Civilinė byla Nr. e3K-3-141-781/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01425-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (teisėjų kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės uždarosios akcinės bendrovės „Celijus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovei uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtai investicinei uždarajai akcinei bendrovei „Celijus“ dėl žalos atlyginimo.
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymą ikisutartiniuose santykiuose, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas M. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Celijus“ 73 026 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad pagal jo ir atsakovės 2020 m. spalio 26 d. sudarytą nekilnojamojo turto rezervacijos sutartį (toliau – Sutartis) atsakovė įsipareigojo pastatyti ir parduoti, o ieškovas – įsigyti nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas laiku atliko Sutarties 2.2 punkte nustatytus avansinius mokėjimus. Atsakovė priėmė visus avansinius mokėjimus, tuo aiškiai išreikšdama savo valią vykdyti Sutartį ir sukurdama ieškovui pagrįstą įsitikinimą, kad pagrindinė sutartis dėl nekilnojamojo turto įsigijimo bus sudaryta. 2022 m. rugpjūčio 1 d. šalys pasirašė 85 procentų statybos baigtumo turto apžiūros aktą (toliau – Aktas). Pasirašęs Aktą, pagal Sutarties 3.2 punktą ieškovas pagrįstai tikėjosi gauti kvietimą pasirašyti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau 2022 m. rugpjūčio 10 d. gavo pranešimą dėl Sutarties vienašalio nutraukimo pagal Sutarties 5.2 punktą. 2022 m. rugpjūčio 19 d. atsakovė pervedė ieškovui 23,19 Eur baudą ir grąžino 11 595 Eur sumokėtą avansą.
4. Ieškovo teigimu, atsakovei pažeidus Sutartį, ją nepagrįstai nutraukus ir atsisakius sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, jis patyrė nuostolių. Pagal Sutarties 5.2 punktą sumokėdama baudą atsakovė pripažino, kad pagrindinė sutartis yra nesudaryta dėl jos kaltės, o Sutartyje nustatytos netesybos bei netesybų sumokėjimas nepanaikina nukentėjusios šalies teisės reikalauti žalos atlyginimo. Ieškovas prarado galimybę sudaryti sutartį dėl kito analogiško nekilnojamojo turto įsigijimo tuo metu, kai buvo sudaryta Sutartis su atsakove, o per 2 metus, kai jis laukė Sutarties įvykdymo, nekilnojamasis turtas rinkoje žymiai pabrango. Ieškovas, atsakovei nepagrįstai nutraukus Sutartį, neįgijo konkretaus buto iš atsakovės, todėl ieškovo nuostolius sudaro skirtumas tarp Sutartyje nustatytos turto kainos ir dabartinės analogiško turto rinkos vertės. Be to, ieškovo nuostolius sudaro negautos pajamos turtą nuomojant bei išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti pagrindinę sutartį, – kredito sutarties su banku administravimo mokesčiai.
5. Ieškovas nurodė, kad atsakovė, atsisakiusi parduoti ieškovui nekilnojamąjį turtą, dėl kurio įgijimo buvo sudaryta Sutartis, iš karto viešai paskelbė apie šio turto pardavimą už žymiai didesnę kainą – 141 560 Eur, taigi, šio turto pabrangimas sudaro 65 054 Eur. Ieškovas, kaip nukentėjusi Sutarties šalis, turi teisę reikalauti nuostolių, skaičiuojamų taikant objektyvų (abstraktų) nuostolių apskaičiavimo metodą, atlyginimo priteisimo iš Sutartį pažeidusios atsakovės. Be to, ieškovas planavo, įsigijęs savo reikmėms naują būstą, dėl kurio buvo sudaryta Sutartis su atsakove, dabar turimą savo būstą nuomoti ir gauti nuomos pajamų. Atsakovei neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų sutartyje nustatytu laiku, nutraukus Sutartį, ieškovas negavo 7735 Eur planuotų pajamų iš buto nuomos. Ieškovas taip pat sudarė kredito sutartį su banku ir sumokėjo 260 Eur sutarties administravimo mokestį, kuris, neįgijus turto, nėra grąžinamas, todėl laikytinas tiesioginiais ieškovo nuostoliais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 236, 81 Eur nuostolių atlyginimą ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Sutarties 5.2 punkte nustatyta teisė atsakovei nutraukti Sutartį, šia teise ji pasinaudojo. Teismas akcentavo, kad Sutarties 7.7 punkte šalys patvirtino, jog Sutartį perskaitė ir pareiškė, kad ji atitinka jų tikruosius ketinimus bei valią, supranta jos turinį ir pasekmes, o byloje nėra duomenų, jog ieškovas neturėjo galimybės detaliai susipažinti su Sutarties sąlygomis. Teismo sprendime konstatuota, kad Sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, tačiau toks Sutarties nutraukimas turėjo būti pagrįstas, todėl atsakovė, nepagrindusi nutraukimo, privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.
8. Teismo vertinimu, šalių teisiniai santykiai po Sutarties sudarymo buvo pasiekę galutinę stadiją prieš pasirašant pagrindinę sutartį – šalys beveik dvejus metus vykdė preliminariąją sutartį, buvo pasirašytas statybos 85 procentų baigtumo aktas, įvykdyta didžioji dalis Sutarties nuostatų, gautas banko kreditas turtui pirkti, todėl ieškovas, kaip nukentėjusi Sutarties šalis, turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės, tačiau jis turi įrodyti jų faktą ir dydį.
9. Teismas pažymėjo, kad į internetą įkeltas skelbimas apie parduodamą butą negali būti laikomas realios šio turto rinkos kainos įrodymu, kadangi šis turtas už 141 560 Eur nebuvo parduotas nei Sutarties nutraukimo momentu, nei vėliau. Teismo vertinimu, ieškovo pateikti įvykusių sandorių dokumentai neįrodo jo patirtų nuostolių fakto ir dydžio, kadangi sandoriai buvo sudaryti 2022 m. gruodžio – 2023 m. gegužės mėnesiais ir neatspindi realios turto rinkos kainos 2022 m. rugpjūčio mėnesį. Teismo sprendime akcentuota, kad teismas siūlė ieškovui teikti papildomus įrodymus (pasitelkus specialistus atlikti turto vertinimą), tačiau ieškovas šia procesine teise nepasinaudojo, todėl konstatuota, jog ieškovas neįrodė patirtų nuostolių dėl turto kainos skirtumo.
10. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis buvo sudaręs ar ketinęs sudaryti savo turimo buto nuomos sutartis su potencialiais nuomininkais, o vien tik informacija iš „AirBnb“ interneto svetainės, nesant joje duomenų apie nuomos kainą, nepagrindžia ieškovo realiai negautų pajamų fakto ir dydžio.
11. Teismas nusprendė, kad ieškovo patirtus tiesioginius nuostolius sudaro kredito sutarties 260 Eur administravimo mokestis bankui, todėl atsakovė turi atlyginti šiuos nuostolius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė, nutraukusi Sutartį, grąžino ieškovui jo sumokėtą avansą ir sumokėjo 23,19 Eur baudą, t. y. minimaliai atlygino ieškovo patirtus tiesioginius nuostolius, nusprendė, jog yra pagrindas ieškovui priteisti 236,81 Eur.
12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2024 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovui 64 496,81 Eur nuostolių atlyginimą, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (64 496,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
13. Kolegija nusprendė, kad, viena vertus, atsakovė pagal Sutarties 5.2 punktą turėjo teisę nutraukti Sutartį vienašališkai, kita vertus, toks Sutarties nutraukimas (atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį) privalėjo būti pagrįstas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalis), todėl atsakovei nepagrįstai (be pakankamos priežasties) nutraukus Sutartį, t. y. pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarius dėl savo pačios kaltės, jai kyla pareiga atlyginti ieškovui šio patirtus nuostolius, neįvykdžius preliminariosios sutarties.
14. Kolegijos vertinimu, šalių derybos dėl pagrindinės sutarties buvo baigtos ir pasiekusios aukščiausią derybų pažangos laipsnį, leidusį ieškovui pagrįstai tikėtis, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta, todėl abstraktaus (objektyvaus) nuostolių apskaičiavimo metodo (kaip skirtumo tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir turėjusios būti sudarytos pagrindinės sutarties objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu) taikymas galimas ir ikisutartinės civilinės atsakomybės atveju. Kolegija nustatė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės pozicijos dėl turto rinkos kainos sutampa, t. y. ieškovas turto vertės padidėjimą grindžia pačios atsakovės nurodytos padidintos kainos dydžiu, todėl vertino, jog atsakovė tokį turto kainos pokytį yra pripažinusi, laiko pagrįstu ir realiu. Kolegija pažymėjo, kad atitinkamą turto vertės padidėjimą pagrindžia ir į bylą pateikti viešai skelbiami nekilnojamojo turto agentūros „Ober-haus“ apibendrinti statistiniai duomenys, iš kurių matyti, jog Vilniuje butų rinkos kaina per dvejus metus (2020–2022 metais) padidėjo apie 52 procentus.
15. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuostolių dydį, nepagrįstai netaikė kainų skirtumo principo ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė patirtų nuostolių fakto bei dydžio. Šiuo atveju ieškovas dėl atsakovės kaltės, kai ši be pagrindo atsisakė sudaryti su ieškovu pagrindinę sutartį, prarado galimybę įsigyti Sutartyje nustatytomis sąlygomis turtą, t. y. buvo pažeistas teisėto lūkesčio principas. Kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad ieškovas turi teisę į nuostolių, lygių kainų skirtumui tarp Sutartyje nurodytos kainos ir atsakovės po Sutarties nutraukimo turto pardavimo skelbimuose nurodytos kainos, atlyginimą.
16. Kolegija konstatavo, kad byloje pateikti įrodymai nepagrindžia, jog ieškovas nuo tada, kai turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis, iki Sutarties nutraukimo turėjo nuomininkų ar vykdė derybas dėl nuomos (ketino sudaryti nuomos sutartį) su potencialiais nuomininkais, t. y. ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių realius ketinimus išnuomoti butą, o vien tik skelbimo įkėlimas į viešąją erdvę nesudaro pagrindo spręsti, jog bus sudaryta nuomos sutartis, taip pat nepagrindžia, kad skelbime nurodyta nuomos kaina yra pagrįsta, t. y. kad nurodytos pajamos yra realios.
17. Kolegija sutiko su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisinį ir faktinį pagrindą tenkinti ieškinį iš dalies, t. y. priteisti 236,81 Eur nuostolių atlyginimą, nepagrįstai netenkino reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 236,81 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgdama į tai, kolegija nusprendė, kad yra teisinis pagrindas panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, ir iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 64 496,81 Eur (236,81 + 64 260) sumą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos bylose dėl prarastos galimybės, kurioje nurodyta, kad: turi būti alternatyvus pasiūlymas, kurio buvo atsisakyta dėl to, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis; prarastos galimybės vertės kompensavimas yra skirtas šalims grąžinti į tą padėtį, kuri būtų, jeigu preliminarioji sutartis išvis nebūtų sudaryta, o ne į tą padėtį, kuri būtų tada, jeigu preliminarioji sutartis būtų pasibaigusi pagrindinės sutarties sudarymu. Nė viena iš šių aplinkybių byloje nenustatyta.
18.2. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino ir nuostolius patiriančio asmens veiksmų, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimus padarinius, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis.
18.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir nusprendė, kad egzistuoja pagrindas priteisti prarastos galimybės vertę, nesilaikant šio instituto taikymo sąlygų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovo prašyti atlyginti nuostoliai laikytini neįrodytais, todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą.
18.4. Skundžiamoje nutartyje buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos bylose dėl restitucinių nuostolių ikisutartiniuose santykiuose, pagal kurią restitucinių nuostolių atlyginimas gali būti priteistas, jeigu nustatyta reali, įrodyta, neišvengiama, nehipotetinė kitos šalies gauta nauda ir nauda apskaičiuota atskaičiavus mokesčius ir kitas išlaidas. Šiuo atveju kolegija nusprendė, kad ieškovas turi teisę į restitucinių nuostolių atlyginimą, tačiau: byloje net nebuvo nustatoma jokia reali atsakovės gauta nauda – ginčo metu nebuvo sudarytas joks sandoris dėl buto pardavimo, ieškovas nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė gavo realią, o ne hipotetinę naudą, taip pat koks galėtų būti tokios naudos dydis. Šiuo atveju atsakovės gautos naudos vertinimas pagal skelbimo duomenis patvirtina, kad buvo nustatyta tik hipotetinė, sąlyginė atsakovės galima gauti nauda, jeigu įvyktų ieškovo preziumuojamos aplinkybės, tačiau tokios aplinkybės ginčo metu neįvyko ir apeliacinės instancijos teismas jų nenustatė. Be to, byloje nesant duomenų apie realią atsakovės gautą naudą (nes ji neegzistavo), objektyviai nebuvo ir negalėjo būti vertinamas naudos dydis atskaičiavus mokesčius ir kitas išlaidas.
18.5. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas – netinkamai taikytos CK 6.165 straipsnio 4 ir 5 dalys. Šioms normoms taikyti yra svarbios šios aplinkybės: šalis turi atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai; kitai šaliai dėl tokio atsisakymo buvo padaryti realūs nuostoliai; preliminarioji sutartis neprivalo baigtis pagrindinės sutarties sudarymu. Šiuo atveju atsakovė Sutartį nutraukė ne nepagrįstai, o sutartiniu pagrindu, pasinaudodama tokia Sutartyje nustatyta teise.
18.6. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas žinojo, dėl kokių konkrečių Sutarties nutraukimo padarinių (baudos sumokėjimo) šalys susitarė, nebuvo pagrindo taikyti pagrindinės sutarties nutraukimo padarinius. Ieškovas puikiai žinojo, kad sudaro ne pagrindinę, o preliminariąją sutartį, kurios pobūdis suponuoja tai, kad pagrindinė sutartis gali būti ir nesudaryta. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja preliminariosios sutarties instituto paskirčiai, nes šis institutas skirtas reguliuoti tik ikisutartiniams šalių santykiams, kurie neprivalo baigtis pagrindinės sutarties sudarymu.
18.7. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo padarytas esminis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimas, kadangi teismas leido ieškovui nuostolius įrodinėti ne realiomis, neišvengiamomis pajamomis, bet išimtinai tik hipotetinėmis sumomis, kurių realumas byloje nustatytas nebuvo. Tuo tarpu atsakovės į bylą pateiktų įrodymų – realių panašių butų pardavimo sandorių – apeliacinės instancijos teismas apskritai nevertino.
19. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
19.1. Ieškovas pasirinko abstraktų nuostolių apskaičiavimo būdą, kurį pagal kasacinio teismo praktiką abiejų instancijų teismai pripažino galimu, tinkamai jį taikydami, nenukrypdami nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose neprašė, o abiejų instancijų teismai savo procesinių sprendimų motyvuojamosiose dalyse nepasisakė ir netaikė nei prarastos galimybės piniginės vertės kaip nuostolių apskaičiavimo būdo, nei restitucinių nuostolių, juos suprantant kaip naudą, kurią kaltoji šalis gavo jau pardavusi ginčo turtą nauja kaina. Atsakovės argumentai dėl prarastos galimybės piniginės vertės ir restitucinių nuostolių kaip tokių nuostolių pripažinimo ir apskaičiavimo būdų atmestini, nes šioje byloje atsakovės ginčijamoje nutartyje tokie nuostoliai nekonstatuoti, tokie nuostolių apskaičiavimo būdai nebuvo taikomi ir dėl jų nėra pasisakyta, todėl ginčijama nutartimi nebuvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos šiais klausimais, jie nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje.
19.2. Priešingai nei teigia atsakovė, apeliacinės instancijos teismas nuostolius apskaičiavo ne lygindamas preliminariosios sutarties kainą ir (hipotetinę) pagrindinės sutarties kainą, kaip tą nurodo atsakovė, o kaip kainų skirtumą tarp Sutartyje nurodytos kainos ir atsakovės po Sutarties nutraukimo turto pardavimo skelbimuose nurodytos naujos kainos, tai visiškai atitinka abstraktų nuostolių apskaičiavimo metodą. Atsakovė nepagrįstai ir netinkamai vertina, kad abstraktusis nuostolių apskaičiavimo metodas yra tas pats, kas prarastos galimybės piniginės vertės nuostolių apskaičiavimo metodas.
19.3. Vien aplinkybė, kad butas nėra parduotas iki šiol, savaime nereiškia, jog šis butas atsakovės buvo siūlomas 2022 m. rugsėjo 5 d. skelbimu ne už realią rinkos kainą (vertę). Ieškovas pagrįstai pasirinko aiškų ir konkretų konkretaus buto kainų skirtumo apskaičiavimo būdą, kurį pripažįsta teismai, formuojantys praktiką. Šio apskaičiavimo atsakovė nepaneigė ir nenuginčijo, net neginčijo, jog šio buto kaina preliminariosios sutarties nutraukimo dieną buvo kitokia ar skelbimo kaina neatitiko realios rinkos vertės, tik teigė, jog butas neparduotas. Vien tuo remiantis nėra pagrindo teigti, jog pati savaime pasiūlymo kaina neatitiko tikrosios turto vertės.
19.4. Nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo įrodyti savo patirtos žalos dydį, o atsakovė, nesutikdama su ieškovo įrodinėjamu žalos dydžiu, turėjo pateikti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (teikti įrodymus, pagrindžiančius kitokį dydį). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Ir kasaciniame skunde atsakovė neneigė ir nepaneigė ginčo buto vertės, buvusios sutarties nutraukimo momentu, neteigė ir nenurodė, kad ji netinkamai nustatė naują šio turto kainą po atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį su ieškovu. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tiek ieškovo, tiek atsakovės pozicijos dėl turto rinkos kainos sutampa.
19.5. Priešingai nei teigia atsakovė, abiejų instancijų teismai ginčo teisinius santykius kvalifikavo tinkamai ir vienodai, teismai skirtingai įvertino tik įrodymų pakankamumą ginčo buto vertei nustatyti preliminariosios sutarties nutraukimo metu. Atsakovė nenurodo ir nepagrindžia, kokius (kuriuos) teisinius santykius apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo ir vertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas, t. y. netinkamai. Abiejų instancijų teismai pažymėjo, kad ieškovas, kaip nukentėjusi preliminariosios sutarties šalis, turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės dėl lūkesčio intereso pažeidimo, abiejų instancijų teismai konstatavo, kad pagal šios bylos aplinkybes taikytinas abstraktus nuostolių apskaičiavimo metodas. Abiejų instancijų teismai konstatavo atsakovės kaltę dėl nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, ieškovo kaltės nenustatė, ir tai yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja.
19.6. Sutartis nutrūko dėl atsakovės kaltės, šios atsakovė neneigė, o tai savaime reiškia, jog ji pažeidė sudarytą preliminariąją sutartį, nes dėl jos kaltės nebuvo įgyvendintas esminis tikslas, kurio šalys siekė sudarydamos sutartį – nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Aiškinant sutarties turinį ir jos visumą, darytina išvada, kad sutartyje nėra šalių išankstinio susitarimo, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė turi teisę bet kada vienašališkai nutraukti sutartį. Sutarties turinys aiškiai atskleidžia šalių siekį sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ateityje, kai tik daiktas bus pastatytas, be išlygų ir be jokių nuorodų ar sąlygų, kad bet kuri šalis preliminariąją sutartį bet kada gali vienašališkai nutraukti. Šalių teisė nutraukti sutartį (atvejai, nustatyti 6 dalyje) ir šalių atsakomybė (apibrėžta sutarties 5 dalyje), nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, nėra tapatūs dalykai. Sutarties vienašališkas nutraukimas Sutartyje nėra nustatytas, o įtvirtinta šalių atsakomybė už pagrindinės sutarties nesudarymą leido ieškovui pagrįstai tikėtis, kad kita sandorio šalis sąžiningai vykdys sudarytą preliminariąją sutartį ir sudarys pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis, t. y. nepažeis preliminariosios sutarties.
19.7. Pagal pasirinktą nuostolių apskaičiavimo būdą kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjamos skirtingos aplinkybės. Šioje byloje ieškovas pasirinko abstraktų nuostolių apskaičiavimo metodą, todėl įrodinėjo ne atsakovės realias, neišvengiamas pajamas, o ginčo buto vertę preliminariosios sutarties nutraukimo momentu, t. y. aktualus buvo kainų pokyčio įrodinėjimas nuo preliminariosios sutarties sudarymo iki jos nutraukimo per dvejų metų sutarties vykdymo laikotarpį, nes tai sudarė ieškovo patirtą žalą.
19.8. Atsakovės į bylą pateikti panašių butų realizavimo sandoriai buvo nevertinti pagrįstai, kadangi dalis butų vykdytame projekte buvo parduoti už preliminariaisiais susitarimais (rezervacijos sutartimis) prieš dvejus metus sutartą kainą. Atsakovė negalėjo nurodyti preliminariosios sutarties nutraukimą pagrindžiančių priežasčių ir neneigė, kad vykdytame projekte pagal dalį sutarčių įsipareigojimus įvykdė, tą patvirtina jos pateiktos į bylą sudarytos nekilnojamojo turto pardavimo sutartys žymiai mažesnėmis nei pardavimo metu buvusiomis rinkos kainomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasacinio nagrinėjimo dalyko
20. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovės kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
21. Ieškovas ieškiniu įrodinėjo, kad jis dėl nepagrįsto atsakovės Sutarties nutraukimo neįgijo konkretaus buto iš atsakovės, todėl ieškovo nuostolius sudaro skirtumas tarp Sutartyje nustatytos turto kainos ir analogiško turto rinkos vertės Sutarties nutraukimo metu. Be to, ieškovo nuostolius sudaro negautos pajamos turtą nuomojant ir išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti pagrindinę sutartį – kredito sutarties su banku administravimo mokesčiai. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimą tik dėl išlaidų, patirtų rengiantis sudaryti pagrindinę sutartį, o apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pagrįstas ir ieškinio reikalavimas dėl ieškovo nuostolių kaip skirtumo tarp Sutartyje nustatytos kainos ir turto rinkos vertės. Bylą nagrinėję teismai taip pat nusprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl negautų nuomos mokesčio pajamų yra nepagrįstas. Kasaciniu skundu atsakovė skundžia tik apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl ieškovo nuostolių, kaip skirtumo tarp Sutartyje nurodytos turto kainos ir turto rinkos vertės Sutarties nutraukimo metu, kiti teismų tenkinti (atmesti) ieškinio reikalavimai nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisakys.
22. Atsakovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.165 straipsnio 4 ir 5 dalis, reglamentuojančias preliminariąją sutartį, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus bei suformuotą teismų praktiką dėl nuostolių ikisutartiniuose santykiuose apskaičiavimo, be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, toliau pasisakys šiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.
Dėl civilinės atsakomybės preliminariosios sutarties šaliai taikymo nesudarius pagrindinės sutarties
23. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-381/2023, 56 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2010 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Kasacinio teismo praktikoje preliminariosios sutarties sudarymas apibūdinamas kaip baigiamasis, atspindintis toliausiai pažengusias derybas, ikisutartinių santykių etapas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Viena vertus, ja sukuriamas tvirtesnis teisinis santykis negu derybos, kurios nėra forminamos tokia sutartimi, kita vertus, jos sukuriamas teisinis santykis yra trapesnis už sutartinius santykius, nes jos objektas yra pagrindinės sutarties sudarymas, todėl jos pažeidimo atveju taikomi gynybos būdai yra ribojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 25 punktas).
25. Ikisutartiniuose santykiuose šalis sieja specifiniai – pasitikėjimo teisiniai santykiai, kurie reikalauja abipusio sąžiningumo viena kitos atžvilgiu. Derybose dėl sutarties sudarymo šalys, kaip ir vykdydamos sutartis, privalo elgtis sąžiningai, ir tai įtvirtinta CK 1.5, 6.4, 6.158, 6.163 straipsniuose. Šios pareigos pažeidimas yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022, 46 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors preliminariosios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra, vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020, 20 punktas).
26. Teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgiasi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 33–34 punktai). Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 35 punktas). Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.).
27. Preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020, 23 punktas). Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, jog ji elgėsi nesąžiningai ir vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Šiuo atveju, kaip pati atsakovė teigia, ji Sutartį nutraukė ne nepagrįstai, o pasinaudodama tokia Sutartyje jai nustatyta teise. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.
28. Byloje nustatyta, kad 2020 m. spalio 26 d. tarp šalių buvo sudaryta Sutartis. Ieškovas atliko Sutarties 2.2 punkte nustatytus avansinius mokėjimus, 2022 m. rugpjūčio 1 d. šalys pasirašė 85 procentų statybos baigtumo turto apžiūros aktą. Atsakovė 2022 m. rugpjūčio 10 d. pranešimu dėl Sutarties vienašalio nutraukimo ieškovui pranešė, jog, vadovaudamasi Sutarties 5.2 punktu, priėmė sprendimą nesudaryti su ieškovu pagrindinės sutarties, todėl Sutartis laikoma pasibaigusia, 2022 m. rugpjūčio 19 d. atsakovė pervedė ieškovui 23,19 Eur baudą kaip Sutarties 5.2 punkte nustatytas netesybas ir grąžino 11 595 Eur sumokėtą avansą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, viena vertus, atsakovė pagal Sutarties 5.2 punktą turėjo teisę nutraukti Sutartį vienašališkai, kita vertus, toks Sutarties nutraukimas (atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį) privalėjo būti pagrįstas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis), todėl atsakovei nepagrįstai (be pakankamos priežasties) nutraukus Sutartį, t. y. pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarius dėl atsakovės kaltės, jai kyla pareiga atlyginti ieškovui šio patirtus nuostolius, neįvykdžius preliminariosios sutarties. Atsakovė su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad Sutartį nutraukė pasinaudodama Sutartyje nustatyta jos nutraukimo teise, todėl negali būti laikoma atsakinga už ieškovo galimai patirtus nuostolius. Ieškovas su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka, teigia, kad Sutartis neįtvirtino atsakovei teisės vienašališkai nutraukti Sutartį, ir teisėjų kolegija ieškovo argumentams iš esmės pritaria.
29. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022 25 punktą).
30. Šiuo atveju Sutarties turinys atskleidžia šalių siekį sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ateityje, kai tik daiktas bus pastatytas. Šalys Sutarties 6 dalyje taip pat susitarė dėl Sutarties nutraukimo galimybių, įtvirtindamos, kad Sutartis gali būti nutraukta „raštišku šalių susitarimu“ (6.2 punktas). Joks kitas vienašalis Sutarties nutraukimo būdas, priešingai nei teigia atsakovė, Sutartyje nėra nustatytas. Kaip teisingai pažymi ieškovas, Sutarties 5.2 punktas, kuriuo nutraukdama Sutartį rėmėsi atsakovė, yra įtvirtintas Sutarties skyriuje, reglamentuojančiame sutartinę atsakomybę, ir reiškia, jog jis bus taikomas tuo atveju, kai Sutartis bus pažeista, nes nepažeidus Sutarties atsakomybė nėra taikoma. Sutarties 5.2 punktas, tiek vertinant jį kontekste su kitais 5 dalies punktais bei visa Sutartimi, tiek atskirai, skaitant tik šį punktą pažodžiui, nurodo, jog jis yra skirtas atsakovės atsakomybei apibrėžti, atsakovei priėmus sprendimą nesudaryti ar atsisakius sudaryti arba kaip kitaip vengiant sudaryti su ieškovu pagrindinę sutartį ne dėl ieškovo kaltės, tokiu atveju laikoma, kad ši Sutartis yra nutrūkusi dėl atsakovės kaltės. Taigi šiame punkte aiškiai pasakyta, kad taikant šį punktą konstatuojama atsakovės kaltė, o tai savaime reiškia ir Sutarties pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, aiškinant Sutarties turinį ir jos visumą, darytina išvada, kad Sutartyje nėra šalių išankstinio susitarimo, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė turi teisę bet kada vienašališkai nutraukti Sutartį, todėl atsakovės atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino nesąžiningu elgesiu, dėl kurio atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovo patirtą žalą. Jokių kitų argumentų dėl Sutarties nutraukimo priežasčių atsakovė nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad atsakovė neįvykdė pareigos įrodyti, kad jos atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas.
31. Plėtojamoje kasacinio teismo praktikoje civilinės atsakomybės pažeidus pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose taikymo klausimu laikomasi pozicijos, kad turi būti ginamas tikrumo interesas, o tam tikrais atvejais – ir lūkesčio interesas. Esant tokiai preliminariajai sutarčiai, kai derybų pažangos laipsnis yra aukščiausio lygmens, kai sukuriamas didžiausias pasitikėjimas tarp šalių ikisutartiniuose santykiuose ir kitai šaliai sukuriamas pagrįstas įsitikinimas, kad sutartis bus sudaryta, toks santykis yra artimas tam santykiui, kuris sukuriamas jau sudarius pagrindinę sutartį. Todėl tokioje situacijoje atsakomybės apimtis turėtų skirtis nuo tos, kuri galėtų būti taikoma šalims esant tik pradinėje derybų stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 31, 41 punktai).
32. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013). Taigi pripažįstama, jog nuostoliai taikant ikisutartinę atsakomybę turi būti apriboti nukentėjusios šalies grąžinimu į buvusią padėtį iki derybų tokia apimtimi, kokia ji patyrė praradimų dėl pasitikėjimo kita šalimi, kad nukentėjusi šalis nepagrįstai neatsirastų tokioje padėtyje, kurioje ji būtų tinkamo ikisutartinių prievolių įvykdymo atveju, ir nuostoliai netaptų baudiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022, 50 punktas). Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad atsakovė privalo atlyginti ieškovui jo patirtus tiesioginius nuostolius – 260 Eur kredito sutarties administravimo mokestį bankui.
33. Kita vertus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam tikrais ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais gali būti pagrindas spręsti ne tik dėl tiesioginių išlaidų, bet ir dėl prarastos galimybės piniginės vertės, pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis, atlyginimo priteisimo nukentėjusiai sąžiningai preliminariosios sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 37 punktas). Pabrėžtina, kad prarastos galimybės piniginė vertė dėl preliminariosios sutarties nevykdymo gali būti atlyginama remiantis kainų skirtumo principu tik tais atvejais, kai nustatomos visos šios aplinkybės: 1) kaltoji šalis nepagrįstai atsisakė (vengė) sudaryti pagrindinę sutartį; 2) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų kaltosios šalies veiksmų (nepagrįsto atsisakymo ar vengimo sudaryti sutartį) ir nukentėjusios šalies nuostolių; 3) dėl pasitikėjimo nesąžininga šalimi nukentėjusi šalis atsisakė realios galimybės sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu; 4) dėl nesąžiningos šalies kaltės nutrūkus deryboms per protingą terminą buvo sudaryta pakeičiančioji pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022, 59 punktas; 2023 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-421/2023, 46 punktas). Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais taip pat yra galimi restituciniai nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 2 dalis) kaip nukentėjusios šalies nuostolių apskaičiavimo būdas, jeigu jie neperžengia saugomo lūkesčio intereso ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-421/2023, 46–49 punktai).
34. Šiuo atveju ieškovas neįrodinėjo, kad dėl pasitikėjimo atsakove jis atsisakė realios galimybės sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu, t. y. savo patirtų nuostolių neįrodinėja prarastos galimybės pinigine verte remdamasis kainų skirtumo principu. Ieškovas taip pat neįrodinėja, kad patyrė nuostolių dėl atsakovės gautos naudos (restitucinių nuostolių). Ieškovas teigia, kad jo nuostolius sudaro kainų skirtumas tarp Sutartyje nustatytos buto kainos ir to paties buto rinkos vertės Sutarties nutraukimo metu. Taigi tokio pobūdžio reikalavimu ieškovas siekia, kad jam priteistinas nuostolių atlyginimas būtų apskaičiuotas remiantis ne konkrečiu metodu, kaip prarastos galimybės piniginė vertė, o kaip negauta nauda (negautos pajamos), remiantis sutartinės atsakomybės atveju taikomu objektyviu (abstrakčiu) nuostolių apskaičiavimo metodu.
35. Šalies pagrįstas pasitikėjimas ir įsitikinimas, kad sutartis tikrai bus sudaryta, paprastai gali atsirasti, kai derybos yra pasiekusios aukščiausią derybų pažangos laipsnį. Kitaip tariant, kuo didesnis derybų pažangos laipsnis, tuo didesnis ir šalių tarpusavio pasitikėjimas. Aukštas šalių tarpusavio pasitikėjimo lygis yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudariusios pagrindinę sutartį. Taigi teisinės apsaugos apimtį ikisutartiniuose santykiuose lemia pati šių civilinių teisinių santykių prigimtis ir tai, kad tam tikrame derybų etape yra sukuriamas šalių tarpusavio pagrįstas pasitikėjimas, todėl, nesąžiningai šaliai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, nukentėjusiai sutarties šaliai turi būti atlyginami nuostoliai už šalių tarpusavio pagrįsto pasitikėjimo, kuris gali prilygti tinkamą sutarties įvykdymą saugančiam lūkesčio interesui, sužlugdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 40 punktas). Tokioje situacijoje atsakomybės apimtis turėtų skirtis nuo tos, kuri galėtų būti taikoma šalims esant tik pradinėje derybų stadijoje. Jeigu ikisutartiniai santykiai buvo pasiekę aukščiausią derybų pažangos laipsnį ir dėl to tarp šalių yra atsiradęs pagrįstas šalių tarpusavio pasitikėjimas, kuris iš esmės yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudariusios pagrindinę sutartį, o nesąžininga šalis sužlugdė šį pagrįstą tarpusavio pasitikėjimą, taikant nesąžiningos šalies ikisutartinę civilinę atsakomybę galimas ir pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 41–42 punktai).
36. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad tam tikrais atvejais, esant šalių sudarytai preliminariajai sutarčiai, kuri teikia pagrindą pripažinti šalių derybas pasiekusiomis aukščiausią pažangos laipsnį, abstraktaus (objektyvaus) nuostolių apskaičiavimo metodo (kaip skirtumo tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir turėjusios būti sudarytos pagrindinės sutarties objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu) taikymas galimas ir ikisutartinės civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022, 69 punktas).
37. Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis, ieškovas, remdamasis Sutarties nuostatomis, 2020 m. lapkričio 11 d. – 2021 m. liepos 23 d. atliko avansinius mokėjimus, šalys 2022 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė 85 procentų statybos baigtumo turto apžiūros aktą. Pagal Sutarties 3.1 punktą, atsakovė, atlikusi statybos darbus, nurodytus Sutarties 1 priede, ir esant ne mažesniam kaip 80 procentų buto statybos baigtumui, ne vėliau kaip per 30 dienų pakviečia ieškovą atvykti apžiūrėti ketinamo įsigyti turto. Taigi pasirašius 85 procentų statybos baigtumo turto apžiūros aktą, ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis gauti kvietimą atvykti apžiūrėti turto ir pradėti pagrindinės sutarties sudarymo procedūras, tačiau jis gavo atsakovės pranešimą dėl Sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, sutiktina su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad šiuo atveju šalių derybos buvo pasiekusios aukščiausią pažangos laipsnį, todėl abstraktus (objektyvus) nuostolių apskaičiavimo metodo taikymas yra galimas. Šiuo atveju nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino ieškovo veiksmų, t. y. ar ieškovas buvo pakankamai atidus, rūpestingas ir ar galėjo numatyti galimus Sutarties nesudarymo padarinius, kadangi, kaip nurodyta pirmiau, šalių derybos buvo pasiekusios aukščiausią pažangos laipsnį, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas iš atsakovės veiksmų galėjo pagrįstai tikėtis, jog pagrindinė sutartis bus sudaryta, priešingų įrodymų byloje nėra.
38. Kasaciniame skunde atsakovė taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo padarytas esminis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimas, kadangi teismas leido ieškovui nuostolius įrodinėti ne realiomis, neišvengiamomis pajamomis, bet išimtinai tik hipotetinėmis sumomis, kurių realumas byloje nustatytas nebuvo. Tuo tarpu atsakovės į bylą pateiktų įrodymų – realių panašių butų pardavimo sandorių – apeliacinės instancijos teismas apskritai nevertino. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
39. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
40. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą).
41. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovui priteistino nuostolių atlyginimo dydį, nusprendė, kad ieškovas įrodė, jog buto rinkos vertė Sutarties nutraukimo metu buvo 141 560 Eur. Atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nevertino ir nepasisakė dėl jos į bylą pateiktų įrodymų – realių butų pardavimo sandorių tame pačiame objekte, kurių vertė buvo bent 50 000 Eur mažesnė, nei įrodinėjo ieškovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė byloje esančiais įrodymais nepaneigė ieškovo nurodomos buto rinkos vertės, kadangi neįrodė, kad į bylą pateikti panašių butų sandoriai buvo sudaryti rinkos kainomis, t. y. ne pagal ankstesnes preliminariąsias sutartis. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir nepasisakė dėl minėto atsakovės pateikto įrodymo, tačiau pagal byloje esančių įrodymų visumą padarė pagrįstą išvadą, jog buto rinkos kaina preliminariosios sutarties nutraukimo metu buvo 141 560 Eur. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šią aplinkybę pagrindžia pačios atsakovės skelbime dėl buto pardavimo nurodyta kaina, taip pat viešai prieinama informacija dėl nekilnojamojo turto vertės pakilimo Vilniaus mieste.
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad buto rinkos kaina Sutarties nutraukimo metu buvo 141 560 Eur. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, gindamas ieškovo lūkesčio interesą ir pripažinęs galimybę jo negautą naudą (negautas pajamas) skaičiuoti remiantis sutartinės atsakomybės atveju taikomu objektyviu (abstrakčiu) nuostolių apskaičiavimo metodu, pagrįstai priteisė ieškovui jo patirtų nuostolių atlyginimą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
43. Nustačius, kad ieškovas savo patirtus nuostolius įrodinėja ne taikydamas prarastos galimybės metodą, taip pat neįrodinėja restitucinių nuostolių, t. y. atsakovės gautos naudos pardavus butą tretiesiems asmenims, atsakovės kasacinio skundo argumentai, susiję su nurodytais nuostolių apskaičiavimo būdais, nėra aktualūs ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
44. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija padaro išvadą, jog kasaciniu skundu nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.165 straipsnio 4 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios normos taikymo praktikos, taip pat pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas nustatydamas ieškovo patirtų nuostolių dydį. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinti nėra pagrindo.
45. Atsakovės kasacinio skundo netenkinant, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovas.
46. Ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2000 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą atlyginimo suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ieškovo prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
47. Kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės uždarosios akcinės bendrovės „Celijus“ (j. a. k. 304452194) 2000 (dviejų tūkstančių) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Donatas Šernas
Jūratė Varanauskaitė
