Baudžiamoji byla Nr. 2K-157-495/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09795-2018-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2;
1.2.9.8; 2.1.7.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,
nuteistajai J. Č., jos gynėjui advokatui Andriui Kazakevičiui,
nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. atstovui pagal įstatymą A. Č., jų įgaliotajam atstovui advokatui Sauliui Alysui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Č. ir jos gynėjo advokato Andriaus Kazakevičiaus, nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. atstovo pagal įstatymą A. Č. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 4 d. nuosprendžiu J. Č. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 163 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas J. Č. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant ją per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Priteista iš J. Č. nukentėjusiųjų atstovui pagal įstatymą A. Č. 1650 Eur dydžio išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalis dėl J. Č. nuteisimo pagal BK 163 straipsnį panaikinta ir J. Č. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. J. Č. nusikalstama veika iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktų perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 3 dalį, J. Č. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
Nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. ir įgaliotojo atstovo advokato Sauliaus Alyso prašymas priteisti iš nuteistosios J. Č. išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti atmestas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą ir įgaliotojo atstovo, prokuroro, prašiusių nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą kasacinį skundą tenkinti, o nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. Č. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį tuo, kad, būdama atsakinga už savo mažamečių sūnų A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. Č., gim. (duomenys neskelbtini), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, sudaryti jiems palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, užtikrinti vaikų teises, nustatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikams gyventi ir augti, sudaryti jiems sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jų protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaikus tokiomis aplinkybėmis: laikotarpiu nuo 2015 m. tiksliai nenustatyto laiko iki 2018 m. vasario 14 d. bute Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), sistemingai, ne mažiau nei dešimt kartų, dėl tarpusavio konfliktų metu kilusio pykčio taikė mažamečiams nukentėjusiesiems A. ir J. Č. fizines bausmes už netinkamą jų elgesį, naudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė nukentėjusiesiems tiksliai nenustatytą skaičių kartų ranka, koja, diržu, šlapiu rankšluosčiu į veido, nugaros, sėdmenų sritis, kojas, metė keptuvę (puodelį ilga rankena) į A. Č. ir pataikė jam į ranką, taip sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą. Be to, naudojo prieš nukentėjusiuosius psichologinį smurtą – dažnai šaukė ant jų, smurtavo prieš A. Č. matant J. Č., metė į sieną A. Č. kompiuteriuką, dėl to jis perlūžo. Taip dėl ilgą laiką naudoto fizinio ir psichinio smurto padarė mažamečiams nukentėjusiesiems A. ir J. Č. nesunkų sveikatos sutrikdymą – kitus emocijų sutrikimus vaikystėje (F93.8).
2. Be to, J. Č. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, perkvalifikavus jos veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktų į BK 140 straipsnio 3 dalį, nuteista už tai, kad smurtaudama sukėlė fizinį skausmą savo mažamečiam sūnui tokiomis aplinkybėmis: 2018 m. vasario 14 d. apie 7.30 val. bute Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), trenkė dienoraščio sąsiuviniu vieną kartą nukentėjusiajam A. Č. į veidą, taip sukėlė jam fizinį skausmą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl J. Č. nuteisimo pagal BK 163 straipsnį ir dėl šios dalies priimdamas jai naują išteisinamąjį nuosprendį, o jos veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktų perkvalifikuodamas į BK 140 straipsnio 3 dalį, konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog J. Č. sistemingai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždydama savo vaikus, J. Č. inkriminuotu laikotarpiu nustatytas tik vienas fizinio smurto panaudojimo atvejis (trenkimas dienoraščio sąsiuviniu vieną kartą nukentėjusiajam A. Č. į veidą, taip sukeliant jam fizinį skausmą), kiti jai inkriminuoti smurtiniai veiksmai prieš savo mažamečius vaikus nenustatyti, jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Teismas padarė išvadą, kad nenustatyta nei J. Č. kaltės pagal BK 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus, nei priežastinio ryšio tarp jos elgesio su nukentėjusiaisiais ir jiems nustatyto nesunkaus psichikos sveikatos sutrikdymo.
III. Kasacinių skundų argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistoji J. Č. ir jos gynėjas advokatas A. Kazakevičius prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria J. Č. padaryta nusikalstama veika iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktų perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 3 dalį, ir ją dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktus, 140 straipsnio 3 dalį išteisinti. Kasatoriai skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas J. Č. kalta padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus ir nesilaikė kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS02MjgvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-628/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-628/2019">2K-5-628/2019</a> pateikto išaiškinimo, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
4.2. Kasatoriai, detaliai analizuodami apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios J. Č. apeliacinį skundą, atliko išsamų, visapusišką ir objektyvų visų bylos aplinkybių tyrimą ir pagrįstai konstatavo, kad ji nepadarė nusikalstamų veikų, nustatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktuose, 163 straipsnyje, kad nukentėjusiųjų A. ir J. Č. bei jų atstovo pagal įstatymą A. Č. duoti parodymai yra nepatikimi ir nepakankami, kad būtų konstatuotas nuteistajai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo faktas. Tačiau kitu atveju, pripažindamas, kad nuteistoji 2018 m. vasario 14 d. vieną kartą trenkė dienoraščiu sąsiuviniu nukentėjusiajam A. Č. į veidą, taip padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, teismas rėmėsi nukentėjusiojo A. Č. ir jo atstovo pagal įstatymą A. Č. duotais parodymais, taip nuosprendyje padarė nelogiškas ir prieštaringas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusiojo A. Č. ir jo atstovo pagal įstatymą parodymai apie 2018 m. vasario 14 d. įvykius turėtų būti vertinami kitaip nei jų duoti parodymai apie kitus 2015 m. – 2018 m. vasario 14 d. laikotarpio įvykius. Kasatoriai pažymi, kad nuteistosios veiksmai 2018 m. vasario 14 d. vieną kartą trenkiant dienoraščio sąsiuviniu nukentėjusiajam A. Č. į veidą buvo abiejų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktuose, 163 straipsnyje, sudedamoji dalis, todėl pripažindamas, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina šių nusikalstamų veikų padarymo fakto, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė ir dėl 2018 m. vasario 14 d. įvykio.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas smurto prieš nukentėjusįjį A. Č. panaudojimo 2018 m. vasario 14 d. faktą, be paties nukentėjusiojo parodymų, grindė jo atstovo pagal įstatymą A. Č. pareiškimais, nukentėjusiojo paaiškinimais Vaiko teisių apsaugos skyriui, jo atstovo pagal įstatymą A. Č. pateiktais 2018 m. vasario 14 d. telefoninio pokalbio įrašais, tačiau šie duomenys yra išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų ir nėra savarankiški įrodymų šaltiniai. Apeliacinės instancijos teismas atskiros įrodymų vertinimo analizės neatliko ir nukentėjusiojo parodymų apie prieš jį panaudotą smurtą visų byloje surinktų bei ištirtų įrodymų kontekste netikrino. Kasatoriai pažymi, kad byloje, be nuteistosios ir nukentėjusiojo A. Č., nėra smurto panaudojimo liudytojų, todėl šių asmenų parodymų patikimumas vertinamas pagal tai, ar juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Šiuo atveju nukentėjusiojo A. Č. parodymų apie prieš jį motinos J. Č. panaudotą smurtą nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kaltinamojo kaltę patvirtinantys įrodymai turi būti patikimi ir vienareikšmiški.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo A. Č. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad nebuvo paneigtas jų melagingumas, tinkamai neįvertino nukentėjusįjį charakterizuojančios medžiagos, liudytojų nukentėjusiojo mokytojų A. V. ir E. V. parodymų apie nukentėjusiojo polinkį manipuliuoti tėvais, siekiant sau naudingų rezultatų. Apie nukentėjusiųjų duotų parodymų nepatikimumą leidžia spręsti ir ekspertų išvados, o nukentėjusiųjų parodymams galėjo padaryti įtaką jų tėvas A. Č.. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai nepatikrino ir argumentuotai nepaneigė nuteistosios pateiktos įvykių versijos, kad nukentėjusysis A. Č. nutarė pameluoti apie patirtą motinos smurtą po to, kai nuteistoji pagrasino neleisianti jam praleisti pavasario atostogų pas tėvą. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusysis taip pat melavo apie savo tėvo A. Č. 2019 m. kovo 26 d. prieš jį panaudotą smurtą dėl menkavertės priežasties – planšetės negavimo, įtikindamas patirto smurto realumu kitus asmenis: psichologę, Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistą, policijos pareigūną, psichiatrą, tai darė natūraliai, verkdamas, vaidindamas reakcijas.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies priimdamas J. Č. išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai neperskirstė pirmosios instancijos teismo priteistų proceso išlaidų.
5. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. atstovas pagal įstatymą A. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taip pat prašoma pripažinti A. Č. apeliaciniame ir kasaciniame procesuose turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš J. Č.. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, nes, išteisindamas J. Č. dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktus, 163 straipsnį, įrodymus įvertino nesiremdamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nenurodė motyvų dėl kitokio įrodymų bei aplinkybių, kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė J. Č. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo, vertinimo. Be to, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes J. Č. išteisinimą dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį grindė su byla nesusijusių liudytojų J. Ž. ir B. V. parodymais.
5.2. Kasatorius, aptardamas byloje esančius įrodymus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik fragmentiškai vertino atskirų liudytojų parodymus, jog mažamečiai nukentėjusieji A. ir J. Č. nėra pasakoję apie šeimoje patirtą smurtą, nelygino ir negretino jų su kitais byloje esančiais įrodymais, nevertino įrodymų visumos. Bylos duomenys rodo, kad nukentėjusieji dėl amžiaus ir artimo ryšio su motina kitiems asmenims nebuvo linkę pasakoti apie jos naudotą smurtą, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad negalima besąlygiškai tikėti nukentėjusiaisiais, nes jiems įtaką padarė tėvas, kad duodami parodymus jie galėjo meluoti, prieštarauja liudytojų parodymams, ekspertų išvadoms ir paaiškinimams. Teismas nevertino, kad 2014 m. po J. Č. ir A. Č. santuokos nutraukimo mažamečiai vaikai liko gyventi su motina, todėl tėvas jiems negalėjo daryti įtakos.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas tiems patiems įrodymams suteikė skirtingą reikšmę ir padarė priešingas išvadas dėl J. Č. kaltumo. Kasatorius, analizuodamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, teigia, kad jame nurodyti prieštaringi motyvai dėl byloje esančių nuteistosios, nukentėjusiųjų ir jų atstovo pagal įstatymą A. Č. parodymų vertinimo. Antai epizode dėl 2018 m. vasario 14 d. J. Č. panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį A. Č. apeliacinės instancijos teismas kaip kaltinančius įrodymus vertino paties nukentėjusiojo, jo atstovo pagal įstatymą parodymus ir jais rėmėsi, o nuteistosios, kuri viso proceso metu neigė savo kaltę dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, parodymus dėl tos dalies atmetė. Tuo tarpu dėl J. Č. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktus, 163 straipsnį teismas nuteistosios parodymais rėmėsi, o nukentėjusiųjų ir jų atstovo pagal įstatymą parodymus atmetė kaip nepagrįstus ir melagingus.
5.4. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė J. Č. kaltinančius liudytojos L. P., nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. parodymus, kurie yra nuoseklūs, išsamūs, atitinka nukentėjusiųjų parodymus, taip pažeidė ne tik įrodymų vertinimo taisykles, bet ir rungimosi bei teismo nešališkumo principus.
5.5. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ekspertizės aktuose nustatyti nesunkūs psichikos sveikatos sutrikdymai nepilnamečiams A. ir J. Č. galėjo atsirasti dėl abiejų tėvų (J. Č. ir A. Č.) kaltės netinkamai auklėjant savo vaikus, išsprendė kasatoriaus kaltės klausimą, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir peržengė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kasatorius pažymi, kad ši byla nebuvo nagrinėjama jo atžvilgiu, teismai netyrė jo veiksmų, jų teisėtumo ir sukeltų pasekmių, dėl jo nėra priimtas joks įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu padaręs neteisėtus veiksmus savo sūnų atžvilgiu.
5.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 15 straipsnio 2 dalį ir 163 straipsnį. Teismas, spręsdamas dėl BK 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – kaltės (tiesioginės tyčios) J. Č. veiksmuose buvimo ar nebuvimo, iš esmės rėmėsi tik pačios nuteistosios parodymais, tinkamai neįvertino jos atliktų smurtinių veiksmų, jų intensyvumo, naudotų priemonių, smurto panaudojimo aplinkybių, nuteistosios išsilavinimo, gyvenimiškos ir profesinės patirties ir padarė klaidingą išvadą, jog ji nesuvokė savo vaikams taikyto auklėjimo pavojingumo. Nors teismas nusprendė, kad nukentėjusiajam A. Č. buvo reikalingas griežtesnis auklėjimas, drausminimas, tačiau ne mažiau kaip 10 kartų fizinių bausmių taikymas, psichologinis smurtas yra nusikalstamai pavojingi ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 163 straipsnį.
5.7. Apeliacinės instancijos teismas, nepriteisdamas nukentėjusiųjų atstovui pagal įstatymą A. Č. apeliaciniame procese patirtų ir mokėjimo dokumentais pagrįstų išlaidų už advokato pagalbą, pažeidė BPK 106 straipsnio 2 dalį.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistosios J. Č. ir jos gynėjo advokato A. Kazakevičiaus kasacinis skundas tenkintinas, o nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. atstovo pagal įstatymą A. Č. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 163 straipsnio ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktų taikymo ir įrodymų vertinimo
7. Nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo J. Č. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį ir jos veika perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktų į BK 140 straipsnio 3 dalį, grindžiant nuosprendžio neteisėtumą neteisingai įvertintais įrodymais ir netinkamu jo surašymu, pažeidžiant BPK 20, 331 straipsniuose keliamus reikalavimus.
8. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
9. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, jų privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui.
10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, ir, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, juos turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
11. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus ir nustatęs, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių J. Č. kaltumą, pripažino ją kalta ir nuteisė pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus dėl piktnaudžiavimo motinos teisėmis ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo savo mažamečiams vaikams A. Č. ir J. Č.. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, kitaip įvertinęs tuos pačius byloje surinktus įrodymus, išteisino J. Č. dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį kaip nepadariusią veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, jos veiką, kvalifikuotą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus, perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 3 dalį ir nurodė tokio sprendimo motyvus.
12. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad, spręsdamas dėl J. Č. kaltės padarius BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose nustatytas nusikalstamas veikas, byloje surinktus įrodymus teisingai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė būtent apeliacinės instancijos teismas. Šio teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas taip pat laikėsi BPK 331 straipsnio reikalavimų, nuosprendyje išdėstė nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie sudarė pagrindą pripažinti J. Č. nepadarius jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus.
13. Pagal BK 163 straipsnį atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUzLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-553-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-553-942/2015">2K-553-942/2015</a>). Nustačius visus būtinus šiame straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuoti atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2016">2K-277-788/2016</a>). Šioje byloje aktualūs BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktai, pagal kuriuos atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių, iš kurių bent vienas buvo mažametis ir artimasis giminaitis ar šeimos narys.
14. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. Č. viso proceso metu neigė jai pareikštus įtarimus ir vėliau kaltinimus dėl savo vaikų fizinio ir psichinio gniuždymo, neigė kaip nors smurtavusi prieš juos ar taikiusi jiems fizines bausmes. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas tokius nuteistosios parodymus kaip gynybos poziciją ir pripažindamas įrodyta J. Č. kaltę pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus dėl piktnaudžiavimo motinos teisėmis, naudojant fizinį ir psichologinį smurtą, fiziškai ir psichiškai gniuždant savo mažamečius vaikus, nesunkaus sveikatos sutrikdymo jiems padarymo, rėmėsi nukentėjusiųjų A. ir J. Č. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais apie tai, kad jų motina J. Č. prieš juos ne kartą naudojo fizinį smurtą, mušė ranka, koja, diržu, šlapiu rankšluosčiu, į nukentėjusįjį A. Č. metė keptuvę, sudavė jam sąsiuviniu į veidą, taip sukėlė skausmą, dažnai ant jų šaukdavo. Teismas vertino, kad šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina nukentėjusiojo A. Č. rašytiniai paaiškinimai, jų atstovo pagal įstatymą (tėvo) A. Č. parodymai, kad vaikai jam yra sakę apie motinos prieš juos naudojamą smurtą, telefoninių pokalbių įrašai, kitų liudytojų parodymai apie tai, ką jiems yra pasakoję nukentėjusieji, ekspertizės aktai, todėl padarė išvadą, kad netikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo.
15. Patikrinus bylos medžiagą pagal paduotų kasacinių skundų argumentus ir išanalizavus teismų sprendimų turinį, pritartina apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, jog J. Č. piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždydama savo vaikus, taip padarė nusikaltimą, nustatytą BK 163 straipsnyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad, J. Č. nuosekliai neigiant savo kaltę, vieninteliai tiesioginiai įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė jos kaltę pagal BK 163 straipsnį, buvo mažamečių nukentėjusiųjų A. ir J. Č. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, palyginęs juos su kitais bylos įrodymais (liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais), susiejęs įrodymus į vientisą loginę grandinę, padarė motyvuotą išvadą, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes dėl nuteistosios J. Č. veiksmų nuo 2015 m. iki 2018 m. vasario 14 d., t. y. kad ji tiksliai nenustatytą skaičių kartų trenkė nukentėjusiesiems ranka, koja, diržu, šlapiu rankšluosčiu į veido, nugaros, sėdmenų sritis, kojas, metė keptuvę, metė į sieną nukentėjusiojo A. Č. kompiuteriuką.
16. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, pagrįstai atsižvelgė į Č. šeimoje susiklosčiusią sudėtingą konfliktinę situaciją, priešiškus buvusių sutuoktinių J. Č. ir A. Č. santykius, nuolat vykstančius teisminius procesus dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, taip pat į tai, kad nukentėjusieji, po tėvų skyrybų likę gyventi su motina, kuri, auklėdama vaikus, yra reikli, reikalauja, kad vaikai darytų namų darbus, o už jų nepadarymą riboja pramogas (būrelius, televizoriaus žiūrėjimą ir pan.), siekia gyventi nekontroliuojamai, neturėti jokių pareigų, būti su tėvu, kuris, pasak nukentėjusiųjų, leidžia daryti beveik viską, turi žymiai daugiau pinigų, padarė išvadą, kad šios aplinkybės galėjo turėti įtakos nukentėjusiųjų duotų parodymų apie J. Č. prieš juos naudotą smurtą teisingumui. Nors iš byloje esančių ekspertų išvadų ir paaiškinimų matyti, kad nukentėjusiesiems nenustatytas didesnis polinkis į įtaigumą ar didesnis polinkis fantazuoti, tačiau, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes tiek dėl buvusių sutuoktinių J. Č. ir A. Č. tarpusavio santykių, tiek ir jų santykių su vaikais, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad besąlygiškai tikėti nukentėjusiųjų parodymais, kuriems įtaką galėjo padaryti ir nukentėjusiųjų tėvas, nesutariantis su jų motina, nėra pagrindo.
17. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariate 2019 m. kovo 26 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, gavus pranešimą, kad mažametis A. Č. konsultacijoje psichologei nurodė, jog namuose prieš jį smurtauja tėvas A. Č., t. y. namuose ranka sugriebė už kaklo odos ir stipriai suspaudęs pradėjo purtyti, taip sukėlė fizinį skausmą. Šis ikiteisminis tyrimas 2019 m. liepos 18 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas konstatavus, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta objektyvių duomenų apie tai, kad A. Č. tyčia vartojo smurtą prieš mažametį sūnų A. Č., sukeldamas jam fizinį skausmą (6 t., b. l. 79–91). Iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad nustatyta, jog fizinis kontaktas tarp tėvo ir sūnaus Č. buvo, tačiau konstatuota, kad A. Č., drausmindamas sūnų, tik suėmė už drabužių ir sukelti jam fizinio skausmo ar sužaloti nesiekė. Tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo metu mažametis A. Č. paaiškino, kad apkalbėjo tėvą, nes norėjo pabūti su motina. Nors minėtos aplinkybės tiesiogiai nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamais įvykiais, tačiau visame bylos duomenų kontekste jos neabejotinai svarbios vertinant nukentėjusiųjų ir ypač mažamečio A. Č. parodymų patikimumą.
18. Pažymėtina ir tai, kad nors nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad nukentėjusiųjų A. ir J. Č. parodymai byloje būtų gauti neteisėtais būdais, tačiau, vertindami jų parodymus, nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nukentėjusiuosius nebuvo užtikrinta jų teisė, nustatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusieji A. ir J. Č. nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje apklausti nebuvo. Abu nukentėjusieji buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo, o mažametis A. Č. – ir ikiteisminio tyrimo pareigūno. Svarbu tai, kad nukentėjusieji A. ir J. Č. yra nuteistosios J. Č. šeimos nariai – vaikai. Todėl pagal BK 82 straipsnio 2 dalį jie turėjo teisę neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, tačiau apklausų metu nebuvo užtikrintas tinkamas šios teisės realizavimas. Antai, kai nukentėjusieji buvo apklausiami, jie buvo mažamečiai, todėl dar negalėjo tinkamai suvokti BK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės turinio ir savarankiškai spręsti, kaip šią teisę realizuoti. Taigi dėl BK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės realizavimo turėjo spręsti jų atstovas.
19. Nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą gali būti tėvai (BPK 53 straipsnio 2 dalis). Jie gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamų proceso dalyvių interesus, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio asmens interesams (BPK 53 straipsnio 1 dalis). Atstovas pagal įstatymą turi teisę dalyvauti atliekant proceso veiksmus, kuriuose dalyvauja jo atstovaujamas asmuo, ir padėti šiam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis (BPK 54 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nepilnamečių nukentėjusiųjų A. ir J. Č. motina buvo įtariama ir kaltinama nusikalstamų veikų prieš juos padarymu, todėl negalėjo būti jų atstove pagal įstatymą ir atstovauti jų interesams baudžiamajame procese. Nors nukentėjusiųjų apklausoje ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo jų atstovas pagal įstatymą (tėvas) A. Č., tačiau jis ir nuteistoji nuo 2014 m. birželio 30 d. yra išsiskyrę, gyvena atskirai, nuolat konfliktuoja tarpusavyje, teismuose sprendžiami jų ginčai dėl bendravimo su vaikais tvarkos bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nukentėjusieji iki byloje nagrinėjamų įvykių gyveno su motina. Taigi A. Č. taip pat negalėjo tinkamai atstovauti savo vaikų interesams šiame baudžiamajame procese. Todėl turėjo būti sprendžiama dėl tinkamo mažamečių nukentėjusiųjų A. ir J. Č. interesų atstovavimo baudžiamajame procese, kuriame įtariamoji buvo jų motina.
20. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimais kaip nukentėjusiųjų A. ir J. Č. įgaliotiesiems atstovams buvo leista dalyvauti advokatėms J. Šlapaitienei, K. Pugačienei, taip pat advokatui S. Alysui, su kuriuo teisinių paslaugų sutartį sudarė nukentėjusiųjų tėvas, tačiau šie advokatai ikiteisminio tyrimo metu vykdomose nukentėjusiųjų apklausose nedalyvavo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad prieš apklausas buvo aiškinamasi, kokie yra mažamečių nukentėjusiųjų interesai tiriamojoje byloje ir kokia pozicija šioje situacijoje – parodymų davimas ar atsisakymas juos duoti – labiausiai atitiktų mažamečių interesus. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje, atsižvelgiant į veikos, kurios padarymu buvo įtariama ir kaltinama J. Č., pobūdį, nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo dalyvavimas buvo būtinas, tačiau mažamečių nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo, su kuriuo sutartį sudarė su įtariamąja nesutariantis, su ja konfliktuojantis buvęs sutuoktinis A. Č., dalyvavimas neužtikrina tinkamo mažamečių interesų gynimo. Tai atitinka ir teismų praktiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-689/2018).
21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įvykdyti BPK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, apklausiant nukentėjusiuosius A. ir J. Č. buvo pažeisti BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai, taigi nukentėjusiųjų parodymai buvo gauti pažeidžiant įstatyme – BPK – nustatytą jų gavimo būdą. Vadinasi, nukentėjusiųjų A. ir J. Č. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstami įrodymais. Tačiau, minėta, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl J. Č. kaltės (nekaltumo) padarius BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose nustatytas nusikalstamas veikas, nukentėjusiųjų A. ir J. Č. parodymais nesivadovavo, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė.
22. Pirmosios instancijos teismas kaip patvirtinančius nuteistosios kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose, taip pat laikė nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. ir selektyviai parinktus kai kurių liudytojų (R. S.-N., R. A.) parodymus apie tai, ką jiems papasakojo vaikai, mažamečio A. Č. rašytinius paaiškinimus, telefoninių pokalbių įrašus, tačiau šie įrodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiųjų parodymų. Šie liudytojai patys J. Č. smurto prieš vaikus nematė, duomenų, kad dėl nuteistosios smurto prieš vaikus 2015–2018 m. laikotarpiu būtų kreiptasi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, medikus, nėra. Kaip jau minėta, dėl priešiškų, konfliktinių santykių su nuteistąja J. Č. nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. parodymai pagrįstai apeliacinės instancijos teismo įvertinti kritiškai, be to, jų nepatvirtina kita bylos medžiaga. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja L. P. parodė, jog yra nuteistosios J. Č. kaimynė, nuolat girdėdavo nuteistosios šaukimą ant vaikų dėl netinkamo elgesio, dėl neparuoštų pamokų, tačiau šios liudytojos parodymais apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo, nes ji pripažino, kad yra susipykusi su nuteistąja.
23. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad, įrodinėjant BK 163 straipsnyje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI3LTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-227-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-227-788/2017">2K-227-788/2017</a>). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiojo A. Č. elgesys tiek namuose, tiek mokykloje buvo sudėtingas, problemiškas (jis dažnai atsikalbinėdavo, neruošdavo namų darbų, norėdavo daugiau pramogauti, neklausydavo mokytojų ir taip trukdydavo pamokas), mokykla jį apibūdino kaip nedrausmingą, iš mokytojų gaunantį daug pastabų, nukentėjusysis dėl savo elgesio buvo vedamas pas psichologus, jam teikta psichologinė pagalba. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam A. Č. galėjo būti reikalingas griežtesnis auklėjimas ar drausminimas. Tuo tarpu natūralu, kad tėvai, ugdydami ir auklėdami savo vaikus, siekdami, kad jie būtų drausmingi, pareigingi, vaikams neklausant, nereaguojant į pastabas, neretai pakelia balsą, ir toks elgesys savaime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 163 straipsnį neužtraukia.
24. Nagrinėjamoje byloje siekiant nustatyti, ar prieš mažamečius A. ir J. Č. buvo padarytos nusikalstamos veikos (ar motina J. Č. prieš juos naudojo smurtą, ar buvo piktnaudžiaujama tėvų teisėmis), mažamečiams nukentėjusiesiems ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtos ir atliktos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės ir gauti ekspertizės aktai. Antai ekspertizės akte Nr. 103MS-204/2018 nurodyta, kad A. Č. konstatuojamas psichikos sutrikimas – kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamosios J. Č. veiksmų (fizinio ir emocinio smurto) ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o ekspertizės akte Nr. 103MS-205/2018 nurodyta, kad J. Č. konstatuojamas psichikos sutrikimas – kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), susiję su įtariamosios J. Č. veiksmais (fiziniu ir emociniu smurtu), taip pat sutrikimui atsirasti turėjo įtakos nuolatiniai tėvų konfliktai ir tarpusavio nesutarimai; objektyviai įvertinti atskirų įvykių poveikio tiriamojo psichikai nėra galimybių; jo psichikos būklę paveikė visų šių veiksnių visuma ir galėtų būti vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.
25. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs kad ekspertizės aktas (taip pat kaip ir specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-437/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-437/2008">2K-7-437/2008</a>, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277/2013">2K-277/2013</a>, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020).
26. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai patvirtina, jog J. Č. savo sūnums A. ir J. Č. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau šis teismas minėtų ekspertizės aktų išvadų kartu su kitais bylos įrodymais nevertino ir, pripažinęs nukentėjusiųjų parodymus apie prieš juos motinos naudotą smurtą patikimais, J. Č. kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo dviem savo mažamečiams vaikams preziumavo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, šeimoje susidariusią konfliktinę situaciją, atsižvelgdamas į neabejotinų duomenų, patvirtinančių J. Č. fiziškai ar psichiškai gniuždžius savo vaikus, smurtavus prieš juos, nebuvimą, priežastinio ryšio tarp J. Č. elgesio, siekiant suvaldyti netinkamą ir skatinti teigiamą vaikų elgesį, ir jiems nustatyto psichikos sveikatos sutrikimo nenustatė. Pažymėtina, kad ekspertizės aktuose nustatytas nusunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiesiems leidžia tik manyti, kad nukentėjusiųjų psichika galėjo sutrikti ir dėl J. Č. veiksmų. Tačiau byloje nesant kitų neginčytinų įrodymų, patikimai patvirtinančių nuteistąją J. Č. smurtavus prieš nukentėjusiuosius, šie duomenys nėra pakankami, kad J. Č. būtų pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus. Nenustačius J. Č. veikos objektyviosios pusės – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo kalbėti ir apie jos kaltės (tyčios) turinį.
27. Priešingai nei teigiama nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad klaidinga teigti, jog būtent nuo nuteistosios atliktų veiksmų vaikams galėjo atsirasti ekspertizės aktuose nustatytas sveikatos sutrikdymas, ir kad tikėtina, jog sveikatos sutrikimai jiems galėjo atsirasti dėl abiejų tėvų kaltės, nes vaikai, augdami ir matydami nuolat konfliktuojančius tėvus, buvo traumuojami, A. Č. kaltės klausimo neišsprendė, nekaltumo prezumpcijos nepažeidė ir nagrinėjimo teisme ribų, įtvirtintų BPK 255 straipsnyje, neperžengė. Apeliacinės instancijos teismas jokių kategoriškų išvadų dėl A. Č. nuosprendyje nepadarė, tik vertino skirtingą tėvų požiūrį į vaikų auklėjimą, tėvų tarpusavio santykius, taip pat kiekvieno jų santykius su vaikais. Pažymėtina, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose taip pat nurodytas dėl tėvų tarpusavio konfliktų ir nesutarimų daromas neigiamas poveikis vaikams, be kita ko, turėjęs įtakos J. Č. nustatytam psichikos sveikatos sutrikdymui atsirasti.
28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-532/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-532/2012">2K-532/2012</a>, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).
29. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių ir prieštaravimų dėl J. Č. veiksmų prieš nukentėjusiuosius A. ir J. Č., laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai visas nepašalintas abejones vertino J. Č. naudai, pagrįstai išteisino ją dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį ir pripažino, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose.
Dėl BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo
30. BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame straipsnyje nurodytos veikos padarymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
31. Nuteistosios J. Č. ir jos gynėjo advokato A. Kazakevičiaus kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas J. Č. kaltę pagal BK 140 straipsnio 3 dalį iš esmės grindė tais pačiais įrodymais (nukentėjusiųjų ir jų atstovo pagal įstatymą parodymais), kurių nepripažino patikimais ir pakankamais jos kaltei pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus pagrįsti, taip netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nelogiškas ir prieštaringas išvadas bei pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
32. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-7-30-788/2017, 2K-7-66-648/2018 ir kt.).
33. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas J. Č. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus, perkvalifikuodamas į BK 140 straipsnio 3 dalį ir pripažindamas ją kalta dėl to, kad smurtaudama sukėlė fizinį skausmą savo mažamečiam sūnui A. Č., konstatavo, kad, išanalizavus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo abejoti, jog J. Č. 2018 m. vasario 14 d. apie 7.30 val., trenkdama dienoraščio sąsiuviniu vieną kartą nukentėjusiajam A. Č. į veidą, tokiais savo veiksmais jam sukėlė fizinį skausmą. Tokią išvadą teismas grindė nukentėjusiojo A. Č. parodymais, kad jo motina už negražius žodžius jam su dienoraščiu trenkė į veidą, nuo suduoto smūgio jam skaudėjo, taip pat nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą A. Č. parodymais, kad 2018 m. vasario 14 d. sūnus jam paskambino ir nurodė, kad motina jam sudavė į veidą su dienoraščiu. Teismas nusprendė, kad nukentėjusiojo A. Č. nurodytas 2018 m. vasario 14 d. įvykio aplinkybes patvirtina jo atstovo pagal įstatymą A. Č. 2018 m. vasario 14 d. protokolai-pareiškimai, 2018 m. vasario 14 d. A. Č. paaiškinimas Vaiko teisių apsaugos skyriui, jo atstovo pagal įstatymą A. Č. baudžiamojoje byloje pateikti telefoninio pokalbio įrašai, kuriuose nukentėjusysis A. Č. skundžiasi tėvui, kad motina jam su dienoraščio sąsiuviniu sudavė į veidą.
34. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados yra ydingi, prieštarauja bylos medžiagai ir to paties apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje anksčiau padarytoms išvadoms. Antai minėta, kad tikrindamas nukentėjusiųjų A. ir J. Č. parodymų apie prieš juos motinos J. Č. panaudotą smurtą patikimumą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pagrindo besąlygiškai tikėti mažamečiais A. ir J. Č. nėra, nes byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes. Taigi analogiška išvada turėjo būti padaryta ir dėl nukentėjusiojo A. Č. parodymų apie 2018 m. vasario 14 d. įvykio aplinkybes bei motinos veiksmais jam sukeltą fizinį skausmą. Be to, šioje kasacinėje nutartyje pirmiau konstatuota, kad nukentėjusiųjų parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstami įrodymais.
35. Vertinant, ar byloje yra kitų J. Č. inkriminuotus veiksmus – 2018 m. vasario 14 d. trenkimą dienoraščio sąsiuviniu vieną kartą nukentėjusiajam A. Č. į veidą, taip sukeliant jam fizinį skausmą, – patvirtinančių įrodymų, pažymėtina, kad nukentėjusiojo A. Č. atstovas pagal įstatymą A. Č. pats 2018 m. vasario 14 d. įvykio aplinkybių nematė, nurodė tik tai, ką jam pasakojo sūnus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs J. Č. ir jos buvusio sutuoktinio ir vaikų tėvo A. Č. priešiškus santykius, pripažino, kad A. Č. parodymai nepagrįsti bylos medžiaga. Kiti rašytiniai bylos įrodymai: A. Č. 2018 m. vasario 14 d. protokolai-pareiškimai, 2018 m. vasario 14 d. A. Č. paaiškinimas Vaiko teisių apsaugos skyriui, jo atstovo pagal įstatymą A. Č. baudžiamojoje byloje pateikti telefoninio pokalbio įrašai taip pat nėra pakankami konstatuoti, kad J. Č. 2018 m. vasario 14 d. trenkė dienoraščio sąsiuviniu vieną kartą nukentėjusiajam A. Č. į veidą, taip sukėlė jam fizinį skausmą. Todėl, nesant objektyvių J. Č. kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis jai negalėjo būti priimtas.
36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir jų pagrindu pripažindamas J. Č. kalta padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, nuosprendyje išdėstė nelogiškus ir prieštaringus argumentus dėl įrodymų vertinimo, neatsižvelgė į in dubio pro reo principo reikalavimus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 140 straipsnio 3 dalies – pritaikymą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas, naikinant jo dalį, kuria J. Č. padaryta nusikalstama veika iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktų perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 3 dalį bei ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 3 dalį J. Č. nutrauktina, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl proceso išlaidų
37. Kasaciniame skunde nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą A. Č. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam iš J. Č. 380 Eur dydžio išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, ir prašo šias išlaidas priteisti. Taip pat prašo priteisti iš J. Č. jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti. Kasacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų įgaliotasis atstovas advokatas S. Alysas taip pat prašė priteisti nukentėjusiųjų atstovui pagal įstatymą A. Č. iš J. Č. 800 Eur dydžio išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.
38. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
39. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. ir įgaliotojo atstovo advokato S. Alyso atsiliepime į nuteistosios J. Č. apeliacinį skundą pateiktą prašymą priteisti iš nuteistosios nukentėjusiųjų atstovui pagal įstatymą proceso išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad į bylą nėra pateikta sąskaitų, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. patirtas proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme, šių išlaidų dydžio nei iš atsiliepimo į apeliacinį skundą, nei iš teisinių paslaugų sutarties nustatyti negalima. Todėl teismas padarė išvadą, kad pateiktas prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Tačiau tokia išvada nepagrįsta, nes iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų įgaliotasis atstovas advokatas S. Alysas kartu su prašymu dėl proceso išlaidų priteisimo pateikė teismui sąskaitas už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad A. Č. advokatui S. Alysui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 380 Eur (7 t., b. l. 148–151). Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje išdėstytais motyvais atmesdamas nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. ir įgaliotojo atstovo advokato S. Alyso prašymą dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, priėmė neteisingą sprendimą.
40. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje tik nuteistoji J. Č. padavė apeliacinį skundą, jį apeliacinės instancijos teismas tenkino iš dalies. Šiam teismui nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą A. Č. ir įgaliotasis atstovas advokatas S. Alysas, kuris tiesiogiai veikė nukentėjusiųjų interesais byloje, pateikė atsiliepimą į nuteistosios apeliacinį skundą, įgaliotasis atstovas taip pat dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi, priimant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo J. Č. buvo pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą A. Č. turėjo teisę į patirtų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
41. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, šia kasacine nutartimi keičiant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir naikinant jo dalį dėl J. Č. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, J. Č. įgyja išteisintojo procesinį statusą. BPK 106 straipsnyje nėra įtvirtinta galimybė išieškoti iš išteisintojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas. Toks išieškojimas galimas tik tuomet, jei kaltinamas asmuo galutiniu teismo sprendimu pripažįstamas kaltu. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymą priteisti iš J. Č. nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. Č. turėtas išlaidas advokato paslaugoms tiek apeliacinės, tiek ir kasacinės instancijos teisme apmokėti. Kartu yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl 1650 Eur dydžio išlaidų už advokato pagalbą teisme priteisimo iš J. Č. A. Č..
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendį.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria J. Č. padaryta nusikalstama veika iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktų perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 3 dalį, J. Č. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda, ir baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 3 dalį J. Č. nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalis, kuria iš J. Č. priteista A. Č. 1650 Eur už advokato, atstovavusio teisme nepilnamečiams nukentėjusiesiems A. Č. ir J. Č., pagalbą patirtoms išlaidoms apmokėti.
Kitą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. atstovo pagal įstatymą A. Č. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Pranas Kuconis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
