E. G. pagal BK 140 str. 3 d., 163 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-149-1073/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54207-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.8;

2.1.3.2; 2.1.7.4; 2.1.7.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

nuteistajai E. G., jos gynėjui advokatui Ruslanui Mazurovui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. G. gynėjo advokato Ruslano Mazurovo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendžiu E. G. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį, 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, pripažinus, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusio N. G. atstovės advokatės Ramunės Genovaitės Baltrušaitienės civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Renatos Oželienės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria E. G. išteisinta pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, ir dėl šios dalies priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis – E. G. nuteista pagal BK 163 straipsnį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija), šiuo laikotarpiu E. G. privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2020 m. liepos 1 d.), 2 dalies 4, 6 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant E. G. visu šiuo laikotarpiu auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata ir juos išlaikyti; per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nustatyta, kad E. G. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinama, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiojo atstovės advokatės Ramunės G. B. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas – priteista iš E. G. nukentėjusiojo N. G. naudai 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoja paskiriant E. G.

Nuspręsta išieškoti iš E. G. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas (406,56 Eur), kurias sudaro advokato užmokestis teikiant teisinę pagalbą N. G.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. G. nuteista pagal BK 163 straipsnį ir138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus už tai, kad, būdama atsakinga už mažamečio savo sūnaus N. G., gimusio (duomenys neskelbtini), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama sūnui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad sūnus būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje, privalėdama užtikrinti vaiko teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo, kaip motinos, teisėmis ir pareigomis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydama savo mažametį sūnų, žiauriai su juo elgdamasi, laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatyto laiko iki 2017 m. spalio 18 d. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą skaičių kartų naudojo prieš sūnų N. G. fizinį ir psichinį smurtą, sistemingai, neva auklėjimo tikslais jį mušdama diržu per sėdmenis, surišdama jam rankas ir kojas lipniąja juosta ir tokiais savo veiksmais be pagrindo apribodama jo judėjimą ir laisvę bei sukeldama fizinį skausmą mažamečiam savo sūnui, šis surištomis rankomis ir kojomis bandydamas eiti pargriuvo. E. G., fiziškai, emociškai, psichosocialiai, kultūriškai ir pedagogiškai neprižiūrėdama sūnaus ir jį apleisdama, sukėlė mažamečiui N. G. emocinę (dėmesio, meilės ir globos) bei bazinių (pakankamos mitybos) poreikių deprivaciją, dėl to jis negalėjo namuose jaustis saugiai, dėl to nesunkiai sutriko jo sveikata sutrikus adaptacijai bei vyraujant kitiems emocijų sutrikimams (F43.23). Šis N. G. sveikatos sutrikimas dėl sistemingo traumavimo ir gniuždymo, nepriežiūros ir netinkamo elgesio tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su E. G. veiksmais, tai atitinka nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą, taip ji nesunkiai sužalojo ir susargdino mažametį savo šeimos narį – sūnų N. G.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintosios E. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad, priešingai negu nurodo pirmosios instancijos teismas, BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyta veika prieš N. G. buvo padaryta. Šiame baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas – yra ne tik objektyviai nustatyti specialisto išvada Nr. G3066/2017(02), berniuko sumušimo žymes aiškiai matė ir jo lankyto darželio auklėtojos, direktorė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė bei pirminę apžiūrą atlikęs budintis gydytojas, be to, mažamečio išsakytus žodžius apie mušimą (o ne kitokį patirtų sužalojimų pobūdį) bei jo elgesį (rodytas skaudamas kūno vietas) detaliai dienoraštyje užfiksavo ir teisiamojo posėdžio metu papasakojo N. G. laikinoji globėja. Atsižvelgdamas į tai, kad netinkamus auklėjimo metodus galėjo naudoti tiek E. G., tiek jos sugyventinis J. J. ir nėra objektyvios galimybės nustatyti, kuris konkrečiai padarė N. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, kairiame šone, sėdmenyse ir kairėje šlaunyje, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog E. G. padarė šią jai inkriminuotą veiką. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria E. G. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas pakeitė, nurodydamas kitą išteisinimo pagrindą – BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą.

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad E. G. nepagrįstai išteisinta pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Šio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodomos aplinkybės, kad pati E. G. viso proceso metu savo kaltę neigė, mažametis buvo reguliariai vedamas pas gydytojus, vaiko motina domėjosi jo ugdymo pasiekimais, dalyvavo grupės susirinkimuose ir pan., be to, berniukui nebuvo nustatyta raidos pažeidimų, jo kūno masės indeksas (KMI) atitiko normos ribas, nenusveria ekspertizės akte užfiksuotos informacijos ir eksperčių duotų paaiškinimų teisme, taip pat kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų. E. G. priešingas teisei elgesys pasireiškė netinkamu vaiko auklėjimu (ydinga taikomų bausmių sistema, nepakankama priežiūra, dėmesio vaiko poreikiams stoka), žalingu jo psichiniam, fiziniam, dvasiniam bei emociniam vystymuisi, fiziniu poveikiu. N. G. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas – adaptacijos sutrikimas, vyraujant kitiems emocijų sutrikimams (F 43.23), tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su E. G. motinystės įgūdžių stoka, jos netinkamu elgesiu. Ištirti įrodymai patvirtina, kad išteisintoji piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždė mažametį savo sūnų, suvokdama, jog vaiko mušimas, visavertės mitybos neužtikrinimas, nepakankamas turimų sveikatos problemų sprendimas kelia pavojų jo fizinei būklei, o mažamečio lavinimo, bendravimo, žaidimų su juo stoka, motiniškų jausmų nerodymas gniuždo jį psichologiškai, tačiau savo elgesio nekeitė, kol nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tai rodo, kad ji norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

4. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiojo N. G. įgaliotos atstovės advokatės R. G. B. pareikšto civilinio ieškinio suma – 1000 Eur – dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo naudai dėl jo patirtų fizinių bei psichinių kančių yra pagrįsta ir proporcinga atliktų neteisėtų, pavojingų veiksmų pobūdžiui bei apimčiai.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistosios E. G. gynėjas advokatas R. Mazurovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisyklių, įtvirtintų BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalyse ir 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Šis teismas visus bylos įrodymus vertino tik iš kaltinimo pozicijų, darydamas išvadas, vadovavosi išimtinai kaltinamojo akto motyvais, nekreipdamas dėmesio į E. G. teisinančius įrodymus, byloje esančių prieštaravimų nepašalino, kilusias abejones aiškino ne nuteistosios, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai, taip pažeisdamas in dubio pro reo principą. Toks abejonėmis grįstas nuosprendis yra ydingas; neišsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas turėjo tiesioginę įtaką nuteistosios teisėms. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, nepagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistosios veiksmų ir nukentėjusiajam konstatuoto sveikatos sutrikdymo. Nebuvo laikytasi šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.

5.2. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra nė vieno patikimo ar nuoseklaus įrodymo (liudytojų parodymų), patvirtinančio, kad E. G. atliko veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip fizinis ar psichologinis smurtas prieš nukentėjusįjį. Pati kaltinamoji viso bylos proceso metu savo kaltę neigė, mažametis buvo reguliariai vedamas pas gydytojus, vaiko motina domėjosi jo ugdymo pasiekimais, dalyvavo grupės susirinkimuose ir pan., be to, berniukui nebuvo nustatyta raidos pažeidimų, jo kūno masės indeksas (KMI) atitiko normos ribas.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai konstatavo, kad nuteistoji fiziškai, emociškai, psichosocialiai, kultūriškai ir pedagogiškai neprižiūrėjo sūnaus ir jį apleido, sukėlė jam emocinę (dėmesio, meilės ir globos) bei bazinių (pakankamos mitybos) poreikių deprivaciją, dėl to jis negalėjo namuose jaustis saugiai. Tokios išvados yra niekuo nepagrįstos, subjektyvios ir neįrodytos. N. G. niekada neparodė, kad prieš jį buvo naudojamas smurtas. To jis nenurodė net ir tada, kai apklausiant tyrėjams jam buvo užduotas menamas klausimas apie mušimą diržu. Per apklausą, dalyvaujant vaiko teisių specialistui ir psichologui, N. G. davė parodymus apie gerus santykius su motina ir teigė, kad namuose prieš jį smurtas nenaudojamas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė minėtais parodymais, teigdamas, kad šie negali būti absoliutinami, N. G. nebuvo galimybės apklausti, laikantis įstatyme nustatytų procedūrų.

5.4. Kaltinimas byloje iš esmės grindžiamas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu ir liudytojos Ž. M. parodymais. Teismas neobjektyviai įvertino šios liudytojos vestą dienoraštį, juo paremtus jos parodymus ir nepagrįstai pripažino juos patikimais ir objektyviais įrodymais. Būtent iš dienoraščio ir kilo kaltinimas E. G. dėl konkrečių veikų (dėl mušimo diržu ir surišimo lipniąja juosta) padarymo. Dienoraščio turinys abejotinas, tikėtina, kad jis buvo ne „vedamas“, bet „kuriamas“, jame nurodytų aplinkybių N. G. niekada nepatvirtino. Dienoraštis atskleidžia, kaip atkuriama „neišsivysčiusio“ vaiko raida, gebėjimai. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiką neįmanoma padaryti, kad visos žinios ir įgūdžiai vaikui būtų suteikti šeimoje, būnant pas krikšto tėvus. Vaikas nuolat buvo stebimas gydytojų, vedamas į darželį ir nė viename dokumente nėra užfiksuotas jo raidos atsilikimas, jo apleidimas, smurtavimas prieš jį ar kokių nors bazinių poreikių nepatenkinimas.

5.5. Vertindamas liudytojos Ž. M. parodymus, teismas neatsižvelgė į tai, kad ji suinteresuota bylos baigtimi – juk ji rezonansinėje byloje iškėlė tokius reikšmingus faktus, atsiskleidė kaip puiki laikinoji globėja. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuota, jog liudytojos mažametis sūnus per „Facebook“ paskyrą naudojasi tinklapiais, kurie gali būti prieinami tik asmenims nuo 18 metų. Kyla klausimas, ar ji tinkamai atliko globėjos ir motinos pareigas. Sykį N. G. į pasimatymą su motina buvo atvestas su mėlynėmis, bet šiuo atveju, priešingai nei E. G., pakako paaiškinimo, kad jis užsigavo pats. Taip teismas subjektyviam įrodymui suteikė objektyvumą net nesigilindamas į tai, kad bylos nagrinėjimo metu liudytoja Ž. M. pildė savo parodymus, nurodė naujas kaltinimui „svarbias“ aplinkybes, kurių dienoraštyje nebuvo fiksuota. Todėl akivaizdu, kad toks dienoraštis negali būti vertinamas kaip objektyvus ir neginčijamas įrodymas, kuriuo gali būti grindžiamas kaltinimas ar ekspertų išvados.

5.6. Apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos ir ekspertizės aktu, kurio aprašomojoje dalyje nepateikta jokio kritinio situacijos vertinimo, t. y. liudytojos Ž. M. parodymai ir jos vestas dienoraštis yra pateikiami kaip neginčijami faktai. Ekspertėms nekilo abejonių dėl jų pateiktų išvadų net ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kai paaiškėjo naujų aplinkybių, kad mažamečiui nebuvo nustatyta jokių bazinių poreikių pažeidimų, psichinių ar emocinių sutrikimų iki jo paėmimo iš šeimos. Atliekant ekspertizę nebuvo vertinta, kad N. G. nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 24 d. buvo paguldytas į ligoninę ir ten laikomas vienas, kad nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. jis buvo perduotas laikinosios globėjos šeimai, atskirtas nuo savo motinos, brolio ir sesers, kad nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2018 m. gegužės mėnesio jis negalėjo bendrauti su motina. Buvo vertinami tik liudytojos Ž. M. parodymai, bet nevertinti E. G., N. G. močiutės ir jo krikšto tėvų parodymai, kurie suteikė reikšmingų žinių apie N., jo aktyvumą, raidą, apie jo būklę iki paėmimo iš šeimos ir grąžinus į šeimą. Kaip minėta, atliekant ekspertizę, N. G. buvo užduodami menami klausimai apie mušimą diržu ir kitokio smurto naudojimą, tai akivaizdžiai rodo išankstinį šališką nusistatymą.

5.7. Kelia abejonių dėl tyrimo objektyvumo ir padaryta išvada dėl netinkamos vaiko mitybos, kuri grindžiama globėjos dienoraščio įrašu apie vaiko valgumą patekus pas globėją. Nekreipta dėmesio į tai, kad savaitę prieš tai N. G. gulėjo ligoninėje. Taigi ekspertai išvadas grindė subjektyviu įrodymu – Ž. M. dienoraščiu, ignoruodami kitus bylos įrodymus – vaiko apklausą, medicininius dokumentus, taip pažeisdami eksperto pareigą pagal kompetenciją pateikti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129-495/2020 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas prokuroro kasacinį skundą dėl BK 163, 138 straipsniuose nurodytų veikų, konstatavo, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015), todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai nesirėmė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu ir ekspertizę atlikusių eksperčių paaiškinimais dėl nukentėjusiajai padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nurodydami, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad D. K. ir A. K. sistemingai ilgą laiką piktnaudžiavo tėvų teisėmis ir pareigomis.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte N. G. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas – adaptacijos sutrikimas, vyraujant kitiems emocijų sutrikimams (F 43.23), – tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su E. G. motinystės įgūdžių stoka, jos netinkamu elgesiu. Nėra jokio pagrindo teigti, kad adaptacijos sutrikimas N. G. išsivystė jam augant šeimoje. Byloje nėra duomenų dėl netinkamų E. G. veiksmų. Kaip minėta, N. G. ilgą laiką buvo atskirtas nuo šeimos – brolio, sesers, motinos, negalėjo su jais bendrauti. Tyrimas dėl šių aplinkybių nebuvo atliktas.

5.9. Teismas be jokio pagrindo kritiškai įvertino N. G. močiutės J. R. ir jo krikšto tėvų J. B. ir S. B. parodymus, kad vaikas pagal savo amžių vystėsi normaliai, jokių traumuojančių įvykių namuose nebuvo patyręs, buvo mandagus, smalsus, judrus, tvarkingai aprengtas, turėjo pakankamai žaislų. Iš nustatytų duomenų matyti, kad nukentėjusysis dažnai būdavo pas savo krikšto tėvus, todėl jų suteikti duomenys yra reikšmingi. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad J. R. su anūku bendravo retai.

5.10. Nors E. G. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, šis kaltinimas glaudžiai siejasi su faktais dėl fizinio smurto panaudojimo. Teismo medicinos ekspertas teismo posėdyje paaiškino, kad sužalojimai nukentėjusiojo kūne galėjo atsirasti tiek suduodant jam smūgius, tiek jam pačiam atsitrenkiant į tam tikrus paviršius. Kaip liudytojos apklaustos vaikų darželio darbuotojos patvirtino, kad N. G. yra judrus vaikas, darželyje buvo prasiskėlęs antakį. E. G. taip pat visada nuosekliai teigė, kad sūnus labai aktyvus, namuose daug inventoriaus sportuoti, prieš pat pradedant ikiteisminį tyrimą jis bandė nučiuožti nuo laiptų pripučiamu ratu. Į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio, formaliai nurodydamas, kad tai tėra gynybinė E. G. versija. Teismas padarė nepagrįstą ir nelogišką išvadą, kad E. G. siekė nuslėpti sūnaus sužalojimo faktą, – byloje nustatyta, kad nuteistoji galėjo sūnaus dar neleisti į vaikų darželį, tačiau pati paėmė pažymą, kad jis yra pasveikęs.

5.11. Dar labiau kelia abejonių apeliacinės instancijos teismo išvados objektyvumas dėl N. G. įtariamos hemoraginės būklės, trombocitopatijos. Iš medicininių dokumentų išrašo (siuntimo) matyti, kad N. G. buvo apžiūrėtas 2019 m. lapkričio 12 d., diagnozė – hemoraginė būklė, nepatikslinta; įtariama trombocitopatija. Ši liga pasireiškia tuo, kad asmens kapiliarai yra labai arti odos, todėl dėl mažiausio susitrenkimo atsiranda mėlynių. Teismas konstatavo, kad remtis šia nepatvirtinta diagnoze nėra pagrindo, kad pati E. G. nesiėmė jokių priemonių, taip perkeldamas įrodinėjimo pareigą nuteistajai.

5.12. Byloje yra duomenų, kad N. G. nebuvo vienintelis vaikas, augęs šeimoje. Jis augo kartu su broliu ir seserimi, tačiau tyrimo metu negauta jokių duomenų apie kokius nors jų teisių pažeidimus. Nei ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, nei apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kodėl būtent prieš N. buvo naudotas smurtas (jei toks apskritai buvo) ir kodėl kitiems vaikams nekilo joks pavojus ir prieš juos nebuvo smurtaujama ar piktnaudžiaujama tėvų teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino šių nuteistosios ir jos gynėjo argumentų.

5.13. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes nuosprendyje rėmėsi E. G. parodymais, fiksuotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose ji nurodė, kad 2017 m. spalio mėnesio pirmoje pusėje buvo toks incidentas, kai N. G. tampė seseriai Karolinai už plaukų, todėl ji pliaukštelėjo N. per pirštus. Kai sūnus skriaudžia jaunesniąją seserį, pargriauna ją ar pan., tuomet ji atlieka N. tokį patį veiksmą, kaip šis seseriai. Šie parodymai nebuvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra patvirtinti kitų įrodymų, todėl jais remtis nebuvo galima. Be to, E. G. nagrinėjant bylą paaiškino, kad jos prisipažinimą lėmė tai, jog ji norėjo kuo greičiau atgauti iš šeimos paimtą vaiką, dėl to lengvabūdiškai pripažino, esą yra naudojusi smurtą prieš jį. Savaime asmens pripažinimas kaltės dėl jam inkriminuotos veikos padarymo negali būti vertinamas atskirai nuo kitų įrodymų ir jam negali būti suteikiama svarbesnė reikšmė nei kitiems įrodymams.

5.14. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, tai teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

5.15. Visos pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas. Nepaisydamas to, kad BPK normos reikalauja įvertinti ne atskirus įrodymus, o jų visumą, šis teismas išsirinko apkaltinamajam nuosprendžiui tinkamus įrodymus, o visus kitus, net paties nukentėjusiojo, parodymus atmetė formaliais teiginiais, kad jie negali būti absoliutinami, kad tai gynybinė versija, kad taip siekiama padėti E. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės,

5.16. Šiuo atveju svarbus dar vienas faktas: Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi E. G. buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas nuo 2017 m. gruodžio 6 d. gyventi skyrium su sūnumi N. G. Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartimi ši nutartis palikta galioti. Pastarąjį sprendimą priėmė teisėja D. Giačaitė. Šia nutartimi E. G. buvo apribotos teisės ne tik bendrauti, bet ir matyti savo mažametį sūnų. Vėliau, Kauno apylinkės teismui atsisakius pratęsti šios kardomosios priemonės terminą, būtent ši teisėja paskirta nagrinėti Kauno apylinkės prokuratūros skundą, kuriuo prašoma panaikinti nutartį, pašalinusią kliūtį E. G. ir sūnui bendrauti. Nepaisydama E. G. gynėjo iškelto galimo šališkumo klausimo, teisėja išnagrinėjo skundą ir jį tenkino.

5.17. Ikiteisminio tyrimo metu daugiau kaip pusei metų atskyrus motiną ir vaiką, buvo pažeisti ne tik nuteistosios, bet ir jos mažamečio sūnaus interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 33 straipsnyje nustatyta, kad pagrindinis visuomenės institutas, kuriame vaikas gyvena ir kuris užtikrina vaiko apsaugą ir vystymąsi, yra vaiko biologinė šeima. To paties straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodyta, kad atsiradus vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniams bei rizikos veiksniams, susijusiems su vaiko tėvais ir jų santykiais su vaiku, kai nėra pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, prioritetas taikomas vaiko išsaugojimui šeimoje, teikiant vaikui ir jo tėvams šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka prevencinę ir (ar) kompleksinę pagalbą; tik nepavykus prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis bei priemonėmis išsaugoti vaiko jo biologinėje šeimoje, vaikas paimamas iš jos, nustatant jam laikinąją globą (rūpybą), o jeigu ir tai neperspektyvu, vaikui nustatoma nuolatinė globa (rūpyba) arba jis įvaikinamas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju nebuvo imtasi jokių prevencinių priemonių, vaikas paimtas iš šeimos pažeidžiant minėtus įstatymo reikalavimus. Taip pat nebuvo vadovautasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. Byloje Jovanovic prieš Švediją savo sprendime, vertindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimą, EŽTT akcentavo, kad vaiko perdavimas globai turėtų būti laikomas laikina priemone ir šios priemonės taikymas turėtų būti sustabdytas, kai tik aplinkybės leidžia tai padaryti, o 2003 m. sausio 14 d. sprendime byloje K. A. prieš Suomiją pažymėjo, kad biologinių tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimo ribojimai ir atitinkamų institucijų šių ribojimų nepakankamas peržiūrėjimas labiau prisidėjo prie trukdymo galimam šeimos susijungimui, negu padėjo jam. Griežti šeimos teisės lankyti vaikus ribojimai atspindi institucijų tikslą sutvirtinti ryšius tarp vaikų ir globėjų, o ne suvienyti pradinę šeimą.

5.18. Taigi nuo ikiteisminio tyrimo pradžios tyrimas buvo atliekamas šiurkščiai pažeidžiant BPK normas. E. G. buvo paskirta kardomoji priemonė, uždraudžianti ne tik bendrauti su vaiku, bet ir jį matyti. Ši kardomoji priemonė buvo paskirta net ne teismo, kaip tai nustatyta BPK. Šias klaidas taisė pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinės instancijos teismas visada palaikydavo nepalankią poziciją, net ir tais atvejais, kai buvo prašoma klausimą perduoti spręsti kitam teisėjui. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus Kauno apygardos teismo teisėjų veiksmus, akivaizdu, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas E. G. bylą apeliacine tvarka, buvo šališkas.

5.19. Kadangi E. G. nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, civilinis ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Tačiau, net ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, nukentėjusiojo įgaliotosios atstovės pareikštas civilinis ieškinys negalėjo būti patenkintas. Patenkindamas šį civilinį ieškinį, apeliacinės instancijos teismas sukūrė paradoksalią situaciją – neturtinė žala yra priteista iš E. G. ir kartu ji paskirta šių lėšų tvarkytoja. Nukentėjusysis šiuo metu gyvena su E. G., ji juo rūpinasi ir jį prižiūri, yra atsakinga už visų jo poreikių tenkinimą, todėl ieškinio tenkinimas yra visiškai nelogiškas, nors ji ir yra paskirta uzufrukto teise šių lėšų tvarkytoja.

5.20. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti civilinį ieškinį, visiškai neatsižvelgė į kitų toje pačioje šeimoje augančių trijų mažamečių vaikų interesus, jie šiuo atveju akivaizdžiai nukentėtų, nes vieno iš vaikų interesai yra iškelti aukščiau už kitų vaikų teisėtus interesus ir poreikius. Tokio civilinio ieškinio patenkinimas nukreiptas ne į vaiko teisių gynimą ar jų atkūrimą, o į jo teisių išskyrimą prieš kitus šeimos narius, nesant tam pagrįsto teisinio pagrindo. Tokia praktika pažeidžia Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą vaiko teisių prioritetą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistosios E. G. gynėjo advokato R. Mazurovo kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus

7. Nuteistosios gynėjas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodo, kad išvados dėl E. G. kaltės padarius BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose nurodytas nusikalstamas veikas grįstos prielaidomis, padarytos neištyrus bylos įrodymų visumos, ignoruojant nuteistąją teisinančius įrodymus, taip pažeidžiant įrodymų vertinimą ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nustatęs priežastinį ryšį tarp nuteistosios veiksmų ir nukentėjusiajam konstatuoto sveikatos sutrikdymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, – užtikrina baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios įrodinėjimą.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

10. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nustatęs, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ir įrodymus yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, savo nuosprendyje turi išdėstyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Visais atvejais teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimamų sprendimų argumentavimu.

11. Nagrinėjamoje byloje dėl E. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas E. G. pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus išteisino kaip nepadariusią veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius bylos įrodymus, ją nuteisė.

12. Teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl E. G. kaltumo padarė klaidingas išvadas, jas grindė vienpusišku, fragmentišku atskirų bylos įrodymų vertinimu, įrodymų nevertino kaip visumos, kaip to reikalaujama pagal BPK normas, tai sukliudė šiam teismui priimti teisingą sprendimą.

13. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.

14. Pažymėtina, kad tėvai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Sprendžiant, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2016">2K-277-788/2016</a>). Lietuvos Respublikos įstatymai už netinkamą tėvų ir kitų vaiko atstovų savo teisių ir pareigų įgyvendinimą nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 72, 73, 74 straipsniai). Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį.

15. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Vaiko palikimo ilgą laiką be priežiūros požymis sistemingumo nereikalauja. Pažymėtina, kad terminas „ilgas laikas“ turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į vaiko amžių, jo fizinį ir protinį išsivystymą, gebėjimą savimi pasirūpinti ir kitas aplinkybes. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUzLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-553-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-553-942/2015">2K-553-942/2015</a>). Nustačius visus būtinus BK 163 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuoti atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2016">2K-277-788/2016</a>).

16. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus bylos įrodymus, susijusius su E. G. pareikštu kaltinimu pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, t. y. kaltinamosios E. G., jos buvusio kaimyno R. B., nukentėjusiojo N. G. laikinosios globėjos Ž. M., jos sugyventinio D. R., vaikų ligų gydytojos E. V., buvusio E. G. sutuoktinio D. L., Kauno miesto socialinių paslaugų centro darbuotojos R. S., Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės S. M., nukentėjusiojo močiutės J. R., jo krikšto tėvų J. B., S. B. parodymus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, specialistų išvadas Nr. 140-(4011)-IS1-5017, 140-(4011)-IS1-5012 ir padarė išvadą, jog nėra pagrindo remtis nepatikimais ir abstrakčiais išvestiniais įvykiuose nedalyvavusių liudytojų Ž. M. ir D. R., taip pat kitų liudytojų, kurie apie įvykį sužinojo vėliau, iš perpasakojimų, parodymais, o mažamečio N. G. pasakojimai tarpusavyje dėl esminių įvykių aplinkybių subjektyviąja prasme nebuvo neabejotini, kad besąlygiškai ir neginčytinai pagrįstų E. G. kaltę, sukėlus jam nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą. Grindžiant E. G. kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, negalima suabsoliutinti ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų. Tuo remdamasis, nustatęs, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad E. G. sukėlė sūnui nesunkų sveikatos sutrikdymą ir dėl to adaptacijos sutrikimą, vyraujant kitiems emocijų sutrikimams (F43.23), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį dėl byloje nagrinėjamų įvykių, pirmosios instancijos teismas nusprendė vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu ir visas byloje iškilusias abejones aiškinti kaltinamosios E. G. naudai ir dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus ją išteisinti.

17. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuratūros apeliacinį skundą, nesutiko su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo vertinamos aplinkybės nepagrįstai nusvėrė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuotą informaciją, eksperčių teisme duotus paaiškinimus, laikinosios globėjos Ž. M. parodymus, jos dienoraštyje užfiksuotą informaciją, liudytojų Ž. M. sūnaus D. M. ir jos sugyventinio D. R. parodymus.

18. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs bylos įrodymus, pripažino, kad E. G. piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydama savo mažametį sūnų, žiauriai su juo elgdamasi, laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatyto laiko iki 2017 m. spalio 18 d. tiksliai nenustatytą skaičių kartų naudojo prieš sūnų N. G. fizinį ir psichinį smurtą, sistemingai, neva auklėjimo tikslais jį mušdama diržu per sėdmenis, surišdama jam rankas ir kojas lipniąja juosta, taip apribodama jo judėjimą ir laisvę bei sukeldama fizinį skausmą, ir šis surištomis rankomis ir kojomis bandydamas eiti pargriuvo. Dėl emocinės (dėmesio, meilės ir globos) bei bazinių (pakankamos mitybos) poreikių deprivacijos sutriko N. G. adaptacija vyraujant kitiems emocijų sutrikimams (F43.23).

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo metu nėra galimybės konkrečiai nustatyti, kiek kartų prieš N. G. smurtavo patėvis ir kiek kartų – jo motina, vaiko pasakojimai yra persipynę ir labiau akcentuojami tik patys skaudžiausi išgyvenimai, pavyzdžiui, kaip motina jam rankas ir kojas suklijavo lipniąja juosta, kaip mušė diržu, taigi bet kokiu atveju E. G. ne tik kad pati tyčia psichologiškai bei fiziškai smurtaudavo prieš sūnų, bet ir neapsaugojo jo ir nuo netinkamų sugyventinio J. J. taikomų auklėjimo metodų – bausmių. Šiuo atveju E. G. priešingas teisei elgesys pasireiškė netinkamu vaiko auklėjimu, ydinga taikomų bausmių sistema, nepakankama priežiūra, dėmesio vaiko poreikiams stoka, žalingu jo psichiniam, fiziniam, dvasiniam bei emociniam vystymuisi fiziniu poveikiu.

20. Įvertinęs byloje esančius E. G. neigiamai apibūdinančius duomenis, patvirtinančius, kad E. G. nesirūpina pirmagimiais vaikais, informaciją apie 2016 m. gruodžio 17 d. užfiksuotą įvykį, kurio metu E. G. su sugyventiniu neblaivūs miegojo, o mažametis N. G. tuo metu per langą mėtė indus ir kitus daiktus (dėl šio įvykio E. G. buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnį įspėjimu), vaikų darželio auklėtojų 2017 m. spalio 18 d. N. G. kūne užfiksuotus smurtinius sužalojimus, po šio įvykio dėl mažamečio ir jo šeimos pateiktas išvadas, iš kurių matyti, kad E. G. vangiai domėjosi papildomomis pagalbos priemonėmis šeimai, nors tuo metu jau žinojo, kad jos sūnui yra diagnozuotas adaptacijos sutrikimas, vyraujant kitiems emocijų sutrikimams, ir kad jam reikalinga tęsti konsultacijas pas specialistus, išskyrus skambinimą ir teiravimąsi, kaip vaikui sekasi laikinosios globėjos šeimoje, gilesnio rūpinimosi nebuvo, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šie duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog N. G. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas – adaptacijos sutrikimas, vyraujant kitiems emocijų sutrikimams (F 43.23), tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su E. G. motinystės įgūdžių stoka, jos netinkamu elgesiu. Tačiau teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylos medžiagą ir teismų sprendimų turinį, konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta išsamiu teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių vertinimu. Nėra teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių besąlygiškai ir neginčytinai E. G. kaltę, sukėlus N. G. nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą, pagrindžiančių įrodymų, šiai sistemingai ilgą laiką piktnaudžiavus savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis.

21. Teismų praktikoje išaiškinta, kad specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015 ir kt.). Atitinkamai ekspertiniam tyrimui pateikiama medžiaga (duomenys) turi būti išsami, patikima, pakankama, kokybiška ir teisinga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-699/2015), o kaip įrodymą vertinant specialisto išvadą turi būti atsižvelgiama ne tik į turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti specialisto nustatytas aplinkybes, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018). Nors teismų praktikoje nurodoma, kad vien tai, jog formuluodamas tam tikrus ekspertizės akto (specialisto išvados) teiginius ekspertas (specialistas) rėmėsi ir jam pateiktais liudytojų parodymais ar kitais byloje esančiais duomenimis, savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad ekspertas (specialistas), pateikdamas išvadas, peržengė savo kompetencijos ribas ar jais rėmėsi neteisėtai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-73-942/2017), tačiau dėl tokių ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateiktų išvadų pagrįstumo ir įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, atsižvelgdamas į BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. teismas turi įvertinti jų patikimumą, pakankamumą, teisingumą. Todėl byloje konstatavus, kad specialisto tyrimui atlikti pateikti duomenys (pavyzdžiui, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotų liudytojų telefoninių pokalbių duomenys) vėliau nepasitvirtino ir (ar) kėlė pagrįstų abejonių, kurių pašalinti kitomis priemonėmis nepavyko, tokia specialisto išvada byloje nesivadovaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-895/2018). Šių nurodytų taisyklių nebuvo laikomasi apeliacinės instancijos teismui formuluojant išvadas apie specialiųjų žinių pagrindu gautų įrodymų tikrumą, teisingumą ir pakankamumą.

22. Pažymėtina, kad ekspertizės akte užfiksuota, jog, ikiteisminio tyrimo duomenimis, N. G. (gimęs (duomenys neskelbtini)) socialinių globėjų šeimoje apgyvendintas nuo 2017 m. spalio 23 d. Tik atvykęs į šeimą berniukas neskyrė spalvų, nežinojo gyvūnų pavadinimų, neaiškiai kalbėjo, vartojo necenzūrinius žodžius, neturėjo sotumo jausmo, nuolat valgydavo, nepasilikdavo vienas, mušdavosi su kitais vaikais, stebėtos greitos ir dažnos nuotaikų kaitos (greitai supyksta), kurios truko pirmuosius kelis globos mėnesius. Palaipsniui N. G. adaptavosi, pasikeitusioje gyvenamojoje aplinkoje tapo ramesnis, draugiškesnis, susinormalizavo valgymo įpročiai, tačiau iki šiol išlieka periodiškai kylantys pykčio protrūkiai. Tiriamojo vaiko sulėtėjusi raida, jam patekus į socialiai ir emociškai saugią aplinką, sparčiai vystosi ir šiuo metu beveik atitinka bendraamžių raidos normas, t. y. apgyvendinus globėjų šeimoje stebima teigiama vaiko elgesio ir emocijų dinamika. Tuo remiantis, atsižvelgiant į tai, kad sulėtėjusios psichologinės raidos požymiai yra įgyti, o ne įgimti, kad iškėlus vaiką iš rizikos šeimos aplinkos ir apgyvendinus jį saugioje globojančioje aplinkoje stebima teigiama elgesio ir emocijų dinamika, ekspertizės akte konstatuota, kad tai patvirtina, jog nustatyti psichikos sveikatos sutrikimai yra susiję priežastiniu ryšiu su vaiko išgyventais psichotraumuojančiais gyvenimo įvykiais: neadekvačia tėvų priežiūra ir kontrole, netinkamais auklėjimo būdais, problemomis, susijusiomis su įtariama fizine prievarta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios išvados ekspertų buvo padarytos ne tiesiogiai bendraujant su N. G., bet vadovaujantis jo laikinosios globėjos pateiktais duomenimis (dienoraščiu), kurių apeliacinės instancijos teismas nepatikrino BPK nustatyta tvarka. Todėl, nesant tiesioginių tokio vaiko raidos pokyčių stebėsenos duomenų, kurie negalėtų kelti pagrįstų abejonių, teigtina, kad iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų niekaip neišplaukia, kad N. G. konstatuotas adaptacijos sutrikimas, vyraujant kitiems emocijų sutrikimams (F43.23), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su E. G. veiksmais, šiai piktnaudžiaujant savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis, sistemingai (nuo ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatyto laiko iki 2017 m. spalio 18 d.) fiziškai ir psichiškai gniuždant savo mažametį sūnų, žiauriai su juo elgiantis, tiksliai nenustatytą skaičių kartų naudojant prieš sūnų fizinį ir psichinį smurtą, sistemingai, neva auklėjimo tikslais jį mušant. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, sistemingi E. G. veiksmai, pasireiškę fiziniu ar psichiniu smurtu prieš savo sūnų, nepasitvirtino.

23. Tokią išvadą pagrindžia ir kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys, kaip antai liudytojos E. V. parodymai, kuriuose teigiama, kad ji, kaip vaikų gydytoja, nuo pat N. G. gimimo nė karto jo apžiūrų metu nepastebėjo ant jo kūno buvus smurto požymių, taip pat niekada nepasirodė, kad vaikas namuose būtų neprižiūrėtas; N. G. atvedamas pas ją vieną kartą per metus profilaktiškai ir tada, kai suserga. N. G. nepriežiūros ar smurto prieš jį panaudojimo iki 2017 m. spalio 18 d. nepastebėjo ir vaikų darželio „(duomenys neskelbtini)“, kurį N. G. pradėjo lankyti nuo 2017 m. rugsėjo 18 d., direktorė L. M. bei jo lankomos grupės auklėtojos, pats N. G. apie smurtą šeimoje joms nepasakojo. Prieš tai, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 12 d., N. G. lankė lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“. Iš šios ugdymo įstaigos rašto matyti, kad vaiku rūpinosi motina ir jos draugas, motina bendravo su auklėtojomis, domėjosi vaiko ugdymosi pasiekimais, dalyvavo grupės susirinkimuose, visada pranešdavo apie sūnaus ligas ar kitas priežastis dėl neatvykimo į darželį, vaikas visada buvo švarus, tvarkingai aprengtas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nei ugdymo įstaigų darbuotojai, nei gydytojai, pas kuriuos N. G. buvo vedamas reguliariai, nepastebėjo ne tik sistemingo vaiko esminių teisių pažeidimo, bet ir bazinių poreikių neužtikrinimo – N. G. raidos sutrikimų ir jo kūno svorio neatitiktis kūno masės indeksui nebuvo nustatyti. Kaltinime nurodytų būtinųjų inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių E. G. veiksmuose niekaip nepatvirtina ir globėjos Ž. M. parodymai, jos vestas dienoraštis bei Ž. M. sūnaus D. M. ir jos sugyventinio D. R. parodymai.

24. Reikšminga ir tai, kad liudytoja Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė S. M. parodė, jog ji su E. G. šeima dirba nuo 2017 m. spalio 19 d., kai iš šeimos buvo paimtas E. G. sūnus ir 2017 m. spalio 23 d. jam buvo paskirta laikinoji globa, o 2017 m. spalio 23 d. buvo nuspręsta įrašyti E. G. šeimą į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, nes N. G. buvo nustatyta laikinoji globa, o 2017 m. spalio 27 d. Kauno rajono socialinių paslaugų centro sprendimu buvo nuspręsta E. G. teikti socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas. Specialistų teikiama visapusiška pagalba turėjo teigiamą įtaką E. G. poelgiams bei mąstysenai, N. G. yra grąžintas biologinei motinai nuo 2019 m. birželio 25 d., socialinių paslaugų teikimas E. G. šeimai yra nutrauktas.

25. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė šiais motyvais – E. G. priešingas teisei elgesys pasireiškė netinkamu vaiko auklėjimu (ydinga taikomų bausmių sistema, nepakankama priežiūra, dėmesio vaiko poreikiams stoka), žalingu jo psichiniam, fiziniam, dvasiniam bei emociniam vystymuisi, fiziniu poveikiu. N. G. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas – adaptacijos sutrikimas, vyraujant kitiems emocijų sutrikimams (F 43.23), tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su E. G. motinystės įgūdžių stoka, jos netinkamu elgesiu. Ištirti įrodymai patvirtina, kad išteisintoji piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždė mažametį savo sūnų, suvokdama, jog vaiko mušimas, visavertės mitybos neužtikrinimas, nepakankamas turimų sveikatos problemų sprendimas kelia pavojų jo fizinei būklei, o mažamečio lavinimo, bendravimo, žaidimų su vaiku stoka, motiniškų jausmų nerodymas gniuždo jį psichologiškai, tačiau savo elgesio nekeitė, kol nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tai rodo, kad ji norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada dėl E. G. veikos atitikties jai inkriminuotiems straipsniams yra netinkama ir ydinga keliais aspektais.

25.1. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas išteisinamąjį nuosprendį E. G. dėl veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nurodė, kad kadangi netinkamus auklėjimo metodus galėjo naudoti tiek E. G., tiek jos sugyventinis J. J. ir nėra objektyvios galimybės nustatyti, kuris konkrečiai padarė N. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, kairiame šone, sėdmenyse ir kairėje šlaunyje, darytina išvada, kad neįrodyta, jog E. G. padarė šią jai inkriminuotą veiką. Tačiau tas pačias aplinkybes vertindamas dėl veikų, nurodytų BK 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, teismas jau padarė priešingą išvadą, nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad minėtą sveikatos sutrikdymą lėmė tiek E. G., tiek J. J. veiksmai. Ekspertės teisme, tvirtindamos savo išvadas, nurodė, kad nebuvo įmanoma atskirti, kurio iš jų ir kokie veiksmai sukėlė konkrečius padarinius – t. y. adaptacijos sutrikimą, vyraujant kitiems emocijų sutrikimams (F 43.23).

25.2. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš esmės E. G. apeliacinės instancijos teismo yra pripažinta kalta už netinkamą vaiko auklėjimą (ydingą taikomų bausmių sistemą, nepakankamą priežiūrą, dėmesio vaiko poreikiams stoką), kuris niekaip negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, jei nėra lydimas kitų veiksmų, kurie leidžia spręsti apie jo pavojingumą, t. y. ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką, į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2016">2K-277-788/2016</a>). Tačiau byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų be pagrįstų abejonių spręsti apie sistemingą fizinių auklėjimo priemonių naudojimą, psichologinį gniuždymą ar pan. Kaip minėta, šie bylos duomenys yra grįsti tik laikinosios globėjos vesto dienoraščio įrašais ir jos parodymais, kurių iš esmės nepatvirtina kiti byloje surinkti ir teismų tirti bei vertinti duomenys. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šias teismų praktikos taisykles vėlgi ignoravo.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas E. G. dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, netinkamai įvertino bylos įrodymus, neįvertino įrodymų kaip visumos (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 163 straipsnio ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktų – pritaikymą. Dėl to ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir dėl šios dalies paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.

27. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. G. nuteisimo naikinama, dėl nuteistosios gynėjo advokato kitų kasacinio skundo argumentų, kaip nebeaktualių, nebepasisakoma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pakeistas Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendis – panaikinta jo dalis, kuria E. G. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, ir dėl šios dalies priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis – E. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, taip pat nuosprendžio dalį dėl bausmių paskyrimo ir civilinio ieškinio ir dėl šių dalių palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendį.

Likusią Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė