G. G. pagal BK 284 str., 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-161-303/2021 Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00203-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 1.2.26.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. A. atstovui advokatui Muradui Bakanui,

išteisintosios G. G. gynėjui advokatui Vytautui Barkauskui,

išteisintosios A. G. gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. A. ir jos atstovo advokato Murado Bakano kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu:

G. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteista laisvės apribojimo bausme vieneriems metams; pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimo bausme vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams dviem mėnesiams. Taip pat paskirti įpareigojimai per vienerius metus atlyginti padarytą turtinę žalą ir būti namuose nuo 24.00 val. iki 6.00 val., jei nebuvimas namuose nesusijęs su darbu.

A. G. pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteista laisvės apribojimo bausme dešimčiai mėnesių; pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimo bausme vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams dviem mėnesiams. Taip pat paskirti įpareigojimai per vienerius metus atlyginti padarytą turtinę žalą ir būti namuose nuo 24.00 val. iki 6.00 val., jei nebuvimas namuose nesusijęs su darbu.

I. M. pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteista laisvės apribojimo bausme dešimčiai mėnesių; pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimo bausme vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams dviem mėnesiams. Taip pat paskirti įpareigojimai per vienerius metus atlyginti padarytą turtinę žalą ir būti namuose nuo 24.00 val. iki 6.00 val., jei nebuvimas namuose nesusijęs su darbu.

Nukentėjusiosios A. A. civilinis ieškinys dėl 1327,68 Eur turtinės žalos priteisimo tenkintas visiškai ir ši suma solidariai priteista iš G. G., A. G. ir I. M..

Nukentėjusiosios A. A. civilinis ieškinys dėl 2121,16 Eur turtinės žalos priteisimo (dėl negautų pajamų) tenkintas iš dalies – nukentėjusiajai iš G. G., A. G. ir I. M. lygiomis dalimis priteista 296,70 Eur negautų pajamų.

Nukentėjusiosios A. A. civilinis ieškinys dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo tenkintas iš dalies – solidariai iš G. G., A. G. ir I. M. nukentėjusiajai priteista 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 332,27 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir ši suma lygiomis dalimis priteista iš G. G., A. G. ir I. M..

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys dėl 2203,04 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir ši suma lygiomis dalimis priteista iš G. G., A. G. ir I. M..

Solidariai iš G. G., A. G. ir I. M. nukentėjusiajai A. A. priteista 2420 Eur proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:

G. G. išteisinta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

A. G. išteisinta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

I. M. išteisinta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiosios A. A. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos, civilinių ieškovų Šiaulių teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civiliniai ieškiniai atmesti.

Prašymai dėl proceso išlaidų priteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nukentėjusiosios A. A. naudai atmesti.

Prokurorės L. M. ir nukentėjusiosios A. A. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. G., A. G. ir I. M. nuteistos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už nusikalstamas veikas, padarytas šiomis aplinkybėmis:

G. G. 2013 m. kovo 11 d. apie 15.00 val. viešoje vietoje – Kurtuvėnų dvaro žirgyno manieže, esančiame Parko g. 6, Kurtuvėnų k., Šiaulių r., negerbdama elementarių moralės bei elgesio normų, matant ir girdint kitiems asmenims ir taip sukeliant jiems neigiamas emocijas, patyčiomis, t. y. išvadindama nukentėjusiąją A. A. žmogaus orumą ir garbę žeminančiais žodžiais, ir įžūliu elgesiu, t. y. spirdama vieną kartą nukentėjusiajai į koją, nuplėšdama nuo veido akinius, tampydama nukentėjusiąją už plaukų bei kumščiu suduodama jai į veidą, tokiu būdu demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Tęsiant nusikalstamą veiką, 2013 m. kovo 11 d., laikotarpiu nuo 15.09 val. iki 15.20 val., viešoje vietoje – Kurtuvėnų dvaro žirgyno arklidžių patalpose, esančiose Parko g. 6, Kurtuvėnų k., Šiaulių r., G. G., A. G., I. M., bendrai veikdamos su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas (toliau – ir kitu asmeniu), akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu įžūliu elgesiu, t. y. kitam asmeniui nukentėjusiąją A. A. sugriebus už plaukų ir iš kiemo įtempus į arklidžių patalpą, arklidėse G. G., A. G., I. M. bei kitam asmeniui bendrai kartu smurtaujant prieš A. A. – kitam asmeniui užlaužus nukentėjusiajai kairiąją ranką ir mušant bei spardant nukentėjusiajai A. A. į nugaros sritį, A. G. primynus dešinę pėdą ir spaudžiant jos dešiniąją ranką, G. G. tampant A. A. už plaukų ir suduodant rankomis smūgius į įvairias kūno vietas, pargriovus nukentėjusiąją ant arklidžių grindų, G. G. ir A. G. mušant nukentėjusiąją rankomis ir spardant, I. M. suduodant gulinčiai nukentėjusiajai du kartus nenustatytu daiktu į nugaros sritį, iš viso bendrais veiksmais suduodamos ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas ir padarydamos jai galvos smegenų sukrėtimą, poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, dešinėje alkūnėje, kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, abiejose šlaunyse, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, kairėje juosmens pusėje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairėje kaktos pusėje, odos nubrozdinimą ir pogleivinę kraujosruvą viršutinės lūpos raudonojoje juostoje, viršutinio žandikaulio abiejų pusių pirmų dantų sumušimą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, G. G., A. G. ir I. M. 2013 m. kovo 11 d. nuo 15.00 val. iki 15.20 val. viešoje vietoje – Kurtuvėnų dvaro žirgyne ir arklidėse, esančiuose Parko g. 6, Kurtuvėnų k., Šiaulių r., veikdamos bendrai grupe su kitu asmeniu, tyčia mušdamos nukentėjusiąją A. A., t. y. G. G. ir kitam asmeniui tampant nukentėjusiąją už plaukų, suduodant smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, kitam asmeniui laužiant nukentėjusiosios kairiąją ranką, A. G. primynus nukentėjusiosios dešiniąją koją ir spaudžiant dešinę ranką, I. M. du kartus suduodant nenustatytu daiktu A. A. į nugarą, taip iš viso bendrai suduodamos ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, padarė jai galvos smegenų sukrėtimą, poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, dešinėje alkūnėje, kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, abiejose šlaunyse, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, kairėje juosmens pusėje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairėje kaktos pusėje, odos nubrozdinimą ir pogleivinę kraujosruvą viršutinės lūpos raudonojoje juostoje, viršutinio žandikaulio abiejų pusių pirmų dantų sumušimą, tai po įvykio sukėlė nukentėjusiajai potrauminio streso sutrikimą, kuris pasireiškė užsitęsusia reakcija į stresogeninį įvykį ir pagal specialisto išvadą atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajai A. A. sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų G. G., A. G. ir I. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingą išvadą dėl G. G. tyčios pažeisti viešąją tvarką, todėl nepagrįstai pripažino ją kalta dėl viešosios tvarkos pažeidimo Kurtuvėnų žirgyno manieže. Teismo vertinimu, nors G. G. gindamasi ir atliko smurtinius veiksmus, šie veiksmai atlikti neperžengiant būtinosios ginties ribų, nes jie buvo atsakas į nukentėjusiosios A. A. pradėtą fizinį smurtą. Išvadą, kad G. G. neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, patvirtina ir tolesni jos veiksmai – pabėgusi nuo A. A. ji prašė kviesti policiją dėl prieš ją panaudoto smurto.

3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje G. G. yra nuteistoji, o kitoje byloje – nukentėjusioji ir šios baudžiamosios bylos yra susijusios su to paties įvykio aplinkybėmis, bei pažymėjo, kad kasacinės instancijos teismas nepritaria tokiai praktikai, kai vieno įvykio aplinkybės yra išskiriamos į atskiras bylas, nes tuomet nustatomos siauresnės nagrinėjimo teisme ribos, o tai trukdo konflikto priežastims, padarytų nusikalstamų veiksmų iniciatyvai, jų dinamikai išsamiai atskleisti, be to, bylose nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas dėl siauresnių nagrinėjimo ribų gali lemti prieštaringas išvadas dėl reikšmingų bylos faktų nustatymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIyLTY5Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-222-697/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-222-697/2015">2K-222-697/2015</a>).

4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios A. A. parodymus, neįvertino nukentėjusiosios draugo (su kuriuo ji kartu gyvena apie dešimt metų) galimo suinteresuotumo bylos baigtimi ir palankumo nukentėjusiajai, jų parodymų visiškai negretino su kitais byloje esančiais įrodymais, nepašalino juose esančių prieštaravimų, taip pat visiškai nepasisakė, kaip vertina liudytojų A. R., D. L. parodymus, nuteistųjų G. G., A. G. ir I. M. nurodytas įvykio aplinkybes, netyrė ir nenustatė, kas inicijavo konfliktą žirgyno arklidžių patalpose ir kas pradėjo konfliktą manieže. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, kad G. G., A. G. ir I. M. veiksmai buvo nukreipti į tai, kad nukentėjusioji būtų sužalota ir tokiais įžūliais veiksmais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Byloje neginčijamų G. G., A. G. ir I. M. kaltės įrodymų, patvirtinančių jas smurtavus prieš nukentėjusiąją A. A. ir tokiais veiksmais padarius viešosios tvarkos pažeidimą, nėra. Be nukentėjusiosios A. A. ir suinteresuoto bylos baigtimi liudytojo V. Š. parodymų, byloje daugiau nesant jokių duomenų, kad G. G., A. G. ir I. M. tyčia ją sužalojo ir tokiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais ir grįsti apkaltinamąjį nuosprendį remiantis iš esmės vien tik jais. Nukentėjusiosios parodymų patikimumu leidžia abejoti ir tai, kad ši viso proceso metu neigė smurtavusi prieš G. G., tvirtindama, kad pati buvo jos užpulta, nors bylos duomenys patvirtina, kad dėl savo nusikalstamų smurtinių veiksmų prieš G. G. A. A. buvo nuteista kitoje baudžiamojoje byloje.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė S. Borščienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad G. G. neteisėti veiksmai – viešosios tvarkos pažeidimas – pasireiškė bendra tyčia padarytais įžūliais veiksmais ir patyčiomis viešoje vietoje – tiek Parko g. 6, Kurtuvėnų kaime, Šiaulių rajone, esančio Kurtuvėnų dvaro žirgyno manieže, tiek vėliau veikiant kartu su A. G. ir I. M. šio žirgyno arklidėse. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas G. G., A. G. ir I. M. veiksmus, šią tęstinę nusikalstamą veiką, kuri susieta su ta pačia vieta, padaryta to paties asmens ir kurią sudarantys neteisėti smurtiniai veiksmai nėra nutolę vienas nuo kito laiko požiūriu, nepagrįstai išskaidė į du epizodus. Vientisą, smurtavimu pasireiškusį įžūlų elgesį, kuriuo buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, teismas dirbtinai kvalifikavo kaip dvi nusikalstamas veikas ir nesant tam pagrindo: 1) dėl nusikalstamos veikos pradinio etapo (epizodas žirgyno manieže) pripažino, kad G. G., smurtaudama prieš A. A., Kurtuvėnų žirgyno manieže veikė būtinosios ginties sąlygomis ir tyčios pažeisti viešąją tvarką neturėjo; 2) vertindamas G. G. smurtavimą prieš A. A., veikiant kartu su A. G., I. M. ir D. G. (asmuo, kuris yra miręs ir byla jam nutraukta) (epizodas žirgyno arklidžių patalpose), konstatavo, kad paimdama už plaukų, tempdama į arklidžių patalpą ir daug kartų suduodama į įvairias kūno vietas A. A. galėjo sužaloti D. G., o G. G., A. G. ir I. M. dalyvavimas padarant šią nusikalstamą veiką nebuvo įrodytas.

5.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas viešosios tvarkos pažeidimo bylose nepritaria tokiai praktikai, kai iš esmės vientisą ir tęstinę nusikalstamą veiką yra siekiama dirbtinai kvalifikuoti kaip du atskirus viešosios tvarkos pažeidimus. Nelaikoma kliūtimi nusikalstamą veiką pripažinti tęstine net ir tuo atveju, kai nustatomas objektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių pasikartojimas, ilgesnis jų padarymo laikas, kaltininkų tyčios neapibrėžtumas ar tolesnių veiksmų išankstinis nesuplanavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-269/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-269/2011">2K-269/2011</a>). Šioje byloje nustatyta, kad tęstinis viešosios tvarkos pažeidimas smurtaujant prieš nukentėjusiąją A. A. buvo padarytas per du kartus: pirmiausia, G. G., konfliktuodama su A. A., viešoje vietoje – manieže, kur buvo pašalinis asmuo – liudytoja A. R. ir bet kada galėjo atsirasti ir kitų asmenų, abipusių muštynių metu tyčiojosi iš A. A. ir smurtavo prieš ją, ir netrukus po to, asmeniui, kuris yra miręs ir byla jam yra nutraukta, įtempus A. A. už plaukų į žirgyno arklidžių patalpas, jau keturiese (G. G., A. G., I. M. ir asmuo, kuris yra miręs ir byla jam yra nutraukta) toliau smurtavo prieš A. A., taip patyčiomis ir įžūliu elgesiu sutrikdė viešąją tvarką ir ne mažiau kaip aštuoniolika trauminių poveikių padarė A. A. nežymų sveikatos sutrikdymą.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad G. G. Kurtuvėnų žirgyno manieže veikė esant būtinosios ginties situacijai, – laikė jos veiksmus atsaku į nukentėjusiosios A. A. pradėtą smurtą. Byloje nebuvo nustatyta, kad A. A. pirmoji panaudojo fizinį smurtą, dėl kurio G. G. būtų įgijusi teisę gintis. Dėl to paties įvykio – konflikto Kurtuvėnų dvaro žirgyne, kilusio 2013 m. kovo 11 d. tarp nukentėjusiosios A. A. ir G. G., – pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo pradėti ir atliekami du savarankiški ikiteisminiai tyrimai, šiose bylose suteikiant konflikto dalyvėms skirtingą procesinį statusą. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašiais atvejais yra suformavęs praktiką, kad ikiteisminis tyrimas dėl vieno įvykio turėtų prasidėti ir vykti vienoje byloje, ir tik tada, kai yra surinkti pagrindiniai bylos įrodymai, jais paneigiama galima būtinosios ginties situacija ir patvirtinamos aplinkybės, kad abi pusės vadovavosi būtent agresyviais, puolamaisiais interesais, baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje tyrimas turėtų būti atskirtas į du atskirus tyrimus, negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju buvo kartojamas procesas, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis), o teismo nuosprendis kiekvienu atveju grindžiamas tik toje baudžiamojoje byloje tiesiogiai ištirtais įrodymais, todėl tai, kad dėl to paties įvykio dėl skirtingų asmenų buvo atliekami atskiri ikiteisminiai tyrimai, savaime nereiškia, kad buvo suvaržytos įtariamųjų ar kaltinamųjų teisės.

5.4. A. A. įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-914/2016 nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl 2013 m. kovo 11 d. apie 15.00 val. viešoje vietoje – Kurtuvėnų dvaro žirgyne padaryto viešosios tvarkos pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip vieną iš pirmosios instancijos teismo pažeidimų priimant apkaltinamąjį nuosprendį įvardijo tai, kad teismas netyrė ir nenustatė, kas buvo žirgyne kilusio konflikto iniciatorius, neatsižvelgė į A. A. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje nustatyta, kad Kurtuvėnų žirgyno manieže tarp A. A. ir G. G. kilęs žodinis konfliktas peraugo į abipuses muštynes. Nors liudytoja A. R. negalėjo nuosekliai prisiminti visų įvykio aplinkybių, teismui pagarsinus jos anksčiau duotus paaiškinimus, ši jų tikrumą patvirtino ir nurodė mačiusi, kad susitikusios manieže A. A. ir G. G. apie 1–2 minutes bendravo ramiai, po to apie 3–5 minutes ji girdėjo jas šūkaujant, o paskui pas ją atbėgo pasibaidęs G. G. žirgas. Liudytoja taip pat nurodė mačiusi, kaip G. G. ir A. A. susikibusios stovėjo viena priešais kitą, stumdėsi, tačiau teigė nemačiusi suduodamų smūgių. Liudytoja taip pat nurodė, kad G. G. gynėsi, o A. A. puolė, tačiau, kaip teigė pati liudytoja, jos matytas vaizdas buvo fragmentinis, nes ji dirbo su žirgu ir ne visą laiką buvo atsisukusi į konfliktuojančias ir besistumdančias moteris. Specialisto išvadomis patvirtinta, kad A. A. yra nustatyti sužalojimai, kurie atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą, ir buvo padaryti ne mažiau kaip aštuoniolika trauminių poveikių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dalis sužalojimų A. A. buvo padaryti pradinėje konflikto stadijoje žirgyno manieže, tačiau juos neteisingai traktavo kaip G. G. padarytus ginantis nuo A. A. užpuolimo. Pirmosios instancijos teisme ekspertas H. Daujotas nurodė, kad paprastai sužalojimai užpuolėjui atsiranda ant plaštakų, krumplių, o ant A. A. plaštakų nebuvo nustatyta jokių sužalojimų. Jie užfiksuoti žaste ir dilbyje. Dilbiuose sužalojimų atsiranda ginantis, užsidengiant nuo smūgio, o ne jį suduodant.

5.5. Nors žirgyno manieže kilęs abipusis konfliktas tarp G. G. ir A. A. turėjo privataus konflikto požymių, pagal visas aplinkybes jis peržengė privataus konflikto ribas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141/2015, 2K-146-511/2016). Šiuo atveju tiek A. A., tiek G. G. veiksmai buvo puolamojo pobūdžio ir turėtų būti pripažinta, kad šios abipusės muštynės buvo pavojingos ne tik pačioms konflikto dalyvėms, bet ir aplinkai bei aplinkiniams. Be to, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Mi00ODkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-62-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-62-489/2015">2K-7-62-489/2015</a>). Šioje baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad Kurtuvėnų dvaro žirgyno manieže kilusiomis abipusėmis muštynėmis (grumtynėmis) tarp A. A. ir G. G. buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka, o ne susidarė būtinosios ginties situacija.

5.6. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl tolesnės viešosios tvarkos pažeidimo eigos, skirtingai vertino nusikalstamos veikos bendrininkių veiksmus, taip pažeisdamas bendrininkų baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (BK 25 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad tuoj po A. A. ir G. G. muštynių Kurtuvėnų dvaro žirgyno manieže, kai G. G. apie jas pranešė kartu su ja į žirgyną atvykusioms A. G., I. M. ir D. G., pastaroji užpuolė A. A. ir paėmusi jai už plaukų iš kiemo įtempė į arklidžių patalpą, ten įvairiais būdais A. A. buvo mušama visų keturių moterų. Bendru užpuolikių sutarimu nukentėjusioji buvo pargriauta ant arklidžių grindų ir toliau mušama, todėl apeliacinio teismo argumentas, kad griuvimo pobūdžio traumavimas neturėtų būti siejamas su įvykiu, yra nepagrįstas. Taip pat negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios A. A. parodymus, neįvertino liudytojo V. Š., kuris yra nukentėjusiosios sugyventinis, galimo suinteresuotumo bei nepagrįstai net nevertinęs atmetė G. G., A. G. ir I. M. parodymus. Aptardamas nusikalstamos veikos bendrininkių veiksmus, apeliacinės instancijos teismas prieštarauja pats sau – pripažindamas, kad po to, kai A. A., išbėgusi į kiemą, skambino savo gyvenimo draugui V. Š., D. G. galėjo ją sužaloti ne tik tempdama į arklidžių patalpą už plaukų, bet ir suduodama smūgius į įvairias kūno vietas, nurodo, kad nukentėjusiosios paaiškinimai apie kitų bendrininkių prieš ją atliktus veiksmus nėra patikimi.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje akcentavo, kad G. G., A. G. ir I. M. viso proceso metu teigė, jog jokių smurtinių veiksmų prieš A. A. neatliko, tačiau vien asmenų, kurie galimai padarė nusikalstamą veiką, kaltės neigimas negali būti pagrindas pripažinti, kad nepakanka duomenų jų kaltei pagrįsti. Tai, kad po pirmojo konflikto žirgyno manieže A. A. toliau buvo mušama, patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios parodymai, bet ir liudytojo V. Š. parodymai, kad jis į įvykio vietą atvyko tuojau po to, kai prašydama pagalbos jam paskambino A. A., o atvykęs pamatė ant arklidžių grindų moterų užgultą A. A., kažkuri iš jų buvo primynusi jai ranką, o kai liudytojas padėjo A. A. atsikelti, šios moterys ir vėl puolė nukentėjusiąją. Specialistų išvados patvirtina, kad nukentėjusiajai buvo suduota ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių į įvairias kūno vietas, jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir jie atitinka įvykio aprašyme nurodytą laiką ir aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas, kad kai kurie A. A. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti dėl griuvimo traumos, taip pat tai, kad kai kuriuos sužalojimus A. A. galimai padarė asmuo, kuris yra miręs ir jam byla nutraukta (D. G.), ir G. G. pradinio konflikto žirgyno manieže metu, nepagrįstai konstatavo, kad A. A. kai kuriuos sužalojimus galėjo patirti ir ne šio įvykio metu. Tiek nukentėjusiosios A. A., tiek liudytojo V. Š. parodymus patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Liudytojos A. R. ir D. L. nurodė girdėjusios triukšmą arklidėse, tačiau paties užpuolimo tvirtino nemačiusios, liudytoja R. U. teigė mačiusi link miestelio nuo žirgyno bėgančią sutrikusią A. A., kurios plaukai buvo sutaršyti taip, kad jos net nepažino, pati padėjo ieškoti A. A. papuošalų arklidžių patalpoje ir rado auksinį papuošalą, įsimaišiusį šiene.

5.8. Nors nėra duomenų, kad G. G., A. G., I. M. ir asmuo, kuris yra miręs ir jam byla yra nutraukta, būtų detaliai aptarusios, kokį veiksmą kiekviena iš jų atliks, iš bylos duomenų matyti, kad nors ir elgėsi spontaniškai, jos veikė sutartinai, pagal esamą situaciją kiekviena pasirinkdama sau parankų veikimo būdą. Visos bendrininkės ne tik buvo įvykio vietoje, tiesiogiai ir netrukdomai matė bei stebėjo aplinką ir įvykius, taip pritardamos viena kitos veiksmams, bet ir pačios atliko aktyvius – viešosios tvarkos pažeidimo ir sveikatos sutrikdymo objektyviuosius požymius atitinkančius – nusikalstamus veiksmus, t. y. įvairiais būdais smurtavo prieš nukentėjusiąją A. A.. Byloje nėra jokių duomenų, kad G. G., A. G. ir I. M. būtų išreiškusios kokį nors nepritarimą asmens, kuris yra miręs ir byla jam nutraukta, smurtiniams veiksmams, todėl pripažinti, kad šis asmuo galimai veikė vienas, o kitos bendrininkės jo veiksmams nepritarė ar juos ignoravo, pagrindo nėra. Esant tokioms aplinkybėms G. G., A. G., I. M. ir asmuo, kuris yra miręs ir byla jam nutraukta, yra šio nusikaltimo bendravykdės (BK 24 straipsnio 3 dalis) ir už kilusius padarinius (viešosios tvarkos pažeidimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą) privalo atsakyti bendrai.

5.9. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl asmenų kaltės (nekaltumo) padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes įvertino tik dalį visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų. Darydamas priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino nukentėjusiosios A. A. ir liudytojo V. Š. parodymus, tokį vertinimą argumentuodamas jų suinteresuotumu bylos baigtimi. Teismas taip pat iš dalies aptarė liudytojų A. R., D. L., D. J., G. N., R. U. parodymus, tačiau juos analizavo ir vertino nepagrįstai sureikšmindamas tą parodymų dalį, kuria grindė duomenų dėl G. G., A. G. ir I. M. kaltės nepakankamumą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šių liudytojų parodymai yra kur kas platesni ir patvirtina Kurtuvėnų dvaro žirgyno arklidėse įvykdytą A. A. užpuolimą. Be to, teismas liudytojų parodymų nelygino su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis, t. y. eksperto H. D. paaiškinimais, sugadintų nukentėjusiosios drabužių apžiūros protokolu, garso įrašo apžiūros protokolu, kuriame užfiksuotas pareigūnų, dirbusių pagal iškvietimą, pokalbis ir nurodoma, kad matomi sužalojimai ant A. A. veido, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais, kuriuose konstatuota, kad nukentėjusiajai dėl minėto įvykio atsirado potrauminio streso sutrikimas (F43.1), laikytinas nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir tiesiogine nusikalstamų veiksmų prieš ją metu patirtos psichoemocinės traumos pasekme. Teismas taip pat nepagrįstai sureikšmino G. G., A. G. ir I. M. parodymus, kurie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Tokios įrodymų vertinimo klaidos pripažintinos esminiais BPK pažeidimais, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

5.10. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas kitų proceso dalyvių (prokuroro ir nukentėjusiosios A. A.) apeliacinių skundų argumentų ir su jais susijusių bylos duomenų visiškai nevertino. Be to, išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas klaidingai nurodė baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį G. G., A. G. ir I. M. yra išteisinamos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. G., A. G. ir I. M. nuteistos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), t. y. pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, padarydamas klaidą, neteisingai nurodė nuosprendžio priėmimo metu galiojantį baudžiamojo įstatymo straipsnį.?

6. Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. A. ir jos atstovas advokatas M. Bakanas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį su pakeitimais – iš nuteistųjų solidariai priteisti 2121,16 Eur turtinei žalai (negautoms pajamoms) ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašoma priteisti nukentėjusiosios A. A. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Kasatorė skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. G. negalėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl viešosios tvarkos pažeidimo Kurtuvėnų dvaro žirgyno manieže, nes nukentėjusioji A. A. dėl toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu prieš G. G. panaudoto smurto yra nuteista įsiteisėjusiu nuosprendžiu kitoje baudžiamojoje byloje, yra nepagrįsta ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra, abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-428/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-428/2008">2K-428/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-392/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-392/2012">2K-392/2012</a>, 2K-275/2013). Nors nukentėjusioji A. A. ikiteisminio tyrimo metu siekė, kad jos ir G. G. veiksmai būtų vertinami kartu, ikiteisminio tyrimo institucijos pasirinko kitą taktiką. Nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas kasacinio teismo kritikuojamu būdu – atskirose bylose, tai nėra baudžiamojo proceso pakartojimas.

6.2. Nors A. A. pripažinta kalta dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tai nėra pagrindas daryti neginčytiną išvadą, kad G. G. veiksmai buvo teisėti ir ji nepažeidė viešosios tvarkos. Teismas nevertino A. A. nurodytų aplinkybių, kodėl ji atsirado manieže. A. A. užėjo į maniežą, ieškodama bet kurio žirgyno darbuotojo, kuris jai paskolintų pavadėlį, bet nieko ten neradusi pasuko koridoriumi atgal link arklidžių ir sutiko į maniežą arklį vedančią G. G., ši ėmė A. A. įžeidinėti. Jei A. A. būtų turėjusi tikslą smurtauti, ji būtų nedelsdama užpuolusi G. G. čia pat. A. A. nuėjo paskui G. G. į maniežą, norėdama išsiaiškinti, kokią teisę ši turi ją žeminti, įžeidinėti (netinkamas G. G. elgesys A. A. ir jos gyvenimo draugo V. Š. atžvilgiu tęsėsi ne vienerius metus), o kai nusisuko nuo G. G. eiti iš maniežo, buvo jos užpulta ir priversta gintis. Susitikimą praėjime į maniežą G. G. nutyli sąmoningai, siekdama nutylėti konflikto pradžią ir priežastį. Jeigu šioje situacijoje A. A. pažeidė viešąją tvarką, tai lygiai taip pat ją pažeidė ir G. G. – ji smurtavo prieš A. A., o ne gynėsi, dėl to pastaroji buvo priversta bėgti iš maniežo.

6.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad, smurtaudamos prieš A. A., A. G., G. G., I. M. ir D. G. veikė bendrai. Jos neabejotinai matė viena kitos smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusiąją, nesiekė jų nutraukti, sutiko su tokiu kitų moterų elgesiu, suvokė padarinius. Šiuo atveju susitarimas pasireiškė konkliudentiniais bendrininkių veiksmais, jos suprato, kad bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, numatė, kad gali ją sužaloti, ir to norėjo, todėl už atsiradusius padarinius privalo atsakyti bendrai.

6.4. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad A. G. neneigia, jog A. A. už rankos buvo suėmusi, norėdama atitraukti ją nuo D. G., bandydama ją sulaikyti, tačiau teismas taip pat padarė išvadą, kad D. G. smurtavo prieš A. A., todėl lieka neaišku, kodėl reikėjo nukentėjusiąją nuo jos atitraukti. Tai, kad ant A. A. kūno neliko žymių, kai A. G. buvo ją primynusi, nepaneigia A. A. parodymų, juolab kad A. G. pripažino laikiusi A. A.. Pažymėtina, kad savo buvimo arklidėse, kai buvo sumušta A. A., neneigia nė viena iš išteisintųjų. Teismas nurodė, kad nelogiška manyti, jog G. G., žinodama, kad turi atvykti iškviesta policija, imtų smurtauti prieš A. A., tačiau nelogiška ir situacija, kad ši, būdama viena žirgyne, imtų smurtauti prieš būrį priešiškai jos atžvilgiu nusiteikusių moterų.

6.5. Apeliacinės instancijos teismas nutylėjo, kad tuo pačiu nuosprendžiu, kuriuo A. A. buvo nuteista dėl savo veiksmų žirgyno manieže, ji buvo išteisinta dėl kitos veikos žirgyno arklidėse (Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-914/2016). Išnagrinėjęs prokuratūros ir G. G. apeliacinius skundus dėl A. A. išteisinimo, apeliacinės instancijos teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNC0zNTQvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-4-354/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-4-354/2017">1A-4-354/2017</a>) juos atmetė. Teismas nutartyje pažymėjo, kad nėra pagrindo A. A. parodymus apie įvykį arklidėse pripažinti nepatikimais ir teigti, kad ji atliko smurtinius veiksmus prieš G. G., D. G. ir A. G.. Pagal teismų praktiką įsiteisėjusios apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, tačiau skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šios išvados ignoruotos.

6.6. A. A. išsamiai ir nuosekliai parodė, kad D. G. ją užpuolė tuomet, kai ji lauke skambino V. Š. ir prašė atvykti jos pasiimti po konflikto su G. G.. D. G. iš A. A. atėmė telefoną, už plaukų įsitempė į arklides, tuomet ją užpuolė ir A. G. su G. G., mušė į įvairias kūno vietas, parvertė ant žemės ir pan. Ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos specialistas konstatavo, kad A. A. buvo suduota ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių, sužalojimų ji negalėjo pasidaryti pati smurtaudama prieš kitus asmenis, sužalojimai A. A. burnoje negalėjo atsirasti jai kandant kitam asmeniui, visuma jai padarytų sužalojimų nebūdingi griuvimo traumai, tik kai kurie pavieniai sužalojimai galėjo atsirasti griūnant, griuvimas taip pat negalėjo būti be priežasties. Pažymėtini įvykio aplinkybėms vertinti reikšmingi parodymai – liudytojai R. U., policijos pareigūnai D. J. ir G. N. patvirtino, kad A. A. bėgo iš žirgyno; R. U. parodė, kad A. A. plaukuose buvo šiaudų, – šie parodymai patvirtina A. A. ir V. Š. parodymus, kad ji buvo mušama pargriauta arklidėse ant žemės, kur buvo šiaudų.

6.7. Proceso metu išteisintosios painiojosi savo parodymuose ir tai patvirtina, kad jos meluoja, siekdamos išvengti atsakomybės. Po įvykio apklausta D. G. nenurodė, kad A. A. būtų ją tempusi už plaukų, o vėl apklausta daugiau kaip po metų jau teigė, kad A. A. ją tempė už plaukų, sudavė į veidą. Paminėtina, kad visiškai nemotyvuotai visos išteisintosios ikiteisminio tyrimo metu atsisakė dalyvauti akistatoje su A. A., toks procesinis elgesys patvirtina vengimą būti demaskuotoms. Prieštaravimai nuteistųjų parodymuose akivaizdžiai paaiškėjo teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje dėl viešosios tvarkos pažeidimo žirgyno arklidėse buvo kaltinama ir išteisinta A. A.. Teisme G. G., A. G. ir D. G. parodymai apie tai, kas vyko po to, kai į antrą aukštą atbėgo G. G. ir pranešė esanti sumušta, esmingai skyrėsi: G. G. parodė, jog ji, leisdamasi į pirmą aukštą, pamatė D. G. kalbant su A. A. pakeltu tonu, tada A. A. paėmė D. G. už plaukų ir tempė, šalia esanti A. G. bandė padėti D. G. išsilaisvinti, o ji pati taip pat bandė patraukti A. A. nuo D. G., tada A. A. jai įkando į ranką. D. G. apie tą patį momentą teisme nurodė, kad ji, nusileidusi laiptais iš antro aukšto, pamatė A. A., puolančią G. G., puolė tarp jų ir tuomet A. A. jai sugriebė už plaukų. Tuo tarpu A. G. teisme parodė, jog ji į apačią nuėjo po kelių minučių, kai išėjo G. G., D. G. ir I. M., A. A., G. G. ir D. G. matė besikalbančias, tada A. A. griebė D. G. už kasos, G. G. laikė A. A. už rankos ir šaukė, kad paleistų D. G.. Tokie parodymai patvirtina, kad jie yra sukurti, siekiant pateikti A. A. kaip konflikto arklidžių patalpoje iniciatorę ir kaltininkę.

6.8. Pirmosios instancijos teismas iš išteisintųjų solidariai priteisė visą civiliniame ieškinyje nurodytą 1327,68 Eur turtinę žalą, prašomą priteisti negautų pajamų sumą sumažino nuo 2121,16 Eur ir priteisė 296,70 Eur, o prašomą priteisti 10 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino ir priteisė 4000 Eur. A. A. teikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė visiškai tenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį. Šio skundo argumentus nukentėjusioji palaiko ir teikdama kasacinį skundą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės S. Borščienės kasacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. A. bei jos atstovo advokato M. Bakano kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

8. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Reikalavimai tinkamam įrodymų vertinimui nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020). Tinkamu gali būti laikomas tik toks teisinis argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2013">2K-192/2013</a>, 2K-7-84-489/2018). Motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015); priimto sprendimo turinys taip pat negali kelti abejonių dėl jame daromų išvadų pagrįstumo.

9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pirmiau aptartų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nesilaikė – neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, vertindamas įrodymus neatliko išsamios jų analizės, darė klaidų dėl įrodymų turinio, nepalygino jų kartu su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis, nepašalino prieštaravimų. Taip buvo esmingai pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

10. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji A. A. 2013 m. kovo 11 d. tarp 15.00 val. ir 15.20 val. Kurtuvėnų dvaro žirgyne ir arklidėse, esančiuose Parko g. 6, Kurtuvėnų k., Šiaulių r., patyrė fizinį smurtą, – specialisto išvadoje Nr. G347/13(04) konstatuota, kad minėtu laikotarpiu jai padaryti: galvos smegenų sukrėtimas, poodinės kraujosruvos nosies nugarėlėje, dešinėje alkūnėje, kairiajame žaste, abiejuose dilbiuose, abiejose šlaunyse, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, kairėje juosmens pusėje, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva kairėje kaktos pusėje, odos nubrozdinimas ir pogleivinė kraujosruva viršutinės lūpos raudonojoje juostoje, viršutinio žandikaulio abiejų pusių pirmų dantų sumušimas. Šių sužalojimų visuma specialisto išvadoje įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, 2013 m. kovo 11 d. patirtas fizinis smurtas sutrikdė nukentėjusiosios A. A. psichinės sveikatos būklę – po šio įvykio jai konstatuotas potrauminio streso sutrikimas, vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (2015 m. spalio 6 d., 2016 m. kovo 23 d. ir 2019 m. sausio 23 d. – 2019 m. vasario 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai Nr. 86TPK-233/2015, 86TPK-77/2016, 82TPK-2/2019).

11. Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmiau nurodytus sveikatos sutrikdymus sukėlusį fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją A. A. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis panaudojo G. G., A. G., I. M. ir kitas asmuo, dėl kurio, kaip nustatyta, baudžiamoji byla nutraukta, jam mirus; šiuos G. G., A. G. ir I. M. veiksmus teismas kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį.

12. Pagal nukentėjusiosios A. A., nuteistųjų G. G., A. G., I. M. ir prokurorės apeliacinius skundus patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, padarydamas išvadą, kad neįrodyta, jog G. G., A. G. ir I. M. dalyvavo padarant joms inkriminuotas nusikalstamas veikas. Toks teismo sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Iš naujo įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dalį sužalojimų (suduodama apie septynis smūgius) nukentėjusiajai A. A. galėjo padaryti G. G. Kurtuvėnų dvaro žirgyno manieže, gindamasi nuo realaus ir akivaizdaus A. A. kėsinimosi į jos sveikatą, t. y. esant būtinosios ginties situacijai.

13. Pagal BK 28 straipsnio 1, 2 dalis asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-316/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-316/2012">2K-316/2012</a>, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.). Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 straipsnio taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Ir tik įvertinęs šių aplinkybių visumą teismas turi spręsti, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-392/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-392/2012">2K-392/2012</a>, 2K-275/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Mi00ODkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-62-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-62-489/2015">2K-7-62-489/2015</a> ir kt.).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, konflikto žirgyno manieže tarp A. A. ir G. G. situaciją apeliacinės instancijos teismas atskleidė ir aptarė neišsamiai; BK 28 straipsnio nuostatas taikė tinkamai nenustatęs visų šiai normai taikyti reikšmingų aplinkybių. Abiem pusėms kategoriškai neigiant inicijavus konfliktą, remdamasis išteisintosios G. G. parodymais (priėjusi A. A. patempė jai už megztinio ir smogė į veidą, o tada pradėjo spardytis ir kitaip smurtauti) ir tik fragmentiškai konfliktą mačiusios liudytojos A. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (fizinį smurtą pirmoji pradėjo naudoti A. A., o G. G. gynėsi), apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad konflikto iniciatorė buvo A. A.. Realaus, akivaizdaus ir pavojingo A. A. kėsinimosi į G. G. faktą formaliai grįsdamas minėtais parodymais ir tuo, kad už konflikto metu prieš G. G. panaudotą fizinį smurtą A. A. nuteista įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžiu, apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino tolesnės šio konflikto eigos. Liudytoja A. R. parodė, kad po to, kai A. A. užsipuolė G. G., jos kurį laiką buvo susikibusios, taip pat stumdėsi, stovėjo viena prieš kitą atkišusios rankas; liudytoja bandė jas išskirti, tačiau neturėjo galimybės, nes tuo metu laikė savo ir G. G. žirgus, ragino jas negąsdinti žirgų. Net jeigu konfliktą iš tiesų inicijavo nukentėjusioji, tai savaime dar nereiškia, kad G. G. veiksmai negalėjo peraugti iš gynybinių į puolamuosius. Esant byloje duomenų apie gana intensyvų G. G. prieš A. A. panaudotą fizinį smurtą (suduotus apie septynis smūgius), A. A. patirtus sužalojimus, pačiai nukentėjusiajai kategoriškai tvirtinant, kad G. G. prieš ją smurtavo jau žirgyno manieže, apeliacinės instancijos teismas, prieš taikydamas BK 28 straipsnio nuostatas, privalėjo įvertinti ir aptarti, ar kilęs konfliktas nėra laikytinas muštynėmis, kuriose teisė į būtinąją gintį nekyla, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

15. Bylos duomenimis, G. G. buvo kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už du tęstinius nusikalstamos veikos epizodus, padarytus bendra tyčia naudojant fizinį smurtą prieš A. A. dviejose skirtingose viešose vietose – žirgyno manieže ir arklidėse; be kita ko, antruoju atveju kartu ir su kitais asmenimis (A. G., I. M. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta jam mirus). Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs, kad žirgyno manieže G. G. fizinį smurtą prieš A. A. panaudojo esant būtinosios ginties situacijai, jos veiksmus lyg ir išskaidė į dvi atskiras veikas pagal jų padarymo vietas ir konflikte dalyvavusius asmenis, tačiau dėl to aiškiai nepasisakė. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad konstatavus, jog asmuo veikė esant BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, baudžiamoji byla jam nutraukiama (BPK 3 straipsnio 7 dalis, 327 straipsnio 1 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad G. G., taip pat ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, išteisinama, neįrodžius, jog ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, taip paliekant abejones dėl priimtame sprendime padarytų išvadų pagrįstumo.

16. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, visgi turėjo patikimai nustatyti ne tik kaip G. G. suvokė savo veiksmų pobūdį, kokios paskatos lėmė tokius veiksmus ir kokių padarinių jais buvo siekiama, bet ir įvertinti jos atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, taip pat aiškiai pasisakyti dėl G. G. padarytų prieš A. A. fizinio smurto veiksmų apimties (pavyzdžiui, ar G. G. fizinio smurto veiksmus (gindamasi ar ne) prieš A. A. naudojo tik žirgyno manieže ar jie buvo tęsiami ir arklidėse; jeigu taip, ar šie veiksmai buvo jungiami vieningo sumanymo, ar tyčia smurtauti žirgyno arklidėse jai galėjo susiformuoti jau po konflikto su A. A. žirgyno manieže, pavyzdžiui, kaip siekis atkeršyti šiai už jos panaudotą smurtą ir pan.). Tik tinkamai įvertinus minėtas aplinkybes, būtų galimas teisingas G. G. atliktų veiksmų juridinis vertinimas, tiek dėl pavienės ar tęstinės nusikalstamos veikos, tiek dėl BK 28 straipsnio (ne)taikymo ar jos išteisinimo ir pan.

17. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Nustačius, kad tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kilo jau po pirmosios padarymo, šios veikos, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nelaikomos tęstine nusikalstama veika ir kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-181/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-181/2007">2K-181/2007</a>, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>, 2A-7-6/2013 ir kt.).

18. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, jog teismo vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų. Šio reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą baudžiamojoje byloje nulemtų tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Svarbu pažymėti ir tai, kad nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.

19. Iš teisiamojo posėdžio metu užfiksuotų nukentėjusiosios A. A. parodymų matyti, kad po konflikto su G. G. žirgyno manieže ji išbėgo į kiemą ir telefonu išsikvietė V. Š.; ketino iškviesti ir policijos pareigūnus, tačiau nespėjo, nes pribėgęs asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla šiuo metu nutraukta, jam mirus, išplėšė telefoną iš jos rankų, pagriebė jai už plaukų ir įtempė į arklides, kuriose prieš ją smurtavo ne tik minėtas asmuo, bet ir, anot nukentėjusiosios, G. G., A. G. ir I. M.. Apie išteisintųjų prieš nukentėjusiąją A. A. naudotą fizinį smurtą parodė ir liudytojas V. Š., jis teigė, kad A. A. kvietimu atvykęs į žirgyną ir įėjęs į jo patalpas pamatė A. A., gulinčią ant šiaudų, ir ją užgulusias moteris. Liudytojas jai padėjo atsistoti, tačiau moterys vėl visos puolė ją mušti. A. A. išbėgus į lauką, ją nusivijo asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta, jam mirus. Šio liudytojo teigimu, A. A. buvo nubrozdinta kakta, matėsi kraujas prie nosies, išpešioti plaukai, buvo sudraskyti drabužiai, o rankos – raudonos, su nuospaudomis. Nepaisydamas to, kad tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojo V. Š., be kita ko, nuosekliai nurodytas aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti bylos įrodymai (specialisto išvados, teismo medicinos eksperto H. D. paaiškinimas, iš dalies liudytojo D. J., kitų liudytojų parodymai, netgi tam tikra prasme pagalbos skambučių garso įrašų stenograma (kompaktinės plokštelės apžiūros protokolas), kiti bylos įrodymai), apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai, išsamiau nemotyvuodamas, konstatavo, kad tiek A. A., tiek ir su ja bendrą ūkį vedantis liudytojas V. Š. yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai vertintini kaip nepatikimi ir jais nesivadovaujama. Tuo tarpu išteisintųjų G. G., A. G. ir I. M., susijusių taip pat artimais giminystės ryšiais (motina ir seserys), parodymams, kuriais šios neigė ne tik savo pačių, bet ir viena kitos kaltę naudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją A. A., toks vertinimo kriterijus nebuvo taikytas.

20. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad prieš nukentėjusiąją A. A. fizinį smurtą naudojo ne vienas, bet keli asmenys, grindė specialisto išvada Nr. pG 86/13-347/13(04), kurioje konstatuotas gana didelis nukentėjusiosios kūnui padarytų trauminių poveikių skaičius (aštuoniolika). Apeliacinės instancijos teismas tokią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigė ta pačia specialisto išvada, argumentuodamas tuo, kad dalis sužalojimų nukentėjusiajai galėjo atsirasti griuvimo traumos metu, t. y. ne nuo tiesioginių trauminių poveikių (suduotų smūgių). Tačiau ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, viena vertus, neįvertino pirmosios instancijos teisme apklausto teismo medicinos eksperto H. Daujoto paaiškinimų, kad atsižvelgus į nukentėjusiosios kūne išsidėsčiusių sužalojimų lokalizaciją (sužalojimai išsidėstę skirtinguose jos kūno paviršiuose), griuvimo traumos tikimybė yra nedidelė; šie sužalojimai būdingi tiesioginiam trauminiam poveikiui kietais bukais daiktais (koja, kumščiu ir kitais daiktais). Be to, ekspertas atkreipė dėmesį, kad užpuolėjui sužalojimai atsiranda plaštakose, krumpliuose, tačiau A. A. sužalojimų plaštakose nenustatyta. Priešingai – sužalojimai nustatyti žaste ir dilbyje, o sužalojimai šiuose paviršiuose, pasak eksperto, atsiranda ginantis, užsidengiant nuo smūgio, o ne jį suduodant. Kita vertus, net jeigu nukentėjusioji dalį sužalojimų iš tiesų patyrė ir griuvimo traumos metu, ši trauma taip pat atsirado ne be prieš nukentėjusiąją atliktų smurto veiksmų (A. A. parodė, kad žirgyno arklidėse ant žemės ją pargriovė išteisintosios; minėta, kad liudytojas V. Š., įėjęs į žirgyno patalpas, taip pat matė A. A., gulinčią ant šiaudų, ir ją užgulusias moteris).

21. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų (išteisintųjų, nukentėjusiosios, liudytojų V. Š., D. J., G. N., R. U. parodymų, teismo medicinos eksperto, rašytinių įrodymų) vertinimas yra selektyvus, pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Minėta, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kylančių ir iš BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, yra ir tai, jog turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė, jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

22. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą kruopščiai patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bylą išnagrinėjo esmingai pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi išnaudoti visas jam suteiktas proceso galimybes, ištirti ir įvertinti įrodymus kaip visumą ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas, susijusias su reikšmingomis bylos aplinkybėmis, patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

23. Dėl kitų Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės S. Borščienės, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. A. bei jos atstovo advokato M. Bakano kasacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Ridikas

Audronė Kartanienė