Baudžiamoji byla Nr. 2K-89-976/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-04028-2025-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.3.3; 2.1.15.3.3.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistojo A. M. (A. M.) gynėjai advokatei Lauretai Ulbienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintauto Gudžiūno kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 29 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 3 dalį septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. M. paskirta galutinė keturių mėnesių dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. M. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Peugeot Boxer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo panaudotas nusikalstamai veikai daryti, vertę atitinkančią pinigų sumą – 9480 Eur. Civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 29 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, bei nuteistojo gynėjos, prašiusios prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. M.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. Gudžiūnas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 29 d. nutartį ir pakeisti Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį dėl VMI civilinio ieškinio išsprendimo, VMI pareikštą civilinį ieškinį tenkinti ir iš nuteistojo A. M. priteisti valstybei ieškovės prašomą žalos atlyginimą. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo:
2.1. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų pažeidimų, neištaisant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų klaidų, taip pat keistina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų, t. y. VMI civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto, kai tokio sprendimo nenustato BPK 115 straipsnio nuostatos.
2.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-43-788/2026, formuodama naujausią praktiką, išaiškino, kad, remiantis 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos (ES) 2020/262 (toliau – ir Direktyva (ES) 2020/262) nuostatomis, prievolė mokėti akcizų mokestį valstybei išnyksta tik tuomet, kai į Lietuvą akcizais apmokestinama produkcija (pavyzdžiui, cigaretės, tabako gaminiai ir pan.) įvežama iš trečiųjų šalių, išvengiant muitinio tikrinimo arba kitaip neteisėtai, bet ne iš euro zonos šalių, ir įvežta čia pat sulaikoma, nepaleidžiant į apyvartą, bei konfiskuojama. Taigi, kasacinės instancijos teismas iš esmės perfrazavo Direktyvos (ES) 2020/262 nuostatas, tarp jų 6 straipsnio 3 dalies d punktą, kuriame nustatyta tiek bendra taisyklė, pagal kurią bet koks neteisėtas prekių įvežimas prilygsta jų išleidimui vartoti ir apmokestinimo akcizais pagrindui, tiek ir šios taisyklės išimtis, t. y. kai skola muitinei yra išnykusi pagal 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą, konkretizuojant, jog e punkte nustatyta skolos muitinei išnykimo sąlyga yra tokia, kai nelegaliai įvežtos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.
2.3. Vadinasi, tiek teisėtai, tiek neteisėtai laikomos ar gabenamos akcizais apmokestinamos prekės yra akcizų objektas ir asmuo, disponuodamas tokiomis prekėmis, privalo sumokėti mokestį, jeigu jo mokėjimas nėra atidėtas direktyvos nustatyta tvarka arba kai skola muitinei yra išnykusi.
2.4. Taigi, pagal formuojamą praktiką, sprendžiant mokestinį ginčą dėl mokestinės prievolės, t. y. akcizų arba PVM priteisimo, Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikomos ir būtent akcizų mokestis nelaikomas muito mokesčiu. Tokią klaidą, nukrypdamas nuo naujausios teismų praktikos, padarė pirmosios instancijos teismas.
2.5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sulaikyta produkcija Lenkijoje dirbančio vairuotojo, gavusio pasiūlymą pergabenti krovinį iš Kauno į Vilnių su Lenkijoje registruotu automobiliu, buvo gabenama be jokių banderolių, be legalių dokumentų, su fiktyvia CMR deklaracija. Tai de facto (faktiškai, iš tikrųjų) patvirtina, kad cigaretės neįvežtos iš trečiosios šalies (Baltarusijos, Rusijos ar pan.) per Europos Sąjungos sieną, išvengiant muitinio patikrinimo, o įgytos Lietuvoje (objektų apžiūros protokolas su fotolentelėmis, įtariamojo apklausos protokolas apie įgijimą Kauno mieste, kt.), todėl mokestinės prievolės nėra išnykusios, apie kažkokią skolą muitinei kalbėti nėra prasmės.
2.6. A. M., darydamas inkriminuotą nusikalstamą veiką, suvokė, kad įgijo, laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas cigaretes, pažeisdamas nustatytą tvarką. Atlikus neteisėto disponavimo veiksmus su prekėmis, jam asmeniškai kilo įstatymu įtvirtinta pareiga nedelsiant sumokėti akcizo mokestį, o šios pareigos neįgyvendinus, valstybei buvo padaryta žala.
2.7. Žemesnės instancijos teismų priimti procesiniai sprendimai, sprendžiant valstybei padarytos mokestinės žalos atlyginimo klausimą, neteisėti ir nepagrįsti, nes valstybės negautos pajamos, kurios pasireiškė nesumokėtų akcizų forma, ne tik kad nebuvo priteistos Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka, bet ir jų kitoks išieškojimas tapo neįmanomas.
2.8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio nuostatas, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibūdinamos kaip turtinė žala. Sprendžiant pagal BPK 109 straipsnio, apibrėžiančio civilinį ieškinį baudžiamajame procese, nuostatas, viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme yra būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos.
2.9. Žemesnės instancijos teismai nurodė, kad, pagal formuojamą praktiką, baudžiamajame procese civilinis ieškinys dėl nesumokėtų mokesčių iš esmės gali būti nagrinėjamas tik tada, kai nesumokėtus mokesčius lėmė padaryta nusikalstama veika ir jų negalima išieškoti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Kitais atvejais toks iš mokestinės prievolės kylantis reikalavimas paprastai nėra nagrinėjamas baudžiamajame procese. Kita vertus, nurodytas teiginys „paprastai nėra nagrinėjamas baudžiamajame procese“ dar nereiškia, kad ir šioje byloje iš mokestinės prievolės kylantis reikalavimas negali ir neturėtų būti nagrinėjamas.
2.10. Nagrinėjamoje byloje VMI civilinį ieškinį pareiškė tinkamai ir pagrįstai, žalos dydį apskaičiavo tinkamai ir laiku. Ieškinį palaikė ir prokuratūra, kuri ginčijo nuosprendį apeliacine tvarka, siekdama greičiau ir tinkamai (kaip to reikalauja procesas) išnagrinėti bylą bei išspręsti visus su ja susijusius klausimus, kol nuteistasis buvo Lietuvoje ir vykdė nuosprendį. Reikšminga ir tai, kad iki apeliacinio proceso šioje byloje pabaigos iš esmės suėjo visi senaties terminai mokestinę prievolę išieškoti civilinių bei administravimo įstatymų nustatyta tvarka ir tai nėra VMI kaltė. Civilinis ieškinys, kaip minėta, laiku ir tinkamai buvo pareikštas baudžiamojoje byloje, todėl jį dubliuoti ar atlikti kitokius veiksmus buvo netikslinga ir neekonomiška, nes de facto tikėtasi palankaus sprendimo šiame procese.
2.11. Be to, nuteistasis yra Baltarusijos pilietis, ten ir gyvena, todėl vien dėl to mokesčių išieškojimas taip, kaip nurodo teismai ginčijamuose sprendimuose, faktiškai neįmanomas: dėl nedraugiškos valstybės santykių (geopolitinės situacijos); dėl rizikos, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo bei jo įvykdymo kaltininkas išvyks ir pasislėps nuo Lietuvos teisėsaugos (tai ir įvyko), juolab nuo mokesčių administratoriaus. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė (įskaičius jo suėmimo laiką), prasidėjus apeliaciniam procesui, praktiškai buvo įvykdyta. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, A. M. jau buvo Baltarusijoje ir į teismą neatvyko.
2.12. Tokios aplinkybės buvo žinomos bei numatomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir visiškai aiškios apeliacinės instancijos teisme, tačiau nebuvo vertinamos kaip apsunkinančios bet kokias išieškojimo galimybes be teisėsaugos institucijų pagalbos.
2.13. Žemesnės instancijos teismai rėmėsi kasacinės instancijos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-891/2025 pateiktais išaiškinimais. Tačiau paminėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ir negali būti vertinamos vienodai.
2.14. Nagrinėjamai bylai yra aktualūs baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-697/2025, būtent kurios faktinė situacija yra labai panaši į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią, kasacinės instancijos teismo pateikti išaiškinimai. Šioje byloje kasacinės instancijos teismas, pasiremdamas ir galiojančia Europos Sąjungos (toliau – ES) direktyva, VMI civilinio ieškinio klausimą išsprendė visiškai kitaip. Remdamasis paminėtoje byloje kasacinės instancijos teismo pateiktais argumentais, prokuroras šioje byloje vykusio apeliacinio proceso metu palaikė prokuroro apeliacinį skundą, kuriame Direktyvos nuostatos taip pat buvo aptartos, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir dėl to visiškai nepasisakė, t. y. neišnagrinėjo visų esminių apeliacinio skundo argumentų.
2.15. Skundžiamoje nutartyje aptariamas mokestinės prievolės atsiradimo ir jos įgyvendinimo reglamentavimas traktuojamas netinkamai, nukreipiant tik į civilines ir civilinio proceso normas, ignoruojant Baudžiamojo proceso kodekso normose įtvirtintą imperatyvą, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį, remiantis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, byloje pareikštas civilinis ieškinys visiškai arba iš dalies patenkinamas arba jis atmetamas. Tik išimtiniais atvejais, kai kyla ginčas dėl civilinio ieškinio dydžio skaičiavimų, teismas gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Jokios įstatymu įtvirtintos normos nenustato galimybės baudžiamojoje byloje, kai nėra ginčo dėl padarytos žalos kilmės ir ji susijusi su nusikalstamų veiksmų padarymu kaip pasekmė, palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą. Toks sprendimas galimas tik priimant išteisinamąjį nuosprendį.
2.16. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai interpretavo galiojančias procesines ir materialiąsias normas, susijusias su valstybei padarytos turtinės žalos, kildinamos iš nusikalstamos veikos, padarymu, be to, nukrypo nuo naujausios kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro G. Gudžiūno kasacinis skundas atmestinas.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo
4. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, kaip turėtų būti sprendžiamas civilinis ieškinys dėl mokėtinų akcizo mokesčių.
5. Kasacinės instancijos teismo praktika dėl civilinio ieškinio, kuris yra susijęs su nesumokėtais mokesčiais, yra formuojama atribojant mokestinę prievolę nuo žalos; taip pat pildant BPK reguliavimo spragą, t. y. nustatant taisykles, kada civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje ir susijęs su nusikalstama veika, gali būti paliktas nenagrinėtas.
6. BPK 115 straipsnyje nurodomi teismų priimant atitinkamą nuosprendį priimami sprendimai dėl civilinio ieškinio, susijusio su mokėtinais mokesčiais, kurie aiškinami kasacinės instancijos teismo praktikoje.
6.1. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK tiesiogiai nurodo tik vieną atvejį, kada civilinis ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas: BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palikdamas civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
6.2. Tačiau teismų praktikoje, konstatavus tokio civilinio ieškinio išsprendimo teisinio reguliavimo spragą, pripažįstama, kad, pavyzdžiui, nutraukiant baudžiamąją bylą dėl senaties ir kitais atvejais civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas, taip neužkertant kelio asmeniui, patyrusiam žalos, reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-677/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-46-699/2018, 2K-165-648/2020, 2K-255-976/2024).
6.3. Kasacinės instancijos teismas atvejais, kai civilinis ieškinys kildinamas iš neįvykdytos mokestinės prievolės, yra pažymėjęs, kad mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė nėra tapačios. Pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole, taip pat mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė skiriasi savo esme, savo tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023, 2K-78-891/2025).
6.4. Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (pvz., nėra galimybės apskaičiuoti mokesčių nepažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnyje nustatytų mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminų dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų konstatavimo ir nesumokėtų mokesčių apskaičiavimo tiesioginio priklausymo nuo baudžiamosios bylos baigties ir joje teismo konstatuotų faktų, dėl nusikalstamos veikos trukmės, jos tęstinio pobūdžio ir pan.) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas ir baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: pirma, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, ypač tais atvejais, kai baudžiamajame procese renkami ir vertinami valstybės turtinius praradimus patvirtinantys įrodymai ir visa aktuali informacija apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką lėmusius neteisėtus veiksmus sukoncentruota būtent baudžiamojoje byloje; antra, valstybės turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamos veikos ir potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-P-42-976/2025).
6.5. Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-151-697/2020, 2K-7-37-648/2023, 2K-P-42-976/2025).
6.6. Kartu pažymėtina, kad tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023, 2K-P-42-976/2025). Kol mokesčių išieškojimas MAĮ nustatyta tvarka tebėra vykdomas (ar tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas), žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023). Teismų praktikoje šiuo aspektu pažymėta, kad kadangi baudžiamajame procese galimybė sustabdyti bylą, kol paaiškės mokesčių išieškojimo procedūros MAĮ nustatyta tvarka rezultatas, nenurodyta, tokiai situacijai susiklosčius nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo metu, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje turėtų būti paliekamas nenagrinėtas, išaiškinant civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-37-648/2023, 2K-78-891/2025).
6.7. Taigi, teikdamas baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašoma atlyginti žalą, kilusią dėl neįvykdytos mokestinės prievolės, ieškovas turi pagrįsti, kad galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nėra (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-511/2026).
7. Nagrinėjamoje byloje taip pat pažymėtina, kad jei teismai, laikydamiesi pirmiau išdėstytos praktikos, išnagrinėja civilinį ieškinį dėl nesumokėtų akcizų ir aiškiai nustato, kad skola muitinei išnyko, nes prekės buvo sulaikytos ir vėliau konfiskuojamos, civilinis ieškinys dėl mokėtino akcizo gali būti atmetamas. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-43-788/2026 nurodytos sąlygos, kai prievolė mokėti akcizą neatsiranda, atitinkamai negali būti nei išieškoma mokestinė prievolė, nei tenkinamas civilinis ieškinys:
7.1. Pagal bendras muitų ir akcizų teisinio reguliavimo nuostatas, prievolė mokėti muitus ir akcizus atsiranda ir neteisėtai įvežant atitinkamas prekes į Europos Sąjungos muitų teritoriją. Pvz., pagal 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 79 straipsnio 3 dalį, muitinės skolininku tokiu atveju pripažįstamas ne tik tas, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas muitinei, bet ir tas, kuris įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta. Pagal 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos (ES) 2020/262, kuria nustatoma bendroji akcizų tvarka, bendrą taisyklę, akcizais apmokestinamų prekių neteisėtas įvežimas laikomas tokių prekių išleidimu vartoti (6 straipsnio 3 dalies d punktas). Tokiu atveju prievolę mokėti apskaičiuotus akcizus turi asmuo, laikantis ar saugantis akcizais apmokestinamas prekes, arba bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis laikant ar saugojant akcizais apmokestinamas prekes, arba šie asmenys bendrai pagal solidariosios atsakomybės principą (7 straipsnio b punktas). Pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalį, kai akcizais apmokestinamos prekės neteisėtai įvežamos, prievolė mokėti akcizus tenka bet kuriam asmeniui, dalyvavusiam neteisėtai įvežant šias prekes. Tačiau tiek muitų, tiek akcizų teisinis reguliavimas nustato ir šių bendrų taisyklių išimtis.
7.2. Nuo 2023 m. vasario 13 d. Lietuvos nacionalinėje teisėje galioja nuostatos, perkeltos iš naujos 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos (ES) 2020/262, kuria nustatoma bendroji akcizų tvarka. Antai Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda ir už neteisėtai įvežamas akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktuose nustatyta, kad importo arba eksporto skola muitinei išnyksta, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos (e punktas), taip pat kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn (f punktas).
7.3. Naujausioje kasacinės instancijos teismo praktikoje, vadovaujantis teisiniu reguliavimu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendime byloje C-489/20 pateiktu aiškinimu, jog neteisėtai importuotų prekių sulaikymo momentas (kertant valstybės sieną ar vėliau) neturi reikšmės nustatant, ar skola muitinei išnyko pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą, konstatuota, kad bylose, kuriose nagrinėjamos veikos, padarytos laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 13 d., ir kuriose valstybės institucijų pastangomis buvo užkirstas kelias neteisėtai įvežtas akcizines prekes išleisti vartoti jas sulaikius ir vėliau konfiskavus bei sunaikinus, tokios prekės neapmokestinamos akcizais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-43-788/2026, 2K-56-719/2026, 2K-3-719/2026).
8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai paliko nenagrinėtą civilinės ieškovės VMI pateiktą civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti iš nuteistojo A. M. valstybės naudai 101 796 Eur padarytą žalą (nesumokėto akcizų mokesčio) ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas (5 procentų dydžio metines palūkanas) nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jo įvykdymo.
9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad, pagal byloje nustatytą faktinę ir teisinę situaciją, teismai iš esmės tinkamai rėmėsi pirmiau analizuota teismų praktika ir priėmė pagrįstą sprendimą palikti VMI civilinį ieškinį nenagrinėtą.
9.1. Teismai pagrindė, kodėl jie pripažino, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl nesumokėto akcizo mokesčio savo esme yra susijęs ne su nusikalstama veika padaryta žala, o iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais. Pirma, teismai pagrįstai konstatavo, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos – nuteistasis A. M. pripažintas kaltu pagal BK 1992 straipsnio 3 dalį dėl to, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – įgijo, gabeno ir laikė banderolėmis nepaženklintus 34 000 pakelių cigarečių, kurių bendra vertė yra 152 320 Eur, t. y. viršija 900 MGL dydžio sumą. Antra, nustatė, kad mokestinė prievolė – akcizo mokestis (jei jis mokėtinas) – gali būti vykdoma mokesčių įstatymų nustatyta tvarka.
9.2. Abiejų instancijų teismai pagrįstai nustatė, kad civilinė ieškovė VMI, pareiškusi civilinį ieškinį, nepagrindė, jog civiliniu ieškiniu prašomas priteisti nesumokėtas akcizo mokestis negali būti įvykdytas mokesčio įstatymų nustatyta tvarka: o būtent, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, nustatyti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje, nėra suėję, nes nusikalstama veika baigta 2025 m. sausio 31 d.; mokestinė prievolė (esant pagrindui) gali būti apskaičiuota mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. M. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – įgijo, gabeno ir laikė banderolėmis nepaženklintas cigaretes, kurių bendra vertė yra 152 320 Eur, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, o tai akivaizdžiai viršija 900 MGL dydžio sumą (BK 1992 straipsnio 3 dalis), taigi, abejonių dėl veikos kvalifikavimo teismams nekilo.
9.3. Abiejų instancijų teismai taip pat teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje, siekiant tinkamai išspręsti mokestinės prievolės klausimą, būtina nuspręsti, ar apskritai byloje nustatytu atveju asmenims kyla pareiga mokėti akcizo mokesčius, t. y. nustatyti mokestinės prievolės buvimo pagrindą MAĮ nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su nuteistojo disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, nėra analogiškos pirmiau aptartoms situacijoms, kai buvo nuspręsta, kad neteisėtai įvežtos Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais paženklintos akcizinės prekės, kurios nebuvo išleistos vartoti, neturi būti apmokestintos akcizais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-43-788/2026, 2K-56-719/2026, 2K-3-719/2026). Tačiau akcizų teisinis reguliavimas nepateikia vienareikšmio atsakymo į klausimą, ar šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis (nustačius 34 000 pakelių cigarečių, nepaženklintų specialiais ženklais – banderolėmis, įgijimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir neturint konkrečių duomenų apie cigarečių neteisėtą įvežimą į Europos Sąjungos muitų teritoriją; vėliau pareigūnams jas konfiskavus ir sunaikinus) asmeniui, iš kurio tos cigaretės konfiskuotos, kyla prievolė sumokėti akcizus. Kasaciniame skunde nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-697/2025 buvo priimta iki pirmiau minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-43-788/2026 pateikto akcizų teisinio reguliavimo išaiškinimo, taigi teisėjų kolegijos vertinimu, teisinę praktiką šiuo klausimu toliau turėtų formuoti specializuotos mokesčių administravimo institucijos ir, jei kils ginčas, specializuoti teismai.
10. Todėl darytina bendra išvada, kad abiejų instancijų teismai, remiantis teismų suformuota praktika ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai konstatavo, kad akcizo mokesčių (ne)mokėjimo klausimas turi būti sprendžiamas MAĮ nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintauto Gudžiūno kasacinį skundą.
Teisėjai Arūnas Budrys
Tomas Šeškauskas
Rima Ažubalytė
