Administracinė byla Nr. eI3-731-596/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01833-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija arba LAGK) 2021 m. gegužės 3 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir išspręsti ginčo tarp šalių klausimą iš esmės; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir atsakovė arba VMI) 2021 m. vasario 15 d. atsakymą Nr. (23.1-08 E) RM-6995 (toliau – ir Atsakymas) į 2021 m. sausio 16 d. prašymą (toliau – ir Prašymas); 3) įpareigoti VMI iš naujo tinkamai išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
Paaiškina, kad 2021 m. sausio 7 d. gavo VMI pranešimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui nesumokėjus mokesčių pagal išduotus vykdomuosius raštus per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos išieškojimas bus perduotas vykdyti antstoliui. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjas kreipėsi į VMI su Prašymu atidėti 3 171,76 Eur mokesčių skolos sumokėjimą, t. y. sustabdyti išieškojimo veiksmus iki Prašyme nurodyti pareiškėjo skundai ir prašymai bus išnagrinėti teismuose. Kadangi VMI atsisakė tenkinti Prašymą, pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri konstatavo, kad Atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
Nurodo, kad VMI Atsakymas yra neišsamus ir nemotyvuotas. Pažymi, kad VMI yra viešojo administravimo subjektas, todėl vadovaudamasi nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitais viešojo administravimo principais galėjo patenkinti Prašymą, tačiau neišnagrinėjo Prašyme nurodytų esminių aplinkybių visumos ir dėl jų nepasisakė bei nepagrįstai nurodė kreiptis į išieškojimą vykdančius antstolius, todėl toks Prašymo išnagrinėjimas ir Atsakymo pateikimas negali būti laikomas tinkamu.
Teigia, kad VMI Atsakyme taip pat nepagrįstai nurodė, jog Lietuvoje įvestos priemonės dėl COVID-19 sukeltų neigiamų pasekmių netaikomos mokesčių mokėtojų baudoms už administracinius nusižengimus ir skoloms pagal Lietuvos Respublikos teismų išduotus vykdomuosius raštus, nors jos turėjo būti taikomos, todėl VMI galėjo patenkinti Prašymą esant tokioms sudėtingoms sąlygoms. Mano, jog sunki finansinė padėtis ir negalėjimas sumokėti skolos negalėjo būti esminė priežastis atmesti Prašymą jo net nenagrinėjus. Visos pareiškėjo sąskaitos buvo areštuotos, todėl jis neturėjo galimybių sumokėti skolos, taigi vykdomųjų bylų nesustabdymas pernelyg apsunkino pareiškėjo padėtį pandemijos metu.
Pažymi, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektai gali veikti tik teisės aktų suteiktų įgaliojimų ribose, tačiau mano, kad VMI, atlikdama savo funkcijas, privalėjo vadovautis teisėtumo principu ir neignoruoti pareiškėjo teisių.
Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir LVAT praktika, susijusia su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teise į gerą administravimą, teigia, kad nagrinėjamu atveju VMI veikimas (Atsakymas) iš esmės prieštarauja gero administravimo principui, nes VMI ignoravo pareigą imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai, vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, pateikti suinteresuotiems asmenims teisingą informaciją juos dominančiais klausimais. Atsižvelgdamas į tai mano, kad VMI Atsakymas buvo formalus ir biurokratiškas, t. y. priimtas pažeidžiant gero administravimo principą. VMI buvo įgaliota spręsti pareiškėjo skundo reikalavimus, o ne tik formaliai atsakyti ir pasirinkti nieko neveikimo taktiką, t. y. VMI ir pati galėjo pakeisti arba pakoreguoti jos nurodytus įsakymus remdamasi VMI viršininko 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-91 dėl VMI viršininko 2020 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. VA-27,,Dėl pagalbos priemonių mokesčių mokėtojams, paveiktiems koronaviruso (COVID-19) sukeltų neigiamų pasekmių“ pakeitimo.
Akcentuoja, kad Prašyme nurodė tinkamus argumentus, kurie sudarė pagrindą sustabdyti skolos išieškojimo veiksmus, nes pateikė: duomenis dėl AB SEB banko neteisėtų veiksmų 2008 m. pabaigoje, dėl kurių jis patyrė didelius materialinius nuostolius, prarado asmenines santaupas/ investicijas ir liko skolingas didelę sumą bankui; duomenis apie nekilnojamąjį turtą, kuris buvo apribotas turto areštu, o vėliau varžytinių metu parduotas už dvigubai mažesnę kainą; apie turimas sąskaitas bankuose; gaunamas nedideles pajamas; sunkią įmonės UAB,,(duomenys neskelbtini)“, kurios savininkas ir vienintelis akcininkas yra pareiškėjas, sunkią finansinę situaciją. Nurodė, kad daugiau jokio nekilnojamojo, kilnojamojo turto ar piniginių lėšų, kuriomis gali disponuoti, neturi ir kad sunki finansinė situacija yra susijusi su besitęsiančiais teisminiais procesais bandant apsisaugoti nuo nesąžiningų bankų veiksmų. Teigia, kad dėl sunkios finansinės padėties (butas buvo parduotas iš varžytinių, jis liko skolingas didelę sumą bankui, visos sąskaitos buvo areštuotos, darbinė ir kita veikla apribota, dėl ko pareiškėjas patyrė ir psichologinę įtampą, jautė stresą) neturėjo net kur gyventi (kurį laiką gyveno garaže), tačiau į nurodytus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus VMI nagrinėdama Prašymą neatsižvelgė, todėl VMI Atsakymas turėtų būti panaikintas ir VMI įpareigota Prašymą išnagrinėti iš naujo.
Teigia, kad Komisija turėjo įvertinti VMI veiksmų (neveikimo) neteisėtumą dėl Atsakymo neišsamumo, nepagrįstumo bei vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, taip pat atsižvelgti į aplinkybę, jog antstolis nėra išnagrinėjęs ir persiuntęs teismui nė vieno pareiškėjo jam tiesiogiai pateikto skundo. Laikosi pozicijos, kad Komisija, nesutikdama su pareiškėjo argumentais, susijusiais su tuo, jog VMI ignoravo nebaigtas ginčo bylas, Prašymo motyvus dėl finansinės ir turtinės padėties pablogėjimo lyginant su padėtimi, buvusia skundų padavimo metu, nepateikė jokių savo nesutikimo argumentų ir motyvų. Pareiškėjo nuomone, Komisija Sprendime nepagrįstai pažymėjo, kad VMI neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo Prašymo atleisti jį nuo skolos sumokėjimo, nes jis pateikė ne prašymą atleisti nuo skolos išieškojimo, o atidėti 3 171,76 Eur mokesčių skolos sumokėjimą arba atsisakyti nuo išieškojimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 631 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, jog jis neturi pajamų ir turto, iš kurių būtų galima vykdyti išieškojimą. Pareiškėjo manymu, Komisija Sprendimą priėmė netinkamai nustačiusi esmines aplinkybes, nepagrįstai remdamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio nuostatomis.
Pažymi, kad LAGK nepagrįstai Sprendime nurodė, jog jai teisės aktai nesuteikia teisės vertinti pareiškėjo susidariusios skolos pagrindo, taip pat antstolių ir teismų sprendimų, nes jis skunde prašė įvertinti esmines faktines ir teisines ginčo aplinkybes (jų visumą), pateiktus įrodymus, tačiau Komisija, kaip ir VMI, Prašyme nurodytų aplinkybių nenagrinėjo, neatsižvelgė į pareiškėjo sunkią turtinę padėtį, taip pat į tai, kad kovodamos su pirmąja bei antrąja pandemijos banga Europos Sąjungos šalių vyriausybės turi nepažeisti žmogaus ir piliečio teisių ir kad tolesnis vykdomųjų bylų vykdymas nagrinėjamu atveju pernelyg apsunkino pareiškėjo padėtį minėtu sudėtingu metu. Atkreipia dėmesį, kad daugelyje pasaulio ir Europos Sąjungos šalių pandemijos metu buvo sustabdyti ar atidėti bet kokie skolų valstybei išieškojimo vykdymo veiksmai, todėl mano, kad ir mūsų šalies institucijos pandemijos metu turėjo veikti protingai ir socialiai atsakingai.
Pareiškėjo nuomone, Sprendimas turi būti panaikintas, nes jo priėmimas iš esmės prieštarauja visuotinai pripažintoms ir įstatymuose nustatytoms viešojo administravimo nuostatoms (pagarbos asmens teisėms ir laisvėms, aiškumo, sistemiškumo, naujovių ir atvirumo permainoms, išsamumo), be to jis priimtas išsamiai neišnagrinėjus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nenurodžius (arba netinkamai nurodžius) teisės aktų, neišdėsčius motyvų bei nepaaiškinus pareiškėjui apie galimybę kreiptis į atitinkamas institucijas dėl tam tikrų veiksmų atlikimo.
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog Komisijos priimtas Sprendimas yra nemotyvuotas, nes jį priimant nebuvo atsižvelgta į esmines faktines ir teisines ginčo aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Atkreipia dėmesį, kad VMI įvertino pareiškėjo Prašymą atidėti/sustabdyti išieškojimo veiksmus dėl pareiškėjo turimos skolos, susidariusios pagal Lietuvos teismų (Vilniaus miesto apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo) išduotus vykdomuosius dokumentus ir 2021 m. vasario 15 d. raštu Nr. (23.1-08 E) RM-6995 informavo pareiškėją, jog, vadovaudamasi MAĮ 88 straipsniu, neturi teisinio pagrindo nagrinėti prašymų dėl Lietuvos Respublikos teismų priteistų piniginių sumų mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo.
Remdamasi MAĮ 13 ir 14 straipsnių nuostatomis atsakovė nurodo, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ nuostatomis, mokesčių administravimo procedūras atlieka tik įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų jai suteiktų teisių ribose.
Pažymi, kad remiantis MAĮ 88 straipsniu bei 14 straipsnio 7 dalimi, mokesčių administratorius sprendžia klausimus tik dėl mokestinių nepriemokų ir baudų už administracinius nusižengimus mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, o sutinkamai su CPK 18 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, mokesčių administratorius negali atsisakyti vykdyti Lietuvos Respublikos teismų vykdomaisiais dokumentais priteistų piniginių sumų išieškojimo CPK 639 straipsnio 8 punkto nuostatose nustatyta tvarka, kadangi tai yra kitų institucijų priteistos piniginės sumos valstybės naudai.
Paaiškina, kad VMI yra viešojo administravimo subjektas, kurio veikla grindžiama įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitais viešojo administravimo principais, todėl jos veiksmai turi būti grindžiami teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgdama į tai akcentuoja, kad VMI nėra įgaliota spręsti klausimus dėl atleidimo nuo teismo, kitų institucijų paskirtų baudų bei kitų priteistų sumų.
Apibendrindama nurodo, kad tiek VMI Atsakymas, tiek Komisijos Sprendimas yra teisėti, motyvuoti, pagrįsti ir priimti įvertinus visas teisines ir faktines aplinkybes, įstatymų suteiktos kompetencijos ribose, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl VMI Atsakymo teisėtumo bei pagrįstumo.
Nagrinėjamos administracinės bylos ir Komisijos bylos Nr. AG-242/03-2021 rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 16 d. VMI pateikė prašymą,,Dėl nesumokėtų mokesčių“, kuriame, vadovaudamasis CPK nuostatomis, prašė atidėti 3 171,76 Eur mokesčių skolos sumokėjimą ir sustabdyti jos išieškojimo veiksmus iki galutinių teismų sprendimų priėmimo Prašyme nurodytuose teisminiuose procesuose arba, atsižvelgiant į pareiškėjo sunkią finansinę būklę, atsakovei atsisakyti nuo išieškojimo.
Atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjo Prašymą, 2021 m. vasario 15 d. raštu Nr. (23.1-08 E) RM-6995,,Dėl pateikto prašymo“ informavo, kad VMI neturi teisinio pagrindo atidėti/sustabdyti išieškojimo veiksmus dėl pareiškėjo turimos skolos, susidariusios pagal Lietuvos teismų išduotus vykdomuosius dokumentus. Paaiškino, kad, vadovaujantis MAĮ 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, mokesčių administratorius sprendžia klausimus tik dėl mokestinių nepriemokų ir baudų už administracinius nusižengimus mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, taip pat nurodė, kur pareiškėjas turėtų kreiptis dėl priteistų piniginių sumų sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo bei išieškojimo sustabdymo.
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Atsakymu, 2021 m. kovo 17 d. Komisijai pateikė skundą,,Dėl VMI atsakymo 2021-02- Nr. (23.1-08 E) RNA – į 2021-01-16 Nr. Prašymą“, kuriame, vadovaudamasis CPK nuostatomis, prašė atidėti 3 171,76 Eur mokesčių skolos sumokėjimą ir sustabdyti jos išieškojimo veiksmus iki galutinių teismų sprendimų priėmimo arba atsisakyti nuo išieškojimo atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neturi nei kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, nei piniginių lėšų, iš kurių galima būtų išieškoti skolos sumą.
Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2021 m. gegužės 3 d. priėmė sprendimą Nr. 21R-329 (AG-242/03-2021) atmesti jį kaip nepagrįstą. Sprendimą argumentavo tuo, jog VMI išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą ir motyvuotai, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, paaiškino nustatytas faktines aplinkybes bei priežastis, dėl kurių buvo atsisakyta tenkinti Prašymą, bei nurodė, į kokias institucijas pareiškėjas turėtų kreiptis dėl tam tikrų veiksmų atlikimo.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos Sprendimu, pateikė skundą teismui.
Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) bei Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės).
VAĮ nustato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, yra vadinamas prašymu (VAĮ 2 straipsnio 10 dalis), o asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti – skundu (VAĮ 2 straipsnio 12 dalis). Asmens kreipimosi į viešojo administravimo subjektą forma nustatoma, atsižvelgiant (vertinant) į tokio kreipimosi turinį, o ne jo pavadinimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012, 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2918/2012, 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012, 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-494/2014).
Vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi, priimdami individualius administracinius aktus (sprendimus), viešojo administravimo subjektai turi laikytis VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos priimamuose sprendimuose turi būti nurodyti teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A556-2134/2012, Nr. A556-1334/2013, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xMTUwLTUwMi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1150-502/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1150-502/2018">A-1150-502/2018</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00Ni02MjQvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-46-624/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-46-624/2019">A-46-624/2019</a>). Ar konkretus administracinis aktas atitinka minėtus reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis). Taigi ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.
VAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė.
Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 933 redakcija) 35 punkte nustatyta, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.1. papunktis); į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.2. papunktis); į prašymą priimti administracinį sprendimą – atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.3. papunktis); į kitus prašymus – atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.4. papunktis).
Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VMI Atsakymą pagrįstumo, pirmiausiai būtina įvertinti šio individualaus administracinio akto atitiktį VAĮ 10 straipsnyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat nustatyti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Atsakymas turėtų būti panaikintas.
LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinkanti ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų nuostatas), yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Nr. A556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti ir apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas neatitinka gero administravimo principo ir VAĮ 8 straipsnio (nagrinėjamu atveju VAĮ 10 straipsnio) imperatyvų.
LVAT savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio teisės akto atitikties VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. k. tik šiuo atveju) įvertinti ir nustatyti, ar turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ir (ar) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip jau minėta, pateikė atsakovei Prašymą dėl 3 171,76 Eur mokesčių skolos sumokėjimo atidėjimo ir jos išieškojimo veiksmų sustabdymo iki galutinių teismų sprendimų priėmimo prašyme nurodytuose teisminiuose procesuose arba atsisakyti atsakovei nuo išieškojimo atsižvelgiant į pareiškėjo sunkią finansinę būklę. Atsakovė, gavusi pareiškėjo Prašymą, išnagrinėjo jame nurodytų teisinių bei faktinių aplinkybių visumą bei informavo, kad neturi teisinio pagrindo atidėti/išdėstyti bei sustabdyti ar nevykdyti skolos išieškojimo pagal Lietuvos Respublikos išduotus vykdomuosius dokumentus.
Teismas, įvertinęs VMI Atsakymo turinį, daro išvadą, jog Atsakymas yra motyvuotas ir pagrįstas. Kaip matyti, Atsakyme atsakovė rėmėsi ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, taip pat aiškiai nurodė, dėl kokių priežasčių pareiškėjo Prašymas negali būti tenkinamas. Kitaip tariant, atsakydama į pareiškėjos Prašymą, VMI paaiškino, jog atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą, jos kompetencijai yra priskiriama spręsti tik klausimus, susijusius su mokestinių nepriemokų ir baudų už administracinius nusižengimus mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo ir, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, vadovaujantis MAĮ 88 straipsniu, ji neturi teisinio pagrindo nagrinėti prašymų dėl Lietuvos Respublikos teismų priteistų piniginių sumų mokėjimo sustabdymo ar išdėstymo.
Atkreiptinas dėmesys, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje (taip pat priimdami administracinius aktus) privalo vadovautis VAĮ nuostatomis, be kita ko, VAĮ 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu nepiktnaudžiavimo valdžia principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta, tikslų. Kitaip tariant, viešojo administravimo subjektui galioja administracinės teisės principas, nustatantis, jog viešojo administravimo subjektui leidžiama tiek, kiek nustato įstatymas. Šis imperatyvas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos teisės peržengti jam nustatytos kompetencijos ribas ar veikti tokiu būdu, kokio nenumato teisės aktai (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2853/2012).
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog VMI yra gavusi šiuos vykdomuosius dokumentus: 1) Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. išduotą vykdomąjį raštą (duomenys neskelbtini) dėl 1 001,80 Eur išieškojimo valstybės naudai, kuris yra pateiktas vykdyti antstoliui M. D.; 2) Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. išduotą vykdomąjį raštą (duomenys neskelbtini) dėl 1 512,92 Eur išieškojimo valstybės naudai, kuris pateiktas vykdyti antstoliui M. D.; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. išduotą vykdomąjį raštą (duomenys neskelbtini) dėl 100 Eur išieškojimo valstybės naudai, kuris perduotas vykdyti antstoliui D. Š.; 4) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 16 d. išduotą vykdomąjį raštą (duomenys neskelbtini) dėl 500,49 Eur išieškojimo valstybės naudai, kuris šiuo metu yra VMI žinioje. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, jog negali atsisakyti vykdyti Lietuvos Respublikos teismų vykdomaisiais dokumentais priteistų piniginių sumų išieškojimo, nes tai yra kitų institucijų priteistos piniginės sumos valstybės naudai, Atsakyme nurodė, kad pareiškėjas dėl vykdomuoju dokumentu (duomenys neskelbtini) priteistos 500,49 Eur sumos sumokėjimo išdėstymo turi teisę kreiptis į instituciją, priteisusią minėtą piniginę sumą, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismą, o dėl antstolių M. D. ir D. Š. vykdomų vykdomųjų dokumentų priteistų piniginių sumų sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo bei išieškojimo veiksmų sustabdymo kreiptis tiesiogiai į minėtus antstolius.
Pažymėtina, jog vadovaujantis MAĮ 88 straipsniu, VMI gali atidėti arba išdėstyti tik mokestinės nepriemokos ar baudų už administracinius nusižengimus sumokėjimo terminą, t. y. mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos sumokėjimą, o ne Lietuvos Respublikos teismų priteistų piniginių sumų piniginių sumų mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo. Sutinkamai su CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, sutiktina su atsakovės pozicija, jog nagrinėjamu atveju ji neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo Prašymą.
ABTĮ
Apibendrinus teismo nustatytas aplinkybes, vadovaujantis nurodytų teisės aktų normų sistemine analize konstatuotina, kad skundžiamas VMI Atsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jis iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto (administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės) ir 6 punkto (administracinio sprendimo motyvai) reikalavimus ir yra priimtas vadovaujantis gero administravimo principu (VAĮ 3 straipsnis). Atsakyme motyvai išdėstyti adekvačiai ir aiškiai, VMI veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog jis neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas ar neteisėtas. Komisijos Sprendime atsakyta į pareiškėjo pateiktus argumentus, atskleista ginčo esmė, o iš Sprendimo argumentacijos yra pakankamai aiškus jo priėmimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl VMI Atsakymo ir Komisijos Sprendimo panaikinimo nėra pagrindo, todėl šie reikalavimai netenkintini. Netenkinus šių skundo reikalavimų, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja
Jolita Rasiukevičienė
