Dėl muito mokesčių, delspinigių ir teismo išlaidų išieškojimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-374/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

91.2; 130.3.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinės ir Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo prašymus pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą dėl muito mokesčių, delspinigių ir teismo išlaidų išieškojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai dėl Baltarusijos Respublikos teismo sprendimo, kuriuo priteistas muitinis įsiskolinimas, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismas 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu nusprendė išieškoti iš A. K. į Baltarusijos Respublikos pajamas 15 389 916 rublių muitinį įsiskolinimą, 128 675 rublių vertimo išlaidas, pervedant į Valstybės iždo Gardino srities Vyriausiosios valdybos tranzitinę sąskaitą; taip pat 769 495 rublių rinkliavą ir 2890 rublių teismo proceso išlaidas.

Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinė 2009 m. birželio 5 d. prašymu, Lietuvos apeliaciniame teisme gautu 2009 m. gruodžio 2 d., prašė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje pirmiau nurodytą Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą dėl 15 389 916 rublių muito mokesčių įsiskolinimo ir delspinigių bei 128 675 rublių vertimo išlaidų; informuoti apie priimtą teismo sprendimą ir išieškotas sumas pervesti į nurodytą sąskaitą.

Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismas prašė pripažinti ir leisti vykdyti pirmiau nurodytą teismo sprendimą dėl 769 495 Baltarusijos Respublikos Nacionalinio banko rublių valstybinės rinkliavos ir 2890 rublių teismo išlaidų išieškojimo iš A. K.; išieškotas sumas pervesti į pareiškėjo nurodytą sąskaitą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 1 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą dėl 15 389 916 Baltarusijos Respublikos Nacionalinio banko rublių muito įsiskolinimo, 128 675 rublių vertimo išlaidų, taip pat 769 495 rublių rinkliavos, 2890 rublių proceso išlaidų iš atsakovo išieškojimo į Baltarusijos Respublikos valstybės pajamas. Atkreipusi dėmesį į tai, kad suinteresuotas asmuo su pareiškėjų prašymais nesutinka dėl delspinigių dydžio, kolegija konstatavo, kad priteistų delspinigių dydį atitikties viešajai tvarkai aspektu galima vertinti tada, kai delspinigiai yra nustatyti sutarties pagrindu, tuo tarpu nėra jokių duomenų, kad tarp Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinės ir A. K. būtų atsiradę kokie nors sutartiniai teisiniai santykiai, iš kurių Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinė kildintų reikalavimus dėl muito mokesčių įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo. Dėl suinteresuoto asmens argumentų, kad teismo sprendime nurodyto automobilio jis niekam nepardavė, tokio sandorio raštiškai neįformino, neįregistravo ir kad Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato atsakomybės už tokį pažeidimą, kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo, netikrinamas šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Išnagrinėjusi bylą, kolegija nenustatė 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartyje,dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – 1992 m. Sutartis) nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje prašomą Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo sprendimą. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, nėra pagrindo pripažinti, kad Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Kolegija išaiškino pareiškėjams, kad pagal 1992 m. Sutarties 57 straipsnį sprendimų vykdymo tvarką reguliuoja Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas vykdomas, įstatymai, tuo tarpu Lietuvos Respublikos CPK nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai patys galėtų imtis priemonių įvykdyti pripažintus ir leistus vykdyti užsienio teismų sprendimus (CPK 774 straipsnis). Išduotą vykdomąjį raštą pateikti antstoliui vykdyti gali tik pats išieškotojas arba jo atstovas (CPK 590 straipsnis, 650 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartį ir pareiškėjų prašymus atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Prašomas pripažinti teismo sprendimas, nors, aiškinant jį lingvistine prasme, ir yra priimtas civilinėje byloje, tačiau pagal savo pobūdį ir išspręstų teisinių santykių pobūdį nepriskirtinas teismo sprendimo civilinėje byloje sąvokai ir kategorijai; sprendimu išspręsti santykiai yra administracinio-mokestinio pobūdžio, t. y. santykiai, kylantys iš viešosios teisės. Anot kasatoriaus, analogiškos pozicijos laikėsi Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2T-31/2010, kurioje sprendė analogišką (susiklosčiusių teisinių santykių aspektu) pareiškėjų prašymą. Kasatoriaus teigimu, teismo sprendimų pripažinimo tokios kategorijos bylose galimybės nenumato nei 1992 m. Sutartis, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tai, kad prašomas pripažinti teismo sprendimas priimtas pagal savo esmę ne civilinėje byloje, patvirtina įrodymai, kuriais grindžiamas Ašmenos muitinės ieškinys, ir teisinis sprendimo pagrindas, kurie grindžiami administraciniais ir mokesčius bei rinkliavas reglamentuojančiais aktais; sprendimas negrindžiamas nė vienu civiliniu įstatymu, o nuoroda į Baltarusijos Respublikos CPK daroma tik tiek, kiek tai susiję su sprendimo priėmimo ir surašymo tvarka. Kasatorius pažymi, kad bylos priskirtinumą tam tikrai bylų kategorijai lemia ne proceso taisyklės, o materialinis teisinis ginčo pobūdis.

2. Pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, aiškinant 2000 m. Tarybos reglamentą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinės ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (EB) Nr. 44/2001, sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ negalima aiškinti kaip paprastos nuorodos į valstybės nacionalinę teisę; šią sąvoką reikia aiškinti atsižvelgiant į Briuselio konvencijos (kurią pakeitė nurodytas 2000 m. reglamentas) tikslus ir bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinių teisinių sistemų. Nors Baltarusijos Respublika nėra Europos Sąjungos narė, tačiau Lietuvos, kaip Europos Sąjungos narės, teismai negali nepaisyti EBTT praktikos ir formuojamų principų. Be to, anot kasatoriaus, Europos Sąjungos valstybės narės tarpusavyje nepripažįsta teismų sprendimų dėl muitų arba administracinėse bylose. Tuo tarpu Lietuvos Respublikai pripažinus ne Europos Sąjungos narės teismo sprendimą dėl muitų mokesčių priteisimo, tai reikštų, kad Lietuva taiko palankesnį režimą ir teismų sprendimų pripažinimo tvarką trečiųjų valstybių teismų sprendimams. Toks aiškinimas galbūt pažeistų 2004 m. Hagos programoje ir 2009 m. Stokholmo programoje įtvirtintus Europos Sąjungos valstybių narių teisinį bendradarbiavimą pagrindžiančius tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principus.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. pareiškimą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų sprendimus, bylos Nr. 3K-3-127/2008, nurodė, kad, nagrinėdamas prašymus dėl Baltarusijos Respublikos teismų sprendimų pripažinimo, Lietuvos apeliacinis teismas ex officio turi patikrinti 1992 m. Sutarties ne tik 59 straipsnyje, bet ir 19 straipsnyje nurodytus sprendimo nepripažinimo pagrindus – jeigu teisinės pagalbos teikimas gali pakenkti Susitariančios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui, piliečių teisės ar teisėtiems interesams, arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką „viešosios tvarkos“ samprata iš esmės atitinka tarptautinėje praktikoje priimtą šios teisinės kategorijos sampratą, kuri apima fundamentaliuosius teisingumo ir moralės principus, kuriuos valstybė siekia ginti net tais atvejais, kai pažeidimas tiesiogiai jos neliečia; taisykles, skirtas esminiams politiniams, socialiniams ar ekonominiams valstybės interesams ginti; valstybės pareigą laikytis savo įsipareigojimų prieš kitas valstybes bei tarptautines organizacijas. Anot kasatoriaus, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintus pagrindinius teisės principus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą viešosios tvarkos sampratą, Ašmenos rajono teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas jį vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje pažeidžia ne tik 1992 m. Sutarties 2 straipsnio 1 dalį, 19 straipsnį, 52 straipsnio 2 dalies 1 punktą, bet ir Lietuvos Respublikos galiojančią bei pripažįstamą viešąją tvarką ir konstitucinius principus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinė prašo kasacinį skundą atmesti.

1. Atsiliepime atkreipęs dėmesį į 1992 m. Sutarties 2, 52 straipsnių nuostatas, pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo pripažinimo ir (arba) vykdymo, tikrina ne sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (CPK 810 straipsnio 4 dalis), o tik CPK 810 straipsnyje ir Sutarties 59 straipsnyje įtvirtintus pagrindus atsisakyti pripažinti ir išduoti leidimą vykdyti sprendimą.

2. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į 1992 m. Sutarties 41 straipsnį, pagal kurį prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų (straipsnio 1 dalis); šio straipsnio 1 punkte nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą (straipsnio 2 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose reglamentuojamos teisinės pagalbos civilinėse bylose masto

Šioje byloje ginčas kilo dėl Baltarusijos Respublikos, valstybės, nesančios Europos Sąjungos nare, teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 810 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu pagal šiose sutartyse numatytas sąlygas. Taigi nagrinėjamu atveju Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo pripažinimo klausimas spręstinas pagal 1992 m. Sutartyje numatytas sąlygas.

Šios bylos kontekste, sprendžiant dėl Baltarusijos Respublikos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, aktualus 1992 m. Sutarties dalykas bei joje vartojamos sąvokos „civilinė byla“ aiškinimas, t. y. ar ji (Sutartis) reglamentuoja (apima) teisinę pagalbą bylose, kylančiose, anot kasatoriaus, iš administracinių teisinių santykių, konkrečiai – mokestinėse bylose, kuriose pagal viešosios teisės normas nuspręsta dėl asmens mokestinių prievolių valstybei; ar kurios nors iš šios Sutarties šalių priimtas teismo sprendimas tokio pobūdžio byloje, jeigu ji pavadinta „civiline byla“, yra pripažintinas ir vykdytinas pagal aptariamos sutarties nuostatas.

Aiškinant ir taikant tarptautines sutartis, tarp jų ir 1992 m. Sutartį, privalu vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31-33 straipsniuose. Šios konvencijos 31 straipsnyje nustatyta, kad: sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą (1 dalis); aiškinant sutartį, jos kontekstą, be jos teksto, preambulės ir priedų, sudaro: a) visi su ta sutartimi susiję susitarimai, sudaryti visų tos sutarties šalių dėl jos sudarymo; b) visi dokumentai, kuriuos pasirašė viena ar kelios tos sutarties šalys dėl jos sudarymo ir kuriuos kitos tos sutarties šalys priėmė kaip su sutartimi susijusius dokumentus (2 dalis); be sutarties konteksto, dar atsižvelgiama į: a) visus vėlesnius susitarimus, tos sutarties šalių sudarytus dėl jos aiškinimo ar jos nuostatų taikymo; b) visą vėlesnę tos sutarties taikymo praktiką, kuri išreiškia tos sutarties šalių sutarimą dėl sutarties aiškinimo; c) visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas (3 dalis); atskirai sąvokai gali būti suteikta speciali reikšmė, jei yra nustatyta, kad to pageidauja sutarties šalys. Pagal šios konvencijos 32 straipsnį, jei norima patvirtinti pagal 31 straipsnį nustatytą reikšmę arba jei reikšmė, aiškinama pagal 31 straipsnį, lieka neaiški ar dviprasmiška arba toks aiškinimas duoda akivaizdžiai beprasmišką ar nepagrįstą rezultatą, gali būti naudojamos papildomos sutarties aiškinimo priemonės, įskaitant rengiant sutartį atliktą darbą ir sutarties sudarymo aplinkybes.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą dėl išvados bei 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31, 32 straipsniuose nurodytų duomenų dėl 1992 m. Sutarties ir joje vartojamos sąvokos „civilinė byla“ aiškinimo šios bylos kontekste. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras nurodė, kad Teisingumo ministerijoje nėra išlikusių su Sutartimi susijusių susitarimų dėl jos sudarymo ar dokumentų, kuriuos pasirašė viena Sutarties šalis dėl jos sudarymo ir kuriuos kita Sutarties šalis priėmė kaip su Sutartimi susijusius dokumentus, ar kitų duomenų, susijusių su darbu, atliktu rengiant Sutartį (1969 m. Vienos konvencijos 31 straipsnio 2 dalis, 32 straipsnis); taip pat nurodė, kad Lietuvos apylinkių teismai vykdo gautus pavedimus dėl procesinių dokumentų įteikimo bylose dėl muito mokesčių išieškojimo, o Lietuvos apeliacinis teismas dažniausiai pripažįsta Baltarusijos Respublikos teismų sprendimus šiose bylose, tuo tarpu analogiškų Lietuvos Respublikos institucijų parengtų teisinės pagalbos prašymų mokestinėse bylose, adresuotų Baltarusijos Respublikai, Teisingumo ministerijoje nebuvo gauta. Ministro nuomone, sąvoka „civilinė byla“ Sutarties sudarymo metu Lietuvos teisinėje sistemoje galėjo būti vartojama atsižvelgiant į procesinį kriterijų neanalizuojant, kokie visuomeniniai santykiai laikytini civiliniais teisiniais santykiais, t. y. ne pagal materialųjį kriterijų. Dabartinį sąvokos „civilinė byla“ neaiškumą, ministro manymu, nulėmė skirtinga Sutarties šalių teisinių sistemų raida (Lietuvos Respublikoje 1999 m. įsteigus administracinius teismus bylos dėl mokesčių, rinkliavų buvo perduotos administracinių teismų kompetencijai, nuosekliai įgyvendinant viešosios ir privatinės teisės atskyrimo principą).

Nagrinėjamos bylos kontekste pasisakydama dėl 1992 m. Sutartyje vartojamos sąvokos „civilinė byla“ įprastinės reikšmės, taip pat dėl Sutarties objekto ir jos tikslo (1969 m. Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši Sutartis yra sudaryta siekiant vykdyti bendradarbiavimą teisinės pagalbos ir teisinių santykių srityje (Sutarties preambulė), ja Susitariančiosios Šalys įsipareigojo dėl teisinės gynybos ribų – vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai bei juridiniai asmenys kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba, kaip ir pastarosios Susitariančiosios Šalies piliečiai (1 straipsnis), bei Susitariančiųjų Šalių valstybės institucijų viena kitai teikiamos teisinės pagalbos, jos apimties bei tvarkos. Pagal 1992 m. Sutarties nuostatas: abiejų Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos, vadovaudamosi šios Sutarties nuostatais, teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse (įskaitant ir ūkines), šeimos ir baudžiamosiose bylose (2 straipsnio 1 dalis); teisinė pagalba apima teismo sprendimų civilinėse bylose, nuosprendžių civilinio ieškinio dalyje, vykdomųjų užrašų pripažinimą ir vykdymą (3 straipsnis); abi Susitariančiosios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse (ūkinėse) ir šeimos bylose, taip pat globos ir rūpybos įstaigų sprendimus bylose, esančiose jų žinioje, priimtus kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, bei įsiteisėjusius teismo nuosprendžius baudžiamosiose bylose dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui (52 straipsnis). Aptariamos Sutarties antrosios dalies „Specialioji dalis“ I skyriaus normos reglamentuoja teisinę pagalbą ir teisinius santykius civilinėse ir šeimos bylose. Reglamentuojama teismų kompetencija (20 straipsnis), atleidimas nuo teismo išlaidų (21 straipsnis), išdavimas dokumentų apie asmeninę, šeimos, turtinę padėtį (22 straipsnis), teisnumas ir veiksnumas (23 straipsnis), pripažinimas neveiksniu (24, 25 straipsniai), pripažinimas nežinia kur esančiu, paskelbimas mirusiu ir mirties fakto nustatymas (26 straipsnis), santuokos sudarymas, sutuoktinių asmeniniai ir turtiniai santykiai, santuokos nutraukimas ir pripažinimas negaliojančia (27-29 straipsniai), tėvų ir vaikų tarpusavio teisiniai santykiai (30-33 straipsniai), įvaikinimas (34 straipsnis), globa ir rūpyba (35-38 straipsniai), turtiniai teisiniai santykiai (39-41 straipsniai), paveldėjimas (42-51 straipsniai), sprendimų pripažinimas ir vykdymas (52-60 straipsniai).

Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste aiškindama 1992 m. Sutartį laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir į Sutarties objektą bei jos tikslą, sprendžia, kad, aiškinant Sutartyje vartojamos sąvokos „civilinė byla“ apibrėžtį, lemiamą reikšmę turi materialinis teisinis ginčo pobūdis (prašomu pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimu išnagrinėto ginčo materialinis teisinis pobūdis), nes tokią išvadą suponuoja šios sąvokos vartojimas Sutarties kontekste, Sutartyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, Sutarties normų, detalizuojančių jos objektą bei tikslą, turinys. Tuo tarpu procesinis teisinis kriterijus – pagal kokias proceso teisės normas išnagrinėtas kilęs materialinis teisinis ginčas, teisėjų kolegijos nuomone, neturi ir negali turėti lemiamos reikšmės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad suverenių valstybių skirtinga teisės raida, unikalios tradicijos, kitokios aplinkybės gali šiose valstybėse lemti įvairų (skirtingą) tam tikrų bylų priskirtinumą (žinybingumą), bylų rūšinį (dalykinį) teismingumą ir kitas aplinkybes, susijusias su institucijų (tiek teisminių, tiek ir neteisminių) kompetencija: pavyzdžiui, įmanomos situacijos, kad civilinio teisinio pobūdžio ginčas nagrinėjamas netgi neteisminėje institucijoje arba kad civiliniame teisme nagrinėjamas grynai administracinio pobūdžio ginčas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus sprendimus dėl mokesčių išieškojimo priima ne teismai, o mokesčius administruojančios institucijos (pavyzdžiui, Mokesčių administravimo 2 straipsnio 12 dalis, 15 straipsnis, 33 straipsnio 8, 9 punktai, 105, 106 straipsniai, kt.). Konstatavusi, kad, sprendžiant dėl bylos priskyrimo tam tikrai bylų kategorijai lemiamą reikšmę turi būtent materialinis teisinis byloje nagrinėjamo ginčo santykių pobūdis, teisėjų kolegija neatsižvelgia į nagrinėjamoje byloje pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro išvadą dėl 1992 m. Sutartyje vartojamos sąvokos „civilinė byla“ aiškinimo atsižvelgiant į procesinį kriterijų (CPK 185 straipsnio 2 dalis).

Nurodyti motyvai, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą išvadai, kad 1992 m. Sutartyje reglamentuojama teisinė pagalba, kiek tai susiję su Sutartyje vartojama sąvoka „civilinė byla“, apima teisinę pagalbą tik pagal materialinį teisinį kriterijų apibrėžtose civilinėse bylose, t. y. teisinę pagalbą civilinėse bylose, kuriose nagrinėjami (išnagrinėti) civilinio teisinio pobūdžio santykiai (ginčai).

Pažymėtina, kad šiai kasacinio teismo išvadai neturi teisinės reikšmės iki šiol tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos institucijų egzistavusi faktiška teisinės pagalbos teikimo praktika, kuri nurodyta pateiktame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro rašte. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, vadovaujantis 1969 m. Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies b pastraipos loginiu-sisteminiu aiškinimu, Sutartyje vartojamų sąvokų (taigi ir sąvokos „civilinė byla“) įprastinė reikšmė negali būti aiškinama pagal vėlesnę (jau sudarytos Sutarties) taikymo praktiką; priešingai, vėlesnė Sutarties taikymo praktika turi atitikti, be kita ko, Sutartyje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę. Taip pat pirmiau nurodytai kasacinio teismo išvadai neturi įtakos ir skirtinga Sutarties šalių teisinių sistemų raida, be kita ko, administracinių teismų įsteigimas Lietuvos Respublikoje 1999 metais ir bylų dėl mokesčių, rinkliavų perdavimas administracinių teismų kompetencijai, nes lemiamas kriterijus apibrėžiant „civilinės bylos“ sąvoką yra būtent materialinis teisinis ginčo pobūdis, o ne procesinis teisinis kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad iki šios bylos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nebuvo nagrinėta analogiškų ar panašių pagal faktinę situaciją bei teisinę problematiką bylų ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokiais, kaip aktualūs šioje byloje, 1992 m. Sutarties aiškinimo bei taikymo klausimais nėra pasisakęs.

Dėl Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti

Prašomu pripažinti ir leisti vykdyti Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu patenkinti Ašmenos muitinės materialiniai teisiniai reikalavimai dėl muito mokesčių išieškojimo – sprendimu iš atsakovo A. K. į Baltarusijos Respublikos pajamas išieškotas, be kita ko, muitinis įsiskolinimas (muito mokesčiai ir delspinigiai); kitos šiuo teismo sprendimu priteistos sumos yra procesinio pobūdžio (išvestinės iš pirmiau nurodytų materialinių teisinių reikalavimų). Iš sprendimo matyti, kad ieškovas – Ašmenos muitinė – nurodė, jog A. K. neįvykdė prisiimtos prievolės iki 2006 m. rugpjūčio 18 d. išvežti iš Baltarusijos Respublikos muitų teritorijos jo 2006 m. gegužės 19 d. laikino įvežimo režimu įvežto automobilio „Audi 100“ (gamybos metai – 1989), be to, pažeisdamas veikiančias taisykles, automobilį perdavė naudotis kitam asmeniui. Priimdamas šį sprendimą, Baltarusijos Respublikos teismas vadovavosi Muitinės kodeksu, Transporto priemonių, fizinių asmenų laikinai įvežamų į Baltarusijos Respublikos muitinės teritoriją, muitinio įforminimo tvarkos nuostatais, Mokesčių įsipareigojimo atsiradimo ir pasibaigimo, palūkanų (procentų) sumokėjimo įsipareigojimo atsiradimo ir pasibaigimo, muitinio įsiskolinimo ir palūkaninio įsiskolinimo atsiradimo ir padengimo instrukcija, Mokesčių kodeksu, taip pat Civilinio proceso kodeksu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 23 punktą muitai priskiriami pagal šį įstatymą administruojamiems mokesčiams. Už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė (Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos muitinės administruojamų mokesčių taikymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas (Muitinės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal Muitinės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1-4 punktus muitinės funkcijos – muitinės priežiūros priemonėmis užtikrinti muitų teisės aktų įgyvendinimą; administruoti importo ir eksporto muitus ir kitus muitinės administruojamus importo ir eksporto mokesčius; kontroliuoti bendrojo muitų tarifo, muitų ir kitų muitinės administruojamų mokesčių bei jų lengvatų, taip pat muitų teisės aktų nustatytų importo, eksporto ir tranzito draudimų bei apribojimų taikymą; atlikti muitų teisės aktų pažeidimų prevenciją ir tyrimą. Dėl muitinės veiksmų, susijusių su muitų mokesčių surinkimu, priskyrimo viešosios teisės reguliuojamiems santykiams pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ v. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-608/2004. Taigi pirmiau nurodyti Lietuvos Respublikos norminiai teisės aktai – Mokesčių administravimo įstatymas ir Muitinės įstatymas, taip pat Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendime nurodyti Baltarusijos Respublikos materialiosios teisės norminiai aktai (išskyrus Baltarusijos Respublikos civilinio proceso kodeksą, kaip proceso teisės norminį aktą) – priskirtini viešosios teisės sričiai (administracinei teisei).

Nurodyti motyvai, teisėjų kolegijos nuomone, teikia pagrindą išvadai, kad tarp Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinės ir A. K. kilę ir Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu išnagrinėti teisiniai santykiai vertintini kaip santykiai, kilę iš viešojo administravimo (administracinių) santykių, kurių esminis požymis – A. K. pavaldumas (pareiga paklusti) nurodytų Baltarusijos Respublikos norminių administracinių teisės aktų nustatytai tvarkai, reglamentuojančiai muito mokesčius. Dėl to pripažintinas teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad prašomu pripažinti teismo sprendimu išspręsti santykiai yra administracinio-mokestinio pobūdžio.

Kadangi prašomas pripažinti teismo sprendimas, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, nepriskirtinas teismo sprendimo civilinėje byloje sąvokai ir kategorijai, tai teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad 1992 m. Sutartyje nenumatyta galimybės pripažinti teismo sprendimus tokios, kaip nagrinėjamu atveju, kategorijos bylose. Darytina išvada, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2010 m. kovo 1 d. nutartimi pripažindama ir leisdama Lietuvos Respublikoje vykdyti Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą, netinkamai aiškino ir nepagrįstai taikė 1992 m. Sutarties nuostatas.

Remiantis pirmiau nurodytais motyvais, skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis panaikintina ir priimtina nauja nutartis – pareiškėjų prašymai dėl Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti atmestini (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3, 4 dalys).

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ir neturinčių įtakos apskųstos nutarties teisėtumui.

Atmetant prašymą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo, atmestinas ir prašymas dėl leidimo vykdyti tą patį sprendimą.

Ši nutartis yra priimta kolegijos teisėjų balsų dauguma. Teisėjo, turėjusio kitokią nuomonę, atskiroji nuomonė išdėstyta raštu ir CPK 268 straipsnio 7 dalies pagrindu pridėta prie bylos (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį.

Atmesti pareiškėjų Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinės ir Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo prašymus dėl pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys