M. Ž. pagal BK 222 str., 24 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-213-511/2024 Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00008-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10; 1.2.18.10.1; 1.2.14.5.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,

nuteistajam M. Ž. (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Vytautui Geležiniui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Vytauto Geležinio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžiu M. Ž. išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. UAB „Minsandra“ civilinis ieškinys dėl 25 000 Eur ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 20 645 Eur palikti nenagrinėti.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalis, kuria M. Ž. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. Ž. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „Ajoma“ finansinės apskaitos tvarkymo) (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos UAB „Dutera“ finansinės apskaitos tvarkymo laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Be to, panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalis, kuria Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir dėl šio ieškinio priimtas sprendimas civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš M. Ž. priteisti 20 654 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti ūkio subjekto veiklos, turto, įsipareigojimų, o būtent: M. Ž. nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. kovo 18 d., būdamas faktinis UAB „Ajoma“, įmonės kodas 300855867, registruotos Mažeikiuose, Algirdo g. 61, vadovas, siekdamas pridengti savo realiai organizuojamą ir vykdomą UAB „Ajoma“ ūkinę komercinę veiklą, vengdamas oficialiai būti įmonės vadovu, tuo tikslu UAB „Ajoma“ direktoriumi nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. vasario 13 d. paskyrė A. A., kuris nežinojo apie M. Ž. nusikalstamus ketinimus, taip pasitelkdamas oficialiai UAB „Ajoma“ vadovo pareigas einantį asmenį, t. y. suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį ir numatydamas nusikalstamos veikos padarinius, kad bus trukdoma nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, siekė šių padarinių atsiradimo; žinodamas, kad, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatą, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, realiai valdydamas UAB „Ajoma“, t. y. disponuodamas įmonės dokumentais, antspaudais, mokėjimo priemonėmis, vykdydamas ūkinę finansinę veiklą, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 2 dalį, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą buhalteriui, 2018 m. ir 2019 m. sausio–vasario mėnesiais apgaulingai tvarkė UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (2012 m. balandžio 24 įstatymo redakcija) reikalavimus, pagal kuriuos į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, pagal kuriuos privalomas apskaitos dokumento rekvizitas – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 13 straipsnio 3 dalies (2003 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) reikalavimus, pagal kuriuos įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, nes buhalterinės apskaitos dokumentais įformino ir į buhalterinę apskaitą įtraukė neįvykusias ūkines operacijas, t. y. žinodamas, kad UAB „Ajoma“ iš UAB „Dutera“ ir iš UAB „Autokesta“ prekių ir paslaugų nepirko, nurodė UAB „Ajoma“ apskaitą tvarkiusiai buhalterei K. R., nežinojusiai apie M. Ž. nusikalstamus ketinimus: 1) išrašyti UAB „Dutera“ pardavimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras: 15 000 Eur vertės 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01565, 15 000 Eur vertės PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01566, 45 000 Eur vertės PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01567, 1273 Eur vertės 2019 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01573, ir jas įtraukti į UAB „Ajoma“ apskaitą; 2) įtraukti į UAB „Ajoma“ apskaitą UAB „Autokesta“ PVM sąskaitas faktūras: 5020 Eur vertės 2019 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF8, 4000 Eur vertės 2019 m. vasario 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF9, 4020 Eur vertės 2019 m. vasario 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF10, 9000 Eur vertės 2019 m. vasario 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF12. Dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „Ajoma“ veiklos, turto, įsipareigojimų, buvusių 2018 m. ir 2019 m. sausio–vasario mėnesiais, dydžio.

2. M. Ž. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir organizavo dokumentų paslėpimą, dėl to negalima iš dalies nustatyti ūkio subjekto veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio, o būtent: M. Ž. nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. balandžio 5 d., būdamas faktinis UAB „Dutera“, įmonės kodas 300571653, registruotos Vilniuje, V. N. g. 3, vadovas, siekdamas pridengti savo realiai organizuojamą ir vykdomą UAB „Dutera“ ūkinę komercinę veiklą, vengdamas oficialiai būti įmonės vadovu, tuo tikslu UAB „Dutera“ direktoriumi nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. balandžio 5 d. paskyrė D. M., nuo 2019 m. balandžio 5 d. direktoriumi paskyrė A. B., taip pasitelkdamas oficialiai UAB „Dutera“ vadovų pareigas einančius asmenis, t. y. suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį ir numatydamas nusikalstamos veikos padarinius, kad bus trukdoma nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, siekė šių padarinių atsiradimo, žinodamas, kad, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatą, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, realiai valdydamas UAB „Dutera“, t. y. disponuodamas įmonės dokumentais, antspaudais, mokėjimo priemonėmis, vykdydamas ūkinę finansinę veiklą, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 2 dalį, „už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“ (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija); ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, 2018 m. ir 2019 m. sausio–vasario mėnesiais apgaulingai tvarkė UAB „Dutera“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakcija) reikalavimus, pagal kuriuos į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, pagal kuriuos privalomas apskaitos dokumento rekvizitas – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 13 straipsnio 3 dalies (2003 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) reikalavimus, pagal kuriuos įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, nes buhalterinės apskaitos dokumentais įformino ir į buhalterinę apskaitą įtraukė neįvykusias ūkines operacijas, t. y. žinodamas, kad UAB „Dutera“ įmonei „Ajoma“, kurioje jis buvo faktiniu vadovu, prekių ir paslaugų nepardavė, nurodė UAB „Dutera“ apskaitą tvarkiusiai buhalterei K. R., nežinojusiai apie M. Ž. nusikalstamus ketinimus, išrašyti UAB „Dutera“ pardavimo PVM sąskaitas faktūras: 15 000 Eur vertės 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01565, 15 000 Eur vertės PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01566, 45 000 Eur vertės PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01567, 1273 Eur vertės 2019 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01573, ir jas įtraukti į UAB „Dutera“ buhalterinę apskaitą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas nuslėpti apgaulingą UAB „Dutera“ apskaitos tvarkymą, organizavo UAB „Dutera“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą: 2019 m. balandžio 5 d. A. B. paskyrus UAB „Dutera“ vadovu, dokumentai jam nebuvo perduoti, o buvo išvežti nenustatytų asmenų, todėl UAB „Dutera“ buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo rasti (išsaugoti), taip jis organizavo UAB „Dutera“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą ir pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies – „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 dalies – „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, 4 dalies – „jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir finansinę atskaitomybę perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas“ nuostatas, todėl iš dalies negalima nustatyti UAB „Dutera“ veiklos, turto, įsipareigojimų, buvusių 2018 m., 2019 m. sausio–vasario mėnesiais, dydžio.

3. Be to, M. Ž. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. kovo 18 d., būdamas faktinis UAB „Ajoma“, įmonės kodas 300855867, registruotos Mažeikiuose, Algirdo g. 61, vadovas, siekdamas pridengti savo realiai organizuojamą ir vykdomą UAB „Ajoma“ ūkinę komercinę veiklą, vengdamas oficialiai būti įmonės vadovu, UAB „Ajoma“ direktoriumi nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. vasario 13 d. paskyrė A. A., nuo 2018 m. spalio 24 d. būdamas UAB „Dutera“, įmonės kodas 300571653, registruotos Vilniuje, V. Nagevičiaus g. 3, faktinis vadovas bei sudarydamas susitarimus su UAB „Autokesta“ faktiniu vadovu ir taip pasitelkdamas UAB „Autokesta“ faktinį vadovą, kuris ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, realiai valdydamas UAB „Ajoma“, t. y. disponuodamas įmonės dokumentais, antspaudais, mokėjimo priemonėmis, turėdamas išankstinį tikslą sukčiauti PVM sumokėjimo srityje, žinodamas, kad realiai UAB „Ajoma“ sandorių su UAB „Dutera“ ir UAB „Autokesta“ neturės, o tokie sandoriai bus reikalingi neteisėtai veiklai nuslėpti, nurodė K. R., tvarkiusiai UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą ir nežinojusiai apie M. Ž. nusikalstamus ketinimus, išrašyti UAB „Dutera“ pardavimo PVM sąskaitas faktūras dėl faktiškai neįvykusių ūkinių finansinių operacijų (transporto priemonių pardavimo, paslaugų suteikimo): 15 000 Eur vertės 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01565, 15 000 Eur vertės 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01566, 45 000 Eur vertės 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01567, 1273 Eur vertės 2019 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI01573, ir įtraukti šias PVM sąskaitas faktūras į UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą; UAB „Autokesta“ pardavimo PVM sąskaitas faktūras dėl faktiškai neįvykusių ūkinių finansinių operacijų: 5020 Eur vertės 2019 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF8, 4000 Eur vertės 2019 m. vasario 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF9, 4020 Eur vertės 2019 m. vasario 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF10, 9000 Eur vertės 2019 m. vasario 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF12, ir įtraukti į UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą. Po to nurodytos PVM sąskaitos faktūros buvo įrašytos į UAB „Ajoma“ 2018 m. gruodžio ir 2019 m. vasario mėnesių PVM deklaracijas ir dėl faktiškai iš UAB „Dutera“ neįsigytų prekių ar paslaugų UAB „Ajoma“ 2018 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijoje sumažintas mokėtinas į biudžetą PVM 15 750 Eur, 2019 m. vasario mėnesio PVM deklaracijoje sumažintas mokėtinas į biudžetą PVM 267 Eur dėl faktiškai iš UAB „Autokesta“ neįsigytų prekių ar paslaugų. UAB „Ajoma“ 2019 m. vasario mėnesio PVM deklaracijoje sumažintas mokėtinas į biudžetą PVM 4628 Eur. Taip nuo 2018 m. gruodžio mėn. – 2019 m. vasario mėn. UAB „Ajoma“ apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 20 645 Eur pridėtinės vertės mokesčio.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Išnagrinėjęs nuteistojo M. Ž. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. Ž. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį, kuriuo M. Ž. nuteisė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „Ajoma“ finansinės apskaitos tvarkymo), pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „Dutera“ finansinės apskaitos tvarkymo), pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, motyvuodamas tuo, kad įrodymai byloje yra įvertinti nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnių nuostatų. Pripažinus, kad M. Ž. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, atitinkamai tenkintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys, kuriuo prašyta atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą žalą.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo M. Ž. gynėjas advokatas V. Geležinis prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria M. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Darydamas išvadą, kad M. Ž. buvo faktinis UAB „Dutera“ bei UAB „Ajoma“ vadovas, apeliacinės instancijos teismas revizavo jau įsiteisėjusiais nuosprendžiu ir nutartimi kitoje byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, todėl įsiteisėjusio nuosprendžio ir nutarties nelaikė privalomais, taip iš esmės pažeisdamas BPK 346 straipsnio normas. Pagal BPK 346 straipsnį, įsiteisėję nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms bei pareigūnams, įmonėms, įstaigos ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžiu nustatyta, kad M. Ž. nebuvo faktinis UAB „Dutera“ vadovas. Įsiteisėjus pirmiau nurodytiems nuosprendžiui ir nutarčiai, neliko teisinio pagrindo peržiūrėti šias teismų baigiamaisiais aktais nustatytas bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą dėl šių bylos aplinkybių, nei padarytos Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendyje bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutartyje, iš naujo revizavo įsiteisėjusius nuosprendį ir nutartį ir pažeidė nuosprendžio privalomumo principą.

5.2. Pritaikydamas M. Ž. veikai BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Be to, remiantis abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principu, visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Byloje negalima išvada, kad M. Ž. veika atitinka aprašytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, dėl kelių aplinkybių. Pirma, M. Ž. negalėjo būti nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes, kaip minėta, įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžiu yra nustatyta, kad M. Ž. nebuvo faktinis UAB „Ajoma“ ir UAB „Dutera“ vadovas. Antra, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl M. Ž. kaltumo padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas grindžiama aplinkybe, kad į UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos jokios ūkinės veiklos nevykdžiusių UAB „Dutera“ ir UAB „Autokesta“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros, tačiau tokia aplinkybė nėra pakankamai patikimai nustatyta. Išvada, jog UAB „Dutera“ ir UAB „Autokesta“ nevykdė jokios ūkinės komercinės veiklos, grindžiama specialisto išvada, jo paaiškinimais ir byloje esančiais dokumentais, tačiau specialisto išvada yra sąlyginė ir yra teisinga tik tada, kai kitais įrodymais yra nustatyta, kad jokie sandoriai tarp UAB „Ajoma“ ir UAB „Dutera“ bei UAB „Autokesta“ nevyko. Tokių įrodymų byloje nėra surinkta. Dėl to byloje buvo nukrypta nuo teismų praktikos, pagal kurią PVM sukčiavimas atskiriamas nuo mokestinių nusikalstamų veikų pagal tai, kad PVM sukčiavimo bylose nustatomi fiktyvių įmonių vadovai, organizatoriai, pinigų ir dokumentų judėjimo keliai, pirkimo ar pardavimo PVM mechanizmas ir pan. Trečia, vien žinomai neteisingų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimas į buhalterinę apskaitą negali būti vertinamas kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnį, nes būtina įrodyti asmens tyčią vengti ne abstrakčių mokesčių, bet būtent pridėtinės vertės mokesčio. Šioje byloje tai nebuvo padaryta. Pagal teismų praktiką, atribojant sukčiavimą PVM srityje, kvalifikuojamą pagal BK 182 straipsnį, ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą, kvalifikuojamą pagal BK 220 straipsnį, būtina atsižvelgti į kėsinimosi objektą, atitinkamo mokesčio reglamentavimo specifiką, naudojamos apgaulės pobūdį, grobimo požymių buvimą ar nebuvimą, tyčios turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-29-942/2016, 2K-50-942/2021). Apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje nėra nurodyta, kaip pasireiškė M. Ž. kaltė, kokiais konkrečiais kaltais veiksmais jis apgavo ar sukūrė apgaulę būtent pridėtinės vertės mokesčio srityje. Dėl to, išaiškinus abejones kaltinamojo naudai, M. Ž. negalėjo būti nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato V. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas tikrina, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-489/2020, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018, 2K-7-104-719/2021 ir kt.).

8. Iš nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato V. Geležinio kasacinio skundo turinio matyti, kad, argumentuodamas netinkamą BK 222 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies M. Ž. pritaikymą, kasatorius neigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad M. Ž. buvo faktiniu UAB „Ajoma“ ir UAB „Dutera“ vadovu, kad jokie realūs sandoriai tarp UAB „Ajoma“ bei UAB „Dutera“ ir UAB „Autokesta“ nevyko. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo teismo kasacinėje instancijoje ribas šiuos argumentus teismas nagrinės tik teisės taikymo aspektu.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl esminio BPK 346 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad darydamas išvadą, jog M. Ž. buvo faktinis UAB „Ajoma“ ir UAB „Dutera“ vadovas, apeliacinės instancijos teismas pakeitė jau įsiteisėjusiais nuosprendžiu ir nutartimi byloje nustatytas aplinkybes, įsiteisėjusio nuosprendžio ir nutarties nelaikė privalomais, taip iš esmės pažeisdamas BPK 346 straipsnio normas.

10. BPK 346 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusių teismo nuosprendžio ir nutarties privalomumas, nurodyta, kad už nevykdymą ar trukdymą vykdyti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį nustatyta teisinė atsakomybė, ir nurodomas valstybės pareigūnas, atsakingas už nuosprendžio pateikimą vykdyti. Kasacinio skundo argumentai yra susiję su šio straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

11. Pažymėtina, kad BPK 346 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nenustato, jog baudžiamojoje byloje priimtu pirmesniu nuosprendžiu ar nutartimi nustatytos bylos aplinkybės ir atliktas įrodymų vertinimas yra privalomi vėliau kitą baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui, turinčiam priimti nuosprendį ar nutartį, kuriuose turi padaryti išvadas apie tas pačias aplinkybes ir įvertinti kitoje baudžiamojoje byloje dėl jų surinktus įrodymus. Dėl to šios teisinės situacijos sprendimas yra teismų praktikos sritis.

12. Dėl BPK 346 straipsnio 1 dalies normos turinio teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Tačiau ta aplinkybė, kad anksčiau priimti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių teismų nuosprendžiai neturi prejudicinės galios nagrinėjant kitą bylą, nereiškia, kad šie nuosprendžiai negali būti įrodymų šaltiniai. Įsiteisėję nuosprendžiai yra dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija gali padėti nustatyti su nusikalstama veika susijusias aplinkybes. Taigi įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų nuosprendžiai atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-689/2020, 2K-28-689/2021, 2K-58-719/2023). Juos vertinant, be kita ko, svarbu ir tai, kokiame kaltinimo kontekste tos pačios aplinkybės teismų buvo tirtos ir konstatuotos.

13. Iš Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžio matyti, kad šiuo nuosprendžiu nuteistas M. Ž. kaip UAB „Gruditos logistika“ faktinis vadovas, už PVM sukčiavimą minėtai įmonei išvengiant turtinės prievolės, jis ir A. A. kaip bendrininkai nuteisti už šios įmonės buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą, A. A. dar nuteistas kaip UAB „Ajoma“ direktorius už sudarymą sąlygų apgaulingai tvarkyti UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą, neįforminant vienos transporto priemonės pardavimo. Be to, iš nuosprendžio (54 punktas) matyti, kad, darydamas išvadas apie M. Ž. PVM sukčiavimo veiką, įvykdytą jam faktiškai valdant UAB „Gruditos logistika“, teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog D. M. buvo formalus UAB „Dutera“ vadovas, vertindamas ją tik kaip prielaidą. Tačiau aptariamoje byloje buvo nagrinėti kaltinimai dėl veikų, kurios nesusijusios su veikomis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas; ši aplinkybė konstatuota kitame kontekste – teismui pasisakant dėl UAB „Gruditos logistika“, UAB „Ameris“, UAB „Dutera“ ir UAB „Autokesta“ ūkinės veiklos imitavimo tarp šių bendrovių schemos. Be to, nei minėtame Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendyje, nei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutartyje, kuria nuteistųjų apeliaciniai skundai atmesti, nepateikta jokia išvada, jog M. Ž. nebuvo faktinis UAB „Dutera“ ir UAB „Ajoma“ vadovas. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu pakeitė įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutartimi nustatytas bylos aplinkybes, yra atmestini, nes visų pirma prieštarauja šių teismų baigiamųjų aktų turiniui. Kita vertus, kaip jau minėta, net ir tuo atveju, kai kitoje byloje tos pačios aplinkybės buvo jau tirtos ir jau priimtame nuosprendyje yra išdėstytos bei įvertintos, bylą nagrinėjantis teismas turi savarankiškai ištirti įrodymus, nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje.

14. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir savarankiškai nustatęs, jog M. Ž. buvo faktinis UAB „Dutera“ ir UAB „Ajoma“ vadovas, ir šias aplinkybes išdėstęs nuosprendyje, BPK 346 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė ir nuo teismų praktikos nenukrypo.

Dėl netinkamo BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

15. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarydami išvadą, kad M. Ž. yra tinkamas subjektas, galintis atsakyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

16. Pagal teismų praktiką, galimi atvejai, kai už įmonės vadovo kompetencijai priskirtų pareigų netinkamą atlikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, atsako asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įmonės vadovu nepaskirtas, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-202-303/2020). Tai, pavyzdžiui, gali būti atvejai, kai darantys nusikalstamą veiką asmenys įkalba arba už žadamą atlygį susitaria, kad įmonės direktoriumi taps su jos valdymu ir veikla nesusijęs asmuo, jo vardas ir pavardė bus įrašyti įmonės dokumentuose kaip direktoriaus, tai bus įregistruota viešuose registruose, jis pasirašys įmonės veiklos dokumentus, tačiau realiai nepriiminės su įmonės veikla susijusių sprendimų, jos kasdienės veiklos neorganizuos, neplėtos ir ja nesirūpins, sutarčių nesudarinės.

17. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Sandorių pasirašymas bendrovės vardu nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra faktinis vadovas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

18. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, padarė išvadą, kad M. Ž. nebuvo faktinis UAB „Ajoma“ ir UAB „Dutera“ vadovas. Pagal prokuroro apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas minėtas išvadas, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, o ne kaip visumą, t. y. iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs kaip visumą byloje surinktus ir ištirtus įrodymus – paties išteisintojo M. Ž., bendrovės „Ajoma“ akcininko M. Ž. bei bendrovės darbuotojų: juridinio asmens „Ajoma“ direktorių A. A. ir M. Š., buhalterės K. R., bendrovėje dirbusių vairuotojų I. D., R. D., T. B., G. S., V. Š., M. I., G. Ž. parodymus ir kitus įrodymus, kurie išsamiai išanalizuoti ir išdėstyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 13–30 punktuose, nusprendė, jog M. Ž. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu buvo faktinis UAB „Ajoma“ ir UAB „Dutera“ vadovas.

19. Apeliacinės instancijos

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje nustatytas aplinkybes M. Ž. veikai pritaikydamas BK 222 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl netinkamo BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

21. Kasaciniame skunde nurodoma, kad M. Ž. veikai buvo netinkamai pritaikyta BK 182 straipsnio 2 dalis, nes nenustatyti šios nusikalstamos veikos požymiai – apgaulė ir tyčia sukčiauti, nukrypta nuo teismų praktikos, pagal kurią PVM sukčiavimas atskiriamas nuo kitų nusikalstamų veikų mokesčių srityje. Su šiais argumentais nesutiktina.

22. Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.

23. Pažymėtina, kad teisingas mokesčių, taip pat ir pridėtinės vertės, pelno mokesčio, apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-7-648/2019, 2K-149-719/2022). Tačiau kai kurie neteisėti mokesčio mokėtojo veiksmai mokesčių deklaravimo ir sumokėjimo srityje taip pat gali būti pripažįstami sukčiavimu. Tokį kvalifikavimą pirmiausia lemia specifinis atskirų mokestinių santykių reguliavimas ir galimybė tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto.

24. Pagal suformuotą teismų praktiką, kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-398/2013, 2K-7-322/2013, 2K-7-29-942/2016 ir kt.).

25. Tokiu atveju apgaulė pasireiškia suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu VMI, taip ją suklaidinant. Melagingų duomenų pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Taigi, apgaulė išvengiant PVM ar kitų mokesčių pasireiškia suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu VMI, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio įskaitų būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016).

26. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia. Tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017).

27. Iš apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad M. Ž. davė nurodymus UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai K. R., nesuvokusiai nusikalstamo nurodymų pobūdžio, surašyti ir į UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą įtraukti PVM sąskaitas faktūras apie realiai neįvykusius UAB „Ajoma“ ir UAB „Dutera“ bei UAB „Autokesta“ sandorius ir įtraukti jas apskaičiuojant UAB „Ajoma“ į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, taip jį sumažinant, ir pateikiant PVM deklaracijas su klaidingais duomenimis Valstybinei mokesčių inspekcijai. Realiai neįvykusių sandorių įtraukimas į buhalterinę apskaitą sudarė sąlygas UAB „Ajoma“ deklaruoti neva sumokėtą PVM, taip įgyjant teisę į atskaitą ir atitinkamai sumažinant į valstybės biudžetą mokėtiną PVM. Taigi aptarta schema pasireiškė kaip siekimas fiktyviu pagrindu valstybės sąskaita kompensuoti realiai nesumokėtą PVM. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad byloje nenustatyta, kokiais konkrečiais kaltais savo veiksmais M. Ž. apgavo ar sukūrė apgaulę būtent pridėtinės vertės mokesčio srityje.

28. Bylos duomenimis, M. Ž. turi įmonių valdymo patirties, išmanė buhalterinės apskaitos reikalavimus, be kita ko, praeityje yra ne kartą teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, taip pat ir atsižvelgus į byloje nustatytą panaudotą turtinės prievolės išvengimo schemą, nekyla abejonių, kad jis, duodamas nurodymus UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai K. R. surašyti ir į UAB „Ajoma“ buhalterinę apskaitą įtraukti pirmiau minėtas PVM sąskaitas faktūras dėl realiai neįvykusių sandorių tarp UAB „Ajoma“ ir kitų subjektų (UAB „Dutera“ bei UAB „Autokesta“), suvokė, kad dėl jo veikos bus sumažintas į valstybės biudžetą mokėtinas PVM ir valstybei bus padaryta turtinė žala, ir tokių padarinių siekė, taigi, veikė tiesiogine tyčia.

29. Kasatorius taip pat kelia klausimą, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, jog sandoriai tarp UAB „Ajoma“ ir UAB „Dutera“ bei UAB „Autokesta“ nebuvo realūs, grindžiama tik sąlygine specialisto išvada. Su tuo nesutiktina. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tokia išvada padaryta remiantis liudytojų K. R., S. L., J. K., N. P., E. S. parodymais, VĮ Registrų centro duomenimis apie UAB „Ajoma“ vardu registruotus vilkikus, UAB „Dutera“ kaip skolininkės turto perdavimo išieškotojai UAB „Adampolis“ aktu ir kitais įrodymais, išdėstytais apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

30. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo teigti, jog teismas, M. Ž. veikai pritaikydamas BK 182 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Vytauto Geležinio kasacinį skundą.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Alenas Piesliakas

Eligijus Gladutis