Dėl skolos už suteiktas šilumos tiekimo paslaugas priteisimo, byloje išvadą teikianti institucija - Valstybinė energetikos inspekcija

Civilinė byla Nr. 3K-3-119/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-06155-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.9; 45.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2012 m. birželio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Šiaulių energija“ ieškinį atsakovei R. J. dėl skolos už suteiktas šilumos tiekimo paslaugas priteisimo, byloje išvadą teikianti institucija – Valstybinė energetikos inspekcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas prievolės asmeniui mokėti už šilumos energiją, kai jis atjungia savo patalpose (bute) šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, klausimas.

Ieškovas kreipėsi į teismą ir, patikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės 2125,43 Lt skolos už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. Ieškovas nurodė, kad centralizuotai tiekia šilumos energiją į daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame name esantis butas Nr. 2 nuo 2000 m. sausio 11 d. nuosavybės teise priklauso atsakovei, 2007 m. spalio 18 d. sudaryta su ieškovu šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis. 2010 m. rugpjūčio 16 d. atsakovė vienašališkai atjungė buto įrenginius nuo centralizuotai tiekiamos šilumos sistemos ir nemoka už tiekiamą šilumos energiją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. atjungė savo buto įrenginius nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir apie tai pranešė ieškovui; atsakovės 2010 m. rugpjūčio 16 d. ieškovui įteiktame pranešime nurodyta, kad ji nepajėgia mokėti už tiekiamą šilumą ir dėl to nusprendė atsijungti nuo centralizuoto tiekimo – bute neliko sumontuotų šildymo prietaisų ir ji nebegali gauti ieškovo tiekiamos šilumos; ieškovas, tenkindamas atsakovės prašymą, 2010 m. išdavė jai buto atjungimo nuo namo šildymo sistemos išklotinę, vėliau – buto šilumos įrenginių atjungimo projektavimo sąlygas, pagal kurias atsakovė parengė buto techninį projektą; be to, 2010 m. rugsėjo 5 d. atsakovė gavo kitų namo bendraturčių sutikimus. Teismas sprendė, kad tik dėl vietos savivaldos tarnautojų neveiklumo užsitęsė jos pradėta procedūra atjungti butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo, kuri buvo suderinta 2011 m. vasario 1 d. Teismas nurodė, kad ieškovas neužfiksavo, ar, atsakovei savavališkai (pažeidžiant nustatytą tvarką) atjungus buto šildymo įrenginius, ji ir toliau gauna atitinkamą šilumos kiekį, kuris centralizuotai tiekiamas į namą, be to, nepaneigė atsakovės nurodytų faktų, jog ji apšiltino buto šildymo stovus, sienas, lubas ir grindis, neįrodė, kad po savavališkai bute atjungtų šildymo prietaisų ji ir toliau yra tiekiamos šilumos vartotoja. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, pripažino, jog atsakovei nuo 2011 m. gegužės 1 d. neskaičiuoja mokesčių už karštą vandenį, techninį ar jo skaitiklio aptarnavimą, be to, atsakovei sumokėjus ginčijamą sumą, jis nedarys kliūčių pasirašant buto atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo aktą. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovas sutinka atjungti atsakovę nuo centralizuoto šilumos tiekimo, atsijungimo datą pripažindamas 2011m. balandžio mėn.

Teismas pažymėjo, kad vartotojas gali atjungti šildymo įrenginius nuo centralizuoto šilumos tiekimo tik laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju vertintini ne tik vartotojo, bet ir šilumos tiekėjo, vietos savivaldos tarnautojų veiksmai. Dėl to teismas nesutiko, kad atsakovei būtų formaliai taikomos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios atsijungimo procedūrą, nes, jai pradėjus atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo darbus, keitėsi teisinis šios procedūros reglamentavimas ir tokiu atveju atsakomybę už gyvenamųjų patalpų šildymo prietaisų atjungimą turi prisiimti visos suinteresuotos pusės, nes nevyko jų bendradarbiavimas. Teismas manė, kad turi ginti atsakovės, kaip vartotojos ir silpnesniosios šalies, teises nuo šilumos tiekėjo veiksmų.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas 2012 m. birželio 13 d. sprendimu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nesivadovavo teismų praktika. Teismas laikė byloje nustatytas šias aplinkybes: ieškovas centralizuotai tiekė šilumos energiją; atsakovė nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. vienašališkai atsijungė nuo centralizuotos sistemos tiekiamos šilumos ir pranešė apie tai ieškovui; nuo to momento butas yra apšildomas elektra; ieškovas 2010 m. rugpjūčio 25 d. raštu atsakovei nurodė, jog ji pažeidė šilumos įrenginių atjungimo tvarką, todėl ir toliau išlieka tiekiamos šilumos vartotoja, bei įpareigojo atsakovę iki 2010 m. rugsėjo 1 d. atstatyti buvusius šilumos įrenginių prietaisus; valstybinės energetikos inspekcijos 2010 m. spalio 18 d. nutarimu atsakovei už savavališką buto atjungimą nuo centralizuoto šilumos tiekimo paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas; Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 14 d. įsakymu nutarta suderinti šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą ir atsakovės buto atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, įpareigoti atsakovę įstatymų nustatyta tvarka savo lėšomis parengti šildymo sistemos pertvarkymo projektinę dokumentaciją, išsiimti statybos leidimą ir atlikti visus būtinus statybos darbus; atsakovė 2011 m. balandžio 4 d. ieškovui pateikė buto šilumos atjungimo projektą; ieškovas pripažino, kad centralizuotas šilumos tiekimas atsakovės butui atjungtas nuo 2011 m. balandžio 30 d. ir mokestis už buto šildymą nebeskaičiuojamas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė 2010 m. rugpjūčio mėnesį šilumos atjungimo darbus atliko pažeisdama nustatytą tvarką, nors pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. Ieškovo ir atsakovės 2007 m. spalio 18 d. sudarytoje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje kita sutarties nutraukimo tvarka nenustatyta. Dėl to teismas pripažino, kad atsakovė piktnaudžiavo savo teise, nesilaikė sutartyje nustatytų sąlygų, pažeidė kitos sutarties šalies teisę. Kadangi atsakovė iki teisėto buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinio šilumos tiekimo sistemos (2012 m. balandžio 30 d.) pagal įstatymą ir sutartį liko tiekiamos šilumos vartotoja, tai privalo ieškovui mokėti už šilumos energiją pagal nustatytus įkainius. Atsakovės nurodytas aplinkybes, kad buto šildymo įrenginiai buvo fiziškai atjungti nuo bendros sistemos, atsijungusi nuo namo šildymo sistemos, ji izoliavo savo patalpas ir stovus, savo patalpas šildė elektra, ieškovas bei kiti Šiaulių rajono savivaldybės tarnautojai vilkino šildymo įrenginių atsijungimo klausimų sprendimą, teismo nuomone, nėra pagrindas atmesti ieškinį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų bylos aplinkybių, todėl pažeidė CPK 178 straipsnį. Kasatorės nuomone, teismas dėl kai kurių aplinkybių nepasisakė, jų nevertino ir nemotyvavo, be to, bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Kasatorė nurodo, kad jai, kaip socialiai mažiau apsaugotam asmeniui, nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo našta, nes teismas pripažino pagrįstais ieškovo pateiktus skaičiavimus apie tai, kokį šilumos energijos kiekį jis galėjo pateikti į kasatorei priklausantį butą. Būtent ieškovas privalėjo įrodyti, kokiais būdais, butui esant atjungtam nuo centralizuotos šildymo sistemos, kasatorei buvo suteikta šildymo paslauga, kiek energijos buvo suteikta, kokie jos įkainiai. Kasatorės nuomone, ieškovas šių aplinkybių neįrodinėjo, apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė. Kartu kasatorė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, nurodyta, kad jeigu teisės aktų nustatytų reikalavimų nebuvo laikytasi, tai atsijungimas ar sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Tokiu atveju tiekėjas turi teisę į neteisėtus atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugas ar produktą, kurio nesuteikė.

2. Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nė dėl vieno atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, jo teiginių neanalizavo, todėl nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009). Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus.

3. Dėl materialiosios teisės normų taikymo. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik Šilumos ūkio įstatymu, CK normomis, tačiau ignoravo Vartotojų teisių apsaugos įstatymą. Kasatorė nesutinka, kad ji iki teisėto buto įrenginių atjungimo nuo centrinio šilumos tiekimo sistemos liko šilumos vartotoja ir dėl to privalo mokėti už tiekiamą energiją pagal nustatytus įkainius. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostata, kad vartotojas moka už faktiškai suvartotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų parodymus. Kasatorės nuomone, ji neprivalo mokėti to, ko negavo, juolab kad pagal CK 6.368 straipsnio nuostatą draudžiama tiekti daiktus vartotojui be jo sutikimo, jeigu už juos reikalaujama mokėti, pagal Vartotojų apsaugos įstatymo 2 straipsnio nuostatą – vartotojas turi teisę pirkti prekes ir paslaugas savo nuožiūra. Kasatorė informavo 2010 m. rugpjūčio raštu ieškovą, kad nebenori šios paslaugos, tačiau ieškovas jos, kaip vartotojos, atžvilgiu buvo nesąžiningas.

4. Dėl teismų praktikos taikymo ginčo teisiniams santykiams. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010, nes šiose bylose nagrinėtos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos. Kasatorės nuomone, teismas turėjo vadovautis išaiškinimais, padarytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kasatorė pripažino, kad jai buvo žinoma atsijungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo tinklų tvarka, tačiau, nepaisant to, ji nevykdė įstatyme ir su juo susijusių teisės aktų nustatytos tvarkos. Dėl to, ieškovo nuomone, buvo pažeista CK 1.137 straipsnio 3 dalies nuostata, kad draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar interesus. Tiek pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, tiek pagal teismų praktiką savininkai turi teisę atjungti buto šilumos įrenginius nuo bendros daugiabučių namo šildymo sistemos, tačiau ją gali įgyvendinti pagal teisės aktų nustatytą tvarką. Nors kasatorė teigia, kad visos sąlygos atjungti įrenginius nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo įvykdytos, tačiau šio argumento nepagrindžia. Projektinės sąlygos gali būti įvykdytos, kai jos yra parengtos. Iš bylos duomenų matyti, kad atjungimo procedūra pradėta 2011 m. sausio 26 d., kai atsakovė pateikė paraišką Šiaulių rajono savivaldybės administracijai; 2011 m. vasario 19 d. išduotos projektavimo sąlygos, projektas pateiktas 2011 m. balandžio 4 d., todėl vertinti, ar projektinės sąlygos įvykdytos, galima tik po projekto pateikimo. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai pripažino, kad visi atsijungimo nuo šildymo sistemos darbai atlikti iki 2010 m. spalio 1 d. Nesant teisėtą patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimą patvirtinančio akto kasatorės nurodomu laikotarpiu, t. y. 2010 m. rugpjūčio 1 d.–2011 m. balandžio 1 d., nepriklausomai nuo to, kad faktiškai įrenginiai buvo atjungti nuo bendros sistemos, kasatorė liko šilumos energijos vartotoja. Tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas vartotojams.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatorės teisės atjungti šildymą bute nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos ir prievolės mokėti už šilumos energiją

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas ginčui spręsti nepagrįstai taikė CK ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas ir nesivadovavo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis. Kasatorė nesutinka, kad ji iki teisėto buto įrenginių atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos liko šilumos vartotoja, nes, jos nuomone, vartotojas turi teisę pirkti prekes savo nuožiūra ir, jam šios paslaugos nebenorint (fiziškai atsijungus), neprivalo mokėti už tą šilumos kiekį, kurio negavo.

Byloje teismų nustatyta, kad kasatorė nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. vienašališkai atjungė buto įrenginius nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir pranešė apie tai ieškovui. Taigi, nagrinėjamu laikotarpiu buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių daugiabučiame name atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos procedūra buvo reglamentuojama CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., nuostatose. Buto savininkas daugiabučiame name turėjo laikytis šiuose teisės aktuose nustatytos atjungimo procedūros. Taigi, tiek pagal tuo metu galiojusį, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą pripažįstama butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-359/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Kauno energija“ v. A. P., bylos Nr. 3K-3-385/2012; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal kasatorės buto šilumos įrenginių faktinio atjungimo nuo bendros šildymo sistemos metu galiojusias ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.4-258 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas atjungimo procedūra turėjo būti vykdoma pagal Taisyklių 255–263 punktų nuostatas ir buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto pasirašymo datos, jeigu šilumos vartojimo sutartyje nenustatyta kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo ir energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, kurios įsigaliojo nuo 2010 m. lapkričio 12 d., nuostatas dėl atsijungimo nuo bendros sistemos procedūros ir padarė išvadą, kad ir pagal šią tvarką šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto pasirašymo dienos. Teismas pažymėjo, kad šalių sudarytoje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nustatyta kitokia sutarties nutraukimo tvarka, todėl šilumos energijos vartojimo sutartis galėjo būti nutraukta atlikus teisės aktuose nustatytą procedūrą. Tačiau kasatorė 2010 m. rugpjūčio mėnesį šilumos atjungimo darbus atliko nesilaikydama Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatytos tvarkos, t. y. neturėdama leidimo tokiems darbams, nepasirašius atjungimo akto ir pan. Teismas taip pat nustatė, kad tik Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 14 d. įsakymu nutarta suderinti kasatorės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą ir jos buto atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, įpareigoti ją įstatymų nustatyta tvarka savo lėšomis parengti šildymo sistemos pertvarkymo projektinę dokumentaciją, išsiimti statybos leidimą ir atlikti visus būtinus statybos darbus; kasatorė 2011 m. balandžio 4 d. ieškovui pateikė buto šilumos atjungimo projektą ir nuo 2011 m. balandžio 30 d. centralizuotas šilumos tiekimas kasatorės butui laikomas teisėtai atjungtu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant kasaciniame teisme Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-35/2012, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 250–257, 259 punktai, energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 29 d.) 210, 216, 217 punktai tam tikra apimtimi pripažinti prieštaravę Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui. Šiuo sprendimu konstatuota, kad tiek Ūkio, tiek Energetikos ministerija, neturėdama įgaliojimų, reglamentavo kai kuriuos statybos teisinius santykius. Taigi šios normos pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymų normoms ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad juos priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų. Dėl to administracinio teismo sprendimu pripažinus netaikytinomis tam tikras Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, kurios šiuo metu yra pakeistos, nuostatas susidarė tam tikras teisinis vakuumas. Ginčui spręsti tampa negalima taikyti įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatų, kuriomis buvo reglamentuota ši procedūra. O pagal tuo metu galiojusį statybos teisinių santykių (statybos projektavimą, kitus statybos darbus) reglamentavimą paprasto remonto darbams, prie kurių priskiriami inžinerinės sistemos įrengimo, pertvarkymo, išmontavimo darbai, nebuvo reikalingas rašytinis pritarimas. Tačiau šis teisinis santykis vėliau priimtais teisės aktais yra reglamentuotas – aplinkos ministro 2011 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. D1-410, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 1 d., buvo patvirtinta, kad paprasto remonto aprašui įrengiant, išmontuojant pastato šildymo bendrąsias inžinerines sistemas privalomas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas, be to, nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas šiek tiek pakeista šilumos įrenginių atjungimo procedūra (apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšo vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo; įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka; įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui), tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tokią šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų tvarką, sprendžia, kad 2010 m. rugpjūčio mėn. atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad, įvertinęs aplinkybes, jog kasatorės šilumos pirkimo–pardavimo sutartį nutraukti ir jos butą nuo centralizuotos šildymo sistemos atjungti nuspręsta (suderinta) tik Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 14 d. įsakymu, kartu ji įpareigota įstatymų nustatyta tvarka savo lėšomis parengti šildymo sistemos pertvarkymo projektinę dokumentaciją, išsiimti statybos leidimą ir atlikti visus būtinus statybos darbus, kasatorė 2011 m. balandžio 4 d. ieškovui pateikė buto šilumos atjungimo projektą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio kasatorės buto įrenginių atjungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo yra neteisėtas, o kasatorės ir ieškovo šilumos tiekimo santykiai 2010 m. rugpjūčio mėn.–2011 m. balandžio mėn. – nenutrūkę, todėl jai kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą.

Kasatorė teigia, kad, faktiškai atjungus jos buto įrenginius nuo bendros šildymo sistemos, ji neprivalo mokėti už tiektą šilumą, nes nėra šilumos vartotoja. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą ir pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Kauno energija“ v. E. S., kt., bylos Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Kauno energija“ v. VšĮ Ekonominės integracijos agentūra, kt., bylos Nr. 3K-3-277/2012; kt.). Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintos Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės, pagal kurias paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuotos šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad kasatorė neteisėtai atjungė buto šilumos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, neatleidžia jos nuo pareigos apmokėti už tiektą šilumą, kuri apskaičiuota visam pastatui šildyti suvartotą energiją padalijus visiems to namo vartotojams. Kasatorei įteisinus atjungimą, šilumos tiekėjas nebeskaičiavo viso mokesčio už šilumą, t. y. skaičiavo mokestį tik už tenkančią šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010, nors turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, esančiais išaiškinimais. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo argumentu, pažymi, kad kasatorės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracijos Jurdaičių pensionatas v. D. P., bylos Nr. 3K-3-155/2005, ginčas kilo ir buvo nagrinėjamas pagal teisės aktus, galiojusius iki Šilumos ūkio įstatymo ir jo nuostatas detalizuojančių kitų teisės aktų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamoje byloje negalima vadovautis cituojamais nutartyje išaiškinimais, nes tiek faktinis, tiek teisinis bylų pagrindas nesutampa. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad, esant teismų sukurtų precedentų konkurencijai, t. y. keliems analogiškose bylose priimtiems teismų sprendimams, atsižvelgtina taip pat ir į jų priėmimo laiką, galimus reikšmingus ekonominius, socialinius pokyčius, įvykusius nuo precedento priėmimo ir kt. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į precedentų sukūrimo laiką, į tai, kad atitinkamais precedentais atspindima vėlesnė susiformavusi teismų praktika (ne pavieniai, bet daugkartiniai atvejai) pagrįstai vadovavosi nutartyje nurodytomis kasacinio teismo nutartimis.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir motyvų, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Apeliacinės instancijos teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį apeliacinio skundo argumentą. Tačiau neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai. Taigi teisėjų kolegija atmeta šį kasatorės argumentą, nes apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl tų argumentų, kurie apibrėžti ieškinio ribomis ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Be to, teisėjų kolegija nekonstatuoja ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš kasatorės 2345,42 Lt skolos už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. Apeliacinės instancijos teismas šį reikalavimą tenkino, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad skola (2345,42 Lt) susidarė nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn., taigi teisėjų kolegija patikslina, jog skola priteista už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. Šis trūkumas susijęs tik su klaidingu laikotarpio nurodymu ir nedaro įtakos priteistos sumos dydžiui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu ir atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, kad naikinti jo kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 28,15 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 28,15 Lt (dvidešimt aštuonis litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis