E. B. pagal BK 220 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-123-1073/2020

Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00020-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.8.1; 1.2.18.10; 2.1.7.5; 2.4.2.1;

2.4.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo E. B. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinis skundas atmestas. Ištaisyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio dvidešimto puslapio paskutinės pastraipos devintoje eilutėje padaryta techninė rašybos klaida – vietoj žodžių „numatyta BK 220 straipsnio 1 dalyje“ įrašant „numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. B. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „D“ (nuo 2018 m. kovo 1 d. pavadinimas UAB „I“), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2007 m. kovo 2 d., akcininkas ir direktorius, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 2 dalimi, nustatančiomis, kad,,už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“,,,už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui)“, turėdamas prievolę tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinę apskaitą, užtikrinti, kad visos išreikštos pinigais ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų tinkamai registruojami ir apskaitomi, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., veikdamas tyčia, suvokdamas, kad dėl jo nusikalstamų veiksmų apskaitos informacija bus neišsami, neobjektyvi ir netinkama, sąmoningai leisdamas atsirasti padariniams, bendrovės vardu vykdydamas JAV nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, t. y. UAB „D“ įsigijus žemės sklypą Nr. 26 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantį (duomenys neskelbtini), sandorį patvirtina 2010 m. gruodžio 7 d. nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (bylos Nr. 474231240260); UAB „D“ pardavus žemės sklypą Nr. 26 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantį (duomenys neskelbtini), sandorį patvirtina 2016 m. birželio 31 d. nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (bylos Nr. 474231240260); UAB „D“ įsigijus žemės sklypą Nr. 514211-88-0420 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantį (duomenys neskelbtini), sandorį patvirtina 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (bylos Nr.12-196); UAB „D“ pardavus žemės sklypą Nr. 514211-88-0420 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantį (duomenys neskelbtini), sandorį patvirtina 2016 m. birželio 24 d. nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas; įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui – vyr. buhalterei M. B., nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, tyčia nepateikė informacijos bei dokumentų apie šiuos ūkinius įvykius ir ūkines operacijas, dėl to nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. į UAB „D“ apskaitą nebuvo įtrauktos jokios ūkinės operacijos, susijusios su nekilnojamojo turto JAV pirkimu, naudojimu ir pardavimu, nebuvo vedami nekilnojamojo turto registrai, šis nekilnojamasis turtas nebuvo apskaitytas 2010?2016 m. balansų eilutėse II.1 „Žemė“ ir II.2 „Pastatai ir statiniai“ ir prie balansų pateiktų paaiškinamųjų raštų dalyje „Materialaus turto pokyčiai ataskaitiniais metais“, taip jis, vykdydamas veiklą UAB „D“ vardu, sąmoningai apgaulingai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos vedimą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

2. E. B. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „D“ (nuo 2018 m. kovo 1 d. pavadinimas UAB „I“), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), akcininkas ir direktorius, būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, visų išreikštų pinigais ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitymą, už pateikiamų finansinių atskaitomybių teisingumą, pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 51 straipsnio 2 dalies (pakeitimas 2016 m. kovo 22 d.) nuostatas, reglamentuojančias, kad metinė pelno mokesčio deklaracija pateikiama pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio penkioliktos dienos, privalėdamas iki 2017 m. birželio 15 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti UAB „D“ 2016 m. pelno mokesčio deklaraciją PLN204, įvykdęs JAV esančio bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto – sklypo Nr. 26 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esančio (duomenys neskelbtini), ir sklypo (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sandorius, pagal kuriuos 2016 m. birželio 28 d. į įmonės sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) banke, dviem mokėjimais buvo gauta 353 734,89 USD ir 353 734,89 USD, iš viso 707 469,78 USD (ekvivalentas eurais – 643 271 Eur), siekdamas, kad šios ūkinės operacijos nebūtų įtrauktos į įmonės apskaitos registrus ir nuo faktinių pajamų nebūtų išskirtas, deklaruotas ir į valstybės biudžetą sumokėtas pelno mokestis, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui – vyr. buhalterei M. B. tyčia nepateikė informacijos bei dokumentų apie šiuos ūkinius įvykius ir ūkines operacijas. Įmonės vyr. buhalterė M. B., nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, į bendrovės pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną, t. y. deklaracijos II dalyje „Mokesčių bazė“ 18 eilutėje „Į mokesčių bazę įtrauktų visų vieneto pajamų bendra suma“ neįtraukė 707 469,78 USD (ekvivalentas eurais – 643 271 Eur) pajamų, gautų už JAV parduotą nekilnojamąjį turtą; III dalyje „Apmokestinamo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 19 eilutėje „Pelno (nuostolio) apskaičiuotas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (+ /?)“ neįtraukė 261 639 Eur pelno, gauto už JAV parduotą nekilnojamąjį turtą; deklaracijos 55 ir 59 eilutėse „Pelno mokesčio suma; Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ neįrašė ne mažiau nei 9867 Eur mokėtino pelno mokesčio sumos, po to šią deklaraciją 2017 m. birželio 14 d. elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip jis organizavo žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D“ pajamas ir pelną įrašymą į 2016 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN204) bei jos pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta ne mažesnė nei 9867 Eur žala.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. ir jo gynėjas advokatas G. Černiauskas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba, nustačius procesinius pažeidimus, kurie negali būti ištaisyti kasacinės instancijos teisme, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 4 dalies, 220 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nenustatė visų šių nusikalstamų veikų požymių (nesumokėto pelno mokesčio dydžio, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo fakto ir padarinių, siekio išvengti mokesčių mokėjimo). Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301, 305 straipsnių nuostatų pažeidimus ir apribojo nuteistojo teisę į teisingą teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nes tiksliai nenustatė visų faktinių bylos aplinkybių, nepakankamai ištyrė įrodymus, nevertino jų visumos, nepašalino abejonių dėl specialisčių įvertintos bylos medžiagos, jų neatitikimų ir neaiškumų, išvadas grindė tik prielaidomis (netikslia ir neišsamia specialisto išvada, prieštaringais jų paaiškinimais, abejonėmis dėl teisinių santykių tarp nuteistojo ir UAB „D“ bei nesumokėto pelno mokesčio dydžio).

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išsamiai išnagrinėtos esminės bylos aplinkybės, pašalintos visos abejonės ir patikrinti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai (BPK 324 straipsnio 6 dalis), dėl to buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Šis teismas nuteistojo apeliacinį skundą atmetė, nevertindamas jame išdėstytų pagrįstų motyvų, nepašalindamas abejonių dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo nuteistojo veiksmuose ir neatskleisdamas jo tyčios, darant BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikalstamas veikas. Teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo (visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai) principus, nes apkaltinamasis nuosprendis ir nutartis priimti nepašalinus abejonių dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo nuteistojo veiksmuose.

3.3. E. B. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nenustačius, jog jis tyčia, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė ir pateikė deklaracijas su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, nors siekis išvengti mokesčių yra vienas iš būtinųjų BK 220 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

3.4. Bylos medžiaga ir nustatytos aplinkybės nepatvirtina nuteistojo siekio išvengti mokesčių sumokėjimo. Priešingai, šios bylos aplinkybių visuma rodo, kad nuteistasis dar iki įtarimų pareiškimo dienos, taip pat ir iki mokestinio patikrinimo pradžios, pats pastebėjęs klaidą, pateikė patikslintą deklaraciją ir sumokėjo mokesčius, o tai rodo, jog jis neturėjo jokio siekio išvengti šių mokesčių mokėjimo.

3.5. Kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK straipsnį, būtinasis požymis yra tai, kad asmuo suvokia, kad jis pateikia žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, ir to nori. Tačiau nagrinėjamu atveju E. B. buvo suklaidintas dėl pareigos deklaruoti JAV įgytus ir parduotus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Įgydamas šį turtą, nuteistasis konsultavosi su JAV teisininkais, jie nurodė, jog šio turto juridinio asmens vardu deklaruoti nereikia, kadangi sudaryta tarpusavio tarpininkavimo sutartis tarp E. B. ir UAB „D“. Tuo vadovaudamasis, nuteistasis buvo įsitikinęs, kad jis neturi pareigos deklaruoti šį turtą, o tai rodo, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo sąmoningo siekio išvengti mokesčio.

3.6. Tai, kad nuteistasis neturėjo siekio išvengti mokesčių sumokėjimo, rodo ne tik jo veiksmai patikslinant deklaraciją, bet ir ankstesnė įvykių eiga, būtent tai, kad visi su UAB „D“ susiję mokėjimai, taip pat ir nuteistojo pervestos asmeninės lėšos juridiniam asmeniui buvo įtraukti į šios įmonės buhalterinę apskaitą. Iš to spręstina, kad nuteistasis negalėjo sąmoningai siekti išvengti mokesčių, nes būtent jo paties nurodymu į įmonės buhalterinę apskaitą buvo įtraukti visi su turto JAV įgijimu susiję dokumentai, o tai tik patvirtina faktą, kad į deklaraciją pats turtas neįtrauktas ne dėl sąmoningo vengimo sumokėti mokesčius, o dėl sąžiningo asmens klaidos. Pažymėtina, kad siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, kaip teigiama šioje byloje, asmuo imtųsi aktyvių veiksmų, pavyzdžiui, slėptų visus su turtu JAV susijusius dokumentus ir pan. Šiuo atveju tokios aplinkybės byloje nenustatytos, todėl savaime preziumuoti asmens kaltės dėl jo sąmoningo siekio išvengti mokesčių mokėjimo negalima, tai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177-895/2018">2K-177-895/2018</a>).

3.7. E. B. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteistas nenustačius ir tikslaus nesumokėto pelno mokesčio dydžio, nors šis dydis yra vienas iš būtinųjų nurodytame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nesumokėto pelno mokesčio suma nuolat buvo keičiama, pradiniame kaltinime buvo nurodyta, kad ji yra 39 246 Eur, vėliau? 17 822 Eur, o galiausiai apsiribota teiginiu „ne mažesnė nei 9867 Eur suma“, nors tiksli ir konkreti nuteistojo nesumokėto pelno mokesčio suma iki šio kasacinio skundo pateikimo dienos nėra nustatyta.

3.8. Byloje išvadą pateikusi specialistė V. G. taip pat neteisingai apskaičiavo mokėtino pelno mokesčio sumą (tai konstatavo ir teismai). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė: „Po specialisto išvadą pateikusios specialistės V. G. apklausos teisme paaiškėjo, kad ji galimai neteisingai apskaičiavo mokėtino pelno mokesčio sumą, nes neatsižvelgė į tai, kad dėl sėkmingo turto perpardavimo gautas pelnas galėjo būti mažinamas, atsižvelgiant į bendrovės veiklą, pavyzdžiui, jeigu bendrovė dirbo nuostolingai, į ataskaitinius metus galėjo persikelti nuostoliai.“ Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu specialistė V. G. paaiškino, kad „iki 2016 m. net nebūtų nagrinėję, kokios buvo gautos pajamos, bet kad būtų įvertintas tas tikrasis rezultatas, būtų reikėję žiūrėti, kuomet ir koks susidarė nuostolis“. Taigi, dar pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškėjo, jog byloje nėra nustatytas tikslus nesumokėto pelno mokesčio dydis, neišnaudotos galimybės jam nustatyti, tačiau, nepatikslinus kaltinimo šiuo aspektu, nepašalinus abejonių dėl nusikalstamos veikos sudėties ir jos požymių (tiksliai jų nenustačius), byla toliau buvo nagrinėjama. Tai pažeidžia nuteistojo teises į gynybą bei prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kuria remiantis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik pagal kaltinimą, kurio požymiai yra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177-895/2018">2K-177-895/2018</a>).

3.9. Būtent konkreti nesumokėto pelno mokesčio dalis sudaro pagrindą kvalifikuoti asmens veiksmus ir vertinti juos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kaip nusikalstamą veiką; todėl įstatymų leidėjas ir įtvirtino nuostatą, kad ši suma turi viršyti 100 MGL sumą. Taigi, traukiant nuteistąjį baudžiamojon atsakomybėn, turėjo būti nustatyta konkreti jo nesumokėto pelno mokesčio suma, o to nepadarius, liko nepašalintos abejonės dėl nuteistojo kaltės ir jam taikytinos atsakomybės rūšies.

3.10. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, pritardamas nuteistojo gynėjo pozicijai dėl specialisto išvadų pagrįstumo objektyviais duomenimis, nurodė, kad „išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagristų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau vis tik galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes“. Tačiau šioje byloje net nepašalinus abejonių, nesant konkrečių ir tikslių specialisto išvadų dėl nesumokėto pelno mokesčio dydžio, papildomai neapklausus specialistų ir neatlikus konkretesnių skaičiavimų (nors pati specialistė patvirtino, kad pelno mokestis apskaičiuotas netiksliai), buvo nurodyta, kad „šiuo metu nustatinėti tikslią nesumokėto mokesčio dalį, galbūt viršijančią kaltinime nurodytą sumą, nėra pagrindo, nes ji reikšmės E. B. veiksmų kvalifikacijai neturi“. Tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai ir teismo nešališkumo bei in dubio pro reo principams, nes, pirma, būtent nustatytas nesumokėto pelno mokesčio dydis sudaro veiksmų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą pagrindą ir, antra, teismas turi pareigą visapusiškai įvertinti nusikalstamą veiką patvirtinančius požymius asmens veiksmuose ir vadovaudamasis būtent konkrečiais duomenimis, o ne prielaidomis, grįsti asmens kaltę. Pažymėtina ir tai, kad byloje padaryti pelno mokesčio dydžio pakeitimai rodo, jog galbūt nuteistojo veika net nepatenka į BK 220 straipsnio 1 dalies sudėtį. Neatmestina ir tai, kad nesumokėto pelno mokesčio suma, tiksliai perskaičiavus, gali būti ir mažesnė nei teismų nurodyta suma ir nebepatekti į BK 220 straipsnio 1 dalies sudėtį.

3.11. Byloje nenustatyta nuteistojo tyčia valstybės įgaliotai institucijai pateikti žinomai neteisingus duomenis apie UAB „D“ turimą turtą, nekvalifikuoti teisiniai santykiai tarp juridinio ir fizinio asmens.

3.12. Byloje nuteistasis pateikė 2010 m. spalio 11 d. ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. tarpininkavimo sutartis, sudarytas tarp jo ir UAB „D“ dėl žemės sklypų, esančių JAV, (duomenys neskelbtini), įgijimo ir jų perdavimo, taip pat byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog šis turtas JAV įgytas panaudojus asmenines nuteistojo lėšas. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad „iš 2018 m. kovo 30 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad pateikti banko išrašai, patvirtinantys pinigų įnešimą į UAB „I“ sąskaitą K. B. ir E. B. vardu“. Vis dėlto, nevertinant pirmiau išdėstytų faktų ir aplinkybių, tarp UAB „D“ ir nuteistojo egzistavę teisiniai santykiai abiejų instancijų teismų nebuvo kvalifikuoti, nors, atmetus E. B. pateiktus paaiškinimus dėl susiklosčiusių tarpininkavimo teisinių santykių, teismai turėjo pateikti teisiškai motyvuotą šių santykių kvalifikavimą pagal faktiškai tarp šalių susiklosčiusius santykius. Tik nustačius, kokiu teisiniu pagrindu fizinio asmens turtas buvo perduotas juridinio asmens nuosavybei, būtų galima spręsti tolesnius klausimus dėl atsakomybės rūšies ar nusikalstamos veikos požymių buvimo asmens veiksmuose. Byloje esant nustatytam faktui, kad minėtas turtas įgytas juridinio asmens vardu, tačiau už nuteistojo, kaip fizinio asmens, asmenines lėšas, turėjo būti pasisakyta, kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp įmonės ir fizinio asmens, bei įvertinta, kokiu teisiniu pagrindu šios lėšos buvo perduotos.

3.13. Tik tinkamas ir konkretus teisinių santykių tarp nuteistojo ir UAB „D“ kvalifikavimas sudaro pagrindą analizuoti bylos aplinkybes ir vertinti nusikalstamos veikos sudėties požymius, taip pat ir apskaičiuoti nesumokėto pelno mokesčio dydį. Pagal bylos duomenis, E. B. UAB „D“ 2010 m. perdavė 166 012,94 Eur sumą, o 2013 m. – 215 619,42 Eur sumą, iš viso 381 632,36 Eur. Atsižvelgiant į tai ir teismams atmetus nuteistojo versiją dėl tarpininkavimo sutarties, nekyla abejonių, jog vis dėlto teisiniai santykiai tarp E. B. ir UAB „D“ egzistavo (tai patvirtina ir banko pavedimai). Atsižvelgiant į E. B. perduotą asmeninių lėšų sumą ir tai, kad ši suma buvo naudojama juridinio asmens veikloje (įgyjant ir parduodant turtą bei gaunant už tai pelną), darytina išvada, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose, kuriose nurodoma, kad „net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto“ (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Nagrinėjamu atveju UAB „D“ priėmė E. B. pervestas asmenines lėšas ir panaudojo jas įgyjant turtą JAV, todėl juridinis asmuo turėjo pareigą grąžinti šias asmenines lėšas ir įvykdyti kitas prievoles, susijusias su paskolos teisiniais santykiais (mokėti palūkanas).

3.14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Vadovaujantis tuo, E. B. perdavus asmenines savo lėšas ir UAB „D“ naudojant jas itin ilgą laiką, turėtų būti skaičiuojamos banko palūkanos. Vadovaujantis vietos komercinių bankų vidutine palūkanų norma, skaičiuotinos 4 procentų dydžio palūkanos už nuteistojo E. B. suteiktą ir laiku negrąžintą paskolą. Taigi, nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, kai buvo suteikta 166 012,94 Eur paskola, UAB „D“ mokėtina palūkanų suma yra 37 432,12 Eur, o nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, kai buvo suteikta antroji 215 619,42 Eur paskolos suma, mokėtina palūkanų suma yra 26 675,92 Eur, iš viso UAB „D“ mokėtinų palūkanų suma yra 64 108,04 Eur.

3.15. Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatyta, jog palūkanos yra ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Leidžiami atskaitymai gali mažinti pelną, todėl apskaičiuojant mokėtino pajamų mokesčio sumą į juos yra būtina atsižvelgti. Be to, vadovaujantis šiuo įstatymu, mokesčių mokėtojams suteikiama galimybė gautu pelnu dengti mokestinius nuostolius už praėjusius mokestinius laikotarpius (Pelno mokesčio įstatymo 30 straipsnio 4 dalis).

3.16. Įvertinus šį teisinį reguliavimą ir esant tinkamam tarp šalių susiklosčiusių santykių teisiniam kvalifikavimui, spręstina, jog nuteistojo nesumokėtas pelno mokestis turėtų būti perskaičiuotas atsižvelgiant į UAB „D“ mokėtinų palūkanų sumą – 64 108,04 Eur. Įskaitant šias palūkanas į įmonės nuostolius, apskaičiuota, kad UAB „D“ mokant pelno mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai susidarė 7565 Eur permoka (2016 m. įmonė permokėjo 1129 Eur, 2017 m.? 2044 Eur, 2018 m.? 2358 Eur). Šiuo pagrindu perskaičiavus UAB „D“ mokėtiną pelno mokesčio sumą, į 2019 m. persikelia 2034 Eur permoka (7565 Eur – 1129 Eur – 2044 Eur – 2358 Eur – 2034 Eur). Vadinasi, nuteistajam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė dėl vengimo sumokėti pelno mokestį, nes toks mokestis buvo sumokėtas ir susidarė permoka.

3.17. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „<...> mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti <...>“. Tai nustatyta ir Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Vadovaujantis šių Taisyklių 17 punktu, mokesčių mokėtojas patikslintą deklaraciją gali pateikti Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio, atitinkamo mokesčio įstatymo ir atitinkamo mokesčio deklaracijos pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių nustatyta tvarka. Vadinasi, mokestiniai įstatymai suteikia galimybę mokesčių mokėtojams tikslinti mokesčių administratoriui pateiktus finansinius dokumentus bei perskaičiuoti pelno mokestį, o tai leidžia teigti, kad tokie veiksmai ne visuomet gali ar turi būti prilyginami nusikalstamai veikai. Priešingu atveju kiekvienas patikslintą deklaraciją teikiantis subjektas, vos tik ją pateikus, turėtų būti atitinkamai traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

3.18. E. B. nuteistas ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nenustačius apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo fakto ir to padarinių. BK 222 straipsnio 1 dalies konstrukcija apibrėžia aiškius veiksmus, kuriais ši nusikalstama veika gali būti atlikta: 1) apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas. Šių veiksmų pasekmė – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tačiau UAB „D“ buhalterija buvo tvarkoma tinkamai, o joje fiksuotos visos faktiškai įvykdytos finansinės operacijos, susijusios su nekilnojamojo turto JAV pirkimu ir pardavimu. Visos į UAB „D“ sąskaitą gautos ir išmokėtos lėšos buvo apskaitytos įmonės buhalterinėje apskaitoje. UAB „D“ kaip nekilnojamojo turto tarpininkės atlikti mokėjimai už pirmiau nurodyto nekilnojamojo turto JAV įsigijimą ir gauti mokėjimai už šio turto pardavimą buvo atvaizduoti UAB „D“ buhalterinėse sąskaitose „Kodas 256 Įvairios gautinos sumos“ ir „Kodas 488 įvairios mokėtinos sumos“. Svarbu ir tai, kad finansinės operacijos buvo atliekamos banko pavedimais, todėl nuteistasis neturėjo net teorinių galimybių jas nuslėpti.

3.19. UAB „D“ įsipareigojimų dydis ir struktūra nebuvo nei iškreipta, nei nuslėpta, įmonės buhalteriniai veiksmai buvo atvaizduoti buhalterinėje apskaitoje. Šių operacijų piniginė išraiška yra tiksli ir žinoma, tai galima nustatyti iš UAB „D“ buhalterinių apskaitos dokumentų. Esant bankiniams mokėjimų pavedimams lengva fiksuoti šių lėšų judėjimo atsekamumą. Dėl to byloje padarytos nepagrįstos išvados, kad UAB „D“ įsipareigojimų, turto ar nuosavo kapitalo dydžio nėra galimybės nustatyti, o E. B. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip nusikalstami.

3.20. Teismams neatlikus teisinio šalių santykių kvalifikavimo ir nevertinus tikslaus mokėtino pelno mokesčio dydžio, jų sprendimai grindžiami ne tiksliais skaičiavimais ir pagrįstomis išvadomis, o abejonėmis ir prielaidomis. Tai pagrindžia ir teismo nuosprendyje nurodyti teiginiai: „šios teismo išsakytos abejonės prisideda prie teismo vidinio įsitikinimo visų byloje surinktų įrodymų vertinimo kontekste ir sudaro papildomą pagrindą kaltinamojo iškeltą versiją dėl tarpininkavimo vertinti kritiškai bei ja nesivadovauti“. Pažymėtina, kad teismo vidinis įsitikinimas negali būti grindžiamas abejonėmis, nes visi įrodymai turi būti išsamiai ištirti, o abejonės? pašalintos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017). Be to, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, kurį šiuo atveju teismai iš esmės pažeidė ir, vadovaudamiesi prielaidomis bei abejonėmis dėl nuteistojo kaltės, formavo savo vidinį įsitikinimą.

3.21. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė ne objektyviais duomenimis, o abejonėmis, vertindamas būtent tas abejones galbūt pagrindžiančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai pasirinko vertinti nuteistojo pokalbį su žurnalistu Š. Č., nors šis asmeninio pobūdžio pokalbis negali ir neturėtų būti vertinamas pagrindžiant nusikalstamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo išvados, susijusios su šio privataus pokalbio turinio vertinimu, leidžia teigti, jog nuteistojo pasirinkimas pateikti įrodymus ne žurnalistui Š. Č., o tiesiogiai teismui vertinamas kaip jo kaltę pagrindžianti aplinkybė, nors tai savaime nesuderinama su nekaltumo prezumpcija ir pažeidžia nuteistojo teises į gynybą. Teismas turi pareigą vertinti įrodymų visumą ir galutinius byloje surinktus įrodymus, bet ne laikotarpį, kuriuo buvo pateikti įrodymai, ar tai, kokiam subjektui nuteistasis pasirinko juos pateikti. Juo labiau šioje byloje nustatyta, kad apie tarpininkavimo teisinius santykius nuteistasis nurodė dar 2017 m. gegužės 12 d. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdamas paaiškinimą. Svarbu ir tai, kad tarpininkavimo teisinių santykių egzistavimą patvirtina objektyvūs duomenys (banko išrašai, paskolos sutartys), todėl byloje nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, jog tai tik vėliau nuteistojo iškelta versija.

3.22. Įrodymai turi būti vertinami tiek atskirai, tiek lyginami tarpusavyje, taip pat susiejami į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų vertinimo reikalavimų, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nesilaikė. Teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kuria remiantis tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą turi būti itin tiksliai nustatytos faktinės bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzQtMzAzLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-174-303/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-174-303/2019">2K-7-174-303/2019</a>). Nuosprendyje negali būti nutylėjimų ir įrodymų vertinimo spragų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., rugsėjo 21 d. nutarimai).

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras U. Vyčinas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato G. Černiausko kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentai bei prašymai nepagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė bei tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, skundžiami teismų sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Dalis kasatorių skunde paminėtų pažeidimų yra deklaratyvūs, kita jų dalis argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu (dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo fakto, UAB „D“ finansinių operacijų apie turto JAV pirkimą ir pardavimą fiksavimo buhalterinėje apskaitoje), o tai pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas.

4.2. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad E. B. pagal BK 220 straipsnio l dalį nuteistas nenustačius, jog jis tyčia, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė ir pateikė deklaracijas su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, kadangi buvo įsitikinęs, kad neturi pareigos UAB „D“ vardu deklaruoti JAV įgytus žemės sklypus, o vėliau pastebėjęs klaidą, patikslino deklaraciją. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Asmuo suvokia, kad jis pateikė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, ir to nori. Todėl deklaracijų tikslinimas jau vykstant baudžiamajam procesui nemenkina E. B. atliktų neteisėtų veiksmų jų padarymo metu ir jam baudžiamosios atsakomybės nešalina.

4.3. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nekilnojamąjį turtą JAV įsigijo, o vėliau pardavė ir iš to gavo pajamas bei pelną ne E. B., o UAB „D“. Todėl E. B., kaip šios įmonės vadovas, suvokė, jog įmonė turėjo deklaruoti konkrečią pelno sumą, kuriai turėjo įtakos ir iš nekilnojamojo turto JAV pardavimo gautas pelnas, bei nuo tokios sumos apskaičiuoti pelno mokestį. Taigi E. B. žinojo, kad į pelno mokesčio deklaraciją pateikia žinomai neteisingus duomenis apie pelną, nenurodydamas UAB „D“ gautų pajamų, pardavus žemės sklypus su juose esančiais pastatais ir priklausiniais JAV, ir apie mokėtiną pelno mokestį, siekdamas išvengti pelno mokesčio valstybei sumokėjimo, ir to norėjo, vadinasi, jis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia.

4.4. Nuteistojo ir jo gynėjo versijos dėl tarp UAB „D“ ir E. B. susiklosčiusių tarpininkavimo teisinių santykių nepatvirtina objektyvūs duomenys, ji buvo pagrįstai paneigta byloje nustatytomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad pervedant lėšas į UAB „D“ banko sąskaitą nebuvo nurodyta pervedimų tikroji paskirtis (turtui įsigyti E. B. vardu). Bendrovės banko išrašuose nėra ir tokių įrašų, kurie patvirtintų, kad mokėjimai, įgyjant minėtus žemės sklypus, atlikti E. B. vardu ar pardavus nekilnojamąjį turtą, lėšos gautos pastarojo naudai. Po turto įsigijimo UAB „D“ vardu jis, priešingai nei nurodyta kaltinamojo pateiktose tarpininkavimo sutartyse, taip ir nebuvo jam perduotas, o aplinkybės dėl turto įsigijimo ir vėlesnio jo pardavimo liko neišviešintos ir nuslėptos. Jau prasidėjus baudžiamajam procesui E. B. turėjo galimybę nurodyti tarpininkavimo sutartis ir pasirūpinti jų pateikimu, tačiau to nepadarė. E. B. aplinkybės dėl UAB „D“ tarpininkavimo įsigyjant ir parduodant žemės sklypus nenurodė ir apklausų ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis ir jo gynėjas 2010 m. spalio 11 d. ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. sutarčių, sudarytų tarp E. B. ir UAB „D“, kopijas dėl žemės sklypų JAV su juose esančiais pastatais ir priklausiniais įsigijimo ir perdavimo nuteistajam pateikė tik 2018 m. lapkričio 5 d. teisiamojo posėdžio metu. Minėtų sutarčių pagrindu UAB „D“ įsipareigojo įsigyti žemės sklypus ir juos turėjo perduoti E. B.. Tačiau byloje duomenų apie bendrovės minėtų žemės sklypų perdavimą nuteistajam, kaip fiziniam asmeniui, nėra. Pats nuteistasis pripažino, kad minėtos sutartys neįvykdytos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad visą laiką turto savininkas buvo būtent juridinis asmuo – UAB „D“. Atkreiptinas dėmesys, kad turto pardavimo sandoriai taip pat buvo įforminti bendrovės vardu. Aplinkybė, kad turtą savo vardu pardavė būtent UAB „D“, dar kartą paneigia versiją dėl tarpininkavimo santykių buvimo.

4.5. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti, kad tarp E. B. ir UAB „D“ susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Pats nuteistasis apklausos teisme metu buvo nurodęs, kad nebuvo sudaryta jokios paskolos sutarties ir jis nesuteikė UAB „D“ paskolos. Byloje nebuvo gauta paskolos sutartis tarp E. B. ir UAB „D“. Apklausta bendrovės buhalterė M. B. patvirtino, kad įmonė nuo 2010 iki 2014 m. neturėjo jokių kreditorių, taip pat nebuvo gauta jokių vykdomųjų raštų. Taigi paskolos teisinių santykių atsiradimo taip pat nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Kadangi nėra pagrindo teigti, kad tarp E. B. ir UAB „D“ būtų buvę tarpininkavimo ar paskolos teisiniai santykiai, tai teismai pagrįstai konstatavo, kad minėtą nekilnojamąjį turtą JAV įsigijo ne E. B., o UAB „D“. Todėl toks turtas bei jį vėliau pardavus gautos pajamos ir pelnas turėjo būti atitinkamai atvaizduoti UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje ir pelno mokesčio deklaracijoje, nuo susidariusios didesnės pelno dalies turėjo būti sumokėtas pelno mokestis, tačiau jis nebuvo sumokėtas.

4.6. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad E. B. nepagrįstai nuteistas nenustačius tikslaus nesumokėto pelno mokesčio dydžio ir nebuvo išnaudotos galimybės jį nustatyti, šiuo aspektu nepatikslintas kaltinimas. Proceso metu buvo išnaudotos galimybės nustatyti UAB „D“ nesumokėtą pelno mokesčio dydį – buvo gauta specialisto išvada, gauti dviejų specialisčių paaiškinimai. Tikslaus nesumokėto pelno mokesčio dydžio nustatymas šiuo atveju neturėjo esminės reikšmės E. B. nuteisimui. Nors nesumokėtas pelno mokesčio dydis nebuvo nustatytas konkrečiai, bet buvo aiškiai nustatyta jo minimali suma ir to pakako, kad E. B. būtų inkriminuota konkreti nusikalstama veika.

4.7. Pabrėžtina, kad pelno mokesčio dydžio pakeitimas valstybinio kaltinimo metu neturėjo įtakos nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui, kadangi pagal faktines aplinkybes nustatyta nesumokėto pelno mokesčio suma yra ne mažesnė nei 9867 Eur, t. y. arba lygi, arba didesnė už nurodytą sumą. Akcentuotina, kad tokią sumą pripažino ir pati bendrovė, pateikdama patikslintą pelno mokesčio deklaraciją. Kadangi kiti BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai nuteistojo veikoje nustatyti, o minėta suma negali būti mažesnė už nurodytą, tai sumos dydis negali lemti nei nuteistojo veikos kvalifikavimo kaip administracinio nusižengimo, nei jos perkvalifikavimo pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią švelnesnę BK 220 straipsnio 2 dalies normą, nes siekta išvengti mokesčių suma viršijo 10 MGL, nei pagal griežtesnę, nes nusikaltimo padarymo metu BK 220 straipsnyje labiau kvalifikuota tokios nusikalstamos veikos sudėtis nustatyta nebuvo. Taigi, nuteistojo veika atitinka būtent nusikaltimo, nustatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, požymius.

4.8. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė pakeitė kaltinimo faktines aplinkybes, laikydamasi baudžiamojo proceso normų reikalavimų. Visos BPK 256 straipsnyje nustatytos procedūros buvo įvykdytos – prašymas buvo pateiktas teismui, kaltinamajam ir gynėjui, prokurorė nurodė priežastis, kurios nulėmė patikslinto kaltinimo pateikimą, detaliai atsakė į proceso dalyvių klausimus, kokiu pagrindu nurodė 9867 Eur mokėtino pelno mokesčio sumą, buvo padaryta teisiamojo posėdžio pertrauka. Pagal nustatytas aplinkybes nuteistajam inkriminuoto nesumokėto pelno mokesčio suma bet kokiu atveju yra ne mažesnė, nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Akcentuotina taip pat tai, kad, patikslinus kaltinimą ir nurodžius mažesnę išvengtą sumokėti pelno mokesčio sumą, E. B. kaltinimo apimtis buvo gerokai susiaurinta. Taigi kaltinimas nuteistajam buvo patikslintas teisėtai ir pagrįstai, siekiant išvengti bet kokių abejonių kaltinamojo naudai.

4.9. Bylą nagrinėję teismai taip pat pašalino abejones dėl E. B. taikytinos atsakomybės klausimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė aiškius argumentus, kurie patvirtina, kad E. B. veiksmų pavojingumas, organizuojant žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D“ pajamas ir pelną įrašymą į 2016 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją bei jos pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, jam užtraukia būtent baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę. Nustatyta, kad E. B. veiksmų apimtis, išskirtinai tik jo priimti valiniai sprendimai (jis žinojo apie įvykusius turto įgijimo ir pardavimo sandorius, apie jų apskaitymą ir neperforminimą jo vardu bei organizavo žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D“ pajamas ir pelną įrašymą į 2016 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją), pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį nekilnojamąjį turtą JAV valdė būtent UAB „D“, sudarytų sandorių vertė bei nuo jų apskaičiuotas padarytos žalos dydis pagrindžia, kad E. B. veiksmuose yra būtent nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

4.10. Nuteistasis nepagrįstai nurodo, kad jam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė dėl vengimo sumokėti pelno mokestį, nes UAB „D“ E. B. mokėtinas palūkanas laikant šios įmonės nuostoliais, įmonės pelnas ir atitinkamai pelno mokestis turėjo būti mažesni, taigi pelno mokestis buvo sumokėtas ir susidarė permoka. Toks teiginys grindžiamas tik nuteistojo versija, kad jis suteikė paskolą UAB „D“, kuri žemesnių teismų sprendimais buvo paneigta. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad būtent UAB „D“ įsigijo ir vėliau pardavė nekilnojamąjį turtą JAV, būtent UAB „D“ gavo pajamas, lėmusias pelno padidėjimą. Dėl to būtent UAB „D“ turėjo sumokėti didesnę pelno mokesčio dalį, tačiau tokia dalis nebuvo deklaruota ir nebuvo sumokėta.

4.11. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad E. B. nuteistas nenustačius apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo fakto ir padarinių, nes visos UAB „D“ finansinės operacijos apie turto JAV pirkimą ir pardavimą buvo fiksuotos buhalterinėje apskaitoje, (duomenys neskelbtini) įsipareigojimų dydis ir struktūra nebuvo iškreipti. Byloje nustatyta, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad E. B. UAB „D“ vyr. buhalterei, nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, tyčia nepateikė informacijos bei dokumentų apie su nekilnojamojo turto JAV pirkimu ir pardavimu susijusius ūkinius įvykius ir ūkines operacijas, dėl to nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. į UAB „D“ apskaitą nebuvo įtrauktos jokios ūkinės operacijos, susijusios su nekilnojamojo turto JAV pirkimu, naudojimu ir pardavimu, nebuvo vedami nekilnojamojo turto registrai, šis nekilnojamasis turtas nebuvo apskaitytas 2010?2016 m. balansų eilutėse II.1 „Žemė“ ir II.2 „Pastatai ir statiniai“ ir prie balansų pateiktų paaiškinamųjų raštų dalyje „Materialaus turto pokyčiai ataskaitiniais metais“. Būtent E. B., kaip UAB „D“ vadovas, buvo atsakingas už apskaitos organizavimą, būtent jo žinioje buvo informacija apie minėtus sandorius su nekilnojamuoju turtu JAV ir jis turėjo pareigą išsamiai ir teisingai šią informaciją pateikti buhalterei, tačiau šios pareigos nevykdė. UAB „D“ įsigijus nekilnojamąjį turtą JAV, vėliau bendrovei jį pardavus, minėtos finansinės operacijos neabejotinai privalėjo atsispindėti bendrovės buhalterijoje, tačiau tai nebuvo padaryta, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „D“ turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

4.12. Taigi žemesnės instancijos teismų ištirtais įrodymais buvo pagrįsta, kad E. B., nepateikdamas UAB „D“ buhalterei informacijos bei dokumentų apie minėtus ūkinius įvykius ir ūkines operacijas, dėl to minėti ūkiniai įvykiai ir ūkinės operacijos nebuvo fiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose, sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus ir sukūrė situaciją, kad be valstybės institucijų įsikišimo iš dalies nebuvo įmanoma nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio, buvusių 2016 m. Dėl to E. B. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstai nuteistas, nustačius ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktą, ir šios nusikalstamos veikos padarinius.

4.13. Nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad teismai nuteistojo kaltę grindė ne objektyviais duomenimis, o abejonėmis ir prielaidomis, tiksliai nenustatė visų bylos aplinkybių, nepakankamai ir netinkamai įvertino įrodymus. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių yra pagrįstos ne prielaidomis, o teisėtais būdais gautų, teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visetu: specialisto išvada, specialisčių paaiškinimais, gautais kitais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, iš dalies – ir paties nuteistojo parodymais. Buvo įvertinti tiek E. B. kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai, išsiaiškintos iš esmės visos aplinkybės, reikšmingos bylai teisingai išspręsti (dėl JAV įsigyto nekilnojamojo turto būtent UAB „D“ vardu, dėl šio turto ir iš jo pardavimo gautų pajamų neapskaitymo UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje, neteisingo pelno mokesčio deklaracijų užpildymo, E. B. tyčios ir siekio nuslėpti mokesčius). Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino bylos įrodymų visetą, nurodė argumentus, paaiškinančius, kuriais bylos įrodymais ir kodėl yra pagrindas remtis, kurie įrodymai ir kodėl atmestini kaip nepaneigiantys kaltinančių faktų buvimo, todėl padarė teisingas, bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

4.14. Įrodymų vertinimo pakankamumo ir pagrįstumo klausimai jau buvo išspręsti apeliacinės instancijos teismo ir kasacinės instancijos teismas nebeturi šių klausimų spręsti. Kasatoriai įvardija teismų atliktą įrodymų vertinimą kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą remdamiesi tik savo nuomone, kuri nepagrindžiama jokiais argumentais. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad kasacinės instancijos teismas negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, dėl įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-484/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-484/2013">2K-484/2013</a>). Todėl kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų netinkamo įvertinimo yra nepagrįsti ir šioje byloje neturi būti nagrinėjami.

4.15. Kasaciniame skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, jog esą abejonės nebuvo aiškinamos nuteistojo naudai. Skundžiamų teismų sprendimų turinys tai paneigia, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino ir kaltinančius, ir teisinančius įrodymus, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi, kokiu pagrindu nustatė E. B. kaltę patvirtinančias aplinkybes. Taigi, kasatorių pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog teismai priimtus sprendimus būtų grindę abejonėmis ar prielaidomis, o įrodymus būtų įvertinę pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

4.16. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus. Baudžiamasis įstatymas E. B. pritaikytas tinkamai – jo veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymiai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato G. Černiausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde nuteistojo ir jo gynėjo išdėstyti argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės iš naujo vertinti įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Dėl to nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato G. Černiausko kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva; teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

9. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

10. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tikrinimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams, nepagrįstos. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301, 305 straipsnių nuostatų pažeidimus ir apribojo nuteistojo teisę į teisingą teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nes tiksliai nenustatė visų faktinių bylos aplinkybių, nepakankamai ištyrė įrodymus, nevertino jų visumos, nepašalino abejonių dėl specialisčių įvertintos bylos medžiagos, jų neatitikimų ir neaiškumų, išvadas grindė tik prielaidomis (netikslia ir neišsamia specialisto išvada, prieštaringais jų paaiškinimais, abejonėmis dėl teisinių santykių tarp nuteistojo ir UAB „D“ bei nesumokėto pelno mokesčio dydžio), neatitinka bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio.

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis – proceso dalyvių parodymus ir rašytinius įrodymus – ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas, priešingai nei nurodo kasatoriai, tyrė bei analizavo tiek jį teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išsamiai išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, specialisčių parodymų, specialisto išvados, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia E. B. kaltę, taip pat itin išsamiai išanalizavo ir aptarė jo gynybos versiją dėl UAB „D“, kaip tarpininkės, per kurią vyko tik atsiskaitymai už turtą, vaidmens, o tikrasis turto savininkas buvo jis (E. B.), ir motyvuotai ją atmetė, pasisakė ir dėl mokėtino pelno mokesčio sumos dydžio nustatymo.

12. Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20, 301 straipsnių reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl E. B. kaltės padarius BK 220 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Šis teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo E. B. gynėjo advokato G. Černiausko apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo ir jų papildomai nekartoja.

14. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė išsamius argumentus ir logiškas išvadas, paaiškinančias, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo E. B. kaltės yra pagrįstos ir teisingos.

15. Šis teismas nutartyje daug dėmesio skyrė nuteistojo keliamoms versijoms dėl sandoriais įgyto nekilnojamojo turto savininko, tarp nuteistojo E. B. ir UAB „D“ susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio (tarpininkavimo ar paskolos), kurios keitėsi priklausomai nuo ikiteisminio tyrimo metu atliekamų veiksmų rezultato ir pasirenkamos gynybinės taktikos, jas išsamiai išanalizavo ir byloje esančių įrodymų pagrindu motyvuotai jas atmetė.

16. Teismai nurodė, kad E. B. versijos, jog žemės sklypus su juose esančiais pastatais ir priklausiniais nuosavybės teise įsigijo nuteistasis, o UAB „D“, perleidžiant turtą, buvo tik kaip tarpininkas, per kurį vyko atsiskaitymai, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys: E. B. patvirtino, kad minėtas turtas liko registruotas UAB „D“ vardu; bendrovės banko išrašuose nėra ir tokių įrašų, kurie patvirtintų, kad mokėjimai, įgyjant minėtą nekilnojamąjį turtą, atlikti E. B. vardu ar pardavus nekilnojamąjį turtą, lėšos gautos pastarojo naudai; pinigų sumos tiek už nekilnojamojo turto pirkimus, tiek jį pardavus buvo pervedamos iš (į) UAB „D“ banko sąskaitų (-as); teisiamojo posėdžio metu nuteistasis patvirtino, kad pardavus turtą jis pinigų nepasiėmė, paliko juos įmonei, kadangi yra įmonės akcininkas ir direktorius. Daugiau jokių duomenų, galinčių patvirtinti nuteistojo E. B. poziciją, kad UAB „D“ tik tarpininkavo įgyjant nekilnojamąjį turtą, byloje nėra, tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde. Su UAB „D“ nebuvo sudaryta jokios paskolos sutarties, pinigai nebuvo skolinti įmonei, įmonė neturėjo jokių įsipareigojimų; teisiamojo posėdžio metu liudytoja bendrovės buhalterė nurodė, kad įmonė nuo 2010 iki 2014 m. neturėjo jokių kreditorių, taip pat nebuvo gauta jokių vykdomųjų raštų. Byloje nepateikta tarp E. B. ir UAB „D“ sudaryta paskolos sutartis, pats nuteistasis nurodė, kad UAB „D“ lėšos nebuvo naudojamos, o buvo pasinaudota įmonės korespondentine sąskaita, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šią paskolos santykių versiją. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nekilnojamąjį turtą įgijo, o vėliau jį pardavė būtent UAB „D“, ši bendrovė iš minėtų sandorių turėjo pelną, kuris nebuvo įtrauktas į bendrovės pelno mokesčio deklaraciją, teiktą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). Taigi, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai nenustatė ir nepasisakė, kokie santykiai susiklostė tarp bendrovės ir fizinio asmens, priešingai, teismai juos aiškinosi ir byloje esančių įrodymų pagrindu padarė pirmiau minėtas pagrįstas, logiškas ir aiškias išvadas.

17. Taip pat teismas motyvuotai paneigė nuteistojo gynėjo argumentus dėl konkrečios mokėtino pelno mokesčio sumos nenustatymo ir tuo pagrindu baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nuteistajam netaikymo bei dėl pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsiradusių padarinių – iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – nebuvimo.

18. Kasatorių nurodomos neva ydingos teismų išvados dėl pelno mokesčio dydžio atitinka tiek specialistų nustatytas, tiek ir E. B. atstovaujamos įmonės VMI patikslintas ir sumokėtas sumas, todėl tokie kasatorių teiginiai yra nepagrįsti ir tik deklaratyviai siekiantys paneigti teismų tinkamai nustatytas ir abejonių nekeliančias aplinkybes. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad, nenustačius konkrečios nesumokėto pelno mokesčio sumos, atsakomybė E. B. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį negalima; baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kilti būtina nustatyti, ar įrašant duomenis į deklaraciją ir ją pateikiant VMI buvo siekiama išvengti tokios mokesčių sumos, kuri yra didesnė nei 10 MGL. Byloje esančių įrodymų pagrindu BPK nurodytais proceso veiksmais buvo patikslinta (teisme po išvadą pateikusios specialistės apklausos buvo apklausta VMI specialistė, pateikti mokestinio tyrimo rezultatai, patikslintas kaltinimas) ir nustatyta, kad VMI teiktinoje deklaracijoje buvo neįrašyta ne mažesnė nei 9867 Eur mokėtino pelno mokesčio suma, ji yra didesnė nei 10 MGL, todėl šis BK 220 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis E. B. inkriminuotas pagrįstai. Tai, kad byloje nustatytas ne konkretus mokėtino pelno mokesčio dydis, t. y. apibrėžtas kaip,,ne mažesnis nei 9867 Eur“, nereiškia, jog baudžiamoji atsakomybė E. B. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) negalima, kaip minėta, svarbu nustatyti, kad asmuo siekė išvengti 10 MGL viršijančios mokesčių sumos. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas nutartyje,,,šiuo metu nustatinėti tikslią nesumokėto mokesčio dalį, galimai viršijančią kaltinime nurodytą sumą, nėra pagrindo, nes ji reikšmės E. B. veiksmų kvalifikacijai neturi“.

19. Dėl kasatorių argumento, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepagrįstai nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išsamiai išnagrinėtos esminės bylos aplinkybės, pašalintos visos abejonės, papildomai neapklausė specialistų ir neatliko konkretesnių skaičiavimų bei taip pažeidė nekaltumo prezumpciją, pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-499/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-499/2010">2K-499/2010</a>, 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014).

20. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą ir patikslinti valstybei mokėtiną pelno mokesčio dalį, kadangi, pirmosios instancijos teismui atmetus tarpininkavimo santykių galimybę, tarp bendrovės ir E. B. buvo susiklostę paskolos santykiai, esant tokiam santykių teisiniam kvalifikavimui, reikia įtraukti privalomas palūkanas, kurios mažintų apskaičiuotą pelno dalį, taip pat apklausti bendrovės buhalterę ir specialistę. Teismas, atsižvelgdamas į proceso dalyvių nuomonę, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir klausyti proceso dalyvių baigiamųjų kalbų, nes visą tyrimą buvo įrodinėjamos būtent tarpininkavimo paslaugos, paskolos santykių versija nebuvo keliama. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs būtinybės atlikti įrodymų tyrimo, išnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, analizuodamas pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniame skunde keliamos abejonės specialisto išvada ir skaičiavimais grindžiamos būtent konkrečiu pelno mokesčio dydžio (ne)nustatymu, dėl kurio jau pasisakyta šioje nutartyje, o teismams atmetus paskolos santykių versiją, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo naujai apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokėtino pelno mokesčio sumos; daugiau jokių kitų duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti specialisto išvada ir dėl to spręsti dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą ar kitus BPK proceso veiksmus, kasaciniame skunde nenurodoma.

21. Nors kasatoriai skunde detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus, jų nuomone, paneigiančius nuteistajam E. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K‑281-139/2015). Taigi, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, nesutikimas su teismų sprendimais dėl įrodymų kiekio, jų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vyko iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, rodo teismo šališkumą ar kitaip riboja nuteistojo teises į teisingą teismą, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą bei pateikus argumentus dėl jų pakankamumo; tai, kaip minėta, ir nustatyta šioje byloje – išsamiai ir pagal BPK keliamus reikalavimus teismų įvertinti įrodymai leido jiems padaryti abejonių nekeliančias išvadas dėl E. B. veiksmų atitikties jam inkriminuotų BK straipsnių sudėtims.

22. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nesilaikė abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo principų, pažeidė teisę į gynybą ir teisingą teismą. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo teiginių atskirai nepasisako, nes šie pažeidimai siejami su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismo sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje jau pasisakyta.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatorių nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies, 220 straipsnio 1 dalies (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) taikymo

24. BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

25. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta tam, kad būtų gauta informacija ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į specialiuosius teisės aktus, kurių pagrindinio – BAĮ – 4 straipsnis nustato reikalavimus apskaitos informacijai, kuri turi būti tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, turi būti įtraukiami į apskaitą ir pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, įrašai apskaitos registruose turi būti daromi tik pagal apskaitos dokumentus (BAĮ 6 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 3 dalis). Buhalterinės apskaitos taisyklių laikymasis savo ruožtu užtikrina ir mokesčių surinkimo kontrolę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2014">2K-590/2014</a>).

26. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2014">2K-590/2014</a>, 2K-334-677/2015, 2K-313-696/2017, 2K-159-696/2018).

27. BK

28. Byloje nustatytu laikotarpiu ir aplinkybėmis E. B. buvo UAB „D“ akcininkas ir direktorius ir pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio nuostatas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui). Bylos duomenimis nustatyta, kad įmonėje apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. E. B. bendrovės vardu pirko ir pardavė JAV nekilnojamąjį turtą, tačiau įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei tyčia nepateikė informacijos bei dokumentų apie šiuos ūkinius įvykius ir ūkines operacijas, dėl to nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. į UAB „D“ apskaitą nebuvo įtrauktos jokios ūkinės operacijos, susijusios su nekilnojamojo turto JAV pirkimu, naudojimu ir pardavimu, nebuvo vedami nekilnojamojo turto registrai, šis nekilnojamasis turtas nebuvo apskaitytas 2010?2016 m. balansų eilutėse II.1 „Žemė“ ir II.2 „Pastatai ir statiniai“ ir prie balansų pateiktų paaiškinamųjų raštų dalyje „Materialaus turto pokyčiai ataskaitiniais metais“, o tai sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius – iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „I“ turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

29. Kaip minėta, tiek rašytiniai įrodymai (turto pirkimo?pardavimo sutartys, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, išrašai iš JAV duomenų bazės apie UAB „D“ turtą, UAB „D“ banko sąskaitos išrašai ir kt.), tiek nuteistojo parodymai patvirtina, kad turtas buvo įgytas, liko registruotas ir vėliau parduotas UAB „D“ vardu. Kiekvienas toks turto ar įsipareigojimų pasikeitimas laikomas ūkinėmis operacijomis, todėl pirmiau minėti sandoriai turėjo būti laiku ir tinkamai įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau tai nebuvo padaryta. Vien finansinių operacijų bendrovės vardu atlikimas banko pavedimais, priešingai nei teigia kasatoriai, nepaneigia apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo, taip pat nepaneigia būtinybės tokią informaciją įtraukti į buhalterinę apskaitą, kaip ir neatleidžia ūkio subjekto vadovo nuo pareigos pateikti tokią informaciją atsakingam asmeniui, kuris į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukia duomenis ne tik apie piniginius srautus, bet ir apie kitą buhalterinei apskaitai reikšmingą informaciją – nagrinėjamu atveju apie įmonės valdomą (pirktą, disponuojamą ar parduotą) turtą.

30. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad formuluotė „visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojamų dydžio ar struktūros“, priešingai nei teigia kasatoriai, reiškia ne tai, kad to apskritai negalima padaryti, bet tai, kad visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros pagal asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015). Minėta, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo atvaizduotos jokios finansinės operacijos, susijusios su UAB „D“ žemės sklypų su juose esančiais pastatais ir priklausiniais pirkimu ir pardavimu, šių duomenų nežinojo ir vyr. buhalterė, ji tai sužinojo tik iš žiniasklaidos. Minėtos finansinės operacijos privalėjo atsispindėti bendrovės buhalterijoje, tačiau tai nebuvo padaryta ir dėl to, be kompetentingų institucijų patikrinimų, specialisto išvados ir pan., iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „I“ turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog E. B. veiksmai, apgaulingai tvarkant apskaitą, nesukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

31. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2014">2K-590/2014</a>, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016). Pagal teismų praktiką įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui ne visą informaciją apie atliekamas ūkines operacijas arba jos iš viso nepateikia. Tokiu atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014).

32. Teismai, įvertinę bylos įrodymus, konstatavo, kad nuteistasis suvokė, jog su minėto nekilnojamojo turto įsigijimu ir pardavimu susijusių įvykių neįtraukimas į buhalterinę apskaitą yra netinkamas vadovo pareigų tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymą realizavimas, dėl to gali būti iš dalies neįmanoma nustatyti jo vadovaujamos bendrovės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ir nors šių padarinių nenorėjo ir jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti. Atmestinas kaip nepagrįstas kasatorių argumentas, jog JAV teisininkai nuteistąjį suklaidino, nurodydami nesant pareigos šį turtą registruoti bendrovės vardu. Lietuvos įmonės įgytas turtas turi būti registruojamas ir apskaitomas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; protingas nagrinėjamoje byloje nustatytos situacijos vertinimas leidžia daryti išvadą, kad E. B., būdamas suaugęs, pakaltinamas asmuo, ilgametis ūkio subjekto vadovas ir turintis ne vienerių metų patirtį versle, negalėjo to nežinoti, tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti ar kaltę paneigianti aplinkybė.

33. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingų išvadų – teismai byloje esančių įrodymų visumos pagrindu nustatė kasaciniame skunde neigiamus apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymo faktą, dėl to kilusius padarinius ir E. B. tyčią, todėl pirmiau minėti E. B. veiksmai teismų buvo tinkamai teisiškai įvertinti kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę, t. y. kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

34. Kasatoriai, ginčydami BK 220 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą E. B. veiksmuose, nurodo argumentus, susijusius su, kasatorių nuomone, netinkamu pelno mokesčio dydžio apskaičiavimu, tarp įmonės ir nuteistojo E. B. susiklosčiusių teisinių santykių nustatymu, tai, kad E. B. buvo suklaidintas JAV teisininkų, dėl kurių šioje nutartyje jau pirmiau pasisakyta. Nuteistajam E. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) yra tiesiogiai susijusios (į UAB „D“ buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos finansinės operacijos ir sandoriai, susiję perkant ir parduodant JAV esantį nekilnojamąjį turtą; tokių duomenų neįtraukus į UAB „D“ buhalterinę apskaitą, buvo įrašyti neteisingi duomenys į įmonės pelno mokesčio deklaraciją, kuri buvo pateikta VMI), todėl pakartotinai šie argumentai, aptariant E. B. veiksmų atitiktį BK 220 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos sudėčiai, neanalizuojami.

35. BK 220 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177-895/2018">2K-177-895/2018</a>). Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Pelno mokesčio įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad metinė pelno mokesčio ir (arba) metinė fiksuoto pelno mokesčio deklaracijos pateikiamos pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio penkioliktos dienos.

36. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016). Pagal teismų praktiką subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-7-304-976/2016).

37. Byloje nustatyta, kad E. B. bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei nepateikė informacijos bei dokumentų apie įmonės įvykdytus sandorius, susijusius su nekilnojamuoju turtu JAV, todėl bendrovės vyr. buhalterė, nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, į bendrovės pelno mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną, t. y. deklaracijos II dalyje „Mokesčių bazė“ 18 eilutėje „Į mokesčių bazę įtrauktų visų vieneto pajamų bendra suma“ neįtraukė 707 469,78 USD (ekvivalentas eurais – 643 271 Eur) pajamų, gautų už JAV parduotą nekilnojamąjį turtą; III dalyje „Apmokestinamo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 19 eilutėje „Pelno (nuostolio) apskaičiuotas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (+ /?)“ neįtraukė 261 639 Eur pelno, gauto už JAV parduotą nekilnojamąjį turtą; deklaracijos 55 ir 59 eilutėse „Pelno mokesčio suma; Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ neįrašė ne mažiau nei 9867 Eur mokėtino pelno mokesčio sumos, ir po to šią deklaraciją 2017 m. birželio 14 d. elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi nustatyta, kad E. B. organizavo žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D“ pajamas ir pelną įrašymą į 2016 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją bei jos pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta ne mažesnė nei 9867 Eur žala, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad tokie E. B. veiksmai visiškai atitinka žinomai neteisingų duomenų apie įmonės pajamas ir pelną įrašymo į deklaraciją ir jos pateikimo valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių (BK 220 straipsnio 1 dalis) požymius.

38. Atmestinas kasatorių argumentas, kad E. B., pats pastebėjęs klaidą, dar iki įtarimų pareiškimo dienos, taip pat ir iki mokestinio patikrinimo pradžios, pateikė patikslintą deklaraciją ir sumokėjo mokesčius, o tai rodo, jog jis neturėjo jokio siekio išvengti šių mokesčių mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad bendrovė po to, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas, du kartus (2018 m. kovo 14 d. ir balandžio 6 d.) patikslino 2016 m. pelno mokesčio deklaraciją, įrašydama gautas pajamas už parduotą nekilnojamąjį turtą, perskaičiavo mokėtiną pelno mokestį ir papildomai sumokėjo 9866 Eur pelno mokesčio. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Dėl to deklaracijų tikslinimas jau vykstant baudžiamajam procesui nešalina E. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija). E. B., kaip bendrovės vadovas, buvo atsakingas už pateikiamų finansinių atskaitomybių teisingumą, todėl privalėjo užtikrinti, kad VMI būtų pateikiamos teisingos jo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį atspindinčios deklaracijos. Byloje nustatyta, kad dėl jo tyčinių veiksmų, nuslepiant sandorius ir gautas pajamas, valstybės institucijai buvo pateikta neteisinga deklaracija. Tokiais veiksmais nusikalstama veika buvo baigta. Be to, turtas nebuvo įtrauktas į apskaitą: pirmas sandoris? beveik šešerius metus, kitas – trejus metus, tai taip pat parodo E. B. tyčią jį nuslėpti ir nerodyti, o kartu ir išvengti valstybei mokėtinų mokesčių. Taigi faktinės bylos aplinkybės rodo, kad E. B. neabejotinai suvokė, jog į pelno mokesčio deklaraciją pateikia žinomai neteisingus duomenis, nenurodydamas UAB „D“ gautų pajamų, pardavus žemės sklypus su juose esančiais pastatais ir priklausiniais JAV, ir mokėtino pelno mokesčio, siekdamas išvengti pelno mokesčio valstybei sumokėjimo, ir to norėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybė, jog E. B. vadovaujama bendrovė, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, patikslino 2016 m. pelno mokesčio deklaraciją ir sumokėjo apskaičiuotą pelno mokestį, buvo teismo įvertinta ir į ją atsižvelgta, teismui skiriant ir parenkant E. B. bausmę.

39. Kasaciniame skunde netinkamas BK 220 straipsnio 1 dalies (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) taikymas grindžiamas ir teismų praktika, nurodant kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177-895/2018">2K-177-895/2018</a>. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Būtent nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos kasacinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177-895/2018">2K-177-895/2018</a>, todėl šis precedentas netaikytinas nagrinėjamoje byloje.

40. Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą akcentuota, jog „vertinant, ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai“, jog „teisės doktrina visuotinai pripažįsta, kad administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo pavojingumas yra nevienodas. Didesnį nusikaltimo pavojingumą nulemia ne tik objekto, bet ir kitų objektyvių bei subjektyvių požymių visuma“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

41. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai pasisakė, kodėl E. B. veiksmai, organizuojant žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D“ pajamas ir pelną įrašymą į 2016 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją bei jos pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę. Šis teismas atsižvelgė į teismų praktikoje suformuotus konkrečių atsakomybių taikymo (atribojimo) kriterijus, įvertino E. B. padarytų veiksmų pavojingumą, trukmę ir kitas reikšmingas aplinkybes, bendrovės buhalterinėje apskaitoje neatspindėtų sandorių vertę, padarytos valstybei žalos dydį, tai, kad kartu buvo padarytas ir dar kitas nusikaltimas (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas), ir pagrįstai konstatavo, kad tokie E. B. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išvadomis ir papildomai pažymi, kad, kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, nustačius, jog E. B. veiksmai atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra pagrindo jų vertinti kaip užtraukiančių administracinę atsakomybę.

42. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. B. veiksmams baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis, 220 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pritaikytas tinkamai.

43. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Sigita Jokimaitė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė