Baudžiamoji byla Nr. 2K-200-696/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-58118-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.6;
1.2.3.1.2.9;
1.2.3.1.2.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
gynėjams advokatams Silvai Mardosaitei, Artūrui Šukevičiui,
nuteistiesiems I. T., A. K.,
nukentėjusiajai R. Š.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal laikinai einančio Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Rolando Imbraso kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžiu:
A. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus laisvės atėmimu trylikai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.
I. T. (I. T.) nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.
Pritaikius BK 64 straipsnio 3 dalį, ši bausmė subendrinta su neatlikta bausmės dalimi, paskirta Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. baudžiamuoju įsakymu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir dešimčiai dienų.
Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nuosprendis pakeistas:
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria I. T. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus, ir I. T. dėl šio kaltinimo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta pagal BK 180 straipsnio 2 dalį bausmė subendrinta su neatlikta bausmės dalimi, paskirta Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. baudžiamuoju įsakymu, ir I. T. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir dešimčiai dienų.
A. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktų į 129 straipsnio 2, 6, 9 punktus ir jai paskirta laisvės atėmimo dvylikai metų dešimčiai mėnesių bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmė, paskirta pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų ir dešimčiai mėnesių.
Iš nuosprendžio pašalinta A. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose, ji įvykdė veikdama bendrininkų grupe.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
1. I. T. ir A. K. nuteisti už tai, kad 2015 m. spalio 19 d., apie 19.30 val., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, iš anksto susitarę ir turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, t. y. J. B. televizorių, įsibrovė į jam priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Ukmergės rajone, Pabaisko seniūnijoje, Pabaisko miestelyje, (duomenys neskelbtini), t. y. J. B. atidarius įėjimo duris, A. K. jį pastūmė, todėl jis nukrito ant grindų, ir gulinčiam J. B. bendrais veiksmais sudavė daugybę smūgių rankomis ir kojomis bei tyrimo metu nenustatytais kietais bukais daiktais, turinčiais plačius, pailgus, šiurkščius paviršius, į įvairias kūno vietas, šiais savo veiksmais padarė jam galvos sumušimą, kuris pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis ir muštinėmis, plėštinėmis žaizdomis veide, dešiniųjų viršutinių antro ir trečio dantų visišku išnirimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į juos, taip padarė sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir pagrobė nukentėjusiajam priklausantį televizorių „Funai“, kurio vertė 300 Eur.
1.1. Po to A. K., viršydama susitarimo ribas, t. y. veikdama vykdytojo eksceso sąlygomis, dėl savanaudiškų paskatų ant J. B., kuris buvo be sąmonės ir bejėgiškos būklės, užmetė degantį audeklą, todėl nukentėjusysis patyrė 46 proc. IV0, 15 proc. III–IV0, 5 proc. II–III0 kūno paviršiaus nudegimus (dėl to negalima visiškai nustatyti J. B. padarytų sužalojimų kiekio, lokalizacijos, sunkumo laipsnio), t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, jie komplikavosi nudegiminiu šoku ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį.
2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išteisindama I. T. dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus, savo sprendimą motyvavo tuo, kad neįrodytas I. T. dalyvavimas padarant kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Sprendimą dėl A. K. veikos perkvalifikavimo iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktų į 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus teisėjų kolegija pagrindė tuo, kad A. K. siekė nuslėpti ne kitą nusikaltimą, o jos įvykdytą J. B. nužudymą, todėl A. K. veiksmai neatitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyto veiką kvalifikuojančio požymio. Sprendimą iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose, ji padarė veikdama bendrininkų grupe, teisėjų kolegija motyvavo tuo, kad A. K. šį nusikaltimą padarė veikdama viena, o ne kartu su bendrininku I. T.
3. Kasaciniu skundu laikinai einantis Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Rolandas Imbrasas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį be pakeitimų.
3.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas I. T. dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.1.1. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų tarpusavio susitarimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129-976/2016). Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, pakanka to, kad bendrininkams yra žinoma susitarimo esmė ir ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-199-697/2016). Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra duomenų, jog abu nuteistieji iki plėšimo veiksmų pradžios ar jų darymo metu susitarė nužudyti J. B. jį padegdami, ir kad I. T. niekuo neprisidėjo prie J. B. nužudymo, nepagrįsta. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad I. T. kartu su A. K. smurtavo prieš J. B., tada I. T. nuėjo į kitą kambarį, pagrobė televizorių ir ėjo link išėjimo iš namo. Eidamas jis girdėjo, kad A. K. garsiai pasakė, jog reikia J. B. padegti, nes tada niekas nieko neįtars. Po to I. T., nieko nepasakęs, išėjo iš namo, o netrukus, padegusi J. B., iš namo išėjo ir A. K. Iš šių aplinkybių matyti, kad ketinimas nužudyti J. B. nebuvo iš anksto susiformavęs, o kilo A. K. tada, kai J. B. buvo sumuštas, o I. T. nešė iš namo J. B. televizorių. A. K. išreiškus ketinimą padegti J. B., I. T. savo konkliudentiniais veiksmais – neišreikšdamas nesutikimo, prieštaravimo A. K. ketinimui (nors pats pripažino, kad girdėjo A. K. žodžius), išreiškė nebylų, tačiau aiškų pritarimą jos veiksmams. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad I. T. pats smurtavo prieš J. B., šis dėl tokių jo veiksmų buvo praradęs sąmonę. Prokuroras pažymi, kad abu nuteistieji buvo suinteresuoti padegdami J. B. nuslėpti įvykdytą plėšimą, nes kitaip jis taptų žinomas, o susiklosčiusios aplinkybės buvo tam palankios – nukentėjusysis J. B. buvo be sąmonės, padegimas nereikalavo abiejų bendrininkų pastangų. Prokuroro nuomone, I. T. iš A. K. pasakymo suprato šios ketinimą padegti nukentėjusįjį kaip neišvengiamai įvyksiantį faktą, atkreipia dėmesį į tai, kad I. T., jau vėliau matydamas iš nukentėjusiojo namo rūkstančius dūmus, nors padegimo fakto nematė, pasakė „smirda žmogiena“, o tai rodo, kad I. T. ne tik suvokė, kad A. K. padegs J. B., tačiau ir tai, kad toks padegimas sukels J. B. mirtį, nes dėl smurto sąmonę praradęs žmogus neturi galimybės pats išsigelbėti. Dėl to, prokuroro manymu, darytina išvada, kad bendrininkų susitarimas dėl plėšimo šio nusikaltimo darymo metu peraugo į susitarimą dėl nukentėjusiojo J. B. nužudymo. Pagal teismų praktiką kaltais dėl nužudymo laikomi ne tik tie bendrininkai, kurie tiesiogiai atliko veiksmus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, bet ir tie, kurie, turėdami panašų kaltės turinį, tyčios kryptingumą, bendrą sumanymą nužudyti, atliko veiksmus (nebūtinai tapačius), nukreiptus į nukentėjusiojo gyvybės atėmimą, taip pat tie, kurie, esant bendram sumanymui nužudyti nukentėjusįjį, netrukdė ar savo neveikimu iš esmės pritarė kitų asmenų veiksmams tiesiogiai atimant gyvybę nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-253/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-253/2009">2K-253/2009</a>, 2K-571/2010, 2K-313/2011, 2K-124/2014, 2K-184-746/2016), todėl I. T. trauktinas baudžiamojon atsakomybėn už J. B. nužudymą.
3.1.2. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai A. K. veiksmus įvertino kaip vykdyto ekscesą. Vykdytojo ekscesui būdinga, kad: 1) nėra bendrininkų veiksmų bendrumo; 2) iš anksto nežinoma apie vykdytojo veiksmus. Prokuroras nurodo, kad vykdytojo ekscesas galimas tik tada, kai apie nužudymą bendrininkai visai nekalbėjo, nebuvo kitų aplinkybių, iš kurių galima suprasti, kad tai įmanoma. Jau skunde nurodytos bylos aplinkybės rodo, kad I. T. buvo žinoma apie A. K. veiksmus dar prieš jų atlikimą, nes ši garsiai išreiškė savo ketinimą padegti J. B. I. T. šiam ketinimui neprieštaravo, o tai patvirtina I. T. ir A. K. tikslų bendrumą. Apeliacinės instancijos teismas nesuteikė A. K. garsiai I. T. išreikštam ketinimui reikšmės, motyvuodamas tuo, kad I. T. tokiais A. K. žodžiais nepatikėjo, tačiau šiai išvadai pagrįsti nuosprendyje nenurodė jokių įrodymų. Bylos aplinkybės, kad atėję pas J. B. į namus I. T. ir A. K. pradėjo vartoti prieš jį smurtą, kad, I. T. išėjus į kitą kambarį ir paėmus televizorių, A. K. toliau smurtavo prieš J. B., o po to už kojų jį nutempė į virtuvę, kur degė krosnis, leidžia daryti išvadą, kad I. T. negalėjo nepatikėti realiu A. K. ketinimu padegti nukentėjusį J. B. ir negalėjo nesuprasti, kad ketinama jį nužudyti. Prokuroro nuomone, vertinant susiklosčiusią situaciją, svarbu ir tai, kad ketinimas nužudyti J. B. jį padegant A. K. kilo tada, kai nukentėjusysis buvo praradęs sąmonę ir buvo bejėgiškos būklės dėl abiejų bendrininkų smurtinių veiksmų. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti bylos duomenys nesudaro vientisos grandinės, patvirtinančios I. T. kaltę nužudžius J. B., prioritetą suteikė tiesioginiams įrodymams, todėl pažeidė nuostatą, kad tiesioginiai įrodymai neturi prioriteto prieš netiesioginius įrodymus.
3.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nekvalifikuodamas I. T. ir A. K. veikų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino faktą, kad I. T. ir A. K. atėjo pas J. B. turėdami tikslą jį apiplėšti. Byloje nustatyta, kad I. T. ir A. K., darydami plėšimą, neturėjo ketinimo J. B. nužudyti. Toks ketinimas kilo tik įvykdžius nusikalstamą veiką – sumušus J. B. ir paėmus jo televizorių. I. T. ir A. K. buvo nuteisti už tai, kad įvykdė nužudymą siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą – plėšimą, todėl jų veikos turėjo būti kvalifikuotos taikant BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog A. K., padegdama J. B., siekė nuslėpti jau įvykdytą nužudymą, nuosprendyje nėra pagrįsta jokiais įrodymais, prieštarauja ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu gautiems duomenims, kad I. T. ir A. K., prieš padegdami J. B., suprato ir žinojo, jog šis vis dar yra gyvas.
3.3. Kasatorius nurodo, kad, netinkamai pritaikius BK 24 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus, buvo padaryta netinkama išvada, kad A. K. nužudė J. B. veikdama viena, o ne veikdama bendrininkų grupe su I. T., tai nebuvo įvertinta kaip I. T. ir A. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
4. Laikinai einančio Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas R. Imbraso kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl I. T. bendrininkavimo su A. K. nužudant J. B.
5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. T. ir A. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus buvo nuteisti už tai, kad 2015 m. spalio 19 d. apie 19.30 val., veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į J. B. namus siekdami apiplėšti, I. T. paėmė nukentėjusiajam priklausantį 300 Eur vertės televizorių „Funai“ ir išnešė iš nukentėjusiojo namų, o A. K. tuo metu J. B. padegė, užmesdama ant be sąmonės gulinčio ir dėl ankstesnių bendrininkų smurtinių veiksmų bejėgiškos būklės esančio nukentėjusiojo degantį audeklą, taip I. T. ir A. K., veikdami bendrininkų grupe, iš savanaudiškų paskatų, siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą – plėšimą, itin žiauriai, suduodami daugybę smūgių, itin skausmingu būdu – padegdami, nužudė bejėgiškos būklės žmogų J. B.
5.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad I. T., bendrininkaudamas su A. K., nužudė J. B., ir dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus jį išteisino.
5.2. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai A. K. veiksmus įvertino kaip vykdytojo ekscesą. Prokuroras teigia, kad, A. K. išreiškus ketinimą padegti J. B., I. T. savo konkliudentiniais veiksmais – neišreikšdamas nesutikimo, prieštaravimo A. K. ketinimui (nors girdėjo A. K. žodžius), išreiškė nebylų, tačiau aiškų pritarimą jos veiksmams. Prokuroro nuomone, I. T. iš A. K. pasakymo suprato šios ketinimą padegti nukentėjusįjį kaip neišvengiamai įvyksiantį faktą, atkreipia dėmesį į tai, kad I. T. jau vėliau, matydamas iš nukentėjusiojo namo rūkstančius dūmus, nors padegimo fakto nematė, pasakė „smirda žmogiena“, o tai rodo, kad I. T. ne tik suvokė, jog A. K. padegs J. B., tačiau ir tai, kad toks padegimas sukels J. B. mirtį, nes dėl smurto sąmonę praradęs žmogus neturi galimybės pats išsigelbėti. Dėl to, prokuroro manymu, darytina išvada, kad bendrininkų susitarimas dėl plėšimo šio nusikaltimo darymo metu peraugo į susitarimą dėl nukentėjusiojo J. B. nužudymo.
6. Pagrindinis klausimas, nuo kurio sprendimo priklauso bylos baigtis, yra toks: ar A. K. veiksmai nužudant J. B. buvo vykdytojo ekscesas, ar J. B. nužudymas buvo bendrininkų bendrų suderintų veiksmų rezultatas?
6.1. Byloje nustatyta, kad A. K. ir I. T. susitarė nusikalstamu būdu pagrobti iš J. B. namų televizorių tuo metu, kai namie yra pats buto šeimininkas. Esant tokioms bylos aplinkybėms, aišku, kad pagrobti turtą galima tik atvirosios vagystės ar plėšimo būdu. Taigi bendrininkų susitarimas neabejotinai numatė galimą smurto panaudojimą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad bendrininkai susitarė ir numatė J. B. gyvybės atėmimą. Iš bylos medžiagos aišku, kad smurtas, siekiant užvaldyti J. B. televizorių, buvo panaudotas ir jį naudojo abu nuteistieji. Tačiau abiejų bendrininkų naudojamas smurtas J. B. mirties nesukėlė. Mirtį sukėlė A. K. vienasmeniškai naudotas smurtas, tuo metu, kai I. T., užvaldęs nukentėjusiojo televizorių, nešė jį iš kambario. Būtent tuo metu A. K., būdama prie nukentėjusiojo, užmetė ant jo degantį skudurą, dėl to nukentėjusysis mirtinai apdegė.
6.2. Teismai konstatavo, kad tuo metu, kai I. T. paėmė nukentėjusiajam priklausantį televizorių, prieš jam išeinant iš J. B. namo su televizoriumi, A. K. sakė, jog reikia padegti J. B., kad visi pagalvotų, jog jis girtas pats užsidegė, ir I. T. tai girdėjo. Šią aplinkybę teismai konstatavo atsižvelgdami į I. T. ikiteisminio tyrimo metu surašytą nuoširdų prisipažinimą, kuriame jis nurodė, kad girdėjo, kaip A. K. pasakė, jog „reikia užmušti ir padegti“, o apklausiamas kaip įtariamasis nurodė girdėjęs A. K. žodžius, kad „reikia padegti lavoną ir visi pagalvos, kad jis girtas pats užsidegė“. Tačiau I. T., nieko nepasakęs, išėjo su televizoriumi iš namo. Nors teismo posėdžių metu nei I. T., nei A. K. nepatvirtino šios aplinkybės, abu teismai laikė, kad ši aplinkybė nustatyta, tačiau ją interpretavo skirtingai.
6.3. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aptartais įrodymais, konstatavo, jog kaltinimo faktinės aplinkybės, kad J. B. padegė A. K., užmesdama ant jo degantį audeklą, ir kad I. T. žinojo ir pritarė tokiems jos veiksmams, pasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šių A. K. pasakytų žodžių I. T. nesureikšmino (nepatikėjo), todėl pasiėmęs televizorių išėjo. Tik po to, kai išėjo I. T. iš nukentėjusiojo namų, A. K. nuo krosnyje kūrenamos ugnies uždegė audeklą ir jį numetė ant bejėgiškos būklės J. B. Taigi tam, kad I. T. būtų laikomas J. B. nužudymo bendrininku, būtina nustatyti objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo nužudant J. B. požymius.
6.4. Nužudymas bendrininkaujant yra tada, kai keli asmenys susitarę bendrais veiksmais atima gyvybę kitam asmeniui. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nužudymas gali būti padarytas bet kokia bendrininkavimo forma. Pirmosios instancijos teismas konstatavo bendrininkų grupės požymį. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį nužudymo vykdytojas yra toks asmuo, kuris nukentėjusįjį nužudė pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis, arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl nužudymo nėra kalti. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu, suteikiant ginklą ar kitą nužudymo įrankį. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, jau darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia. Tačiau ir šiuo atveju vykdytojas savo veiksmais turi prisidėti prie gyvybės atėmimo.
6.5. Byloje nustatyta, kad pradinis bendrininkų susitarimas nenumatė nukentėjusiojo nužudymo. Su tuo sutinka ir prokuroras kasaciniame skunde. Tačiau nusikaltimo darymo metu susitarimo ribos gali būti pakoreguotos. Byloje nustatyta, kad kai I. T. nešė televizorių, jis girdėjo A. K. pasakytus žodžius, kad „reikia užmušti ir padegti“, „reikia padegti lavoną ir visi pagalvos, kad jis girtas pats užsidegė“, tačiau į juos nesureagavo nei žodžiais, nei fiziniais veiksmais, nei konkliudentiniais veiksmais. Teismai skirtingai interpretavo I. T. reakciją į A. K. pasakytus žodžius: jis sutiko su A. K. pasiūlymu (pirmosios instancijos teismo išvada), jis nesureikšmino A. K. pasakytų žodžių (apeliacinės instancijos teismo išvada). Galutiniam sprendimui šioje byloje svarbiausias momentas yra objektyviųjų bendrininkavimo požymių nustatymas. Pirmosios instancijos teismas A. K. ir I. T. pripažino nužudymo bendravykdytojais. Nusikaltimo bendravykdytojams yra keliami tam tikri reikalavimai. Pagrindinis iš jų – kiekvienas savo veiksmais turi prisidėti prie gyvybės atėmimo proceso. Nustatyta, kad I. T. niekaip nereagavo į A. K. žodžius dėl nukentėjusiojo padegimo, taigi jis savo veiksmais neprisidėjo prie J. B. gyvybės atėmimo. Vien subjektyviųjų bendrininkavimo požymių buvimas, į ką nurodo prokuroras, (jei būtų laikoma, kad I. T. sutiko su A. K. pasiūlymu) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti bendrininkavimą padarant nusikaltimą (šiuo atveju nužudymą). Išvada apie bendrininkavimą reikalauja tiek subjektyviųjų, tiek ir objektyviųjų bendrininkavimo požymių nustatymo. Tuo tarpu objektyviųjų bendrininkavimo požymių ir trūksta šioje byloje.
6.6. Be abejo, bendrininkavimas galimas ir tada, kai nužudymo procese dalyvauja tik vienas asmuo, o kiti atlieka padėjėjo, organizatoriaus, kurstytojo vaidmenį. Tačiau byloje nėra duomenų, kad I. T. būtų atlikęs padėjėjo, organizatoriaus, kurstytojo vaidmenį, padarant J. B. nužudymą.
6.7. Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išteisino I. T. dėl bendrininkavimo nužudant J. B., o A. K. pagrįstai panaikino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, – nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkto
7. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nekvalifikuodamas I. T. ir A. K. veikų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog A. K., padegdama J. B., siekė nuslėpti jau įvykdytą nužudymą, nuosprendyje nėra pagrįsta jokiais įrodymais, prieštarauja ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu gautiems duomenims, kad I. T. ir A. K., prieš padegdami J. B., suprato ir žinojo, kad šis vis dar yra gyvas.
7.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamieji smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdė siekdami pagrobti jo televizorių, o kūno padegimu buvo siekiama paslėpti jų abiejų įvykdyto plėšimo, būtent jo metu vykdyto fizinio smurto, pėdsakus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad A. K. padegė J. B., siekdama nuslėpti ne plėšimą, o nukentėjusiojo nužudymą, kurio lavoną netrukus pati padegė. Kadangi A. K. siekė nuslėpti savo pačios padarytą nusikaltimą, t. y. J. B. nužudymą, todėl jos veika, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.
7.2. Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistoji siekė nuslėpti savo pačios padarytą nužudymą. Reikalas tas, kad iš A. K. parodymų aiškėja, jog, panaudojusi smurtą prieš J. B. plėšimo metu, ji nežinojo, ar nužudė nukentėjusįjį. A. K., apklausta kaip įtariamoji, neparodė, kad ji suprato, jog užmušė J. B. ir jis jau yra negyvas, ir dėl to užmetė ant jo degantį skudurą. I. T., apklausiamas kaip įtariamasis, parodė, kad A. K. pasakė, jog „reikia padegti lavoną ir visi pagalvos, kad jis girtas pats užsidegė“. Tačiau nuoširdžiame prisipažinime jis nurodė, kad A. K. jam pasakė, jog „reikia užmušti ir padegti“. Tokios bylos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad ji siekė nuslėpti pačios padarytą nužudymą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo A. K. BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. K. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktų į 129 straipsnio 2, 6, 9 punktus ir šioje dalyje palikti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį. Palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu A. K. paskirtą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtą galutinę subendrintą bausmę.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
