Baudžiamoji byla Nr. 2K-102-648/2022
Teisminio proceso Nr. 1-05-7-00006-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.3.2.1; 2.1.2.4; 2.1.2.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,
nuteistajam R. A. ir jo gynėjui Justui Jankauskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato Justo Jankausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nuosprendžiu R. A. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. A. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda, ją įpareigota sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. A. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2017 m. birželio 4 d. po 17 val., svečiuodamasis pas M. K. namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), tiesiogiai davė 600 Eur kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) teismo teisėjui M. K., pageidaudamas, kad pastarasis, vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, neteisėtai veiktų – išnagrinėjęs V. V. skundą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo, priimtų neteisėtą, V. V. palankų sprendimą: sumažintų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs R. A. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė R. A. naują apkaltinamąjį nuosprendį motyvuodamas tuo, kad pareikštas kaltinimas padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką visiškai pasitvirtino.
3. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. A. 2017 m. birželio 4 d. po 19.07 val., svečiuodamasis pas M. K. namų valdoje, tiesiogiai davė 600 Eur kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) teismo teisėjui M. K., pageidaudamas, kad pastarasis, vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, neteisėtai veiktų, t. y., išnagrinėjęs V. V. skundą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo, priimtų neteisėtą, V. V. palankų sprendimą ir sumažintų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. ir jo gynėjas advokatas J. Jankauskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nuosprendį su pakeitimais – R. A. išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatoriai skunde nurodo:
4.1. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1–5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes išvadas apie bylos aplinkybes pagrindė ne išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais, o prielaidomis, abejones aiškindamas ne kaltinamojo naudai, tariamais netiesioginiais įrodymais, vertindamas įrodymus suteikė prioritetinę reikšmę liudytojo M. K. parodymams, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais asmenų parodymais, neatsižvelgdamas į šių asmenų parodymus teisme, rėmėsi asmenų parodymais neatsižvelgdamas į tai, kad asmenys buvo apklausti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, rėmėsi neleistinais įrodymais, nukrypo nuo teismų praktikos panašiose bylose, kai buvo sprendžiama dėl įrodymų pakankamumo tam tikroms reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti.
4.1.1. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis gali būti pagrįstas tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pagal teismų praktiką įstatymo nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tačiau visus juos privalo ištirti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Vis dėlto liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-431/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-431/2006">2K-431/2006</a>, 2K-592/2010, 2K-510/2014). Pažeisdamas BPK 301 straipsnį ir nukrypdamas nuo ją aiškinančios teismų praktikos, apeliacinės instancijos teismas priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais, besiskiriančiais nuo duotų nagrinėjant bylą teisme liudytojų M. K., M. N., R. N., G. G. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino liudytojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl to, jog liudytojas jų nepatvirtino duodamas parodymus teisme, o jo teisme duoti parodymai stokojo nuoseklumo, logiškumo, įtikimumo ir kt. Nors bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojo M. K. parodymai nuolat kinta, tačiau teisminio nagrinėjimo metu skelbė šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, prašė juos patvirtinti ir jais vadovavosi priimdama apkaltinamąjį nuosprendį, nesuteikdama jokios reikšmės liudytojo M. K. teisme duotiems parodymams. Pažymėtina, kad iš teisme duotų liudytojo M. K. parodymų taip ir liko neaišku, ko konkrečiai siekė R. A., paduodamas įmautę su pinigais M. K., o pagal teismų praktiką pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 227 straipsnį būtina nustatyti, ko siekė kyšio davėjas (pageidaujamą veikimą ar neveikimą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-176/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-176/2014">2K-176/2014</a>, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl korupcinių nusikalstamų veikų. Įvertinant liudytojo M. K. parodymus, atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas galbūt pats padarė nusikalstamą veiką, nes būdamas teisėjas pagal teisės aktus turėjo pareigą apie siūlytą kyšį nedelsdamas apie tai informuoti teisėsaugos institucijas, tačiau šiuo atveju jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas tik po septyniolikos parų, gavęs pinigus, svarstė, ką su jais daryti, pranešti apie įvykį neketino. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma palyginus juos su kitais byloje surinktais įrodymais, o liudytojo M. K. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Pripažindama liudytojo M. K. parodymus patikimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip įrodymus, patvirtinančius liudytojo M. K. parodymus, nurodė liudytojų M. N. ir R. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pažymėtina, kad liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai akivaizdžiai nepasitvirtino apklausiant juos kaip liudytojus teisme, nes liudytojai nenurodė, kad pašto dėžutėje būtų radę voką, kad jį būtų pasiėmęs R. A. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada apie R. A. pasiimtą voką padaryta tik remiantis liudytojų M. N. ir R. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kasatoriai pažymi ir tai, kad liudytojai M. N. ir R. N. gerai nemoka valstybinės lietuvių kalbos, todėl ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti apklausti dalyvaujant vertėjui, kaip tai nustatyta BPK 81 straipsnio 1 punkte, 183 straipsnio 1 dalyje. Dėl to šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai apklausoje nedalyvavo vertėjas, laikytini gautais neteisėtu būdu ir negalėjo būti vertinami kaip įrodymai. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir liudytojo G. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pagal kuriuos liudytojas M. K. jam sakė, kad iš R. A. gavo kyšį, tačiau apklausiamas teisme liudytojas G. G. šių aplinkybių nenurodė ir nepatvirtino. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pinigų perdavimo faktą patvirtino ir liudytojas G. G., prieštarauja bylos duomenims. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo liudytojo G. G. parodymais apie M. K. jam darytą poveikį, apribojo galimybę įsitikinti liudytojo G. G. nurodomų aplinkybių tikrumu, nes netenkino gynybos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir išreikalauti duomenis apie G. G. kreipimąsi dėl M. K. poveikio. Atmetus šį prašymą, nebuvo patikrintas liudytojo G. G. parodymų patikimumas, o vėliau remdamasis duomenų trūkumu dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino liudytojo G. G. parodymus.
4.1.2. Pagal BPK 44 straipsnio 6 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi, sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės būtina vadovautis BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Vieninteliai įrodymai, kuriais pagrįstas kaltinimas R. A., yra jokiais kitais įrodymais nepatvirtinti ar net kitiems įrodymams prieštaraujantys liudytojo M. K. parodymai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti netiesioginiai įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadą dėl R. A. kaltumo, leidžia tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta. Dėl to, laikantis abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principo, byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo pripažinti R. A. kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti netiesioginiai R. A. kaltumą patvirtinantys įrodymai nesudaro loginės grandinės ir nesuteikia pagrindo daryti išvadą dėl R. A. kaltumo padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Remiantis abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principu, apeliacinės instancijos teismas galėjo kritiškai vertinti R. A. parodymus apie bylos aplinkybes tik paneigęs juos kitais patikimais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, paneigdamas R. A. parodymus, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojo M. K. parodymais, tačiau, kaip pirmiau nurodyta, šio liudytojo parodymai yra nepatikimi, todėl nukrypta nuo abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principo. Priimant apeliacinės instancijos teismui skundžiamą nuosprendį byloje liko neaiškumų dėl M. K. motyvų nepranešti apie R. A. nusikalstamą veiką, liudytojo intereso apkalbėti R. A., motyvų, kodėl liudytojas apie R. A. nusikalstamus veiksmus informavo G. G., taip pat liko nepašalintų prieštaravimų tarp liudytojų M. K. ir G. G. parodymų, tačiau šiuos neaiškumus ir prieštaravimus apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principą, aiškino ne kaltinamojo naudai. Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal teismų praktiką negali būti formuojama tokia įrodymų vertinimo praktika korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose, kai esminiai šių nusikalstamų veikų sudėčių požymiai nustatomi vien tik pagal pasirinktą ir kaltinimui palankią byloje surinktų atskirų įrodymų interpretaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTYtNzg4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-96-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-96-788/2021">2K-96-788/2021</a>). Byloje kaltinimas R. A. grindžiamas tik nepatikimais liudytojo M. K. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, taigi, rėmimasis tik tokiais įrodymais neatitinka teismų praktikoje formuojamų įrodymų pakankamumo standartų korupcinių nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad liudytojas M. K. neturėjo motyvų apkalbėti R. A., prieštarauja bylos aplinkybėms, nes apie neigiamas asmenines liudytojo M. K. savybes davė parodymus liudytojas G. G., liudytojas M. K. buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn dėl panašaus elgesio praeityje, galimai liudytojas pavydėjo R. A. sėkmingai besiklostančios profesinės karjeros. Kasaciniame skunde pažymima, kad R. A. neturėjo jokio tikslo ar motyvo duoti kyšį V. V. interesais, nes R. A. iš esmės nepažino V. V., o V. V. neigė, kad būtų prašęs R. A. papirkti M. K. Abejotina, kad sėkmingą profesinę karjerą darantis teisėjas rizikuotų savo garbe, karjera, autoritetu ir šeimos gerove siekdamas papirkti kitą teisėją. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo išnaudotos visos galimybės pašalinti prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų, tačiau to nepavyko padaryti, todėl, laikantis abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principo, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina R. A. kaltumą padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
4.1.3. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi R. A. mobiliojo ryšio telefone rastais duomenimis apie R. A. pokalbius su M. K. ir buto nuomininkais, tačiau šie duomenys yra gauti ne įstatymo nustatyta tvarka, todėl negalėjo būti pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą kasacine tvarka ir grąžinęs bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo, pripažino, kad kratos teisėjo R. A. gyvenamojoje vietoje, automobilyje ir jo asmens krata atliktos be Lietuvos Respublikos Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo, taip pažeidžiant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus, taigi neteisėtai, ir dėl to kratų metu gauti duomenys laikytini neleistinais. Nepaisydamas tokios kasacinės instancijos teismo išvados, apeliacinės instancijos teismas pripažino kratų metu gautus duomenis gautais teisėtai remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarime pateiktais išaiškinimais. Kasaciniame skunde pažymima, kad kratos teisėjo R. A. gyvenamojoje vietoje, automobilyje ir jo asmens krata atliktos 2017 m. liepos 19 d., t. y. dar prieš Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarimo priėmimą, o Konstitucinio Teismo nutarimai neturi grįžtamosios galios, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarimu pripažindamas teisėjo R. A. kratų metu gautus duomenis įrodymais. Be to, šie duomenys pagal savo turinį yra visiškai nereikšmingi, nes nei patvirtina R. A. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nei ją paneigia.
4.2. Bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija buvo šališka, todėl nagrinėjant bylą buvo iš esmės pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, vienas teisėjų kolegijos narių buvo teisėjas L. Šiukšta, jis teisiamojo posėdžio metu išsakė savo išankstinę nuomonę, kad išteisintasis R. A. įvykdė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Antai 2020 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdžio metu teisėjas L. Šiukšta įsiterpė į liudytojo M. K. atsakymą į R. A. klausimą žodžiais: „O tai ką čia dar galima galvot? Kokie čia dar variantai, Jūsų nuomone? Ką turėjo galvoti radęs pinigus? Jūs ką manot? Ką Jūs būtumėt pagalvojęs?“ (garso įrašo 1:35:20–28), taip atimdamas galimybę liudytojui konkrečiai atsakyti į R. A. užduotą itin reikšmingą bylai teisingai išspręsti klausimą. To paties teismo posėdžio metu teisėjas L. Šiukšta R. A. apklausos metu į prokuroro klausimą R. A.: „Kas šiuo atveju byloje meluoja?“, replikavo R. A.: „O tai gal Jūs turit kažkokią versiją, kuria nuginkluotumėt prokurorą, kuris Jums pasiduoti galėtų? Nu, kaip sakyt“ (garso įrašo 1:12:48–58). Į šias teisėjo L. Šiukštos pastabas kiti bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos nariai nereagavo, t. y. leido teisėjui reikšti savo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Kasatoriai pažymi, kad dalis šališkų teisėjų kolegijos pastabų nebuvo įtrauktos į teismo posėdžio protokolą ir tai padaryta tik pateikus pastabas. Bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narys ir pirmininkas teisėjas J. Namavičius buvo šališkas, nes, apklausdamas liudytoją M. K., skelbė šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir ragino liudytoją į užduodamus klausimus net neatsakyti, jei šis neprisimena (garso įrašo 14:07–14:12, 14:20–14:28, 15:10–15:13), taip atskleisdamas, kad teisėjų kolegija nesiekė išsiaiškinti visų svarbių bylos aplinkybių, pašalinti prieštaravimų liudytojo parodymuose. Be to, teisėjų kolegija uždavė šiam liudytojui daug menamųjų klausimų, į kuriuos net nelaukė atsakymų, nevertino, kad liudytojas M. K. daug kartų keitė parodymus, o jo parodymai buvo labai nenuoseklūs, ir, nepaisydama tokio paviršutiniško liudytojo M. K. parodymų tyrimo, vertino šio liudytojo parodymus kaip patikimus. 2021 m. gegužės 5 d. teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narys L. Šiukšta rodė šališkumą dėl liudytojo M. K. parodymų vertinimo, nes iš anksto pasisakė, kad liudytojo G. G. parodymai yra nelogiški. To paties teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė R. A. gynėjo prašymą išreikalauti įrodymus iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apie liudytojo G. G. kreipimąsi dėl liudytojo M. K. jam daromo neteisėto poveikio. Šie duomenys būtų leidę tiksliau įvertinti liudytojų M. K. ir G. G. parodymų patikimumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, netenkinęs šio prašymo, tiesiog deklaratyviai konstatavo, kad liudytojo G. G. parodymai nepatikimi, nebandė aiškintis galimų M. K. neteisėtų veiksmų.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato J. Jankausko kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų
6. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, nusprendžiama apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-P-135-648/2016, 2K-102-788/2021). Dėl šios priežasties nuteistojo R. A. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas apeliacinės instancijos teismo pateiktas liudytojo M. K. parodymų patikimumo vertinimas, nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų įrodomosios reikšmės ir pakankamumo bylos aplinkybėms nustatyti, kitaip ginčijamas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir prašoma daryti kitokias išvadas apie bylos faktines aplinkybes, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, paliekami nenagrinėti kaip peržengiantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas (BPK 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl esminių BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimtą nuosprendį pagrįsdamas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais, neleistinais įrodymais, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
8. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal teismų praktiką ši nuostata reiškia, kad teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, taip pat kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus? (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03My01MTEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-73-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-73-511/2021">2K-7-73-511/2021</a>).
9. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų M. K., M. N., R. N., G. G. parodymais, nes tokie skundo argumentai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.
10. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, jo turinio palyginimo su pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolu, apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolu matyti, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė ikiteisminio tyrimo teisėjui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotais liudytojų M. K., M. N., R. N., G. G. parodymais. Aplinkybė, kad priimtame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje greta teisme duotų liudytojų parodymų nurodomi ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nesuteikia pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šie parodymai, kaip tai nustatyta BPK 276–292 straipsniuose, buvo aprašyti nuosprendyje siekiant atskleisti parodymų kaitą ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme ir taip juos patikrinti bei išvengti jų vertinimo klaidų. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų M. K., M. N., R. N., G. G. parodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taip pat įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė būtent teisme duotais liudytojų M. N., R. N. parodymais, atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi liudytojų M. N. ir R. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu nedalyvaujant vertėjui, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalis, 81 straipsnio 1 punktą, 183 straipsnio 1 dalį.
11. Atmestini kaip Konstitucijai ir ją aiškinančiai konstitucinei jurisprudencijai prieštaraujantys kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi neteisėtai gautais R. A. mobiliojo ryšio telefone rastais duomenimis apie R. A. telekomunikacinius kontaktus su liudytojais M. K., M. N., nes šie duomenys gauti atlikus R. A. asmens, automobilio ir gyvenamosios vietos kratas pažeidžiant Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl pagal BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalis negalėjo būti laikomi įrodymais, ypač atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį. Pažymėtina, kad duomenys, buvę kasatoriaus R. A. mobiliojo ryšio telefone, gauti atlikus kratą R. A. gyvenamojoje vietoje, o R. A. asmens ar jo automobilio kratos metu kitų mobiliojo ryšio telefonų nebuvo paimta, todėl pasisakoma tik dėl R. A. gyvenamosios vietos kratos metu paimtame R. A. telefone buvusių duomenų pripažinimo įrodymais.
12. Pagal BPK 145 straipsnio 1 dalį, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. BPK 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik kompetentingos institucijos leidimu, baudžiamasis procesas pradedamas ir kitos procesinės prievartos priemonės, kuriomis nėra suvaržoma asmens laisvė, šiam asmeniui taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas. Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje veikos padarymo metu buvo nustatyta, kad teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (lot. in flagranti), o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten kratą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-747 redakcija). R. A. kratos jo gyvenamojoje vietoje atlikimo metu buvo teisėjas, tačiau atliekant kratą jo gyvenamojoje vietoje nebuvo gautas Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas. Dėl to pagal tuo metu galiojusias BPK ir Teismų įstatymo nuostatas R. A. gyvenamojoje vietoje krata negalėjo būti atlikta.
13. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos preambulėje yra įtvirtintas konstitucinis teisinės valstybės principas, 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, o 114 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Konstitucinis Teismas 2020 m. kovo 9 d. nutarime išaiškino, kad įstatymų leidėjas, Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo draudžiama be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo teisėjui taikyti savaime jo laisvės nevaržančias procesines priemones, įtvirtino platesnio pobūdžio teisėjo imunitetą, nei nustatytasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas gali būti duodamas tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus. Tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį reikalaujama Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo taikyti tokias įstatymų nustatytas procesines priemones, kuriomis savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė ir kurios būtinos siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, inter alia (be kita ko), surinkti įrodymus ir nustatyti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusius asmenis, nesilaikyta iš Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, 114 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo teisiniu reguliavimu nesudaryti prielaidų teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančios valstybės priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, taigi nepaisyta konstitucinės teisėjo imuniteto sampratos. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-747 redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
14. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. birželio 28 d. nutartimi nebuvo tenkintas prokuroro prašymas atlikti kratą R. A. gyvenamojoje vietoje motyvuojant tuo, kad tai prieštarauja Konstitucijos 114 straipsniui, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1–2 dalims. Prokurorui apskundus nutartį BPK X dalyje nustatyta tvarka, Vilniaus apygardos teismo teisėja, remdamasi Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalimi ir BPK 442 straipsnio 2 dalimi, 2017 m. liepos 13 d. nutartimi leido atlikti kratą R. A. gyvenamojoje vietoje. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalį Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, o jos 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Dėl to Vilniaus apygardos teisėja, tiesiogiai taikydama Konstituciją ir nesivadovaudama jai prieštaraujančia Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalimi, teisėtai sankcionavo kratos atlikimą R. A. gyvenamojoje vietoje, o atlikus šią kratą gauti duomenys laikytini leistinais įrodymais.
15. Išvados apie tai nekeičia aplinkybė, kad Konstitucinis Teismas pripažino Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Konstitucijai tik 2020 m. kovo 9 d. nutarimu, nes šiuo atveju sprendimas sankcionuoti kratą R. A. gyvenamojoje vietoje buvo pagrįstas pačia Konstitucija, o ne jai prieštaraujančia Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalimi. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsdamas ir duomenimis, kurie gauti atlikus kratą R. A. gyvenamojoje vietoje ir jos metu paėmus jo mobiliojo ryšio telefoną, BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų nepažeidė.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimų
16. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo M. K. parodymus neatsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą, nepašalinęs prieštaravimų ir abejonių, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį.
17. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies teismų praktikoje nurodoma, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>).
18. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).
19. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.
20. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertindamas liudytojo M. K. parodymus apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą ir nurodė tai nuosprendyje, konkrečiai lygindamas jų teikiamus duomenis su liudytojų M. N., R. N., G. G., 2017 m. spalio 10 d. informacijos, pateiktos telekomunikacijų operatorių, apžiūros protokolu, 2017 m. birželio 30 d. liudytojo M. N. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolu ir kitais. Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad liudytojas G. G., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, patvirtino, jog susitikimo metu liudytojas M. K. jam pasakė apie R. A. duotą 600 Eur kyšį, todėl nepagrįstas kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas iškreipė liudytojo G. G. parodymų turinį (3 t., b. l. 125). Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas liudytojo G. G. nusiteikimą prieš liudytoją M. K., jo parodymų dalių neatitiktį kitiems byloje surinktiems įrodymams, kritiškai vertino G. G. parodymus apie M. K. darytą liudytojui neteisėtą poveikį, nesuteikia pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo M. K. parodymus vertino neatsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą.
21. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas galėjo priimti R. A. apkaltinamąjį nuosprendį tik paneigęs R. A. parodymus patikimais įrodymais, o tai nebuvo padaryta dėl to, kad buvo remiamasi tik nepatikimais liudytojo M. K. parodymais, ir taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principą. Kaip minėta, BPK 20 straipsnio 5 dalis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo kasatoriaus R. A. ir liudytojo M. K. parodymus apie bylos aplinkybes, jų esmę ir detales ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme ir nusprendė dėl šių įrodymų patikimumo, atsižvelgdamas į kitus byloje surinktus įrodymus, lygindamas jų teikiamus duomenis su liudytojų M. N., R. N., G. G., M. N., R. N. parodymais, 2017 m. spalio 10 d. informacijos, pateiktos telekomunikacijų operatorių, apžiūros protokolu, 2017 m. birželio 30 d. liudytojo M. N. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolu ir kitais nuosprendyje nurodytais įrodymais. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. K. parodymai apie bylos aplinkybes atitinka kitų byloje surinktų įrodymų teikiamus duomenis, ypač jo parodymų dalis apie kyšio grąžinimą, jo dydį, ir, atsižvelgdamas į įrodymų visetą, kritiškai vertino R. A. parodymus. Apeliacinės instancijos teismo pateiktas byloje surinktų įrodymų vertinimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus, o nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai yra logiški ir įtikinami. Vien tai, kad, kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas turėjo kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus ir tuo remdamasis daryti kitokias išvadas apie faktines bylos aplinkybes, nesuteikia teisinio pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį.
22. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principas buvo pažeistas ir dėl to, jog liko neaiškūs liudytojo M. K. motyvai apkalbėti R. A., informuoti apie gautą kyšį liudytoją G. G., liko nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojų M. K. ir G. G. parodymų. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad liudytojas M. K. apkalbėjo R. A., o motyvai, kodėl M. K. pasakė apie R. A. duotą kyšį G. G., tam tikri liudytojų M. K. ir G. G. parodymų neatitikimai nėra susiję faktinėmis bylos aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės bylai išspręsti teisingai BK 227 straipsnio 2 dalies prasme. Pagal BPK 270 straipsnį teismas, spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2011">2K-426/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-109/2014). Kaip minėta, tam tikri neatitikimai tarp liudytojų M. K. ir G. G. parodymų neturėjo esminės reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl, motyvuota nutartimi netenkindamas gynybos prašymo išreikalauti įrodymus iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apie liudytojo G. G. kreipimąsi dėl liudytojo M. K. jam daromo neteisėto poveikio, apeliacinės instancijos teismas BPK 270 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad ir šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl esminio BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimo
23. Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo užtikrinta R. A. teisė į nešališką teismą, nes teismo posėdžio metu bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narys teisėjas L. Šiukšta išreiškė išankstinę nuomonę ir nusistatymą prieš kasatorių dėl jo esą padarytos nusikalstamos veikos vertinimo, o kiti teisėjų kolegijos nariai dėl tokio teisėjų kolegijos nario elgesio neprieštaravo, taip pat apklausiant liudytoją G. G. šis teisėjas rodė šališkumą, nes pasisakė dėl liudytojo parodymų. Be to, teisėjų kolegijos pirmininkas, skelbdamas liudytojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ragino liudytoją į užduodamus klausimus net neatsakyti, jei šis neprisimena, taip pažeisdamas kasatoriaus teisę užduoti klausimus liudytojui.
24. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė nustatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-176/2010">2K-176/2010</a>, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLTMwMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101-303/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101-303/2020">2K-101-303/2020</a> ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>).
25. BPK 58 straipsnio 1 dalis reglamentuoja bendruosius nušalinimo pagrindus, dėl kurių BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys, taip pat teisėjas, negali dalyvauti baudžiamajame procese. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vienas iš nušalinimo pagrindų yra, kai proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias, į BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reguliavimo sritį nepatenkančias, aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Šios BPK normos turinys reiškia, kad baudžiamojo proceso įstatymas nepateikia baigtinio nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašo ir BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys, taip pat teisėjas, privalo nusišalinti dėl bet kokios pagrįstų abejonių jo nešališkumu keliančios aplinkybės, jeigu ją argumentuotai nurodo proceso dalyviai.
26. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad teismas privalo būti visiems proceso dalyviams nešališkas, be kita ko, teismo posėdžio metu neturi rodyti susierzinimo, privalo vengti visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad teismas iš anksto turėjo nusistatymą dėl bylos baigties. Teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Nei teismo posėdžio metu, nei priimdamas nuosprendį ar nutartį teismas neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimo, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLTMwMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101-303/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101-303/2020">2K-101-303/2020</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTYtNDg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-96-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-96-489/2018">2K-96-489/2018</a>, 2K-16-489/2017, 2K-324-788/2017, 2K-523/2008, 2K-751/2007, 2K-202/2005).
27. Kita vertus, ne bet koks tokio pobūdžio teisėjo etikos reikalavimų galimai neatitinkantis teisėjo elgesys proceso metu, nors ir sukėlęs neigiamų proceso dalyviams emocijų, objektyviai reiškia ir teismo nešališkumo trūkumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTYtNDg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-96-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-96-489/2018">2K-96-489/2018</a>; taip pat žr. EŽTT Didžiosios kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Ilnseher prieš Vokietiją, peticijų Nr. 10211/12 ir 27505/14, 287–290 punktus; 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo byloje Chim ir Przywieczerski prieš Lenkiją, peticijų Nr. 36661/07 ir 38433/07, 159–178 punktus; 2008 m. liepos 22 d. sprendimo byloje Panasenko prieš Portugaliją, peticijos Nr. 10418, 65–69 punktus). Vertinimas šiuo aspektu atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju laikantis pirmiau išdėstytų bendrųjų teismo nešališkumo nuostatų ir atsižvelgiant į konkretų teisėjo elgesį bei visumą kitų bylos aplinkybių. Šiame kontekste teisėjo priimti procesiniai sprendimai, jų kokybė ar trūkumai (ypač tuo atveju, jeigu tokie trūkumai būtų akivaizdūs, rodytų savivalės požymius), neigiamas poveikis proceso dalyvių teisėms gali būti reikšmingi, tačiau paprastai savaime nėra lemiami.
28. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-486/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-486/2014">2K-486/2014</a>, 2K-45-303/2018 ir kt.).
29. EŽTT praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą narinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).
30. Taikant išdėstytus principus dėl teisėjo elgesio teismo posėdžio metu nagrinėjamos bylos aplinkybėms, pažymėtina, kad įrodymų tyrimo metu, taip pat sprendžiant kitus procesinius ir organizacinius klausimus teismas (teisėjai) turėtų elgtis neutraliai, privalo vengti bet kokio elgesio (be kita ko, ir formuluodami klausimus proceso dalyviams, išsakydami pastabas ir pan.), kuris galėtų būti pagrįstai traktuojamas kaip rodantis išankstinę teisėjų poziciją dėl įrodymų vertinimo, bylos baigties ir kt. (pvz., su atitinkamais pakeitimais, EŽTT Didžiosios kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Ilnseher prieš Vokietiją; 2016 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Vardanyan ir Nanushyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 8001/07). Tai, ar proceso dalyvio abejonės teisėjo nešališkumu, grindžiamos jo elgesiu teismo posėdžio metu tiriant įrodymus ir sprendžiant kitus klausimus, yra pagrįstos, vertinama atsižvelgiant į konkretų teisėjo elgesį (pavyzdžiui, jo pasisakymų, klausimų ar pastabų turinį) ir elgesio procesinį kontekstą, tikslą, proceso dalyvių reakciją, kitas reikšmingas aplinkybes.
31. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio turinį, teismų posėdžių protokolus ir garso įrašus, nenustatė teisės į nešališką teismą pažeidimo požymių.
32. Kitaip negu nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teisme 2020 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdyje apklausiant liudytoją M. K. ir išteisintajam R. A. užduodant klausimus (nuo garso įrašo 1 val. 10 min.) bei pateikus klausimą apie tai, kodėl M. K. pagalvojo, kad rasti pinigai įmautėje yra kyšis (apie 1 val. 12 min.), liudytojas iš pradžių iš esmės atsakė į šį klausimą, taip pat kelis R. A. patikslinamuosius klausimus; tik po to teisėjas L. Šiukšta išsakė kasatorių kritikuojamus klausimus. Iš liudytojo apklausos eigos, tirtų aplinkybių svarbos ir jų kontekste užduotų klausimų turinio išplaukia, kad tuo buvo siekiama ne paskatinti liudytoją pateikti neva teisėjo pageidaujamą atsakymą, o išsamiai išsiaiškinti R. A. ir liudytojo M. K. pozicijas dėl nagrinėjamos svarbios faktinės aplinkybės. Be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad susiklosčiusioje situacijoje buvo apribota R. A. teisė užduoti klausimus liudytojui. Pažymėtina, kad pagal BPK 275 straipsnio 3 dalį teisėjai apklausiamiems asmenims turi teisę užduoti klausimus bet kuriuo įrodymų tyrimo metu. Kita vertus, teisėjo klausimai nesutrukdė liudytojui M. K. atsakyti į R. A. klausimus, priešingai, jis papildomai išplėtojo savo klausimą, o liudytojas į jį atsakė, nors ir kiek išsamiau nei prieš tai, bet iš esmės laikydamasis analogiškos pozicijos (t. y. kad, esant aptariamoms faktinėms aplinkybėms, kitos (išskyrus kyšį) pinigų atsiradimo įmautėje hipotezės jis nesvarstė). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju kasaciniame skunde ginčydami teisėjų nešališkumą liudytojo M. K. apklausos metu, kasatoriai iš esmės siekia kvestionuoti jam nepalankų liudytojų parodymų turinį.
33. Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas ragino liudytoją M. K. į užduodamus klausimus neatsakyti, jei neprisimena. Iš teismo posėdžio garso įrašo išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija M. K. apklausos pradžioje siekė išsiaiškinti tam tikrus neatitikimus jo parodymuose. Liudytojui pareiškus, kad jis nelabai atsimena įvykio aplinkybes, teisėjų kolegijos pirmininkas pasakė, kad į klausimus „jei prisimenate, pasakysit, o jei neprisimenate, pasakysit, kad neprisimenate, viskas čia gerai“ (garso įrašo 14 min.), panašiai pakartojo ir užduodamas kitą klausimą – „kokia forma kaltinamasis, ką Jums pasakė, jeigu atsimenat, jei nepamenat, tai nesakykit“ (garso įrašo 15 min.). Teisėjų kolegija, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šiuo atveju neįžvelgia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininko šališkumo kaltinimo liudytojui, palankumo jam ar išankstinės pozicijos dėl liudytojo parodymų vertinimo ar bylos baigties. Pažymėtina, kad liudytojo M. K. apklausa apeliacinės instancijos teisme vyko virš valandos, ir visą šį laiką liudytojas parodymus davė ne laisvo pasakojimo forma, o atsakinėdamas tiek į teisėjų kolegijos, tiek į proceso dalyvių klausimus. Iš teismo posėdžio eigos išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo teismo posėdyje metu kaip tik siekė išsamiai patikrinti liudytojo M. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir anksčiau teisme, pašalinti juose esančius galimus neatitikimus ar prieštaravimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir šiuo atveju kasacinio skundo argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų iš esmės grindžiami ginčijant R. A. nepalankius liudytojo M. K. parodymus.
34. Taigi, teisėjų kolegija daro apibendrintą išvadą, kad nėra pagrindo pagal kasacinio skundo argumentus pripažinti, jog apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. K. buvo apklausiamas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nesilaikant klausimų uždavimo teismo posėdyje tvarkos ar BPK nustatytų taisyklių perskaitant anksčiau procese duotus liudytojo parodymus ar kitų liudytojo apklausos taisyklių, kas leistų konstatuoti teismo nešališkumo pažeidimą.
35. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas apklausdamas ir kasatorių R. A. Iš teismo posėdžio protokolo ir garso įrašų išplaukia, kad kasaciniame skunde kasatorių kritikuojami teisėjų klausimai R. A. buvo pateikti po to, kai jis atsakė į prokuroro klausimus apie tai, kas – R. A. ar liudytojas M. K. sako tiesą ir kokie galėtų būti liudytojo M. K. motyvai apkalbėti R. A. (nuo garso įrašo 1 val. 34 min.). Iš teisėjų klausimų turinio ir jų pateikimo konteksto išplaukia, kad jais buvo siekiama detaliau suprasti R. A. poziciją apie galimus liudytojo M. K. motyvus jį apkalbėti. Taigi nėra jokio pagrindo pripažinti, kad tai rodo išankstinį nusistatymą prieš kasatorių R. A. ar išankstinę nuomonę dėl nusikalstamos veikos vertinimo.
36. Kasaciniame skunde taip pat nurodomi teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo apklausiant liudytoją G. G. Iš 2021 m. gegužės 5 d. teismo posėdžio protokolo ir garso įrašo išplaukia, kad apklausos metu liudytojui G. G. buvo priminti jo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino, vėliau proceso dalyviai uždavė liudytojui klausimus, buvo siekiama išsiaiškinti liudytojo G. G. santykių su liudytoju M. K. pobūdį, bylai reikšmingo liudytojo pokalbio su M. K. aplinkybes, jo veiksmų (elgesio) motyvus. Vertindama visą liudytojo G. G. apklausos eigą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde cituojamais žodžiais apeliacinės instancijos teismo teisėjas L. Šiukšta ne apibūdino liudytojo G. G. parodymus ar išsakė išankstinę nuomonę, bet aiškinosi jo parodymų nenuoseklumą ir abstraktumą (posėdžio garso įrašo 44 min.). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neatitinka liudytojo apklausos turinio, teisėjo pasisakymai pacituoti selektyviai, šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas.
37. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vertinant apeliacinės instancijos teismo nešališkumą reikšminga ir tai, kad R. A. ir jo gynėjas nei 2020 m. rugsėjo 2 d. ir 2021 gegužės 5 d. teismo posėdžių metu, nei per vėliau (iki 2021 m. liepos 8 d.) vykusį apeliacinės instancijos teismo procesą nepareiškė jokių prieštaravimų dėl kasaciniame skunde kritikuojamų bylą nagrinėjusių teisėjų proceso metu užduotų klausimų ar pasakytų pastabų, kuriomis, kasatorių nuomone, buvo parodytas išankstinis teisėjų nusistatymas dėl bylos baigties, taip pat nepasinaudojo teise pareikšti teisėjams nušalinimą. Gynybos reakcija šiuo atveju apsiribojo pastabų dėl teismo posėdžio protokolo pareiškimu, reikalaujant įtraukti atitinkamus teisėjų klausimus ar pastabas į protokolą.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikros kasatorių nurodomos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teismo posėdžio metu apklausiant asmenis pavartotos klausimų ar pastabų formuluotės buvo parinktos nevisiškai tinkamai. Tačiau iš pirmiau aptarto šių formuluočių turinio ir jų išsakymo konteksto matyti, kad tokie klausimai ir pastabos šiuo atveju reiškė teismo siekį išsamiai apklausti asmenis, o ne išankstinį nusistatymą prieš apklausiamus asmenis ar išankstinę nuomonę dėl parodymų vertinimo ar bylos baigties. Nors, turint omenyje pirmiau išdėstytus šioje nutartyje reikalavimus teismo elgesiui posėdžio metu, teisėjai, apklausdami asmenis, turėtų rinktis kiek įmanomą neutralią ir dalykišką kalbą, kad būtų išvengta bet kokių abejonių jų nešališkumu, konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis tam tikras nukrypimas nuo šios taisyklės, vertinant apeliacinės instancijos teisme vykusį procesą kaip visumą, savaime neleidžia suabejoti teismo nešališkumu.
39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista R. A. teisė į nešališką teismą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato Justo Jankausko kasacinį skundą.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Sigita Jokimaitė
Artūras Pažarskis
