketino.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti jį išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą yra nepagrįstas, kadangi šioje byloje yra skundžiamas sprendimas panaikinti leidimą, o ne atsisakymas išduoti ar pakeisti leidimą, kuriuo būtų buvę užbaigtas prašymo nagrinėjimas. Pareiškėjas pats 2025 m. rugpjūčio 4 d. pateikė Departamentui prašymą nutraukti jo 2025 m. kovo 4 d. prašymo nagrinėjimo procesą, todėl 2025 m. rugpjūčio 7 d. buvo priimtas sprendimas nutraukti minėto pareiškėjo prašymo nagrinėjimo procedūrą.
Atsakovas laikosi pozicijos, jog nurodytos aplinkybės įrodo, kad jis priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Jumla“ bei mažoji bendrija „Alpinizmas profesionalus“ per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Proceso šalims apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 25S149311, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas Nr. 760341107, galiojęs iki 2026 m. vasario 11 d. Leidimas pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Dėl leidimo išdavimo pareiškėjui tarpininkavo Bendrovė, kuri įsipareigojo įdarbinti pareiškėją darbininku aukštybininku.
Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą. Sprendime akcentuojama, jog įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui leidimas išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai, be kita ko, yra pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai. Taip pat leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas).
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1292 punktas numato, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 441 straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.
Paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi (Aprašo 130 punktas).
Teisėjų kolegija, aptartą teisinį reguliavimą įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgdama į LVAT praktiką panašiose bylose (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjgyMy0yNjEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2823-261/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2823-261/2021">eA-2823-261/2021</a>, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTc3Ny02MDIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1777-602/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1777-602/2024">eA-1777-602/2024</a>), konstatuoja, kad užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad VSDFV informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Pažymėtina, kad šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo bei panaikinimo procedūras, turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi, aptartas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 1292 ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 1292 punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi susitvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1887-821/2024; 2024 m rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2239-556/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1370-629/2025; ir kt.).
Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas teikdamas atsakovui prašymą išduoti leidimą darbo Lietuvoje pagrindu, įsipareigojo įsidarbinti Bendrovėje darbininku aukštybininku, o Bendrovė, pateikdama Departamentui tarpininkavimo raštą, įsipareigojo sudaryti su pareiškėju darbo sutartį. Nagrinėjamu atveju VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ir Bendrovė darbo sutarties nesudarė, jokiose kitose įmonėse Lietuvoje šiuo metu nedirba. Atsakovas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėjui leidimas išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nebuvo sudaryta, konstatavo, jog pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Pareiškėjas skunde teigia, jog faktiškai keletą mėnesių dirbo Bendrovėje darbininku aukštybininku, tačiau darbdavys nemokėjo darbo užmokesčio, todėl nusprendė grįžti dirbti į Bendriją. Akcentavo, jog jis sąžiningai klydo manydamas, jog su juo yra sudaryta darbo sutartis ir apie šį faktą VSDFV yra informuota. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl Bendrovės atsisakymo sudaryti su juo darbo sutartį ar mokėti sutartą darbo užmokestį būtų informavęs Departamentą, Valstybinę darbo inspekciją ar kitą atsakingą instituciją. Atsižvelgiant į tai, minėti skundo argumentai yra atmestini kaip deklaratyvūs bei nepagrįsti.
Vadovaujantis anksčiau nurodytu darytina išvada, jog byloje neginčytinai įrodyta, kad pareiškėjas per du mėnesius nuo leidimo išdavimo dienos nesudarė darbo sutarties su Bendrove dėl darbininko aukštybininko pareigų, todėl šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą, o pareiškėjo paaiškinimai, jog jis nežinojo, kad darbo sutartis su Bendrove nebuvo sudaryta yra abstraktūs, deklaratyvūs ir nekeičiantys Sprendime padarytų išvadų.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo pozicija, kad leidimas buvo nepagrįstai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, taikant kartu su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą – duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovas Sprendime iš esmės nenurodė jokių motyvų, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi (konkrečiai – duomenys, kad pareiškėjas turi tikslą dirbti būtent Bendrovėje), neatitinka tikrovės. Tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas panaikinti Sprendimą, nes, kaip jau minėta, pareiškėjui išduotas Leidimas naikintinas imperatyviu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu. Tokios išvados atitinka ir LVAT jurisprudenciją suformuluotą analogiškose bylose (žr. pvz. LVAT 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTc3Ny02MDIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1777-602/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1777-602/2024">eA-1777-602/2024</a>).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių duomenų visuma, nenustačius Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 25S149311 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo I. A. I. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl Departamento įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą, pateiktą tarpininkaujant mažajai bendrijai „Alpinizmas profesionalus“.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Pareiškėjas prašo iš atsakovės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).
Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir jie atmetami. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo I. A. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Remigijus Arminas
Laimutė Jokubauskaitė
Eglė Kiaurakytė
