V. Ž. pagal BK 183 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-99-495/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55646-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1; 1.2.18.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Renatai Mačiulaitienei,

išteisintojo V. Ž. gynėjui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Rauličkio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nuosprendis ir V. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu V. Ž. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 175 MGL (8750 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 175 MGL (8750 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, V. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 8685 Eur, kaip nusikalstamos veikos rezultato, konfiskavimas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios tenkinti kasacinį skundą, ir nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad pasisavino svetimą, savo žinioje esantį UAB „T“ turtą, t. y. jis, būdamas UAB „T“ direktorius ir vykdydamas kasininko funkcijas, turėdamas tikslą pasisavinti einamų pareigų pagrindu savo žinioje esantį UAB „T“ turtą – lėšas, UAB „T“ direktoriaus, kasininko parašais patvirtinęs su nusikalstama veika nesusijusių UAB „T“ buhalterių K. L., L. N. paruoštus 2016 m. spalio 13 d. – 2018 m. gegužės 28 d. laikotarpio kasos išlaidų orderius (toliau – ir KIO), kuriais jis turėjo išmokėti 8685 Eur dienpinigių sumą UAB „T“ vairuotojui R. D., nenustatytam asmeniui pasirašius už R. D. kasos išlaidų orderių pinigų gavėjo eilutėje, užregistravo šiuos tikrovės neatitinkančius kasos išlaidų orderius dėl dienpinigių išmokėjimo R. D. UAB „T“ 2016 m. spalio mėn. – 2018 m. gegužės mėn. kasos knygoje ir buhalterinėje sąskaitoje 27211 „Kasa“, išlaidavo iš UAB „T“ kasos 8685 Eur, tačiau šių lėšų R. D. neišmokėjo, o pinigus paliko sau. Taip V. Ž. laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2018 m. gegužės 28 d., tikrovės neatitinkančiais kasos išlaidų orderiais melagingai pagrįsdamas 8685 Eur išmokėjimą UAB „T“ vairuotojui R. D., iš UAB „T“ kasos paėmęs pasisavino svetimą turtą – UAB „T“ priklausančius 8685 Eur.

2. Taip pat V. Ž. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, t. y. jis nuo 2013 m. vasario 19 d., būdamas UAB „T“ direktorius ir vykdydamas kasininko funkcijas, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“, 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, kuria nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitų reikalavimai, 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, turėdamas tikslą pasisavinti UAB „T“ lėšas, organizavo apgaulingą teisės aktų reikalaujamą UAB „T“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. 2016 m. spalio 13 d. – 2018 m. gegužės 28 d. laikotarpiu savo, UAB „T“ direktoriaus ir kasininko parašais patvirtinęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už R. D. pinigų gavėjo eilutėje pasirašytus UAB „T“ KIO, taip patvirtinęs žinomai netikrus duomenis apie tai, kad 2016 m. spalio 13 d. – 2018 m. gegužės 28 d. laikotarpiu R. D. sumokėti 8685 Eur dydžio dienpinigiai, bendrovės vairuotojui R. D. dienpinigių neišmokėjo, o tik užfiksavo bendrovės 2016 m. spalio mėn. – 2018 m. gegužės mėn. kasos knygoje ir buhalterinėje sąskaitoje 27211 „Kasa“, taip įtraukė į apskaitą neįvykusias ūkines operacijas, susijusias su turto ir įsipareigojimų pasikeitimu, užfiksavęs 8685 Eur dienpinigių išmokėjimą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, įsipareigojimų dydžio laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2018 m. gegužės 28 d.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs V. Ž. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir V. Ž. dėl jam pareikštų kaltinimų išteisino. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad V. Ž. pasisavino svetimą – UAB „T“ priklausantį turtą; nenustatyta, kad kasos išlaidų orderiuose esančius R. D. parašus klastojo būtent V. Ž.. Pats R. D. patvirtino kitus dokumentus (ne kasos išlaidų orderius) pasirašinėjęs nedalyvaujant V. Ž., t. y. paliktus dokumentus jis pasirašydavo iki V. Ž. atvykstant į darbą. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad, iki atvykstant R. D. pasirašyti dokumentų ir pasiimti pinigų, tai galėjo padaryti kiti asmenys. Be to, V. Ž. nebuvo kaltintas dokumentų – kasos išlaidų orderių suklastojimu, todėl, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo teigti, kad jis ne tik pasisavino svetimą turtą, bet ir apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, įtraukdamas į apskaitą neįvykusias ūkines operacijas. Byloje nenustatyta, kad V. Ž. tyčia įmonės buhalterei pateikė suklastotus kasos pajamų orderius.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Antanas Rauličkis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 1 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas išvadas padarė remdamasis prielaidomis, kurioms patvirtinti ar paneigti neatliko jokių veiksmų, įrodymus vertino selektyviai ir panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys), kurie lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, tai yra nepagrįstą išteisinimą dėl svetimo turto pasisavinimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 183 straipsnio 1 dalis ir 222 straipsnio 1 dalis).

4.2. Pirmosios instancijos teismas atliko detalią surinktų duomenų analizę ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne prielaidomis, o bylos nagrinėjimo metu ištirtais duomenimis, analizavo ne tik duomenis, kurie pagrindžia kaltę dėl svetimo turto pasisavinimo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, bet ir detaliai nurodė, kokiais įrodymais remdamasis paneigė kaltinamojo versiją. Tai, kad kasos pajamų orderius galėjo pasirašyti kas nors kitas, o ne pats direktorius, nurodoma tik kaltinamojo parodymuose, nes jis teigia, jog pinigus ir dokumentus palikdavo iš vakaro pasirašyti R. D., o kitą dieną atėjęs rasdavo kasos išlaidų orderius pasirašytus, o pinigus paimtus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai išdėstė, kokiais duomenimis ši V. Ž. versija paneigta, ir nuosprendyje nepaliko jokių abejonių, kurias reikėtų vertinti kaltinamojo naudai.

4.3. Prokuroras akcentuoja, kad viso ikiteisminio ir teisminio proceso metu liudytojas R. D. kategoriškai teigė, jog jam jokie komandiruotpinigiai mokami nebuvo ir jis kasos išlaidų orderiuose nepasirašinėjo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atliko detalią kaltinamojo V. Ž. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme analizę ir pagrįstai nutarė jais nesivadovauti priimdamas sprendimą, nes iš jų turinio akivaizdu, kad V. Ž. viso proceso metu iš esmės keitė savo parodymus, pirmiausia teigdamas, jog jis pats išmokėdavo pinigus ir duodavo pasirašyti kasos išlaidų orderį R. D., o teismo posėdyje jau teigė visiškai priešingai – kad niekada nemokėjo R. D. pinigų tiesiogiai, o juos tik palikdavo sutartoje vietoje. Tokia kaltinamojo versija buvo paneigta byloje esančiais duomenimis, kurių apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nebuvo nustatyti asmenys ar asmuo, kurie galėjo pasisavinti ant stalo paliktus pinigus ir pasirašyti už R. D., o ir kaltinamojo versija dėl tokio komandiruotpinigių mokėjimo, paliekant juos ant stalo su kasos išlaidų orderiais, pirmosios instancijos teismo buvo paneigta. Taigi apeliacinės instancijos teismas išteisino V. Ž. dėl svetimo turto pasisavinimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo remdamasis prielaidomis, kurios pirmosios instancijos teisme buvo iškeltos, išnagrinėtos ir atmestos kaip nepatvirtintos.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 183 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį) teigdamas, kad V. Ž. veiksmuose nenustatyta tyčia, šio požymio buvimą nepagrįstai siedamas tik su vienintele aplinkybe – V. Ž. neinkriminuotu dokumentų klastojimu. Kaip pažymėjo apeliacinis teismas, pirmosios instancijos teismas preziumavo, kad R. D. parašą suklastojo V. Ž.. Kasatorius pažymėjo, kad tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai, veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kartu atkreipė dėmesį į tai, kad kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir BK 300 straipsnį kaip idealioji nusikaltimų sutaptis tokiu atveju, kai apgaulingai tvarkant apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos dokumentai; jei apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą padaromos kitos nusikalstamos veikos (sukčiavimas, turto pasisavinimas ar kt.), visos veikos kvalifikuojamos kaip sutaptis pagal BK 222 straipsnį ir atitinkamus kitus BK straipsnius.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nusikalstamos veikos, už kurias pirmosios instancijos teismas nuteisė V. Ž., glaudžiai susijusios tarpusavyje, nes jo kaltė dėl turto pasisavinimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo iš esmės yra grindžiama ta pačia faktine aplinkybe – suklastotais R. D. parašais kasos išlaidų orderiuose, turinčiuose patvirtinti komandiruotpinigių išmokėjimą ir jų gavimą. Kita vertus, negalima sutikti su teismo išvada, kad nenustačius, jog parašą suklastojo būtent V. Ž., atitinkamai negalima daryti išvados ir dėl V. Ž. kaltės į buhalterinę apskaitą įtraukus neįvykusias ūkines operacijas ir taip apgaulingai tvarkius įmonės buhalterinę apskaitą. V. Ž. tyčia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo grindžiama ne prielaidomis, o konkrečiais ir objektyviais duomenimis, kaip nepagrįstai teigė apeliacinės instancijos teismas.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 183 straipsnio 1 dalį) teigdamas, kad byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, jog dėl galimų V. Ž. veiksmų UAB „T“ buvo padaryta turtinė žala, kuri yra būtinasis BK 183 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. V. Ž. kaltinamas iš UAB „T“ kasos paėmęs jai priklausančius 8685 Eur, kurie turėjo būti išmokėti R. D., tačiau jis tų pinigų negavo. Paėmus ir pagal paskirtį nepanaudojus bendrovės pinigų, žala bendrovei nebūtų padaryta tik tokiu atveju, jei tie pinigai būtų buvę panaudoti bendrovės naudai, tačiau tokių duomenų byloje nėra. V. Ž. neteisėtais veiksmais 8685 Eur yra paimta iš bendrovės kasos kaip mokėtini komandiruotpinigiai, kurie nebuvo išmokėti R. D., t. y. R. D. bendrovė iki šiol šią sumą pinigų yra skolinga.

4.8. Apeliacinės instancijos teismas, prokuroro manymu, padarė nepagrįstą išvadą, kad nenustačius, kur buvo panaudoti iš kasos paimti pinigai, negalima V. Ž. inkriminuoti svetimo turto pasisavinimo. Tokiu atveju kaltinimą pagal BK 183 straipsnį būtų galima grįsti tik paties kaltinamojo nuoširdžiu prisipažinimu, nes grynųjų pinigų panaudojimo ir realizavimo galimybės yra neapibrėžtos, jas nustatyti be kaltinamojo prisipažinimo praktiškai neįmanoma, o šioje byloje inkriminuojama suma nėra tokia didelė, kad ją realizuoti nepaliekant aiškių pinigų panaudojimo pėdsakų būtų sudėtinga, juolab kad kiekvienu kasos išlaidų orderiu paimamos sumos dažniausiai siekė kelis šimtus eurų.

4.9. Šioje byloje V. Ž. neprisipažįsta pasisavinęs pinigus, paimtus iš kasos suklastotų kasos išlaidų orderių pagrindu, tačiau analizuoti bylos duomenys patvirtina, kad nenustatyta jokių kitų duomenų, jog, iš kasos paėmęs pinigus, šis juos būtų perdavęs kuriam nors kitam asmeniui ar panaudojęs bendrovės naudai, priešingai, bendrovės buhalterinėje apskaitoje yra užfiksuotas aiškus šių pinigų panaudojimo tikslas – nurodoma, kad jie išmokėti R. D. už komandiruotes, o tai neatitinka byloje nustatytos tiesos.

4.10. Prokuroras pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad V. Ž. buvo UAB „T“ kasininkas ir tik jis turėjo teisę iš bendrovės kasos išimti pinigus. R. D. apskaičiuoti komandiruotpinigiai (8685 Eur) realiai buvo išimti iš kasos, tačiau pagal kasos išlaidų orderius R. D. neišmokėti. V. Ž., būdamas asmuo, kuriam buvo patikėti UAB „T“ pinigai, iš įmonės kasos pinigus išėmė, tačiau jų pagal paskirtį nepanaudojo ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

4.11. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai vertino ir BK 183 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos būtinąjį požymį – turtinę žalą. Aplinkybė, kad V. Ž., būdamas įmonės direktorius, pats sau nepareiškė ieškinio, neleidžia daryti išvados, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Rauličkio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas V. Ž. pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įstatyme nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes bylos įrodymus vertino selektyviai, o išvadas padarė remdamasis prielaidomis. Taip buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kuris lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nepagrįstai išteisinant V. Ž. dėl svetimo turto pasisavinimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 183 straipsnio 1 dalis ir 222 straipsnio 1 dalis).

7. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).

8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, pritaria kasatoriui, kad apeliacinės instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio turinys leidžia daryti išvadą, jog bylai reikšmingi faktai buvo nustatyti ir įvertinti nesilaikant įstatyme nustatytos įrodinėjimo tvarkos.

9. Byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, kad V. Ž. pasisavino svetimą, savo žinioje esantį UAB „T“ turtą, t. y. jis, būdamas bendrovės direktorius ir vykdydamas kasininko funkcijas, direktoriaus ir kasininko parašais patvirtinęs bendrovės buhalterių paruoštus ir vietoj pinigų gavėjo nenustatyto asmens pasirašytus kasos išlaidų orderius, pagal kuriuos turėjo išmokėti 8685 Eur dienpinigių bendrovės vairuotojui R. D., išėmė nurodytą pinigų sumą iš bendrovės kasos, tačiau šių pinigų R. D. neišmokėjo, pinigus paliko sau ir taip pasisavino svetimą turtą – UAB „T“ priklausančius 8685 Eur.

10. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su V. Ž. priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nusprendė, kad nuteistasis nepadarė nusikalstamo veikos, turinčios BK 183 straipsnio 1 dalies požymių, ir jį išteisino. Tokios teismo išvados iš esmės buvo grindžiamos vieninteliu argumentu, kad byloje neįrodžius, jog V. Ž. suklastojo kasos išlaidų orderius, pasirašydamas vietoj pinigų gavėjo R. D., negalima konstatuoti, kad jis pasisavino bendrovei priklausančius pinigus, skirtus sumokėti R. D. komandiruotės išlaidoms padengti. Šios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi tik paties kaltinamojo V. Ž. parodymais ir atlikus rašysenos tyrimą gauta 2019 m. sausio 11 d. specialisto išvada Nr. 11-2632(18), patvirtinančia, kad kasos išlaidų orderiuose pasirašė ne asmuo (R. D.), turėjęs gauti juose nurodytus komandiruotpinigius, bet kitas (nenustatytas) asmuo. Kartu apeliacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas preziumavo V. Ž. kaltę, darydamas prielaidą, kad, be paties V. Ž., joks kitas asmuo šių dokumentų pasirašyti negalėjo. Sutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą vertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

11. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad išteisintojo V. Ž. parodymų nenuoseklumas konstatuotas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose. Teismai nustatė, kad V. Ž. parodymai dėl to, kokiu būdu buvo išmokami komandiruotpinigiai R. D. ir kokiomis aplinkybėmis R. D. pasirašydavo kasos išlaidų orderiuose ir gaudavo pinigus, buvo prieštaringi ir keitėsi proceso metu (ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad pinigus išmokėdavo pats asmeniškai savo darbo kabinete tik pagal kiekvieną kartą paruoštus kasos išlaidų orderius; teisme aiškino, kad kasos išlaidų orderius bei grynuosius pinigus palikdavo savo darbo kabinete ant stalo ir R. D. juose pasirašydavo bei pinigus paimdavo jam nesant). Taip pat byloje buvo vertinti ir liudytojo R. D. parodymai, analizuoti juose esantys prieštaravimai, tačiau nustatyta, kad dėl esminių įvykio aplinkybių, susijusių su grynųjų pinigų (komandiruotpinigių) išmokėjimu, jis viso proceso metu buvo nuoseklus, tai yra kategoriškai tvirtino, kad jokių komandiruotpinigių pagal byloje aptariamus kasos išlaidų orderius negavo ir juose nepasirašė.

12. Esant byloje iš esmės priešingiems kaltinamojo V. Ž. ir liudytojo R. D. parodymams apie komandiruočių išlaidoms (ne)išmokėtus pinigus, būtent pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir vertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą – įmonės darbuotojų, liudytojų S. A., R. B., E. J. parodymus, pastarieji parodė, kad jie dažnai būdavo V. Ž. kabinete, naudodavosi jo kompiuteriu, tačiau niekada nematė jokių (tariamai R. D.) paliktų ant darbo stalo grynųjų pinigų. Šie liudytojų parodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kartu su liudytojo R. D. ir kaltinamojo V. Ž. parodymais. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs visų asmenų parodymus, motyvuotai paneigė paties V. Ž. parodymus apie jo kabinete neva paliekamus grynuosius pinigus ir kasos išlaidų orderius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, paneigdamas jas tik vienintelio liudytojo E. J. parodymais apie tai, kad jam yra keletą kartų tekę pasirašyti V. Ž. darbo kabinete paliktus komandiruotės lapus. Remdamasis liudytojo E. J. parodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įmonėje buvo susiformavusi praktika palikti komandiruotpinigius ir pasirašytinus dokumentus V. Ž. darbo kabinete, tai reiškia, kad ir R. D. jis palikdavo kasos išlaidų orderius ir grynuosius pinigus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai. Kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, būtent pirmosios instancijos teismas vertino byloje apklaustų asmenų (kaltinamojo, liudytojų) parodymų visumą, analizuodamas juos atskirai ir lygindamas juos tarpusavyje, kartu šalindamas kaltinamojo V. Ž. parodymuose esančius prieštaravimus ir neatitiktis kitiems bylos duomenims. O apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad V. Ž. pinigus ir kasos išlaidų orderius palikdavo R. D. kabinete, išimtinai rėmėsi tik paties kaltinamojo prieštaringais parodymais ir vienintelio liudytojo E. J. parodymais, kurie, be kita ko, yra susiję tik su dokumentų, o ne grynųjų pinigų palikimu kabinete.

13. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog pagal byloje pateiktus kasos išlaidų orderius V. Ž. neišmokėjo pinigų R. D., patvirtina ir pačių kasos išlaidų orderių turinys, t. y. juose nurodytos pinigų sumos, kurių apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino. V. Ž. teigė, kad kiekvienu atveju prieš komandiruotę R. D. buvo išrašomas kasos išlaidų orderis, nurodant jame nustatytą komandiruotpinigių dydį – 38 Eur dienai, ir tokia pinigų suma buvo paliekama jo darbo kabinete. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, kasos išlaidų orderiuose nurodomos visiškai kitos pinigų sumos (138, 200, 300 Eur ir kt., 2 t., b. l. 14–51), kurios, be kita ko, visiškai neatitinka ir vienai komandiruotės dienai nustatyto 38 Eur išmokos dydžio, o tai taip pat paneigia V. Ž. parodymus, kad yra buvę atvejų, kai vienu metu pinigai R. D. buvo išmokėti už kelias komandiruotes. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į iš liudytojo R. D. parodymų nustatytas byloje aplinkybes, kad R. D. viename iš kasos išlaidų orderių (2016 m. spalio 19 d.) buvo pasirašęs, tačiau pastebėjęs, kad pinigai jam nebuvo išmokėti, apie tai informavo įmonės direktorių V. Ž. ir būtent po to jam buvo nebeskiriamos komandiruotės į Latviją. Tokie liudytojo parodymai patvirtinti ir rašytiniais įrodymais (komandiruotpinigiai R. D. tariamai buvo mokami nuo įsidarbinimo įmonėje pradžios iki 2018 m. gegužės mėn., o darbo sutartis su juo nutraukta 2018 m. spalio 29 d.) (1 t., b. l. 117).

14. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, remdamasis visumos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų analize, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. Ž. R. D. iš tiesų neišmokėjo grynųjų pinigų pagal kaltinime nurodytus kasos išlaidų orderius. Kaip jau minėta, tokia išvada pagrįsta iš dalies paties V. Ž., liudytojų parodymais, specialisto išvada ir kt. O apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neišdėstė aiškių ir nuoseklių motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo. Šios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, prioritetinę reikšmę suteikdamas specialisto išvadai ir jos pagrindu nepagrįstai konstatuodamas, kad nenustačius, jog kasos išlaidų orderius suklastojo V. Ž., nėra pagrindo jį apkaltinti ir dėl svetimo turto pasisavinimo. Todėl teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, pritaria kasatoriui, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, toks ydingas (selektyvus) įrodymų vertinimas nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BK 183 straipsnio 1 dalis).

15. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui.??????

16. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų ir sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYyLTY0OC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-162-648/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-162-648/2021">2K-162-648/2021</a>).

17. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (esantį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLTcxOS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271-719/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271-719/2019">2K-271-719/2019</a>).

18. Šioje byloje nekyla ginčo, kad V. Ž. buvo įmonės vadovas ir turėjo teisę priimti nurodyto pobūdžio sprendimus įmonės vardu. Be to, jis UAB „T“ atliko ir kasininko funkcijas, tai reiškia, kad jis turėjo tiek įgaliojimus, tiek realią galimybę tiesiogiai disponuoti įmonės turtu. Byloje nustatyta, kad grynųjų pinigų operacijos įmonėje buvo atliekamos tik su V. Ž. žinia ir jo iniciatyva. Taigi, jis, kaip bendrovės direktorius ir kasininkas, turėjo ne tik pareigą atsakingai, įmonės interesais, valdyti įmonės turtą, bet ir realią galimybę disponuoti įmonės turtu – vykdyti finansines operacijas, be kita ko – disponuoti ir grynaisiais pinigais. Byloje nustatyta, kad grynųjų pinigų operacijos be paties direktoriaus V. Ž. žinios nebuvo atliekamos, tik jis kontroliavo grynųjų pinigų išmokėjimą. Išskyrus įmonės direktorių, nė vienam iš darbuotojų nebuvo suteikta teisė išmokėti grynuosius pinigus. Be to, nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad įmonės darbuotojams pagal nustatytą tvarką visos piniginės išmokos, susijusios su darbo santykiais, buvo mokamos tik banko pavedimais (įmonės buhalterių, liudytojų K. L., L. N. parodymai).

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovei priklausančius pinigus, teisėtai esančius V. Ž. žinioje ir skirtus sumokėti įmonės darbuotojui R. D., iš kasos išėmė pats V. Ž., tačiau jų šiam nesumokėjo, o paliko juos sau, tai yra jų nepanaudojo pagal paskirtį ir taip juos pasisavino. Šios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, V. Ž. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. O apeliacinės instancijos teismas skundžiamame išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nenustačius, jog kasos išlaidų orderius, pasirašydamas vietoj pinigų gavėjo, suklastojo pats V. Ž., nėra pagrindo jį apkaltinti ir bendrovės pinigų pasisavinimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad byloje sprendžiant dėl asmens kaltės pagal BK 183 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, ar jis pats suklastojo atitinkamus dokumentus, svarbiausia yra nustatyti, kad kaltininkas pasisavino jam patikėtą svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ir yra nustatyta, kad V. Ž. pasisavino bendrovės pinigus, todėl, priešingai nei nusprendė apeliacinės instancijos teismas, dokumentų suklastojimas ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas nėra būtinasis aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Tokia teisėjų kolegijos išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, tai yra tais atvejais, kai asmuo pasisavina svetimą turtą panaudodamas suklastotus dokumentus, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį be nuorodos į BK 300 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY5LTY0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-269-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-269-648/2017">2K-269-648/2017</a>, 2K-32-719/2020).

20. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad sprendžiant dėl asmens kaltės pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nėra būtina nustatyti, kam (kokiu tikslu) kaltininkas panaudoja neteisėtai pasisavintą turtą. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad kaltininkas šį turtą pasisavintų, o toliau su turtu atliekami veiksmai (turto kaupimas, išleidimas, padovanojimas, investavimas ir t. t.) yra už šios normos ribų. Todėl, priešingai nei konstatuota skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje nenustatyta aplinkybė, kam galėjo būti panaudotos įmonei priklausančios V. Ž. pasisavintos lėšos (nuosprendžio 32 punktas), nėra teisiškai reikšminga sprendžiant nagrinėjamoje byloje dėl V. Ž. baudžiamosios atsakomybės.

21. Teisėjų kolegija pritaria ir kasatoriaus argumentams, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog dėl V. Ž. veiksmų nebuvo padaryta turtinės žalos. Pažymėtina, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialiosios, todėl, inkriminuojant šias nusikalstamas veikas, būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjMtNDg5LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-63-489/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-63-489/2022">2K-63-489/2022</a>). Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, byloje nustatyta, kad V. Ž. valdomai įmonei buvo padaryta 8685 Eur dydžio žala, t. y. ta suma, kurią jis, privalėdamas išmokėti R. D., to nepadarė ir ją pasisavino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinio ieškinio nepareiškimas baudžiamojoje byloje turtinės žalos padarymo fakto savaime nepaneigia, kaip atitinkamai ieškinio pareiškimas žalos savaime neįrodo. Be to, žalos dėl nusikalstamos veikos patyręs asmuo turi teisę, o ne pareigą pareikšti civilinį ieškinį. Vertinant iš V. Ž. vadovaujamos įmonės pozicijos, 8685 Eur turėjo būti išmokėti R. D., jie iš įmonės kasos buvo išimti, bet R. D. neišmokėti. R. D. turi teisę reikalauti jam neišmokėtų pinigų iš įmonės. Tai jis siekė padaryti kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją iki pradedant ikiteisminį tyrimą. Tačiau, nesant teismo sprendimu nustatyto pinigų neišmokėjimo fakto ir neįrodytos V. Ž. kaltės dėl įmonės pinigų pasisavinimo, žalos atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. Ž., pasisavindamas įmonės pinigus, padarė jai turtinę žalą. Kartu teismas, nustatęs, kad V. Ž. iš nusikalstamos veikos gavo turtinę naudą, byloje nesant pareikšto civilinio ieškinio, taikė baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskavo pasisavintus pinigus (8685 Eur) kaip nusikalstamos veikos rezultatą. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Ž. veiksmais nebuvo padaryta turtinė žala, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsta.

22. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir pagrįstai V. Ž. pripažino kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. O apeliacinės instancijos teismas, atlikęs ydingą (selektyvų) bylos įrodymų vertinimą, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuris nulėmė ir neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą bei kartu sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl pritartina kasatoriaus argumentams, kad V. Ž. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas nesant tam teisinio pagrindo.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

23. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. Ž., netinkamai taikė ir BK 222 straipsnio 1 dalį, nes tokią išvadą padarė iš esmės remdamasis vienintele byloje nustatyta aplinkybe, kad kasos išlaidų orderiai, kurie buvo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, nebuvo suklastoti paties V. Ž.. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorius teisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas ir dėl šios dalies netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

24. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismas, išteisindamas V. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, rėmėsi iš esmės ta pačia byloje nustatyta aplinkybe, kaip ir dėl turto pasisavinimo, kad kasos išlaidų orderiuose esančius R. D. parašus suklastojo ne V. Ž., o kitas, nenustatytas, asmuo. Šios aplinkybės pagrindu teismas padarė išvadą, kad V. Ž. negalėjo žinoti, jog minėti dokumentai yra suklastoti, todėl ir apkaltinti jį apgaulingu įmonės apskaitos tvarkymu nėra pagrindo.

25. BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, apgaulingos apskaitos tvarkymo, tyčios turinį sudaro tai, kad kaltininkas suvokė, jog jis tvarkė apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2014">2K-590/2014</a>, 2K-437-303/2015). Taigi, konstatuojant kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pakanka nustatyti, kad kaltininkas žinojo, jog atitinkami buhalterinės apskaitos dokumentai neatitinka tikrovės, o ne tai, kad jis pats šiuos dokumentus suklastojo. Asmens žinojimas, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys yra klaidingi, gali pasireikšti įvairiai – jis gali pats suklastoti dokumentus, gali žinoti, kad dokumentai formos, rekvizitų prasme yra tvarkingi, tačiau realios finansinės operacijos nebuvo atliktos ir kt.

26. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai jis sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad šis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-363/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-363/2014">2K-363/2014</a>, 2K-277-696/2017, 2K-356-696-2017, 2K-161-693/2019 ir kt.).

27. Būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, t. y. nustatyta, kad V. Ž., pats iš kasos išėmęs bendrovei priklausančius pinigus ir jų neperdavęs R. D., ir taip juos pasisavinęs, kartu savo, kaip direktoriaus ir kasininko, parašais patvirtinęs pinigų išdavimo faktą, neabejotinai žinojo, kad komandiruotpinigiai R. D. nebuvo išmokėti, todėl neabejotinai suvokė, kad ir kasos išlaidų orderiuose užfiksuota informacija yra klaidinga. Nepaisydamas to, jis, aiškiai žinodamas šią informaciją, kaip bendrovės direktorius organizavo procesus, kurių metu tikrovės neatitinkanti kasos išlaidų orderiuose nurodyta informacija buvo pateikta įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančioms darbuotojoms ir įtraukta į buhalterinę apskaitą. Byloje nustatyta, kad kasos išlaidų orderius fiziškai atspausdindavo buhalterinę apskaitą tvarkančios darbuotojos ir perduodavo šiuos dokumentus direktoriui V. Ž., o pastarasis šioms grąžindavo juos su reikiamų asmenų (įmonės vadovo, kasininko bei pinigų gavėjo) parašais. Iš įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusių darbuotojų, apklaustų kaip liudytojų, L. N. ir K. L. parodymų turinio matyti, kad V. Ž. pateiktus buhalterinius dokumentus jos patikrinę tiek, kiek tai susiję su reikiamų rekvizitų užpildymu, įtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą, o į juose užfiksuotų ūkinių operacijų realumą nesigilindavo. Vadinasi, V. Ž., pasinaudodamas tuo, kad įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančios L. N. ir K. L. nežinojo apie V. Ž. pateiktuose buhalteriniuose dokumentuose (kasos išlaidų orderiuose) nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie 8685 Eur išmokėjimą R. D., pateikė šiuos duomenis buhalterinę apskaitą tvarkančioms darbuotojoms, o šios įtraukė juos į įmonės buhalterinę apskaitą. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pritarti apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad V. Ž. nežinojo apie tai, jog pagal į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukiamus kasos išlaidų orderius, kurių turinys neatitinka tikrovės, tai yra tokios ūkinės operacijos yra neįvykusios, įmonės darbuotojui R. D. priklausantys komandiruotpinigiai nėra išmokėti.

28. Teisėjų kolegija, pritardama kasatoriaus argumentams dėl netinkamo BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo, kartu konstatuoja, kad nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, nenustačius V. Ž. veiksmuose nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių (nenustačius, kad kasos išlaidų orderius suklastojo V. Ž.), negalima spręsti ir dėl jo kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (nuosprendžio 40 punktas).

29. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl BK 222 straipsnyje ir 300 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų santykio, laikomasi kasacinio teismo suformuotos taisyklės, kad tokiu atveju esant dviejų normų konkurencijai būtina taikyti tą normą, kuri išsamiau apibūdina veikos turinį. Tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip idealioji nusikaltimų sutaptis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23/2006">2K-23/2006</a>, 2K-246/2011, 2K-428/2014, 2K-245-303/2017, 2K-198-689/2019). Taigi, net ir nustačius, kad kaltininkas pats suklastoja buhalterinius dokumentus, jo veiksmai kvalifikuojami tik pagal BK 222 straipsnį, be nuorodos į BK 300 straipsnį. Todėl apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai sureikšminus aplinkybę, kad V. Ž. nagrinėjamoje byloje nebuvo apkaltintas buhalterinių dokumentų (kasos išlaidų orderių) suklastojimu, buvo padaryta neteisinga išvada dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo.

30. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai pripažino V. Ž. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. Ž., neteisingai aiškino aptariamos teisės normos turinį, remdamasis kaip pagrindiniu argumentu V. Ž. kaltinimų nebuvimu pagal BK 300 straipsnį. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 1 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Artūras Pažarskis

Daiva Pranytė-Zalieckienė