V. M. pagal BK 222 str., 220 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-161-222/2018 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01036-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir G. M. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, 220 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. M. šiuo laikotarpiu tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. M. konfiskuoti 23 711,15 Eur.

G. M. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 12 MGL (451,92 Eur) bauda.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendis, kuriuo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta baudžiamojo poveikio priemonė – V. M. turto (23 711,15 Eur) konfiskavimas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

V. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., veikdama pagal verslo liudijimus Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI), atitinkamai 2012 m. gruodžio 27 d., 2013 m. kovo 26 d., 2013 m. birželio 11 d., 2013 m. gruodžio 29 d., 2014 m. balandžio 1 d., vykdydama prekybą avalyne (duomenys neskelbtini) miesto turgavietėje, (duomenys neskelbtini), ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ būdama atsakinga už apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, pažeisdama šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir 16 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka, apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. tvarkydama buhalterinę apskaitą nepagrindė apskaitos dokumentais (kasos aparato kvitais ar prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitais) pardavimų – ūkinių operacijų už 426 429 Lt (123 502 Eur) ir šių ūkinių operacijų neįregistravo buhalterinės apskaitos registre – kasos aparato kasos operacijų žurnale, dėl to nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti V. M. veiklos ir turto.

V. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., veikdama pagal pirmiau nurodytus verslo liudijimus, vykdydama prekybą avalyne (duomenys neskelbtini) miesto turgavietėje, (duomenys neskelbtini), siekdama išvengti PVM mokesčio sumokėjimo, pažeisdama 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 92 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį, tačiau to nepadaręs, privalėjo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio Įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtojas, ir pažeisdama 92 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti asmenys minėtose dalyse nurodytu būdu apskaičiuotą už konkretų mėnesį mokėtiną PVM sumą turi sumokėti į biudžetą iki kito mėnesio 25 dienos bei kartu turi pateikti centrinio mokesčio administratoriaus nustatytos formos PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą, žinodama, kad nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. liepos mėn. gautas atlygis per paskutinius 12 mėnesių viršijo 155 000 Lt (44 891 Eur) ribą, siekdama išvengti mokesčių, nuo 2013 m. liepos mėn. neapskaičiavo ir nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtinų PVM apyskaitų, elektroniniu būdu teikė VMI žinomai neteisingus duomenis apie savo apmokestinamąsias pajamas, t. y. įrašė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir turto naudojimą pateiktose metinėse pajamų deklaracijose:

2.1. 2014 m. vasario 4 d. – už 2013 metus, 2015 m. balandžio 23 d. – už 2014 metus, dėl to neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 47 233 Lt (13 679,62 Eur) PVM;

2.2. 2014 m. vasario 4 d. – už 2013 metus, dėl to išvengė: 4782 Lt (1385 Eur) pajamų mokesčio į valstybės biudžetą, 13 927,46 Lt (4033,67 Eur) socialinio draudimo (toliau – SD) įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetą, 4192 Lt (1214 Eur) privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų į Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžetą;

2.3. 2015 m. balandžio 23 d. – už 2014 metus, dėl to išvengė 2227 Lt (645 Eur) pajamų mokesčio į valstybės biudžetą, 7439,39 Lt (2154,60 Eur) SD įmokų į VSDF biudžetą, 2069 Lt (599 Eur) PSD įmokų į PSDF biudžetą.

2.4. Taip V. M. pažeidė: Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos (šio Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad metinė pajamų mokesčio deklaracija už kalendorinius metus pateikiama iki kitų metų gegužės 1 d.); Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, kad individualia veikla užsiimantys asmenys socialinio draudimo įmokas, kai jų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, turi sumokėti iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos, t. y. iki gegužės 1 d.; Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, kad fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, pasibaigus kalendoriniams metams turi perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 dienos sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos ir mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos skirtumą.

2.5. Tokiu būdu V. M., siekdama išvengti mokesčių, nedeklaravo individualios veiklos pajamų už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. ir iš viso nesumokėjo į biudžetą 81 869,85 Lt (23 711,15 Eur) mokesčių bei įmokų už 2013 m. liepos – 2014 m. gegužės mėn.

G. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., veikdamas pagal verslo liudijimus Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus VMI 2014 m. sausio 3 d. ir vasario 5 d., vykdydamas prekybą avalyne (duomenys neskelbtini) miesto turgavietėje, (duomenys neskelbtini), ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą – „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą: pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir 16 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka, apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo, nes tvarkomoje buhalterinėje apskaitoje nepagrindė apskaitos dokumentais (kasos aparato kvitais ar prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitais) nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. pardavimų – ūkinių operacijų už 70 813 Lt (20 508 Eur) ir šių ūkinių operacijų neįregistravo buhalterinės apskaitos registruose (kasos aparato kasos operacijų žurnale), dėl to už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti G. M. veiklos ir turto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kasaciniu skundu nuteistieji V. M. ir G. M. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį dėl V. M. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei 220 straipsnio 1 dalį ir G. M. nuteisimo pagal 222 straipsnio 1 dalį ir, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, dėl šių nusikalstamų veikų baudžiamąją bylą V. M. ir G. M. nutraukti arba perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatoriai skunde nurodo:

Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami nusikalstamas veikas ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus vertindami įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas nepateikė detalių atsakymų į apeliacinio skundo argumentus, t. y. išsamiai nepatikrino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Nuteistieji pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pripažinti kaltais nepagrįstai, nenustačius objektyviųjų požymių – pavojingos veikos bei padarinių ir subjektyviojo požymio – kaltės (BK 2 straipsnio 4 dalis). Teismai dėl nuteistųjų kaltumo sprendė remdamiesi prielaidomis, t. y. specialisto išvadomis, nepašalinę abejonių jų pagrįstumu. Specialistų išvadose konstatuotas tariamas finansinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentais (t. y. veikos padarymo mechanizmas) paremtas prekyvietėje pas nuteistuosius rastų rankraštinių užrašų (sąsiuviniuose „City Landscape“, „2014 Compensa“, „History“) tyrimu, nors tokie neoficialūs duomenys negalėjo būti išvadų pagrindas, nes jie nėra apskaitos dokumentai. Nėra įrodymų, patvirtinančių, jog užrašuose esanti informacija atspindi tikrus įvykius, prekių pardavimą. Dėl to pavojingos veikos padarymas ir jos padariniai tėra preziumuoti, bet ne įrodyti. Teismai nuteistųjų (kasatorių) paaiškinimus dėl minėtuose užrašuose esančios informacijos pobūdžio ir atitinkamų duomenų fiksavimo tikslų vertino kaip nelogiškus, tačiau tokie paaiškinimai nebuvo paneigti, priešingai – patvirtinti liudytojų E. B. ir A. N. parodymais; pagal nuteistųjų ir minėtų liudytojų parodymus užrašuose (sąsiuviniuose) atsispindėjo prekių judėjimas iš sandėlio į turgavietės prekyvietę, o ne šių prekių pardavimas. Asmenys, vykdantys individualią veiklą ir verslą, neretai veda užrašus, atspindinčius reikšmingus faktus, ir tai nėra draudžiama, o nagrinėjamu atveju tai ir buvo daroma, tačiau tokie užrašai neturi atitikti oficialiems dokumentams įstatymo keliamų reikalavimų, jie nebūtinai patikimi, logiški ar teisingi. Šių duomenų, kaip netiesioginių įrodymų, vertinimo (atlikto teismo) nesutapimas su tuo, kaip juos vertina nuteistieji, nesuteikia pagrindo nepaisyti jų nuomonės. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo pažeidimų, padarytų vertinant aptartus bylos duomenis, ir neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kuo remiantis buvo nuspręsta, jog rankraštiniuose užrašuose esanti informacija atspindi realų prekių pardavimo faktą, kuris yra reikšmingas nustatant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.

Teismai konstatavo, jog V. M. ir G. M. apgaulinga buhalterinė apskaita buvo vedama dalį gautų lėšų už parduotas turgavietėje prekes neapskaitant kasos aparatu, t. y. už parduotą prekę neišduodant kasos aparato čekio. Tačiau realiai buvo nustatytas tik vienas toks atvejis, ir tai galėjo būti atsitiktinis, įvertinus, jog buvo pirkti ne batai, o impregnantas. Išvada dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos galėjo būti padaryta tik nustačius atitinkamas gautas pajamas už konkrečių prekių ar paslaugų pardavimą ir šių pajamų neapskaitymą oficialioje buhalterinėje apskaitoje. Realias pardavimo apimtis ir pajamas gali patvirtinti tik objektyvūs įrodymai – iš trečiųjų asmenų įsigytų prekių ir pirkėjams perparduotų prekių srautai, įsigytų prekių ir jų likučių sandėliuose palyginimas. Teismai tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių netyrė, formaliai apsiribojo rankraštiniuose užrašuose užfiksuota informacija, netyrė ir neanalizavo kitų byloje surinktų įrodymų, nesprendė dėl jų pakankamumo kasatorių kaltumui pagrįsti.

Dėl to teismų nuosprendžiuose nepagrįstai konstatuota, kad kasatorių vedamoje buhalterinėje apskaitoje neįrašyta ir finansinėse ataskaitose nedeklaruota V. M. pardavimų (ūkinių operacijų) už 426 429 Lt (123 502 Eur), G. M. – už 70 813Lt (20 508 Eur). Iš 2016 m. vasario 12 d. specialisto išvados Nr. 5-2/23 matyti, kad tyrimui buvo pateikti prekių įsigijimo dokumentai, kasos operacijų žurnalai ir kiti buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau nepateikta prekių inventorizacijos aktų, neapskaičiuoti faktiniai prekių likučiai, o tokie duomenys turėjo būti palyginti su buhalterinės apskaitos duomenimis bei nustatyta, ar pirmiau minėtuose rankraštiniuose užrašuose nurodytos prekės iš tikrųjų buvo parduotos (ir iš jų gautos pajamos), o ne laikomos sandėlyje. To nepadarius liko neatsakyta į esminį klausimą, ar iš prekių pardavimo kasatoriai gavo neapskaitytų pajamų. Taigi darytina išvada, kad nenustatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, nes neaišku, kokių duomenų pagrindu teismai sprendė, jog užrašuose nurodytos prekės buvo parduotos, o neįrodžius šios aplinkybės nėra pagrindo išvadai apie pajamų neapskaitymą oficialioje buhalterinėje apskaitoje.

Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu, teismui įvertinus visas bylos aplinkybes, iš jų – padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33-303/2017, 2K-601/2012, 2K-26-788/2017). Teismų išvada, kad dėl sąmoningo buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo negalima iš dalies nustatyti nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. V. M., nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. G. M. veiklos ir turto, akivaizdžiai paremta vienpusišku įrodymų vertinimu ir neturi objektyvaus pagrindo. Teismai sprendė, kad kasatorių veikos ir turto negalima nustatyti dėl to, jog pinigai už parduotas prekes nebūdavo apskaitomi. Tačiau pinigai už parduodamas prekes galėjo būti (ne)apskaitomi tik tuo atveju, jeigu prekės (apskaitytos ar ne) būtų parduotos. Be to, jeigu būtų parduodamos oficialiai įgytos prekės, neapskaičius jų pardavimo, buhalterinėje apskaitoje turėtų atsirasti jų trūkumas, kurį galima objektyviai nustatyti, tačiau nebuvo atlikta inventorizacija bei veiklos dokumentų revizija, auditas ir pan., kurie patvirtintų arba paneigtų prekių trūkumus. 2016 m. vasario 12 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/23 nustatyta, jog pagal tyrimui pateiktus dokumentus ir priešpriešinių patikrinimų duomenis 2013 m. liepos mėn. – 2014 m. gegužės mėn. laikotarpiu V. M. nupirko prekių ir paslaugų pagal tyrimui pateiktas PVM sąskaitas faktūras už 25 043,27 Lt (7253,03 Eur), iš kurių 23 591,27 Lt (6832,50 Eur) sudarė suma prekių tiekėjams (atskaičius buhalterines išlaidas už sandėlio inventorizacijas). Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti prekių įsigijimą patvirtinantys buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie įvertinti specialistų išvadose, tačiau kontrolinio kasatorių veiklos patikrinimo metu nebuvo surinkta duomenų, kuriais būtų patvirtintas užrašuose nurodytų prekių, kurios, teismų vertinimu, buvo parduotos, nebuvimas. Taigi teismų išvada, kad iš buhalterinių dokumentų negalima nustatyti kasatorių veiklos ir turto, yra paremta prielaidomis, todėl nepagrįsta.

Kasatorės V. M. veiksmų vertinimas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį tiesiogiai priklauso nuo veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Neįrodžius, jog kasatorė apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nenustačius, kad ji neįrašė buhalterinės apskaitos registruose (kasos aparato kasos operacijų žurnale) dalies ūkinių operacijų – pardavimų, taip išvengdama privalomų mokėti mokesčių, nėra pagrindo išvadai, kad valstybės institucijoms pateiktose deklaracijose ji pateikė žinomai melagingus duomenis ir taip padarė BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.

Teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, kurie pasireiškė tuo, kad kasatorių kaltė grindžiama iš esmės vieninteliu netiesioginiu įrodymu – rankraštiniais užrašais ir jų pagrindu atliktu specialisto tyrimu bei išvadomis, teismai be pagrindo šiuos duomenis vertino kaip patikimus bei leistinus, suteikė jiems išskirtinę reikšmę ir nesiėmė priemonių kitiems įrodymams surinkti ir ištirti. Dėl šių priežasčių įrodymų tyrimas ir vertinimas tapo procesu idem per idem (tas pats per tą patį), kuriame abejonės liko nepašalintos, o iškeltos versijos kategoriškai nebuvo patvirtintos. Apeliacinės instancijos teismas dėl įrodymų vertinimo (šis nuteistųjų argumentas yra vienas iš esminių) išsamiai nepasisakė, nenurodė, kodėl vienus bylos įrodymus (užrašus ir specialisto išvadas) vertino labiau nei kitus (kasatorių parodymus), neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, nenustačius ir neginčytinai neįrodžius kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų požymių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik manymu ar prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos pakankamais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų „išklausoma“, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, par. 80). Teisė būti išklausytam apima ir teismo pareigą motyvuojant sprendimą nurodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Šiai pareigai yra taikoma išlyga tik tada, kai teismas objektyviai gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, par. 31). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (pvz., 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrojan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, par. 31). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-3987/2013).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į nuteistųjų V. M. ir G. M. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė nurodo:

5.1. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismų išvados apie faktines bylos aplinkybes yra pagrįstos ne prielaidomis, bet teisme tiesiogiai ištirtais įrodymais, įvertinant tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, taip pat jų visumą bei išsiaiškinus visas aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti. Teismai motyvuotai paneigė kasatorių versiją, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą siekiant išvengti mokesčių bei gauti turtinės naudos, kad nenustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai ir tyčia. Nuteistųjų ginčijamų ir jiems inkriminuotų aplinkybių buvimą teismai pagrindė liudytojo M. B., specialisto D. Marcinkevičiaus parodymais, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. rugpjūčio 21 d. specialisto išvada Nr. 5-2/121, 2016 m. vasario 12 d. specialisto išvada Nr. 5-2/23, 2014 m. gegužės 16 d. dokumentų paėmimo aktais ir kita rašytine bylos medžiaga. Taigi teismai nustatė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. G. M. ir V. M., veikdami pagal verslo liudijimus, dalį jų gautų lėšų už parduotas turgavietėje prekes neapskaitė (neišdavė kasos aparato čekio) apskaitos registruose ir panaudojo savo reikmėms.

5.2. Remiantis specialisto išvadomis konstatuota, kad tiriamuoju laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje neįrašyta ir finansinėse ataskaitose nedeklaruota V. M. pardavimų (ūkinių operacijų) už 426 429 Lt (123 502 Eur), G. M. – už 70 813 Lt (20 508 Eur); dėl buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, aprašytų specialisto išvadose, negalima iš dalies nustatyti nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. V. M., nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. G. M. veiklos ir turto. Nustatyta, kad V. M. neįrašė buhalterinės apskaitos registruose (kasos aparato kasos operacijų žurnale) dalies ūkinių operacijų – pardavimų, taip išvengdama privalomų mokėti mokesčių. Ji VMI oficialiai deklaravo mažiau pajamų, nei iš tiesų gavo už apmokestinamas (bei parduotas) prekes, ir savo metinėse 2013 metų ir 2014 metų pajamų deklaracijose įrašė neteisingus duomenis apie pajamas (mažesnes, nei gavo iš tiesų), dėl to neapskaičiavo ir nesumokėjo 13 679,62 Eur (47 233 Lt) PVM į valstybės biudžetą bei išvengė PVM mokesčių. Byloje nustatyta, kad nuteistieji suvokė, jog neįtraukia visų gautų už parduotas prekes pajamų į oficialią buhalterinę apskaitą, o V. M. dar ir žinojo, jog valstybės įgaliotai institucijai pateikia deklaracijas, kuriose buvo nurodyti neteisingi duomenys apie per 2013 ir 2014 metų mokestinį laikotarpį gautas pajamas. V. M. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, o G. M. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

5.3. Nėra pagrindo sutikti ir su kasatorių teiginiais, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl kaltės grindė ne vien tik iš nuteistųjų paimtais rankraštiniais užrašais, bet ir liudytojų M. B., E. B., A. N., specialisto D. Marcinkevičiaus parodymais, specialisto išvadomis, dokumentų paėmimo aktais. Įrodymai buvo gretinami su kaltinamųjų parodymais, šalinami prieštaravimai, nurodyti motyvai, kodėl yra atmetami V. M. ir G. M. parodymai, kaip vertinamas liudytojų E. B. ir A. N. parodymų patikimumas.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, teisingai nustatė bylos aplinkybes ir kvalifikavo nuteistųjų padarytus nusikalstamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs specialistą D. Marcinkevičių ne tik dėl jo pateiktų išvadų, bet ir dėl inventorizacijos skyrimo tikslingumo, motyvuotai pasisakė dėl visų abejonių, kurios buvo nurodytos nuteistųjų apeliaciniame skunde. Nesutikti su šio teismo išvadomis ir teigti, kad byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos, nėra pagrindo. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atsakė į esminius apeliantų argumentus, o jų teiginius dėl kaltės įrodymų nebuvimo paneigė detaliai išanalizuodamas įrodymus, nuosprendį pagrįsdamas visais teisėtais būdais gautais bylos įrodymais, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų V. M. ir G. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatoriai, prašydami baudžiamąją bylą jiems nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, o apeliacinės instancijos teismas – ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus. Esminiai kasacinio skundo argumentai yra tai, kad teismai rėmėsi abejones keliančiomis specialisto išvadomis, nes šios savo ruožtu paremtos pas juos rastais rankraštiniai užrašais (sąsiuviniais), kurie nėra oficialūs apskaitos dokumentai, todėl taip pat negali būti kaltinančių išvadų pagrindu. Be to, kasatorių manymu, teismai neatsižvelgė į jų bei liudytojų E. B. ir A. N. parodymus, netyrė kitų įrodymų, nesprendė dėl įrodymų pakankamumo jų kaltumui pagrįsti. Pasak kasatorių, netinkamas įrodymų vertinimas lėmė faktinių aplinkybių apie prekių pardavimą ir už tai gautų pajamų neapskaitymą nepagrįstą nustatymą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra duomenys, gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais; tai duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai, pripažindami įrodymais kasaciniame skunde minimas specialistų išvadas dėl ūkinės finansinės veiklos tyrimo bei iš kasatorių paimtus dokumentus – sąsiuvinius su rankraštiniais užrašais, pirmiau nurodytų BPK normų nepažeidė. Tai, kad šie duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, teisėtais būdais, neginčija ir patys kasatoriai. Iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių turinio (aptariant byloje surinktus ir teismų posėdžiuose ištirtus įrodymus) matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo patikrinta, ar V. M. ir G. M. vedamuose sąsiuviniuose nurodyti faktai susiję su prekių pardavimu. Nuteistųjų versijos dėl sąsiuviniuose esančios informacijos interpretacijų motyvuotai paneigtos. Be kita ko, ši informacija palyginta su iš kitų šaltinių gautais duomenimis – kasos operacijų apskaitos dokumentais, prekių įsigijimo dokumentais, kontrolinio pirkimo metu gauta informacija ir kt. Atliekant V. M. ir G. M., veikusių pagal verslo liudijimus, ūkinės finansinės veiklos tyrimus, taip pat buvo analizuojami ne tik minėtuose sąsiuviniuose užfiksuoti duomenys, bet ir kiti specialistui pateikti su šia veikla susiję duomenys (prekių įsigijimo dokumentai, kasos aparatų kasos operacijų žurnalai, iš Lenkijos pagal teisinės pagalbos prašymą gauta medžiaga ir kt.), o minėtas išvadas pateikęs specialistas apklaustas bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose.

Teismai konstatavo, kad V. M., nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. neišduodama kasos operacijų kvitų, pardavė prekių už 123 502 Eur ir šių ūkinių operacijų neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, o G. M. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. pardavė prekių už 20 508 Eur ir šių ūkinių operacijų neapskaitė buhalterinėje apskaitoje (neįregistravo kasos aparato kasos operacijų žurnale), dėl to minėtais laikotarpiais nebuvo galima iš dalies nustatyti jų veiklos ir turto. Taip pat nustatyta, kad V. M., elektroniniu būdu teikdama VMI duomenis apie savo apmokestinamąsias pajamas, nedeklaravo individualios veiklos pajamų už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. ir iš viso nesumokėjo į biudžetą 23 711,15 Eur mokesčių (PVM) bei įmokų (SD ir PSD). Šių faktinių aplinkybių, atskleidžiančių kasatorių padarytas nusikalstamas veikas, buvimas grindžiamas teismų posėdžiuose ištirtais įrodymais: tarnybiniais pranešimais, dokumentų paėmimo aktais (iš V. M. ir G. M. darbo vietos paimti sąsiuviniai su užrašais), FNTT Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. rugpjūčio 21 d. ir 2016 m. vasario 12 d. specialisto išvadomis dėl G. M. ir V. M. ūkinės finansinės veiklos, liudytojo M. B. parodymais ir kt.

Pažymėtina, kad teismai, darydami išvadas dėl byloje įrodinėtinų faktų buvimo, privalo vertinti tiek kaltinančius, tiek teisinančius bylos duomenis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Priešingai nei teigia kasatoriai, vertindami įrodymus teismai šių reikalavimų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris, kaip minėta, papildomai tyrė įrodymus savo iniciatyva apklausdamas specialistą D. Marcinkevičių, be to, nuteistųjų gynėjo prašymu prie bylos pridėjo jo pateiktus dokumentus ir dėl jų turinio apklausė nuteistąją V. M.. Beje, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka kasatoriai (nuteistieji V. M. ir G. M.) ar jų gynėjas prašymų (baigiant įrodymų tyrimą) tirti įrodymus ar gauti naujus įrodymus neturėjo (5 t., b. l. 99, 115). Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertindamas bylos įrodymus, iš jų – ir skunde nurodytų liudytojų E. B., A. N. parodymus, taip pat pačių nuteistųjų parodymus, nuosprendyje pasisakė dėl jų patikimumo. Be kita ko, šis teismas pažymėjo, kad abu nuteistieji ikiteisminio tyrimo pradžioje duotus parodymus dėl jų darbo vietoje rastų rankraštinių užrašų turinio vėliau vienodai pakeitė, iškeldami versiją, kad užrašuose buvo fiksuojama informacija apie iš sandėlio paimamas ir į prekybos vietą atvežamas prekes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje argumentuotai atmesta nuteistųjų versija, taip pat paaiškinta, kad liudytojų E. B. ir A. N. parodymai nepatvirtina nuteistųjų parodymų teisingumo ir nepaneigia jų kaltės. Taip pat teismas motyvuotai įvertino specialisto išvadas ir jas surašiusio specialisto paaiškinimus bei pripažino, kad byloje atliktas nuteistųjų ūkinės finansinės veiklos tyrimas ir pateiktos išvados savo pagrįstumu abejonių nekelia. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos įrodymų visumą, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nuosprendyje išdėstė argumentuotas išvadas dėl įrodymų pakankamumo V. M. ir G. M. kaltumui pagrįsti ir tuo pagrindu padarė išvadas, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl kasatorių nuteisimo pripažįsta teisingu.

Taigi, kasatorių teiginiai, kad liko neįvertinti juos teisinantys įrodymai, kad jų kaltumas grindžiamas išimtinai abejonėmis ir nepatikimais bylos duomenimis (specialistų išvadomis, užrašais sąsiuviniuose), o apeliacine tvarka byla išnagrinėta neišsamiai, prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Tai, kad šio teismo išvados atsakant į nuteistųjų apeliacinio skundo argumentus netenkina jų lūkesčių (ir nesutampa su apeliacinio skundo teiginiais), savaime nereiškia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo. Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo argumentus neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, o esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadaryta.

Dėl kasacinio skundo teiginių, susijusių su baudžiamojo įstatymo taikymu

13. Kasatoriai teigia, kad teismai, kvalifikuodami jų veikas – V. M. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, G. M. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tinkamai nenustatę šių veikų požymių, nes nuosprendžiuose nurodytos inkriminuotų veikų padarymo faktinės aplinkybės nėra įrodytos taip, kaip to reikalauja įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančios BPK normos. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistieji neigia teismų nustatytų kaltinančių faktinių aplinkybių buvimą, ginčija jų įrodytumą, nurodydami argumentus, susijusius ne su baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 369 straipsnio 2 dalis), bet su baudžiamojo proceso normų pažeidimais (t. y. reikalavimais, keliamais įrodymų vertinimui).

14. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, o apie baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą (kvalifikuojant nusikalstamas veikas) sprendžia pagal žemesnių instancijų teismų nustatytas ir nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes. Pirmiau šioje nutartyje išdėstyta, kad nagrinėjamoje byloje teismai, nustatydami bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurių buvimą neigia (ginčija) kasatoriai, nepadarė įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų. Tuo tarpu skundžiamuose nuosprendžiuose nurodytos faktinės aplinkybės, kurias teismai pripažino įrodytomis, atskleidžia, kad V. M. ir G. M. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti jų veiklos ir turto, o V. M., siekdama išvengti mokesčių, nedeklaravo individualios veiklos pajamų VMI pateikdama apie jas neteisingus duomenis, taip išvengė iš viso 23 711,15 Eur mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių.

15. Pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad V. M. nusikalstamos veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, o G. M. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos teisingai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos teismai nepadarė.

16. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų skundžiamų teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. M. ir G. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Dalia Bajerčiūtė