Dėl darbo sutarties nutraukimą darbdavio valia reglamentuojančių materialiosios teisės normų, įrodymų vertinimą ir žyminio mokesčio priteisimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-199-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01101-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.2.9.5; 3.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. U. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės butų ūkis“ ieškinį atsakovei D. U. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimą darbdavio valia reglamentuojančių materialiosios teisės normų, įrodymų vertinimą ir žyminio mokesčio priteisimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo,

2. Ieškovė prašė pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo teisėtu, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. gegužės 29 d. darbo sutarties pagrindu atsakovė ėjo biuro administratoriaus pareigas. 2019 m. sausio 7 d. atsakovei buvo įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 59 straipsnio pagrindu. Įspėjime nurodyta atleidimo priežastis – atsakovės elgesys, kuriantis įtampą tarp bendrovės darbuotojų ir neigiamai veikiantis darbinę aplinką. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbo sutartis su atsakove nutraukta 2019 m. sausio 11 d. DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, jai išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

4. Atsakovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) su prašymu pripažinti jos atleidimą neteisėtu ir grąžinti ją į darbą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Darbo ginčų komisija 2019 m. kovo 12 d. sprendimu atsakovės prašymą tenkino.

5. Ieškovė nurodė, kad ji nėra išlaikoma iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, nėra valstybės ar savivaldybės įmonė, todėl jai netaikytina DK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išlyga dėl draudimo nutraukti darbo sutartį šioje teisės normoje nustatytu pagrindu. Ieškovės teigimu, jos direktorius, remdamasis savo patirtimi ir dalies darbuotojų pateikta informacija, turėjo teisę DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu nutraukti darbo sutartį su atsakove dėl šios elgesio, kuriančio įtampą tarp bendrovės darbuotojų ir neigiamai veikiančio darbinę aplinką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, pripažino atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžino ją į darbą toliau eiti UAB „Marijampolės butų ūkis“ biuro administratoriaus pareigas, priteisė iš ieškovės valstybės naudai 5,22 Eur pašto išlaidų atlyginimo.

7. Teismas nurodė, kad DK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kokie darbdaviai negali taikyti šioje teisės normoje nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintą savivaldybės valdomos įmonės apibrėžtį ir nustatęs, kad ieškovės steigėja ir 66 procentų akcijų savininkė yra Marijampolės savivaldybė, o tai sudaro didesnę dalį įmonės išlaikymo, teismas sprendė, jog ieškovė yra išlaikoma iš biudžeto ir neturi teisės nutraukti darbo sutartį DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu.

8. Teismas nustatė, kad ieškovės įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą atsakovei nurodyta priežastis – elgesys, kuriantis įtampą tarp bendrovės darbuotojų, neigiamai veikiantis darbinę aplinką. Teismas nurodė, kad ieškovės direktorius teismo posėdžio metu neįvardijo atsakovės konkretaus elgesio ar fakto, dėl kurio kilo įtampa tarp bendrovės darbuotojų ir neigiamai paveikė darbinę aplinką, ieškovės atstovas taip pat nenurodė nė vieno fakto dėl netinkamo darbinių pareigų vykdymo ar klientų skundų dėl atsakovės blogo elgesio. Teismas konstatavo, kad atsakovės iniciatyva apklausti liudytojai patvirtino, jog atsakovė darbe elgėsi mandagiai, jie nenurodė nusiskundimų dėl netinkamo darbinių pareigų vykdymo ar konfliktų nei su darbuotojais, nei su klientais, o dvidešimt du ieškovės darbuotojai pasirašytinai patvirtino, kad įspėjime apie atleidimą iš darbo nurodyta atleidimo priežastis neatitinka tikrovės. Pažymėjęs, kad ieškovės iniciatyva apklausti liudytojai R. Č., V. Č., E. A., D. Ž., kurie taip pat yra pasirašę atsakovės pateiktame sąraše, teismo posėdžio metu teigė, jog gailisi šio savo poelgio, teismas nurodė, kad kritiškai vertina šių liudytojų pasisakymus ir jų nevertina. Pažymėjęs, kad liudytojas D. L. nurodė konkretų atvejį, įvykusį tarp jo ir atsakovės, teismas sprendė, kad tai vertintina kaip asmeninis konfliktas tarp dviejų asmenų, neturintis įtakos viso kolektyvo darbinei aplinkai. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė įspėjime atsakovei dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytos priežasties pagrįstumo, nes nepateikė nė vieno konkretaus fakto dėl atsakovės tokio pobūdžio elgesio, dėl kurio realiai kilo įtampa kolektyve arba kuris neigiamai atsiliepė darbinėje veikloje.

9. Nenustatęs pagrįstos atsakovės atleidimo iš darbo priežasties, teismas ieškinį atmetė, atitinkamai pagrįstu pripažino atsakovės prašymą grąžinti ją į darbą. Teismas nustatė, kad atsakovė gavo šešių mėnesių jos vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (7455,75 Eur), priverstinės pravaikštos laikotarpis – 5 mėn. 15 d. (iš darbo atsakovė atleista 2019 m. sausio 11 d., teismo sprendimas priimtas 2019 m. birželio 26 d.). Kadangi atsakovės gauta išmoka apima atsakovės priverstinės pravaikštos laiką, tai, pripažinęs darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir grąžinęs ją į darbą, teismas nepriteisė išmokos už priverstinės pravaikštos laiką.

10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu panaikino Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą ir priėmė naują – pripažino teisėtu atsakovės atleidimą iš darbo DK 59 straipsnio pagrindu nuo 2019 m. sausio11 d., priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 150 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

11. Kolegija nurodė, kad apeliaciniu skundu ieškovė prašo ne tik pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo teisėtu, bet ir formuluoja naują reikalavimą (jeigu pagrindinis reikalavimas būtų atmestas) – taikyti DK 218 straipsnio 4 dalį ir ieškovės į darbą negrąžinti, nes į jos vietą yra priimta nauja darbuotoja, o darbuotojas D. L., su kuriuo atsakovė daugiausiai konfliktavo, yra paskirtas į vadovaujamas pareigas ir jei atsakovė būtų grąžinta į darbą, ji būtų jam tiesiogiai pavaldi. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, tačiau kolegija šiuos atsisakė priimti remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsniu ir konstatavusi, kad ieškovė jais disponavo jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet teismui neteikė. Kolegija nurodė, kad ieškovė apeliaciniame procese negali reikšti prašymo taikyti DK 218 straipsnio 4 dalį, nes tokio prašymo nebuvo pareiškusi pirmosios instancijos teisme.

12. Kolegija nustatė, kad atsakovė dirbo pas ieškovę biuro administratore 2015 m. gegužės 29 d. darbo sutarties pagrindu, iš darbo atleista 2019 m. sausio 11 d. DK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu.

13. Kolegija nurodė, kad pagal DK 59 straipsnio 1 dalį darbo sutartys šioje teisės normoje įtvirtintu pagrindu negali būti nutraukiamos su darbuotojais, dirbančiais valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose, išlaikomose iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banke. Kolegija nepagrįsta pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovei taikytinas DK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas ir ji neturi teisės nutraukti darbo sutartį šioje teisės normoje įtvirtintu pagrindu. Kolegija nurodė, kad ieškovė yra verslo subjektas, kurio veikla yra finansuojama ne savivaldybės biudžeto lėšomis, bet iš bendrovės veiklos gaunamomis pajamomis; nėra pagrindo tapatinti savivaldybės įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės, kurios viena iš akcininkių yra savivaldybė, o savivaldybės valdomos įmonės sąvoka yra daug platesnė už savivaldybės įmonės sąvoką (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1–3 dalys, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 dalis); tarp specialių subjektų, kuriems taikomas DK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ribojimas, nėra minimos savivaldybės valdomos akcinės bendrovės ar kitos savivaldybės valdomos įmonės, neatitinkančios savivaldybės įmonės teisinės formos, o aiškinti šią normą pernelyg plačiai nėra teisinio pagrindo.

14. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė įvykdė procedūrinius DK 59 straipsnio reikalavimus, t. y. įstatyme nustatyta tvarka įspėjo atsakovę apie darbo sutarties nutraukimą, ir po darbo sutarties nutraukimo išmokėjo atsakovei jai priklausančią išeitinę išmoką, taip pat pažymėjo, jog byloje nebuvo įrodinėjamas DK 59 straipsnio 2 dalyje nustatytų priežasčių, su kuriomis negali būti siejamas darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia, egzistavimas. Kolegijos vertinimu, darbo sutarties nutraukimas nebuvo siejamas ir su DK 57 straipsnio 1 dalyje nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais.

15. Kolegija, aiškindama DK 59 straipsnį, nurodė, kad, reformuojant darbo santykių teisinį reglamentavimą, siekiant juos liberalizuoti, paprastinti darbuotojo atleidimą, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK buvo išplėstos galimybės darbdaviui inicijuoti darbo sutarties nutraukimą. DK 59 straipsniu darbdaviui suteikta galimybė brangiai (sumokant 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, kai didžiausia galima išmoka darbo sutartį nutraukiant kitais pagrindais – 2 mėnesių vidutinis darbo užmokestis (DK 57 straipsnio 8 dalis)), tačiau daug paprastesne tvarka (įspėjus vos prieš tris darbo dienas) nutraukti darbo santykius. Šia teisės norma siekiama sudaryti darbdavio (verslo subjekto) vadovui galimybę surinkti jo poreikius ir supratimą apie darnų kolektyvą, siekiantį bendrų tikslų, atitinkančią komandą. Darbdavys, nusprendęs, kad darbuotojas neatitinka darbdavio poreikių, gali priimti valinį sprendimą nutraukti darbo santykius. DK įtvirtintas teisinis reglamentavimas lemia darbdavio pareigą nuginčyti darbuotojo nurodomą galimą darbuotojo diskriminavimą įstatyme nustatytais pagrindais, tačiau negali būti vertinamas kaip susiaurinantis DK 59 straipsnio taikymo galimybes tokia apimtimi, kad darbdavys privalėtų įrodyti ne tik savo subjektyvią valią pripažinti darbuotoją netinkamu, bet ir darbuotojo elgesio pavyzdžius, kurie sudarytų sąlygas objektyviai išvadai, kad tolesni darbo santykiai yra negalimi. Priešinga išvada lemtų įrodinėjimo standarto, atitinkančio DK 58 straipsnio nuostatas, kai darbo santykiai nutraukiami dėl darbuotojo kaltės, taikymą, o tai neatitiktų darbo sutarties nutraukimo darbdavio valia instituto tikslų. Darbuotojo teisių apsauga DK 59 straipsnio taikymo atveju užtikrinama nustačius darbdaviui didelę išlaidų ir darbuotojo gaunamos kompensacijos nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu sumą. Kolegija sprendė, kad DK 59 straipsniu kuriamas reglamentavimas negali būti vertinamas kaip įpareigojantis darbdavį įvardyti ir vėliau objektyviai įrodyti darbuotojo elgesio neteisėtumą ar netinkamumą, kaip darbo santykių nutraukimo priežastį.

16. Kolegija pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovės direktorius paaiškino, jog, 2018 m. balandžio mėn. tapęs ieškovės vadovu, po paskyrimo į pareigas kalbėjęsis su darbuotojais, nemaža jų dalis išskyrė netinkamą atsakovės elgesį ir požiūrį, vėliau, bendraudamas su atsakove, įsitikino, kad atsakovės elgesys ir charakterio bruožai jo netenkina. Atsakovę jis įvardijo kaip garbėtrošką, egoistišką, įžūlią asmenybę, replikuojančią dėl duodamų užduočių, kitų darbuotojų darbo ar klientų, vartojančią ir keiksmažodžius kitų darbuotojų atžvilgiu, tai lemia kolektyvo susiskaldymą. Direktorius nurodė nematantis atsakovės savo komandoje, pabrėžė, kad jos elgesys nepadeda siekti bendrų tikslų. Kolegijos vertinimu, ieškovės direktoriaus nurodytos aplinkybės vertintinos kaip nuosekliai atskleidžiančios jo poziciją dėl valios nutraukti darbo santykius su atsakove susiformavimo.

17. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė savo nurodomos darbo sutarties nutraukimo priežasties realumo, yra nulemta netinkamo įrodinėjimo pareigos standarto nustatymo. Darbdavys neprivalo įrodyti, kad šalių ir liudytojų įvardytomis aplinkybėmis kiekvienas objektyvus vadovas būtų atsakovės elgesį įvertinęs kaip netinkamą ir priėmęs sprendimą atleisti atsakovę iš darbo. Darbo sutarties nutraukimo pagal DK 59 straipsnį teisėtumui patvirtinti pakanka duomenų, kad konkretus įmonės vadovas įvertino atsakovę kaip neatitinkančią darbdavio poreikių ir priėmė valinį sprendimą nutraukti su atsakove darbo santykius. Dėl nurodytos priežasties nei atsakovės į bylą pateikti dalies įmonės darbuotojų parašai kitoje įspėjimo dėl atsakovės atleidimo iš darbo lapo pusėje su nuoroda, kad atsakovė įtampos nekelia, nei atsakovės iniciatyva apklaustų liudytojų D. K., R. I. ir D. Ž. parodymai, kad jokių neigiamo atsakovės elgesio atvejų jie nėra pastebėję, patys savaime negali būti vertinami kaip paneigiantys darbo sutarties nutraukimo teisėtumą.

18. Kolegija, pasisakydama dėl ieškovės nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties vertinimo ir su tuo susijusių įrodymų, pažymėjo, kad subjektyvi dalies įmonės darbuotojų pozicija dėl atsakovės elgesio ir charakterio savybių neprivalo sutapti su įmonės vadovo, kuriam įstatymas suteikia teisę priimti valinį sprendimą, pozicija. Kolegija nurodė, kad iš ieškovės direktoriaus paaiškinimų teismo posėdžiuose matyti, jog po paskyrimo į pareigas jis kolektyve radęs susiskaldymą į grupes bei išsiaiškinęs, kad atsakovė savo elgesiu prie tokio susiskaldymo buvo prisidėjusi. Aplinkybę dėl kolektyvo susiskaldymo patvirtino iš esmės visi liudytojai, net ir tie, kurie buvo apklausti atsakovės iniciatyva, šios aplinkybės neginčijo ir pati atsakovė. Kolegija tyrė ir analizavo liudytojų D. Ž., D. L., R. Č., V. Č., D. J., E. A., R. I., D. Ž., D. K. parodymus. Kolegija pažymėjo, kad, nors pirmosios instancijos teismas nurodė nesivadovausiantis ieškovės iniciatyva kviestų liudytojų parodymais, pati atsakovė šių liudytojų nurodytų konkrečių netinkamo atsakovės elgesio pavyzdžių neginčijo, juos patvirtino ir atsakovės iniciatyva apklausti liudytojai. Atsakovė pripažino konflikto su liudytoju D. L. faktą. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tai dviejų asmenų konfliktas, visų apklaustų liudytojų parodymų visuma leidžia spręsti, kad kolektyvui, o kartu ir esamam vadovui, apie šį konfliktą buvo žinoma. Liudytojo įvardyta įžeidžiančio, vulgaraus turinio atsakovės reakcija yra nepriimtina darbiniuose santykiuose, nesuderinama su dalykine atmosfera, negalinti neturėti įtakos šių asmenų tolesniems santykiams. Pačios atsakovės atsakas, kad ji taip reagavo į galimai liudytojo apie atsakovę buvusiam vadovui, kuris taip pat ketino atsakovę atleisti iš darbo, teiktą galimai tikrovės neatitinkančią informaciją, patvirtina nagrinėjamoje byloje ieškovės vadovo nurodytas aplinkybes dėl tokių ieškovės charakterio savybių kaip įžūlumas, arogancija, savęs iškėlimas virš kitų. Kad atsakovė yra nepakanti kritikai, nepripažįstanti savo elgesio spragų, patvirtina ir jos replikos ieškovės vadovui ir liudytojams teismo posėdžio metu. Atsakovė ne tik neginčijo R. Č. nurodytos aplinkybės, kad ji kartą vienai vyresnio amžiaus kolegei siūlė eiti auginti anūkų, bet ir replikavo, kad toks įžeidžiančio, galimai diskriminacinio dėl asmens amžiaus pobūdžio pasisakymas buvo pagrįstas. Tokia atsakovės pozicija parodo, kad ji nevertina kaip netinkamo savo nedalykiško elgesio, kurį aplinkiniai pagrįstai gali vertinti kaip įžeidžiantį juos ar jų kolegas. Aplinkybę, kad atsakovės elgesys kai kuriems bendradarbiams nepatikdavo, patvirtino ir pačios atsakovės iniciatyva kviesta liudytoja D. Ž.

19. Kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog bent keli įmonės darbuotojai buvo nepatenkinti atsakovės elgesiu ir apie tai buvo žinoma atsakovės vadovui, sukūrė sąlygas vadovui, siekiant darnos kolektyve, priimti sprendimą nutraukti darbo santykius su atsakove DK 59 straipsnio pagrindu. Vien aplinkybė, kad dalis įmonės darbuotojų atsakovės prašymu dar iki jos atleidimo iš darbo patvirtino nemanantys, jog atsakovė kelia įtampą darbe, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad atsakovės atleidimas buvo neteisėtas. Atsižvelgdama į tai, jog iš esmės visi byloje apklausti liudytojai patvirtino faktą, kad kolektyvas buvo susiskaldęs, jog atsakovė aktyviai dalyvaudavo pokalbiuose prie kavos, kurie vykdavo antrame įmonės buveinės pastato aukšte esančioje specialioje patalpoje, kuria dalis įmonės darbuotojų, kurių darbo vietos buvo pirmame aukšte, nesinaudodavo, ir pagal tai įmonės darbuotojai buvo savotiškai skirstomi į „apatinius ir viršutinius“, kad pati atsakovė pripažino, jog kai kurie įmonės darbuotojai dėl jos skųsdavosi ankstesniam įmonės vadovui, kuris taip pat nebuvo patenkintas atsakovės elgesiu, kad atsakovės reakcija į tokių bendradarbių veiksmus būdavo neadekvati, kolegija sprendė, jog su dalimi darbuotojų atsakovė sutardavo gerai ir jų atžvilgiu galimai elgdavosi tinkamai, tačiau egzistavo ir tokių darbuotojų, su kuriais atsakovės darbo santykiai buvo įtempti. Kolegija konstatavo, kad disponuodamas tokiais duomenimis įmonės vadovas turėjo teisę priimti valinį sprendimą inicijuoti darbo sutarties su atsakove nutraukimą DK 59 straipsnio pagrindu.

20. Kolegija pažymėjo, jog atsakovė nurodė ir tai, kad tikroji darbo sutarties nutraukimo priežastis buvo ne jos elgesys, bet ieškovės direktoriaus siekis sumažinti jos darbo užmokestį: jos darbo užmokestis po mokesčių buvo apie 760 Eur, darbdavys žodžiu siūlė pakeisti darbo sąlygas ir sumažinti darbo užmokestį 300 Eur, tačiau ji tokio siūlymo nepriėmė; ją atleidus iš darbo naujai priimtai darbuotojai mokamas apie 400 Eur po mokesčių darbo užmokestis. Kolegija pažymėjo ir tai, jog ieškovės direktorius pripažino, kad atsakovei buvo siūloma sutikti su darbo užmokesčio sumažinimu, tačiau, jai su pasiūlymu nesutikus, daugiau šis klausimas nebuvo keliamas, direktorius nurodė, kad ne viena atsakovė nesutiko susimažinti darbo užmokesčio, jis pageidavęs sumažinti darbo užmokestį dar bent 8 įmonės darbuotojams, tačiau, šiems nesutikus, iš darbo jų neatleido.

21. Įvertinusi šiuos argumentus kolegija pažymėjo, jog atsakovės nurodomas ryšys tarp naujai paskirto vadovo siekio koreguoti darbuotojams mokamus darbo užmokesčius ir atsakovės atleidimo iš darbo vertintinas kaip prielaida, spėjimas dėl to, kas galėjo nulemti darbdavio valios susiformavimą. Kolegija nurodė, jog net ir pasitvirtinusi prielaida, kad darbdavio siekis nutraukti darbo sutartį su atsakove galėjo būti iš dalies nulemtas ir siekio sutaupyti dalį darbo užmokesčio fondo lėšų, neleistų spręsti, kad darbdavys veikė prieš atsakovę kaip asmenį (ją diskriminavo ar siekė su ja susidoroti), kadangi, kaip patvirtino pati atsakovė, į jos vietą priimtai naujai darbuotojai mokamas mažesnis darbo užmokestis. Nors darbuotojo atsisakymas dirbti už mažesnį darbo užmokestį pagal DK 45 straipsnio 2 dalį nėra pagrindas inicijuoti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 57 straipsnį, nagrinėjamu atveju darbdavys ir netaikė DK 57 straipsnio, o atsakovę atleido platesnę diskreciją darbdaviui suteikiančiu DK 59 straipsnio pagrindu. Kolegija nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu tikrąja atsakovės atleidimo iš darbo priežastimi būtų įvardytas darbdavio siekis biuro administratoriaus pareigas einančiam darbuotojui mokėti mažesnį darbo užmokestį (nagrinėjamu atveju daryti tokią išvadą nėra pagrindo, kadangi egzistavo sąlygos darbdaviui pagal DK 59 straipsnio taikymo ribas konstatuoti netinkamą atsakovės elgesį, kaip pagrindą inicijuoti darbo sutarties nutraukimą), įstatymas nedraudžia darbdaviui išreikšti valios nebetęsti darbo santykių su darbuotoju darbdavio netenkinančiomis darbo sąlygomis, tokius santykius nutraukiant DK 59 straipsnio pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino DK 59 straipsnio 1 dalį. Šioje teisės normoje nustatyta teisė darbdaviui, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas ar įstaigas, išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmones, viešąsias įstaigas, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banką, nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų šio kodekso 57 straipsnio 1 dalyje, įspėjus prieš tris darbo dienas ir sumokėjus ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Tai reiškia, kad turi egzistuoti ir būti žinoma darbo sutarties nutraukimo priežastis, nenurodyta DK 57 straipsnio 1 dalyje. Minėto DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta darbdavio teisė nutraukti neterminuotą ar terminuotą darbo sutartį prieš terminą, kai darbuotojas atsisako dirbti pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis, arba keisti darbo laiko režimo rūšį ar darbo vietovę. Atsakovė viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad tikroji priežastis, suformavusi darbdavio valią ir nulėmusi jos atleidimą iš darbo, yra jos nesutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Tokią poziciją patvirtino liudytoja D. K., šio fakto neneigė ir ieškovės direktorius. Tai leidžia daryti išvadą, kad darbdavio valia atleisti atsakovę buvo nulemta DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad darbuotojas gali būti atleistas iš darbo DK 59 straipsnio pagrindu ir dėl priežasčių, nurodytų DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

22.2. Apeliacinės instancijos teismas pernelyg plačiai aiškino DK 59 straipsnio 1 dalį, sumenkino darbuotojo atleidimo iš darbo priežasties svarbą ir nukrypo nuo kitų apygardos teismų formuojamos praktikos (žr. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTE2NzQtOTEwLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1674-910/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1674-910/2018">e2A-1674-910/2018</a>; 2019 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTM3OS04NTIvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1379-852/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1379-852/2019">2A-1379-852/2019</a>; kt.). Apeliacinės instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pagal DK 59 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą darbdavys neprivalo įrodyti darbuotojo elgesio pavyzdžių, kurie lemtų objektyvią išvadą, kad tolesni darbo santykiai yra negalimi, neprivalo įvardyti ir vėliau objektyviai įrodyti darbuotojo elgesio neteisėtumo ar netinkamumo kaip darbo santykių nutraukimo priežasties. Darbo sutarties nutraukimo pagal DK 59 straipsnį atveju darbuotojui turi būti žinomos dalykiniais argumentais pagrįstos priežastys, lemiančios išvadą, kad dėl jų darbuotojas negali tinkamai vykdyti savo darbo funkcijų. Tokių priežasčių realumas (ne svarbumas) objektyviai turėtų būti patikrinamas, nes priešingu atveju susidarytų situacija, kai darbo sutartis su darbuotoju DK 59 straipsnio pagrindu galėtų būti nutraukiama net dėl išgalvotų priežasčių. DK 64 straipsnio 2 dalies, 65 straipsnio 3 dalies normose reikalaujama, kad tiek įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą, tiek darbdavio sprendime nutraukti darbo sutartį būtų nurodomas darbo sutarties nutraukimo pagrindas (priežastis) ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena.

22.3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimo darbo bylose teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-139/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-139/2010">3K-3-139/2010</a>; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-443/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-443/2010">3K-3-443/2010</a>; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-528/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-528/2010">3K-3-528/2010</a>; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-465/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-465/2012">3K-3-465/2012</a>). Apeliacinės instancijos teismas esminę reikšmę suteikė pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašuose užfiksuotiems liudytojų parodymams, esminės išvados padarytos remiantis parodymais tų darbuotojų, kurie dirba pas ieškovę. Tokie parodymai negali būti laikomi patikimais. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-158/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-158/2008">3K-3-158/2008</a>). Liudytojų D. Ž., R. Č., V. Č., E. A. parodymai prieštaravo jų raštu 2019 m. sausio 7–9 d. pasirašytiems patvirtinimams apie tinkamą atsakovės elgesį. Dėl tokio prieštaravimo ir darbuotojų priklausomumo nuo ieškovės pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino tokių liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Esminių prieštaravimų buvo ir kitų liudytojų parodymuose – vieni liudytojai atsakovę charakterizavo teigiamai, o kiti – arba neutraliai, arba neigiamai. Šiems prieštaravimams pašalinti apeliacinės instancijos teismas, būdamas aktyvus darbo byloje, galėjo rengti žodinį bylos nagrinėjimą, o ne priimti atsakovei nepalankias išvadas visapusiškai neištyręs visų galimų įrodymų ir nepašalinęs prieštaravimų tarp jų. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo įrodymų visapusiško, objektyvaus, betarpiško vertinimo principų, nes: apie atsakovės elgesį darbe sprendė ir iš teismo posėdžio garso įrašo, nors atsakovė, neatstovaujama advokato, galėjo į tam tikras situacijas atitinkamai reaguoti dėl emocinės įtampos, patiriamos bylos nagrinėjimo metu; tik iš garso įrašų vertino liudytojų parodymus; spręsdamas, kad atsakovė yra atsakinga už kolektyvo susiskaldymą, neatsižvelgė į jos einamas pareigas, t. y. kaip biuro administratorė ji negalėjo suskaldyti kolektyvo ar būti atsakinga už jo darną.

22.4. Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – po 75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto pateikiant ieškinį ir apeliacinį skundą. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo institutas, kuriuo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleidžiami darbuotojai bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių. Nagrinėdami darbo ginčus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo darbdaviui iš darbuotojo nepriteisia, nes darbuotojai yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių (Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTY5Ny00MTMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-697-413/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-697-413/2018">e2A-697-413/2018</a>; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTY5OC02MzgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-698-638/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-698-638/2018">e2A-698-638/2018</a>; kt.). Taigi žyminis mokestis iš atsakovės darbdavio naudai nepriteistinas, nes ji nuo tokio mokesčio mokėjimo yra atleista. Be to, žyminio mokesčio nepriteisimas reikštų veiksmingos teisinės gynybos priemonės garantavimą silpnesniajai darbo ginčo šaliai.

23. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1. Įstatymų leidėjas, nustatydamas DK 59 straipsnyje darbdaviui diskreciją nutraukti darbo sutartį su jam netinkamu darbuotoju, siekė supaprastinti darbuotojo atleidimą, kai nėra darbuotojo kaltės, kartu apginti atleidžiamo darbuotojo interesus ir įtvirtinti tokio sprendimo neigiamas pasekmes darbdaviui – sumokėti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką darbuotojui, kai didžiausia galima išmoka nutraukiant darbo sutartį kitais pagrindais – 2 mėnesių vidutinis darbo užmokestis. Dėl to, formuojant DK 59 straipsnio taikymo praktiką, turi būti atsižvelgiama į įstatymo leidėjo valią ir šio straipsnio tikrąją paskirtį. Nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju DK 59 straipsnio pagrindu, neturi būti reikalaujama, kad darbdavys ne tik pagrįstų priežastis, bet ir nurodytų konkrečius atleidžiamo darbuotojo elgesio modelius, patvirtintų priežastinį ryšį, kaip atleidžiamo darbuotojo konkretus elgesys lėmė darbdavio sprendimą pripažinti darbuotoją netinkamu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad darbdavys, nusprendęs, jog darbuotojas neatitinka jo poreikių, gali priimti valinį sprendimą nutraukti su juo darbo santykius. Toks aiškinimas negali būti vertinamas kaip susiaurinantis DK 59 straipsnio taikymo galimybes.

23.2. Darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį DK 59 straipsnio pagrindu nėra absoliuti. Šiame straipsnyje nustatytos išimtys, kada darbdavys neturi teisės nutraukti darbo santykių šiuo pagrindu: darbdavys yra valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, išlaikoma iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos bankas; darbo sutartis šio straipsnio pagrindu negali būti nutraukta dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo nustatyta tvarka, dalyvavimo byloje prieš darbdavį, kaltinamą teisės pažeidimais, taip pat dėl kreipimosi į administracinius organus dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, ketinimo turėti vaiką (vaikų), įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, amžiaus ar kitų diskriminacinių motyvų. Nagrinėjamu atveju nenustatyta faktinių aplinkybių, dėl kurių ieškovė būtų negalėjusi nutraukti darbo santykių su atsakove DK 59 straipsnio pagrindu. Atsakovė šių aplinkybių nenurodė ir neįrodinėjo jas esant.

23.3. Atsakovė neteisingai aiškina DK 57 ir 59 straipsnio normas. Nagrinėjamu atveju atsakovės atleidimo iš darbo priežastis nėra jos atsisakymas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Tačiau formuojant DK 59 straipsnio taikymo praktiką ir aiškinant jo sąsają su DK 57 straipsnio norma taip, kaip nurodo atsakovė, iš esmės būtų pažeisti darbuotojo interesai, nes iš darbdavio būtų atimta galimybė nutraukti darbo sutartį darbuotojui palankesnėmis sąlygomis, kai egzistuoja faktinės aplinkybės darbdaviui inicijuoti darbo sutarties nutraukimą DK 57 straipsnio pagrindu. Įstatymo leidėjas, DK 59 straipsnio 1 dalyje duodamas nuorodą į DK 57 straipsnį, nustatė ne imperatyvų draudimą atleisti darbuotoją DK 59 straipsnio pagrindu, kai faktinės aplinkybės darbdaviui suteikia teisę atleisti darbuotoją DK 57 straipsnio pagrindu, bet suteikė teisę darbdaviui pasirinkti vieną iš dviejų pagrindų (kai darbuotojas atleidžiamas be jo kaltės), t. y. neuždraudė esant DK 57 straipsnyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms atleisti darbuotoją jam palankesnėmis sąlygomis (DK 59 straipsnio pagrindu) ir išmokėti didesnę išeitinę išmoką, taip išvengiant neigiamų pasekmių ateityje.

23.4. Atsakovė daro tik prielaidas, kad liudytojai „galėjo“ liudyti atsakovės nenaudai, todėl vertinti byloje esančius liudytojų parodymus kaip nepatikimus, remiantis subjektyvia atsakovės nuomone, nėra pagrindo, nes šalių parodymai nebuvo prieštaringi, o vienas kitą papildantys. Be to, teismas turi teisę, bet ne pareigą tokius įrodymus vertinti kaip nepatikimus. Šiuo atveju ne apeliacinės, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Faktas, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytas įrodymų vertinimas skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, nėra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas gana išsamiai nurodė, kokios faktinės aplinkybės leido prieiti prie konkrečių išvadų. Pažymėta ir tai, kad darbdavio sprendimą nutraukti darbo sutartį su atsakove lėmė būtent jos netinkamos asmeninės savybės ir netoleruotinas elgesys atliekant jai pavestas funkcijas bei bendraujant su kitais kolegomis.

23.5. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Darbuotojo atleidimas nuo žyminio mokesčio užtikrina veiksmingą jo teisių gynimo įgyvendinimą, tačiau, nepaisant to, darbuotojas, inicijuodamas ginčą teisme, vis dėlto nėra atleidžiamas nuo pareigos sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo esmė – laimėjusiai šaliai atlyginti jos išlaidas, kurias ji patyrė siekdama apginti pažeistą teisę ar gintis nuo nepagrįstų reikalavimų. Analizuojant žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų institutus, matyti skirtinga jų paskirtis, nors jais siekiama ir panašių tikslų (pvz., atgrasyti šalis nuo nepagrįstų reikalavimų bei teismo proceso inicijavimo). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsni). Akivaizdu, kad sąžininga šalis, kurios naudai buvo priimtas teismo sprendimas, negali patirti nuostolių dėl kitos šalies nepagrįstų reikalavimų, todėl kasaciniame skunde pateikti atsakovės argumentai dėl jos atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų dalies, kurią sudaro žyminis mokestis, atlyginimo yra nepagrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 59 straipsnio aiškinimo ir taikymo

24. Darbo teisės normų aiškinimo principus reglamentuoja DK 5 straipsnis. Jame nustatyta, kad: siekiant užtikrinti DK sistemiškumą ir jo struktūrinių dalių suderinamumą, taikomos šio kodekso normos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą ir struktūrą (1 dalis); darbo teisės normose vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto aišku, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme; jeigu bendrinė ir specialioji žodžio reikšmės nesutampa, pirmenybė teikiama specialiajai žodžio reikšmei (2 dalis); nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į DK ir aiškinamos normos tikslus ir uždavinius (3 dalis). Taigi, šios teisės normos įtvirtina sisteminio, gramatinio (lingvistinio) ir teleologinio DK normų aiškinimo taisyklių taikymą. Teisėjų kolegija, šioje nutartyje aiškindama DK normas, vadovaujasi DK 5 straipsnyje įtvirtintomis teisės normų aiškinimo taisyklėmis.

25. DK 53 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties pasibaigimo pagrindus, nustatyta, kad darbo sutartis pasibaigia: nutraukus darbo sutartį šalių susitarimu (1 punktas); nutraukus darbo sutartį vienos iš šalių iniciatyva (2 punktas); nutraukus darbo sutartį darbdavio valia (3 punktas); nutraukus darbo sutartį nesant šalių valios (4 punktas); mirus darbo sutarties šaliai – fiziniam asmeniui (5 punktas); Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka, kai neįmanoma nustatyti darbdavio – fizinio asmens ar darbdavio atstovų buvimo vietos (6 punktas); kitais šiame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais (7 punktas).

26. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia reglamentuotas DK 59 straipsnyje. Jame nustatyta, kad darbdavys, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas ar įstaigas, išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmones, viešąsias įstaigas, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banką, turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų DK 57 straipsnio 1 dalyje, įspėjęs prieš tris darbo dienas ir sumokėjęs ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (1 dalis); darbo sutartis šio straipsnio pagrindu negali būti nutraukta dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo Pranešėjų apsaugos įstatymo nustatyta tvarka, dalyvavimo byloje prieš darbdavį, kaltinamą teisės pažeidimais, taip pat dėl kreipimosi į administracinius organus dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, ketinimo turėti vaiką (vaikų), įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, amžiaus ar kitų diskriminacinių motyvų (2 dalis).

27. Aiškinant DK 59 straipsnio santykį su DK 53 straipsniu ir su DK 54–58, 60, 62 straipsniais, reglamentuojančiais kitus konkrečius darbo sutarties pasibaigimo pagrindus, konstatuotina, kad DK 59 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytas savarankiškas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas ir nustatyta šiuo pagrindu nutraukiant darbo sutartį taikytina konkreti darbo sutarties nutraukimo tvarka. Šiame straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu įtvirtinta galimybė darbdaviams, išskyrus konkrečiai įvardytus, lanksčiau, lyginant su anksčiau buvusiu teisiniu reglamentavimu, nutraukti darbo sutartį, įtvirtinta platesnė jų diskrecija spręsti dėl darbo santykių pabaigimo.

28. Aiškinant DK 59 straipsnį konstatuotina, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu darbo sutartis gali būti nutraukta, kai: tam yra darbdavio iniciatyva, išreikšta DK 64 straipsnio nustatyta tvarka; egzistuoja teisėta, pakankama priežastis (viena ar kelios), lemianti konkretaus darbdavio poreikį nutraukti darbo sutartį; ši priežastis nėra nurodyta DK 57 straipsnio 1 dalyje ir nepatenka tarp nurodytų DK 59 straipsnio 2 dalyje.

29. Priežastis nutraukti darbo sutartį DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu gali būti susijusi su darbuotojo asmeniu, jo elgesiu darbe, kvalifikacija, darbdavio padėtimi ir kt., jos pasirinkimas konkrečiu atveju yra darbdavio diskrecija, tačiau, kaip minėta, ji turi būti realiai egzistuojanti (t. y. ne tariama ar išgalvota), teisėta, pakankama, kad pagrįstų darbo sutarties nutraukimą, ir nepatenkanti tarp nurodytų DK 57 straipsnio 1 dalyje, 59 straipsnio 2 dalyje.

30. Nutraukiant darbo sutartį darbdavio valia turi būti laikomasi DK 64 straipsnio, reglamentuojančio įspėjimą nutraukti darbo sutartį, reikalavimų.

31. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, negali darbo sutarties nutraukimo pagrįsti kitokia priežastimi nei nurodyta jo įspėjime darbuotojui nutraukti darbo sutartį. Jeigu įspėjime nurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis jo (įspėjimo) termino eigos metu išnyko ar panašiai (pavyzdžiui, darbdavys atsisakė ketinimo nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojui įteiktame įspėjime nurodytos priežasties), o atsirado kita priežastis, darbdavio nuomone, suteikianti jam teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, tai darbdavys, norėdamas nutraukti darbo sutartį dėl kitos priežasties, privalo iš naujo įspėti darbuotoją.

32. Nutraukiant darbo sutartį darbdavio valia turi būti laikomasi DK 65 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties pasibaigimo įforminimą, reikalavimų. Darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį turi atitikti DK 65 straipsnio 3 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus, t. y. jis turi būti išreikštas raštu, jame nurodoma darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena. Taigi, pagal šios teisės normos nuostatas nėra reikalaujama, kad darbdavys sprendime nutraukti darbo sutartį nurodytų ir darbo sutarties nutraukimo priežastį.

33. Atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys (DK 214 straipsnio 3 dalis). Dėl to darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga.

34. Nagrinėdami darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu teisėtumo, darbo ginčus nagrinėjantys organai, be kita ko, turi tirti ir nustatyti priežasties, kuria darbdavys grindė darbo sutarties nutraukimą, realumą ir teisėtumą, turi įvertinti, ar darbdavys turėjo pagrindą nuspręsti, kad buvo pakankama priežastis nutraukti darbo sutartį.

35. Darbdavio veiksmai ir sprendimai konkrečioje situacijoje vertintini pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.

Dėl DK 59 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

36. Atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino DK 59 straipsnio 1 dalį, nes padarė išvadą, kad darbuotojas gali būti atleistas iš darbo DK 59 straipsnio pagrindu ir dėl priežasčių, nurodytų DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

37. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas nurodyta šios nutarties 28, 29 punktuose, šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu. DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkte, be kita ko, įtvirtinta darbo sutarties nutraukimo priežastis – darbuotojo atsisakymas dirbti pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis. Konstatuotina, kad dėl šios priežasties darbo sutartis negali būti nutraukta DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šią teisės normą, skundžiamoje nutartyje nurodydamas, jog net ir tuo atveju, jeigu tikrąja atsakovės atleidimo iš darbo priežastimi būtų įvardytas darbdavio siekis biuro administratoriaus pareigas einančiam darbuotojui mokėti mažesnį darbo užmokestį, įstatymas nedraudžia darbdaviui išreikšti valios nebetęsti darbo santykių su darbuotoju darbdavio netenkinančiomis darbo sąlygomis, tokius santykius nutraukiant DK 59 straipsnio pagrindu.

38. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad tikroji priežastis, suformavusi darbdavio valią ir nulėmusi jos atleidimą iš darbo, yra jos nesutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Tokią poziciją patvirtino liudytoja D. K., šio fakto neneigė ir ieškovės direktorius. Skunde teigiama, kad tai leidžia daryti išvadą, jog darbdavio valia atleisti atsakovę buvo nulemta DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų priežasčių.

39. Teisėjų kolegija pastaruosius kasacinio skundo teiginius vertina kaip nesudarančius kasacinio nagrinėjimo dalyko ir jų nenagrinėja, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo, juose keliamas fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

40. Atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pernelyg plačiai aiškino DK 59 straipsnio 1 dalį, sumenkino darbuotojo atleidimo iš darbo priežasties svarbą ir nukrypo nuo kitų apygardos teismų formuojamos praktikos (žr. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTE2NzQtOTEwLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1674-910/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1674-910/2018">e2A-1674-910/2018</a>; 2019 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTM3OS04NTIvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1379-852/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1379-852/2019">2A-1379-852/2019</a>; kt.). Apeliacinės instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pagal DK 59 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą darbdavys neprivalo įrodyti darbuotojo elgesio pavyzdžių, kurie lemtų objektyvią išvadą, kad tolesni darbo santykiai yra negalimi, neprivalo įvardyti ir vėliau objektyviai įrodyti darbuotojo elgesio neteisėtumo ar netinkamumo, kaip darbo santykių nutraukimo priežasties. Anot atsakovės, darbo sutarties nutraukimo pagal DK 59 straipsnį atveju darbuotojui turi būti žinomos dalykiniais argumentais pagrįstos priežastys, lemiančios išvadą, kad dėl jų darbuotojas negali tinkamai vykdyti savo darbo funkcijų. Tokių priežasčių realumas (ne svarbumas) objektyviai turėtų būti patikrinamas, nes priešingu atveju susidarytų situacija, kai darbo sutartis su darbuotoju DK 59 straipsnio pagrindu galėtų būti nutraukiama net dėl išgalvotų priežasčių.

41. Teisėjų kolegija, vertindama kasacinio skundo argumentus, kuriais nurodoma į apeliacinės instancijos teismo nukrypimą nuo kitų apygardos teismų formuojamos praktikos, pažymi, kad kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas). Kita vertus, kasacinio teismo ne kartą nurodyta ir tai, kad kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas; kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 36 punktas). Taigi atsakovės kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo kitų apygardos teismų formuojamos praktikos, nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas.

42. Remdamasi tuo, kas nurodyta šios nutarties 30, 33, 35 punktuose, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino DK 59 straipsnio 1 dalį, padarydamas nepagrįstas išvadas, jog pagal DK 59 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą darbdavys neprivalo įrodyti darbuotojo elgesio pavyzdžių, kurie lemtų objektyvią išvadą, kad tolesni darbo santykiai yra negalimi, neprivalo įvardyti ir vėliau objektyviai įrodyti darbuotojo elgesio neteisėtumo ar netinkamumo, kaip darbo santykių nutraukimo priežasties. Kaip jau minėta, įspėjime nutraukti darbo sutartį darbdavys turi nurodyti darbo sutarties nutraukimo priežastį, o atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, darbdavys privalo įrodyti tos priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą. Jos neįrodžius, darbdaviui gali atsirasti neigiamų teisinių pasekmių. Jeigu darbo sutarties nutraukimas buvo grindžiamas darbuotojo elgesio neteisėtumo ar netinkamumo priežastimi, tai, esant ginčui, darbdaviui tenka pareiga įrodyti buvusį darbuotojo elgesio neteisėtumą ar netinkamumą, tuo tarpu darbdavio subjektyvi valia pripažinti darbuotoją netinkamu yra akivaizdi ir atskirai neįrodinėtina. Siekdamas sau palankaus ginčo išsprendimo rezultato darbdavys buvusį darbuotojo elgesio neteisėtumą ar netinkamumą turėtų įrodyti tokiu įrodinėjimo standarto lygmeniu, kuris darbo ginčą nagrinėjančiam organui, darbdavio veiksmus ir sprendimus vertinant pagal bonus pater familias etaloną, teiktų pagrindą padaryti pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad darbdavys turėjo pakankamą pagrindą nuspręsti, jog buvo pakankama priežastis nutraukti darbo sutartį.

Dėl įrodymų vertinimo

43. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimo darbo bylose teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nes šis teismas: rėmėsi liudytojų, kurie dirba pas ieškovę, parodymais, be kita ko, liudytojų D. Ž., R. Č., V. Č., E. A. parodymais, nors pastarųjų parodymai prieštaravo jų raštu 2019 m. sausio 7–9 d. pasirašytiems patvirtinimams apie tinkamą atsakovės elgesį; esant prieštaravimų tarp liudininkų parodymų, galėjo rengti žodinį bylos nagrinėjimą, o ne priimti atsakovei nepalankias išvadas visapusiškai neištyręs visų galimų įrodymų ir nepašalinęs prieštaravimų tarp jų; apie atsakovės elgesį darbe sprendė ir iš teismo posėdžio garso įrašo, nors atsakovė, neatstovaujama advokato, galėjo į tam tikras situacijas atitinkamai reaguoti dėl emocinės įtampos, patiriamos bylos nagrinėjimo metu; tik iš garso įrašų vertino liudytojų parodymus ir padarė priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėjęs tiesiogiai žodinio proceso tvarka; spręsdamas, kad atsakovė yra atsakinga už kolektyvo susiskaldymą, neatsižvelgė į jos einamas pareigas, t. y. kaip biuro administratorė ji negalėjo suskaldyti kolektyvo ar būti atsakinga už jo darną.

44. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ny05NjkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-87-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-87-969/2017">3K-3-87-969/2017</a>, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktOTE2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-916/2017">3K-3-229-916/2017</a> 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-253/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-253/2010">3K-3-253/2010</a>). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-139/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-139/2010">3K-3-139/2010</a>; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-465/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-465/2012">3K-3-465/2012</a>; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDItNjg0LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-42-684/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-42-684/2019">e3K-3-42-684/2019</a> 30 punktą).

45. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

46. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Taip pat ir aplinkybė, kad asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai iš šalių palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, o jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Civilinėse bylose kaip liudytojai gali būti apklausiami darbdavio darbuotojai ar buvę darbuotojai, jeigu jie žino aplinkybes, turinčias ryšį su byla (CPK 189 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad jie gali būti suinteresuoti bylos aplinkybių tam tikru nustatymu vienos iš šalių interesais ar savo interesais (kad išvengtų atsakomybės už pažeidimus, kad jiems būtų sudarytos geresnės galimybės darbui ar karjerai arba kt.), nėra pagrindas atsisakyti juos apklausti kaip liudytojus, bet turi įtakos parodymų įvertinimui. Kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-158/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-158/2008">3K-3-158/2008</a>).

47. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, nustatant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-484/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-484/2013">3K-3-484/2013</a>). Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-231/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-231/2008">3K-3-231/2008</a>). Byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis, arba, priešingai, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nenustatytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013; 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-484/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-484/2013">3K-3-484/2013</a>).

48. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Taigi iš minėtų normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, kuri įgyvendinama atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTI4LTQ2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-128-469/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-128-469/2017">e3K-3-128-469/2017</a>, 22 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

49. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas nurodyta šios nutarties 47, 48 punktuose, įvertinusi atsakovės kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, ją išnagrinėdamas rašytinio proceso tvarka ir iš naujo įvertindamas byloje esančius įrodymus, surinktus ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tarp jų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įraše užfiksuotus liudininkų parodymus, nepažeidė proceso teisės normų. Į šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas įėjo byloje esančių įrodymų įvertinimas iš naujo ir tai buvo apeliacinės instancijos teismo pareiga. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nenustatytomis. Tačiau tokios apeliacinės instancijos teismo išvados turi būti pagrįstos, atitikti byloje surinktus įrodymus, įvertintus laikantis įrodymų vertinimo taisyklių.

50. Šioje byloje šalių darbo sutarties nutraukimo faktinį pagrindą sudariusios aplinkybės (priežasties) – atsakovės elgesio, kuriančio įtampą tarp bendrovės darbuotojų ir neigiamai veikiančio darbinę aplinką, – buvimą ar nebuvimą šalys įrodinėjo savo (ieškovė – per atstovą (direktorių), atsakovė – tiesiogiai) paaiškinimais, liudytojų – pas ieškovę dirbančių asmenų, buvusių atsakovės bendradarbiais, – parodymais, atsakovė taip pat rėmėsi rašytiniu įrodymu – jai įteikto įspėjimo dėl atleidimo iš darbo lapo kitoje pusėje jos surinktais dalies buvusių bendradarbių (dvidešimt dviejų ieškovės darbuotojų) parašais po įrašu, kad ji (atsakovė) įtampos nekelia. Pirmosios instancijos teisme ieškovės prašymu kaip liudytojai buvo apklausti D. Ž., R. Č., V. Č., E. A., kurie buvo pasirašę po minėta nuoroda atsakovei įteikto įspėjimo dėl atleidimo iš darbo lapo kitoje pusėje, taip pat D. L. ir D. J., o atsakovės prašymu kaip liudytojai buvo apklausti R. I., D. Ž., D. K.

51. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovė neįrodė atsakovės atleidimo iš darbo priežasties pagrįstumo,

52. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada stokoja aiškumo, nėra tinkamai motyvuota ir pagrįsta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, jog tokia jo išvada dėl liudytojų D. Ž., R. Č., V. Č., E. A. parodymų (ne)vertinimo yra padaryta dėl šių liudytojų buvimo darbo santykiais susietų su ieškove ir šia prasme jų priklausomybės nuo ieškovės. Tokią išvadą grįsdamas tuo, kad šie liudytojai yra susieti darbo santykiais su ieškove ir šia prasme priklausomi nuo jos, pirmosios instancijos teismas iš esmės analogišką vertinimą turėjo taikyti ir kitų ieškovės prašymu apklaustų liudytojų parodymams, tačiau teismas liudytojų D. L., D. J. parodymų neįvertino kaip nepatikimų (nepakankamai patikimų), o juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visuma sprendė, kad šių liudytojų parodymai greta kitų įrodymų nėra pakankami ieškovės ieškinio pagrindą sudariusios aplinkybės buvimui konstatuoti. Nurodyti argumentai taip pat teikia pagrindą padaryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai interpretavo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė nesivadovausiantis ieškovės iniciatyva kviestų liudytojų D. Ž., R. Č., V. Č., E. A. parodymais dėl jų priklausomybės nuo ieškovės.

53. Nors liudytojų D. Ž., R. Č., V. Č., E. A., atsižvelgiant į jų pasirašymą atsakovei įteikto įspėjimo dėl atleidimo iš darbo lapo kitoje pusėje po vertinamojo pobūdžio išvada, kad atsakovė įtampos nekelia, parodymai teisme, esą atsakovė vis dėlto kelia įtampą, galėtų būti vertinami kaip prieštaringi ir dėl to nepatikimi, tačiau šių liudytojų parodymuose yra faktinių duomenų apie aplinkybes, turinčias ryšį su byla, t. y. apie konkretų faktinį atsakovės elgesį darbe, gautų šiems liudytojams tiesiogiai stebint, klausant, dalyvaujant atitinkamuose įvykiuose, t. y. tiesiogiai gavus informaciją, kurią apibendrinus vėliau jos pagrindu gali būti padaromos atitinkamos vertinamojo pobūdžio išvados. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pastarieji šių liudytojų parodymuose esantys faktiniai duomenys yra reikšmingi šioje byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti, jie, juo labiau atsižvelgiant į ginčo esmę, negali būti iš karto atmetami kaip savaime stokojantys patikimumo, o turi būti vertinami atsižvelgiant į jų turinį, santykį su kitais byloje surinktais įrodymais ir įrodymų visuma. Spręstina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatliko tokio nurodytų liudytojų parodymų vertinimo ir taip netinkamai taikė proceso teisės normas.

54. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir visų liudytojų parodymus, atsižvelgė į jų turinį, santykį su kitais byloje surinktais įrodymais ir įrodymų visuma bei savo išvadas dėl įrodymų vertinimo ir, jais remiantis, nustatytų faktinių bylos aplinkybių pagrindė teisiniais ir faktiniais argumentais. Teisėjų kolegija, proceso teisės laikymosi aspektu įvertinusi apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas visus ieškovės prašymu apklaustų liudytojų parodymus turėjo įvertinti kaip nepatikimus, o, taip neįvertinęs, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo taisyklių.

55. Kaip jau minėta šios nutarties 44 punkte, teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus, o įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas nurodyta, proceso teisės laikymosi aspektu patikrinusi ir įvertinusi apeliacinės instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad atsakovės kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė nepašalinęs prieštaravimų tarp atsakovės prašymu apklaustų liudytojų parodymų ir ieškovės prašymu apklaustų liudytojų parodymų, susijusių su atsakovės charakterizavimu, neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo taisyklių.

56. Kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas apie jos elgesį darbe sprendė ir iš teismo posėdžio garso įrašo, nors ji, neatstovaujama advokato, galėjo į tam tikras situacijas atitinkamai reaguoti dėl emocinės įtampos, patiriamos bylos nagrinėjimo metu, ir kad spręsdamas, jog atsakovė yra atsakinga už kolektyvo susiskaldymą, teismas neatsižvelgė į jos einamas pareigas, t. y. tai, kad ji, kaip biuro administratorė, negalėjo suskaldyti kolektyvo ar būti atsakinga už jo darną, atsakovė skunde nenurodo kasacijos pagrindo buvimą patvirtinančių teisinių argumentų. Dėl to teisėjų kolegija šiuos atsakovės kasacinio skundo teiginius vertina kaip neatitinkančius CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo, nesudarančius kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl jų nepasisako (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, taip pat žr. šios nutarties 39 punktą).

Dėl žyminio mokesčio priteisimo

57. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo nesutinkanti su apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš jos priteisė ieškovei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – po 75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto pateikiant ieškinį ir apeliacinį skundą. Atsakovės teigimu, žyminis mokestis iš jos ieškovės naudai nepriteistinas, nes ji (atsakovė) nuo tokio mokesčio mokėjimo yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, žyminio mokesčio nepriteisimas reikštų veiksmingos teisinės gynybos priemonės garantavimą silpnesniajai darbo ginčo šaliai.

58. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad CPK 83 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tarp jų – ir darbuotojai bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių (1 punktas). Jie atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 83 straipsnio 2 dalis). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ši proceso teisės normos nuostata reiškia, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, antroji šalis apmoka visas turėtas bylinėjimosi išlaidas net ir tada, kai ši antroji šalis pagal CPK 83 straipsnį yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-436/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-436/2007">3K-3-436/2007</a>; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-662/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-662/2013">3K-3-662/2013</a>). Tokios teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės kasacinio teismo praktikoje laikomasi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjYtNzAxLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-66-701/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-66-701/2019">e3K-3-66-701/2019</a> 90, 92, 94 punktus; 2020 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY4NC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-684/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-684/2020">e3K-3-158-684/2020</a> 39, 40 punktus). Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, į jo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (CPK 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi nagrinėjamu atveju ir atsakovė – darbuotoja, patenkinus ieškovės ieškinį, turi apmokėti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą žyminį mokestį už paduotus ieškinį ir apeliacinį skundą.

59. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 93 straipsnio 1 dalį bei nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos.

Dėl bylos procesinės baigties

60. CPK 359 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje nurodytus pagrindus. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

61. Šioje nutartyje konstatuota (žr. šios nutarties 37, 42, 52 punktus), kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino DK 59 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai interpretavo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, susijusius su atitinkamų liudytojų parodymų (ne)vertinimu. Siekiant nustatyti, ar dėl šių nustatytų pažeidimų yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, vertintina, ar šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

62. Įvertinusi nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų interpretavimo faktą, nepagrįsto interpretavimo apimtį, reikšmę, dėl jo kilusias teisines pasekmes, tikėtinas nepagrįsto interpretavimo priežastis, tai, kad, kaip jau konstatuota šioje nutartyje (žr. šios nutarties 52 punktą), aptariamu aspektu aktuali pirmosios instancijos teismo išvada stokoja aiškumo, nėra tinkamai motyvuota ir pagrįsta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų interpretavimas apeliacinės instancijos teisme nevertintinas kaip galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Taigi, jis vertintinas kaip nesudarantis pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą sprendimą.

63. Vertinant, ar nustatytas netinkamas DK 59 straipsnio 1 dalies aiškinimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir nepagrįstai pasisakė dėl darbdavio pareigų nurodyti ir įrodyti darbo sutarties nutraukimo priežastį, šioje byloje atsakovei įteiktame įspėjime nutraukti darbo sutartį esant darbdavio nurodytai darbo sutarties nutraukimo priežasčiai, apeliacinės instancijos teismas tyrė ir, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad priežastis, kuria darbdavys grindė darbo sutarties nutraukimą, egzistavo. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė fakto, jog darbo sutartį su atsakove ieškovė nutraukė dėl kitos, nei jo nurodyta įspėjime nutraukti darbo sutartį, priežasties, t. y. nenustatė, kad darbo sutarties nutraukimo priežastimi buvo, kaip teigia atsakovė, jos nesutikimas dirbti už sumažintą darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė padaręs išvadas, kad ieškovė apskritai neturi teisės nutraukti darbo sutartį DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu ir kad ieškovė neįrodė priežasties, kuria grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimo. Apeliacinės instancijos teismas byloje vertino, ar darbdavys turėjo pakankamą pagrindą nutraukti darbo sutartį, ir sprendė, kad įmonės vadovas turėjo teisę priimti valinį sprendimą inicijuoti darbo sutarties su atsakove nutraukimą DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Teisės taikymo aspektu patikrinus skundžiamą sprendimą nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ar netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nors apeliacinės instancijos teismas ir netinkamai aiškino DK 59 straipsnio 1 dalį nurodydamas, kad net ir tuo atveju, jeigu tikrąja atsakovės atleidimo iš darbo priežastimi būtų įvardytas darbdavio siekis biuro administratoriaus pareigas einančiam darbuotojui mokėti mažesnį darbo užmokestį, įstatymas nedraudžia darbdaviui išreikšti valią nebetęsti darbo santykių su darbuotoju darbdavio netenkinančiomis darbo sąlygomis, tokius santykius nutraukiant DK 59 straipsnio pagrindu, tačiau šis netinkamas įstatymo aiškinimas nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo realiai nebuvo pritaikytas ir nesukėlė teisinių pasekmių, nes apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad egzistavo darbdavio įspėjime nutraukti darbo sutartį darbdavio nurodyta priežastis, kuria darbdavys grindė darbo sutarties nutraukimą, – elgesys, kuriantis įtampą tarp bendrovės darbuotojų ir neigiamai veikiantis darbinę aplinką. Į tai atsižvelgdama teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas netinkamas DK 59 straipsnio 1 dalies aiškinimas apeliacinės instancijos teisme nevertintinas kaip galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Taigi, jis vertintinas kaip nesudarantis pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą sprendimą.

64. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pagrindo kasacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Dėl to jis paliktinas iš esmės nepakeistas, tik jo motyvai koreguotini taip, kaip nurodyta šioje nutartyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

66. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos.

67. Ieškovė prašo priteisti kasaciniame teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, pateikė įrodymus, kad turėjo 847 Eur tokių išlaidų. Ieškovės prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytų dydžių, dėl to jos prašymas tenkintinas, ieškovei iš atsakovės priteistina 847 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės butų ūkis“ (j. a. k. 151005356) iš atsakovės D. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 847 (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas