Dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-165/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 30.10 (S)

2013 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens K. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) ieškinį atsakovams A. K. ir R. K. dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja K. G., Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad statinys, kurį ieškovas prašo nugriauti, yra pastatytas ant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 0,2000 ha. Žemės sklypo 740/2000 dalys priklauso atsakovui R. K. (nuosavybės teisę įgijo 2006 m. vasario 3 d. dovanojimo sutarties pagrindu), o 1260/2000 dalys – nuo 2004 m. gegužės 20 d. – R. R., o nuo 2009 m. balandžio 8 d. – trečiajam asmeniui K. G. Žemės sklypas, kuriame pastatytas ginčo pastatas, yra Pavilnių regioniniame parke.

Atsakovas A. K. 2001 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybės miesto plėtros departamentą, prašydamas pateikti išvadą dėl galimo statinio projektavimo ir sąlygų projektavimui nustatymo. Paraiškoje jis nurodė, kad planuoja pastatyti ūkinį pastatą, lauko virtuvę, pirtį su poilsio kambariais. Departamentas 2002 m. vasario 6 d. išvadoje nurodė, kad leidžiama rengti ūkinio pastato su pirtimi (duomenys neskelbtini) projektą, nurodant, kad yra taikomos specialios (saugomų teritorijų objektų) projektavimo sąlygos. Atsakovas A. K. parengė ūkinio pastato projektą ir pateikė jį derinti, tačiau Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 2002 m. gegužės 24 d. raštu atsisakė pritarti pastato projektui, nes pastatas buvo pastatytas savavališkai, be to, buvo matyti, kad tai gyvenamasis namas, o ne ūkinis pastatas. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. birželio 28 d. raštu informavo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją apie tai, kad pastato savininkui A. K. buvo įteiktas reikalavimas pateikti Statybos inspekcijai nustatyta tvarka suderintą projektą ir statybas leidžiantį dokumentą.

2004 m. balandžio 29 d. šiame žemės sklype esančio gyvenamojo namo, o 2004 m. gegužės 20 d. – dalies žemės sklypo bendraturte tapo R. R.

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. rugpjūčio 31 d. surašė atsakovui A. K. Savavališkos statybos aktą Nr. (101)11.12-232, kuriame konstatavo, kad A. K. Pavilnio regioninio parko teritorijoje pastatė gyvenamąjį namą, neturėdamas nustatyta tvarka suderinto projekto ir statybos leidimo, todėl įpareigojo pareiškėją nutraukti ūkinio pastato naudojimą kaip gyvenamojo namo, nustatyta tvarka suderinti projektą ir gauti statybos leidimą.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 2004 m. gruodžio 9 d. raštu nepritarė pateiktam ūkinio pastato projektui, motyvuodama tuo, kad ūkinio pastato projektas neatitinka faktinės situacijos ir yra klaidinantis. Šį Direkcijos atsisakymą A. K. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatuodamas, kad A. K. suprojektuotas ir pastatytas pastatas negali būti laikomas pagalbiniu gyvenamojo namo pastatu, nes viršija Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi statiniai“ 2.1.3 punkte nurodytą ir leistiną pagalbiniu pastatu užimamą žemės plotą, be to, ginčo pastate yra gyvenama. Taip pat teismas konstatavo, kad pastatas neatitinka Reglamento 6.4 punkte nurodytos pagalbinio pastato paskirties ir kad A. K., statydamas pastatą Pavilnio regioninio parko teritorijoje, privalėjo gauti statybos leidimą. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į atsakovą A. K. su reikalavimu likviduoti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti ūkio pastatą iki 2008 m. gegužės 30 d., o 2008 m. gegužės 30 d. faktinių aplinkybių nustatymo akte nurodė, kad savavališkos statybos padariniai nepašalinti – ūkio pastatas nenugriautas.

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. birželio 18 d. ieškiniu kreipėsi į teismą, kurį teismo posėdyje patikslinusi, prašė įpareigoti atsakovus – ginčo pastato statytoją A. K. bei šio pastato naudotoją R. K. savo lėšomis per tris mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatytą neturint nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos bei statybos leidimo, ir sutvarkyti statybvietę; atsakovams neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, prašė leisti ieškovui atlikti nugriovimo darbus, išlaidas išieškant iš atsakovų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė; įpareigojo atsakovą R. K. per šešių mėnesių laikotarpį parengti ginčo statinio, esančio (duomenys neskelbtini), projekto pakeitimus, suderinti projektą su Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcija bei gauti statybos leidimą tikslu pertvarkyti ginčo statinį iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą; priteisė iš ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos į valstybės biudžetą 108,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136.7 punkto nuostatas visose regioninių parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos, kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris turi būti suderintas su atitinkamomis institucijomis, tarp jų ir parko administracija. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies nuostatos draudžia valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalijimą dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalį, namų valdų žemės sklypuose (išskyrus atvejus, kai pagal įstatymus privačios žemės sklypo dalinti dalimis neleidžiama) gali būti statomas antras gyvenamasis namas, kitos paskirties pastatas tik pagal detalųjį planą atidalijus ir suformavus naują žemės sklypą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartyje konstatavo, jog žemės sklypui, ant kurio pastatytas ginčo statinys, taikoma Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, pagal kurią žemės sklype, esančiame regioniniame parke, statyti antrą gyvenamąjį namą negalima. Byloje faktas, kad ginčo statinyje faktiškai gyvenama, o 1940 m. gyvenamajame name, kuris yra ginčo sklype, atsakovai negyvena ir šiuo namu pagal paskirtį nesinaudoja, konstatuotas, tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Teismas padarė išvadą, kad ginčo pastatas atitinka gyvenamojo namo paskirtį, kai tokio pobūdžio statyba parko teritorijoje draudžiama, todėl atsakovų veiksmai pažeidžia teisės aktų reikalavimus.

Teismas nurodė, kad pagal CK 4.103 straipsnio 3 dalį, esant savavališkoms statyboms, teismas gali arba įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį, arba įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti; analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Statybos įstatymo 28 straipsnyje. Tačiau nagrinėjamojoje byloje teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalies ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šiuo nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad CK 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalis, pagal kurią tuo atveju, kai statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, bylą nagrinėjantis teismas savo sprendimu gali: 1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį; 2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti, ta apimtimi, kuria nebuvo numatyti kriterijai arba atvejai, kuriems esant teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti ir kitokį sprendimą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Taip pat šiuo nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas analogiškais pagrindais pripažino ir Statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. ir 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalies prieštaravimą Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Teismas pažymėjo, kad 2010 m. spalio 21 d. parengiamajame teismo posėdyje protokoline nutartimi įpareigojo ieškovą pateikti teismui įrodymus apie tai, kad atsakovai nebeturi galimybės ištaisyti parengto projekto, negali jo koreguoti bei gauti statybos leidimo. Vykdydamas šį teismo įpareigojimą, ieškovas 2010 m. lapkričio 25 d. rašte nurodė, kad atsakovai, siekdami pašalinti savavališkos statybos padarinius, galėtų taisyti parengtą projektą ir perdirbti pastatytą statinį pagal ūkiniam statiniui keliamus reikalavimus, tai priklauso tik nuo atsakovų valios. Įvertinęs šiuos rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovai, pakoregavę projektą ir gavę Direkcijos pritarimą, galėtų kreiptis į atitinkamas institucijas dėl statybos leidimo.

Teismas teisiškai reikšmingais pripažino trečiojo asmens Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijos atstovės paaiškinimus teismo posėdyje, kad yra galimybė nurodytame sklype statyti, tik būtina atlikti planavimo procedūras, be to, gyvenamąjį namą, išdavus sąlygas projektui, galima pertvarkyti į ūkinį pastatą, kuriame, pasak atstovės, taip pat galima gyventi; kad yra galimybė įteisinti ginčo statinį, nes sklype ūkiniai pastatai gali būti statomi, be to, yra galimybė ir pertvarkyti ginčo statinį į ūkinį pastatą, nes pagal esamą plotą jis atitiktų ūkiniam pastatui keliamus reikalavimus; kad atsakovų pastatas atitinka visus ūkiniam pastatui keliamus reikalavimus.

Teismas, įvertinęs ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2010 m. lapkričio 25 d. raštą, trečiojo asmens Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijos atstovės paaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovų padaryti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi ir negriaunant statinio. Teismas konstatavo, kad pirmenybė teisinėje valstybėje turėtų būti teikiama realiai žmogaus teisių apsaugai, o ne formalizmui, todėl įpareigojimas atsakovus nugriauti ginčo statinį būtų akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus), juolab kad trečiojo asmens Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijos atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad tuo atveju, jei atsakovai būtų kreipęsi laiku, direkcija sąlygas būtų išdavusi (tuo metu, kai atsakovas kreipėsi į Direkciją, pastatas jau buvo pastatytas). Be to, teismas, spręsdamas, ar ieškovės prašoma taikyti priemonė – įpareigojimas nugriauti ginčo statinį – yra adekvati ir proporcinga padarytam teisės pažeidimui, atsižvelgė į tai, kad Teritorijų planavimo įstatymas parko teritorijoje draudžia dviejų gyvenamųjų namų statybą, tačiau kitų statinių statyba Pavilnio ir Verkių regioninių parkų teritorijoje yra galima. Teismas sprendė, kad atsakovų padaryti teisės aktų pažeidimai gali būti pašalinti ir nenugriaunant statinio, t. y. pakoregavus ginčo statinio projektą ir gavus Pavilnių bei Verkių regioninių parkų direkcijos pritarimą bei statybos leidimą.

Teismas įpareigojo atsakovą R. K., kuris yra žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo statinys, savininką per šešių mėnesių laikotarpį padaryti projekto pakeitimus, suderinti jį su Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcija ir gauti statybos leidimą tikslu reikiamai pertvarkyti ginčo statinį, t. y. iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 11 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, papildė sprendimo rezoliucinę dalį nurodymu: „R. K. neįvykdžius šio įpareigojimo, pastatytas pastatas bus nugriautas R. K. lėšomis“.

Teisėjų kolegija nurodė, kad žemės sklype gyvenamojo namo bendraturte R. R. tapo 2004 m. balandžio 29 d., taigi turtą, kuris valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovais, perėmė po to, kai buvusi savininkė P. G. atsakovui A. K. davė sutikimą dėl ūkinio pastato statybos jo naudojamoje sklypo dalyje, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius dėl būsimos statybos taip pat neprieštaravo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6.122 straipsnio 1 dalį asmuo, perėmęs turtą, prisiima su turtu susijusias teises bei prievoles, ankstesnių savininkų duoti sutikimai dėl ūkinio pastato statybos neprarado juridinės galios, o trečiojo asmens K. G. paaiškinimas, kad bendraturtis nedavė ir neduos sutikimo ūkinio pastato įteisinimui, šio ginčo sprendimui neturi įtakos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Gyvenamojo namo techninės priežiūros patikrinimo aktu patvirtinta, kad, 2008 m. apžiūrėjus gyvenamąjį namą, kurio bendraturčiai R. K. ir R. R., nustatyti tokie namo trūkumai, kuriems esant gyvenimas name neįmanomas; bendraturčiai nesutaria dėl namo remonto eigos, todėl akivaizdu, kad, esant tokiai namo būklei, kokia buvo fiksuota 2008 metais, atsakovas R. K. priverstas naudotis ūkiniu pastatu. Teisėjų kolegija nurodė, kad ši aplinkybė netrukdo ūkinio pastato su pirtimi pertvarkyti į tokį, kokiam buvo išduotos projektavimo sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovams turi būti suteikta galimybė padaryti reikiamus projekto pakeitimus ir gauti statybos leidimą, kad, pataisius pastatą, būtų jį galima priimti naudoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas atsakovams nustatė gana trumpą laiką įpareigojimams įvykdyti, tačiau šie dėl to nesiskundė, o jei laiko nepakaktų – turi galimybę kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo įvykdymo tvarkos pakeitimo CPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo K. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai:

1. Teismai pažeidė CPK 18 straipsnio ir 182 straipsnio 2 punkto normas. Prie nagrinėjamos civilinės bylos buvo pridėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. II-178-18/2005, Nr. I-2317-10/2005. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartimi buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimas, kuriuo atmestas A. K. skundas įpareigoti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti statybos projektui. Administracinės bylos procese dalyvavo visos šios civilinės bylos šalys. Administracinėje byloje buvo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kurie civilinėje byloje yra įrodinėjimo dalyko dalis: kad atsakovų savavališkai pastatytas pastatas pripažįstamas gyvenamuoju namu, o ne ūkiniu pastatu; kad atsakovai elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo teise, o atsakovų tikrasis tikslas yra pridengti neteisėtą siekį apeiti draudimą namų valdos žemės sklype pastatyti antrą gyvenamąjį namą.

2. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, nutartis yra be motyvų. Teismas neatliko išsamaus teisinio vertinimo dėl savavališkai pastatyto pastato tikrosios paskirties, galimybės pertvarkyti iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą pagal pateiktas projektavimo sąlygas, galimybės atsakovams gauti statybos leidimą.

3. Teismai netinkamai taikė ir materialiosios teisės normas – Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktą, kai šioje byloje taikytina 28 straipsnio 7 dalies 2 punkto norma, nustatanti savavališkai pastatyto pastato nugriovimą. Atsakovai neturi galimybės padaryti, kad du gyvenamieji namai būtų skirtinguose sklypuose, o K. G., kaip bendraturtis, negali reikalauti atidalyti jo dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Iš Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 4.5 punkto, Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2001 2.1.3, 6.4 punktuose apibrėžtų esminių gyvenamojo namo ir ūkinio pastato skirtumų akivaizdu, kad neįmanoma nenugriaunant pastatyto statinio pertvarkyti iš gyvenamojo į ūkinį.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė apie tai, kad Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktuose nustatyti reikalavimai žemės sklypų detaliajam planavimui susiję su nustatomu leistinu žemės sklypo užstatymo tankumu ir leistinu sklypo užstatymo intensyvumu. Įteisinus savavališkai pastatytą statinį, būtų pažeistos K. G. nuosavybės teisės į jo valdomo žemės sklypo dalies valdymą, teisę statyti kitus statinius, nes jis netektų galimybės pastatyti antro tokio pastato. Atsakovų pateiktas nesuderintas ūkinio pastato projektas visiškai neatitinka realybėje pastatyto gyvenamojo namo. Norint jį perdaryti į ūkinį, reikalingi naujas statybos leidimas, naujas žemės sklypo kito bendraturčio sutikimas, naujas projektas. Atsakovai nepateikė teismams statinio kito projekto, įrodymų, kad ginčo pastatas iš gyvenamojo gali būti pertvarkytas į ūkinį. Atsakovai neturi K. G. sutikimo dėl naujo gyvenamojo namo projektavimo ar statymo bendrame žemės sklype.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, pasisakydamas, kad atsakovai turi ankstesnių žemės sklypo bendraturčių sutikimą dėl ūkinio pastato statybos bendrame sklype. Asmenys negali savo teisių įgyvendinti nepaisydami kitų asmenų interesų, nesilaikydami protingumo, sąžiningumo principų (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Apie ankstesnių žemės sklypo savininkų sutikimą atsakovams bendrame žemės sklype statyti pastatą K. G. nebuvo žinoma. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bendraturčiai duoda sutikimą ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti.

Teismai neatsižvelgė į atsakovų padarytų pažeidimų statybos srityje sunkumą – atsakovai teisės aktų reikalavimus pažeidė itin šiurkščiai, todėl teismo sprendimas taikyti griežčiausią priemonę – nugriauti savavališkai pastatytą pastatą – atitiktų bylos aplinkybes, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, leistų užtikrinti ir valstybės interesus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas tinkamai netaikė Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalies normos. Teisminiai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principą. Proporcingumo principas reikalauja surasti ne tik viešojo ir privataus, bet ir privačių interesų pusiausvyrą.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo yra teisės aiškinimo ir taikymo klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl proporcingumo principo laikymosi, taikant neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirtų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsaugą, tinkamą, racionalų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimą, gali numatyti įvairias poveikio priemones, kuriomis siekiama pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius. Tokios priemonės gali būti inter alia įpareigojimas statomą (pastatytą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.). Nustatant tokias priemones turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Proporcingumo principas reikalauja interesų – tiek viešojo ir privataus, tiek privačių interesų pusiausvyros. Dėl interesų derinimo poreikio nuosavybės apsaugos kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. Allard v. Sweden, no. 35179/97, judgment of 24 September 2003, par. 54).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama proporcingumo principo svarba, taikant teismines neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones, išaiškinta, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; teisminiai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009).

Dėl teisės normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą, aiškinimo ir taikymo

2010 m. liepos 2 d. buvo priimtas Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas Nr. XI-992, kuris įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d. (išskyrus įstatyme aptartas jo dalis). Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Taigi nagrinėjamoje byloje taikytinas 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnis, kurio 7 dalies 1 punkte nustatyta, jog teismas savo sprendimu gali leisti statytojui teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad žemės sklypas, kuriame pastatytas ginčo pastatas, yra Pavilnių regioniniame parke. Pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 343, 136.7 punktą visose regioninių parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos, kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris turi būti suderintas su atitinkamomis institucijomis, tarp jų ir parko administracija; statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, atsakovai turi teisę žemės sklype statyti ūkinį pastatą, turėdami nustatyta tvarka su atitinkamomis institucijomis, tarp jų ir parko administracija, suderintą projektą ir statybą leidžiantį dokumentą. Taigi byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad ūkinio pastato statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo pastatas, apskritai neleidžiama. Tai reiškia, kad galėjo būti sprendžiamas savavališkai pastatyto statinio įteisinimo klausimas, įvertinus Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje išdėstytas bei kitas reikšmingas aplinkybes. Dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, kad įpareigojimas atsakovams nugriauti ginčo statinį būtų akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės aktų pažeidimui, kad atsakovams turi būti suteikta galimybė padaryti reikiamus projekto pakeitimus ir gauti statybos leidimą, jog pataisius pastatą būtų jį galima priimti naudoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atsakovų padaryti teisės aktų pažeidimai gali būti pašalinti ir nenugriaunant statinio, t. y. pakoregavus ginčo statinio projektą ir gavus Pavilnių bei Verkių regioninių parkų direkcijos pritarimą bei statybos leidimą.

Šioje nutartyje išdėstytų išvadų ir jas pagrindžiančių argumentų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisingus procesinius sprendimus. Apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai ir tiesiogiai susiję su pirmiau kasacinio teismo aptartais bei įvertintais argumentais, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Kasacinio skundo argumentai dėl bylos aplinkybių ir jų vertinimo yra faktinio pobūdžio, jais ginčijamos žemesnės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 39,16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš kasatoriaus K. G. (duomenys neskelbtini) 39,16 Lt (trisdešimt devynis litus 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė

Juozas Šerkšnas