Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-239-378/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20528-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.3; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statybų trestas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statybų trestas“ ieškinį atsakovams V. Ž., P. J., O. P. (O. P.), uždarajai akcinei bendrovei „Sovela“, uždarajai akcinei bendrovei „Krasta Auto Vilnius“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismo procesinių sprendimų motyvavimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Statybų trestas“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė) ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą ieškovės UAB „Statybų trestas“ ir atsakovo V. Ž., nuo jos sudarymo momento; 2) pripažinti niekine ir negaliojančia 2012 m. spalio 11 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų V. Ž. ir P. J., nuo jos sudarymo momento; 3) pripažinti niekine ir negaliojančia 2012 m. spalio 18 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų P. J. ir O. P., nuo jos sudarymo momento; 4) pripažinti niekine ir negaliojančia 2016 m. vasario 4 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų P. J. ir UAB „Sovela“, nuo jos sudarymo momento; 5) pripažinti niekine ir negaliojančia 2016 m. vasario 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovių UAB „Sovela“ ir UAB „Krasta Auto Vilnius“, nuo jos sudarymo momento; 6) taikyti restituciją pinigais, t. y. priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Krasta Auto Vilnius“ 24 000 Eur, o atsakovams grąžinti tas pinigų sumas, kurias jie gavo pagal ginčijamas sutartis; tuo atveju, jeigu iki teismo sprendimo priėmimo dienos automobilis nebus perleistas kitiems asmenims ir vis dar bus atsakovės UAB „Krasta Auto Vilnius“ nuosavybė, panaikinus ginčijamus nurodytus sandorius, taikyti restituciją natūra, t. y. grąžinti automobilį ieškovės nuosavybėn, o atsakovams grąžinti tas pinigų sumas, kurias jie gavo pagal ginčijamas sutartis; 7) priteisti ieškovei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nepalaikė reikalavimo taikyti restituciją natūra.

4. Ieškovė nurodė, kad automobilį, įsigytą už 42 000 Eur (145 017,60 Lt), remontavo atsakovas V. Ž. ir negrąžino automobilio ieškovei. Ieškovės UAB „Statybos trestas“ direktorių ir atsakovą V. Ž. siejo pasitikėjimu grįsti santykiai. Atsakovas V. Ž. nežinomu būdu gavo bendrovės antspaudą, suklastojo bendrovės direktoriaus parašą ir suklastota 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi neteisėtai įgijo nuosavybės teisę į automobilį. Atsakovas V. Ž. 2012 m. spalio 11 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė automobilį atsakovui P. J. už 116 000 Lt. Tą pačią dieną (2012 m. spalio 11 d.) atsakovai V. Ž. ir P. J. sudarė automobilio išpirkimo sutartį, pagal kurią V. Ž. galėjo išpirkti P. J. parduotą automobilį už 20 000 Eur ir sumokėti 2000 Eur išpirkimo komisinį mokestį, tačiau automobilis taip ir nebuvo išpirktas. Atsakovas P. J. 2012 m. spalio 18 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi automobilį pardavė atsakovui O. P. už 118 000 Lt. Iš VĮ „Regitra“ duomenų ieškovė sužinojo, kad automobilis priklauso UAB „Krasta Auto Vilnius“, kuri šį automobilį įsigijo 2016 m. vasario 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. APVN_AD16-0658 iš atsakovės UAB „Sovela“, kurios direktorius yra atsakovas P. J..

5. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. rugsėjo 24 d. specialisto išvados ir atsakovo V. Ž. bei ieškovės UAB „Statybų trestas“ direktoriaus A. B. (A. B.) iš karto po sutarties suklastojimo įvykęs pokalbis patvirtinta, kad atsakovas V. Ž. be bendrovės direktoriaus žinios ir sutikimo, suklastodamas direktoriaus parašą, sudarė 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas V. Ž. bendrovei už automobilį nesumokėjo. Dėl to nurodyta sutartis yra negaliojanti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais kaip prieštaraujanti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 1.5 straipsnis), CK 1.70 straipsnio 2 daliai, viešajai tvarkai ir gerai moralei.

6. Kadangi atsakovas V. Ž. nebuvo automobilio savininkas, neturėjo įgaliojimo disponuoti juo, todėl neturėjo teisės jo parduoti atsakovui P. J., dėl to atsakovų V. Ž. ir P. J. 2012 m. spalio 11 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyviai CK 4.48 straipsnio 1 daliai ir taip pat yra niekinė bei negaliojanti CK 1.80 straipsnio pagrindu. Analogiškai negaliojančios yra 2012 m. spalio 18 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta atsakovų P. J. ir O. P., bei 2016 m. vasario 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta atsakovo P. J. valdomos UAB „Sovela“ ir atsakovės UAB „Krasta Auto Vilnius“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą automobilio registracijos liudijimą, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį su Vokietijos įmone „Fahrzeughandel Smeing“, kurioje nurodyta, kad automobilį ieškovė perka už 42 000 Eur, iš kurių 4000 Eur moka pavedimu per banką, o likusius 38 000 Eur sumoka grynaisiais, nustatė, jog ieškovė automobilį įsigijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Nors ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kad įsigytas automobilis įtrauktas į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, šios aplinkybės, teismo vertinimu, suteikia pagrindą daryti išvadą, jog ieškovė UAB „Statybų trestas“ yra automobilio savininkė, kuri yra tinkama ieškovė šiame ginče. Vadovaujantis CK 1.130 straipsniu ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, nes Rokiškio apylinkės teismo nutartis, kuria ieškovės vindikacinis ieškinys atsakovui P. J. paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjo 2015 m. kovo 24 d., o šioje civilinėje byloje ieškinį ieškovė pateikė 2016 m. birželio 8 d.

9. Remdamasis teismo ekspertizės akto išvadomis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje, kuria pardavėja UAB „Statybų trestas“ pardavė pirkėjui V. Ž. automobilį, šalia rankraštinio įrašo „A. B.“ pasirašė ne A. B., o kitas asmuo. Tačiau, teismo vertinimu, teismo eksperto išvada nėra pagrindas pripažinti 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia vien dėl to, kad ginčo sutarties nepasirašė ieškovės vadovas. Ieškovės direktoriaus A. B. ir atsakovo V. Ž. pokalbis, kurio garso įrašą ir stenogramą pateikė ieškovė, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad automobilis buvo parduotas ieškovės valia. Pokalbis patvirtina artimus A. B. santykius su atsakovu V. Ž., kad sutarties sudarymas buvo derinamas, tokie sandoriai buvo jų veiklos praktikos dalis. Direktorius žinojo apie 2012 m. spalio 10 d. sutartį ir kad automobilis yra parduotas konkrečiam ieškovės vadovui žinomam trečiajam asmeniui. Be to, ieškovės direktorius derino su atsakovu V. Ž. automobilio susigrąžinimo galimybes, aptarė nuogąstavimus dėl neatsiskaitymo, dėl sąskaitų faktūrų neįtraukimo į apskaitą. Tai, kad ieškovė negavo apmokėjimo iš atsakovo V. Ž. pagal 2012 m. spalio 10 d. sutartį, nėra pagrindas šią sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia.

10. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės argumentai, jog atsakovas V. Ž., pasinaudodamas jam rodomu pasitikėjimu, bendrovės direktoriui nežinomu būdu gavo ir panaudojo bendrovės antspaudą, suklastojo bendrovės direktoriaus parašą bei transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir tokiu būdu apgaule įgijo nuosavybės teisę į automobilį, neįrodyti ir atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad net jeigu ir būtų pagrindas panaikinti ieškovės ir atsakovo V. Ž. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorį, nėra pagrindo panaikinti kitus automobilio perleidimo sandorius, nes kiti automobilio įgijėjai laikytini sąžiningais įgijėjais. VĮ „Regitra“ duomenimis, ginčo automobilio perleidimo sandoriai registruoti, pirmuoju savininku Lietuvoje nurodytas atsakovas V. Ž. (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).

11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą; pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 29 d. papildomu sprendimu paskirstytą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, rašytinė ieškovės UAB „Statybų trestas“ ir atsakovo V. Ž. 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad ji buvo sudaryta ir atitiko tokiai sutarčiai keliamus formos reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog tam, kad sutartis būtų galiojanti, ji turi atitikti ne tik formos, bet ir turinio reikalavimus.

13. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuris paneigia ieškovės argumentus, kad ji 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo automobilio sutarties nesudarė, kad sutartį suklastojo atsakovas V. Ž., nežinomu būdu gavęs bendrovės antspaudą ir suklastojęs bendrovės direktoriaus parašą. Įvertinusi pokalbio, vykusio tarp V. Ž. ir A. B. maždaug 2012 m. gruodžio arba 2013 m. sausio mėnesiais, stenogramos turinį, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad A. B. žinojo apie 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, ir net jei pats jos nesudarė, vėliau pritarė tokios sutarties sudarymui ir ją patvirtino. Pokalbyje buvo derinamos sutarties vykdymo aplinkybės, V. Ž. pasižadėjo sumokėti pirkimo kainą (CK 1.64 straipsnio 1, 2 dalys). Tai, kad ieškovės direktorius jokio aiškaus nesutikimo, prieštaravimo, pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimo ar nesutikimo su ja šiame pokalbyje neišreiškė, patvirtina, jog jis tokiai sudarytai sutarčiai pritarė (CK 6.159 straipsnius). Teisėjų kolegijos vertinimu, pokalbis patvirtina ne tik tai, kad sutartis buvo sudaryta, bet ir tai, kad atsakovas V. Ž. neatsiskaitė su pardavėju, nes A. B. reikalavo atsiskaityti su juo. Kadangi ieškovės direktorius A. B. savo veiksmais patvirtino automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, teismo ekspertizės akto išvados dėl sutartį pasirašiusio asmens neturi esminės reikšmės.

14. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybė, jog automobilio pirkėjas atsakovas V. Ž. neįvykdė savo pareigos pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti sutartą kainą ieškovei, nėra pagrindas laikyti tokią sutartį negaliojančia. Ieškovės siekį gauti apmokėjimą pagal sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį patvirtina tai, kad ji 2013 m. liepos 5 d. kreipėsi į Rokiškio rajono apylinkės teismą su vindikaciniu ieškiniu dėl automobilio išreikalavimo iš tuometinio savininko. Tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 9 mėnesiams nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, 6 mėnesiams nuo vykusio pokalbio su atsakovu V. Ž., paneigia ieškovės sąžiningumą praradus automobilį, nes toks kreipimasis į teismą vyko po nepateisinamai ilgo laiko, kai asmuo be savo valios būtų netekęs automobilio. VĮ „Regitra“ duomenys taip pat patvirtina, kad kaip automobilio savininkas buvo įregistruotas V. Ž., taip pat kiti pirkimo–pardavimo sandoriai ir savininkai – atsakovas P. J., atsakovė UAB „Krasta Auto Vilnius“.

15. Padariusi išvadą, kad atsakovas V. Ž. 2012 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) į automobilį, teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovas V. Ž., kaip savininkas, įgijo teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Tuo pagrindu tiek 2012 m. spalio 10 d. sudarytas pardavimo sandoris, tiek ir kiti automobilio perleidimo sandoriai yra teisėti, jų nėra pagrindo vertinti kaip negaliojančių.

16. Ieškovė, siekdama sąžiningai vykdyti sutartį, privalėjo savo teises ginti įstatymų nustatyta tvarka kreipdamasi su ieškiniu atsakovui V. Ž. dėl skolos priteisimo, o ne ginčydama daikto perleidimo sąžiningiems įgijėjams sandorius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties dalį, kuria netenkinti ieškovės apeliacinio skundo reikalavimai, panaikinti Vilniaus miesto aplinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą (neginčija motyvų, kuriais pripažinta, kad nepraleistas ieškinio senaties terminas ir nustatyta aplinkybė, jog ieškovė yra ginčo automobilio savininkė) ir 2018 m. lapkričio 29 d. papildomą sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismai pažeidė CK 1.78 straipsnio 1 dalį, 1.79, 1.80 ir 1.81 straipsnius, nes pripažino galimybę patvirtinti niekinį sandorį. Teismai neteisingai kvalifikavo 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį kaip nuginčijamą sandorį ir pripažino galimybę šalims ją patvirtinti. Sandoris, pasirašytas suklastotu asmens parašu, yra niekinis, o ne nuginčijamas. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra pateikęs išaiškinimų, kad sandoriai su suklastotais parašais yra niekiniai, tačiau žemesnės instancijos teismai šią išvadą patvirtina. Sutarties suklastojimo faktas baudžiamąja tvarka nebuvo konstatuotas, vyko ikiteisminis tyrimas, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką teismai privalėjo konstatuoti nusikaltimo padarymo faktą civilinėje byloje ir, laikydami sutartį niekine CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais, nepripažinti galimybės tokią sutartį patvirtinti.

17.2. Teismai turėjo ginčijamą 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį kaip niekinį sandorį panaikinti tiek CK 1.81 straipsnio pagrindu, nes sutartis akivaizdžiai suklastota, tiek CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes ji pažeidžia ne tik pamatinius sutarties laisvės principus, bet ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms: 1) CK 4.48 straipsnio 1 daliai ir 6.307 straipsnio 1 daliai, kuriose nustatyta, kad tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo gali perleisti nuosavybės teisę, todėl jeigu savininko nuosavybę perleidžia kitas asmuo prieš savininko (ieškovės) valią, toks veiksmas laikytinas imperatyvių normų pažeidimu; 2) CK 2.134 straipsnio 1 daliai ir 6.308 straipsnio 1 daliai, kuriose nustatytas imperatyvus draudimas asmeniui, kuriam pavesta parduoti daiktą, jį parduoti pačiam sau. Teismai pripažino, kad atsakovui V. Ž. buvo pavesta parduoti ieškovės automobilį, tačiau neatsižvelgė, jog automobilį atsakovas V. Ž. pirmiausia pardavė pats sau.

17.3. Teismai neatsižvelgė į daug kitų įrodymų, kurie pagrindžia priešingą išvadą dėl sutarties galiojimo, todėl neįsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai įvertino bylos įrodymus, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnį. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje pasisakyta, kad netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomąją vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Ieškovė niekada sutarties nepatvirtino, nedelsdama ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms ginti, sutarties patvirtinimas ieškovei būtų nelogiškas ir nuostolingas, sudaryti sutartį per tariamą atstovą atsakovą V. Ž. su juo pačiu ieškovei nebuvo nei teisinės, nei ekonominės prasmės.

17.3.1. Teismai nepagrįstai paneigė byloje atliktos teismo ekspertizės, kurioje nustatyta, kad 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė ne ieškovės vadovas, reikšmę.

17.3.2. Teismai neteisingai įvertino ir į bylą pateikto netiesioginio įrodymo – ieškovės vadovo A. B. ir atsakovo V. Ž. pokalbio garso įrašo turinį, jį vertino atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų.

17.3.3. Teismai nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, pagrindžiančių 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimą: eksperto A. B. 2016 m. rugsėjo 5 d. rašysenos ekspertizės akto Nr. 20160905/01, jį teismai nepagrįstai atsisakė priimti; fakto dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00438-13 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, kurį patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1.9-91160-851/2017, šią nutartį teismai atsisakė priimti; ginčijamos 2012 m. spalio 10 d. sutarties ir 2012 m. spalio 11 d. automobilio atpirkimo sutarties; ieškovės direktoriaus paaiškinimų ir kitų įrodymų.

17.4. Teismai pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą, nes nepasisakė dėl kitų po 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarytų ginčijamų sutarčių (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, kad dalis sandorių (tarp atsakovų P. J., O. P. ir UAB „Sovela“) buvo ginčijami dėl jų apsimestinumo, teigiant, kad jie sudaryti turint tikslą išvengti automobilio grąžinimo ieškovei.

17.5. Teismai nepagrįstai pripažino atsakovus sąžiningais įgijėjais ir neatsižvelgė į tai, kad nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalaujamas iš sąžiningo įgijėjo, jeigu daiktas prarastas dėl padaryto nusikaltimo, kuris konstatuotinas šioje byloje.

18. Atsakovai P. J. ir UAB „Sovela“ atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis nėra niekinis sandoris, nes neatitinka niekinio sandorio požymių. Teismai, išanalizavę bylos medžiagą, teisingai nustatė, kad automobilis buvo parduotas ieškovės valia. Tokią išvadą patvirtina byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybes: ieškovė beveik metus nesiėmė jokių teisinių priemonių dėl šio sandorio, nors visą šį laikotarpį žinojo tiek apie patį sandorį, tiek ir apie šio sandorio sąlygas bei sudarymo aplinkybes; pokalbio garso įrašas patvirtina, kad sandorio sąlygas ieškovė derino su pirkėju V. Ž. dar iki ginčo sandorio sudarymo.

18.2. Vien aplinkybė, kad sutartį pasirašė ne ieškovės atstovas, nelemia sutarties suklastojimo fakto. Rašysenos ekspertas ekspertizės akte nustatė, kad atsakovas V. Ž. įrašė tik A. B. vardą ir pavardę, o dėl parašo pasisakyti negalėjo. Be to, ginčo sutartyje buvo ne tik parašas, bet ir bendrovės antspaudas, kurio suklastojimo fakto ieškovė byloje nekvestionavo. Atsakovas V. Ž. dėl tariamo klastojimo nėra pripažintas kaltu jokiu nuosprendžiu, o ikiteisminis tyrimas šiuo klausimu taip ir nebuvo baigtas.

18.3. Teismų išvados patvirtina, kad ieškovės esminis ieškinio tikslas yra prisiteisti skolą iš atsakovo V. Ž., tačiau ieškovė sąmoningai pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, reikalaudama skolą prisiteisti iš sąžiningų įgijėjų, dėl jai nepalankių aplinkybių – galimai dėl atsakovo V. Ž. ir ieškovės vadovo tarpusavio nesutarimų.

18.4. Ieškovė nepaneigė teismų padarytos pagrįstos išvados, kad įgijėjai yra sąžiningi (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju atsižvelgiant į ieškovės veiksmus po ginčo sandorio sudarymo taikant CK 6.153 straipsnio 3 dalies nuostatą sąžiningiems įgijėjams restitucija netaikytina.

19. Atsakovė UAB „Krasta Auto Vilnius “ atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Vadovaujantis CK 1.79 straipsniu, 2.134 straipsnio 1 dalimi ginčijamas 2012 m. spalio 10 d. sandoris yra nuginčijamas, o ne niekinis. Ieškovė patvirtino šią sutartį, todėl ji netenka teisės jos ginčyti. Teismai teisingai sprendė, kad bylos įrodymai patvirtina ieškovės valią sudaryti ginčo sutartį (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro V. B. 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 10-1-00438-13 nutrauktas, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių duomenų, pagrindžiančių įtariamojo V. Ž. kaltę. Neegzistuoja jokios objektyvios priežastys, pateisinančios nusikalstamos veiklos konstatavimą civilinio proceso tvarka. Ieškovė nesąžiningai naudojasi savo teisėmis ir, negavusi skolos apmokėjimo iš atsakovo V. Ž., siekia pripažinti visus automobilio sandorius negaliojančiais.

19.2. Teismai tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Vertindami 2012 m. spalio 10 d. sutarties galiojimą, teismai įvertino esminius byloje esančius įrodymus, t. y. šią sutartį, automobilio registracijos dokumentus, ekspertizės aktą, ieškovės į bylą pateiktą garso įrašą, kuriame įrašytas ieškovės direktoriaus ir atsakovo V. Ž. pokalbis, VĮ „Regitra“ duomenis.

19.3. Remiantis CK 1.80 straipsnio 2–4 dalimis, 4.96 ir 6.145 straipsniais, atsakovė UAB „Krasta Auto Vilnius“ yra sąžininga įgijėja, todėl restitucijos taikymas jai yra negalimas, taikoma CK 4.96 straipsnyje įtvirtinta savininko teisių apsauga. 2016 m. vasario 5 d. sutarties sudarymo metu UAB „Sovela“ buvo automobilio savininkė, automobiliui nebuvo taikomi jokie apribojimai, buvo perduoti visi galiojantys automobilio dokumentai, atsakovė be kliūčių VĮ Registrų centre buvo įregistruota kaip automobilio savininkė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų

20. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; todėl tam, kad sandoris nebūtų nuginčytas abejotinais pagrindais, kiekvienu sandorio ginčijimo atveju teismas turi analizuoti tiek ginčijamo sandorio turinį, tiek ir jo sudarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės sandorio šalių apsisprendimui dėl sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjEtOTE2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-221-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-221-916/2018">3K-3-221-916/2018</a>, 22 punktas).

21. Pagal sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus CK 1.78 straipsnyje yra išskiriami niekiniai ir nuginčijami sandoriai. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis negalioja pagal įstatymo nurodymą, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Nuginčijamo sandorio galiojimas, priešingai, priklauso nuo sandorį sudariusių asmenų valios. Nuginčijamus sandorius gali patvirtinti suinteresuoti asmenys (CK 1.79 straipsnis), jie taip pat gali neginčyti sandorio ir tokiu atveju sandoris liks galioti, net ir esant visoms sandorio negaliojimo sąlygoms. Taigi, nuginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu yra būtinas šalies reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu bei teismo sprendimas, patenkinantis šį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-147/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-147/2007">3K-3-147/2007</a>).

22. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, aiškinimo ir taikymo praktiką, teismas turi teisę ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius. Tačiau savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTEtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-191-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-191-916/2015">3K-3-191-916/2015</a> ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, atitinkinamai, nesant šalies reikalavimo pripažinti nuginčijamą sandorį negaliojančiu, teismas negali savo iniciatyva spręsti ir nagrinėti šalių ginčo dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusių įrodymų.

23. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismai neteisingai kvalifikavo 2012 m. spalio 10 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį kaip nuginčijamą sandorį. Sutartis, kuri pasirašyta suklastojus ją pasirašančio asmens parašą, yra niekinė, todėl teismai nurodytą sutartį turėjo pripažinti niekine ir negaliojančia CK 1.80, 1.81 straipsnių pagrindais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

24. Byloje teismų nustatyta, kad ginčo 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėja nurodyta ieškovė UAB „Statybų trestas“ pardavė atsakovui V. Ž. (pirkėjui) automobilį. Vėlesniais ginčo sandoriais, kurie yra registruoti VĮ „Regitra“, automobilis nuosavybėn perleistas kitiems asmenims (atsakovams). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. liepos 25 d. rašysenos ekspertizės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi, akto Nr. 11-1039 (18) išvadose nurodyta, kad 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje šalia rankraštinio įrašo „A. B.“ pasirašė ne A. B. (ieškovės UAB „Statybų trestas“ direktorius), o kitas asmuo.

25. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDYtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-546-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-546-915/2015">3K-3-546-915/2015</a>; 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDQyLTMxMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-442-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-442-313/2018">e3K-3-442-313/2018</a> 44 punktą; 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zLTcwMS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-3-701/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-3-701/2020">3K-3-3-701/2020</a> 48 punktą).

26. Asmens valia sudaryti sandorį gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir žodžiu ar kitokia valios išraiškos forma, taip pat gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes (CK 1.64 straipsnio 1, 2 dalys). Paprastai visi rašytiniai dokumentai yra patvirtinami sandorius sudarančių asmenų parašais. CK 1.76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog sandorį turi pasirašyti jį sudaręs asmuo. Parašas tarsi galutinai patvirtina sandorį sudarančio asmens valią ir reiškia asmens įsipareigojimą vykdyti sandorį. Be to, jo buvimas turi ir didelę psichologinę reikšmę sandorio šalims – suteikia tam tikrą pasitikėjimą kita sandorio šalimi ir teisinių santykių stabilumu. Asmens parašas atlieka šias funkcijas: 1) patvirtina pasirašiusio asmens tapatybę; 2) patvirtina asmens valios išraišką; 3) susieja pasirašiusį asmenį su dokumento turiniu.

27. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktikos išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek rašytinė sutartis, tiek tokią sutartį pasirašiusių asmenų parašai laikytini išorine sutartinių santykių įforminimo, t. y. valios sudaryti sandorį, išraiškos forma. Tačiau dėl kokių nors priežasčių sutarties nepatvirtinus abiejų šalių parašais, šalių valią sudaryti sutartį galima įrodinėti faktais ir duomenimis, iš kurių galima spręsti apie susitarimo buvimą. Vienas tokių faktų yra sutarties vykdymas, leidžiantis padaryti išvadą, kad šalys sutiko su tokios sutarties sąlygomis. Kai sutartyje nėra sutartinių santykių šalies parašo arba sutartis pasirašyta ne to asmens, kuris nurodytas (kaip susiklostė nagrinėjamoje civilinėje byloje), ši aplinkybė savaime nelemia tokio sandorio negaliojimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktas, jog šalis nepasirašė sutartyje ar nenustatytomis aplinkybėmis ją pasirašė tokių įgaliojimų neturėjęs asmuo, nesudaro pakankamo pagrindo tvirtinti, jog sutartis negalioja, jeigu yra duomenų, kad ši sutartis nepasirašiusios šalies buvo vykdoma, taip pritariant jos sąlygoms.

28. Tuo pagrindu darytina išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai ginčo 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikavo kaip nuginčijamą sandorį ir nagrinėjo bylos aplinkybes, kurios patvirtintų arba paneigtų ieškovės valią sudaryti ginčo sandorį.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tai, ar egzistavo šalių valia sudaryti sandorį, yra fakto klausimas, neatsiejamai susijęs su įrodymų vertinimu. Pažymėtina, kad kasacinis teismas bylos faktų nenustato – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; kitaip negu bylą nagrinėję teismai vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDctOTE2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-247-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-247-916/2018">3K-3-247-916/2018</a>, 25 punktas).

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai išplėtotoje teismų praktikoje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo ekspertizės akto išvadomis, kaip jau nurodyta, nustatė, kad ginčo 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje yra ne ieškovės direktoriaus A. B. parašas. Vis dėlto įvertinęs ieškovės direktoriaus ir atsakovo V. Ž. pokalbio, kurio garso įrašą teismui pateikė pati ieškovė, turinį, teismas padarė išvadą, kad automobilis buvo parduotas ieškovės valia; net jei direktorius A. B. sutarties pats nepasirašė, jis vėliau pritarė tokios sutarties sudarymui; be to, pokalbyje buvo derinamas ne tik 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, bet ir tai, jog automobilis parduotas konkrečiam ieškovės vadovui žinomam trečiajam asmeniui. Pritardamas šioms išvadoms apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, įvertino ir aplinkybę, kad ieškovė, siekdama, kaip ji pati teigia, savo pažeistų teisių gynimo, kreipėsi į teismą tik praėjus daugiau nei 9 mėnesiams nuo ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, 6 mėnesiams nuo ieškovės direktoriaus ir atsakovo V. Ž. pokalbio. Taip pat abu bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad ieškovės argumentas dėl atsakovo V. Ž. pareigos sumokėti už automobilį pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį neįvykdymo negali būti pagrindas pripažinti šią sutartį negaliojančia, kadangi kiti bylos įrodymai patvirtina buvus ieškovės valią sudaryti sutartį.

32. Nors kasaciniame skunde akcentuojama teismo ekspertizės išvados reikšmė, kurios, ieškovės teigimu, teismai tinkamai neįvertino, pažymėtina, kad pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Nagrinėjamoje byloje teismai vertino eksperto išvadą, kuri yra vienas iš įrodymų (CPK 177 straipsnio 2 dalis), bei pasisakė dėl jos įrodomosios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas vertino šią išvadą kitų byloje esančių įrodymų kontekste ir konstatavo, jog teismo ekspertizės išvados, kad transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė ne ieškovės atstovas A. B., o kitas asmuo, esminės reikšmės neturi, kadangi A. B. savo veiksmais tokią sutartį patvirtino.

33. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, pažymi, kad bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalys suponuoja, jog teismai, atsižvelgdami į bylos šalių nurodytas aplinkybes ir išsamiai išanalizavę visus byloje esančius įrodymus (tiek teismo ekspertizės akto išvadas, tiek ginčijamas sutartis, pokalbio garso įrašą ir kt.) bei remdamiesi šių įrodymų visuma, padarė išvadą, kad ginčo 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ieškovės valia. Dėl to pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia. Taigi, kad teismų išvados dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo padarytos prioritetą teikiant vienam įrodymui, t. y. ieškovės direktoriaus ir atsakovo V. Ž. pokalbiui, visiškai neatsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas ir kitus įrodymus, kaip kasaciniame skunde teigia ieškovė, teisėjų kolegija spręsti neturi pagrindo.

34. Ieškovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo nepriėmė jos pateiktų įrodymų – Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1.9-91160-851/2017 ir eksperto A. B. 2016 m. rugsėjo 5d. rašysenos ekspertizės akto Nr. 20160905/01, kurie, jos teigimu, be kita ko, pagrindžia ginčo 2012 m. spalio 10 d. sutarties suklastojimą.

35. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTEtNjg3LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-351-687/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-351-687/2018">3K-3-351-687/2018</a> 48 punktą).

36. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad teismas analizavo ir vertino nurodytų ieškovės pateiktų naujų įrodymų (ne)priėmimo galimumą, ir nustatęs, jog vienas iš įrodymų yra teismo nutartis, kurios priėmimas būtų perteklinis, o kito įrodymo (ekspertizės akto) nepriėmimo pirmosios instancijos teisme nepagrįstumo ieškovė nepagrindė, nusprendė nesant pagrindo priimti šiuos ieškovės pateiktus įrodymus ir jų nevertino kartu su kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias naujų įrodymų priėmimą, ir šias normas aiškinančią teismų praktiką. Be to, ieškovės kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad aptartų įrodymų priėmimas būtų nulėmęs kitokio teismo procesinio sprendimo dėl ginčo esmės priėmimą.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo ginčo 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, teismai priėjo prie tokios išvados nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185, 218 straipsniai).

Dėl teismo procesinio sprendimo motyvavimo

38. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismai nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kuriais ji ginčijo kitus – po 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarytus sandorius, todėl pažeidė savo pareigą motyvuoti sprendimą.

39. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinio reikalavimai įtvirtinti CPK 331 straipsnyje. Nurodyto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal nurodytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas; esminiu pažeidimu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą gali būti pripažįstama, kai sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA5LTYxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-109-611/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-109-611/2019">e3K-3-109-611/2019</a> 39 punktą).

41. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAtNjkwLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380-690/2018">3K-3-380-690/2018</a>, 22–26 punktai).

42. Sutiktina su ieškove, kad bylą nagrinėję teismai nepasisakė atskirai dėl po 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo kiekvieno kito automobilio perleidimo sandorio, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, jog teismai apskritai nepasisakė ir nesprendė dėl šių sandorių teisėtumo. Ieškinio reikalavimą dėl 2012 m. spalio 11 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovė siejo būtent su įrodinėta aplinkybe dėl atsakovo V. Ž. neturėjimo teisės disponuoti ir perleisti automobilį atsakovui J. J., ieškovės teigimu, esant negaliojančiai 2012 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai. Analogiškai grindė ir kitų – 2012 m. spalio 11 d., 2012 m. spalio 18 d., 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. vasario 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimą negaliojančiomis. Remdamiesi byloje padaryta išvada, kad 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, kuria atsakovas V. Ž. įgijo nuosavybės teisę į automobilį, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia, kuri teisėjų kolegijos jau konstatuota kaip pagrįsta ir teisinga, teismai sprendė, jog atsakovas, kaip savininkas, turėjo teisę perleisti nuosavybės teisę kitam asmeniui (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Todėl tiek 2012 m. spalio 11 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, tiek vėliau sudarytus ieškovės ginčijamus sandorius teismai vertino kaip teisėtus, kurių nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais.

43. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismų procesinių sprendimų nemotyvavimo vertintini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nesant pagrindų nuginčijamu sandoriu kvalifikuotos 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinti negaliojančia, nebuvo pagrindo pasisakyti atskirai dėl kiekvienos po 2012 m. spalio 10 d. sutarties sudarytos ginčijamos sutarties galiojimo. Teismai pasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylų bylos faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo (žr. nutarties 40 punktą).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

44. Pirmiau nurodytų išaiškinimų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vadovavosi ginčui aktualiomis sandorių negaliojimo teisinio reglamentavimo normomis, nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingas išvadas, pagrįstas byloje įvertintų įrodymų visuma, kurios nulėmė ieškinio reikalavimų pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais nepagrįstumą. Taigi, teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.

45. Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodomus argumentus, pažymi, kad tuo atveju, jei atsakovas V. Ž. neįvykdė 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo atsiskaityti už perkamą transporto priemonę, ieškovė gali prievolės teisės normų pagrindu ginti savo pažeistas teises (CK šeštosios knygos normos).

46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi šioje byloje ieškovės kasacinis skundas atmestinas, tai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, sudarančios sumokėtą žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą ir patirtas išlaidas advokatui rengiant kasacinį skundą, neatlygintinos.

47. Atsakovai P. J. ir UAB „Sovela“ atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; pagal pateiktus įrodymus patyrė 1690 Eur išlaidų, iš jų – 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti (2020 m. kovo 24 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2020/2, 2020 m. kovo 24 d. mokėjimo nurodymas) ir 190 Eur vertimo išlaidų už atsiliepimo vertimą į rusų kalbą (2020 m. balandžio 10 d. sąskaita Nr. 22/2020, 2020 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymas). Atsižvelgiant į tai, kad prašomos atlyginti vertimo išlaidos priskirtinos prie kitų būtinųjų išlaidų pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą, prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7 ir 8.14 punktų reikalavimų (2309,62 Eur (1,7 x 1358,60 Eur (2019 m. 4 ketv.)), todėl, įvertinus tai, jog pagal pateiktus mokėjimo nurodymus mokėjimus atliko atsakovė UAB „Sovela“, šiai atsakovei patirtų išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.

48. Pagal pateiktus įrodymus atsakovė UAB „Krasta Auto Vilnius“ patyrė 2419,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų 2071,52 Eur advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti ir 347,56 Eur vertimo išlaidų už atsiliepimo vertimą į rusų kalbą (2020 m. kovo 24 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2020/2, 2020 m. kovo 24 d. mokėjimo nurodymas). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos atlyginti vertimo išlaidos priskirtinos prie kitų būtinųjų išlaidų pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą, prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktų reikalavimų (2309,62 Eur (1,7 x 1358,60 Eur (2019 m. 4 ketv.)), todėl atsakovės patirtų išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.

49. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 26,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteisiamas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Statybų trestas“ (j. a. k. 301537312) atsakovei UAB „Sovela“ (j. a. k. 303217414) 1690 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės UAB „Statybų trestas“ (j. a. k. 301537312) atsakovei UAB „Krasta Auto Vilnius“ (j. a. k. 302693894) 2071,52 Eur (du tūkstančius septyniasdešimt vieną Eur 52 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės UAB „Statybų trestas“ (j. a. k. 301537312) 26,45 Eur (dvidešimt šešis Eur 45 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė