Civilinė byla Nr. e3K-3-80-781/2026
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01029-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės), Algirdo Taminsko ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. N. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. N. ieškinį atsakovams L. P., uždarajai akcinei bendrovei „Užupio apartamentai“, kooperatinei bendrovei Vilniaus kredito unijai dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisių pažeidimą kaip actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygą ir įtvirtinančių skolininko nesąžiningumo prezumpcijas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia atsakovų L. P. ir UAB „Užupio apartamentai“ 2022 m. rugsėjo 15 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir taikyti dvišalę restituciją – įpareigoti atsakovą L. P. grąžinti atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ 350 000 Eur, o pastarąją – grąžinti atsakovui L. P. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia atsakovių UAB „Užupio apartamentai“ ir KB Vilniaus kredito unijos 2023 m. birželio 6 d. sudarytą hipotekos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovas nurodė, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti actio Pauliana. Ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui L. P. – šis asmuo yra skolingas ieškovui 52 351,59 Eur. Teisiniai santykiai tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus atsirado pradiniam kreditoriui 2015 m. gruodžio 15–17 d. pervedus atsakovui 43 590 Eur; nuo 2015 m. gruodžio 21 d. nurodytu pagrindu atsiradusį reikalavimą perėmė ieškovas. Atsakovas L. P. perleido atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ ginčo žemės sklypą už mažesnę nei jo rinkos vertė kainą, o ši atsakovė įkeitė žemės sklypą atsakovei KB Vilniaus kredito unijai. Atsakovas L. P. neprivalėjo sudaryti žemės sklypo perleidimo sandorio, o jį sudaręs pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises ir interesus. Atsakovas L. P. neturi turto, iš kurio galėtų patenkinti ieškovo reikalavimą. Atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ buvo įsteigta prieš sudarant ginčijamą sandorį, ji įsigijo žemės sklypą už daug mažesnę nei jo rinkos vertė kainą ir jį apsunkino sutartine maksimaliąja hipoteka. Jeigu žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia ir būtų pritaikyta restitucija, bet liktų galioti hipotekos sutartis, ieškovas negalėtų patenkinti reikalavimo iš hipoteka apsunkinto žemės sklypo, todėl ieškovas prašo pripažinti negaliojančia ir hipotekos sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 10 d. sprendimu netenkino ieškinio.
5. Teismas nurodė, kad ieškovas nepraleido įstatyme nustatyto senaties termino, nes ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2022 m. rugsėjo 15 d., išviešinta – 2022 m. rugsėjo 19 d., o ieškinys teismui pateiktas 2023 m. rugsėjo 15 d.
6. Teismas vertino, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui L. P.. Pradinis kreditorius P. D. trimis banko pavedimais pervedė į atsakovo L. P. sąskaitą 43 590 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas žodį „paskola“, o 2015 m. gruodžio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi jis perleido ieškovui visas reikalavimo teises, kylančias iš šios paskolos. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-307-920/2024 pripažinta, kad paskola buvo suteikta ir ši skola kartu su palūkanomis ir procesinėmis palūkanomis priteista ieškovui iš atsakovo L. P.. Prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš mokėjimo pavedimais suteiktos paskolos, atsirado dar iki šioje byloje ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o prievolė nei pradiniam, nei naujajam kreditoriui nėra įvykdyta.
7. Teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė antrosios actio Pauliana sąlygos, t. y. kad buvo pažeistos jo, kaip kreditoriaus, teisės. Pardavęs žemės sklypą, atsakovas L. P. gavo 350 000 Eur (193 300 Eur buvo sumokėti šio atsakovo kreditorei KU „Taupa“, likę 156 700 Eur – pačiam atsakovui). Atsakovas L. P. visiškai atsiskaitė su pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto žemės sklypo turėjusia hipotekos kreditore KU „Taupa“ ir turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovu (grąžinti 43 590 Eur paskolą ir palūkanas). Iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovas nebuvo pareikalavęs iš atsakovo L. P. įvykdyti prievolę, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nevykdė savo skolinių įsipareigojimų ar siekė jų išvengti. Tai, kad sutarties pagrindu gautos lėšos buvo pervestos į užsienio (Jungtinės Karalystės) banke atidarytą sąskaitą, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo teisių pažeidimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš skolininką tik nuo tada, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Atsakovas L. P. nežinojo apie reikalavimo perleidimo faktą ir prievolę naujajam kreditoriui (ieškovui), tikslią prievolės apimtį (palūkanų dydį) ir įvykdymo terminą iki tol, kol ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Ieškovui iki ginčijamo sandorio sudarymo nepareiškus atsakovui reikalavimo įvykdyti prievolę, teismas nurodė neturįs pagrindo vertinti, kaip buvo panaudotos lėšos, gautos pardavus turtą, ar buvo pažeistas ieškovo, kaip kreditoriaus, reikalavimo patenkinimo eiliškumas. Taigi, nėra ir pagrindo padaryti išvadą, kad žemės sklypo pardavimas už kainą, ieškovo vertinimu, neatitikusią jo realios rinkos vertės, nulėmė ieškovo galimybės realiai išieškoti skolą iš skolininko sumažėjimą arba išnykimą. Nustačius, kad šioje byloje procesiniai dokumentai atsakovui L. P. įteikti 2023 m. rugsėjo 25 d., o Vilniaus regiono apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje – 2023 m. rugsėjo 28 d., ieškovui nėra užkertamas kelias actio Pauliana pagrindu ginčyti vėliau sudarytus sandorius, jeigu jie pažeidžia jo teises.
8. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė ir trečiosios actio Pauliana sąlygos – kad nebuvo privaloma sudaryti ginčijamo sandorio. 2019 m. sausio 17 d. KU „Taupa“ ir atsakovas L. P. sudarė paskolos sutartį. Užtikrindamas šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovas įkeitė ginčo žemės sklypą. KU „Taupa“ ragino atsakovą sumokėti skolą, o 2022 m. birželio 16 d. pranešimu jį informavo, kad, nesumokėjus įsiskolinimo per 30 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos, paskolos sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta ir kreditorė pareikalaus grąžinti visą paskolą prieš terminą, sumokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sumas. CK 4.170 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad hipoteka suteikia jos turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus kreditorius, todėl KU „Taupa“, kaip hipotekos kreditorės, reikalavimas turėjo būti patenkintas visa apimtimi iš įkeisto turto pirmiau nei kitų kreditorių reikalavimai. Aplinkybė, kad, KU „Taupa“ nutraukus sutartį, atsakovas L. P. nelaukė, kol bus pradėta priverstinio išieškojimo iš įkeisto žemės sklypo procedūra, o perleido įkeistą turtą trečiajam asmeniui ir gautais pinigais pirmiausiai atsiskaitė su hipotekos kreditore, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties.
9. Nenustatęs pirmiau nurodytų privalomų actio Pauliana taikymo sąlygų, teismas nevertino kitų sąlygų, nes pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu galima tik esant visoms sąlygoms. Nesant pagrindo tenkinti reikalavimą pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo pripažinti negaliojančia hipotekos sutartį.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2025 m. spalio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
11. Kolegija nurodė, kad yra svarbu nustatyti, kada atsirado ieškovą ir atsakovą L. P. siejanti prievolė, nes kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik po prievolės atsiradimo sudaryti sandoriai – skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės. Kreditorius turi įrodyti ne tik turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, bet ir tai, kad ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. 2015 m. gruodžio 21 d. ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas L. P. grąžintų paskolą ir sumokėtų palūkanas. Perleidžiant reikalavimo teisę naujasis kreditorius įgyja tas pačias teises, kurias turėjo pradinis kreditorius. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas iki ginčijamų sandorių sudarymo būtų pranešęs atsakovui L. P. apie reikalavimo perleidimą. Ieškovas pateikė įrodymus, kad 2023 m. rugpjūčio 21 d. ir 2023 m. rugsėjo 15 d. išsiuntė paštu atsakovui L. P. pranešimus apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo grąžinti skolą ir palūkanas. Pirmas pranešimas buvo išsiųstas ne atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, o pakartotinis – deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Kitą dieną po pakartotinio pranešimo išsiuntimo ieškovas pateikė teismui ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir šioje byloje nagrinėjamą ieškinį. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas L. P. apie reikalavimo teisių perleidimą ieškovui buvo informuotas 2023 m. rugsėjo 25 d. civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme nustatyta tvarka.
12. Kolegija vertino, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu reikalavimo teisių perleidimo sutartis siejo tik pradinį kreditorių P. D. ir ieškovą (naująjį kreditorių), o atsakovo L. P. ir trečiųjų asmenų nesaistė. Ieškovas tik nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. turi reikalavimo teisę atsakovui L. P.. Tai reiškia, kad ginčijami sandoriai nepažeidžia (negali pažeisti) ieškovo teisių ir interesų. Atsakovas, gavęs hipotekos kreditorės sutikimą, galėjo parduoti žemės sklypą, hipotekos kreditorė KU „Taupa“ turėjo teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto žemės sklypo, o atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ galėjo sudaryti su atsakove KB Vilniaus kredito unija hipotekos sandorį. Perleidęs žemės sklypą atsakovas L. P. netapo nemokus – sumažėjusios jo turto vertės (turėtų lėšų) užteko pradinio arba naujojo kreditoriaus reikalavimui patenkinti (tai patvirtina duomenys apie Jungtinės Karalystės banko „Barclays“ ir AB Šiaulių banko sąskaitose turėtas lėšas). Ieškovas nuo 2015 m. gruodžio 21 d., kai buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, žinojo (turėjo žinoti), kad gali reikalauti iš atsakovo L. P. įvykdyti prievolę, tačiau iki 2023 m. rugsėjo 25 d. nepareiškė jam reikalavimo; jam tenka neigiamų pasekmių atsiradimo rizika.
13. Kolegija vertino, kad nėra pagrindo preziumuoti atsakovų nesąžiningumą CK 6.67 straipsnio pagrindu. Pirma, atsakovas L. P. nebuvo ir nėra atsakovės UAB „Užupio apartamentai“ valdymo dalyvis (akcininkas) ir (ar) organas (vadovas). Byloje nėra duomenų, kad pastarieji atsakovai susiję giminystės ryšiais ar per kitas bendroves, jų valdymo dalyvius ar organus. Atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ buvo įsteigta prieš žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ir žemės sklypą įsigijo verslui. Iki žemės sklypo pardavimo buvo sudaryta sutartis dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), teritorijų planavimo proceso inicijavimo, rengimo ir finansavimo. Pardavus žemės sklypą buvo sudaryta žemės sklypo detaliojo plano projekto rengimo sutartis. Atsakovė KB Vilniaus kredito unija suteikė UAB „Užupio apartamentai“ kreditą verslui žemės sklype vykdyti; šio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti buvo sudaryta ginčijama hipotekos sutartis. Antra, actio Pauliana negalėjo būti reiškiamas, nes ginčijami sandoriai sudaryti iki atsakovo L. P. prievolės ieškovui atsiradimo momento.
14. Kolegija pažymėjo, kad ginčijamas hipotekos sandoris buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2023 m. birželio 7 d., ieškovas žinojo (turėjo žinoti) apie jį nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. (kai kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą dėl skolos priteisimo ir į Vilniaus apygardos teismą su actio Pauliana). Atsakovė KB Vilniaus kredito unija atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad ieškovas praleido senaties terminą ieškiniui šiai atsakovei pareikšti ir neprašo jo atnaujinti. Apeliaciniame skunde šiuo aspektu nepateikta jokių argumentų, todėl kolegija konstatavo, kad yra praleistas vienerių metų senaties terminas ieškiniui šiai atsakovei pareikšti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią kreditoriaus teisę ginčyti sandorius, pažeidžiančius jo teises, ir CK 6.109 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią reikalavimo perleidimo fakto išviešinimą. Pagal teismų pateiktus išaiškinimus, kai yra sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, vertinant antrosios actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus teisių pažeidimo – egzistavimą, esminę reikšmę turi skolininko sužinojimas apie reikalavimo perleidimą ir kreditoriaus asmuo. Toks aiškinimas sudaro prielaidas iš esmės paneigti kreditoriaus teises, nes tol, kol skolininkas nėra informuojamas apie reikalavimo perleidimą, nei pradinis kreditorius, jau perleidęs reikalavimo teisę, nei naujasis kreditorius, dar neinformavęs skolininko apie perleidimo faktą, negali apginti pažeistų teisių pareikšdamas actio Pauliana. CK nėra nustatyta pareiga gauti skolininko sutikimą sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį ir informuoti skolininką apie sudarytą sutartį, todėl visada tam tikrą laikotarpį skolininkas nežinos apie reikalavimo perleidimą. Šiuo laikotarpiu abu kreditoriai negalėtų ginti savo teisių, o skolininkas galėtų imtis bet kokių veiksmų, siekdamas išvengti pareigos įvykdyti prievolę. Kreditoriui perleidus reikalavimą, skolininko prievolė grąžinti skolą ar šios prievolės apimtis nepakinta. Skolininko pareigos įvykdyti prievolę ir elgtis sąžiningai, teisingai, protingai egzistuoja iki tol, kol prievolė yra įvykdoma; skolininkas turi vykdyti šias pareigas nepriklausomai nuo to, kad įvyko reikalavimo perleidimas ir pasikeitė kreditorius. Reikalavimo teisės perleidimo faktas ir jo atskleidimas skolininkui neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Nustatę, kad atsakovo L. P. prievolė egzistavo sudarant ginčijamą sandorį, teismai turėjo vertinti ne jo sužinojimo apie reikalavimo perleidimą ir naująjį kreditorių aplinkybes, o tai, ar, perleidus žemės sklypą už daug mažesnę nei rinkos vertė kainą, nebuvo apsunkinta jo galimybė grąžinti įsiskolinimą ir pažeistos kreditoriaus teisės. Pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimą paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus – užtikrinti, kad jis žinotų, kam priklauso prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo. Nėra pagrindo taikyti CK 6.106 straipsnio 1 dalį ir ją aiškinančią kasacinio teismo praktiką ginčams, kai skolininkas siekia paslėpti jam priklausantį turtą, nevykdo prievolės ir siekia jos išvengti.
15.2. Apeliacinės instancijos teismas susiaurino pagrindus, kuriems esant turi būti pripažįstama, kad buvo pažeistos kreditoriaus teisės, todėl jis netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalį. Pagal šio teismo pateiktus išaiškinimus, turto pardavimas už daug mažesnę nei jo rinkos vertė kainą nėra laikomas kreditoriaus teisės pažeidimu, jeigu pagal tokį sandorį gautas atlygis yra pakankamas kreditoriaus reikalavimui įvykdyti. Tačiau skolininko nesąžiningumas ir kreditoriaus teisių pažeidimas turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, ar tarp skolininko perleidžiamo turto rinkos vertės ir už jį gautos sumos nėra disproporcijos. Vien fakto, kad turtas buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą, pakanka tam, kad būtų konstatuota, jog skolininkas veikė nesąžiningai, o toks sandoris nors ir nelėmė jo nemokumo, bet pablogino jo finansinę padėtį ir apsunkino kreditoriaus galimybes įgyvendinti reikalavimo teisę. Todėl tuo atveju, kai ginčas kyla dėl sandorio, kuriuo turtas yra parduodamas už mažesnę nei jo rinkos vertė kainą, tokio sandorio sudarymas neturėtų būti vertinamas atsižvelgiant išimtinai tik į kreditoriaus reikalavimo dydį. Pagal kasacinio teismo praktiką, kreditorių teisės yra pažeidžiamos, kai skolininkas, perleidęs turtą, netapo nemokus, bet gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti. Sudarius ginčijamą sandorį, atsakovo L. P. turtinė padėtis labai pablogėjo: už turtą buvo gauta per maža kaina; buvo pakeista turto forma į labiau likvidų turtą (pinigus); gautos lėšos buvo pervestos į kitoje valstybėje esančią banko sąskaitą. Tai sudarė pagrindą konstatuoti realią grėsmę, kad ieškovo reikalavimai nebus tinkamai įvykdyti. Aplinkybės, kad pagal ginčijamą sutartį buvo atsiskaityta ir tuo metu atsakovas turėjo pakankamai turto ieškovo reikalavimui patenkinti, nėra reikšmingos. Tai, jog sandorio sudarymo metu ar tam tikrą laiką po jo sudarymo lėšų yra pakankamai, nereiškia, kad su kreditoriumi bus atsiskaityta ar kad skolininkas išsaugos gautą turtą ir nesieks jo paslėpti, pervesdamas jį kitiems asmenims.
15.3. Teismai iš esmės paneigė ieškovo teisę remtis CK 6.67 straipsnio 4 punkte nustatyta prezumpcija. Tiek teisės aktuose, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu turtas parduodamas už daug mažesnę nei jo rinkos vertė kainą, taikytina CK 6.67 straipsnio 4 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija. Tokiu atveju būtent atsakovams kyla pareiga paneigti, kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą. Ieškovas nuosekliai įrodinėjo, kad žemės sklypas buvo perleistas už per mažą kainą, tačiau pirmosios instancijos teismas net nevertino jo pateiktų žemės sklypo rinkos vertės įrodymų. Teismas užkirto kelią ieškovui įrodyti šią aplinkybę, nes netenkino prašymo skirti ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė įrodinėjimo dalyką ir sprendė dėl pagrindo taikyti kitas įstatyme nustatytas nesąžiningumo prezumpcijas. Ieškovui, siekusiam įrodyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte nustatytą prezumpciją, pakako nurodyti ir įrodyti tik šiai prezumpcijai pagrįsti aktualias aplinkybes (priešpriešinių įsipareigojimų disproporciją).
16. Atsakovas L. P. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Kreditoriaus teises gali pažeisti tik sandoriai, sudaryti po to, kai atsirado skolininko prievolė kreditoriui. Tuo metu, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, ieškovas neturėjo reikalavimo teisės atsakovui L. P., todėl ginčijamas sandoris negalėjo pažeisti būsimos atsakovo prievolės ieškovui. Kreditorius turi įrodyti ne tik turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, bet ir tai, kad ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ieškovas nurodo, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. gruodžio 21 d., tačiau jis beveik aštuonerius metus nepranešė apie šį sandorį atsakovui L. P. ir nepriminė jam apie skolą. Tai rodo, kad ieškovas pats nelaikė turintis reikalavimo teisę šiam atsakovui. Ieškovas siekia išvengti atsakomybės už atsakovo neinformavimą apie reikalavimo perleidimą. Laikotarpis, kurį atsakovas nebuvo informuotas apie reikalavimo perleidimą, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams ir yra visiškai nepagrįstas; atsakovas negali atsakyti už ieškovo neveikimą ir aplaidų pareigų vykdymą. Nors ieškovas nurodo, esą jis siuntė atsakovui pranešimus apie reikalavimo perleidimą, jie buvo išsiųsti ne į atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą. Byloje nėra įrodyta, kad atsakovas būtų informuotas apie reikalavimo perleidimą iki tol, kai ieškovas kreipėsi į teismą. Teismai teisingai konstatavo, kad, sudarant ginčijamus sandorius, reikalavimo perleidimo sutartis siejo tik jos šalis, bet nesaistė atsakovo. Ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui.
16.2. Ginčijama sutartis nepažeidžia ieškovo teisių. Pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės, turi būti vertinama, ar už sandorį gauto atlygio užtenka jo reikalavimams įvykdyti. Tokios aplinkybės byloje nustatytos, o ieškovo nurodoma aplinkybė, kad žemės sklypas buvo parduotas už mažesnę nei jo rinkos vertė kainą, priešingai, nebuvo nustatyta. Sudarius ginčijamą sutartį, atsakovas už mažiau likvidų turtą – žemės sklypą – gavo piniginį ekvivalentą ir netapo nemokus. Nors dalis turto kainos sumokėta atsakovo L. P. kreditorei KU „Taupa“, likusi suma, kuri yra daug didesnė nei ieškovo reikalavimas, buvo pervesta atsakovui.
16.3. Byloje neturėjo būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija, nes nėra jos taikymo sąlygų. Pardavęs žemės sklypą, atsakovas L. P. gavo už jį atlygį. Parduodant žemės sklypą atsakovo interesams atstovavo nekilnojamojo turto brokerių įmonės, suradusios potencialų pirkėją. Atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ pasiūlė kainą, ši tenkino atsakovą L. P., todėl šiai atsakovei po derybų buvo parduotas turtas. Nors byloje nebuvo nustatyta žemės sklypo rinkos vertė, ši aplinkybė ir nebuvo reikšminga, nes, perleidęs žemės sklypą, atsakovas L. P. netapo nemokus ir buvo pajėgus atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ieškovą. Prašymas skirti ekspertizę buvo perteklinis ir nepagrįstas: byloje buvo pakankamai duomenų apie žemės sklypo rinkos vertę, ieškovo reikalavimo suma yra šešis kartus mažesnė už ginčijamoje sutartyje nurodytą pardavimo kainą; gautų pinigų užtektų ieškovo reikalavimui padengti.
17. Atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Ieškovas kasaciniame skunde kvestionuoja tik teismų išvadas dėl trijų actio Pauliana sąlygų (kreditoriaus teisių pažeidimo, žemės sklypo pirkėjo ir pardavėjo nesąžiningumo). Tačiau jis neginčija teismų išvados, kad atsakovas L. P. privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, ir apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovo reikalavimas grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui yra nepagrįstas, nes, nenustačius visų actio Pauliana sąlygų, ieškinys negalės būti patenkintas.
17.2. Ieškovas teigia, esą teismai apribojo jam, kaip kreditoriui, galimybę ginti savo teises, tačiau jis nutyli, kad sudarant ginčijamus sandorius nei pradinis kreditorius, nei ieškovas net nebuvo pareiškę atsakovui L. P. reikalavimo įvykdyti prievolę pagal paskolos sutartį, kurioje nustatyta, kad paskolos gavėjas turi grąžinti paskolos sumą per 30 dienų nuo pareikalavimo. Teismai tinkamai įvertino aplinkybes, kad atsakovas L. P. nebuvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą ir iš jo nebuvo pareikalauta įvykdyti prievolę, ir padarė teisingas išvadas dėl ieškovo teisės ginčyti sandorius taikant actio Pauliana institutą. Teismai pagrįstai pripažino, kad atsakovas L. P. nepažeidė ieškovo teisių, nes sutarties sudarymo metu ieškovas nebuvo pareikalavęs iš šio atsakovo įvykdyti prievolę, be to, po ginčijamo sandorio atsakovas netapo nemokus ir turėjo pakankamai lėšų ieškovo reikalavimams patenkinti. Actio Pauliana negali būti naudojamas kaip įrankis, taikomas siekiant pripažinti negaliojančiu sandorį, nes tokio ieškinio tikslas yra atkurti pažeistą skolininko mokumą, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Tačiau ieškovas siekia, kad ginčo sandoriu perleistas žemės sklypas būtų grąžintas į civilinę apyvartą. Ieškovas siekia perimti žemės sklypo kontrolę ir vykdyti greta esančių žemės sklypų, kaip vienos teritorijos, detaliojo planavimo procedūras (tai buvo daroma iki tol, kol atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ įgijo žemės sklypą).
17.3. Atsakovai, sudarydami ginčijamą sutartį ir nustatydami žemės sklypo kainą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, galėjusių pažeisti ieškovo teises. Atsakovams sudarant sutartį, ieškovo reikalavimai nebuvo pareikšti, o sutartyje nustatyta žemės sklypo kaina buvo beveik du kartus didesnė nei VĮ Registrų centro nustatyta jo vidutinė rinkos vertė. Ieškovas neįrodė, kad buvo pažeistos jo teisės. Byloje nėra pagrindo taikyti įstatyme nustatytą nesąžiningumo prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra jokio pagrindo preziumuoti atsakovų nesąžiningumą pagal CK 6.67 straipsnį. Net jei ieškovo prašymas skirti ekspertizę būtų patenkintas, jos išvados nesudarytų pagrindo priimti byloje kitokį sprendimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip vienos iš CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų
18. Actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis yra ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, o kartu – ir kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas tokio pobūdžio ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę padėtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Atsižvelgiant į tokią actio Pauliana paskirtį ir į tai, kad šio instituto taikymas yra susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, siekiant išvengti galimo kreditoriaus piktnaudžiavimo ir nepagrįsto skolininko teisės sudaryti sandorius suvaržymo, įstatyme yra nustatytos, o kasacinio teismo praktikoje – išplėtotos sąlygos, kurių visuma yra reikalinga tam, kad būtų konstatuotas pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu taikant šį institutą. Viena iš tokių sąlygų – tai kreditoriaus teisių pažeidimas, atsiradęs dėl skolininko sudaryto ginčijamo sandorio.
19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad ieškovo ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi nebuvo pažeistos jo, kaip atsakovo L. P. kreditoriaus, teisės. Grįsdami tokią išvadą, teismai nurodė dvejopo pobūdžio argumentus. Visų pirma, jie rėmėsi aplinkybėmis, kad nors ieškovas ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo įgijęs reikalavimo teisę atsakovui L. P., jis nebuvo pranešęs pastarajam apie šią aplinkybę (atsakovas nežinojo, kad reikalavimo teisė buvo perleista ieškovui). Tai, anot bylą išnagrinėjusių teismų, reiškia, kad reikalavimo perleidimo sutartis saistė tik pradinį ir naują kreditorius, o ne skolininką (atsakovą), ieškovas įgijo reikalavimo teisę atsakovui L. P. tik pranešęs jam apie reikalavimo perleidimo faktą, todėl anksčiau atlikti pastarojo atsakovo veiksmai negalėjo pažeisti ieškovo (naujojo kreditoriaus) teisių. Antra, teismai atsižvelgė į tai, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovo L. P. gauta pinigų suma už jo perleistą žemės sklypą žymiai viršija ieškovo reikalavimo šiam atsakovui dydį, todėl, net ir sudaręs tokią sutartį, atsakovas turėjo galimybę atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas, nesutikdamas su teismų padaryta išvada dėl šios actio Pauliana sąlygos, kasaciniame skunde kvestionuoja argumentus tiek dėl skolininko informavimo apie reikalavimo perleidimą, tiek ir dėl skolos dydžio ir ginčijamo sandorio pagrindu gautos pinigų sumos santykio reikšmės vertinant galimą kreditoriaus teisių pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo kasaciniame skunde išdėstyta pozicija yra pagrįsta tik iš dalies.
20. Ieškovas pagrįstai nurodo, kad teismai šio ginčo kontekste netinkamai aiškino ir taikė reikalavimo perleidimo ir actio Pauliana institutus reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai konstatavo, kad skolininko sudarytas sandoris galėtų būti laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises actio Pauliana instituto prasme tik nuo tada, kai skolininkas buvo informuotas apie reikalavimo perleidimą. Tokios išvados nesuponuoja nei reikalavimo teisės perleidimą, nei actio Pauliana institutą reglamentuojančios teisės normos ir jas aiškinanti kasacinio teismo praktika. Priešingai, ginčui aktualus teisinis reguliavimas patvirtina, kad skolininko pareiga tinkamai vykdyti savo prievoles galioja nepriklausomai nuo galimo kreditoriaus pasikeitimo.
21. Įstatymų leidėjas CK 6.4 straipsnyje yra įtvirtinęs bendrą principą, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai visuose prievolinių santykių etapuose, t. y. tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. CK nuostatose, reglamentuojančiose prievolių vykdymo principus, yra detalizuota, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais; kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis) (CK 6.38 straipsnio 1 ir 3 dalys). Toks teisinis reguliavimas reiškia, jog abi prievolės šalys visose prievolinių santykių stadijose turi siekti, kad jų veiksmai nepažeistų kontrahento teisių, būtų sąžiningi, užtikrintų ekonomišką ir efektyvų prievolės įvykdymą. Nurodytos pareigos saisto prievolės šalis iki tol, kol prievolės yra įvykdomos ar pasibaigia kitais pagrindais.
22. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas vienas iš prievolės šalių pasikeitimo būdų – reikalavimo perleidimas (cesija), kuris yra suprantamas kaip aktyviosios prievolės šalies – kreditoriaus – pakeitimas kitu asmeniu, kai pati prievolė išlieka nepakitusi. Tuo atveju, kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2022, 16 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vis dėlto, nors perleidžiant reikalavimą keičiasi vienas iš prievolės subjektų, reikalavimo teisės perleidimas nepakeičia prievolės vykdymo sąlygų ar juo labiau nelemia prievolės pasibaigimo. Perleidžiant reikalavimo teisę naujasis kreditorius įgyja tas pačias teises, kurias turėjo pradinis kreditorius. Naujojo kreditoriaus teisių apimtis negali būti nei didesnė, nei mažesnė, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-381/2024, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, naujasis kreditorius turi vykdyti prievolę tokia pačia tvarka ir sąlygomis kaip ir pradinis kreditorius.
23. Ankstesniame šios nutarties punkte aptartos aplinkybės dėl reikalavimo teisės perleidimo įtakos prievolių turiniui ir jos vykdymo sąlygoms lemia skolininko dalyvavimo reikalavimo perleidimo teisiniuose santykiuose mastą. Atsižvelgiant į tai, kad, pasikeitus prievolės kreditoriui, skolininko teisinė padėtis lieka nepakitusi, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradinio kreditoriaus atžvilgiu ir reikalavimo teisės perleidimas negali pažeisti skolininko teisių ar jų labiau suvaržyti, perleidžiant reikalavimo teisę nėra reikalaujama skolininko sutikimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-173-378/2024, 41 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tačiau siekiant užtikrinti, kad reikalavimo teisės perleidimas neturėtų neigiamos įtakos skolininko teisėms, CK yra įtvirtintos tam tikros papildomos skolininko teisių užtikrinimo garantijos.
24. Viena iš tokių skolininko teisių garantijų – tai CK 6.106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąžiningo skolininko teises ginanti taisyklė. Pagal ją, tuo atveju, jeigu apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas. Šioje normoje yra išreikštas įstatymo leidėjo tikslas ginti sąžiningą skolininką, siejant jo prievolės pabaigą su pranešimu apie teisių perleidimą. Atidus ir rūpestingas naujasis kreditorius, siekdamas gauti tinkamą įvykdymą, turi informuoti skolininką apie prievolės kreditoriaus pasikeitimą ir pateikti jo, kaip reikalavimo teisių perėmėjo, įrodymus. Aptartą taisyklę papildo CK 6.109 straipsnyje įtvirtintos skolininko ir trečiųjų asmenų interesus užtikrinančios nuostatos, reglamentuojančios pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimą tvarką ir nepranešimo teisinius padarinius. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-381/2024, 35 ir 36 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-781/2022, 55 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis iki pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimo faktą sieja tik šios sutarties šalis (lot. inter partes) ir nesaisto trečiųjų asmenų, įskaitant skolininką. Tokiai sutarčiai, kaip ir bet kokiai kitai sutarčiai, taikomas sutarties uždarumo principas, reiškiantis, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Tik nuo to momento, kai skolininkas gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimo faktą, reikalavimo perleidimo sutartis pradeda galioti skolininko ir trečiųjų asmenų atžvilgiu (lot. erga omnes). Iki tokio pranešimo gavimo skolininką ir pradinį kreditorių siejanti prievolė (ir jos subjektai) lieka nepakitusi ir gali pasibaigti tinkamu įvykdymu (CK 6.106 straipsnio 1 dalis) arba kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-381/2024, 39 punktas). Kitaip tariant, pagal CK išdėstytas nuostatas, tol, kol skolininkas nėra informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą, jis gali įvykdyti prievolę pradiniam kreditoriui ir ši aplinkybė pati savaime nesudarytų pagrindo prievolės įvykdymą laikyti netinkamu.
26. Pažymėtina, kad teisės normose nustatytas įpareigojimas kreditoriui informuoti skolininką apie reikalavimo perleidimą nėra savitikslis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2022, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, reikalavimas informuoti skolininką apie reikalavimo perleidimą yra nustatytas siekiant apsaugoti skolininką nuo situacijos, kai jis įvykdo prievolę netinkamam kreditoriui ir dėl to patiria neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, tokia situacija galima, kai, naujajam kreditoriui neinformavus skolininko apie reikalavimo perėmimą, skolininkas įvykdo prievolę pradiniam kreditoriui, o vėliau naujasis kreditorius reikalauja iš skolininko pakartotinai įvykdyti tą pačią prievolę jam. Tačiau, kaip pagrįstai kasaciniame skunde nurodo ieškovas, toks kreditoriui nustatytas įpareigojimas nereiškia, kad laikotarpiu, kai skolininkas nėra informuotas apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą naujajam kreditoriui, skolininko visai nesaisto tokia prievolė, kad jis neturi pareigos laikytis šios nutarties 21 punkte aptartų principų ar kad kreditoriui (naujajam ar pradiniam) tenka rizika dėl kreditoriaus teises pažeidžiančių skolininko sudarytų sandorių. Aplinkybė, kad reikalavimo teisė buvo perleista ir atsirado naujas prievolės kreditorius, nepašalina priešingos prievolės šalies pareigos tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, bendradarbiauti su savo kontrahentu, nesiekti pažeisti jo teisių ir teisėtų interesų. Tuo atveju, jei skolininkas nepaiso šių reikalavimų, naujasis kreditorius įgyja teisę įstatyme nustatytais būdais ginti savo galimai pažeistas teises.
27. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad kreditorius gali naudoti actio Pauliana kaip savo teisių gynimo būdą per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019, 36 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai yra įvykęs reikalavimų perleidimas ir naujasis kreditorius ginčija skolininko sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu, vertinant, ar šie sandoriai nepažeidžia kreditoriaus teisių, visų pirma, vertinama, ar šie sandoriai nepažeidė pradinio kreditoriaus teisių, atsižvelgiant į pradinio kreditoriaus teisinę padėtį. Jeigu būtų nustatyta, kad tokie sandoriai pradinio kreditoriaus teisių nepažeidė, tai nebūtų pagrindo konstatuoti ir naujojo kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 59 punktas). Vadinasi, net ir tuo atveju, kai kreditorius perleidžia reikalavimą, skolininko sudarytas sandoris, nustačius visas actio Pauliana sąlygas, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal naujojo kreditoriaus ieškinį. Naujasis kreditorius gali kvestionuoti sandorius, sudarytus tiek iki reikalavimo teisės perleidimo (pažeidusius pradinio kreditoriaus teises), tiek ir vėliau.
28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija išaiškina, kad kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos, nustatymas tuo atveju, kai yra įvykęs reikalavimo teisės perleidimas, nėra siejamas su skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą. Įvykus reikalavimo perleidimui, naujasis kreditorius, taikydamas actio Pauliana institutą, gali ginčyti skolininko sudarytus sandorius, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo sudaryti iki tol, kai jam buvo perleista reikalavimo teisė, ar vėliau.
29. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad teismai, nustatydami kreditoriaus teisių pažeidimą, turėjo vertinti iš esmės tik tai, ar nėra akivaizdžios ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto žemės sklypo rinkos kainos ir jo pardavimo kainos disproporcijos. Ieškovas taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismų vertintos aplinkybės, jog pagal ginčijamą sutartį gautos sumos pakako ieškovo reikalavimui patenkinti, neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.
30. Jau minėtoje CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, kad kreditorius gali ginčyti tik tuos skolininko sudarytus sandorius, kurie pažeidžia kreditoriaus teises. Pagal aptariamą nuostatą, sandoris yra laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalies formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, neišvardytus teisės normoje. Svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-687-2019, 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tai reiškia, kad šioje teisės normoje pateiktas galimų kreditoriaus teisių pažeidimo atvejų sąrašas nėra baigtinis. Skolininko sudarytas sandoris kreditoriaus teises gali pažeisti ir kitokiais, įstatyme nenurodytais, būdais.
31. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant aptariamą nuostatą yra nurodyta, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymima, kad nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl tuo atveju, jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Vadinasi, kitaip nei nurodo ieškovas kasaciniame skunde, aplinkybė, ar, sudaręs ginčijamą sandorį, skolininkas išsaugojo galimybę atsiskaityti su kreditoriumi, turi esminę reikšmę sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos kreditoriaus teisės. Tuo atveju, jei, sudarius sandorį, skolininko mokumas liko nepakitęs ar jo turto užtenka kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nėra pagrindo konstatuoti, kad toks sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.
32. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad, ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleidęs žemės sklypą, atsakovas L. P. gavo iš pirkėjos atsakovės UAB „Užupio apartamentai“ 350 000 Eur. Dalis šios sumos (193 300 Eur) buvo pervesta kitai atsakovo L. P. kreditorei, kurios reikalavimai buvo užtikrinti hipoteka, o likusi kainos dalis (156 700 Eur) buvo sumokėta tiesiogiai atsakovui. Bylą išnagrinėję teismai taip pat nustatė, kad ieškovo reikalavimą atsakovui L. P. sudaro 43 590 Eur skola ir palūkanos. Ši suma yra žymiai mažesnė nei pinigų suma, atsakovo L. P. gauta pagal pirkimo–pardavimo sutartį už perleistą žemės sklypą. Esant tokioms aplinkybėms, teismai pagrįstai pripažino, kad atsakovas L. P., sudarydamas ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, nepažeidė ieškovo teisių, nes atsakovo pagal šią sutarti gautų lėšų pakako atsiskaityti su ieškovu. Tokia teismų išvada atitinka pirmiau aptartus kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus.
33. Priešingos išvados dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuponuoja ir ieškovo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su lėšų, gautų pagal ginčijamą sutartį, panaudojimu. Ieškovo teigimu, aplinkybė, jog pagal sandorį, kuriuo turtas buvo perleistas už jo rinkos vertės nesiekiančią kainą, buvo atsiskaityta ir skolininkas ginčijamo sandorio sudarymo metu ar tam tikrą laiką po to buvo pajėgus atsiskaityti su kreditoriumi, savaime negarantuoja, kad su kreditoriumi bus atsiskaityta ar kad skolininkas išsaugos pagal sandorį gautą turtą ir jo nesieks paslėpti. Taigi, ieškovas siekia išplėsti galimybę taikyti actio Pauliana institutą, susiedamas jo taikymą ne su tuo, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o su aplinkybėmis, kad šio sandorio pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos galimai jo teises pažeidžiančiais tikslais. Vis dėlto pažymėtina, kad actio Pauliana institutas negali būti taikomas tuo atveju, kai skolininko sudarytas sandoris savaime nepažeidžia kreditoriaus teisių ir neapsunkina jam galimybės gauti prievolės įvykdymą, nes toks actio Pauliana instituto aiškinimas prieštarautų pirmiau aptartiems jo tikslams (žr. plačiau šios nutarties 18 punktą). Susiklosčius ieškovo nurodytai situacijai, esant visoms actio Pauliana sąlygoms, galėtų būti ginčijami vėlesni skolininko sudaryti sandoriai, kuriais buvo netinkamai panaudotos už perleistą turtą gautos lėšos. Priešingu atveju būtų galima konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimą ir pripažinti negaliojančiu sandorį skolininkui perleidus turtą ne tik už kainą, mažesnę nei jo rinkos vertė, bet ir už rinkos kainą ar net ją viršijančią sumą, nes ir tokiu atveju skolininko gauta suma gali būti panaudota kitiems tikslams, o ne atsiskaityti su kreditoriumi.
Dėl CK 6.67 straipsnio 4 punkte nustatytos sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijos taikymo
34. Kai taikant actio Pauliana institutą yra ginčijamas atlygintinis sandoris, turi būti nustatytas tiek skolininko, tiek ir trečiojo asmens, sudariusio šį sandorį, nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad šio straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, jam nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
35. Pagal bendrąjį civilinėje teisėje galiojantį principą, sąžiningumas yra preziumuojamas. Tai reiškia, kad asmuo laikomas sąžiningu tol, kol jo nesąžiningumas neįrodytas. Tačiau įstatyme yra nustatytos ir sąžiningumo prezumpcijos išimtys – nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. aplinkybės, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo nesąžiningas. Tokio teisinio reguliavimo pavyzdys yra CK 6.67 straipsnis, įtvirtinantis sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijas. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas yra baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikomas. CK 6.67 straipsnyje nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022, 23 ir 24 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
36. Prezumpcijos turi reikšmės paskirstant įrodinėjimo naštą tarp byloje dalyvaujančių asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos, kaip minėta, yra bendrosios sąžiningumo prezumpcijos išimtis, kreditorius, siekdamas, kad jo ieškinys būtų patenkintas, turi dvi alternatyvas. Pirma, jis gali įrodyti atsakovų nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka. Šiuo atveju įrodinėjimo naštą siekiant paneigti atsakovų sąžiningumo prezumpciją turi ieškovas (kreditorius). Antra, kreditorius, užuot įrodinėjęs atsakovų nesąžiningumą bendra tvarka, gali įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą. Įrodžius šias aplinkybes atsakovų nesąžiningumas bus preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta siekiant paneigti atsakovų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio teks patiems atsakovams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012).
37. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad jis šioje byloje pasirinko grįsti atsakovų nesąžiningumą remdamasis CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. Pagal aptariamą nuostatą, yra preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą, t. y. kai nustatoma priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija. Vadinasi, tam, kad būtų nustatytas pagrindas taikyti šią nesąžiningumo prezumpciją, byloje turėtų būti nustatyta žymi ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto žemės sklypo rinkos kainos ir jo perleidimo kainos neatitiktis. Ieškovas teisingai nurodo, kad našta įrodyti šias aplinkybes (pagrindą taikyti atsakovų nesąžiningumo prezumpciją) tenka jam, o tuo atveju, jeigu ieškovas šias aplinkybes įrodytų, atsakovams tektų našta paneigti savo nesąžiningumą. Tačiau ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.67 straipsnio 4 punkto nuostatas, užkirto jam kelią įrodyti, kad egzistuoja pagrindas taikyti šią nesąžiningumo prezumpciją, ir nepagrįstai paliko neišspręstą klausimą dėl žemės sklypo pardavimo kainos atitikties jo rinkos vertei.
38. Kaip minėta, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą tik tuo atveju, kai yra nustatomos visos jo taikymo sąlygos, o tuo atveju, jeigu bent viena iš šių sąlygų nėra nustatyta, pripažinti sandorį negaliojančiu taikant šį institutą nėra pagrindo. Ieškovo nurodyta prezumpcija įtvirtina vieną iš atvejų, kai yra pripažįstama, kad kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį sudariusios šalys yra nesąžiningos, t. y. ji palengvina kreditoriaus teises pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumo įrodinėjimą. Vis dėlto įstatyme nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigia ieškovo pareigos įrodyti visas kitas actio Pauliana taikymo sąlygas, be kita ko, kreditoriaus teisių pažeidimą.
39. Šiuo atveju bylą išnagrinėję teismai nenustatė, kad, atsakovams sudarius ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, buvo pažeistos ieškovo, kaip atsakovo L. P. kreditoriaus, teisės. Priešingai, byloje buvo nustatytos anksčiau minėtos aplinkybės, kad po ginčijamos sutarties sudarymo pastarasis atsakovas ne tik atsiskaitė su kita kreditore, kurios reikalavimas buvo užtikrintas hipoteka, bet ir gavo pakankamą pinigų sumą tam, kad būtų atsiskaityta su ieškovu. Byloje taip pat nustatyta, kad tuo metu, kai atsakovai sudarė ginčijamą sutartį, nei ieškovas, nei pradinis kreditorius nebuvo pareiškę atsakovui L. P. reikalavimo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Nenustatę aplinkybės, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi buvo pažeistos ieškovo teisės, teismai neturėjo vertinti šioje sutartyje nurodytos žemės sklypo perleidimo kainos pagrįstumo ir spręsti, ar yra pagrindas taikyti prezumpciją, kad atsakovai, sudarydami šią sutartį, veikė nesąžiningai ieškovo ar pradinio kreditoriaus, perleidusio reikalavimo teisę ieškovui, atžvilgiu.
40. Nėra pagrindo sutikti ir su ieškovo pozicija, kad teismai užkirto jam kelią įrodyti aptariamos nesąžiningumo prezumpcijos taikymo sąlygas. Ieškovas šiuo aspektu kasaciniame skunde nurodo, kad, siekdamas pagrįsti žemės sklypo pardavimo kainos ir jo rinkos kainos disproporciją, jis prašė skirti byloje ekspertizę, bet teismas atsisakė ją paskirti ir taip paneigė galimybę įrodyti buvus CK 6.67 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas. Tačiau pažymėtina, kad asmens prašymas skirti ekspertizę teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo sprendimas paskirti ekspertizę turi būti pagrįstas teismo įsitikinimu, jog ją atlikti yra tikslinga atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros. Tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 212 straipsnyje nustatytomis ekspertizės atlikimo taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ieškovo pareikštą prašymą skirti byloje ekspertizę, tačiau jį motyvuotai atmetė, nurodęs, kad ieškovo prašymas yra pareikštas pavėluotai, be to, teismas vertino, kad toks prašymas stokoja sąsajumo su bylos dalyku. Ieškovas kasaciniame skunde nesuformulavo teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad tokia teismo pozicija buvo nepagrįsta.
Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų ir šalių pateiktų prašymų
41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors bylą išnagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė reikalavimo perleidimą ir actio Pauliana reglamentuojančias teisės normas, tačiau jie pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju nėra nustatytas kreditoriaus teisių pažeidimas kaip viena iš privalomų actio Pauliana sąlygų, ir nepažeidė CK 6.67 straipsnio 4 punkto. Nesant visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo reikalavimai negali būti patenkinti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovo kasacinis skundas netenkinamas.
42. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nagrinėjamu atveju ieškovo kasacinis skundas nėra tenkinamas, todėl atsakovai įgijo teisę, kad būtų atlygintos jų kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
43. Atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ prašo atlyginti jai 4428,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Šioms išlaidoms pagrįsti atsakovė pateikė 2026 m. kovo 6 d. sąskaitą ir 2026 m. kovo 17 d. mokėjimo nurodymą. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8.14 punktais, priteisiant atlyginimą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą yra taikomas 1,7 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikytinas 2025 metų trečiąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 2427,60 Eur, todėl didžiausia atsakovei už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 4126,92 Eur (2427,60 Eur × 1,7). Atsakovės prašoma priteisti 4428,60 Eur suma viršija Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotą didžiausią už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistiną sumą. Byloje nėra nustatyta ypatingų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytos atlygintinų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo tvarkos ir priteisti atsakovei jos nurodytą sumą, todėl prašoma priteisti išlaidų suma mažintina ir atsakovei iš ieškovo priteisiami Rekomendacijų pagrindu apskaičiuoti 4126,92 Eur jos patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
44. Atsakovas L. P. nepateikė duomenų apie jo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jo patirtų išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas. Kasacinis teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
45. Atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ 2026 m. balandžio 7 d. pateikė kasaciniam teismui prašymą ir papildomus rašytinius įrodymus (duomenis iš VĮ Registrų centro informacinių sistemų apie byloje nedalyvaujantį juridinį asmenį). Prašyme atsakovė išdėstė poziciją, kad ieškovas pateikė šį ieškinį ne siekdamas apginti savo, kaip kreditoriaus, interesus, o veikdamas kito, byloje nedalyvaujančio, juridinio asmens, valdančio greta ginčo žemės sklypo esantį žemės sklypą, interesais (siekdamas šio asmens naudai perimti ginčo žemės sklypo kontrolę ir pan.), ir pateikė duomenis apie galimai nesąžiningus minėto byloje nedalyvaujančio juridinio asmens vadovo ir ieškovui atstovaujančio advokato veiksmus kitose valstybėse vykstančiuose teismo procesuose. Atsakovė prašo kasacinio teismo, nagrinėjant šią bylą, vadovautis jos nurodytais viešai prieinamais žiniasklaidoje pateiktais duomenimis, taip pat duomenimis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir Juridinių asmenų registro. Savo ruožtu ieškovas 2026 m. balandžio 13 d. pateikė kasaciniam teismui prašymą nepriimti pirmiau minėto atsakovės prašymo, kadangi jame nurodyti duomenys neatitinka tikrovės ir nėra susiję su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo ir atsakovės pateiktus procesinius dokumentus ir jų priedus, atsisako juos priimti.
46. Visų pirma, pažymėtina, kad nors civilinis procesas yra vientisas procesas, o jo metu yra siekiama bendrų tikslų, be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), atskirų civilinio proceso stadijų paskirtis nėra vienoda. Pagal CPK išdėstytą reguliavimą (pvz., CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 1 punktas), bylai tinkamai išnagrinėti reikšmės turinčios aplinkybės yra nustatomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o galimos pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos nustatant bylai reikšmingas aplinkybes ar aiškinant ir taikant teisės normas gali būti pašalintos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Kitaip nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kasacinis teismas iš naujo nenustato bylos faktinių aplinkybių. Vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu neperžengdamas kasacinio skundo ribų; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
47. Antra, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas proceso kasaciniame teisme taisykles, nesuteikė dalyvaujantiems byloje asmenims diskrecijos kasacinio proceso metu neribotą laiką pildyti jų pateiktus procesinius dokumentus naujais argumentais. Priešingai, CPK 350 straipsnio 8 dalyje yra imperatyviai nustatytas draudimas papildyti ar pakeisti kasacinį skundą išsprendus jo priėmimo klausimą, todėl priėmus šį skundą nebegali būti pateikiami jokie nauji argumentai, papildantys jame nurodytas aplinkybes. CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsiliepimas į kasacinį skundą yra surašomas ir pasirašomas tokia pat tvarka kaip ir kasacinis skundas. Taigi, civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės kasaciniame teisme papildyti ir pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą ar reikšti papildomus rašytinius paaiškinimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-313/2022, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Rašytiniai paaiškinimai kasaciniame teisme gali būti teikiami tik išimtiniais atvejais, kai, atsižvelgiant į konkrečioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, toks procesinis veiksmas nebūtų pripažintas prieštaraujančiu bylų procesą kasaciniame teisme reglamentuojančioms nuostatoms (CPK 340 straipsnio 5 dalis), pavyzdžiui, dėl teisės klausimo, kuriuo kasacinis teismas ketina pasisakyti peržengdamas kasacinio skundo ribas, ar kitu atveju, kai pateikti rašytinius paaiškinimus šalis įpareigoja (joms pasiūlo) pats kasacinis teismas, dėl reikšmingo procesinių aplinkybių pasikeitimo, įvykusio jau po kasacinio skundo (atsiliepimo į jį) priėmimo (procesinių teisių perėmimo, taikos sutarties sudarymo, bylos šalies pasibaigimo, teismo procesinio sprendimo kitoje byloje, susijusioje su nagrinėjama byla, priėmimo), ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-823/2024, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
48. Nagrinėjamu atveju nesusiklostė ypatingos procesinės aplinkybės, dėl kurių turėtų būti priimti atsakovės prašymas ir jos teikiami rašytiniai įrodymai. Įvertinus prašyme pateiktus duomenis, matyti, kad atsakovė teikia šį prašymą siekdama papildomai pagrįsti savo poziciją dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo, taigi, ji iš esmės siekė neleistinai papildyti savo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus. Be to, atsakovės prašyme išdėstyti duomenys nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais, nepatvirtina ir nepaneigia jokių šiai bylai turinčių reikšmės aplinkybių – atsakovės pateikti duomenys yra susiję su ieškovo atstovu ir šioje byloje nedalyvaujančiu juridiniu asmeniu (jo vadovu) ir jų galimai atliktais veiksmais kituose teismų procesuose, o ne su ieškovo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės prašymą ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Užupio apartamentai“ (j. a. k. 306146132) iš ieškovo R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4126,92 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt šešis eurus 92 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginti.
Atsisakyti priimti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Užupio apartamentai“ 2026 m. balandžio 7 d. pateiktą prašymą ir jo priedus ir ieškovo R. N. 2026 m. balandžio 13 d. pateiktą prašymą ir grąžinti juos padavusiems asmenims.
Pranešti valstybės įmonei Registrų centrui apie šios nutarties, turinčios įtakos registruotino nekilnojamojo turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), – teisiniam statusui, priėmimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Algirdas Taminskas
Jūratė Varanauskaitė
