Dėl antstolio patvarkymo pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-3-556/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:129.19.1; 131 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl antstolio patvarkymo pripažinimo neteisėtu; suinteresuoti asmenys – antstolė M. L., E. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami teisės normų, reglamentuojančių teismo nuosprendžiu konfiskuoto automobilio, kuris pripažintas nerealizuotinu, perdavimą įgaliotoms valstybės institucijoms šį turtą pripažinti atliekomis ir utilizuoti, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nuspręsta konfiskuoti E. S. priklausantį automobilį,,Mazda 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Vykdydama teismo nuosprendį, antstolės padėjėja 2009 m. balandžio 1 d. areštavo nurodytą automobilį ir informavo pareiškėją Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – pareiškėja) apie konfiskuotą turtą. Perduotino automobilio apžiūros metu nustačiusi, kad automobilis nerealizuotinas, pareiškėja atsisakė jį apskaityti ir realizuoti. 2009 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymu antstolė M. L. pavedė pareiškėjai perimti konfiskuotą automobilį.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti antstolės M. L. 2009 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymą neteisėtu ir jį panaikinti. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 20 punkte nustatyta, jog tuo atveju, kai konfiskuoto turto realizavimo terminas yra pasibaigęs arba nustatoma, kad šis turtas yra sugedęs, sugadintas ar pripažintas nerealizuotinu (netinkamu naudoti) ir dėl to negali būti parduodamas, toks turtas į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtraukiamas: jis pripažįstamas atliekomis institucijos, kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, sprendimu. Be to, pagal Taisyklių 6 punkto 2 pastraipą tuo atveju, jeigu mokesčių inspekcija neapskaito valstybės nuosavybėn perduotino nerealizuotino turto, tokį turtą privalo apskaityti kitos valstybės ar savivaldybės institucijos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 7 d. nutartimi pareiškimo netenkino.

Teismas nurodė, kad asmuo, pagal teismo sprendimą įgijęs nuosavybės teises, daikto savininku tampa nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi valstybė ginčo automobilio savininke tapo įsiteisėjus teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiui. Pagal CPK 692 straipsnį teismo konfiskuotą turtą antstolis perduoda realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, t. y. antstolis turi perduoti turtą savininkui – valstybei, kurios funkcijas perduodant, apskaitant, saugant, realizuojant, grąžinant ir pripažįstant atliekomis konfiskuotą ir kitą Taisyklėse nurodytą turtą, vykdo mokesčių inspekcija (Taisyklių 2 punktas). Teismas pažymėjo, kad Taisyklės, kaip poįstatyminis aktas, reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip valstybei perduoto turto tvarkytojos, veiksmus, susijusius su jose nurodytu turtu (Taisyklių 2 punktas), bet nesprendžia ir negali spręsti nuosavybės, kaip tokios, pripažinimo valstybei klausimo; tokios teisės neturi ir mokesčių inspekcija. Antstolis, vykdydamas teismo nuosprendį, privalo perduoti valstybės įgaliotai institucijai (šiuo atveju pareiškėjai) konfiskuotą turtą, o valstybės įgaliota institucija privalo jį priimti, nes šis turtas yra paimtas pagal įstatymą už asmens padarytą teisės pažeidimą. Jokie įstatymai nesieja teismo sprendimo dėl turto konfiskavimo vykdymo su tokio turto apskaitos tvarka, galimybe šį turtą realizuoti ar pan.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos atskirąjį skundą, 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 2008 m. gruodžio 19 d. teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos konfiskuoto automobilio savininke tapo valstybė. Teisėjų kolegija nurodė, kad antstolis yra įgaliotas perduoti konfiskuojamą turtą, tačiau jis neturi teisės disponuoti valstybei priklausančiu turtu (CPK 692 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą turi būti taikomos ne Taisyklių, t. y. poįstatyminio teisės akto, o CPK nuostatos, be to, svarbus ne faktinis, o teisinis daikto perdavimas. Teisiškai nuosavybė į ginčo automobilį pareiškėjai perėjo nuo minėto teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir jai tenka pareiga sutvarkyti nelikvidų turtą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad antstolė neturėjo įstatyminio pagrindo spręsti, jog automobilis nerealizuotinas ir turi būti perduotas kitiems asmenims (institucijoms), tokios teisės – veikti valstybės vardu – pareiškėja antstolei negalėjo deleguoti; pareiškėja pagal Taisyklių nuostatas turėjo perimti turtą iš perduodančiojo asmens (antstolės), o po to spręsti klausimą dėl šio įtraukimo į apskaitą arba pripažinimo nerealizuotinu; dėl antstolio įgaliojimų, realizuojant konfiskuotą turtą ir dėl mokesčių inspekcijos veiksmų, nustačius, kad turtas yra nerealizuotinas, jau yra suformuota teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2SA-33-345/2010; 2010 m. kovo 3 d., nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2SA-34-520/2010; 2010 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2SA-58-520/2010; kt.).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutartis ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisė į konfiskuotą turtą mokesčių inspekcijai pereina nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momento ir kad pagal Taisyklių nuostatas mokesčių inspekcija turtą iš perduodančio asmens (antstolės) turėjo perimti, o tik po to spręsti klausimus dėl jo įtraukimo į apskaitą ar pripažinimo atliekomis, yra nepagrįsta ir prieštarauja Taisyklių ir teisės aktų, įgyvendinančių Taisykles, nuostatoms. Kasatorės teigimu, ne mokesčių inspekcija, o valstybė tampa konfiskuoto turto savininke; mokesčių inspekcija šį turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, vadovaudamasi įstatymais ir kitais teisės aktais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 3 dalis) (toliau – Įstatymas). Valstybė turtą įgyja ne nuo teismo sprendimo (nuosprendžio) įsiteisėjimo, bet nuo konfiskuoto turto perėmimo momento, atitinkamai mokesčių inspekcija įgyja patikėjimo teisę valdyti, naudoti ir disponuoti konfiskuotu turtu nuo turto perdavimo jai ir perdavimo-priėmimo akto pasirašymo (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 9 straipsnio 5 dalis).

Pagal Taisyklių 4.4 punktą mokesčių inspekcija, gavusi raštišką pranešimą apie valstybei perduotiną turtą, per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos turi perimti turtą iš perduodančio asmens, jį įvertinti, prireikus atlikti ekspertizę ir surašyti Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. VA-123 patvirtintos formos turto apskaitos ir perdavimo aktą. Jeigu įvertinus turtą paaiškėja, kad jis mažavertis, netinkamas naudoti pagal paskirtį arba saugojimo išlaidos viršija jo vertę, mokesčių inspekcija jo neapskaito (Taisyklių 4.11 punktas), t. y. nepriima jo nei teisiškai, nei fiziškai. Pagal Taisyklių 11 punktą valstybės institucijų konfiskuotas turtas mokesčių inspekcijai turi būti perduotas per 10 darbo dienų nuo sprendimo konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos. Konfiskuotas turtas, išskyrus nekilnojamąjį turtą, turi būti įkainojamas (įvertinamas) (Taisyklių 14 punktas). Jeigu turto apžiūros metu nustatoma, kad konfiskuoto turto realizavimo terminas yra pasibaigęs arba nustatoma, jog šis turtas yra sugedęs, sugadintas ar pripažintas nerealizuotinu (netinkamu panaudoti) ir dėl to negali būti parduodamas, toks turtas į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtraukiamas: jis pripažįstamas atliekomis institucijos, kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, sprendimu, surašant Valstybinės mokesčių inspekcijos patvirtintos formos turto pripažinimo atliekomis aktą (Taisyklių 20 punktas). Pagal Taisyklių 6 punktą mokesčių inspekcija apskaito tik tokį valstybės nuosavybėn perduotiną turtą, kuris yra realizuotinas. Taigi, kasatorės nuomone, Taisyklių 4.4 punktas ir 11 punktas nustato bendrąją normą, kad konfiskuotas turtas turi būti perduotas mokesčių inspekcijai, tačiau Taisyklių 4.11, 6, 20 punktai nustato išimtinius atvejus, kada turtas, atlikus jo įvertinimą, neperduodamas mokesčių inspekcijai pagal turto apskaitos ir perdavimo aktą.

Detali konfiskuoto turto perėmimo tvarka nustatyta Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis metodikoje (toliau – Metodika), patvirtintoje Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-181. Perimdami transporto priemones į apskaitą, mokesčių inspekcijos darbuotojai perduotinas transporto priemones turi įvertinti laikydamiesi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Disponavimo turto taisyklių nuostatų (Metodikos 139 punktas). Perduotinų transporto priemonių vertinimą mokesčių inspekcijos darbuotojai turi atlikti iki Turto apskaitos akto arba Turto apskaitos ir perdavimo akto surašymo, t. y. iš pradžių mokesčių inspekcijos darbuotojai turi surašyti Turto įvertinimo (apžiūros) aktą (Metodikos 141 punktas). Jeigu apžiūros metu nustatoma, kad transporto priemonės netinka eksploatuoti dėl prastos ar netinkamos techninės būklės ir negali būti panaudotos nei pagal tiesioginę, nei pagal netiesioginę paskirtį, dėl ko yra nerealizuotinos, tokios transporto priemonės pagal Metodikos 175.1.3 punktą neapskaitomos, t. y. jų mokesčių inspekcija neperima.

Kasatoriaus nuomone, išdėstytos nuostatos leidžia daryti išvadą, kad konfiskuotas turtas teisiškai pereina valstybės nuosavybėn tik nuo jo apskaitymo momento, t. y. nuo turto apskaitos ir perdavimo akto surašymo. Spręsdama klausimą dėl konfiskuoto turto perėmimo, mokesčių inspekcija visų pirma teisės aktų nuostatų yra įpareigojama šį turtą įvertinti tam, kad nustatytų, ar jis realizuotinas, ir tik tai nustačiusi, turtą perimti pagal turto apskaitos ir perdavimo aktą. Taisyklės aiškiai nustato mokesčių inspekcijos pareigą pagal turto apskaitos ir perdavimo aktą perimti tik tokį valstybės nuosavybėn perduotiną turtą, kuris yra realizuotinas, t. y. turintis ekonominę vertę (Taisyklių 4.11, 6, 20 punktai).

Dėl subjekto, kuris laikytinas atsakingu už mokesčių inspekcijos nerealizuotinu pripažintino turto pripažinimą atliekomis ir utilizavimo, kasatorė pažymėjo, kad pagal Taisyklių 6 punkto 2 pastraipą, tuo atveju, jeigu mokesčių inspekcija neapskaito valstybės nuosavybėn perduotino nerealizuotino turto, šį privalo apskaityti kitos valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioms mutatis mutandis taikomos Taisyklių nuostatos (Taisyklių 2 punkto 2 pastraipa). Sistemiškai aiškinant šią teisės normą kartu su Taisyklių 20 punkte įtvirtinta norma, kasatorės nuomone, darytina išvada, kad institucija, kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, kuris buvo pripažintas nerealizuotinu ir dėl to neįtrauktas į mokesčių inspekcijos apskaitą, privalo tokį turtą apskaityti, pripažinti atliekomis bei utilizuoti Taisyklėse nustatyta tvarka.

2. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad CPK 692 straipsnis bet kokiu atveju įpareigoja antstolį perduoti teismo konfiskuotą turtą, i mokesčių inspekcija – perimti šį turtą, netinkamai aiškino ir taikė šią proceso teisės normą. Pagal CPK 692 straipsnį teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Taigi, kasatoriaus nuomone, šiame straipsnyje aiškiai įtvirtinta, kad turtas perduodamas, turint tikslą jį realizuoti, o ne likviduoti; mokesčių inspekcija turi pareigą priimti antstolio perduotą konfiskuotą turtą realizuoti tada, kai turtas gali būti parduodamas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ir pan. Dėl to, kasatorės nuomone, tiek pagal Taisyklių, tiek pagal CPK 692 straipsnio nuostatas mokesčių inspekcija neprivalo priimti ir antstolis negali jai perduoti nerealizuotino turto.

Kasatorė pažymėjo, kad antstoliui, vykdant teismo nuosprendį, taikomos ne tik CPK 692 straipsnio nuostatos, bet ir bendrieji sprendimų vykdymo proceso principai. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalį antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas. CPK 634 straipsnyje nustatyta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Antstoliai yra saistomi ne tik CPK, bet ir Taisyklėse nustatytų teisės normų, reglamentuojančių kitokią konfiskuoto ir valstybei perduotino turto realizavimo tvarką, kai toks konfiskuotas turtas yra pripažintas nerealizuotinu.

Kasatorės teigimu, mokesčių inspekcija neturi nei tikslių duomenų, nei pareigos teikti antstolei instrukcijų apie kitą instituciją, turinčią konfiskuotą automobilį savo žinioje, kuri privalo šį pripažinti atliekomis ir utilizuoti. Inspekcija negali būti įpareigojama atlikti antstolių kompetencijai priskirtų vykdymo proceso veiksmų ir prisiimti antstolių neveikimo padarinių. Prieš areštuodama konfiskuotą automobilį, antstolė turėjo nustatyti, kokios institucijos žinioje yra šis turtas, o ne įpareigoti kasatorę perimti visą konfiskuotą turtą, nesant tokios įstatymais ir poįstatyminiais aktais nustatytos pareigos.

3. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl antstolio įgaliojimų, realizuojant konfiskuotą turtą ir dėl mokesčių inspekcijos veiksmų, nustačius, kad turtas yra nerealizuotinas, jau yra suformuota teismų praktika. Tik Vilniaus apygardos teismas laikosi pozicijos, kad mokesčių inspekcija privalo perimti ir utilizuoti nerealizuotinu pripažintą turtą. Kiti Lietuvos Respublikos apygardų teismai laikosi priešingos nuomonės (Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1092-555/2008; Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-881-622/2008).

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo nuosprendžio, kuriuo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - turto konfiskavimas, vykdymo tvarkos ir konfiskuoto automobilio, kuris pripažintas nerealizuotinu, perdavimo įgaliotoms valstybės institucijoms

BPK 342 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad nuosprendžiai dėl baudžiamojo poveikio priemonių – turto konfiskavimo ir išplėstinio turto konfiskavimo, pateikiami vykdyti antstoliams. Nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, konfiskuotino turto dokumentų nuorašus bei vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui ir apie tai raštu praneša teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai (BPK 357 straipsnio 1 dalis). Antstolis, perdavęs konfiskuotą turtą teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, ne vėliau kaip per tris dienas grąžina nuosprendį priėmusiam teismui vykdomąjį raštą su įrašu, kad turtas konfiskuotas (BPK 357 straipsnio 2 dalis). Remiantis įvardytomis nuostatomis, darytina išvada, kad detalios teismo nuosprendžio, kuriuo konfiskuotas turtas, vykdymo tvarkos BPK nenustatyta. Teismo sprendimų vykdymo tvarka reglamentuojama CPK VI dalies normų. CPK 584 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad pagal šio Kodekso VI dalyje išdėstytas taisykles vykdytini teismo nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais. Atsižvelgiant į šias nuostatas, konstatuotina, kad sprendžiant, kokius veiksmus, susijusius su teismo nuosprendžio, kuriuo konfiskuotas turtas, vykdymu turi atlikti antstolis, tiek, kiek jų nereglamentuoja BPK, būtina remtis atitinkamomis CPK normomis.

Pagal bendrąsias sprendimų vykdymo taisykles antstolis, gavęs vykdomąjį raštą ir patikrinęs, ar nėra jokių kliūčių sprendimui vykdyti, areštuoja turtą ir CPK nustatyta tvarka jį realizuoja savarankiškai arba perduoda tai padaryti įgaliotoms valstybės institucijoms (CPK 692 straipsnio 2 dalis). Turto realizavimas – tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita CPK nustatyta tvarka (CPK 691 straipsnio 1 dalis). CPK 691 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Šiuo atveju valstybinė mokesčių inspekcija yra laikoma valstybės atstove (CPK 638 straipsnio 2 dalis), o valstybė – konfiskuoto turto savininke nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tokia išvada grindžiama CK 4.47 straipsnio 10 punktu, pagal kurį nuosavybės teisė gali būti įgyjama konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktą (turtą), BK 72 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktu, kuriame įtvirtintas valstybės turto įgijimo būdas perimant teismo sprendimu konfiskuotą turtą, BPK 346 straipsnio 1 dalimi, kuri įtvirtina įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir nutarčių privalomumą visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sisteminė išvardytų nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad kasatorės argumentai, jog valstybė konfiskuoto turto savininke tampa ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuo turto perėmimo (turto priėmimo-perdavimo akto surašymo) momento, atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi valstybei perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą (CK 4.47 straipsnio 10 punktas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktu), valstybei atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 638 straipsnio 2 dalis), kuriai antstolis perduoda realizuoti konfiskuotą turtą, jeigu įstatymai nenustato kitaip (CPK 691, 692 straipsniai). Pažymėtina, kad tik kiti įstatymai, o ne poįstatyminiai aktai gali nustatyti nurodytos taisyklės išimtį. Atsižvelgiant į tai, kad nėra kitų įstatymų, kurie nustatytų kitokią konfiskuoto turto perdavimo realizuoti tvarką nei nustatytoji CPK, taip pat į įvardytų nuostatų prasmę ir tarpusavio ryšį, darytina išvada, kad teismo nuosprendžiu konfiskuotas turtas turi būti perduodamas realizuoti būtent atitinkamai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai. Šiuo atveju turto realizavimu bus laikomi bet kokie veiksmai, susiję su konfiskuoto turto pardavimu ar realizavimu kita CPK nustatyta tvarka (CPK 691 straipsnio 1 dalis), tarp jų – konfiskuoto turto pripažinimas atliekomis ir jų sutvarkymas Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka. Tokias išvadas patvirtina nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė R. A. ir kt. v. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2010; 2010 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. L., bylos Nr. 3K-3-397/2010; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. L., bylos Nr. 3K-3-537/2010; kt.).

Kasatorė vienu iš pagrindinių kasacinio skundo argumentų nurodo tai, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatos, pagal kurias valstybinė mokesčių inspekcija neturi įgaliojimų priimti turto, kuris jos pripažįstamas nerealizuotinu. Pažymėtina, kad CPK yra laikytinas teisės aktu, pirmiausia nustatančiu teismo sprendimų vykdymo veiksmų atlikimo taisykles, atitinkamai - apibrėžiančiu institucijas, kurioms turi būti perduotas valstybei atitenkantis turtas (CPK 692 straipsnis). Minėta, kad kitų įstatymų, reglamentuojančių vykdymo proceso eigą, nėra, o poįstatyminiai aktai, nustatantys šiame procese dalyvaujančių subjektų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką, gali būti taikomi ir aiškinami taip, kad neprieštarautų įstatyminiu lygmeniu įtvirtintam reglamentavimui. Kasacinio teismo praktikoje, nagrinėjant bylas dėl nerealizuotino turto perdavimo įgaliotoms valstybės institucijoms, pabrėžiama, kad Civilinio proceso kodeksas ir Vyriausybės nutarimu patvirtintos taisyklės teisės šaltinių hierarchijoje yra skirtingo lygio teisės aktai, rėmimasis poįstatyminiame akte nustatytu reglamentavimu aiškinant įstatyme nustatytą reglamentavimą yra ydingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-550/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-574/2010). Dėl to nagrinėjamos bylos kontekste Taisyklių nuostatos negali būti vertinamos kaip atitinkančios CPK 692 įtvirtintą normą, t. y. nustatančios jos išimtį, ir taikomos nustatant subjektą, kuriam perduotinas realizuoti valstybės konfiskuotas turtas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK įtvirtinto vykdymo proceso reglamentavimo teisingas aiškinimas ir taikymas aktualus antstolio teisių ir pareigų aspektu. Tiek BPK, tiek CPK nuostatos aiškiai įtvirtina, kad konfiskuotą turtą antstolis perduoda teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai (BPK 357 straipsnio 2 dalis, CPK 692 straipsnis), tai reiškia, jog antstolis neturi pasirinkimo galimybės, kuriai institucijai įvardytą turtą perduoti. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta ir laikomasi pozicijos, kad vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šios proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų teisės aktų nustatytos teismų sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. R. v. antstolis A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-305/2008; 2008 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje antstolis G. J. v. M. Ch. IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2010; kt.). Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju antstolė, vykdydama teismo nuosprendį, turėjo vadovautis Taisyklėse nustatyta tvarka ir ją pažeidė.

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, todėl dėl jų kasacinis teismas nepasisako.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai antstolės M. L. 2009 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymą laikė pagrįstu ir teisėtu; antstolė nuosprendžio vykdymo veiksmus atliko, laikydamasi CPK ir Antstolių įstatyme nustatytų reikalavimų, bendrųjų vykdymo proceso principų ir nepažeidė savo kaip antstolės pareigų.

Dėl išdėstytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų kasacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas