Baudžiamoji byla Nr. 1A-52-744/2019
(Nr. 1A-403-744/2018)
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28680-2018-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.14; 1.2.4.6.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 30 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Jolantai Plungienei,
dalyvaujant prokurorei Aurelijai Rakštienei,
nuteistojo A. T. gynėjui advokatui Vilmantui Poškui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. ir jo gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje bei 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. birželio 17 d. 00.20 val.) – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. birželio 17 d. 16 val.) – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies taisyklėmis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. T. sulaikymo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus. Į bausmės atlikimo laiką A. T. įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2018 m. birželio 24 d. (imtinai), tai yra 8 dienos.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. T. nuteistas už tai, kad jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, tai yra 2018 m. birželio 17 d. apie 0.20 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kieme, žodinio konflikto metu tyčia pastūmė savo sugyventinę U. T. ir jai nugriuvus ant žemės, tyčia sudavė rankos kumščiu du smūgius nukentėjusiajai į veido sritį, tokiais savo veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas sužalojimą – poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, kuris kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu.
2. Be to, A. T. nuteistas už tai, kad jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, tai yra 2018 m. birželio 17 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kieme, konflikto metu tyčia suėmęs savo sugyventinei U. T. už nosies ją spaudė, o po to tyčia sudavė jai vieną smūgį rankos kumščiu į nosį, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydamas sužalojimus - odos nubrozdinimą nosies nugarėlės viršutinio trečdalio kairiame šoniniame paviršiuje, poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, ir dešinės akies vokuose, kurie kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. ir jo gynėjas advokatas Vilmantas Poškus prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio dalį dėl A. T. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje (2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. padaryta veika), ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. T. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
3.1. Skunde apeliantai nurodo, kad su Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio dalimi dėl A. T. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. padaryta veika) nesutinka. Jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarytos 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val., A. T. nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu. Aplinkybes, kad jis nuo 2018 m. birželio 16 d. vakaro iki birželio 17 d. ryto buvo pažįstamo E. I. mamos G. bute, teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas K. I.. Šio liudytojo nurodytos aplinkybės patvirtina A. T. parodymus, kad 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. jis nebuvo atėjęs pas nukentėjusiąją U. T. ir prieš ją nesmurtavo. Taip pat apeliantai pažymi, kad A. T. yra išaiškinta ir jam yra žinoma, kad pripažinus kaltę ir atlikus byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu (BK 64¹ straipsnis). Todėl A. T. pripažinus vieną savo nusikalstamą veiką, neigti kitą savo veiką yra nelogiška, nes tokiu atveju nėra galimybės išvengti baudžiamosios atsakomybės.
3.2. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji U. T. parodė, jog su A. T. buvo susipykę, todėl ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. ją sumušė A. T., nors asmens, kuris pas ją naktį buvo atėjęs ir ją sumušė, ji nepažino. Kas pas ją buvo atėjęs, ji pasakyti negali, nes buvo girta ir visko neprisimena, be to, galėjo ir pati pargriūti. Teismas šias nukentėjusios nurodytas aplinkybes įvertino kaip siekį padėti sugyventiniui A. T. ir jais nesivadovavo. Tačiau apeliantai su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad A. T. 2018 m. birželio 17 d. naktį pas nukentėjusiąją U. T. niekas nematė. Teismas savo išvadą, kad asmuo, sumušęs nukentėjusiąją, galėjo būti A. T., daro tik iš liudytojos G. N. ir ikiteisminio tyrimo metu U. T. duotų parodymų, kad asmenį, kuris sumušė nukentėjusiąją, pažino iš balso, jo veido nematė. Teismo posėdžio metu liudytojais apklausti greitosios medicinos pagalbos darbuotojai ir policijos pareigūnai, kurie buvo atvykę pagal iškvietimą, taip pat nurodo, kad A. T. 2018 m. birželio 17 d. naktį pas nukentėjusiąją kieme ar name nematė. Apeliantų nuomone, šios faktinės aplinkybės įrodo, kad teismas savo išvadas dėl A. T. kaltės grindžia tik prielaidomis.
3.3. Apeliantai pažymi, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu į bausmės atlikimo laiką A. T. įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2018 m. birželio 24 d. (imtinai), tai yra 8 dienos. Tačiau A. T. 2018 m. birželio 19 d. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui ir ši kardomoji priemonė nebuvo panaikinta, A. T. kardomąją priemonę atliko (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje. Todėl į bausmės atlikimo laiką A. T. turi būti įskaitytas visas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, tai yra 32 dienos.
3.4. Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad byloje yra prieštaravimų vertinant įrodymus. Teigia, kad nukentėjusioji U. T. 2018 m. birželio 16 dieną ir 17 dienos naktį girtavo pas savo kaimyną. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. T. naktį pas ją nebuvo atėjęs ir jos nesumušė, o žmogaus, kuris ją sumušė, neatpažino. Teismas šiuos nukentėjusiosios parodymus įvertino kaip siekį padėti sugyventiniui A. T. ir jais nesivadovavo. Tačiau teismas tokias išvadas padarė net neįvertinęs ir neišsiaiškinęs, kad U. T. sumušti galėjo vienas iš asmenų, su kuriuo ji girtavo pas kaimyną. Todėl siekiant objektyviai išnagrinėti bylą, apeliantų nuomone, būtina atnaujinti įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausti nukentėjusiąją U. T. apie tikslias 2018 m. birželio 17 d. nakties įvykio aplinkybes, išsiaiškinant asmenis, su kuriais ji girtavo pas kaimyną. Nustačius asmenis, su kuriais U. T. tą dieną girtavo, būtina apklausti juos apie U. T. sumušimo aplinkybes, siekiant nustatyti asmenį sumušusį nukentėjusiąją. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į šioje byloje nustatytas aplinkybes, kaltinamasis A. T. negali būti pripažintas kaltu padarius veiką, turinčią BK 140 straipsnio 2 dalies (2018 m. birželio 17 d. 0.20 val.) nusikaltimo požymių. Netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 1 punktas) Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. padaryta veika), naikintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
4. Atsiliepimų į nuteistojo A. T. ir jo gynėjo apeliacinį skundą negauta.
5. Teismo posėdžio metu nuteistojo A. T. gynėjas advokatas Vilmantas Poškus prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Aurelija Rakštienė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
7. Nuteistasis A. T. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo A. T. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. padarytos veikos), mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-122/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-122/2013">2K-122/2013</a>). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.
9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Už to paties straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atsako tas, kas padarė BK 140 straipsnio 1 dalį numatytą veiką savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytu nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.
10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. T. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. padarytos veikos, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra išsamiai apklausė nukentėjusiąją U. T. ir nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) A. T., liudytojus M. A., A. M., K. I., D. K., G. N., išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir A. T. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – A. T. teisinančius – įrodymus (paties A. T. parodymus, nukentėjusiosios U. T. pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas A. T. baudžiamąją bylą, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų, nepažeidė.
11. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje A. T. nepripažino savo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (padarytą 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val.) ir nurodė, kad jis 2018 m. birželio 17 d. naktį pas savo sugyventinę U. T. nebuvo nuėjęs ir jos nemušė, jis vartojo alkoholinius gėrimus su draugais ir buvo labai apsvaigęs (1 t., b. l. 97, 98, 101, 102; 2 t., b. l. 132, 133). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos nuteistojo A. T. parodymus ir vadovavosi liudytojos G. N. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ir jų pagrindu nustatė, kad nuteistasis A. T. 2018 m. birželio 17 d. apie 0.20 val. žodinio konflikto metu naudojo fizinį smurtą U. T. atžvilgiu. Netikėti šiais liudytojos G. N. parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme buvo nuoseklūs ir vienodi, liudytoja parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ji buvo apklausta netrukus po įvykio (1 t., b. l. 72, 77-80), o, be to, savo parodymus patvirtino akistatos su A. T. metu (1 t., b. l. 110-112). Be to, liudytojos G. N. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai nukentėjusiosios U. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų M. A., D. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji U. T. parodė, kad 2018 m. birželio 17 d. po 24 val., prie laukinių namo durų kilus žodiniam konfliktui tarp jos ir sugyventinio A. T., jis ją stipriai stūmė ir ji nugriuvo ant nugaros kieme. Tuomet jis viena ranka prispaudė jos petį, o kitos rankos kumščiu trenkė du smūgius į veidą, labiau į nosį. Supratęs, kad jos draugė G. N. iškvietė policiją ir greitąją pagalbą, A. T. pasišalino iš kiemo (1 t., b. l. 59, 63-65). Šiuos savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusioji U. T. patvirtino akistatos tarp jos ir A. T. metu (1 t., b. l. 105-107). Liudytojas M. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2018 m. birželio 17 d. apie vidurnaktį iš budėtojo gavus pranešimą apie smurto artimoje aplinkoje atvejį ir su kolega nuvykus pas U. T., pastaroji nurodė, kad konflikto metu sugyventinis A. T. rankos kumščiu trenkė jai du kartus į veido sritį, į nosį. Po medikų apžiūros U. T. buvo nustatytas nosies ir veido sumušimas (1 t., b. l. 82, 83). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas M. A. taip pat patvirtino, kad 2018 m. birželio 17 d. naktį atvykus pagal pranešimą į įvykio vietą U. T. nurodė, kad ją konflikto metu sumušė sugyventinis A. T., jis jai trenkė kumščiu į nosį (2 t., b. l. 133). Liudytoja D. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2018 m. birželio 17 d. naktį dirbant greitosios medicinos pagalbos brigadoje ir gavus iškvietimą teko vykti pas U. T.. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad U. T. iš nosies buvo bėgęs kraujas, mergina skundėsi nosies skausmu (1 t. b. l. 85, 86). Pirmosios instancijos teisme apklausiama liudytoja D. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė analogiškas aplinkybes, kad U. T. skundėsi nosies skausmu, jai buvo sumušta nosis, ji kraujavo (2 t., b. l. 148).
12. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojai G. N., M. A. ir D. K. galėjo apkalbėti nuteistąjį A. T., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Šių liudytojų duoti parodymai yra nuoseklūs, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais, nes jų ir nukentėjusiosios U. T. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti faktiniai duomenys, tai asmens apžiūra, kurios metu apžiūrint U. T. buvo matomos smurto žymės – kruvina nosis ir lūpa (1 t., b. l. 26-29), bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateiktų garso įrašų apžiūra, kurios metu (perklausant pateiktus garso įrašus) nustatyta, kad 2018 m. birželio 17 d. 0.21 val. bendruoju pagalbos numeriu paskambinusi moteris (galimai liudytoja G. N.) pranešė, kad draugės U. T. sugyventinis smurtauja prieš U. T., pokalbiui nutrūkus ir bendrojo pagalbos centro operatorei 2018 m. birželio 17 d. 0.24 val. perskambinus skambinusiu telefono numeriu, atsiliepusi moteris (galimai nukentėjusioji U. T.) nurodė, kad ją sumušė sugyventinis (1 t., b. l. 48-51), teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 855/2018(04) (buvo nustatyti nukentėjusiosios sužalojimai, patvirtinantys jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes) (1 t., b. l. 56). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. T. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (padarytos 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val.) padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.
13. Minėtų liudytojų G. N., M. A. ir D. K. viso proceso metu duotų parodymų, taip pat nukentėjusiosios U. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepaneigia nuteistojo A. T. nurodyto liudytojo K. I. parodymai. Liudytojas K. I. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis negali nurodyti, ar 2018 m. birželio 17 d. naktį A. T. buvo jo ir brolio bute, nes pats tą naktį namuose nemiegojo (1 t., b. l. 92, 93). Pirmosios instancijos teismo posėdyje K. I. parodė, kad jis nuo 2018 m. birželio 15 d. išgėrinėjo pas brolį bute, A. T. išgėrinėjo su jo broliu, tačiau daugiau kažko jis neprisimena, nes buvo girtas, be to, 2018 m. birželio 17 d. naktį jis išėjo miegoti pas draugę (2 t. 148 b. l.). Taigi kaip matyti iš šių liudytojo K. I. parodymų, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, šis liudytojas nepatvirtino A. T. nurodytų aplinkybių, kad jis nuo 2018 m. birželio 16 d. vakaro iki birželio 17 d. ryto buvo pažįstamo E. I. mamos G. bute, kad jis 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. nebuvo nuėjęs pas nukentėjusiąją U. T. ir prieš ją nesmurtavo.
14. Nuteistasis A. T. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. T. kaltės 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalį, teigia, kad teismas neįvertino ir neišsiaiškino aplinkybių, kad nukentėjusiąją U. T. sumušti galėjo vienas iš asmenų, su kuriuo ji girtavo pas kaimyną byloje nagrinėjamo įvykio metu, todėl siekiant objektyviai išnagrinėti bylą, apeliantų nuomone, būtina atnaujinti įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausti nukentėjusiąją U. T., išsiaiškinti asmenis, su kuriais ji girtavo pas kaimyną, juos apklausti, siekiant nustatyti asmenį sumušusį nukentėjusiąją. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byla išnagrinėta išsamiai, ištirti ir įvertinti visi reikšmingi duomenys, A. T. kaltei pagrįsti yra surinkta pakankamai įrodymų, todėl atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti apeliantų prašomus asmenis, kurie nėra net nustatyti ir kurių apeliantai nenurodė, nėra teisinio pagrindo. Nors nukentėjusioji U. T. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad A. T. naktį pas ją nebuvo atėjęs ir jos nesumušė, o kas ją sumušė, ji neprisimena, tačiau nenurodė jokių objektyvių savo parodymų pakeitimo priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo U. T. bylos nagrinėjimo teisme metu duotais parodymais ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu jos duotais parodymais, kuriuos, kaip jau buvo minėta, patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad koks nors kitas asmuo, o ne A. T., galėjo turėti motyvų ir 2018 m. birželio 17 d. naktį atėjęs prie U. T. namų ją sumušti, tokių asmenų nenurodė ir pati nukentėjusioji. Pats nuteistasis A. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis ir nukentėjusioji buvo susipykę, konfliktavo dėl dukros nepriežiūros, U. T. yra kreipusis į policiją ir jo atžvilgiu yra vykdomas ikiteisminis tyrimas (1 t., b. l. 97, 98, 2 t., b. l. 132, 133). Taip pat iš ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų liudytojos G. N. parodymų nustatyta, kad 2018 m. birželio 17 d. naktį G. N. buvo pas nukentėjusiąją U. T. namuose ir prižiūrėjo jos mažametę dukrą, kadangi U. T. buvo išėjusi, daugiau žmonių namuose nebuvo. Apie vidurnaktį atėjęs A. T. bandė patekti į namo vidų, tačiau G. N. jo neįsileido ir parašė telefonu U. T. trumpąją SMS žinutę, kad prie namų yra atėjęs A. T. ir bando patekti į vidų. Maždaug po 2 minučių grįžo U. T. ir tarp jos ir A. T. kilo žodinis konfliktas, kurio metu A. T. naudojo fizinį smurtą U. T. atžvilgiu (1 t., b. l. 72, 2 t., b. l. 149, 150).Todėl neįtikėtina, kad per tokį trumpą laiką, tai yra nuo G. N. žinutės parašymo U. T. iki jos sugrįžimo, A. T. būtų pasišalinęs iš U. T. namų kiemo ir į jį būtų atėjęs kitas asmuo, kuris sumušė nukentėjusiąją.
15. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei neteisingų išvadų yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. T. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio dalį dėl A. T. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2018 m. birželio 17 d. 0.20 val. padarytos veikos), ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. T. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis ir jo gynėjas, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam A. T. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.
16. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. ir jo gynėjas prašo į A. T. paskirtos bausmės laiką įskaityti visą jo sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, tai yra 32 dienas, nes A. T. 2018 m. birželio 19 d. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. Pagal BK 66 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad A. T. BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka sulaikytas 2018 m. birželio 17 d. 19.20 val. (2 t., b. l. 47). Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2018 m. birželio 19 d. nutartimi įtariamajam A. T. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui (2 t., b. l. 73, 74). A. T. pagal Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. birželio 19 d. nutartį Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2018 m. birželio 25 d. Nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. A. T. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas pagal Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. gegužės 15 d. nutartį, kuria nuteistajam A. T. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista į 90 parų areštą (2 t., b. l. 15-19). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad laikotarpis, kada A. T. pagal Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. birželio 19 d. nutartį buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tai yra nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2018 m. birželio 24 d. (imtinai), buvo įskaitytas į A. T. paskirtos bausmės laiką, todėl A. T. ir jo gynėjo prašymas A. T. į paskirtos bausmės laiką įskaityti visą jo sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
n u t a r i a :
nuteistojo A. T. ir jo gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Boleslovas Kalainis
Nerijus Masiulis
Laisvydas Zederštremas
