Dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-554/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

27.3.2.2; 27.3.2.8; 30.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. ir Č. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, žemės ūkio bendrovei „Naujoji Rudamina“ dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai prašė nustatyti jų bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į namą, esantį Vilniaus rajone, Rudaminos seniūnijoje (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškėjai susituokė 1992 m., tuo metu jie abu dirbo ŽŪB „Naujoji Rudamina“. Anot pareiškėjų, kadangi jie neturėjo savo būsto, tai 1993 m. kovo 12 d. bendrovės valdybos posėdyje buvo nutarta pareiškėjui lengvatinėmis sąlygomis parduoti namą; sprendimas buvo priimtas žodžiu, todėl nutarime nebuvo nurodyta nei namo kaina, nei konkreti įsigijimo ar priėmimo-perdavimo data, kitos sąlygos. Po šio nutarimo priėmimo pareiškėjai atsikėlė gyventi į namą ir gyvena jame iki šiol. Namo įsigijimo dokumentų nebaigta tvarkyti. Anot pareiškėjų, buvo žinoma, kad iki 1990 m. namas priklausė kolūkiui „Kovo 8-oji“, tačiau, jį privatizavus, kolūkio turtas, įskaitant ir namą, perėjo bendrovei. Bendrovės balanse nebeliko įrašų apie namą. Pareiškėjų teigimu, namas stovi ant jiems suformuoto, bet dar iki galo neįteisinto ir neįregistruoto žemės sklypo. Iš viso sąžiningas namo valdymas trunka jau penkiolika metų; ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 2008 m. sausio 17 d. pareiškime nurodė, kad bendrovė neturi jokių pretenzijų į namą. Aplinkybę, kad namas nepriklausė valstybei ar savivaldybei, taip pat patvirtina ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl namo pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perėmimo savivaldybės nuosavybėn.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Nustatęs, kad namas statytas 1917 metais, 1989 m. kovo 26 d. buvo kolūkio „Kovo 8-oji“ balanse; ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 1993 metais valdybos posėdyje nutarta šį namą parduoti pareiškėjui, kuris tais pačiais metais įsikūrė ir šeima ten gyvena iki šiol; namo būklės palaikymui pareiškėjas atlieka smulkų remontą, teismas konstatavo, jog pareiškėjai valdė namą daugiau kaip 10 metų, t. y. nuo 1993 metų kovo mėnesio, tačiau namą valdė nebūdami namo savininkai, atvirai, kaip savą, nesislapstydami. Nurodęs, kad pareiškėjai sąžiningai įgijo galimybę valdyti namą, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai šį daiktą valdė teisėtai: pareiškėjas, suprasdamas, jog namas turėjo būti nustatyta tvarka privatizuotas ir išpirktas, nedarė nieko, kad privatizuotų namą pagal įstatymą, o po to dar devynis metus nedarė nieko, kad sukurtų nuosavybės teises į namą, taigi neatliko jokių veiksmų, kad ŽŪB „Rudamina“ įvykdytų savo įsipareigojimą leisti įsigyti namą. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pagrindė, kad ginčo namas buvo valstybės, o ne ŽŪB „Rudamina“ nuosavybė, kuri buvo privatizavimo objektas, dėl kurio nebuvo atlikti privatizavimui reikalingi veiksmai. ŽŪB,,Naujoji Rudamina“ 1993 m. kovo 12 d. valdybos posėdžio išrašas neįrodo nuosavybės teisių, o įrodo tik bendrovės ketinimus, kurie įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pradėti ir užbaigti, nes šis pastatas tuo metu net nebuvo įtrauktas į bendrovės balansą. Mokėjimo pranešimas dėl perkamo 2,05 ha žemės sklypo nepatvirtina, kad pareiškėjas nuo 1996 metų nežinojo apie kliūtis įsigyti jam nuosavybėn ir ginčo namą, ir žemę, nes pareiškėjas žinojo, jog turi išsipirkti namą, pradėjo inventorizaciją, bet nebaigė. Teismas konstatavo, kad pagal 1964 m. CK nuostatas turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos, kurios, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Kadangi pastatų savininkė buvo valstybė, tai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Tai, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą ir pareiškimą patenkino: nustatė faktą, kad pareiškėjai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą įgijo pagal įgyjamąją senatį. Kolegija nurodė, kad pareiškėjai gyvenamąjį namą valdo atvirai, nepertraukiamai nuo 1993 m., t. y daugiau kaip 10 metų, ir šis terminas suėjo iki CK 4.22 straipsnio, 4.27 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo, todėl jų valdymo teisė viešame registre neprivalėjo būti registruota. Faktą, kad šį gyvenamąjį namą pareiškėjai valdo atvirai, patvirtina tai, jog pareiškėjams buvo suformuotas namų valdos žemės sklypas, šiame name jie deklaravo savo gyvenamąją vietą, atsiskaitinėjo už suvartotą elektros energiją, taip pat moka žemės nuomos mokestį. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nėra sąžiningi namo valdytojai. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai domėjosi, tačiau ŽŪB „Naujoji Rudamina“ atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį remdamasi tuo pagrindu, kad gyvenamasis namas nėra įtrauktas į jų balansą ir šiai bendrovei nepriklauso. Pareiškėjai į gyvenamąjį namą įsikėlė gyventi sąžiningai ir teisėtai, nes po ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 1993 m. kovo 12 d. valdybos sprendimo jie pagrįstai buvo įsitikinę, kad bendrovė kaip teisėta savininkė leido jiems gyventi šiame name. Be to, valdymo sąžiningumas ir teisėtumas yra preziumuojami, kol nenuginčyti; kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjų valdymo sąžiningumą ir teisėtumą. Nustačiusi, kad pareiškėjų valdomas namas buvo įtrauktas į Kovo 8-osios kolūkio balansą, kad reorganizuojant kolūkį „Rudamina“ į ŽŪB „Naujoji Rudamina“ šis namas pagal 1992 m. rugpjūčio 1 d. aktą nebuvo perduotas bendrovei, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad namas nepriklauso ŽŪB „Naujoji Rudamina“, tačiau, kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai pripažino, jog namas priklauso nuosavybės teise valstybei. Padariusi išvadą, kad gyvenamasis namas priklausė kolūkiui, kolegija konstatavo, kad pagal 1964 m. CK (redakcija, galiojusi iki 1994 m.) 95 straipsnį buvo skiriamos savarankiškos valstybinė ir kolūkių nuosavybės rūšys, t. y. kolūkis buvo savarankiškas nuosavybės teisės subjektas, nuosavybės teise valdęs jam priklausantį turtą ir šiuo turtu disponuoti galėjo tik kolūkis (1964 m. CK 102 straipsnis); taigi namas priklausė nuosavybės teise kolūkiui, o ne valstybei. Pažymėjusi, jog byloje nėra įrodymų, kad namas iš kolūkinės nuosavybės buvo perduotas valstybės nuosavybėn, jog valstybės institucijos buvo pradėjusios pareiškėjų valdomo namo pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą, kolegija konstatavo, kad aplinkybė, kuriam kolūkiui namas priklausė nuosavybės teise, neturi teisinės reikšmės, nes po nagrinėjamos bylos iškėlimo niekas pretenzijų į namą nepareiškė, išskyrus suinteresuotą asmenį Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, teigiančią, kad namas priklauso valstybei. Padariusi išvadą, kad pareiškėjų valdomas gyvenamasis namas neturi savininko, kolegija konstatavo, jog pareiškėjai sąžiningai užvaldė gyvenamąjį namą, pagrįstai galėjo tikėtis, kad niekas neturi daugiau už juos teisių į namą, nes po pareiškėjų įsikėlimo į namą ŽŪB „Naujoji Rudamina“ nurodė, kad šis namas bendrovei nepriklauso. Duomenų, kad pareiškėjams būtų žinoma apie kokias nors kliūtis nuosavybės teisei įgyti, nėra. Per visą pareiškėjų valdymo laikotarpį joks savininkas nepasinaudojo teise įgyvendinti nuosavybės teises į pareiškėjų valdomą namą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasacinio teismo praktika dėl valstybės ir savivaldybės turto perleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt-K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005), kasatoriaus manymu, leidžia daryti išvadą, kad valstybės turto administravimas kaip specifinio turto valdymo veikla pripažįstama susijusi su viešuoju interesu – turto valdymu visuomenės ir valstybės viešųjų poreikių tenkinimui. Anot kasatoriaus, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Nustatant tokio turto priklausomybę, reikia sistemiškai ir išsamiai analizuoti kitus teisės aktus, kurie reglamentuoja tokio turto valdymą, naudojimą, disponavimą juo. Šioje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad gyvenamasis namas priklausė kolūkiui, jis nebuvo perduotas žemės ūkio bendrovei. Taigi kyla šio turto vertinimo aspektas – ar kolūkio turtas yra valstybės turtas.

1.1. Į butų fondą įeina gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas) (Butų kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 1982 m. gruodžio 2 d. redakcija, galiojusi iki 1998 m. birželio 30 d.). Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (1991 m. vasario 28 d. redakcija, galiojusi iki 1997 m. spalio 30 d.) nustatė, kad žemės ir kitų gamtos išteklių, žemės ūkio, miškų ūkio, ryšių įmonių ar jų turto, valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų. privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, anot kasatoriaus, įstatymų leidėjas įtvirtino bendrąją nuostatą, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondas yra privatizavimo objektas, tačiau gyvenamųjų namų, butų ir kitų objektų priklausančio tokiam fondui perleidimo tvarką nustato kiti įstatymai. Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose (1991 m. gegužės 28 d. redakcija, galiojusi iki 1993 m. liepos 27 d.). Butų privatizavimo įstatymas buvo pripažintas netekusiu galios, tačiau gyvenamųjų patalpų privatizavimo procesas tam tikromis sąlygomis yra tęsiamas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai analizuojant nurodytas teisės normas, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas įtvirtino imperatyviąją nuostatą, jog kolūkiui priklausantys gyvenamieji namai yra sudedamoji visuomeninio butų fondo dalis ir yra privatizavimo objektas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad įmonių ir įstaigų valdomos gyvenamosios patalpos, kaip asmens ir jo šeimos poreikiams tenkinti skirti objektai, buvo atskirti nuo tų pačių organizacijų valdomo gamybinio-technologinio turto.

1.2. Anot kasatoriaus, specialusis Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008). Butų fondui nepriklausė tik gyvenamųjų namų negyvenamosios patalpos, skirtos prekybos, buitiniams ir kitokiems nepramoninio pobūdžio reikalams (Butų kodekso 4 straipsnio 1 dalis). Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizuotinas visas valstybinis ir visuomeninis butų fondas; šios bendrosios taisyklės išimtys buvo suformuluotos tik Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnyje ir jų, keičiant bei papildant įstatymą, mažėjo. Pagal įstatymo turinio sisteminę analizę tai reiškia, kad, jei nėra įstatymo nustatytos išimties, visos kitos butų fondų gyvenamosios patalpos yra privatizavimo objektas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gegužės 22 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 2 punktas). Anot kasatoriaus, teismų formuojama praktika taip pat pabrėžė, kad į visuomeninį butų fondą įeina kolūkiams priklausantys gyvenamieji namai. Nurodęs, kad: 1) gyvenamieji namai, priklausantys kolūkiams, sudaro visuomeninį butų fondą; 2) visas visuomeninis butų fondas yra privatizavimo objektas, išskyrus tam tikras išimtis; 3) gyvenamųjų patalpų, tarp jų ir kolūkiams priklausančių gyvenamųjų namų, privatizavimo tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti valstybės turtą privačion nuosavybėn; 4) gyvenamųjų patalpų kaip valstybinio turto statusą ir privatizavimą reglamentuoja specialūs teisės aktai, kasatorius teigia, jog nurodytos nuostatos patvirtina, kad kolūkiui priklausantys gyvenamieji namai yra valstybės nuosavybės objektas, todėl apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, jog kolūkio turtas nėra valstybės nuosavybės objektas, prieštarauja Butų kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Valstybinio turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismas apskritai neanalizavo kolūkių gyvenamųjų namų statuso reglamentuojančių teisės normų, nesigilino į tokių namų privatizavimo instituto esmę ir paskirtį, nors, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, privalėjo aiškinti ir taikyti Butų kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą (1982 m. gruodžio 2 d. redakcija), Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį (1991 m. vasario 28 d. redakcija), Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (1991 m. gegužės 28 d., 1993 m. liepos 15 d. redakcija).

2. Socialistinė nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė (1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalis, 1964 m. liepos 7 d. redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.). Kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos; jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais). Teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams (1964 m. CK 102 straipsnio 1, 2 dalys, 1964 m. liepos 7 d. redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.). Taigi planinėje ekonomikoje buvo pripažįstama viena iš nuosavybės formų – kolūkinė-kooperatinė nuosavybė. Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 1-415 „Dėl Lietuvos ekonomikos reformos“ 3 punktu uždraudė dalyti valstybinių įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių turtą naudojant akcijas bei pavedė Vyriausybei imtis priemonių, kad būtų nutrauktas valstybinių įmonių, kolūkių, tarybinių ūkių, valstybinių-kooperatinių ir kitokių valstybinio pobūdžio įmonių turto pasidalijimas, pardavimas bei kitoks perdavimas, ir pripažinti negaliojančiais visus neįstatyminius bei įstatymą pažeidusius veiksmus, padarytus iki šio nutarimo priėmimo. Aukščiausioji Taryba 1990 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1-881 „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos ekonomikos reformos“ 3 punkto išaiškinimo“ papildomai nustatė, kad draudimas dalyti naudojant akcijas valstybinių įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių turtą priimtas, siekiant nutraukti prasidėjusį priešlaikinį valstybinio turto privatizavimą, todėl šis nutarimas nedraudžia juridinių aktų, susijusių su valstybinio bei visuomeninio kooperatinio turto pardavimu ar kitokiu perdavimu kitoms valstybinėms įmonėms, kolūkiams bei savivaldybėms. Taigi, kasatoriaus teigimu, Aukščiausioji Taryba nustatė, kad kolūkio turtas yra valstybės nuosavybės objektas, todėl sandoriai dėl jo galimi tik su kitomis valstybinėmis organizacijomis, joks kolūkio turto išvalstybinimas negalimas nesant organizacinio pasirengimo ir teisinių pagrindų. Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“ 1 dalies 2 punkte (taip nurodyta skunde) nustatė, kad kolūkiai ir valstybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal įstatymus. Plečiant agrarinę reformą, 1991 m. lipos 30 d. buvo priimtas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas, kuris ir nustatė kolūkių ir tarybinių ūkių turto perleidimo privačion nuosavybėn tvarką. Taigi, kasatoriaus teigimu, įstatymų leidėjas pripažino, kad pagal faktinę situaciją sovietinėje planinėje ekonomikoje kolūkis buvo valstybės administraciniais sprendimais sukurta institucija, o jo turtas buvo valstybės nuosavybė; siekiant įdiegti rinkos santykius žemės ūkyje, toks turtas, įvardytas žemės ūkio įmonių turtu, buvo pradėtas perleisti privačion nuosavybėn kaip steigiamų žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų ūkių pagrindas. Darytina išvada, kad kolūkio turtas traktuojamas kaip valstybės nuosavybė, kuri gali būti privatizavimo objektas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas išsamiai neanalizavo kolūkio turtą reglamentuojančių teisės normų, neįsigilino į kolūkinės kooperatinės nuosavybės instituto esmę ir paskirtį planinėje ekonomikoje.

3. Anot kasatoriaus, teismas pažeidė CPK 531 straipsnio 1 punktą pats už pareiškėjus suformuluodamas reikalavimą. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Z. M. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-164/2007, išdėstytus išaiškinimus, kasatorius teigia, kad teikdamas pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu pareiškėjas privalo aiškiai suformuluoti savo reikalavimą – išsamiai apibūdinti daiktą, kad būtų aiškus tiek teismui, tiek byloje dalyvaujantiems asmenims, dėl kokio objekto statuso nagrinėjama byla. Kasatorius pažymi, kad būtent pareiškėjui, o ne teismui, tenka pareiga tinkamai suformuluoti reikalavimą; įgaliojimų už pareiškėją formuluoti reikalavimą suteikimas teismui keltų abejonių jo nešališkumu sprendžiant klausimą dėl pareiškimo (ieškinio) pagrįstumo. Tinkamo reikalavimo formulavimas turi būti sprendžiamas per trūkumų šalinimo institutą nurodant pareiškėjui pateikti įstatymo keliamus reikalavimus atitinkantį procesinį dokumentą (CPK 138 straipsnis). Tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo reikalavimo formulavimą (CPK 531 straipsnio 1 dalis), apeliacinis skundas negalėjo būti patenkintas.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimu prisidėjo prie kasacinio skundo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. A. atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK nustatytų reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kolūkio ir valstybės nuosavybės teisių

Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 24 straipsnio 1 dalį (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. CK 95 straipsnio 1 dalyje (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybę – dešimtojo skirsnio normos.

Iš pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų matyti, kad kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Taigi kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas tinkamai atribojo kolūkio ir valstybės nuosavybės teises į namą iki atsirandant privatizacijos santykiams ir, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog (iki prasidedant privatizacijos procesui) gyvenamasis namas nuosavybės teise priklausė kolūkiui, o ne valstybei. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad kolūkiui priklausantys gyvenamieji namai esą buvo valstybės nuosavybės objektas, kad kolūkio turtas, kaip toks, savaime yra valstybės turtas ir pan.

Dėl gyvenamojo namo, kaip kolūkio nuosavybės objekto, (ne)privatizavimo teisinių padarinių

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo nuostatos kolūkio turto privatizavimo aspektu šioje byloje nagrinėjamų santykių kontekste vertintinos kaip specialiosios normos bendrųjų – kasaciniame skunde nurodomų Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo, Butų privatizavimo įstatymo – normų atžvilgiu ir vadovaujantis būtent Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatomis spręstina dėl gyvenamojo namo, kaip kolūkio nuosavybės, privatizavimo ar neprivatizavimo teisinių padarinių. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kurie grindžiami Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo, Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis.

Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Rajono valdyba disponuoja valstybei priklausančiu bendrovės pajumi ir turi visas bendrovės nario turtines ir neturtines teises bei pareigas. To paties Vyriausybės nutarimo 2 punkte reglamentuojama valstybei priklausančio pajaus dalies bendrovės pagrindiniame kapitale mažinamo galimybė. Viena tokių galimybių įtvirtinta nutarimo 2.2 papunktyje (1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 redakcija, galiojusi iki 1993 m. lapkričio 18 d.) – valstybei priklausančio pajaus dalis gali būti mažinama privatizuojant neprivatizuotą bendrovės turto dalį pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo antrojo etapo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 522.

Nurodytas teisinis reglamentavimas teikia pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog, gyvenamojo namo, kaip kolūkio nuosavybės, 1992 m. rugpjūčio 1 d. aktu neperdavus žemės ūkio bendrovei, toks namas laikytinas kolūkio nuosavybe. Jau minėta, kad, vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi gyvenamasis namas, kaip kolūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybė. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamos bylos prieštaringus duomenis dėl gyvenamojo namo privatizavimo ar neprivatizavimo aplinkybių: a) kolūkio namas 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo aktu nebuvo perduotas žemės ūkio bendrovei, tačiau bendrovės valdyba 1993 m. kovo 12 d. sprendimu vis dėlto nutarė parduoti pareiškėjui namą; b) anot suinteresuoto asmens ŽŪB „Naujoji Rudamina“ atstovų paaiškinimų, gyvenamasis namas (reorganizavus kolūkį į žemės ūkio bendrovę) nebuvo įtrauktas į bendrovės balansą, tokių į balansą neįtrauktų objektų yra ir daugiau – apie 17, 18 (b. l. 112), tuo tarpu namas (jeigu jis nebuvo iš viso privatizuotas) taip pat nebuvo ir vis dar nėra apskaitomas nei valstybės, nei savivaldybės.

Nagrinėjamu atveju kasatoriaus pozicija grindžiama iš esmės tuo, kad gyvenamasis namas yra valstybės nuosavybė ir (todėl) į tokį daiktą negali būti įgyjama nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant dėl šios teisės normos taikymo (ar netaikymo), būtina nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę: kieno – valstybės (savivaldybės) ar žemės ūkio bendrovės – nuosavybės teise valdomą pastatą pradėjo 1993 metais valdyti (įsikėlė gyventi) pareiškėjai. Tuo tarpu bylos duomenys dėl šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, minėta, nėra vienareikšmiški: anot pareiškėjų, privatizavus kolūkį, namas perėjo bendrovei, tačiau bendrovės administracijai nepavyko rasti jokių dokumentų, patvirtinančių namo priklausymą bendrovei (b. l. 29); anot kasatoriaus, po kolūkio reorganizacijos bendrovė administravo į jos balansą įtrauktą gyvenamąjį namą, kuris buvo valstybės turtas (b. l. 37, 113); bendrovės atstovai nurodė, kad namas neįtrauktas į balansą, tokių objektų yra ir daugiau (b. l. 112). Nurodyti bylos duomenys neteikia pagrindo nei išvadai, kad namas buvo privatizuotas (bendrovės nuosavybė), nei kad nebuvo privatizuotas (ir tapo valstybės nuosavybė). Dėl to teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė CK 4.69 straipsnio 3 dalį, nepažeidė šios materialiosios teisės normos. Kasacinis teismas nenagrinėja fakto klausimų, o sprendžia tik teisės klausimus, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios, kaip nagrinėjama, kategorijos bylose teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Kadangi nurodytoms aplinkybėms išaiškinti bei CK 4.69 straipsnio 3 daliai tinkamai taikyti šioje byloje reikia, be kita ko, tirti, nustatyti ir vertinti faktines aplinkybes, tai apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis) ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip neturinčių įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui ir nereikšmingų vienodos (nuoseklios) teismų praktikos formavimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Česlovas Jokūbauskas