Baudžiamoji byla Nr. 2K-143/2013
Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00037-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.28.4.;
2.3.6.4.4.;
2.1.15.1.;
2.6.4.;
2.6.7.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
išteisintajai E. L. ir jos gynėjui advokatui Kazimierui Baranauskui,
nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. O. ir jos atstovui advokatui Zenonui Keručiui,
nukentėjusiajai L. N.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. O. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendis dėl E. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E. L. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų R. O., L. N. ir A. O. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, išaiškinant jiems teisę reikšti šiuos reikalavimus civilinio proceso tvarka.
Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu E. L. nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per tris mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Iš E. L. priteista nukentėjusiesiems R. O., L. N. ir A. O. po 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiajai R. O. 2000 Lt proceso išlaidoms (advokato pagalbai) atlyginti. Civilinio ieškinio dalis dėl įpareigojimo atstatyti (grąžinti) B. O. pastatytą paminklą, buvusį antkapį ir sutvarkyti kapavietę palikta nenagrinėta, išaiškinant teisę reikšti šį reikalavimą civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą, nukentėjusiųjų ir nukentėjusiosios R. O. atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
E. L. buvo kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už tai, kad, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę bei padarė didelės žalos asmens teisėtiems interesams, t. y. nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2010 m. liepos mėn., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, tvarkydama (duomenys neskelbtini) kapų, esančių (duomenys neskelbtini), kapavietėje (duomenys neskelbtini) palaidotą savo tėvo M. La. kapą, suderinusi kapavietės pertvarkymo projektą Nr. KM0010, tačiau neturėdama nei (duomenys neskelbtini) kapinių grupės administratoriaus, nei R. O., L. N. ir A. O. leidimo, pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį, Kapinių tvarkymo taisyklių, patvirtintų 2008 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1207, 25 punktą, savavališkai perstatė R. O., L. N. ir A. O. tėvo B. O., mirusio (duomenys neskelbtini), paminklą, nugabendama į kitą vietą, ir ant naujo paminklo, kuris buvo pastatytas pagal suderintą projektą Nr. KM0010, neužrašė toje kapavietėje palaidoto B. O. duomenų, kad jo palaikai palaidoti (duomenys neskelbtini) kapų, esančių (duomenys neskelbtini), tokiu būdu panaikino (duomenys neskelbtini) kapinėse, (duomenys neskelbtini) buvusį B. O. kapą ir taip padarė didelės žalos R. O., L. N. ir A. O. teisėtiems interesams, nes panaikinusi jų tėvo B. O. kapą piktnaudžiavo bendro gyvenimo nustatytomis taisyklėmis, įžeidė mirusiajam artimiausių žmonių jausmus, paniekino mirusiojo atminimą, nes B. O. laidojimo vietoje neliko jokios žymos apie B. O. palaikų buvimą.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendžio išvada dėl nukentėjusiesiems padarytos didelės žalos yra nepagrįsta, nusikalstamos veikos esminis požymis – didelės žalos padarymas neatskleistas ir konstatuotas tik formaliai. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, jog nukentėjusieji neteko galimybės pagerbti mirusiojo atminimą. Be to, kolegija konstatavo, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog E. L. veiksmai sudaro būtent BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis. Be to, nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę E. L. ir nukentėjusiųjų konflikto prigimtį arba galimą administracinę jos (E. L.) atsakomybę. Išteisinamajame nuosprendyje pažymėta ir tai, kad teismų praktikoje nepritariama kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011).
Kasaciniu skundu nukentėjusioji R. O. pateikia alternatyvius prašymus: panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Kasatorė nurodo, kad byloje yra nustatyta, jog E. L. veiksmai pašalinant B. O. senąjį paminklą nuo jo kapo ir šį paminklą perstatant ant J. V. kapo, o buvusio paminklo vietoje pastatant naują paminklą, ant kurio neužrašyti B. O. duomenys, yra neteisėti, pažeidžiantys Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį ir Kapinių tvarkymo taisykles, patvirtintas 2008 m. lapkričio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1207. Dėl šių duomenų skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nepasisakydamas, kasatorės nuomone, pripažino, kad E. L. veiksmai yra neteisėti. Juo labiau kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą apie galimą administracinę E. L. atsakomybę.
Skundžiamu nuosprendžiu E. L. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisinta, aukštesnės instancijos teismui nenustačius padarytos didelės žalos. Kasatorė teigia, kad tokia išvada yra nepagrįsta, padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Kasatorė pažymi ir tai, kad, priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, konfliktas kilo ne dėl ant naujo paminklo neužrašytų B. O. duomenų, bet dėl to, kad B. O. paminklą E. L. savavališkai pašalino nuo jo (B. O.) kapo, neįrašydama mirusiojo B. O. duomenų ant naujo paminklo, senąjį B. O. paminklą savavališkai pastatė kitoje vietoje - ant J. V. kapo, t. y. priešingai nei yra pats kapas, motyvuodama tuo, kad, jos (E. L.) asmeniniu supratimu, „kaip vyras ir žmona jie turi gulėti kartu“. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, nepagrįstai sumenkino konflikto priežastį ir padarytą žalą, nes E. L. savavališki veiksmai nukentėjusiesiems sunkiai suvokiami bendražmogiškų bendro gyvenimo taisyklių atžvilgiu ir aiškiai išeina už administracinės, o juo labiau – už civilinės atsakomybės ribų. Nukentėjusioji teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje surinktų duomenų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, jog E. L. veiksmais nukentėjusiesiems padaryta didelė žala. Kasatorės nuomone, būtent apygardos teismas nepagrįstai teigė apie ginčo sprendimą administracine ar civiline tvarka, nepasisakė dėl aplinkybių, lėmusių didelės žalos atsiradimą, ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus.
Nukentėjusioji pažymi ir tai, kad BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytas didelės žalos požymis nėra siejamas su BK 212 straipsnio 1 dalyje numatytu didelės turtinės žalos dydžiu, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje nurodyti kriterijai taikytini daugiau nustatant tenkintino civilinio ieškinio piniginio reikalavimo dydį. Be to, teismų praktikoje sprendžiant klausimą dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto didelės žalos požymio, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas būtent veikos pavojingumui ir iš to kylančioms pasekmėms įvertinti (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog dėl E. L. atliktų veiksmų pirmojo kapavietėje palaidoto B. O. kapo neliko nė žymės, šios kapavietės paminklo vietoje pastatyta nukentėjusiesiems nepažįstamo asmens V. G. antkapinė lenta be vietos papildomiems užrašams. Taip nelikus jokių žymių apie kapą, nukentėjusieji ir kiti mirusiojo artimieji ne tik neteko galimybės prideramai pagerbti B. O. atminimą, bet buvo padaryta ir didelė žala bendro gyvenimo taisyklėms bei mirusiųjų atminimo gerbimui. Kartu kasatorė, nurodydama savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teigia, kad E. L., melagingais pranešimais įtikinusi (duomenys neskelbtini) kapinių administraciją, jog B. O. vaikų neturėjo ir pretenzijų niekas nereikš, savavaliavo tiek B. O. kapo vietoje (joje palaidodama savo tėvus ir V. G. urną, uždėdama V. G. antkapinę lentą kapavietėje, kurioje faktiškai palaidotas B. O., išreikšdama niekinamą požiūrį į B. O. atminimą, senąjį B. O. paminklą įvardydama kaip „menkavertį, gadinantį vaizdą“), tiek ir J. V. kapavietėje (kurioje palaidota J. V. ir S. V., į ją perkėlė dar ir B. O. paminklą). Kasatorė pažymi ir tai, kad pagal Kapinių tvarkymo taisyklių, patvirtintų 2008 m. lapkričio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1207, 21 ir 22 punktus, J. V. buvo registruota kaip atsakinga už B. O. kapavietės priežiūrą, todėl, esant jos bei artimųjų valiai, galėjo būti palaidota B. O. kapavietėje. Todėl kasatorė tvirtina, kad nukentėjusiesiems padaryta ypač didelė žala, nes jie ne tik neteko galimybės tinkamai pagerbti tėvo atminimą (uždegti žvakes per Vėlines ir pan.), bet ir apskritai jaučiasi visiškai pažeminti, nes tėvo kapas, atskyrus jį nuo paminklo ir ant kapo uždėjus svetimo žmogaus antkapį, buvo visiškai sudarkytas. Anot kasatorės, eiti gerbti tiek paminklą (kai toje vietoje realiai tėvas nepalaidotas), tiek faktinį tėvo kapą (ant kurio yra svetimo žmogaus antkapis ir palaidoti E. L. tėvai) yra absurdiška. Šios aplinkybės patvirtina, kad E. L. veiksmais padaryta ypač didelė žala tiek nukentėjusiesiems, tiek mirusiųjų B. O., J. V. ir S. V. atminimui, tiek bendrai mirusiųjų atminimui ir bendražmogiškojo gyvenimo taisyklėms.
Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra galima administracinė E. L. atsakomybė, ir tokią išvadą grindė baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio principu. Nurodydama veikų, numatytų BK 294 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188 straipsnyje, atribojimo vertinamąjį požymį, skundo autorė teigia, kad E. L. veiksmais padaryta būtent didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams. Juo labiau kad E. L. neteisėtų veiksmų padariniai nepašalinti iki šiol. Kasatorė pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui padarius neapibrėžtą nuorodą ne tik į galimą administracinę atsakomybę, bet ir į civilinę nuteistosios ir nukentėjusiųjų konflikto prigimtį, jokia administracinė byla E. L. nebuvo iškelta. Tai reiškia, kad, palikus galioti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, E. L. nepagrįstai išvengė atsakomybės už savo veiksmus, taip paniekinant kitų asmenų teises ir interesus (ATPK 35 straipsnio 2 dalies, 250 straipsnio 7 punkto ir 255 straipsnio nuostatos).
Be to, apygardos teismas visiškai nepagrįstai formaliai sureikšmino, atskirdamas iš konteksto, apylinkės teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kasatorės nuomone, tik netiksliai įvardytą kaip prielaida, ir tokios citatos dalies pagrindu padarė išvadą, jog apkaltinamasis nuosprendis neva grįstas prielaida. Nukentėjusioji mano, kad, jei apygardos teismui kilo abejonių dėl apylinkės teismo tokios išvados pagrįstumo, tai aukštesnės instancijos teismas turėjo analizuoti ir vertinti faktines bylos aplinkybes (dėl senojo paminklo perstatymo ant kito žmogaus kapo, naujojo paminklo vaizdo, siekiant įvertinti galimybę jame padaryti dar vieno mirusio žmogaus duomenų įrašus), o ne akcentuojant vieną atsitiktinai pavartotą žodį „prielaida“.
Kasatorė nurodo, kad, nors byloje yra ir taip nustatytas E. L. veiksmų neteisėtumas, tačiau nėra tikslių duomenų, kokie asmenys, tiksliai kuriais laikotarpiais buvo laikomi prižiūrinčiais B. O. kapavietę po J. V. mirties. Nukentėjusiosios nuomone, šios aplinkybės gali lemti ne tik jau minėtų E. L. veiksmų, bet apskritai visiems nukentėjusiesiems nepažįstamų žmonių (M.A. La., M. L. ir V. G.) laidojimo B. O. kapavietėje neteisėtumą.
Kartu kasatorė teigia, kad tinkamas nusikalstamų veikų kvalifikavimas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir ypač teismo, o ne nukentėjusiųjų pareiga. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusieji akcentavo ne tik jiems padarytą didelę žalą neteisėtais E. L. veiksmais (svetimų žmonių laidojimas nukentėjusiųjų tėvo kapavietėje, tėvo paminklo nugriovimas, svetimo antkapio ant tėvo kapo uždėjimas, senojo paminklo perstatymas), bet ir kapo išniekinimą. Visos faktinės E. L. padarytos veikos aplinkybės yra nustatytos ir nėra ginčijamos, todėl teismas privalo tik jas teisiškai įvertinti ir tinkamai kvalifikuoti. Todėl ji mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė E. L. padarytos veikos perkvalifikavimo iš BK 294 straipsnio 1 dalį į 312 straipsnio 1 dalį klausimo. E. L. pareikštame įtarime buvo nurodyta, kad ši savo veiksmais panaikino B. O. kapą, senąjį paminklą pergabeno į kitą vietą, naujajame paminkle neužrašė kapavietėje palaidoto B. O. duomenų. Kasatorės nuomone, tokiais veiksmais E. L. išniekino B. O. kapą. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs būtinojo BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymio (didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams), privalėjo perkvalifikuoti E. L. veiksmus į BK 312 straipsnio 1 dalį. To nepadaręs, apygardos teismas pažeidė pareigą tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, t. y. BPK 1 straipsnio 1 dalies ir 256 straipsnio 4 dalies nuostatas. Taip pat kasatorė teigia, kad byloje nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 312 straipsnio 1 dalyje, po kurio E. L. įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, negali turėti įtakos teismo teisei tinkamai ir teisingai kvalifikuoti E. L. padarytą nusikalstamą veiką.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376 straipsnio nuostatų ir įrodymų vertinimo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikomos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Iš kasacinio skundo matyti, kad nukentėjusioji nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl E. L. išteisinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį E. L. dėl šio kaltinimo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nukentėjusioji kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl padarytos žalos dydžio nustatymo yra nepagrįstos, prieštaringos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, išsamiai aptaria byloje surinktus duomenis, analizuoja faktines bylos aplinkybes, kritikuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikia savo versijas ir išvadas dėl šių įrodymų vertinimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas netikrina žemesnių instancijų teismų sprendimų pagrįstumo, t. y. netiria ir nevertina įrodymų, iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių. Minėta, kad apskųstus teismų sprendimus kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. sprendžia, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka BPK įtvirtintus reikalavimus, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Ar pirmosios instancijos teisme teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Be to, BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, kolegija atmeta nukentėjusiosios argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus (išteisintosios E. L. ir nukentėjusiųjų R. O., L. N., A. O. parodymus), todėl padarė, nukentėjusiosios nuomone, netinkamas išvadas. Byloje esantys duomenys ir teismų sprendimų turinys rodo, kad būtent pirmosios instancijos teismas, kurio išvadoms pritaria nukentėjusioji, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: juos (įrodymus) vertino neišsamiai, išskirtinai prioritetą suteikė tik nukentėjusiųjų parodymams ir remdamasis tik šiais įrodymais grindė E. L. kaltę, nevertindamas ją teisinančių duomenų ir nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos savavaldžiavimo bylose. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tokia teismų praktika ir nuosprendyje teisingai konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, neabejotinai patvirtinančių E. L. kaltę dėl savavaldžiavimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, darydamas išvadas ignoravo bylai reikšmingas aplinkybes ir kt. Nukentėjusiosios nepritarimas teismo sprendimui nėra pagrindas išvadai, kad teismas pažeidė BPK nuostatas. Palyginusi kasacinio skundo argumentus su teismų nuosprendžių turiniu ir kita bylos medžiaga, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK, tarp jų ir BPK 20 straipsnio, reikalavimų pažeidimus ar netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 294 straipsnio 1 dalį
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pabrėžtina, kad BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicija yra pakankamai abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti, tačiau baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą būtinas požymis yra didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kaip minėta, įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize (kasacinė byla Nr. 2A–7–2/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (ATPK 188 straipsnis), tapti pagrindu ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, taikyti pažeidėjui drausmines ar visuomeninio poveikio priemones. Pažymėtina ir tai, kad savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Taigi savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Tai reiškia, kad ir nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje ne kartą pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011). Dėl to nepritartina teismų praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-183/2012).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę nuteistosios ir nukentėjusiųjų konflikto prigimtį. Kartu kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad kapinių taisyklių pažeidimas, t. y. be leidimo paminklo nukėlimas ir jo perstatymas kitoje kapinių vietoje, negali būti vertinamas kaip didelės žalos padarymas nukentėjusiųjų teisėms ar teisėtiems interesams. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas didelės žalos padarymą, ją (didelę žalą) nustatė remdamasis tik išimtinai nukentėjusiųjų parodymais. Kolegija pažymi ir tai, kad vertinant nukentėjusiojo asmens parodymus turi būti kreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis. Nukentėjusysis byloje turi tam tikrus interesus. Net ir nesąmoningai nukentėjusieji dažnai būna linkę pervertinti dėl nusikalstamos veikos jiems grėsusį pavojų ir (ar) padarytą žalą. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad E. L. tyčiniais veiksmais buvo padaryta būtent didelė žala. Tai reiškia, kad toks išteisintosios savavaldžiavimas neįgavo nusikalstamai veikai būdingų požymių. Priešingai nei teigia kasatorė, faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti kategoriškos išvados apie tai, kad E. L. savavališkais veiksmais būtų padariusi didelę žalą nukentėjusiesiems. Taigi, nenustačius būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio – didelės žalos, baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį negali būti sprendžiamas.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas kaip materialioji sudėtis (būtinas sudėties požymis yra ir padariniai), ir remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Byloje nėra neginčijamų objektyvių duomenų, patvirtinančių E. L. veiksmuose buvusią tiesioginę ar netiesioginę tyčią padaryti nukentėjusiesiems didelę žalą.
Kartu atkreiptinas kasatorės dėmesys ir į tai, kad palikus jos ir kitų nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį nenagrinėtą, tiek ji, tiek kiti nukentėjusieji turi teisę pareikšti ieškinį bei prašyti imtis ieškinio užtikrinimo priemonių civilinio proceso tvarka.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. O. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Antanas Klimavičius
Albinas Sirvydis
