Baudžiamoji byla Nr. 2K-155-511/2017
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00156-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistajam V. P., jo gynėjui advokatui Andrejui Melkovui,
nukentėjusiajam K. K., jo atstovui advokatui Evaldui Rapolui,
nukentėjusiajai A. R., jos atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. ir nukentėjusiojo K. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžiu V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo K. K. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis, 115 straipsnio 3 dalis).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis. V. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. P. dvejiems metams uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: jai priteista iš „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo 618,88 Eur turtinei žalai atlyginti bei 1156,17 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš V. P. – 12 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 550 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Nukentėjusiajam K. K. iš V. P. priteista 580 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 31 d. nutartimi panaikintas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Antrą kartą bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
V. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 25 MGL dydžio (941,50 Eur) bauda. Baudą V. P. įpareigotas sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. P. vieneriems metams šešiems mėnesiams uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – jai priteista iš „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo 618,88 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1156,17 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o iš V. P. – 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 550 Eur proceso išlaidoms atlyginti.
Iš V. P. priteista nukentėjusiajam K. K. 580 Eur proceso išlaidoms atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti iš dalies, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nuteistojo V. P. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo K. K. atmesti, nukentėjusiojo K. K. ir jo atstovo advokato, prašiusių nukentėjusiojo kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios A. R. ir jos atstovės advokatės, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
1. V. P. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Toyota Carina“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) g., pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 161 punkto reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, į (duomenys neskelbtini) g., nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigiančią pereiti (duomenys neskelbtini) g. pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.
2. Nuteistasis V. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 gruodžio 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. išteisinamąjį nuosprendį, pakeičiant jį ir nurodant, kad V. P. nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), nukentėjusios A. R. civilinį ieškinį ir nukentėjusiojo K. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 gruodžio 2 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Skunde nuteistasis cituoja ankstesnę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kuria ši baudžiamoji byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo nuosprendį, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, jog V. P. neva turėjo realią galimybę pastebėti K. K. automobilį ir nutraukti manevrą, šios išvados nemotyvavo ir nepagrindė bylos medžiaga, nenurodė, kodėl atmestos byloje esančios priešingos eksperto V. M. išvados. Nuteistasis cituoja eksperto V. M. išvados Nr. 2016-59 dalį, kurioje nurodoma, kad automobilio „Audi“ vairuotojo veiksmai – nemažino vairuojamo automobilio greičio, kai galėjo numatyti, jog gali kilti grėsmė saugiam eismui – turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tinkamai nemotyvavo savo išvados, kad K. K. veiksmai nebuvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti, nors jis turėjo galimybę laiku pamatyti kliūtį ir net sustabdyti, t. y. išvengti susidūrimo, ir dėl to nebūtų buvusi parblokšta A. R.. Byloje liko neištirti ir neįvertinti K. K. veiksmai ir jų priežastinis ryšys su įvykiu, nors gynyba prašė atlikti eksperimentą siekiant nustatyti K. K. sugebėjimą pamatyti kliūtį ir galimybę sustabdyti ar išvengti susidūrimo. Tuo apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė proceso teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, bet ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą.
2.2. Skunde teigiama, kad siekdamas pašalinti bent menkiausias abejones, teismas turėjo skirti eksperimentą, o tai yra itin dažnai taikoma eismo įvykio bylose siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Tik eksperimento metu modeliuojant situaciją galima būtų atsakyti, ar K. K., esant slidžiai kelio dangai, turėjo galimybę pastebėti V. P. automobilį, prieš kiek laiko jį galėjo pastebėti, kokiu atstumu pradėjo (galėjo stabdyti), ar galėjo išvengti susidūrimo, ar V. P. galėjo pastebėti K. K. automobilį ir išvengti susidūrimo ir kt. Darydamas išvadą dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo V. P. veiksmų ir kilusių padarinių apeliacinės instancijos teismas jos nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė priežastinio ryšio nustatymo modelį, nes jį taikė tik vienam iš eismo įvykio dalyvių, t. y. kasatoriui, ir visiškai nevertino, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jei K. K. nebūtų išvažiavęs į pirmąją eismo juostą bei pasirinkęs saugų greitį. Pasak kasatoriaus, jeigu pastarasis nebūtų be pagrindo išvažiavęs į pirmąją eismo juostą, nebūtų viršijęs greičio ir joje nevažiavęs ar važiavęs saugiai, eismo įvykis nebūtų kilęs.
3. 2016 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio metu valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras pateikė teismui prašymą dėl papildomos kompleksinės ekspertizės skyrimo, šiai nuomonei pritarė ir kiti proceso dalyviai. Teismo kolegija proceso dalyviams nurodė kitam posėdžiui pasiruošti klausimus ekspertams. 2016 m. spalio 3 d. prokuroras nurodė, jog būtina išsiaiškinti papildomus klausimus pas ekspertus (tačiau teismo posėdžio protokole nėra užfiksuoti prokuroro iškelti galimi klausimai ekspertui), kartu teismui buvo pateikta UAB „I.“ eksperto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurios išvados prieštarauja 2014 m. kovo 6 d. ekspertizės akte Nr.(duomenys neskelbtini) nurodytoms išvadoms. Taigi kilo dar daugiau abejonių dėl tikrojo eismo įvykio kaltininko. Teismas prijungė eksperto V. M. išvadą Nr. 2016-59 prie bylos, tačiau jos savo nuosprendyje iš viso nevertino, nenurodė, ar ji paneigia ar patvirtina gynybos argumentus, kuo suvaržė kaltinamojo V. P. teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
4. Skunde teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, naikindamas Kauno apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, iškėlė pagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo K. K. veiksmų teisėtumo bei galimai būtent dėl jo veiksmų sukeltų padarinių, o tai gali lemti paties K. K. baudžiamąją atsakomybę dėl sukeltų pasekmių A. R.. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat pripažino, kad K. K. kaltas dėl eismo įvykio.
4.1. Kasatorius nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad K. K. jokio civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos byloje nereiškė, jokių duomenų, pagrindžiančių, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nepateikė. Anot kasatoriaus, kaltinamajame akte nurodytas kaltinamojo nusikalstamos veikos aprašymas (kaltinimas) neatitinka prokuroro suformuotos pozicijos dėl nukentėjusiojo K. K. procesinės padėties, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, yra nelogiškas ir prieštaringas.
4.2. Skunde cituojama Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1S-87-165/2016, kurioje nurodoma, kad kai pagal kaltinime nurodytą nusikalstamos veikos aprašymą kyla būtinybė iš naujo atlikti kaltinamajame akte aprašytų faktinių aplinkybių tyrimą, baudžiamojo įstatymo taikymo kontekste įvertinti nukentėjusiųjų galbūt nusikalstamus kartu su kaltinamaisiais atliktus bendrus veiksmus, išdėstyti faktines aplinkybes taip, iš kurių būtų aišku, kokie asmenys, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis, kokius veiksmus, vaidmenis atliko, pagal BK nurodyti jų neteisėtų veiksmų teisinę kvalifikaciją. Įstatymų leidėjas bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikia teisės už prokurorą suformuluoti kaltinimą. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą teisme gali būti tik pakeistos kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės ir jos kvalifikacija. Šiuo atveju nukentėjusiojo K. K. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo teisiškai įvertinti (atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą arba nutraukta), jo veiksmai yra neatskiriami nuo įvykusio eismo įvykio, todėl K. K. nukentėjusiojo statusas buvo suteiktas nepagrįstai. Esant tokiai situacijai, anot kasatoriaus, yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui spręsti dėl K. K. procesinio statuso byloje ir galimos kaltės.
4.3. Taip pat skunde nurodoma, kad buvo suvaržyta kaltinamojo teisė susipažinti su visa bylos medžiaga. Sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas pagal specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad A. R. nustatyta abiejų gaktikaulių abiejų šakų, kryžkaulio kairės pusės lūžiai. Remiantis Sveikatos sutrikdymo nustatymo masto taisyklių 6.6.14 punktu, sužalojimų visuma vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Tuo tarpu remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr.V-298/158/Al-86 (Valstybės žinios, 2003-05-30, Nr. 52-2357) sunkus sveikatos sutrikdymu 6.6.14 punkte pripažįstama, jei nustatomi dubens kaulų abipusiai lūžiai, suardę dubens žiedo vientisumą. Iš specialisto išvados nematyti, kad būtų konkrečiai įvardijama, jog buvo nustatytas dubens kaulų vientisumo pažeidimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialistas išvadą pateikė remdamasis A. R. rentgeno nuotraukomis, tačiau šių nuotraukų byloje nėra, o remiantis Kauno klinikų raštu Nr. G-(1.22)-334, rentgeno nuotraukos atiduotos pacientei (t. l, b. 1. 46). Taigi, kilus abejonių dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo masto, nuteistajam V. P. net nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (BPK 218 straipsnis), gauti medžiagos (rentgeno) kopiją, ginčyti šių aplinkybių pasitelkiant kitus rentgenologus ir ekspertus. Rungimosi principas reikalauja, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo metu turėtų lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jo teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnis), tad buvo pažeistos V. P. teisės į gynybą.
5. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 67, 68 straipsnių nuostatas, paskirdamas V. P. teisės vairuoti atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, sprendimo teismas nemotyvavo. BK 68 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teismų praktikoje ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad: 1) kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles; 2) BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-353/2009, 2K- 103/2010, 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013). Taigi šioje byloje teismas nesilaikė teismų praktikos ir paskyrus V. P. baudžiamojo poveikio priemonę uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
5.1. Skunde nurodoma, kad V. P. vairavimo stažas 32 metai, jis neteistas, anksčiau nebuvo nusikaltęs ir teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas (t. l, b. 1. 74), įvykio metu buvo blaivus (t. l, b. l. 75-76), V. P. sistemingai nepažeidinėja KET taisyklių, yra drausmingas vairuotojas, jis nepadarė šiurkščių KET pažeidimų, jo veika priskiriama prie neatsargių. Skirti teisės vairuoti atėmimą ar ne yra teismo teisė, bet ne pareiga, ypač atsižvelgiant į tai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir neskiriant šios baudžiamojo poveikio priemonės. V. P. yra būtinas vairuotojo pažymėjimas, nes, siekdamas prisidurti prie skurdžios pensijos, jis dirba UAB „A.“ paruošėju dažytoju, darbe jam privalomas vairuotojo pažymėjimas, tenka vykti į kitus įmonės padalinius, tik turėdamas vairuotojo pažymėjimą jis gali savarankiškai ir efektyviai atlikti savo pareigas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje net už eismo įvykio sukeltas sunkesnes pasekmes – žmogaus mirtį – teismai neskiria, ar taiko minimalų teisės atėmimo terminą. V. P. paskyrus vienerių metų šešių mėnesių uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, nebuvo įskaičiuota jau atlikta šešių mėnesių trukmės baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas vairuoti, kuri buvo taikyta pagal ankstesnį Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 gruodžio 16 d. nuosprendį šioje byloje, t. y. taip buvo bloginama kaltinamojo padėtis.
6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios A. R. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Kasatoriaus manymu, ikiteisminio tyrimo metu nenustačius, kas yra kaltas, nes dėl kito galimai kalto asmens byla su kaltinamuoju aktu į teismą nebuvo perduota, išteisinamasis nuosprendis turėjo būti priimtas tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog asmuo dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), o civilinis ieškinys atmestas. O apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo dėl neturtinės žalos dydžio tinkamai nemotyvavo (BPK 305 straipsnio 5 dalis) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuoto praktikos dėl teisės normų taikymo, reguliuojančių žalos atlyginimo klausimus. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai įvertino bylos duomenis, turinčius reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui, ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į nustatytas faktines aplinkybes bei nesivadovavo CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais žalos dydžio nustatymo kriterijais.
6.1. Vienas iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, į kuriuos privalo atsižvelgti teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, yra žalą padariusio asmens kaltė, jos forma. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, netinkamai vertino šį kriterijų priteisdamas iš V. P. 10 00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. V. P. inkriminuota veika priskiriama prie neatsargių nusikaltimų, reikia atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad, remiantis Lietuvos teismo ekspertizės centro akto Nr. (duomenys neskelbtini) 15 punkto išvada, kito eismo situacijoje automobilio „Audi A3“ vairuotojo K. K. veiksmai: (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje važiuojant tik maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, t. y. draudžiama eismo juosta, susidūrimas ir priešpriešiais važiavusiu ir į kairę sukusiu V. P. automobiliu techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kitos transporto priemonės vairuotojas K. K. pažeidė KET 186 punkto reikalavimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šią kaltę suabsoliutino V. P.. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad dėl kilusio eismo įvykio buvo nustatyta abipusė V. P. ir K. K. kaltė, taigi dėl žalos atsiradimo yra atsakingas ne tik jis, bet iš dalies ir nukentėjusysis K. K..
6.2. Kasaciniame skunde teigiama, kad kitas iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, galinčių turėti įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui, yra žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas didelį civilinį ieškinį tenurodė, kad „pats V. P. nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, kurie būtų pagrindas mažinti priteistiną neturtinės žalos dydį“. Kasatorius nurodo, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta, nes dar 2016 m. kovo 8 d. teikiant kasacinį skundą byloje prie priedų buvo pridėti duomenys apie V. P. ir jo šeimos narių turtinę padėtį, vėliau Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš naujo apeliacine tvarka, atnaujino įrodymų tyrimą ir paskelbė proceso dalyviams bylos medžiagą, taigi ir joje esančius duomenis apie V. P. turtinę padėtį. CK 6.282 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kuri suteikia teismui galimybę sumažinti atlyginamos žalos dydį, atsižvelgus į sunkią žalą padariusio asmens padėtį (pavyzdžiui, nustatytas žalos dydis sukeltų atsakovui ir jo šeimos nariams labai sunkių padarinių: šeima, kurioje yra nepilnamečių vaikų, prarastų būstą, pritrūktų būtiniausių maisto produktų ir pan.). V. P. yra pensininkas, gaunantis iš viso 300 Eur dydžio pensiją, tačiau siekdamas išgyventi papildomai dirba už 350 Eur, jo sutuoktinė yra neįgali. V. P. jokio nekilnojamojo turto neturi, kartu su sutuoktine 2014 m. birželio 19 d. yra paėmę 11 584 Eur paskolą, kas mėnesį už ją moka apie 300 Eur., taip pat vykstant šalyje visuotinei namų renovacijai buvo priversti papildomai prisidėti prie daugiabučio namo atnaujinimo ir sudaryti kredito sutartį su „Swedbank“ banku 5426,96 Eur kas mėnesį, nemaža dalis tenka komunalinėms paslaugoms apmokėti. Jo neįgalios sutuoktinės pajamos taip pat yra minimalios, sudarančios 389 Eur, tačiau dalis šių pajamų tenka gydymui ir vaistams. Todėl iš viso priteistas 10 000 Eur ieškinio dydis yra neproporcingas, neprotingas ir V. P. gali sukelti itin sunkių pasekmių, nes dėl savo turimų finansinių įsipareigojimų bankams jis su sutuoktine gali netekti būsto ir gyvenamosios vietos. V. P. yra senyvo amžiaus, pensininkas, turintis ilgametę vairavimo patirtį, nėra baustas už KET pažeidimus, įvykio metu buvo blaivus, įvykis įvyko ne pačiam V. P. užvažiavus ant nukentėjusiosios, o dėl kito automobilio vairuotojo kaltės pažeidus KET reikalavimus ir atsitrenkus į V. P. automobilį, dėl to automobilis tapo nevaldomas ir ėmė suktis. Be to, draudikas atlygino 1344 Eur neturtinę žalą ir yra įpareigotas atlyginti dar 1156 Eur. Analogiškose eismo įvykių bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama nuo 5792 Eur neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-50/2010, 2K-211/2011, 2K-453/2011, 2K-370/2012, 2K-374/2012, 2K- 95/2013).
6.3. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą, rėmėsi nukentėjusiosios A. R. sveikatos būkle, tačiau nepasisakė dėl nuteistojo iškeltų abejonių dėl A. R. nustatyto pasekmių sunkumo, netekto nedarbingumo pagrįstumo, nevertino pareikštų abejonių, nors atliko įrodymų tyrimą. Kasatorius dėsto darbingumo lygio pažymų informaciją, susijusią su A. R. nustatytu netektu darbingumu. Pratęsiant A. R. neįgalumą 2016 m. vasario 1 d. jau galiojo nauja įstatymo įgyvendinamojo teisės akto redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. A1-131/V-349, kuri jau numatė, kad sprendimą dėl asmens darbingumo lygio NDNT priima įvertinusi šiuos kriterijus: medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą; asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti. Iš 2016 m. vasario 1 d. NDTN Kauno I skyriaus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog darbingumo lygio priežastis 27.1 ligos, diagnozės kodas pagal TLK- 10 G 54.4, G 55.8, G 57.3, M16,5, M24.50, T.93.4, T 94.0; 120.8. Pagal Ligų kodų ir ligų aprašymo diagnozių klasifikatorių ligos kodas I 20.8 yra kitos krūtinės anginos formos. Nauja redakcija buvo pakeisti ir bazinio darbingumo kriterijai. Kasatorius nurodo, kad kyla pagrįstų abejonių, kaip krūtinės angina susijusi su eismo įvykio metu patirtomis traumomis priežastiniu ryšiu ir kaip sąlygojo nedarbingumo suteikimą. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo liko neįvertintos.
7. Kasatoriaus manymu, apygardos teismas netinkamai taikė ir BPK 106 straipsnio nuostatas. Advokato bylinėjimosi išlaidos neturėjo būti priteistos tik iš nuteistojo, o jei ir būtų priteistos, tai ne visa apimtimi, nes V. P. buvo apsidraudęs civilinę atsakomybę ir draudikas privalėjo draudėjui ar apdraustajam atlyginti jų protingas išlaidas, patirtas ginantis nuo nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimo atlyginti žalą (nuostolius). A. R. civilinis ieškinys buvo pateiktas dėl solidariosios atsakomybės atsakovams V. P. ir „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialui, tačiau bylinėjimosi išlaidos visa apimtimi priteistos tik iš vieno V. P.. A. R. civilinis ieškinys nebuvo tenkintas visa apimti (neturtinės žalos reikalavimas buvo 26 000 Eur), priteista 15 000 Eur, tačiau bylinėjimosi išlaidos priteistos visa apimtimi, taip buvo pažeistas išlaidų paskirstymo principas dėl patenkintų reikalavimų dalies. Kasatoriaus manymu, nukentėjusiųjų patirtos bylinėjimosi teisme išlaidos priteistinos iš atsakovo „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo.
7.1. Nukentėjusiojo trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji transporto priemonės valdytojo prievolė žalą patyrusiam asmeniui. Toks teisės dėl iš TPVCAPDĮ ir iš civilinės deliktinės atsakomybės kylančių prievolių pobūdžio aiškinimas lemia, kad žalą patyrę asmenys pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, transporto priemonės valdytojui tenka subsidiarioji (papildoma) prievolė atlyginti žalos dydį, kurio nepadengia privalomojo draudimo atlyginimas (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Taigi iš dalies tenkinant ieškinį turi būti taikomi subsidiariosioms prievolėms vykdyti būdingi principai – žalai atlyginti iš draudiko priteisiamas draudimo atlyginimas, o draudimo atlyginimo nepakakus žalai visiškai atlyginti, iš transporto priemonės valdytojo priteisiama atlyginti draudimo atlyginimą viršinančią faktinę žalą. Pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio l dalies 2 punktą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 2 500 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 2500 Eur dėl neturtinės žalos ir 500 000 Eur dėl žalos turtui).
7.2. Apeliacinės instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis yra nepagrįstas. Teismų praktikoje, priteisiant bylinėjimosi išlaidas, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (tuo metu galiojusi aktuali redakcija). Iš nukentėjusiojo K. K. 2015 m. gegužės 21 d. prašymo byloje matyti, kad jis sumokėjo 580 Eur advokatui už procesinių dokumentų surašymą ir atstovavimą apeliaciniame teisme. Iš advokato K. Gudyno pateikto pinigų priėmimo kvito akivaizdžiai nėra duomenų, už kokį veiksmą gautas atlygis, nors šie duomenys turėjo būti pažymėti. Advokatas jau anksčiau buvo gavęs iš K. K. 2000 Lt (2013 m. birželio 17 d. pinigų priėmimo kvitas) (t. 2, b. 1. 182). Be to, teisinių paslaugų suteikimo nepatvirtina joks darbų priėmimo–perdavimo aktas ir pan. Teisminio nagrinėjimo metu galiojusio rekomendacijų redakcijos 9 punktas numatė, kad atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Kai kurie teismo posėdžiai vyko vos 5, 7 ar 30 min. (t. 2, b. l. l, 18, 130, ir kt.), todėl tikrai negalėjo būti apskaityti, jokių dokumentų surašyta nebuvo, todėl bylinėjimosi išlaidos yra akivaizdžiai per didelės ir neatitinkančios rekomendacijų.
7.3. BPK 106 straipsnis numato, kad gali būti priteistos nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokatui, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, tačiau BPK nenumato, kaip turėtų būti paskirstomos tokios išlaidos atsižvelgiant į civiliniame ieškinyje patenkintų reikalavimų dalį. Kasatoriaus manymu, tokiu atveju taikytina teisės analogija, t. y. CPK 93 straipsnio nuostatos, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, tai bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.
8. Nukentėjusysis K. K. kasaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį iš motyvuojamosios dalies pašalinant motyvus, kad K. K., važiuodamas maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, pažeidė KET 186 punkto reikalavimus.
8.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Skunde nurodoma, kad KET 186 punktas (redakcija, galiojusi eismo įvykio metu), be kita ko, numato, kad kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) ženklinimo linijomis „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta ir sustoti joje draudžiama, išskyrus dviračius ir mopedus. Tačiau jeigu ši eismo juosta, skirta važiuoti maršrutiniam transportui ta pačia kryptimi, yra dešiniajame važiuojamosios dalies krašte ir nėra atskirta ištisine ženklinimo linija, į dešinę sukantys arba apvažiuojantys sustojusią į kairę sukti transporto priemonę vairuotojai privalo persirikiuoti į šią eismo juostą. Taigi, vairuotojas turi teisę bei pareigą persirikiuoti į maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą ir ja važiuoti. jei ketina netrukus sukti į dešinę pusę. Vertindamas kasatoriaus veiksmų teisėtumą važiuojant maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, apeliacinės instancijos teismas aiškinosi, ar K. K. iš tiesų ketino sukti į (duomenys neskelbtini) gatvę. Skundžiamame nuosprendyje remiamasi eksperto V. V. teismo posėdyje duotais paaiškinimais, kad, pagal užfiksuotus duomenis, transporto priemonių išsidėstymą bei įvertinus filmuotą medžiagą, galima teigti, jog „Audi A3“ vairuotojas (K. K.) toje sankryžoje ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža) nesiruošė sukti į dešinę (į (duomenys neskelbtini) g.). Taip nurodoma todėl, kad susidūrus sankryžoje K. K. vairuojamo automobilio padėtis buvo lygiagreti kelio išilginei ašiai, automobilis nebuvo pasisukęs kampu į dešinę. Atsižvelgęs į šiuos paaiškinimus, taip pat į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. kovo 6 d. ekspertizės akte nustatytus duomenis, nukentėjusiojo K. K. paaiškinimus, Kauno apygardos teismas padarė išvadą, jog K. K. neketino iš K. Donelaičio g. sukti į Vasario 16-osios gatvę. Taigi, anot teismo, važiuodamas maršrutiniam transportui skirta eismo juosta K. K. pažeidė KET 186 punkto reikalavimus. Su šiomis teismo išvadomis kasatorius nesutinka, nurodo, jog byloje ginčo, kad jis važiavo į Maironio gatvėje esantį banko „Swedbank“ (Klientų aptarnavimo centras, (duomenys neskelbtini), Kaunas) skyrių, nebuvo. Todėl neginčytina ir aplinkybė, kad kasatorius anksčiau ar vėliau turėjo sukti į dešinę, t. y. arba į (duomenys neskelbtini) g., arba į (duomenys neskelbtini) g. Šios gatvės yra viena šalia kitos, jas skiria tik vienas pastatas – (duomenys neskelbtini) esantis Lietuvos bankas. Atitinkamai, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatves skiria tik 111 metrų.
8.2. Kasatorius atkreipia dėmesį į proceso dalyvių paaiškinimus dėl kelio dangos ir eismo intensyvumo eismo įvykio metu. Nuteistasis V. P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kelyje buvo daug automobilių; nukentėjusysis K. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad kelio danga buvo slidi; liudytoja V. J., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad vidurinėje kelio juostoje buvo daug automobilių; liudytojas V. G., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad prie šviesoforo ties (duomenys neskelbtini) gatve buvo didelė spūstis, daug kas važiavo vidurine eismo juosta; ekspertas V. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad dėl šio smūgio, slidžios dangos <...>. Taigi eismo įvykio metu buvo labai didelis automobilių srautas, o kelio danga buvo slidi, dėl to buvo pavojinga staigiai manevruoti, tad visiems planuojamiems manevrams vairuotojai turėjo ruoštis iš anksto. Ikiteisminio tyrimo metu pats K. K. patvirtino ir tai paliudijo liudininke apklausta V. J., kad K. K. vairuojamas automobilis persirikiavo į pirmąją eismo juostą, skirtą maršrutiniam transportui, maždaug 30 metrų iki (duomenys neskelbtini) g. sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve.
8.3. Kasatorius nurodo, kad Kelių eismo taisyklėse nėra detalizuota, kokiu atstumu iki posūkio vairuotojui suteikiama teisė persirikiuoti į maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą, taip pat nėra nurodyta, kad vairuotojas privalo sukti į artimiausią posūkį. Todėl darytina išvada, kad vairuotojui įvertinus eismo sąlygas paliekama diskrecija spręsti, kada saugiai, netrukdant kitoms transporto priemonėms, pasiruošti posūkiui ir persirikiuoti į kraštinę maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą. Skunde nurodoma, kad K. K., įvertinęs, jog transporto eismas antrojoje eismo juostoje buvo intensyvus, o pirmoji eismo juosta buvo laisva, nenorėdamas trukdyti ir dar labiau apkrauti eismo antrojoje juostoje, įvertinęs tai, kad eismo situacija pirmojoje eismo juostoje gali bet kada pasikeisti, bei tai, kad kelio danga yra slidi, todėl bet kokie staigūs manevrai kelia grėsmę eismo saugumui, posūkiui į dešinę pasiruošė ir į pirmą eismo juostą persirikiavo kaip protingas ir apdairus asmuo. Nepriklausomai nuo to, į kurią gatvę – (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) – ketino pasukti K. K., jis turėjo teisę važiuoti maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, todėl KET nepažeidė.
8.4. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog V. P. pažeidė KET 161 punkto reikalavimus, nes privalėjo įsitikinti, jog praleido visas priešinga kryptimi važiavusias transporto priemones (ne tik antrąja eismo juosta važiavusias transporto priemones), tačiau to nepadarė. Toks V. P. KET pažeidimas galimai nulemtas to, jog manevrą V. P. atliko nepertraukiamai, pasikliovęs tik antrąja priešinga eismo juosta važiavusio vairuotojo gestu „pravažiuoti“. Tai neabejotinai ir buvo tikroji ir vienintelė eismo įvykio priežastis.
8.5. Kasatorius taip pat nurodo, kad, be KET 186 punkte (redakcija, galiojusi eismo įvykio metu, o šiuo metu pagal galiojančią KET redakciją 182 punktas) numatytos galimybės važiuoti automobiliams maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, pagal KET 181 punktą keliu, pažymėtu kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) raide „A“, taip pat gali važiuoti dviračiai ir mopedai (181.1 punktas), lengvieji automobiliai taksi, jeigu eismo juosta pažymėta raide „A“ ir užrašu „TAKSI“ (181.2 punktas), automobiliai, kuriuose važiuoja keturi ir daugiau eismo dalyvių, jeigu eismo juosta pažymėta raide „A“ ir simboliu 4+ (181.3 punktas), bei elektromobiliai, jeigu eismo juosta pažymėta raide „A“ ir elektromobilių simboliu (181.4 punktas). Taigi, pats faktas, kad V. P. šioje eismo juostoje nematė maršrutinio transporto, nepaneigia to, kad šia eismo juosta galėjo važiuoti ir kitos transporto priemonės (pvz., dviratis), tad V. P. privalėjo praleisti bet kokią šia eismo juosta važiavusią transporto priemonę, nepaisant to, ar ši tai darė nepažeisdama KET nuostatų. Todėl teismo teiginys, jog K. K. galimai prisidėjo prie V. P. padarytos nusikalstamos veikos yra nelogiškas, prieštarauja KET nuostatoms ir byloje surinktiems duomenims. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad K. K. pažeidė KET 186 punkto reikalavimus, neteisingai aiškino ir taikė Kelių eismo taisykles ir nevisapusiškai ištyrė bei neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir taip padarė įrodymų vertinimo klaidą.
9. Nuteistojo V. P. ir nukentėjusiojo K. K. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų
10. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo ir nukentėjusiojo kasacinių skundų argumentai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyti ir su jais susiję kasatoriaus argumentai nagrinėjami tiek, kiek tai yra susiję su tinkamo BPK nuostatų laikymosi ir baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimų išsprendimu. Šioje byloje paduotų kasacinių skundų teiginiai, kuriais pateikiamas savas byloje esančių įrodymų vertinimo interpretavimas, abejojama nukentėjusiosios A. R. sveikatos sutrikdymo mastu, teigiama, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepakankami nuteistojo kaltumui ir nukentėjusiojo KET pažeidimui nustatyti ir panašiai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl nuteistojo V. P. kasacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų
11. Kasatorius skunde dėsto, jo manymu, apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK pažeidimus, nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino įrodymų visumos. Šie skundo argumentai nepagrįsti.
11.1. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).
11.2. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atliktas nepadarant esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
11.3. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė V. P., nukentėjusiuosius A. R. ir K. K., ir dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo V. P. išteisinimo, priimdamas naują nuosprendį nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas pripažinti V. P. kaltu, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio įrodymus. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.
12. Kitas BPK pažeidimas, kurį, anot nuteistojo, padarė apeliacinės instancijos teismas, yra tai, kad buvo pažeistas rungimosi principas ir jo teisė į gynybą. Šį pažeidimą kasatorius sieja su BPK 218 straipsnio pažeidimu, nes jam neva nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, o konkrečiai su nukentėjusiosios rentgeno nuotraukomis, kurios patvirtina A. R. patirtus sužalojimus. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti. BPK 7 straipsnis nustato, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši nuteistojo teisė nebuvo varžoma, jis laisvai ja naudojosi, reikšdamas įvairius prašymus, teikdamas papildomus įrodymus, aktyviai dalyvavo procese, taip pat jo teises ir interesus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios atstovavo advokatas, todėl V. P. visada turėjo kvalifikuotą teisinę pagalbą. BPK 218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia įtariamajam, o jo gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams praneša, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. P. ant 2013 m. sausio 2 d. pranešimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą padarė įrašą, kad pranešimą ir baudžiamosios bylos kopijas gavo (t. 1, b. l. 83). 2013 m. sausio 9 d. V. P. pateikė prokurorui prašymą dėl pakartotinio susipažinimo su vaizdo medžiaga ir eismo įvykio planu. Šis prašymas patenkintas, V. P. nurodė, kad eismo įvykio plano visą kopiją gavo, su ja susipažino, taip pat vaizdo įrašo kopiją gavo ir su ja susipažino (t. 1, b. l. 90). 2013 m. sausio 14 d. V. P. prokurorui pateikė prašymą skirti kompleksinę ekspertizę, vertinti melagingus nukentėjusiosios parodymus ir nutraukti jam baudžiamąją bylą. 2013 m. sausio 15 d. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras priėmė nutarimą, kuriuo atmetė šį V. P. prašymą (t. 1, b. l. 92-95). Jokių prašymų dėl nukentėjusiosios A. R. rentgeno nuotraukų V. P. nepateikė viso proceso metu, išskyrus jo gynėją, kuris tik apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo pabaigoje išreiškė tokį prašymą, kurį teismas atmetė, nenustatęs įstatymo pagrindo. Kita vertus, minėtų nuotraukų byloje ir nėra, jos buvo vertinamos teismo medicinos ekspertų ruošiant specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos kokios nors nuteistojo teisės, nėra.
13. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nesprendė K. K. procesinės padėties klausimo, nors nustatyta, kad jis pažeidė KET 186 punkto reikalavimus. Pažymėtina, kad BPK 255 straipsnio 1 dalis nustato, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje įtarimai pareikšti, kaltinamasis aktas surašytas ir byla perduota į teismą tik dėl V. P.. Taigi šioje byloje nenuspręsdamas dėl K. K. atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas BPK reikalavimų nepažeidė. Į tai, kad buvo nustatyti ne tik V. P., bet ir K. K. veiksmai, neatitinkantys KET reikalavimų, teismas atsižvelgė, skirdamas V. P. bausmę, baudžiamojo poveikio priemonę bei spręsdamas dėl nukentėjusiosios A. R. civilinio ieškinio klausimą.
Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo
14. Nuteistasis V. P. kasaciniame skunde ginčija savo kaltę, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė K. K. veiksmų ir jų priežastinio ryšio su įvykiu, o darydamas išvadą dėl priežastinio ryšio tarp V. P. veiksmų ir kilusių padarinių šios išvados nepagrindė. Teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus argumentus atmeta.
14.1. BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šio straipsnio 3 dalį ar kitas dalis, būtina nustatyti, kokius KET (ar kito teisės akto) punktus (ar dalis) kaltininkas pažeidė.
14.2. Nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos KET 161 punktas numatė, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti ir lenkiančioms transporto priemonėms. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad V. P. pažeidė KET 161 punkto reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigiančią pereiti (duomenys neskelbtini) g. pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.
14.3. Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas apie priežastinį ryšį sprendė atsižvelgdamas ne tik į nuteistojo V. P. padarytą KET 161 punkto pažeidimą, bet vertindamas ir K. K. veiksmus, daug dėmesio skirdamas eismo įvykio mechanizmo, priežastinio ryšio tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Teismas konstatavo, kad K. K., važiuodamas maršrutiniam transportui skirta eismo juosta pažeidė KET 186 punkte nustatytą reikalavimą, tačiau šis K. K. padarytas pažeidimas nepaneigia nuteistojo V. P. kaltės dėl eismo įvykio, nes šis, vadovaudamasis KET 161 punkto reikalavimais, privalėjo įsitikinti, kad yra laisva ir kraštinė eismo juosta, kurią ketina kirsti, tačiau to nepadarė. Jei V. P. būtų buvęs atidus ir prieš darydamas posūkio manevrą būtų davęs kelią K. K. automobiliui, važiuojančiam priešinga kryptimi tiesiai, eismo įvykio būtų pavykę išvengti. Taigi V. P. padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Pagal bylos duomenis V. P. vairuojamą automobilį, sukantį į kairę, praleisti sustojo antrąja eismo juosta priešpriešiais važiavęs automobilis, tačiau nagrinėjamoje situacijoje pagal vairuotojui keliamo atidaus ir rūpestingumo elgesio kriterijų to aiškiai nepakako įsitikinimui, kad manevras bus saugus. Neįsitikinęs, kad yra laisva ir kraštinė (skirta visuomeniniam transportui) eismo juosta, kurią ketino kirsti, ir, kad tai bus galima padaryti saugiai, A. P., darydamas posūkį į kairę, elgėsi rizikingai. Pagal bylos duomenis dėl sustojusios praleisti transporto priemonės nuteistajam buvo sunkiau stebėti visuomeninio transporto eismo juostą, tačiau tai neatleido vairuotojo nuo pareigos būti apdairiam ir savo veiksmais nesukelti pavojaus eismo saugumui.
14.4. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimu pagrįstai konstatuota, kad tarp V. P. padaryto KET 161 punkto reikalavimų pažeidimo ir atsiradusių padarinių – A. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką jis turi atsakyti. Teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp V. P. veiksmų ir kilusių padarinių yra teisingos ir išsamiai motyvuotos. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus svarbu taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-127/2010). Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų eismo įvykis neįvyktų. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu: paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą, ir sprendžiama, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31/2012). Nagrinėjamoje byloje, jeigu nuteistasis V. P. būtų laikęsis KET 161 punkto reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Taigi V. P. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) priežastimi, dėl to jo skundo argumentas, kad tarp jo veikos ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio skundo argumentai, jog tiesiai važiuodamas K. K. laiku nemažino vairuojamo automobilio greičio, kai galėjo numatyti, jog gali kilti grėsmė saugiam eismui, negali paneigti nagrinėjamoje situacijoje V. P. kilusios pareigos, numatytos KET 161 punkte – sukant į kairę duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę; byloje nenustatyta tokių K. K. veiksmų, kuriais jis būtų apribojęs V. P. galimybę prieš sukant į kairę įvertinti eismo situaciją ir dėl to pareigos duoti kelią vykdymas nebūtų įmanomas (pvz. kaip teismų praktikoje tai konstatuojama labai žymaus leistino greičio viršijimo atveju ar pan.).
14.5. Nuteistasis skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti eksperimentą, nes tik eksperimento metu modeliuojant situaciją galima būtų atsakyti, ar K. K., esant slidžiai kelio dangai, turėjo galimybę pastebėti V. P. automobilį, prieš kiek laiko jį galėjo pastebėti, kokiu atstumu pradėjo (galėjo stabdyti), ar galėjo išvengti susidūrimo, ar V. P. galėjo pastebėti K. K. automobilį ir išvengti susidūrimo ir kt. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
14.6. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Eksperimentas baudžiamajame procese skiriamas, kai būtina patikrinti liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymus ar versijas ir tai įmanoma padaryti atkuriant tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus (BPK 197 straipsnis). Šioje baudžiamojoje byloje kasatoriaus nurodomų veiksmų atlikti nebuvo būtinybės, nes byloje yra vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas eismo įvykis; buvo atlikta ekspertizė, gauti eksperto paaiškinimai, kiti įrodymai. Taigi teismas turėjo pakankamai duomenų, leidusių nustatyti faktines eismo įvykio aplinkybes ir jo priežastis, o eksperimento atlikimas būtų perteklinis tyrimo veiksmas.
14.7. Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas prijungė gynėjo pateiktą eksperto V. M. išvadą prie bylos, bet nuosprendyje dėl jos vertinimo nepasisakė. Tačiau atsižvelgus į skunde pateiktus kasacinio skundo argumentus, grindžiamus minėta V. M. išvada, kuriuose akcentuojamas priežastinis ryšys tarp K. K. padaryto KET pažeidimo ir pasekmių, nėra pagrindo konstatuoti, kad V. M. išvada gali turėti esminės reikšmės V. P. kaltės nustatymui. Be to, nėra pagrindo laikyti, kad tarp V. M. ir 2014 m. kovo 6 d. ekspertizės akte pateiktų išvadų, kuriomis vadovavosi ir aptarė nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas, yra esminių prieštaravimų priežastiniam ryšiui ir V. P. kaltei nustatyti svarbiais klausimais. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nors nuosprendyje tiesiogiai ir neaptarė V. M. išvados, tačiau iš esmės įvertino visas svarbias bylos aplinkybes ir dėl jų nuosprendyje pasisakė, todėl minėtos išvados nuosprendyje neaptarimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, suvaržiusiu proceso dalyvių teises arba kitokiu būdu sukliudžiusiu teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikusiu teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą. Priešingai nei nurodo V. P., apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir apie K. K. veiksmus įvykio metu bei jų ryšį su kilusiais padariniais. Teismas nustatė, kad važiuodamas maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, K. K. pažeidė KET 186 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ekspertizės akto išvada, kad K. K. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Teismas įvertino, kad nors šie veiksmai nebuvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti, tačiau šią aplinkybę vertino sprendžiant V. P. bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir civilinio ieškinio klausimus.
15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 3 dalis – nuteistojo V. P. padarytai veikai pritaikytas tinkamai.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo
16. Kasaciniame skunde V. P. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 67, 68 straipsnių nuostatas, paskirdamas V. P. teisės vairuoti atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, savo sprendimo teismas nemotyvavo. Skunde nurodoma, kad V. P. vairavimo stažas 32 metai, jis neteistas, anksčiau nebuvo nusikaltęs ir teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, įvykio metu buvo blaivus, V. P. sistemingai nepažeidinėja KET taisyklių, yra drausmingas vairuotojas, nepadarė šiurkščių KET pažeidimų, jo veika priskiriama prie neatsargių, o darbe jam privalomas vairuotojo pažymėjimas.
16.1. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia V. P., skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, savo sprendimą argumentavo. Teismas, nors ir lakoniškai, tačiau pagrindė šios baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį būtinumą. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Daugiau jokių papildomų imperatyvių sąlygų įstatyme nėra. V. P. nusikaltimą padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę teismas įstatymą pritaikė netinkamai. Kasatorius nesutinka ir su baudžiamojo poveikio priemonės trukme, nurodydamas, kad paskyrus vienerių metų šešių mėnesių uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones nebuvo įskaičiuota jau atlikta šešių mėnesių trukmės baudžiamojo poveikio priemonė, kuri buvo taikyta pagal ankstesnį Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 gruodžio 16 d. nuosprendį šioje byloje, t. y. tokiu būdu bloginama jo padėtis. Kasatorius nutyli aplinkybę, kad ankstesniu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu jam buvo uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, o skundžiamu nuosprendžiu – vienerius metus šešis mėnesius. Todėl šis jo argumentas nepagrįstas.
Dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai A. R.
17. Nuteistasis kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo dėl neturtinės žalos dydžio tinkamai nemotyvavo, nesivadovavo CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais žalos dydžio nustatymo kriterijais. Šie skundo argumentai nepagrįsti.
17.1. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai visa apimtimi negali būti pritaikomas, nes pinigais neturtinės žalos tiksliai įvertinti neįmanoma; įstatymai nenustato priteistinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą, vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. žalos dydį ir jos pasekmes, ją padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat atsižvelgiama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, be to, į teismų praktiką panašiose bylose.
17.2. Neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, todėl neturtinės žalos dydžio nustatymas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-383/2010, 2K-4/2011). Klausimus dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje, ar nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos.
17.3. Teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl nukentėjusiajai priteistų sumų neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl atlygintinos neturtinės žalos įrodytumo ir jos dydžio, nepažeidė CK 6.250 straipsnio reikalavimų, išsamiai pasisakė dėl visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, vadovavosi teismų praktika tos pačios kategorijos bylose. Teismas, įvertinęs visumą neturtinės žalos dydžiui reikšmingų aplinkybių ir atsižvelgdamas į abiejų šalių – nukentėjusiosios ir nuteistojo – interesų pusiausvyrą, žymiai sumažino nukentėjusiosios prašytą priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą (buvo prašoma 26 065,80 Eur, o teismas priteisė 12 500 Eur). Nėra pagrindo konstatuoti, kad priteista suma prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams bei teismų praktikai.
Dėl proceso išlaidų atlyginimo
18. V. P. kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir BPK 106 straipsnio nuostatas. Pirmiausia dėl to, kad, jo manymu, žalą patyręs asmuo visų pirma turi reikalavimą tenkinti iš draudiko pagal TPVCAPDĮ nuostatas, o antra, apeliacinės instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis nepagrįstas, per didelis.
18.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011).
18.2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusiųjų interesams bylos nagrinėjimo metu atstovavo advokatai, o nukentėjusiųjų turėtas išlaidas patvirtina pinigų priėmimo dokumentai, įvertinęs, kad atstovai rengė nukentėjusiųjų procesinius dokumentus, dalyvavo teismo posėdžiuose, priteisė iš V. P. nukentėjusiajai A. R. 550 Eur, o K. K. 580 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Taigi apeliacinės instancijos teismas proceso išlaidų klausimą sprendė vertindamas konkrečias bylos aplinkybes. Atsižvelgiant atstovavimo apimtį, proceso sudėtingumą, nagrinėjimo trukmę, reikalingas teisines paslaugas, taip pat įvertinus prašomą priteisti išlaidų dydį, nėra pagrindo sumažinti proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo sumą, kuri yra objektyviai proporcinga suteiktai teisinei pagalbai. Kasatoriaus minimos CPK 93 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, nuostatos yra taikomos nagrinėjant civilines bylas. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas proceso išlaidų atlyginimo klausimą, netinkamai taikė BPK 106 straipsnio nuostatas.
18.3. Pagal bylos duomenis V. P. automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl turtinė žala ir privalomoji dalis neturtinės žalos priteista iš atsakovo – „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo. TPVCAPDĮ (2007 m. birželio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. yra 2 500 000 Eur dėl žalos asmeniui (iš jų 2500 Eur dėl neturtinės žalos) ir 500 000 Eur dėl žalos turtui. Iš bylos duomenų matyti, kad „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas išmokėjo A. R. 4640 Lt (t. y. 1343,84 Eur) neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 126). Kadangi UADB „Ergo Lietuva“ ieškovei išmokėtoji suma sudaro tik dalį privalomosios neturtinės žalos draudimo sumos, iš šio atsakovo apeliacinės instancijos teismas priteisė likusią privalomąją draudimo neturtinės žalos sumą – 1156,16 Eur, kitą neturtinės žalos dalį priteisė iš V. P.. Apibendrinus darytina išvada, kad, pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus, klausimas dėl civilinių atsakovų atsakomybės ribų byloje išspręstas teisingai, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų.
Dėl nukentėjusiojo K. K. kasacinio skundo argumentų
19. Kasaciniame skunde K. K. reiškia vieną prašymą – pašalinti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies motyvus, kad jis pažeidė KET 186 punkto reikalavimus. Šis kasatorius taip pat nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neišsamiai ištyrė įrodymus. Dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas bylą nepadarė BPK pažeidimų, taip pat ir BPK 20 ir 331 straipsnio, jau pasisakyta ir papildomai teisėjų kolegija nepasisako.
19.1.Neigdamas padaręs KET 186 punkto pažeidimą, kasatorius nurodo, jog jis ketino sukti į dešinę, be to, KET nėra nurodyta, kokiu atstumu iki posūkio vairuotojui suteikiama teisė persirikiuoti į maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl K. K. padaryto KET 186 punkto pažeidimo ir savo išvadą tinkamai pagrindė.
19.2. KET 186 punktas (redakcija, galiojusi eismo įvykio metu) be kita ko numato, kad kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) ženklinimo linijomis „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta ir sustoti joje draudžiama, išskyrus dviračius ir mopedus. Tačiau jeigu ši eismo juosta, skirta važiuoti maršrutiniam transportui ta pačia kryptimi, yra dešiniajame važiuojamosios dalies krašte ir nėra atskirta ištisine ženklinimo linija, į dešinę sukantys arba apvažiuojantys sustojusią į kairę sukti transporto priemonę vairuotojai privalo persirikiuoti į šią eismo juostą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. kovo 6 d. ekspertizės akte nustatytus duomenis, eksperto V. V. paaiškinimus, taip pat nukentėjusiojo K. K. paaiškinimą, pateiktą iš karto po eismo įvykio, padarė išvadą, jog K. K. neketino iš K. Donelaičio g. sukti į Vasario 16-osios gatvę, todėl pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad važiuodamas maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, jis pažeidė KET 186 punkto reikalavimus.
19.3. K. K. kasacinio skundo didžiąją dalį argumentų sudaro proceso dalyvių parodymų citavimas, jų lyginimas, vertinimas ir panašiai, tačiau, kaip minėta, tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.
20. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, pagal kasaciniuose skunduose nurodytus argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio.
21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. P. ir nukentėjusiojo K. K. kasacinius skundus.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
