A. I. pagal BK 149 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-160-495/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04873-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.1;

2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistojo A. I. gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui (Pavel Borkovski),

nukentėjusiajai A. G., jos atstovui advokatui Dariui Katauskui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu A. I. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusios A. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio dalis dėl A. I. išteisinimo ir civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto panaikinta.

A. I. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. vasario 2 d. iki 2020 m. rugpjūčio 19 d.

Priteista iš A. I. nukentėjusiajai A. G. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. I. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą ir atimdamas galimybę priešintis, išžagino nukentėjusiąją A. G. tokiomis aplinkybėmis: jis 2020 m. vasario 2 d. apie 16 val. miške, esančiame prie namo (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja A. G. prieš jos valią, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 4,19 promilės etilo alkoholio), panaudojęs prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą – sugriebęs nukentėjusiajai už kaklo, nutempė ją į mišką, ten, laikydamas dešine ranka nukentėjusiąją už striukės, kaire ranka nusmaukęs žemyn savo kelnes ir kelnaites, liepė nukentėjusiajai atsigulti ant žemės, o jai atsisakius, abiem rankomis suėmęs nukentėjusiąją už abiejų riešų, jėga paguldė ją ant žemės. Nukentėjusiajai gulint ant žemės, užgulė ją savo kūnu, taip atimdamas jai galimybę priešintis, laikydamas nukentėjusiosios dešinį riešą, jėga numovė jai kelnes ir kelnaites, įvedė savo varpą jai į makštį ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Baigęs lytinį aktą, atsistojo ir apsirengė bei, stovėdamas šalia, leido apsirengti nukentėjusiajai. Tęsdamas nusikalstamą veiką, priėjo prie nukentėjusiosios ir pradėjo ją bučiuoti į lūpas, kaklą ir į veido sritį, nukentėjusiajai pasipriešinus ir pradėjus bėgti, pagavęs ir sugriebęs už jos striukės rankovės, pargriovė, suėmęs nukentėjusiąją už abiejų riešų, jėga ją paguldė ir užgulė savo kūnu, taip atėmęs nukentėjusiajai galimybę priešintis, įvedė savo varpą jai į makštį ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Taip A. I. padarė nukentėjusiajai A. G. odos nubrozdinimą ir odos kraujosruvą kairio skruosto apatinėje dalyje, odos kraujosruvą kaklo dešinėje pusėje, įtrūkimą lytinės angos krašte, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas A. I. priimtą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas jam naują apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes. Šis teismas nusprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ne paneigia A. I. nusikalstamą elgesį prieš nukentėjusiąją, tačiau patvirtina, jog lytinis aktas tarp nukentėjusiosios ir A. I. vyko nuteistojo iniciatyva, jam jėga ir fiziniu smurtu atremiant nukentėjusiosios pasipriešinimą ir lytiškai santykiaujant prieš jos valią. Pripažindamas A. I. kaltu ir nuteisdamas dėl nukentėjusiosios A. G. išžaginimo, apeliacinės instancijos teismas taip pat iš dalies patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisingą išteisinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, priimdamas kasatoriui naują apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nes nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nepatikrino įrodymų sąsajumo, leistinumo, pakankamumo, jų tarpusavio ryšio, neįvertino įrodymų visumos, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą bei teisę į teisingą teismą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės vieninteliais nuteistojo kaltės įrodymais laikė nukentėjusiosios A. G. parodymus, kuriems suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, lyginant su nuteistojo parodymais ir kitais byloje esančiais įrodymais, ir specialisto išvadą, kurioje nustatyti nukentėjusiajai padaryti kūno sužalojimai. Tačiau teismas savo išvadų dėl nuteistojo kaltumo nepagrindė, nemotyvavo, jį teisinančius įrodymus ignoravo, o nuteistojo kaltę tiesiog preziumavo. Kasatorius, analizuodamas prieštaravimus tarp nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apie anksčiau jos turėtus lytinius santykius su nuteistuoju, nuteistojo prieš ją panaudotą prievartą, šaukimąsi pagalbos ir pan., teigia, kad nukentėjusioji sąmoningai davė melagingus parodymus, o apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios parodymų neatitikimai yra neesminiai, yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos medžiagai. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiosios parodymai dėl jos išžaginimo aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštaringi ir abejotini, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas abejonių nepašalino ir padarė priešingą išvadą, kad būtent nuteistojo parodymai buvo nenuoseklūs. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė iš esmės tik dėl vienos nuteistojo nurodytos neesminės aplinkybės, kad nukentėjusioji pati pasiūlė jam susitikti miške. Tačiau, pripažindamas, kad šią aplinkybę paneigia kiti byloje esantys įrodymai, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, dėl kokių priežasčių nukentėjusioji žiemos metu buvo išėjusi į lauką su šlepetėmis, netinkamai, neobjektyviai vertino liudytojo N. S. parodymus, nesilaikė teismo nešališkumo, rungimosi principų ir ignoravo tai, kad nukentėjusiosios parodymai apie nuteistojo prieš ją panaudotą prievartą nuo pat pradžių buvo neteisingi. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiosios parodymus, kad jis sugriebė ją abiem rankomis už kaklo ir pradėjo smaugti, tempė ją, liepė eiti į mišką, kad pamačiusi liudytoją N. S. ji pradėjo šauktis pagalbos ir šis nuteistąjį sudrausmino, paneigia paties liudytojo N. S. parodymai, kurie, priešingai, patvirtina, kad nukentėjusioji pati, be jokios prievartos, savo noru nuėjo į miškelį.

3.3. Kaip tvirtina kasatorius, jis, duodamas parodymus, aiškino, kad su nukentėjusiąja yra pažįstami seniai, jų santykiai buvo geri, jie buvo kaimynai, draugai, sekso partneriai, anksčiau ne kartą turėjo lytinių santykių. Tuo tarpu nukentėjusioji, norėdama šį faktą nuslėpti nuo tėvų, melagingai nurodė, kad įvykio dieną turėjo pirmą lytinį aktą ir, nors lytiškai santykiauti nenorėjo, buvo išžaginta. Įvykio metu nukentėjusioji ir nuteistasis buvo pilnamečiai, veiksnūs asmenys, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tai, kad lytinis santykiavimas vyko tarp anksčiau ne tik artimai pažįstamų, bet ir kartu jau turėjusių lytinių santykių asmenų, nepagrįstai akcentavo jauną nukentėjusiosios ir nuteistojo amžių, kaip neva turintį didelę įtaką jų supratimui bei tarpusavio santykių vertinimui, ir nepagrįstai nusprendė, kad jie dėl savo amžiaus negalėtų būti laikomi sekso partneriais ar asmenimis, kurie suvokia savo jausmų pobūdį. Teismas taip pat nepagrįstai atgrasančiomis, bet ne skatinančiomis su asmeniu lytiškai santykiauti aplinkybėmis pripažino tai, kad pati nukentėjusioji iškvietė policijos pareigūnus, nors iš bylos medžiagos matyti, kad policiją iškvietė nukentėjusiosios tėvas ir ne dėl nukentėjusiosios išžaginimo, o dėl prieš tai kilusio konflikto.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios parodymai ir specialisto išvada paneigia, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti kitomis, negu nurodė nukentėjusioji, aplinkybėmis. Tačiau, kasatoriaus teigimu, sužalojimus nukentėjusiajai galėjo padaryti ir jos tėvai po to, kai ji po lytinio akto su nuteistuoju kartu su seserimi grįžo namo, nes smurtas nukentėjusiosios šeimoje nebuvo retas dalykas. Specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusiajai sužalojimai veido ir kaklo srityje galėjo būti padaryti ranka ir audeklu, tačiau ši išvada nėra kategoriška. Be to, specialisto išvados patikimumu leidžia abejoti teiginys, kad nukentėjusiajai tai buvo pirmi lytiniai santykiai, nors iš bylos medžiagos matyti, kad lytinį gyvenimą ji gyveno jau ilgiau nei ketverius metus. Byloje taip pat liko neišaiškintas nukentėjusiajai nustatyto smulkaus odos nubrozdinimo ir smulkios kraujosruvos kairio skruosto apatinėje dalyje atsiradimo mechanizmas. Liudytojos L. A. parodymai, kad, nukentėjusiajai išėjus iš miško, jos veide jokių sužalojimų nebuvo, paneigia tai, jog minėti sužalojimai galėjo atsirasti dėl nuteistojo panaudoto smurto. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajai nustatyti odos įplyšimai lytinių organų srityje, vertinant kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, patvirtina naudotą prievartą. Antai teismas nusprendė, kad nuteistojo parodymai, jog nukentėjusioji pati rodė iniciatyvą, norėjo lytinio akto, paneigia tokių sužalojimų atsiradimo galimybę. Tačiau, kasatoriaus teigimu, tai, kad nukentėjusioji pati norėjo lytinių santykių, dar nereiškia, jog ji buvo tinkamai jiems pasiruošusi ir dėl to galėjo patirti nustatytus sužalojimus lytinių organų srityje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. I. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

5. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. netinkamai vertino nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, neįvertino įrodymų kaip visumos, neteisingai įvertino A. I. veiksmus ir, pripažindamas jį kaltu dėl A. G. išžaginimo, iš esmės rėmėsi prielaidomis bei nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, nesivadovavo in dubio pro reo principu.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje – teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-7-30-788/2017, 2K-7-66-648/2018 ir kt.).

9. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl A. I. priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra neabejotinų ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų A. I. kaltę, jį dėl kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius byloje surinktus įrodymus ir pripažinęs juos pakankamais A. I. kaltumui pagrįsti, pripažino jį kaltu ir nuteisė.

10. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus patikrinusi abiejų instancijų teismų sprendimus, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, daro išvadą, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl A. I. kaltumo padarė klaidingas išvadas, jas grindė prielaidomis, vienpusišku, fragmentišku atskirų bylos įrodymų vertinimu, įrodymų nevertino kaip visumos, kaip to reikalaujama pagal BPK normas, tai sukliudė šiam teismui priimti teisingą sprendimą.

11. Nagrinėjamoje byloje A. I. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, panaudodamas fizinį smurtą ir atimdamas galimybę priešintis, išžagino nukentėjusiąją A. G..

12. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos – arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2013, 2K-218/2013, 2K-128/2014, 2K-16-895/2016).

13. Byloje abiejų instancijų teismai nustatė ir nėra ginčo dėl to, kad lytiniai santykiai tarp A. I. ir A. G. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo. Tačiau dėl jų pobūdžio, ar jie buvo savanoriški, ar prievartiniai, teismai nusprendė skirtingai. Pažymėtina, kad seksualinės prievartos bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas, šios kategorijos bylose paprastai pagrindinis, o kartais ir vienintelis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiojo parodymai, todėl teismas turi pareigą kruopščiai ir atidžiai juos patikrinti lygindamas juos su kitais įrodymų šaltiniais ir bendrame įrodymų kontekste, įvertindamas jų logiškumą, (ne)prieštaringumą, nuoseklumą viso bylos proceso metu, bendrą įvykio situaciją ir kitas reikšmės turinčias aplinkybes (pvz., kaltinamojo situacijos suvokimą, jo ir nukentėjusiojo elgesį iki įvykio ir po jo ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-458/2020). Tokia situacija susiklostė ir šioje byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. I. neigiant savo kaltę dėl nukentėjusiosios A. G. išžaginimo ir tvirtinant, kad su nukentėjusiąja lytiniai santykiai vyko abipusiu sutarimu, pagrindiniai ir vieninteliai tiesioginiai įrodymai, kuriais jam buvo grindžiamas kaltinimas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, buvo nukentėjusiosios parodymai.

14. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs nukentėjusiosios A. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, palyginęs juos tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais bylos įrodymais (liudytojų N. S., L. A., V. G. ir kt. parodymais, rašytiniais įrodymais), susiejęs įrodymus į vientisą loginę grandinę, padarė motyvuotą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai yra nepatikimi, nenuoseklūs, prieštaringi, jų nepatvirtina kita bylos medžiaga, todėl apkaltinamasis nuosprendis A. I. jais negali būti grindžiamas, o kitų neabejotinų ir neginčytinų A. I. kaltės įrodymų nėra. Antai pirmosios instancijos teismas nustatė tokius esminius prieštaravimus tarp nukentėjusiosios parodymų ir kitų bylos įrodymų: pirma, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad A. I. ją tempė į mišką, grasino, pamačiusi dėdę K. (N. S.) ji pradėjo šauktis pagalbos, o šis A. sudrausmino, taip pat ji šaukė pagalbos, kai nuteistasis atliko lytinį aktą, tačiau teisme nukentėjusioji paaiškino, kad pagalbos nešaukė, A. I. jos nemušė ir negrasino, tik tempė, o nukentėjusiosios parodymus paneigė liudytojas N. S., šis paaiškino, kad į lauką nebuvo išėjęs, tik pro langą matė, kaip A. su mergina normaliai praėjo, jos netempė; antra, nukentėjusioji teigė, kad ji gulėjo ant nugaros, o A. I. ją buvo užgulęs, užspaudęs ranka smaugė, dusino, kad jos sesuo V. lytinio akto nematė, tačiau liudytoja V. G. paaiškino, kad atėjusi į miškelį pamatė, kad A. ir A. glaudžiai gulėjo ant šono, purtėsi, A. buvo apsikabinęs seserį, jos nedusino, be to, liudytoja L. A., kuri matė A. ir V. G. po įvykio grįžtant iš miškelio, paaiškino, kad A. buvo sutrikusi, išsigandusi, pasimetusi, bet ašarų, isterijos, siaubo nebuvo, iš paskos ėjo V. ir ant jos barėsi, pastumdavo, kad greičiau eitų; trečia, nukentėjusioji teigė, kad tuo metu, kai A. I. ją tempė, ji priešinosi, bandė ištrūkti, pabėgti, tačiau daiktiniai ir rašytiniai bylos įrodymai šių nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina, apžiūrint įvykio vietą jokių vilkimo, tempimo, grumtynių pėdsakų nenustatyta, byloje taip pat nėra nė vieno liudytojo, kuris patvirtintų, kad A. I. būtų tempęs nukentėjusiąją ir kad ji priešintųsi, kad savo veiksmais, žodžiais, garsais būtų aiškiai išreiškusi nenorą turėti su nuteistuoju lytinių santykių. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į nukentėjusiosios elgesį po įvykio, kad dėl galimo išžaginimo ji pati į policiją nesikreipė, apie galimą nusikaltimą pranešė jos tėvas, o detaliau apie įvykį pareigūnams papasakojo ir įvykio vietą parodė nukentėjusiosios sesuo V. G.. Šis teismas taip pat nusprendė, kad nukentėjusiosios A. G. parodymų nepatvirtina ir kartu A. I. kaltės dėl nukentėjusiosios išžaginimo neįrodo specialisto išvada dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų, kuri nėra kategoriška, o tik tikėtina.

15. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, tuos pačius byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino skirtingai ir padarė išvadą, kad nukentėjusiosios A. G. parodymai dėl tam tikrų aplinkybių nors ir skiriasi, tačiau dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Taigi apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingą negu pirmosios instancijos teismas išvadą, nuosprendyje turėjo aiškiai nurodyti, kokie, kitaip nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos įrodymai ir kitos aplinkybės neabejotinai patvirtina nukentėjusiosios parodymų teisingumą. Tačiau iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą ir pripažinęs jį neišsamiu, pats nuteistojo A. I., nukentėjusiosios A. G., liudytojų N. S., L. A., V. G. parodymus, specialisto išvadą dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų vertino selektyviai (fragmentiškai) ir vienpusiškai, pasirinktinai išskirdamas ir vertindamas tik tas aplinkybes ir įrodymų dalį, kuri, kaip pažymėjo teismas, paneigia nuteistojo išsakytus teiginius, iš esmės nevertindamas pirmosios instancijos teismo nustatytų prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir kitų bylos įrodymų. Antai nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad liudytojo N. S. parodymai nepatvirtina A. G. teiginių, kad šis liudytojas matė ją su nuteistuoju, kad jį sudrausmino, jog paleistų nukentėjusiąją, tačiau akcentavo tai, kad šio liudytojo parodymai paneigia būtent A. I. parodymus, jog nukentėjusioji viena atėjo pas jį į miškelį. Kartu apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo liudytojų V. G., L. A. parodymus. Liudytoja V. G. paaiškino, kad atėjusi į miškelį pamatė, jog nukentėjusioji ir nuteistasis glaudžiai gulėjo ant šono, purtėsi, nuteistasis buvo apsikabinęs nukentėjusiąją, jos nedusino. Tačiau, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, šios liudytojos parodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino kaip paneigiančių nukentėjusiosios poziciją dėl prievartinio lytinio akto pobūdžio. Priešingai, teismas padarė prielaidomis pagrįstą išvadą, kad liudytojos parodymai nepaneigia aplinkybės, jog pirmasis lytinis aktas įvyko nukentėjusiajai gulint ant nugaros, o tai, kad nuteistasis buvo apkabinęs nukentėjusiąją, nereiškia, jog šie veiksmai nebuvo skirti nukentėjusiajai sulaikyti, kad nepabėgtų ar nesipriešintų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir liudytojos L. A. parodymų apie tai, kad, nukentėjusiajai A. G. einant iš miškelio, iš paskos ėjo V. G. ir ant jos barėsi, pastumdavo, kad greičiau eitų, nesugretino jų su nukentėjusiosios parodymais. Apeliacinės instancijos teismas tinkamos reikšmės neteikė ir pirmosios instancijos teismo nustatytiems prieštaravimams tarp nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų tiek dėl ankstesnių santykių su nuteistuoju A. I. (taip pat ir lytinių), tiek ir dėl nuteistojo jai išsakytų grasinimų, nukentėjusiosios šaukimosi pagalbos, taip pat tempimo, grumtynių su nuteistuoju, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas visas šias aplinkybes ir nustatytus prieštaravimus laikė neesminiais bylos aspektais, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, šis teismas pagrindė jų įrodomąją reikšmę bylos aplinkybėms teisingai nustatyti ir apeliacinės instancijos teismo išvados jų nepaneigia.

16. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas taip pat kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino specialisto išvadą dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų bei ja rėmėsi pripažindamas A. I. kaltu dėl A. G. išžaginimo. Pažymėtina, kad nors dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų ginčo nėra, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, specialisto išvada dėl šių sužalojimų atsiradimo aplinkybių nėra kategoriška, o tik tikėtina. Abiejų instancijų teismai nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus vertino skirtingai, pateikdami savą vertinimą dėl galimo jų susidarymo mechanizmo. Tačiau, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai lytinių organų srityje (gleivinės įtrūkimas lytinės angos krašte) kartu su kitais bylos įrodymais patikimai patvirtina tik faktą, kad nukentėjusioji turėjo lytinių santykių su A. I., tačiau nepatvirtina prievartinio jų pobūdžio. Tuo tarpu nukentėjusiajai nustatyti kiti sužalojimai (odos nubrozdinimas ir odos kraujosruvos ant skruosto bei kaklo), vertinami tiek atskirai, tiek ir kitų bylos duomenų kontekste, nepatvirtina nuteistojo prieš nukentėjusiąją panaudoto fizinio smurto, atimant galimybę priešintis ir lytiškai santykiaujant su nukentėjusiąja prieš jos valią. Nesant kitų objektyvių įrodymų (duomenų) byloje apie nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes, jų pripažinimas A. I. prieš nukentėjusiąją A. G. panaudotų prievartinių veiksmų padariniais yra prielaida.

17. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes įvertinus apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinį, pritartina kasacinio skundo teiginiams ir darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, išsamiai nepatikrino nukentėjusiosios A. G. parodymų patikimumo, tinkamai jų nepalygino su kitais bylos įrodymais, suteikė jiems prioritetą prieš nuteistojo A. I. parodymus ir kitus įrodymus, neatsižvelgdamas į nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, ignoruodamas kitus bylos duomenis (liudytojų N. S., L. A., V. G. parodymus, rašytinius įrodymus) bei nustatytas aplinkybes, ir nepagrįstai jais grindė A. I. kaltę.

18. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

19. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nesant duomenų, galinčių patikimai patvirtinti nukentėjusiosios A. G. ir kartu paneigti A. I. parodymus, nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių ir prieštaravimų dėl A. I. veiksmų prieš nukentėjusiąją, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai juos aiškino kaltinamojo naudai ir teisingai pripažino, kad nebuvo įrodytas būtinasis BK 149 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymis – lytinis santykiavimas su nukentėjusiąja prieš jos valią. Taigi šiuo atveju, bylos įrodymais patikimai nepatvirtinus nukentėjusiosios A. G. versijos dėl prievartinių lytinių santykių ir nepaneigus A. I. versijos dėl savanoriškų lytinių santykių, jam apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nes įrodymus vertino neišsamiai ir vienpusiškai, teikdamas prioritetą tam tikriems įrodymams ar jų daliai, nevertino įrodymų kaip visumos, dalį įrodymų ignoravo, neįvertino prieštaravimų, neatsižvelgė į in dubio pro reo principo reikalavimus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 149 straipsnio 1 dalies – pritaikymą. Todėl apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Dėl proceso išlaidų

21. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. G. atstovas advokatas D. Katauskas kasacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo A. I. jo atstovaujamosios turėtas 350 Eur dydžio išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti ir šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143-696/2017">2K-143-696/2017</a>, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019 ir kt.).

23. Pažymėtina, kad, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, A. I. įgyja išteisintojo procesinį statusą. BPK 106 straipsnyje nėra įtvirtinta galimybė išieškoti iš išteisintojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas. Toks išieškojimas galimas tik tuomet, jei kaltinamas asmuo galutiniu teismo sprendimu pripažįstamas kaltu. Todėl nėra teisinio pagrindo priteisti iš A. I. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį be pakeitimų.

A. I. šioje byloje paleisti iš suėmimo (BPK 309 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjai Pranas Kuconis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Daiva Pranytė-Zalieckienė